Baudžiamoji byla Nr. 1A-31/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.21.2.; 1.2.22.1.; 1.2.14.3.1.;
1.1.8.10.5.; 2.4.6.3.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U o s p r e n d I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nuteistiesiems V. K., P. S.,
gynėjams Aidai Krukovienei, Jūratei Kleinauskienei, Jonui Tamašauskui, Leonorai Vasiliauskienei, Jolantai Teresei Litvinskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. G. , A. K. , P.S., V. K. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo
S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu penkeriems metams;
pagal BK 250 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) (dėl teroro akto (duomenys neskelbtini) 2000 m. birželio 4 d.) - laisvės atėmimu šešeriems metams;
pagal BK 227 3 str. 1 d. (1998 m. gruodžio 21 d. įst. Nr.VIII-983 red.) (dėl kito teroro akto (duomenys neskelbtini) birželio mėn.) - laisvės atėmimu ketveriems metams;
pagal BK 250 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) (dėl teroro akto 2000 m. rugpjūčio 23 d. prie sporto klubo) - laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams;
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinus prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalį, S. G. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
S. G. išteisintas pagal BK 22 str. 2 d., 135 str. 1 d. (dėl pasikėsinimo sužaloti R. M. ), 135 str. 1 d. (dėl D. B. sužalojimo), 250 str. 2 d. (dėl UAB „A.“ automobilio padegimo), neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamas veikas.
A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 16 str. 2 d., 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. Nr. VIII-210 red.) - laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal BK 250 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) (dėl 2000 m. birželio 4 d. teroro akto (duomenys neskelbtini) ) - laisvės atėmimu trejiems metams;
- pagal BK 227 3 str. 1 d. (1998 m. gruodžio 21 d. įst. Nr.VIII-983 red.) (dėl kito teroro akto (duomenys neskelbtini) 2000 m. birželio mėn.) - laisvės atėmimu dvejiems metams;
- pagal BK 253 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinus prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalį, A. D. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. Nr.VIII-210 red.) (dėl D. B. sužalojimo) - laisvės atėmimu trejiems metams;
- pagal BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. Nr.VIII-210 red.) (dėl D. Ž. ir T. Ž. sužalojimo) - laisvės atėmimu ketveriems metams;
- pagal BK 180 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinus prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalį, A. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. K. pripažinti kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. Nr.VIII-210 red.) - laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2007 m. liepos 3 d. laikas.
P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. Nr.VIII-210 red.) (dėl R. D. sužalojimo) - laisvės atėmimu ketveriems metams;
- pagal BK 250 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) (dėl teroro akto 2000 m. birželio 4 d. (duomenys neskelbtini) ) - laisvės atėmimu trejiems metams;
- pagal BK 234 str. 1 d. (1999 m. lapkričio 25 d. įst. Nr. VIII-1439 red.) (dėl su tuo susijusios granatos nešiojimo 2000 m. birželio 4 d.) - laisvės atėmimu vieneriems metams;
- pagal BK 227 3 str. 1 d. (1998 m. gruodžio 21 d. įst. Nr.VIII-983 red.) (dėl kito teroro akto birželio mėn. (duomenys neskelbtini)) - laisvės atėmimu dvejiems metams;
- pagal BK 234 str. 1 d. (1999 m. lapkričio 25 d. įst. Nr. VIII-1439 red.) (dėl su tuo susijusios granatos nešiojimo) - laisvės atėmimu vieneriems metams;
- pagal BK 250 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) (dėl teroro akto 2000 m. rugpjūčio 23 d. prie sporto klubo) - laisvės atėmimu trejiems metams;
- pagal BK 234 str. 1 d. (1999 m. lapkričio 25 d. įst. Nr. VIII-1439 red.) (dėl su tuo susijusios granatos nešiojimo) - laisvės atėmimu vieneriems metams;
- pagal BK 250 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) (dėl kito teroro akto prie sporto klubo 2000 m. rugpjūčio 25 d.) - laisvės atėmimu trejiems metams;
- pagal BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. Nr.VIII-210 red.) (dėl D. B. sužalojimo) - laisvės atėmimu ketveriems metams;
- pagal BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. Nr.VIII-210 red.) (dėl D. Ž. ir T. Ž. sužalojimo) - laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal BK 178 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal BK 180 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr.VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1, 2 p., 6 d. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalį, būdais, P. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2006 m. liepos 28 d. iki 2007 m. sausio 29 d. laikas.
Iš S. G., A. D., V. M. ir P. S. solidariai priteista nukentėjusiajai J. B. 700 Lt žalos atlyginimo; iš S. G., V. M. ir P. S. priteista nukentėjusiajam S. D. 600 Lt žalai atlyginti; iš P. S. priteista nukentėjusiajam D. Ž. 1830 Lt žalai atlyginti; iš V. M., A. K., P. S. ir A. N. priteista solidariai Valstybinei ligonių kasai 277, 82 Lt už nukentėjusiojo D. B. gydymą; iš V. M., A. K. ir P.S. priteista solidariai Valstybinei ligonių kasai 223 Lt už nukentėjusiojo V. S. gydymą; iš P. S. priteista Lietuvos valstybei 4210 Lt ekstradicijos išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. M. ir A. N., tačiau nuosprendis dėl šių asmenų nuteisimo apeliacine tvarka neskundžiamas.
Nuosprendžio dalis dėl V. M. išteisinimo pagal BK 250 str. 2 d. (dėl UAB ,,A.“ automobilio padegimo) ir S. G. išteisimo pagal BK 22 str. 2 d., 135 str. 1 d. (dėl pasikėsinimo sužaloti R. M. ), 135 str. 1 d. (dėl D. B. sužalojimo), 250 str. 2 d. (dėl UAB „A.“ automobilio padegimo), taip pat neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
A. D. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su V. M. , pasikėsino sunkiai sutrikdyti asmens sveikatą, o V. K. ir P. S. – už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, o būtent :
2000 m. gegužės 2 d., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), A. D. ir V. M. surado P.S., pastarąjį įtraukdami į organizuotos grupės nusikalstamą veiklą, nurodė sužaloti R. M. , o P. S. paminėtą dieną pasiūlydamas įtraukė į šio nusikaltimo padarymą ir V. K.. Po to, P. S. , vykdydamas V. M. ir A. D. nurodymą, 2000 m. gegužės 2 d., apie 22 val. 40 min., kartu su V. K. atvyko į namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, turėdami tikslą sunkiai suluošinti R. M.. Paminėtu laiku ir vietoje P. S. , suklydęs dėl R. M. asmenybės, tyčia ne mažiau kaip dešimt kartų peiliu dūrė R. D. į įvairias kūno dalis, manydamas, kad žaloja R. M. , o V. K. , vykdydamas bendrą susitarimą sunkiai suluošinti R. M. , suklydęs dėl jo asmenybės, tyčia ne mažiau kaip du kartus metaliniu strypu sudavė R. D. į galvą, padarydamas R. D. muštinę žaizdą smakre. P. S. ir V. K. , veikdami organizuota grupe, tyčia sužalojo R. D. , padarydami pastarajam šiuos sužalojimus: kiaurines durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos kairėje ir kairiojo plaučio, perikardo, širdies ir diafragmos sužalojimus, kraujo išsiliejimą į perikardo ir pleuros ertmes, durtines-pjautines žaizdas smakre, kairiajame žaste, kairiajame dilbyje, ant kairės plaštakos ir kairės blauzdos, atitinkančius sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. A. D. ir V. M. , veikdami organizuota grupe, pasikėsino sunkiai sužaloti R. M. , tačiau nusikaltimas nebuvo iki galo pabaigtas, kadangi P. S. ir V. K. sužalojo ne R.M. , o R. D. .
