Baudžiamoji byla Nr. 2K-75-648/2023

                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22730-2020-1

                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.24.5; 2.8.9.5

                                                                     (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 10 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant nuteistojo V. U. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

prokurorei Jūratei Radišauskienei,

        teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžio.

        Tauragės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu V. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 93 414,42 Eur civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

        Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžiu Tauragės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. U. nuteistas pagal BK 271 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš nuteistojo V. U. priteista valstybei 93 414,42 Eur turtinės žalos atlyginimo.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I.                      Bylos esmė

1.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. U. nuteistas už tai, kad jis, žinodamas, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kultūros vertybių registruoto kompleksinio kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete (duomenys neskelbtini) kompleksinė dalis, nuo nenustatytos datos iki 2020 m. birželio 9 d. (duomenys neskelbtini) ekskavatoriumi „Liebherr A316“ iškasė žemės sklypo viršutinį kultūrinį sluoksnį, taip sugadino didelę kultūrinę reikšmę turinčią vertybę – (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete gyvenvietę (duomenys neskelbtini), padarydamas valstybei didelės vertės – 93 414,42 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       V. U. kaltinimas buvo pareikštas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės sunaikinimą, tačiau pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad žemės sklypas, kurio kultūrinis sluoksnis buvo nukastas, nuosavybės teise priklauso pačiam V. U., nesant BK 187 straipsnio 2 dalies dalyko, V. U. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teisme buvo pranešta apie galimą kaltinimo keitimą iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 271 straipsnio 1 dalį. Šis teismas nusprendė, kad (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete gyvenvietė nėra nei fizinio, nei juridinio asmens nuosavybė, tai valstybės turtas – valstybės saugoma gamtinė teritorija, kurioje yra šis gamtos paveldo objektas, 2005 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu paskelbtas valstybės saugomu moksliniam pažinimui. Dėl byloje nustatyto sugadinto gamtos paveldo objekto specifikos ir vadovaujantis sisteminiu požiūriu į saugomų tokių objektų apsaugą V. U. veiksmai kvalifikuoti pagal specialią – baudžiamąją atsakomybę už saugomų teritorijų ar gamtos paveldo objektų sunaikinimą ar suniokojimą nustatančią BK XXXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių sveikatai“ esančią normą. V. U., ekskavatoriumi iškasdamas žemės sklypo viršutinį kultūrinį sluoksnį, elgėsi nusikalstamai lengvabūdiškai, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK nustatytų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, sugadino didelę kultūrinę reikšmę turinčią vertybę – (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete gyvenvietę, taigi padarė žalą šiai valstybės saugomai gamtinei teritorijai.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistojo V. U. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 3 d. nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų teisės taikymui (dėl įrodymų pakankamumo ir dėl civilinio ieškinio pagrįstumo) aplinkybių, padarė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų pažeidimus, sprendžiant V. U. kaltės klausimą, nesivadovauta BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis.

3.2.                      V. U. pareikštas kaltinimas yra netikslus, nes iš jo formuluotės neaišku, ar savo veiksmais jis sunaikino visą saugomo nekilnojamojo kultūros objekto teritoriją, ar tik gyvenvietės, kurios teritorija byloje nėra nurodoma, dalį. Pagal bylos duomenis, buvo paveikta tik 40 metrų ilgio ir 10 ar 15 metrų pločio teritorija, t. y. 629,71 kvadratinio metro teritorija, o (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete teritorija, kaip kultūros paveldo objekto teritorija, yra žymiai didesnė. Byloje duomenų, kokią teritoriją užima kultūros paveldo objektas, nėra. V. U. nukastas kultūrinis žemės sluoksnis negalėjo sukelti tokių padarinių, kurie buvo nurodyti kaltinamajame akte ir su kuo sutiko apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad V. U. galėjo savo veika sunaikinti ne visą saugomą teritoriją, o tik jos dalį, svarbu ir nustatant padarytos žalos saugomam objektui dydį.

