Civilinė byla Nr. 2A-195-186/2017

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01111-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.4; 2.1.2.4.2.7; 3.5.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovams E. J., E. Ž., akcinei bendrovei SEB bankui, mažajai bendrijai Baltic Partnership Center dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „PZU Lietuva“, antstolė Brigita Tamkevičienė, išvadą byloje teikianti institucija Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. M. ir atsakovas E. J. yra M. J., gim. 2000 m. sausio 17 d., tėvai. M. J. buvo 11,2 ha žemės sklypo, esančio Klaipėdos r. sav., Baičių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), savininkas. E. J., atstovaudamas savo sūnų M. J., 2006 m. kovo 1 d. pardavė Žemės sklypą atsakovui E. Ž. už 100 000 Lt. Žemės sklypas 2006 m. lapkričio 15 d. hipotekos lakštu buvo įkeistas taip užtikrinant AB SEB banko (toliau – Bankas) išduotos 750 000 Lt paskolos E. Ž. grąžinimą. Pastarajam neįvykdžius savo prievolių, 2015 m. kovo 23 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu antstolė Brigita Tamkevičienė pardavė Žemės sklypą atsakovei MB Baltic Partnership Center.
2. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. kovo 1 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis) kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.186 straipsnio 1, 3 dalims, 3.188 straipsnio 3, 4 dalims) sandorį, sudarytą dėl apgaulės, mažamečio atstovui sudarius piktavališką susitarimą su kita sandorio šalimi, bei kaip apsimestinį sandorį, siekiant pridengti tikrąjį sandorį – neatlygintinai perleisti Žemės sklypą E. J.. Ieškovės teigimu, atsakovai E. J. ir E. Ž. yra pusbroliai, juos sieja tarpusavio pasitikėjimo santykiai, nėra duomenų, kad E. Ž. disponavo 100 000 Lt ir kad šią sumą sumokėjo E. J. už Žemės sklypą. Atsakovas E. J. savo vaiku niekada nesirūpino, vaiko poreikiams patenkinti nereikėjo parduoti Žemės sklypo, atsakovas šį turtą pasisavino. Žemės sklypas buvo parduotas 10 kartų mažesne kaina, nes hipotekos lakšte jo vertė nurodyta 1 098 000 Lt.
3. Ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. lapkričio 15 d. hipotekos sutartį, kuria Žemės sklypas įkeistas Bankui (toliau – Hipotekos sutartis). Ieškovės teigimu, Bankas yra nesąžiningas įgijėjas, nes sandorio sudarymo metu žinojo, kad Sutartis buvo sudaryta apgaule, suklastojant duomenis apie daikto kainą, kad Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
4. Ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2015 m. kovo 23 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą (toliau – Varžytynių aktas) ir taikyti vienašalę restituciją – grąžinti M. J. nuosavybės teise Žemės sklypą, nes šis turtas buvo areštuotas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-2326-639/2013, todėl negalėjo būti parduotas iš varžytynių. Ieškovė nurodė, kad apie vykdymo veiksmus antstolė jai nepranešė, į vykdymo procesą ieškovės suinteresuotu asmeniu neįtraukė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančia Sutartį ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovo E. J. ieškovei D. M. 318 002 Eur kompensaciją. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė sandorio sudarymo dėl apgaulės (CK 1.91 str.), nes atsakovai E. J. ir E. Ž. aiškiai suprato sudaromo sandorio esmę, jo pasekmes ir šių pasekmių siekė. Byloje nepateikti duomenys ir apie tai, kad Sutartis yra suklastota, nes Sutartį patvirtino notaras. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad Sutartis yra apsimestinis sandoris, nes šalys, sudarydamos Sutartį, patvirtino, kad atsakovas E. J. gavo 100 000 Lt už parduodamą Žemės sklypą, Žemės sklypas buvo perduotas atsakovo E. Ž. nuosavybėn, atsakovas E. Ž. šį turtą įkeitė, įkeisdamas turtą gavo kreditą. Teismo vertinimu, atsakovo E. Ž. išduotas įgaliojimas atsakovui E. J. disponuoti atsakovo E. Ž. sąskaitoje buvusiomis lėšomis nepatvirtina, kad atsakovai buvo iš anksto susitarę dėl apsimestinio sandorio sudarymo.