S. G. ir A. D. nuteisti už tai, kad iki 2000 m. balandžio mėn. pabaigos, kartu su V. M. , neturėdami leidimo įgijo, laikė, nešiojosi ir realizavo didelį kiekį sprogmenų, o P. S. nuteistas už tai, kad laikė ir nešiojosi sprogmenis, o būtent:
S. G. iki 2000 m. balandžio mėn. pabaigos, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas leidimo, įgijo ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje su savimi laikė didelį kiekį sprogmenų – ne mažiau kaip tris Rusijos gamybos kovines gynybines „F-1“ tipo rankines granatas, kurias 2000 m. balandžio mėn. pabaigoje atsinešė į garažų teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), ir jas perdavė, t. y. realizavo, A.D.. A.D., neturėdamas leidimo, su savimi šias granatas laikė, nešiojosi, o paskui jas perdavė, t. y. realizavo, V. M.. V.M., neturėdamas leidimo su savimi paminėtas granatas laikė, nešiojosi, jas paslėpė ir laikė po vieno iš garažų dugnu, per tris kartus po vieną paminėtą granatą perdavė, t. y. realizavo, P. S. , atitinkamai: 2000 m. birželio 3 d. (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta; 2000 m. birželio mėn. viduryje, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta; 2000 m. rugpjūčio 23 d. (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta. P. S. paminėtu laiku granatas laikė ir nešiojosi.
Taip pat S. G. nuteistas už tai, kad 2000 m. nuo vasario mėn. iki balandžio mėn. pabaigos, dėl asmeninių paskatų, siekdamas įbauginti asmenį, priversti jį ir visuomenę bijoti, jaustis nesaugiai, organizavo V. U. gyvenamosios vietos – kiemo ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), registruoto J. B. vardu, sprogdinimą. S. G. 2000 m. balandžio mėn. pabaigoje, miškelyje esančiame, (duomenys neskelbtini), nurodė V. M. ir A. D. surasti asmenis, kurie tai padarytų, o 2000 m. balandžio mėn. pabaigoje, garažų teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), S. G. perdavė A. D. ne mažiau kaip tris Rusijos gamybos kovines gynybines „F-l“ tipo rankines granatas. A. D. paminėtu laiku ir paminėtoje vietoje jas perdavė V. M. . A. D. ir V. M. , vykdydami S. G. nurodymus, veikdami organizuota grupe, 2000 m. birželio 3 d., (duomenys neskelbtini), surado ir įtraukė į paminėtos organizuotos grupės daromą nusikalstamą veiklą P. S. , kuriam nurodė padėti sprogmenį ir susprogdinti V. U. gyvenamąją vietą. Tos pačios dienos vakarą, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, V. M. tam tikslui iš paminėtų trijų granatų vieną granatą perdavė P. S. . P. S. , tęsdamas S. G. organizuotą nusikalstamą veiką, laikė, nešiojosi paminėtą granatą, o 2000 m. birželio 4 d., apie l val. 30 min., įmetė ją į paminėto namo, esančio šalia kitų gyvenamųjų namų, kiemą ir šią granatą susprogdino, sukeldamas pavojų daugelio žmonių gyvybei. Tokiu būdu, sprogus paminėtai granatai, S. G. , A. D. , V. M. ir P. S. , veikdami organizuota grupe, sugadino J. B. priklausantį turtą – paminėto namo sienas ir vieno lango rėmą su dvigubu stiklu – ir šiais savo veiksmais padarė jai 700 Lt turtinę žalą.
Taip pat, S. G. nuteistas už tai, kad 2000 m. birželio mėn. viduryje, dėl asmeninių paskatų bei siekdamas įbauginti asmenį, priversti jį ir visuomenę bijoti, jaustis nesaugiai, organizavo V. U. gyvenamosios vietos – kiemo ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), registruoto J. B. vardu, sprogdinimą. S. G. 2000 m. birželio mėn. viduryje, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, veikdamas organizuota grupe su V. M. ir A. D. , po to, kai paminėtame kieme P. S. jau buvo susprogdinęs vieną granatą, nurodė V. M. ir A. D. dar kartą susprogdinti paminėtame kieme vieną granatą iš jo anksčiau jiems perduotų ir dar likusių ne mažiau kaip dviejų granatų. A. D. ir V. M. paminėtu laiku (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, vykdydami S. G. nurodymą, nurodė tai padaryti P. S. . Paminėtu laiku (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, V. M. tam tikslui P. S. perdavė sprogmenį – Rusijos gamybos kovinę gynybinę „F-l“ tipo rankinę granatą. P. S. paminėtą granatą laikė, nešiojosi, o 2000 m. birželio mėn. viduryje, nakties metu, įmetė šią granatą į paminėto namo kiemą ir ją susprogdino. Sprogus granatai, S. G. , A. D. , V. M. ir P. S. , veikdami organizuota grupe, sugadino J. B. priklausantį turtą – paminėto namo kiemą, padarydami jai turtinę žalą, kurios dydžio ji nenurodė ir dėl kurios padarymo ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas.
Taip pat, S. G. nuteistas už tai, kad 2000 m. rugpjūčio mėn., dėl asmeninių paskatų bei siekdamas įbauginti asmenį, priversti jį ir visuomenę bijoti, jaustis nesaugiai, organizavo O. K. , kuris tuo metu buvo UAB „A.“ pagrindinis akcininkas, šiai įmonei priklausančio automobilio „Mercedes-Benz 230“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sprogdinimą. Paminėtu laiku (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, V. M. nurodė surasti asmenį, kuris tai padarytų. V. M. , vykdydamas S. G. nurodymą, 2000 m. rugpjūčio mėn. (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, nurodė tai padaryti P. S. . Tos pačios dienos vakare (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, V. M. tam tikslui perdavė P. S. sprogmenį – Rusijos gamybos kovinę gynybinę „F-l“ tipo rankinę granatą. Tęsdamas S. G. organizuotą nusikalstamą veiką, veikdamas organizuota grupe su paminėtais asmenimis, P. S. neteisėtai su savimi laikė paminėtą granatą, nešiojosi ją, o 2000 m. rugpjūčio 23 d., apie 20 val. 30 min., metė šią granatą į paminėtą automobilį, stovėjusį prie sporto klubo „F.“, esančio (duomenys neskelbtini), ir ją susprogdino. Sprogus granatai, S. G. , V. M. ir P.S. veikdami organizuota grupe, sugadino paminėto automobilio variklio dangtį, priekinį kairės pusės sparną, vairuotojo dureles, priekinį kairįjį ratą, priešrūkinį žibintą, padarydamas bendrovei turtinę žalą, kurios dydžio ikiteisminio tyrimo metu nustatyti nepavyko. Taip pat S. G. , V. M. ir P. S., veikdami organizuota grupe, šiais savo veiksmais sugadino šalia sprogdinto automobilio stovėjusius kitus automobilius: „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S. D. , sugadindamas šio automobilio priekinę dalį, dešinį sparną, dešinės pusės vairuotojo dureles, padarydamas šiam asmeniui 600 Lt turtinę žalą, ir „Volvo 480“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį D. P. , sugadindamas šio automobilio radiatorių, priekinę lempą, priekines groteles, variklio dangtį, greičių dėžę, tris ratus, padarydamas šiam asmeniui 2010 Lt turtinę žalą.