3.3.                      (Duomenys neskelbtini) piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete nekilnojamąja kultūros vertybe pripažintas 2010 m. birželio 17 d., suteikiant unikalų kodą Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini). V. U. žemės sklypą, patenkantį į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, dovanojimo sutartimi įgijo 2012 m. spalio 12 d. Nekilnojamojo turto registro išraše yra įrašas, kad nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), tačiau jokių specialių naudojimo sąlygų, susijusių su nekilnojamojo daikto buvimu nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zonoje, nenurodyta. Nors (duomenys neskelbtini) piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete į saugomų kultūros objektų sąrašą įtrauktas dar 2010 m. birželio 17 d., kultūros paveldo objekto individualus apsaugos reglamentas buvo parengtas tik 2019 m. balandžio 5 d. ir jis V. U. nebuvo įteiktas. Būtent šiame reglamente yra nurodyti visi paveldosaugos reikalavimai ir objekto naudojimo sąlygos. Reglamentas priskirtinas individualaus taikymo norminiams aktams. Tokio norminio akto vykdymas galimas tik jį gavus. Kultūros paveldo teritoriniai padaliniai turėjo pareigą privalomai informuoti apie kultūros paveldo objektui taikomą individualų apsaugos reglamentą objekto savininką ar valdytoją. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas V. U. kaltu dėl BK 271 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.4.                      Nors V. U. buvo baustas už administracinius nusižengimus, susijusius su jam priklausančio žemės sklypo naudojimo ribojimais, tačiau šie pažeidimai nesietini su paveldosaugos reikalavimų pažeidimu. 2008 m. gruodžio 22 d. V. U. gavo leidimą atidaryti mažąjį žvyro karjerą savo sklype, esant nedideliam atstumui iki byloje minimo nukasto kultūrinio sluoksnio vietos. Įrengiant mažąjį žvyro karjerą, buvo leista nuimti derlingąjį žemės sluoksnį; atkreiptinas dėmesys, kad tokį patį derlingą žemės sluoksnį V. U. nuėmė ir šioje byloje. V. U. objektyviai negalėjo žinoti specialiųjų reikalavimų, taikomų žemės sklypui, kuris tuo metu buvo jo nuosavybė.

3.5.                      Pirmosios instancijos teisme apklausta lokalinę sąmatą sudariusi Kauno technologijos universiteto (toliau – KTU) lektorė Odeta Viliūnienė parodė, kad Kultūros paveldo departamentas iš KTU perka paslaugas žalai skaičiuoti, komisija nusprendė, kad reikia skaičiuoti detaliuosius archeologinius tyrimus visai teritorijai ir kad patys skaičiavimai atlikti programa „Sisteta“; apskaičiuojant nuostolių dydį buvo vadovaujamasi Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 4.01.26:2007, Nekilnojamojo kultūros paveldo paveldosaugos darbų skaičiuojamų kainų nustatymo rekomendacijomis, statybos techniniu reglamentu STR 1.04.:2007 (turi būti – STR 1.04.04:2017) „Statinio projektavimas, statinio ekspertizė“ ir kitais dokumentais. Kadangi šių dokumentų byloje nėra, neįmanoma spręsti, kiek pagrįstai buvo jais remtasi, nustatant turtinės žalos dydį. Taip pat nebuvo atsakyta į klausimą, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu komisija nusprendė, kad skaičiuoti reikia visos teritorijos archeologinius tyrimus, nesiaiškinta, kokiu aspektu visos teritorijos archeologiniai tyrimai susiję su turtine žala šioje byloje.