7. Sutartis neprieštarauja CK 3.186 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nes atsakovas E. J. pagal Sutartį Žemės sklypo asmeninės nuosavybės teise neįgijo. Tačiau byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad už sklypą gautos lėšos buvo panaudotos vaiko poreikiams patenkinti, todėl teismas sprendė, kad atsakovas E. J., sudarydamas Sutartį, pažeidė CK 3.188 straipsnio 4 dalies nuostatas, ir tai yra pagrindas pripažinti Sutartį negaliojančia. Atsižvelgdamas į tai, kad Žemės sklypas buvo įkeistas ir parduotas iš varžytynių, teismas sprendė, kad restitucija natūra negali būti taikoma, todėl turi būti sumokama daikto kompensacija pinigais. Kadangi atsakovas E. J., parduodamas vaikui priklausantį sklypą, veikė nesąžiningai, atsakovas privalo atlyginti didžiausią sklypo vertę (CK 6.147 str. 2 d.). Nustatydamas ieškovei priteistiną sumą, teismas vadovavosi 2006 m. spalio 15 d. Turto vertės nustatymo pažyma, kurioje nurodyta, kad Žemės sklypo vertė 1 098 000 Lt arba 318 002 Eur.
8. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia Hipotekos sutartį, nes įkeičiamas turtas buvo įgytas pagal notaro patvirtintą sutartį. Bankas, sudarydamas hipotekos sandorį, neprivalėjo tikrinti nei turto kainos, nei šalių giminystės santykių, nei turto kainos sumokėjimo aplinkybių. Kadangi Sutarčiai sudaryti buvo gautas teismo leidimas, akivaizdu, jog Sutartis imperatyvių įstatymo normų nepažeidė. Bankas taip pat neprivalėjo tikrinti duomenų apie E. J. turtinę padėtį, aplinkybių dėl lėšų, gautų už parduotą Žemės sklypą, panaudojimo.
9. Teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 23 d. nutartis dėl Žemės sklypo perleidimo draudimo buvo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi, tačiau Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi ginčo turtui buvo taikytas areštas ir arešto aktas buvo įregistruotas turto arešto aktų registre. Antstolė vykdė skolos išieškojimą iš atsakovo E. Ž. pagal 2014 m. rugsėjo 29 d. išduotą vykdomąjį dokumentą ir AB SEB bankas prašė skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą. CPK 626 straipsnyje nėra nustatyta, kad antstolis privalo visais atvejais sustabdyti vykdomąją bylą dėl turto arešto pritaikymo. Teismas sprendė, kad net ir pritaikius ieškovės nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, t. y. ginčo turto areštą, antstolė neturėjo pagrindo sustabdyti varžytynių, todėl įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tuo pagrindu teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu Varžytynių aktą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Ieškovė D. M. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 181, 185 straipsnius), netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu, rėmėsi prieštaringais, nepatikimais įrodymais, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad Sutartis buvo sudaryta siekiant perleisti Žemės sklypą atsakovui E. Ž., ir kad E. Ž. sumokėjo E. J. daikto kainą 100 000 Lt; kad turto įkeitimas patvirtina, jog apsimestinio sandorio sudarymas neįrodytas; kad lėšas, gautas už Žemės sklypą, E. J. panaudojo skoloms apmokėti už gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); kad Bankas, sudarydamas Hipotekos sutartį, neprivalėjo tikrinti nei turto kainos, nei šalių giminystės santykių, nei turto kainos sumokėjimo aplinkybių.
2. Teismas pažeidė CPK 626 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pagal kurį antstolis privalo sustabdyti turto realizavimo veiksmus ir lėšų išmokėjimą, kai teismas nutartimi sustabdo areštuoto turto realizavimą; CPK 633 straipsnio 2 dalį, pagal kurią asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese. Antstolė, žinodama apie iškeltą bylą dėl nekilnojamojo daikto, nepranešė ieškovei apie vykdomą išieškojimą iš šio turto. Atsakovė MB Baltic Partnership Center žinojo, kad varžytynės vykdomos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvių teisės normų CPK 18 straipsnio, 149 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas šių ieškovės argumentų neįvertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad antstolė ir atsakovė MB Baltic Partnership Center savo teises įgijo ir jomis naudojosi sąžiningai.