Taip pat, P. S. nuteistas už tai, kad dėl asmeninių paskatų bei siekdamas įbauginti asmenį, priversti jį ir visuomenę bijoti, jaustis nesaugiai, 2000 m. rugpjūčio 25 d., apie 21 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, su plaktuku išdaužęs UAB „A.“ automobilio „Mercedes-Benz 230“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stiklą, įpylė į jo saloną lengvai užsiliepsnojančio skysčio – benzino – bei jį padegė, dėl to visiškai sudegė paminėto automobilio salonas. Dėl tokių veiksmų buvo sukeltas pavojus kitų asmenų turtui – atsirado sugadinimo grėsmė šalia paminėto automobilio stovėjusiems kitiems automobiliams. Tokiu būdu P. S. sugadino paminėtą transporto priemonę, padarydamas minėtai bendrovei 87517,08 Lt turtinę žalą.
Taip pat, P. S. ir A. K. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su V. M. ir A. N. , sužalojo žmogų ir dėl to šis buvo sunkiai suluošintas, o būtent:
V. M. 2000 m. rugsėjo mėn., tiksli data nenustatyta, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nurodė sužaloti D. B. P. S. ir A. K. , o vėliau P. S. , įkalbėdamas įtraukė į šio nusikaltimo padarymą ir A. N. . Po to, P. S. , A. K. ir A. N. , veikdami organizuota grupe, vykdydami V. M. nurodymą, turėdami tikslą sunkiai suluošinti D. B. , atvyko į namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, kur P. S. , A. K. ir A. N. pasivijo juos pastebėjusį ir nuo jų bėgantį D. B., kuriam armatūros strypais sudavė į įvairias kūno dalis: P. S. – ne mažiau kaip dešimt kartų į galvą, A. K. – ne mažiau kaip šešis kartus, pataikydamas į dubenį, pilvą ir krūtinę, ranką, A. N. – ne mažiau kaip šešis kartus, pataikydamas į kojas. Šiais savo veiksmais V. M. , P. S. , A. N. ir A. K. veikdami organizuota grupe, nukentėjusiajam D. B. padarė šiuos sužalojimus: daugybines muštines galvos žaizdas ir minkštųjų audinių kraujosruvas, odos nubrozdinimą kairėje veido pusėje, kairės akies obuolio sumušimą ir kraujosruvą po jungine, dešinės ausies būgnelio plyšimą, atvirą skeveldrinį nosies kaulų lūžį, atvirą įspaustinį skeveldrinį dešiniojo momenkaulio lūžį ir kietojo smegenų dangalo plyšimą, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo ir smegenų sumušimą, atitinkantį sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, odos nubrozdinimą ant nugaros dešinės pusės mentės, dideles poodines-minkštųjų audinių kraujosruvas bei odos nubrozdinimus ant dešiniojo žasto–dilbio, pilvo dešiniojo šoninio paviršiaus ir juosmens, dešiniojo sėdmens ir klubo, dešinės kojos šlaunies, kelio sąnario ir blauzdos bei smulkius odos nubrozdinimus dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje ir ant II, III, IV, V pirštų krumplių, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. B. sveikatą.
Taip pat, P. S. ir A. K. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su A. N. , sunkiai sužalojo du žmones, o būtent:
P. S. 2000 m. spalio mėn. pradžioje, tikslus laikas ir vieta nenustatyti, organizavo D. Ž. ir T.Ž. sunkų suluošinimą – įkalbėjo dalyvauti ir įtraukė į šio nusikaltimo padarymą A. K. ir A. N.. Nuteistieji iš anksto pasiruošė įrankius šiam nusikaltimui daryti – armatūros strypus. Po to, P. S., A.K. ir A. N. 2000 m. spalio 17 d., apie 22 – 23 val., atvyko į garažų kooperatyvo „T.“ teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), prie D. Ž. priklausančio garažo. P. S. sudavė armatūros strypu ne mažiau kaip po vieną kartą į D. Ž. veidą, viršugalvio kairiąją pusę, sprandą, smakrą, kairiąją plaštaką, kairįjį dilbį, dešinįjį petį, dešinę mentį, krūtinės ląstą. A. N. armatūros strypu ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė D. Ž. į kairiąją šlaunį, kairįjį kelią ir kairiąją blauzdą, o A. K. , pasivijęs nuo jo mėginantį pabėgti ir lipantį per tvorą T. Ž. , metaliniu strypu sudavė šiam ne mažiau kaip du kartus į galvą, nuo to šis neteko sąmonės ir pargriuvo ant žemės, ne mažiau kaip po vieną kartą sudavė armatūros strypu į kairę plaštaką, krūtinės ląstos dešinę pusę, dešinįjį žastą. Tuoj po to, A.K., pribėgęs prie D. Ž. mušančių A. N. ir P. S., vieną kartą armatūros strypu sudavė nukentėjusiajam D. Ž. į krūtinės ląstą. Šiais savo veiksmais P. S. , A. N. ir A. K. , veikdami organizuota grupe, nukentėjusiajam D. Ž. padarė šiuos sužalojimus: galvos sumušimą ir muštinę žaizdą viršugalvio kairėje, atvirą kaukolės skliauto lūžimą, pereinantį į pamato sritį, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, atitinkantį sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, muštinę žaizdą smakre ir apatinio žandikaulio krašto atskilimą, poodines kraujosruvas akių vokuose, poodines kraujosruvas sprande, kairėje plaštakoje, kairiame dilbyje, dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, dešiniosios mentės projekcijoje, krūtinės ląstos abiejose pusėse, kairės šlaunies kairiojo kelio ir kairės blauzdos išoriniuose paviršiuose ir įstrižinius odos nubrozdinimus, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta D. Ž. sveikata. P. S., A. N. ir A. K. nukentėjusiajam T. Ž. padarė šiuos sužalojimus: galvos sumušimą ir muštines žaizdas dešinėje viršugalvinėje srityje, atvirą skeveldrinį įspaustinį dešiniojo momenkaulio lūžimą, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimą, galvos smegenų sumušimą, atitinkantį sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kairiosios plaštakos sumušimą ir III-IV-V pirštų pamatinių falangų lūžimą, pailgos formos poodines kraujosruvas krūtinės ląstos dešinėje bei dešiniojo žasto išoriniame paviršiuje, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta T. Ž. ir D. Ž. sveikata.
Taip pat P. S. nuteistas už tai, kad tuoj po to, kai sunkiai sužalojo D. Ž., iš sąmonę praradusio nukentėjusiojo D. Ž. drabužių slapta pagrobė 30 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 200 JAV dolerių, 800 Lt vertės, laikrodį „Citizen“, 800 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 1200 Lt vertės, iš viso padarydamas nukentėjusiajam D. Ž. 2830 Lt turtinę žalą.
