Baudžiamoji byla Nr. 2K-740/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.4.; 1.1.8.9.1.; 1.1.8.9.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Prano Kuconio, teisėjo Viktoro Aiduko ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei L. Beinarytei,
gynėjai advokatei B. Strimaitytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį aštuoneriems metams. Į R. Š. bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2005 m. liepos 13 d. iki 2005 m. spalio 6 d.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. Š. nuteistas už tai, kad 2005 metų sausio mėnesį, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną ir valandą, Kaune, Kovo 11-osios g. 22, prie prekybos centro „Iki–Girstupis“, turėdamas tikslą parduoti psichotropinę medžiagą, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, vardu A., už 3000 Lt neteisėtai įsigijo didelį kiekį – 43,576 g psichotropinės medžiagos amfetamino, kurį, parsinešęs į (duomenys neskelbtini) nuomojamą butą, neteisėtai laikė iki kitos dienos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos valandos, kai visą amfetaminą iš šio buto jis neteisėtai nugabeno į P. M. individualios įmonės automobilių servisą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame servise R. Š. visą amfetaminą neteisėtai laikė iki 2005 m. liepos 7 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytos valandos, kai šią psichotropinę medžiagą neteisėtai nugabeno iki D. D. namų (duomenys neskelbtini), ir paslėpė ūkiniame pastate, kuriame šią medžiagą neteisėtai laikė iki 2005 m. liepos 12 d. 19.00 val.
R. Š. 2005 m. liepos 12 d., apie 19.00 val., šio amfetamino dalį – 0,026 g neteisėtai gabeno iki Troškūnų bažnyčios parodyti nusikalstamos veikos elgesio modelio dalyviams ir nuo Troškūnų bažnyčios atgal į D. D. namų ūkinį pastatą. R. Š. 2005 m. liepos 13 d., apie 18.20 val., paėmęs visą laikomą amfetaminą, neteisėtai nugabeno jį iki Troškūnų kapinių ir ten už 6000 Lt neteisėtai pardavė nusikalstamos veikos elgesio modelio dalyviams.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo nešališkai išnagrinėti jo kasacinį skundą ir, pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas, jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti.
Kasatoriaus nuomone, jo baudžiamojoje byloje yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir jam paskirtą bausmę sumažinti, nes jis: savo kaltę pripažino ir gailėjosi įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką; ikiteisminio tyrimo pareigūnams norėjo padėti išaiškinti asmenį, pardavusį jam amfetaminą, tačiau pareigūnai į tai nekreipė dėmesio ir jokių veiksmų nesiėmė; yra charakterizuojamas gerai, dirba, teistumai išnykę; turi mažametį sūnų, kuris šiuo metu gyvena su motina; žalos nusikalstama veika nepadarė, nes „psichotropinė medžiaga į visuomenę nepateko“. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, jis nusikalto dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nes sumažėjo jo darbo užmokestis ir jis negalėjo savęs išlaikyti. Todėl, nuteistojo R. Š. nuomone, teismai nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų.
Nuteistojo R. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Kasatorius, neginčydamas savo kaltės neteisėtai disponavus psichotropine medžiaga ir šios jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, skunde nurodo, kad jo baudžiamojoje byloje yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti.
BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o ne pats savu noru atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Taigi R. Š. baudžiamojoje byloje nėra BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visumos.
BK 62 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms visoms esant nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami R. Š. baudžiamąją bylą, nustatė tik vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymėtina ir tai, kad teismai R. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, priešingai nei skunde tvirtina kasatorius, nenustatė.
Kasatorius tvirtina, kad nusikaltimą padarė dėl sunkios finansinės padėties, kai jis nebegalėjo savęs išlaikyti. Iš esmės analogiškus argumentus R. Š. buvo išdėstęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. Š. skundo argumentus, kad nusikaltimą padarė dėl sunkios finansinės padėties, kai jis nebegalėjo savęs išlaikyti, t. y. dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, nutartyje nurodė, kad „R. Š. iki nusikalstant turėjo pastovų darbą bei kelis kartus už valstybės nustatytą darbo užmokestį didesnį atlyginimą, sugyventinė taip pat dirbo ir gaudavo atlyginimą“, o „tai, kad nuteistasis prisidarė skolų ir joms padengti buvo išskaičiuojama dalis jo gaunamo atlyginimo, dar nesuteikia pagrindo pripažinti, jog nusikaltimas padarytas dėl nuteistojo labai sunkios ar beviltiškos padėties“ ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistojo R. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties, nėra pagrindo.
Taigi, kolegijos nuomone, R. Š. baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatas ir jam už padarytą nusikalstamą veiką skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į R. Š. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikaltimo pasekmes, mastą, R. Š. asmenybę ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir kasatoriaus skunde nurodomas, jam paskyrė BK 260 straipsnio 2 dalies, pagal kurią kvalifikuotas R. Š. padarytas nusikaltimas, sankcijoje numatytos bausmės minimumą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Pranas Kuconis
Jonas Prapiestis