3.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, apsiribojo pastaba, kad V. U. nei apylinkės, nei apygardos teisme neginčijo civilinio ieškovo prašomo priteisti žalos atlyginimo ir (ar) jo dydžio. Tačiau teismas turi pareigą patikrinti civilinį ieškinį pagrindžiančius dokumentus, aiškintis tų dokumentų aktualumą nagrinėjamos bylos kontekste ir tuomet spręsti tiek dėl ieškinio pagrįstumo, tiek ir dėl jo dydžio. Sprendimas dėl turtinės žalos ir jos dydžio nėra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas bylos įrodymais bei teisiniais argumentais. Lokalinę sąmatą sudariusi KTU lektorė skaičiavimams pasitelkė programą nuostolių aspektu, tačiau neaiškus nuostolių santykis su turtine žala ir jos dydžiu byloje konstatuoto įvykio aspektu, juolab kada konstatuota, kad atkurti kultūrinio sluoksnio neįmanoma. Nustačius, kad nukastas kultūrinis sluoksnis yra nuvežtas prie V. U. tėvo namų, nebuvo imtasi priemonių žemėms pergabenti atgal – taip būtų buvusi galimybė atlikti paviršiaus archeologinius tyrimus bent radinių aspektu. Ši aplinkybė svarbi siekiant sumažinti žalingus padarinius. Byloje minimo kultūros paveldo objekto dalinis sugadinimas įvyko ir dėl atsainaus atsakingų už šį objektą paveldosaugos pareigūnų elgesio. Esant tokioms aplinkybėms, komisijos, nustačiusios žalos dydį, manymas, kad atkurti sužaloto paviršiaus neįmanoma, negali būti pripažintas atitinkančiu tikrąsias bylos aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad V. U. turi finansuoti būsimas (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete archeologinių tyrinėjimų išlaidas, o ne realiai valstybės patirtą turtinę žalą ginamajam nukasus 629,71 kv. m saugomos teritorijos paviršiaus sluoksnį.

3.7.                      Apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka ir atlikti įrodymų tyrimą tik apklausiant V. U., kuris atsisakė duoti parodymus, nebuvo imtasi jokių priemonių, kad būtų apklaustas civilinio ieškovo atstovas, komisijos, tyrusios įvykį ir sudariusios nuostolių sąmatą, nariai, tam, kad būtų išsiaiškintas ieškinio pagrįstumas ir taikytos metodikos, nustatant turtinės žalos dydžio patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi teisme nepatikrintais duomenimis, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo pakeisto kaltinimo aspektu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo V. U. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

5.       Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius proceso pažeidimus (pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas), nes V. U. nuteisė nenustatęs ir neįvertinęs visų reikšmingų bylai spręsti aplinkybių ir įrodymų, teismas vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, nuosprendį grindė prielaidomis, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo pakeisto kaltinimo aspektu.

6.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir teismo nuosprendžio surašymo, daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl BPK pažeidimų yra iš dalies pagrįsti.

7.       Tokią teisėjų kolegijos išvadą nulėmė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose aptarti konstituciniai imperatyvai, kad „teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.“

8.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių nuosprendžio surašymo taisyklių, reglamentuotų BPK XXIII skyriuje (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67/2012, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015). Nors aptariamame BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019). Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491-303/2015, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018). Be to, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.??? ??

9.       Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo V. U. buvo išteisintas, teismui padarius išvadą, kad jis nepadarė veikos, turinčios BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma V. U. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, teismas savo iniciatyva pranešė V. U. apie galimą veikos kvalifikavimo keitimą iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 271 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino, priėmė naują nuosprendį, V. U. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 271 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, tačiau nepagrįstai nekvalifikavo V. U. veikos pagal specialią normą – BK 271 straipsnio 1 dalį, nustatančią baudžiamąją atsakomybę už saugomų teritorijų ar gamtos paveldo objektų sunaikinimą ar suniokojimą.

10.       Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 271 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar suniokojo valstybinį parką, rezervatą, draustinį ar kitą valstybės saugomą gamtinę teritoriją, joje esančią saugomą natūralią ar rūšies buveinę, ar gamtos paveldo teritorinį kompleksą, kurio apsaugos tikslams įsteigta ši teritorija, ar gamtos paveldo objektą. Ši nusikalstama veika yra įtvirtinta BK XXXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių sveikatai“. Šiame skyriuje yra kriminalizuojamos nusikalstamos veikos, kuriomis yra pakenkiama aplinkai (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 punktą aplinka yra gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos) ir žmonių sveikatai. BK 271 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – dalykas – yra: 1) saugoma teritorija: valstybinis parkas, rezervatas, draustinis, kita valstybės saugoma gamtinė teritorija, joje esanti saugoma natūrali ar rūšies buveinė, gamtos paveldo teritorinis kompleksas, kurio apsaugos tikslams įsteigta ši teritorija; 2) gamtos paveldo objektas. Taigi, kultūros paveldo objektas aptariamoje normoje nėra įrašytas kaip saugotinas objektas.