Taip pat, P. S. ir A. K. nuteisti už tai, kad, sukurstyti V. M., veikdami bendrininkų grupe, pavartodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent :
V. M. 2001 m. vasario mėn., tiksli data nenustatyta, palenkus įkalbant P. S. ir A. K. , panaudojant fizinį smurtą, pagrobti iš V. S. automobilį „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), P. S. ir A. K. veikdami bendrininkų grupe, 2001 m. vasario 28 d., apie 18 val., prie „Ž.“ stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), atsiviliojo V. S. į paminėtą vietą, kur P. S. kumščiu sudavė V. S. į veidą, nuo ko V. S. nukrito ant žemės, o A. K. šį prispaudė prie grindinio, kol P. S. atsinešė netoliese, jų iš anksto šioje vietoje paslėptą armatūros strypą. Tuoj po to, P. S. sudavė V. S. ne mažiau kaip penkis smūgius armatūros strypu į galvą ir į kitas kūno dalis. Smūgių sudavimo metu, V. S. atsistojus ir bandant nuo jų pabėgti, P. S. pagavo V. S. ir pargriovė ant žemės, o A. K. tuo metu ne mažiau kaip tris kartus armatūros strypu V. S. sudavė į kojas. Taigi, palenkti V. M. , A.K. ir P. S., veikdami bendrininkų grupe, V. S. padarė šiuos sužalojimus: tris muštines žaizdas, dešinės plaštakos III piršto muštines žaizdas, pažeidžiant tiesiamąją sausgyslę, kairės čiurnos šoninės kulkšnies lūžį bei odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairės blauzdos viduriniame trečdalyje, sukėlusius V. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o tuoj po to iš šios vietos pagrobė V. S. automobilį „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4400 Lt vertės.
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas. Be to, iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą, jo vaidmuo buvo antraeilis, todėl mano, jog jam gali būti taikomos BK 39 1 str. nuostatos. Tai, kad jis padėjo atskleisti nusikalstamas veikas, pažymėjo ir valstybinį kaltinimą teisme palaikęs prokuroras. Apeliantas prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nukentėjusiųjų D. B. , T. Ž. ir D. Ž. sužalojimų, o dėl V. S. apiplėšimo, vadovaujantis BK 62 str. 1 d., 3 d. 3 p., paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis P. S. apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas mano, kad teismas, nepagrįstai neatsižvelgdamas į tai, jog jis geranoriškai padėjo atskleisti padarytas nusikalstamas veikas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 str. nuostatas.
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 111 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas mano, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas jo kaltę grindė nuteistųjų P. S. , A. D. , V. M. , A. K. , liudytojų M. M. , R. Š. , R. M. ir kt. parodymais. Apeliantas pažymi, kad tik nuteistasis P. S. parodė, jog apeliantas buvo kartu su juo apiplėšiant bei sužalojant nukentėjusįjį R. D.. Nuteistasis P. S. nurodė, kad tik jis vienas peiliu sužalojo nukentėjusįjį ir apeliantas neatliko jokių smurtinių veiksmų. Teismo medicinos ekspertizės akte nėra nurodytas nei vienas sužalojimas, padarytas metaliniu strypu, kaip yra teigiama nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Apeliantas nedalyvavo organizuotos grupės nusikalstamoje veikoje sunkiai sužalojant nukentėjusįjį. Su P. S. jis ėjo tik pastarojo prašymu parodyti R. M. su kuriuo P. S. norėjo išsiaiškinti santykius. Apeliantas neneigia, kad ir jis turėjo asmeninių sąskaitų su R. M. , tačiau jis neturėjo jokios priežasties žaloti nukentėjusįjį R. D. ir jo nežalojo. Pamatęs, kad P. S. grumiasi ne su R. M., o su nepažįstamu asmeniu (kaip vėliau sužinojo – R. D.), pastarojo mušti neketino, o tik stengėsi padėti P. S.. Apeliantas netyčia sudavė smūgį ir pačiam P. S., todėl neneigia, kad galėjo suduoti vieną smūgį ir R. D., tačiau teigia, kad šis smūgis nesukėlė sunkaus R. D. sveikatos sutrikdymo. Nuosprendyje nurodytas sužalojimas – muštinė žaizda smakre – negalėjo būti padarytas apeliantui suduodant smūgį, kadangi tuo metu R. D. gulėjo po P. S. ir suduoti strypu smūgį R. D. į smakrą buvo neįmanoma. Apelianto nuomone, jo suduoti smūgiai galėjo sukelti tik fizinį skausmą ir negalėjo padaryti sunkaus sveikatos sutrikdymo.
Teismo išvada, kad visi nusikaltimo vykdytojai ir organizatoriai siekė vieno tikslo – sunkiai sužaloti žmogų – nepagrįsta. Apeliantas nepažinojo šio nusikaltimo organizatorių, su jais susitikęs nebuvo, P. S. apie juos taip pat nieko nepasakojo. Jis nežinojo, kad P. S. turėjo peilį ir ruošėsi sužaloti žmogų. Apelianto su savimi turėtas metalinis strypas buvo lengvas ir plonas bei nebuvo pritaikytas sunkiai sužaloti žmogų. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. ir 3.1.8. p. nuostatomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas prielaidomis, nepagrįstomis bylos duomenimis. Jo veika galėtų būti kvalifikuojama tik kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nei R. D. , nei P. S. dėl šių veikų skundų nepateikė ir prokuroras nereikalavo. Dėl šių priežasčių jis negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kartu pažymi, kad jei ir būtų pateiktas nurodytas skundas ar prokuroro reikalavimas, apeliantui turėtų būti taikomos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatos.
Nuteistasis S. G. apeliaciniu skundu prašo apygardos nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apelianto nuomone, byloje ikiteisminis tyrimas atliktas neteisėtai, pažeidžiant jo konstitucines teises, nes jis be jokios priežasties nebuvo įtrauktas į ikiteisminio tyrimo procesą nuo pat jo pradžios. Vadovaudamasis BPK 6 str. 2, 3 d. nuostatomis, jis teigia, kad nuteistajam A. D. nepagrįstai buvo suteiktos privilegijos ir išskirtinės aplinkybės. Apelianto nuomone, šias privilegijas suteikė Generalinės ir Klaipėdos apygardos prokuratūrų prokurorai. Nuteistųjų A. D., V.M. , A. K. , P. S. bei liudytojo R. Š. parodymai yra melagingi, todėl jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos BPK 7, 21, 22 ir 44 str. nuostatos. Prokurorai pažeidė apelianto teisę gintis nuo pareikštų įtarimų ir kaltinimų nuo bylos tyrimo pradžios. Taip pat, buvo pažeistos BPK 1, 2, 10, 18 ir 45 str. nuostatos. Apelianto nuomone, šioje byloje yra suklastoti duomenys, kuriais remiantis buvo priimtas jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis. Jo ir jo gynėjo dalyvavimas būtinas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl apeliantas teigia, jog buvo pažeistos ir BPK 48 str. nuostatos, nes jis negalėjo realizuoti savo teisių į gynybą.
Apeliantas teigia, kad buvo pažeistos BPK 78 str. ir 184 str. 4 d. nuostatos, nes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neturėjo galimybių nurodyti savo liudytojų, negalėjo pateikti klausimų ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustiems liudytojams, susipažinti su jų apklausų protokolais bei pateikti pastabas. Dėl paminėto BPK straipsnio reikalavimų pažeidimo, liudytojų R. Š. , M. M., S.D. , J. B. , D. B. , D. P. , R. D. , UAB „D.“ atstovų bei nuteistųjų V. M. , A. D. , P. S. ir kt. parodymai yra netikslūs. Nepagrįstai neatliktos akistatos su kitais nuteistaisiais, nepašalinti prieštaravimai bei pažeistos BPK 190 str. nuostatos. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ir BPK 209 str. nuostatos, nes apeliantui nebuvo leista pateikti klausimus ekspertams bei susipažinti su ekspertizės aktu. Apeliantas mano, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK 214 ir 217 str. nuostatos, nes jam nebuvo pranešta apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą, jis negalėjo paduoti skundų atnaujinti šį nutrauktą tyrimą.