3. Sprendimo priėmimo metu M. J. buvo suėję 16 metų, todėl jis turėjo būti įtrauktas dalyvauti byloje ieškovu ir vadovaujantis CPK 38 straipsnio 2 dalimi, jam turėjo būti pranešta apie teismo procesą. Todėl teismas pažeidė CPK 266 straipsnį, pagal kurį teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šis pažeidimas laikomas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
4. Teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą (CK 1.87 str. 1 d.), sandorio, sudaryto dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, negaliojimą (CK 1.91 str. 1 d.), imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą (CK 1.80 str. 1 d.). E. J., pateikdamas prašymą išduoti teismo leidimą, nurodė melagingus duomenis apie tai, kad vaikas neturi gyvenamosios vietos, apie savo pajamas. Sutartyje nurodyta žymiai mažesnė Žemės sklypo kaina, nei tuo metu buvusi rinkos kaina. Šios aplinkybės rodo, kad sandoris nebuvo atlygintinis. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 100 000 Lt Žemės sklypo kaina realiai buvo sumokėta. Aplinkybė, kad E. Ž. išdavė E. J. įgaliojimą disponuoti savo banko sąskaita, patvirtina, kad atsakovai bendrai disponavo iš Banko gauta paskola. E. Ž. nepateikė įrodymų, kad galėjo sumokėti Sutarties kainą. Šios aplinkybės atitinka nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, požymius. Tokiu atveju Žemės sklypas gali būti išreikalautas tiek iš varžytynėse jį įsigijusios atsakovės MB Baltic Partnership Center, tiek iš įkaito turėtojo Banko (CK 4.96 str. 2 d.).
5. Teismas, atsisakydamas pripažinti Varžytynių aktą prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normos, pažeidė CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Antstolė iš varžytynių pardavė nekilnojamąjį daiktą, kuris buvo areštuotas siekiant užtikrinti ieškovės reikalavimų įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2010 konstatavo, kad analogiški antstolės veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.
6. Bankas, sudarydamas Hipotekos sutartį, iš Sutarties turinio žinojo, kad mažamečio M. J. atstovas E. J. pardavė E. Ž. Žemės sklypą už daugiau kaip 10 kartų mažesnę nei daikto rinkos kainą; iš Gyventojų registro, apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registro duomenų žinojo, kad M. J. poreikiams patenkinti Žemės sklypo pardavimas nebūtinas, kad E. J. vaiko poreikiais nesirūpina ir kad su savo vaiku faktiškai niekada negyveno, be to, E. J. gavo darbo užmokestį, kurio pakako patenkinti visus vaiko poreikius. Tokiu būdu Bankas sudarė imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį (CK 1.80 str. 1 d.).
11. Atsakovė AB SEB bankas prašo ieškovės apeliacinį skundą, kiek tai susiję su Banku ir Hipotekos sutartimi, atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad hipoteka kilo iš teisėto sandorio, kuris nėra nuginčytas – Kredito sutarties, pagal kurią E. Ž. įsipareigojo įkeisti Žemės sklypą. Hipotekos lakštą patvirtino notarė. Hipotekos sandoris buvo išviešintas dar 2006 m., o sudarant šį sandorį, Žemės sklypo įsigijimo aplinkybės neturėjo būti tikrinamos.
2. Kreditas buvo suteiktas Žemės sklypo įsigijimui ir statyboms, todėl normalu, kad kredito suma viršijo Žemės sklypo kainą. Žemės sklypas buvo įsigytas gavus teismo leidimą ir notarei patvirtinus sandorio teisėtumą, todėl bankui negalėjo kilti jokių abejonių nei dėl Žemės sklypo kainos, nei dėl kitų pardavimo sąlygų.
3. Pagal teismų praktiką, tuo atveju, kai turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis negali būti parduodamas iš varžytynių tik tada, kai tos laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pirmesnės išieškojimo eilės kreditoriaus naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2008; Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-509-40/2009).
4. Apeliantė neginčijo ir neginčija vykdomojo įrašo, kurio pagrindu pradėtas išieškojimas iš įkeisto Žemės sklypo. Nenuginčijus vykdomojo įrašo, nėra pagrindo ir Varžytynių akto ginčijimui.
12. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

14. Apeliantė, nors ir prašo tik pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįtraukė dalyvauti byloje M. J., kuriam sprendimo priėmimo metu buvo suėję 16 metų, todėl pažeidė CPK 266 straipsnį ir tai yra laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė ieškinį pareiškė gindama nepilnamečio vaiko M. J. interesus, kaip jo atstovė pagal įstatymą. Pagal CPK 38 straipsnio 2 dalį, nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, kurie yra bylos šalys arba tretieji asmenys, turi būti pranešta apie prasidėjusį teismo procesą ir pasiūloma jame dalyvauti. Šioje byloje M. J., kuriam ieškinio priėmimo metu jau buvo suėję keturiolika metų, nebuvo pranešta apie prasidėjusį teismo procesą ir nebuvo pasiūlyta jame dalyvauti. Tačiau toks pažeidimas nereiškia, kad teismas šiuo atveju negalėjo spręsti klausimo dėl M. J. teisių ir pareigų, nes, kaip minėta, jam pagal įstatymą byloje atstovavo vienas iš tėvų, t. y. ieškovė D. M.. Ieškinio reikalavimai suformuluoti būtent nepilnamečio vaiko M. J. naudai, ginant jo interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galutinai patikslintą ieškinį apeliantė pasirašė ir kaip ieškovė, ir kaip ieškovo M. J. atstovė pagal įstatymą. Teismo posėdyje kartu su ieškove dalyvavo ir jos advokatas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad nepilnametis M. J. buvo tinkamai atstovaujamas byloje, todėl šiuo atveju nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Kitų šiame straipsnyje reglamentuotų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų

15. Pirmosios instancijos teismas pripažino Sutartį negaliojančia pagal CK 3.188 straipsnio 4 dalį. Atsakovai teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundžia. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis, kad Sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ir kitais jos nurodytais pagrindais, t. y. kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (CK 1.80 str. 1 d.), apsimestinis sandoris (CK 1.87 str. 1 d.), sandoris, sudarytas dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi (CK 1.91 str. 1 d.).
16. Ieškinyje apeliantė teigė, kad Sutartis pažeidė šias imperatyvias įstatymo normas – CK 3.186 straipsnio 1 dalį, pagal kurią tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais, ir 3 dalį, kuri draudžia nepilnamečio vaiko turtą tvarkantiems tėvams tiesiogiai ar per tarpininkus įsigyti savo nuosavybėn šį turtą ar teises į jį; CK 3.188 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, jeigu kyla interesų konfliktas tarp nepilnamečio vaiko ir vieno iš jo tėvų, vaiko interesams atstovauja ir sandorius sudaro tas iš tėvų, tarp kurio ir vaiko nėra interesų konflikto. Pažeidus pastarąją normą, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal vaiko, vieno iš jo tėvų ar jų įpėdinių ieškinį (CK 3.188 str. 4 d.).
17. Kadangi CK 3.188 straipsnio 4 dalyje tik išvardinti asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau ši norma nenustato jokių imperatyvių reikalavimų, darytina išvada, kad teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės sutiko su ieškovės teiginiu, kad sudarant Sutartį buvo pažeista CK 3.188 straipsnio 3 dalyje nustatyta norma, nes sudarant Sutartį tarp nepilnamečio vaiko M. J. ir jo tėvo E. J. kilo interesų konfliktas. Tai reiškia, kad teismas pripažino, jog Sutartis prieštarauja šiai imperatyviai įstatymo normai, ir iš esmės pripažino Sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
18. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog už parduotą Žemės sklypą gautos lėšos buvo panaudotos vaiko poreikiams patenkinti, todėl darytina išvada, kad teismas iš esmės sutiko ir su ieškovės teiginiu, jog Sutartis pažeidė CK 3.186 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvą.
19. Byloje nustatyta, kad pagal Sutartį atsakovas E. J. neįgijo nuosavybės teise Žemės sklypo. Šio turto savininku tapo E. Ž., todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutartis neprieštarauja CK 3.186 straipsnio 3 dalies nuostatoms.
20. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 str. 1 d.). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tokiu atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
21. Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad Sutartis yra apsimestinis sandoris, nes jį sudariusios šalys iš tikrųjų siekė neatlygintinai perleisti Žemės sklypą atsakovui E. J.. Byloje nėra duomenų, kuris iš atsakovų – E. J. ar E. Ž. – faktiškai naudojosi Žemės po Sutarties sudarymo. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pirkėjas E. Ž. iš tikrųjų sumokėjo Žemės sklypo kainą, t. y. 100 000 Lt pardavėjui E. J. (CPK 178 str.). Tačiau byloje pateikti duomenys apie atsakovo E. Ž. iki Sutarties sudarymo gautas pajamas dividendų pavidalu (t. 3, b. l. 44), darbo užmokestį (t. 3, b. l. 50), kitą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą (t. 3, b. l. 63–87), teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia apeliantės argumentą, kad E. Ž. neįrodė, jog galėjo sumokėti Sutarties kainą. Byloje nustatyta, kad sudarius Sutartį, atsakovas E. Ž. įkeitė Žemės sklypą Bankui taip užtikrindamas gauto kredito grąžinimą. Pažymėtina, kad įsipareigojimus pagal Kredito sutartį prisiėmė būtent E. Ž.. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, sutiktina su teismo išvada, kad vien tai, jog E. Ž. buvo išdavęs įgaliojimą E. J. disponuoti kredito lėšomis, nepatvirtina, kad Sutartis buvo apsimestinis sandoris, t. y. kad tikrasis Žemės sklypo įgijėjas buvo E. J. ir kad šis sandoris buvo neatlygintinis. Pažymėtina ir tai, kad teismui pripažinus Sutartį negaliojančia dėl to, kad atsakovas E. J. neįrodė, jog už Žemės sklypą gautus pinigus panaudojo nepilnamečio vaiko M. J. poreikiams tenkinti, iš esmės tampa nebereikšminga aplinkybė, ar atsakovas E. Ž. pagal Sutartį atsiskaitė su atsakovu E. J.. Taigi, apeliantės reikalavimas pripažinti Sutartį negaliojančia ir kaip apsimestinį sandorį šiuo atveju neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamo sprendimo.
22. Tas pats pasakytina ir dėl apeliantės reikalavimo pripažinti Sutartį negaliojančia kitu teisiniu pagrindu – kaip sudarytą dėl apgaulės ar dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi (CK 1.91 str. 1 d.). Teismas jau konstatavo, jog atsakovas E. J., parduodamas nepilnamečiui vaikui priklausantį Žemės sklypą, veikė nesąžiningai, ir skundžiamu sprendimu apeliantei iš atsakovo E. J. priteisė Žemės sklypo vertę, nustatytą pagal 2006 m. spalio 15 d. pažymą, kuria ir remiasi apeliantė. Dėl šios priežasties nebėra tikslinga byloje nustatinėti, ar Sutartyje nurodyta Žemės sklypo kaina atitiko tuo metu buvusią rinkos vertę ir ar atsakovai E. J. bei E. Ž. sudarė piktavališką susitarimą parduoti Žemės sklypą jo savininkui M. J. nenaudingomis sąlygomis. Apeliantė neįrodė, kad Žemės sklypo pirkėjas E. Ž. ėmėsi kokių nors tyčinių veiksmų, siekdamas suklaidinti kitą Sutarties šalį dėl esminių sandorio aplinkybių, kad sudarant Sutartį buvo šalių valios trūkumų, todėl teismas pagrįstai atsisakė pripažinti, kad šis sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės.

Dėl Hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia

23. Apeliantė ginčija Hipotekos sutartį CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, teigdama, kad Bankas turėjo žinoti, jog Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl Žemės sklypas negalėjo būti įkeistas.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako (CK 4.197 str. 6 d.). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ir tais atvejais, kai ginčijama įkaito davėjo nuosavybės teisė į hipoteka įkeistą daiktą, hipotekos kreditorius, kaip trečiasis asmuo pagal nuosavybės įgijimo sandorį, gali gintis kaip sąžiningas hipotekos (daiktinės teisės) įgijėjas, prašydamas palikti jam hipotekos teisę, jei apie pažeidimus, kurie buvo padaryti įkaito davėjo įgyjant nuosavybę, hipotekos kreditorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Sąžiningu gali būti pripažįstamas tas kreditorius, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo dėl hipotekos sandorio sąlygų ir objekto, galimų negaliojimo pagrindų. Tokie duomenys gaunami iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš turto savininko ar jo atstovo paaiškinimų, iš registrų ar kitų asmenų, oficialių ir privačių šaltinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-580-686/2015).