11.       Minėta, kad V. U. yra nuteistas pagal BK 271 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, žinodamas, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kultūros vertybių registruoto kompleksinio kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete kompleksinė dalis, ekskavatoriumi iškasė žemės sklypo viršutinį kultūrinį sluoksnį, taip sugadino didelę kultūrinę reikšmę turinčią vertybę – (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete gyvenvietę, padarydamas valstybei didelės vertės – 93 414,42 Eur turtinę žalą.

12.       Iš bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme proceso eigos ir nuosprendžio turinio išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas V. U. nuteisė pagal BK 271 straipsnio 1 dalį, pakeisdamas veikos kvalifikavimą, bet nekeisdamas kaltinime nurodytų esminių faktinių veikos aplinkybių. Teismas, priimdamas priešingą sprendimą nei pirmosios instancijos teismas, įrodymų tyrimo neatliko, sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nuosprendyje trumpai aprašė liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktą, jog V. U. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nukasė viršutinį kultūrinį žemės sluoksnį ir sugadino didelę kultūrinę reikšmę turinčią vertybę – (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete gyvenvietę. Matyti, kad, spręsdamas apie V. U. veiksmų teisinį kvalifikavimą, apeliacinės instancijos teismas pasirėmė kasacinės instancijos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358/2015 suformuota teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į esminį skirtumą – nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir minėtoje kasacinės instancijos teismo byloje nustatytos bylos aplinkybės dėl suniokoto saugomo objekto teisinio statuso, taigi ir dėl BK 271 straipsnio 1 dalyje aptartos nusikalstamos veikos dalyko, skyrėsi.

13.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva keisdamas V. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir nuteisdamas pagal BK 271 straipsnio 1 dalį už kultūros paveldo objekto sugadinimą, neištyrė ir nevertino bylos duomenų, kurie būtų pagrindę ar paneigę reikšmingą faktinę aplinkybę, ar suniokota (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete gyvenvietė yra tik kultūros paveldo objektas, ar kartu ir saugoma gamtinė teritorija (tokios aplinkybės buvo nustatytos minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2015). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nustatančias, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

14.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytu aspektu yra prieštaringų ir skirtingų išvadų, o to baigiamajame teismo procesiniame dokumente negali būti. Minėta, kad teismas nustatė, jog V. U. padaryta veika pasireiškė didelę kultūrinę reikšmę turinčio ir saugomo kompleksinio kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete kompleksinės dalies – gyvenvietės – sugadinimu (nuosprendžio 10, 11, 14 punktai). Kita vertus, teismas padarė ir kitokią išvadą – V. U. padarė žalą „valstybės saugomai gamtinei teritorijai“, (duomenys neskelbtini) piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete yra „valstybės turtas – valstybės saugoma gamtinė teritorija, kurioje yra šis gamtos paveldo objektas, 2005 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 paskelbtas Valstybės saugomu moksliniam pažinimui“ (nuosprendžio 13 punktas), o dėl „sugadinto gamtos paveldo objekto“ V. U. veiksmai kvalifikuotini pagal specialią normą – BK 271 straipsnio 1 dalį (nuosprendžio 14 punktas).

15.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 271 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma veikimu – saugomų teritorijų ar gamtos paveldo objektų sunaikinimu ar suniokojimu, o ne sugadinimu, kaip nustatė teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad V. U. nusikalto veikdamas neatsargiai – nusikalstamai lengvabūdiškai (nuosprendžio 13, 17 punktai), tai yra nuosprendyje nurodė neatsargios kaltės rūšį, kuri nenurodyta baudžiamajame įstatyme. Baudžiamajame įstatyme yra įtvirtintos dvi neatsargumo rūšys – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 1 dalis). Kaltė yra būtinasis nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis, įtvirtintas ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje kaip imperatyvas, kad asmens kaltumas turi būti kiekvieną kartą įrodytas ir konstatuotas teismo nuosprendžiu.

16.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis negali būti laikomas atitinkančiu baudžiamojo proceso reikalavimus. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

17.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

18.       Laikydamasi BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                     Alvydas Pikelis

                                                            Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                                            Artūras Pažarskis