Apeliaciniame skunde nurodomi R. Š. parodymai, užfiksuoti baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 26-o tomo 76-91 puslapiuose, bei apelianto parodymai, užfiksuoti Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 38-o tomo 17 lape ir 43-io tomo 1-13 lapuose. Apelianto nuomone, R. Š. buvo apklaustas tik formaliai, neištiriant jo parodymuose nurodytų aplinkybių ir nenustatant liudytojų, 2000 m. vasarą kartu su R. Š. važiavę pastarojo automobiliu. Kartu apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. birželio 28 d. jo apklausoje nedalyvavo jo gynėjas. Byloje reikalinga apklausti prokurorą I., kuris apeliantą apklausė baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apie R. Š. , A. D. ir V. M. 2002-2004 m. padarytas nusikalstamas veikas. Šie parodymai yra užfiksuoti paminėtos bylos 38–o tomo 17-18 puslapiuose. R. Š. , A. D. ir V. M. parodymai, užfiksuoti paminėtos bylos 26-o tomo 76-91 lapuose, 27-o tomo 150-160 lapuose, 13-o tomo 182-185 lapuose yra melagingi. Apeliantui ir M. M. davus parodymus Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant paminėtą bylą, buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas, kurio metu apklausti A. D. , R. Š. , V. M. , A. K. , P. S. , V. K. , A. N. taip pat nurodė melagingas aplinkybes apie nusikalstamas veikas. Paminėtų asmenų apklausose prokuroras V. G. uždavinėjo atsakymus menančius klausimus. Be to, šiems asmenims nepagrįstai buvo taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, nesusijusios su laisvės apribojimu. Apelianto nuomone, paminėti nuteistieji davė melagingus parodymus, siekdami sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Be to, šių nuteistųjų parodymai yra suderinti tarpusavyje ir priderinti prie nuteistojo A.D. iškeltos melagingos versijos. Paminėtuose parodymuose apeliantas nepagrįstai nurodomas kaip lyderis ir organizatorius nusikalstamų veikų, kurias padarė nuteistojo V. M. vadovaujama nusikalstama grupuotė. Šią informaciją paskelbus spaudoje buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau –Konstitucijos) 31 str. bei BPK 6, 44 ir 177 str. nuostatos.
Jis nebuvo informuotas apie ikiteisminio tyrimo eigą, dėl ko negalėjo pasinaudoti savo teise, numatyta BPK 58 str. Kartu apeliantas skundžia prokurorų (A. S. ir V. G. ) veiksmus, atliktus ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Jis mano, kad šis tyrimas yra suklastotas, jo metu ir Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) A. D. , R. Š. , V. M. , A. D. nurodė melagingas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kuriomis remiantis buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas. Apelianto nuomone, šioje byloje nėra nuteistųjų A. D. , R. Š. ir V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Per dvejus metus šioje byloje atliekamą ikiteisminį tyrimą apeliantas buvo apklaustas tik vieną kartą. Be to, į šią apklausą atvykęs gynėjas tik pasirašė protokoluose ir visoje apklausoje nedalyvavo. Antroji apklausa, turėjusi įvykti 2007 m. rugsėjo 19 d., neįvyko neatvykus gynėjui. Tokiais veiksmais buvo pažeisti BPK 48, 51, 187 ir 188 str. reikalavimai. Kitoje apklausoje, įvykusioje 2007 m. rugsėjo 25 d., dalyvavo kitas gynėjas. Jam buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga tik vieną valandą laiko, dėl ko buvo pažeistos jo teisės į nešališką ikiteisminį tyrimą. Kartu apeliantas nurodo, kad šio susipažinimo metu dalyvavo vėl kitas gynėjas. Prokuroras, padarydamas kopijas šios ikiteisminio tyrimo medžiagos, pažeidė Konstitucijos 31 str. bei BPK 22 str. 3 d., 21 str. 3 d., 44 ir 181 str. reikalavimus. Todėl apeliantas mano, kad prokuroras padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228, 229, 235 ir 237 str.
Jam nebuvo pranešta apie jo teisę teisme susipažinti su bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teisme nebuvo gauti apelianto prašymai ir papildomai surinkti įrodymai. Taip buvo pažeistos BPK 220 ir 238 str. nuostatos. Byloje nėra nuteistojo M. M. ir apelianto parodymų, užfiksuotų Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos paminėtos bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 38-o tomo 17 lape bei 43-io tomo 1-13 lapuose, apie šias nusikalstamas veikas. Kartu buvo pažeistos ir BPK 20 str. nuostatos, nes apeliantas nedalyvavo ikiteisminiame tyrime, negalėjo užduoti klausimų liudytojams, įtariamiesiems, ekspertams bei specialistams. Apie nuteistųjų R. Š. , A. D. ir V. M. nuslėptas nusikalstamas veikas, apeliantas pranešė Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant paminėtą baudžiamąją bylą.
Ikiteisminis tyrimas atliktas nepilnai, neišsamiai, pažeidžiant BPK 183 str. 2, 3 d., 184 str. 4 d., 188 str. 3, 4 d., 179 str. 1, 4 d., 190 ir 193 str. reikalavimus. Apeliantas teigia, kad byloje esantys nuteistųjų ir liudytojų parodymai buvo iš anksto suderinti su nuteistojo A. D. melagingais parodymais. Dėl automobilio „Mercedes Benz 230“ sudeginimo jis yra nekaltas, apie šio nusikaltimo padarymą jis nieko nežino ir parodymų apie tai baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra davęs. Jo nuomone, nuteistasis P. S. prokuroro prašymu galėjo prisipažinti kaltu dėl šio nusikaltimo ir tai patvirtina A. B. parodymai, užfiksuoti aukščiau paminėtos bylos 11-o tomo 168, 121-123 lapuose, O. K. parodymai, užfiksuoti 11-o tomo 74-78, 85-86 ir 130-131 lapuose, UAB „D.“ pažyma, esanti bylos 11-o tomo 99 lape.
Apeliantas atsisakė dalyvauti Klaipėdos apygardos teisme dėl šališkai, pažeidžiant BPK reikalavimus atlikto ikiteisminio tyrimo, bei dėl kasdieninio jo vežimo iš Vilniaus į Klaipėdą.