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Hipotekos sutarties sudarymo momentu atsakovo E. Ž. nuosavybės teisė į Žemės sklypą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tuo metu Sutartis, kurios pagrindu buvo įsigytas Žemės sklypas, nebuvo ginčijama teismine tvarka, taigi, registre nebuvo jokių įrašų, kurie sąžiningam įkaito gavėjui būtų galėję sukelti abejonių dėl įkeičiamo daikto įsigijimo teisėtumo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad Bankas kaip įkaito gavėjas turėjo įvertinti Sutarties sąlygas, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes, tikrinti, kaip E. J. panaudojo už Žemės sklypą gautas lėšas. Sutarties sąlygos akivaizdžiai neparodo galimo šio sandorio neteisėtumo, o pareiga aiškintis papildomas aplinkybes reikštų, kad Banko (ne)sąžiningumo ribos būtų pernelyg išplėstos. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Bankas, sudarydamas Hipotekos sutartį, elgėsi nesąžiningai, todėl apeliantės reikalavimas pripažinti negaliojančiu šį sandorį atmestas pagrįstai.

Dėl Varžytynių akto teisėtumo

26. Apeliantės teigimu, Varžytynių aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, įtvirtintoms CPK 18 straipsnyje, 149 straipsnio 3 dalyje, CPK 626 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir CPK 633 straipsnio 2 dalyje. Vadovaudamasi šiomis teisės normomis, apeliantė laikosi pozicijos, kad šioje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus Žemės sklypą, dėl kurio kilo šis ginčas, antstolė neteisėtai pardavė iš varžytynių šį nekilnojamąjį daiktą.
27. Pažymėtina, kad Žemės sklypas pagal Hipotekos sutartį buvo įkeistas dar iki Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarties, kuria šis turtas buvo areštuotas, priėmimo. Šios nutarties 25 punkte konstatuota, kad Banko teisės pagal Hipotekos sutartį yra galiojančios. Taigi, Bankas kaip hipotekos kreditorius turi pirmenybės teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą (CPK 754 str. 1 d.). Tokiu atveju paskesnės eilės kreditorių prašymu pritaikytas laikinas turto areštas nesudaro pagrindo stabdyti varžytynes (CPK 626 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas Varžytynių aktas prieštarauja CPK 18 straipsnyje ar 149 straipsnio 3 dalyje nustatytoms normoms.
28. Pažymėtina ir tai, kad minėta apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikytas turto areštas, o ne  Žemės sklypo pardavimo iš varžytynių sustabdymas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad antstolė pažeidė CPK 626 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimą. Atmestinas ir apeliantės argumentas, kad antstolė iš Nekilnojamojo turto registro duomenų turėjo žinoti apie šią bylą, todėl pagal CPK 633 straipsnio 2 dalį turėjo pranešti ieškovei apie vykdomą išieškojimą iš ginčo turto. Įrašas Nekilnojamojo turto registre apie iškeltą civilinę bylą, susijusią su nekilnojamojo daikto teisiniu statusu, neatskleidžia šios bylos šalių. Vien iš tokio įrašo antstolis negali nustatyti suinteresuotų asmenų, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes. Be to, nepranešimas apie vykdymo procesą neužkerta kelio suinteresuotam asmeniui (šiuo atveju ieškovei) ginčyti Varžytynių akto CPK 602 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nėra pagrindas pripažinti Varžytynių aktą negaliojančiu.

Dėl restitucijos būdo

29. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims.
30. Šioje byloje teismas pripažino negaliojančia Sutartį, kuria buvo parduotas ieškovės sūnui M. J. priklausantis Žemės sklypas, bet konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti paskesnių sandorių, t. y. Hipotekos sutarties ir Varžytynių akto, kuris buvo sudarytas su sąžininga ginčo turto įgijėja atsakove MB Baltic Partnership Center. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju neįmanoma taikyti restituciją natūra.
31. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad Žemės sklypas gali būti išreikalautas pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį, nes šis daiktas buvo prarastas dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Apeliantės teigimu, atsakovų E. J. ir E. Ž. veiksmuose yra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo (turto pasisavinimas) požymių, tačiau apeliaciniame skunde pati nurodo, kad prokuratūra pagal jos pareiškimą atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą šių asmenų atžvilgiu. Pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi, nesant tokio teismo nuosprendžio, nėra pagrindo teigti, kad reikalaujamas grąžinti Žemės sklypas buvo prarastas dėl atsakovų padaryto nusikaltimo. Kadangi apeliantė neįrodė ir atsakovų Banko bei MB Baltic Partnership Center nesąžiningumo, teismas pagrįstai vietoje restitucijos natūra taikė kompensaciją pinigais.
32. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės nurodyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, kurie būtų pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, nebuvo padaryti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                        Kazys Kailiūnas

Egidijus Žironas