Nuteistojo R. Š. parodymai apie nukentėjusiojo R. D. sumušimą yra melagingi, nes baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 26-o tomo 76-91 lapuose užfiksuotuose R. Š. parodymuose yra nurodytos priešingos aplinkybės. Be to, R. Š. ir A. D. paminėtoje byloje nuslėpė nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo V. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tik 2007 m. Apeliantas mano, kad paminėtos aplinkybės šioje byloje turi būti pripažintos nuteistųjų R. Š. , A. D. ir V. M. atsakomybes sunkinančiomis aplinkybėmis. Nuteistiesiems V. M. , A. K. , R. Š. ir A. D. yra paskirtos per švelnios bausmės, dėl ko bausmės tikslai nebus pasiekti. Be to, nuteistieji P. S., A.K. , A. N. ir V. K., įtakojami prokuroro, apeliantą apkalbėjo, jų parodymai yra melagingi ir nepatikimi, nes šie asmenys apelianto nematė ir nepažįsta. Taip pat nepatikimi ir melagingi yra nuteistojo V. M. parodymai. Vadovaudamasis BPK 444 str. nuostatomis, apeliantas mano, jog jo atžvilgiu turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašo apygardos nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nusikalstamas veikas jis padarė įtakojamas grupuotės vadeivos S.G. bei bijodamas dėl savo ir savo artimųjų gyvybės. Dėl nusikalstamų veikų padarymo jis pilnai prisipažino, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti padarytas nusikalstamas. Dėl šių aplinkybių S. G. ir kiti nuteistieji grasino apeliantui ir jo artimiesiems, pataisos namuose organizavo jo užpuolimą. Dėl šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, jis jaučiasi nesaugus. Apeliantas sutinka su teismo išvadomis dėl pripažintų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai jam netaikė BK 62 str. 1 d. nuostatų. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog jau nuo 2002 m. jis bendrauja su teisėsaugos pareigūnais, papasakodamas jam žinomas nusikaltimų padarymo aplinkybes nesumenkindamas savo vaidmens. Be to, yra nustatyta, kad jis nebuvo šių veikų organizatorius, o tik S. G. nurodymų vykdytojas. Tai, kad jis nemenkino savo vaidmens nusikaltimų padaryme patvirtina nuteistojo V. M. parodymai apie sprogmenų įgijimą. Jei apeliantas nebūtų davęs parodymų, jis būtų išvengęs baudžiamosios atsakomybės už sprogmenų laikymą. Teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę, ir už šio nusikaltimo padarymą skyrė griežčiausią bausmę. Jo nuomone, už šį nusikaltimą jam būtų galima skirti bausmę, švelnesnę nei sankcijoje yra numatytas bausmės minimalus dydis.
Apeliantas nurodo, kad 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu jis yra nuteistas už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo, ginkluoto sprogmenimis ir šaunamaisiais ginklais, veikloje. Dalyvavimo šiame susivienijime laikotarpis apima sprogmenų, dėl kurių neteisėto laikymo yra nuteistas šiuo nuosprendžiu, laikymo laikotarpį. Jis šiuos sprogmenis gavo iš nuteistojo S. G. turėtų ginklų, kurie buvo naudojami paminėto nusikalstamo susivienijimo veikloje. Apeliantas mano, kad jis yra nuteistas du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką. Taip pat, apelianto nuomone, teismas, neatsižvelgdamas į kaltininkų vaidmenį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, neteisingai subendrino jam bei S. G. paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Prie jam ir S. G. paskirtų bausmių buvo pridėta tokia pati dalis – vieneri metrai ir šeši mėnesiai. Iki suėmimo būdamas laisvėje jis dirbo įmonės vadovu, buvo krepšinio komandos treneris, pats dalyvaudavo rungtynėse. Jis yra kraujo donoras, turi tris vaikus ir senyvo amžiaus neįgalius tėvus, kuriems reikalinga jo globa ir rūpestis.
Kartu apeliantas prašo iki nuosprendžio įsiteisėjimo jam paskirtą kardomąją priemonę-suėmimą pakeisti į švelnesnę. Ankstesnėje baudžiamojoje byloje jam buvo pakeista kardomoji priemonė-suėmimas į švelnesnę ir per šį laikotarpį jis nepadarė nei vieno nusižengimo, įsidarbino ir šioje įmonėje jis yra įdarbintas iki šiol. Palikus nepakeistą kardomąją priemonę jis negalės dirbti ir atlyginti jam priteistų civilinių ieškinių bei mokėti mokesčius, treniruoti krepšinio komandos bei būti kraujo donoru.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Nuteistojo A. K. skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistųjų S. G. , A. D. , V. K. , P. S. skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė S. G. , A. K. , P. S. , V. K. ir A. D. inkriminuojamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir paskyrė nuteistiesiems bausmes, kurios negali būti laikomos aiškiai per griežtos.
Spręsdamas apeliantų kaltės, veikų juridinio įvertinimo bei bausmių dydžio klausimus, apygardos teismas klaidų, susijusių su Baudžiamojo kodekso bendrosios ir ypatingosios dalies normų taikymu, nepadarė.
Kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, numatyti BPK 369 str. 3 d.
Nuteistasis A. K., neneigdamas savo kaltės ir veikų juridinio įvertinimo, prašo BK 391 str. pagrindu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės už D. B. , T. Ž. ir D. Ž. sužalojimą, o dėl V. S. apiplėšimo – taikyti BK 62 str. nuostatas.
BK 391 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.
Taigi, paminėtas įstatymas, nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijos, šio proceso subjektams (prokurorui ar teismui) suteikia teisę, bet neįpareigoja, spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą BK 391 str. pagrindu.
Prokuroras tokios iniciatyvos ikiteisminio tyrimo metu (dėl A. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės) nerodė. Tą daryti jis siūlė pirmosios instancijos teismui baigiamųjų kalbų metu. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesvarstė, tačiau sprendimas netaikyti A. K. BK 391 str. nuostatų iš esmės yra teisingas.
BK 391 straipsnyje numatoma, kad asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šio įstatymo nuostatos tikslas – skatinti kovoti su organizuotu nusikalstamumu, atskleisti tokius nusikaltimus net ir suteikiant nusikaltėliams tam tikrų lengvatų dėl jų baudžiamosios atsakomybės.
Įstatyme formuluojamos tokios trys atleidimo sąlygos: 1) asmuo įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui; 2) asmuo prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui; 3) asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Teismas gali atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms trims sąlygoms. Ar pripažinti asmens parodymus prisipažinimu dalyvavus organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamą veiką ar priklausius nusikalstamam susivienijimui, sprendžia teismas atsižvelgdamas į kaltinamojo parodymų reikšmę įrodant jo dalyvavimą darant nusikaltimus. Tačiau ypatinga reikšmė teikiama tam, ar kaltinamojo parodymai padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn kitus organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narius ir užkirsti kelią tolesnei grupės veiklai.
Dėl dviejų pirmųjų sąlygų jokių abejonių nekyla. Apeliantas pripažįsta padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (D. B., T. Ž. ir D. Ž. sužalojimą) veikdamas organizuota grupe. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad nuteistasis padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis. Kitaip vertinti pastarąją aplinkybę kolegija neturi teisės, nes byla nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius skundus (BPK 320 str. 4 d.). Tačiau, šiuo atveju, vertinti ar paminėtas padėjimas buvo pakankamai aktyvus kolegija privalo.
Aktyvi pagalba, bet kuriuo atveju, yra siejama ne tik su savo tikslaus vaidmens, darant nusikaltimus, apibūdinimu, bet ir bendrininkų veiksmų atskleidimu, kai pavyzdžiui be tokių įtariamojo ar kaltinamojo parodymų nebūtų galima nustatyti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamos veikos mechanizmo, dalyvių užduočių, vaidmenų pasiskirstymo ir pan.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad A. K. savo pirmojoje apklausoje neigė bet kokias sąsajas su jam inkriminuojamos veikos padarymu (t. 5, b. l. 133-134). Tokia apelianto pozicija lėmė nepagrįstą baudžiamosios bylos nutraukimą dėl T. Ž. ir D. Ž. sužalojimo (t. 5, b. l. 135-137). Tik po penkerių metų A. K. pirmą kartą davė parodymus apie T. Ž. ir D. Ž. sužalojimo aplinkybes, tačiau, ir šiuo atveju, stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį (t. 5, b. l. 142-144).
Analogiškai vertintini ir apelianto parodymai, duoti tyrėjui dėl D. B. sužalojimo (t. 5, b. l. 148-150).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apie A. K. dalyvavimą nusikaltimo padaryme pirmą katrą parodymus davė nukentėjusysis T. Ž. jau 2000 m. gruodžio 29 d. (t. 3, b. l. 170-171). Maža to, nukentėjusysis 2001 m. sausio 3 d. ir sausio 26 d. iš pateiktų fotonuotraukų ir parodytų atpažinti asmenų atpažino A. K. (t. 3, b. l. 173-174, 176-178).
Akistatos tarp nukentėjusiojo ir A. K. metu pastarasis savo kaltę atkakliai neigė (t. 3, b. l. 180-181).
T. Ž. taip pat atpažino P. S. bei A. N. , kaip asmenis, dalyvavusius nusikaltimo padaryme (t. 3, b. l. 183-186, 187-190). Visa ši objektyvi bylos tyrimo situacija leidžia daryti išvadą, kad A. K. parodymai nelaikytini išskirtinai svarbiais ir iš esmės nulėmusiais nusikalstamų veikų atskleidimą. Todėl taikyti A. K. BK 391 str. nuostatas teisinio pagrindo nėra.
Apygardos teismas padarė teisėtą išvadą, kad A. K. , o taip pat A. D. ir P. S. netaikytinos BK 62 str. 1 d. nuostatos. Tačiau motyvai, pagrindžiantys šią išvadą yra teisingi tik iš dalies. Kolegijos nuomone, byloje nėra net formalių šio įstatymo taikymo paminėtiems nuteistiesiems sąlygų.
BK 62 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
Taigi, BK 62 str. 1 d. gali būti taikoma, kai teismas nustato visas tris atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 2, 3, 4 p. Nesant bent vienos iš jų, paminėtų nuostatų taikymas yra negalimas.
Byloje nustatyta, kad nei A. K. , nei P. S. , nei A. D. savo noru neatvyko ir nepranešė apie jų padarytas nusikalstamas veikas. Todėl apygardos teismo sprendimas netaikyti jiems BK 62 str. 1 d. nuostatų yra teisingas.
Paminėtiems nuteistiesiems taip pat nėra pagrindo taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatų, nes byloje nėra nustatytos visos šios baudžiamojo įstatymo taikymo sąlygos.
Pažymėtina, kad A. K. , P. S. ir A. D. vaidmuo jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme jokiu būdu nebuvo antraeilis.
Lietuvos Respublikos BK, patvirtinto 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968, BPK, patvirtinto 2002-03-14 įstatymu Nr. IX-785, ir BVK, patvirtinto 2002-06-27 įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 101 str. 2 d. nurodyta, kad jeigu nusikalstama veika, padaryta iki 2003 m. gegužės 1 d., perkvalifikuojama pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą, skiriamos naujajame Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės ir taikomos jų skyrimo taisyklės. Jeigu už pakartotines nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., bausmė skiriama pagal naujojo Baudžiamojo kodekso 63 str. nustatytas taisykles, galutinė bausmė negali būti griežtesnė už senojo Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už pakartotines veikas, sankcijoje numatytą maksimalią bausmę.
A. K. ir kitiems nuteistiesiems dalis nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., kvalifikuota pagal naująjį BK, o kita dalis – pagal 1961 m. BK. Tokiu atveju bausmės turi būti bendrinamos pagal 2000 m. BK 63 str. taisykles. Tokią praktiką suformavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės bylos Nr. 2K-108/2004, Nr. 2K-186/2004).
Tačiau pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes BK 63 str. pagrindu, nepagrįstai A. K. netaikė BK 63 str. 9 d. nuostatų.
BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnįjį nuosprendį.
A. K. 2001 m. rugpjūčio 14 d. ir 2001 m. liepos 3 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiais pagal 1961 m. BK 225 str. 3 d. ir 2121 str. bei 2121 str. nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis ir papildomomis bausmėmis – baudomis (t. 6, b. l. 24-25, 26). 2002 m. sausio 3 d. nutartimi šios bausmės subendrintos, paskiriant galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams ir šešiems mėnesiams su 1250 Lt (10 MGL) bauda (t. 6, b. l. 27).
2003 m. liepos 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi A. K. nusikalstamos veikos iš 1961 m. BK perkvalifikuotos į 2000 m. BK 284 str. 1 d. ir 245 str. 1 d. bei paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir dviems mėnesiams (t. 6, b. l. 20). Šią bausmę A. K. atliko (t. 6, b. l. 14). Taigi, nusikalstamos veikos, už kurias A. K. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytos prieš priimant nuosprendžius pirminėse bylose. Todėl šiais nuosprendžiais ir nutartimis paskirtos ir subendrintos bausmės turi būti apėmimo būdu subendrintos su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme į galutinę bausmę įskaitant visiškai atliktą bausmę pagal paminėtus nuosprendžius ir nutartis. Dėl šios priežasties nuosprendis A. K. atžvilgiu keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bendrinant bausmes.
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu ginčija tyčios turinį, t. y. neigia susitarimą sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Taip pat apeliantas tvirtina, kad jo veiksmai tokių padarinių nesukėlė. Su šiais nuteistojo teiginiais galima sutikti tik iš dalies. Tačiau, ir šiuo atveju, negalima daryti išvados, kad V. K. nusikalstamos veikos juridinis įvertinimas yra neteisingas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl tesimų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. nurodyta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir jo padarymo metu ir kt.
Paminėto nutarimo 8 punkte nurodyta, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį.
Be jokios abejonės, analogiškai apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama ir sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir pakankami motyvuotai konstatavo, kad visų bendrininkų tyčia buvo nukreipta į sunkaus sveikatos padarymą. Tai iš esmės pirmosios instancijos teisme pripažino ir V. K., nurodydamas, kad P. S. sakė, jog reikia ,,suvaryti“ R. M.. Kad toks ketinimas reiškia mažiausiai sunkų sveikatos sutrikdymą (o ne smūgių sudavimą, kaip teigė apeliantas), vaizdžiai iliustruoja vykdytojų pasirinkti įrankiai (peilis ir metalinis strypas), smūgių sudavimo vietos (į krūtinės sritį peiliu ir į galvos sritį metaliniu strypu), sužalojimų kiekis (10 sužalojimų), blogi jų ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai.
Byloje nustatyta, kad sunkius padarinius nukentėjusiojo sveikatai sukėlė P. S. suduoti smūgiai peiliu. Tačiau ši aplinkybė, nustačius abiejų vykdytojų tyčią sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant V. K. nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo klausimą. Būtent tokią pagrįstą išvadą ir padarė pirmosios instancijos teismas.
Iš P. S. parodymų seka, kad smūgių peiliu sudavimo metu V. K. buvo prie pat besigrumiančių. Tai reiškia, kad jis matė šią aplinkybę (smūgių sudavimą peiliu) ir pritarė tokiems bendrininkų veiksmams. Maža to, jis pripažino, kad sudavė du smūgius nukentėjusiajam ir kad galėjo pataikyti jam į galvą. Šios aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad jis nesiekė sunkiai sužaloti nukentėjusįjį. Tai, kad nuteistieji sužalojo ne tą žmogų, kurį ketino sužaloti, jų atsakomybės nepašalina ir neturi jokios reikšmės vertinant tyčios padarinių atžvilgiu, turinį ir kryptingumą.
Byloje taip pat nustatyta, kad P. S. ir R. D., grumdamiesi ant žemės, nebuvo statiškoje padėtyje. Todėl realu, kad V. K., suduodamas smūgius strypu, galėjo pataikyti nukentėjusiajam į smakrą ar kitą galvos dalį. Šią aplinkybę V. K. pakankamai aiškiai patvirtino apygardos teisme (t. 11, b. l. 69). V. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme niekada neaiškino, kad metalinis strypas buvo lengvas ir plonas. Šią aplinkybę jis nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Kolegija neturi galimybės tiksliai įvertinti šio daikto matmenų ir svorio. Tačiau, atsižvelgiant į nuteistųjų ketinimus ,,suvaryti“ nukentėjusįjį, kas pagal bylos aplinkybes neabejotinai reiškia mažiausiai sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, galima daryti išvadą, kad tokio metalinio strypo pakako paminėtiems ketinimams realizuoti.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. K. nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 111 str. 1 d. padarė veikdamas organizuota grupe, nors tokios išvados faktiškai nemotyvavo.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką BK 25 str. 3 d., palyginus su ankstesne teismų praktika, taikant 1961 m. BK atitinkamas nuostatas, pasunkino kaltininkų teisinę padėtį, nes faktiškai praplėtė organizuotos grupės požymių visumą. Todėl, vadovaujantis BK 3 str. 1 ir 3 d. reikalavimais, BK 25 str. 3 d. nuostatomis, spręsdama bendrininkavimo formos klausimą, kolegija remtis negali. Tačiau tai nereiškia, kad tokios bendrininkavimo formos nustatymas negalimas, veiką padarius galiojant senajam BK. 1961 m. BK 41 str. 2 p. buvo numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimo padarymas organizuota grupe.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką organizuotos grupės pagal 1961 m. BK požymiai turi būti atskleidžiami atsižvelgiant į kaltininkų organizuotumo lygį, nustatomą įvertinus konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-348/2000, Nr. 2K-505/2002).
Byloje nustatyta, kad A. D. ir V. M. organizavo sunkaus nusikaltimo padarymą, nurodydami P. S. sunkiai sužaloti R. M. . P. S. įtraukė į šio nusikaltimo padarymą V. K., kuris turėjo nurodyti R.M. gyvenamąją vietą ir patį R. M. bei padėti P. S. sužaloti šį asmenį. Taigi, bendrininkai buvo iš anksto suderinę savo veiksmus, pasidalinę užduotimis, apsirūpinę įrankiais. Visa tai rodo, kad jie negalėjo nesuvokti, jog veikia organizuota grupe.
Byloje nustatyta, kad visi bendrininkai siekė bendro tikslo. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad V. K. prieš nusikaltimo padarymą nebendravo su A. D. ir V. M., organizuotos grupės požymio nepašalina, nes tokios grupės nariai nebūtinai turi bendrauti vieni su kitais arba net pažinti visus organizuotos grupės narius.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d. Šis sprendimas (dėl kaltės ir veikos juridinio įvertinimo) yra pakankamai motyvuotas. Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. liepos 17 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal 1961 m. BK 271 str. 2 d. ir 272 str. 3 d. šešerių metų laisvės atėmimo bausme. Todėl, sutinkamai su 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 5 ir 7 str. reikalavimais, paminėtas amnestijos aktas V. K. negali būti taikomas.
Nuteistasis A. D. , be jau aptartų argumentų, susijusių su BK 62 str. 1 d. nuostatų taikymu, savo apeliaciniame skunde ginčija paskirtos bausmės dydį bei apeliuoja į galimą BPK 3 str. 1 d. 8 p. reikalavimų pažeidimą bei, jo nuomone, netinkamą jam ir S. G. paskirtų bausmių individualizavimą.
Su paminėtais skundo argumentais sutikti negalima.
BPK 3 str. 1 d. 8 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
Skunde minimas 2006 m. sausio 16 d. nuosprendis nėra įsiteisėjęs. Teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą dėl ne mažiau kaip trijų Rusijos gamybos kovinių granatų įgijimo, laikymo, nešiojimo, realizavimo nėra priimtas. Todėl kolegija, šiuo aspektu, neturi teisės vertinti ar paminėtą neįsiteisėjusį nuosprendį ir skundžiamą nuosprendį sieja tas pats kaltinimas, padarytų veiksmų aplinkybės, laikas, padariniai. Tai turės padaryti sprendimą dėl 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžio priimsiantis apeliacinės instancijos teismas.
Skundžiamu nuosprendžiu A. D. nuteistas galutine šešerių metų, o S. G. -aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Taip pat, kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jis, skirtingai nuo S. G. , dar yra nuteistas ir pagal 1961 m. BK 16 str. 2 d., 111 str. 1 d. Todėl apelianto teiginiai apie netinkamą bausmių individualizavimą dalinio sudėjimo būdu subendrinant paminėtiems nuteistiesiems bausmes, nėra pagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. D. bausmę, BK 41 str. 2 d. ir 54 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė, t. y. įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, tarp jų ir lengvinančios atsakomybę aplinkybes, jo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, asmenybę apibūdinančius duomenis. A. D. už visas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra mažesnės už sankcijų vidurkius. Bendrinant bausmes dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridėta tik maža dalis (vieneri metai ir šeši mėnesiai) bausmių, paskirtų už kitas nusikalstamas veikas. Todėl tiek bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinė subendrinta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta.
Tai, kad A. D. turi tris vaikus ir pensinio amžiaus tėvus, įvertinus jo susiformavusį polinkį nusikalsti, nėra pakankamas pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę.
Teismas neturi galimybių užtikrinti asmenų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio. Tai turi daryti tokios apsaugos subjektai. Be to, švelninti bausmę ar pakeisti kardomąją priemonę-suėmimą į švelnesnę tuo pagrindu, kad A. D. laisvės atėmimo vietoje jaučiasi nesaugiai, nėra galimybės, nes tokio pagrindo įstatymas nenumato.
Nuteistasis S. G. savo skunde apeliuoja beveik į viso Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pažeidimus, pradedant ikiteisminio tyrimo pradžia ir baigiant bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme. Dauguma skundo argumentų yra aiškiai deklaratyvus ar visiškai nesuprantami, arba nesusiję su šios bylos nagrinėjimu. Todėl kolegija plačiau aptaria tik tuos skundo argumentus, kurie yra suvokiami, turi juridinę prasmę ir susiję su šios bylos nagrinėjimu.
Apelianto teiginiai apie BPK 1, 2 str., 6 str. 2 ir 3 d., 7, 21, 22 str. nuostatų pažeidimą, korumpuotą tyrimą, privilegijų meluoti suteikimą, prokurorų veiksmus dėl nusikaltimo pėdsakų slėpimo kitoje baudžiamojoje, nurodymus įtariamiesiems ir liudytojams duoti tyrimui reikalingus arba melagingus parodymus, prokuroro V. G. ir bendrovės ,,D.“ atstovų pažintis, melagių ir plėšikų atgailavimą, apklausų laiko derinimą su jo sulaikymų ar liudytojų apklausa kitoje byloje ir kiti panašūs skundo teigimai yra nekonstruktyvūs, nes neparemti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Todėl atsakyti į juos nėra galimybės.
S. G. apeliaciniame skunde apeliuoja į BPK 44 str. reikalavimų pažeidimus, faktiškai juos siedamas su teisės į gynybą pažeidimu (BPK 44 str. 8 d.) ir BPK 48 str. 1 d. 2 p. pažeidimu.
Pagal BPK 21 str. 4 d. teisė turėti gynėją garantuojama nuo įtariamojo sulaikymo ar pirmos apklausos, o ne ,,nuo pirmų dienų“ kaip teigia apeliantas. Įteikiant S. G. pranešimą apie pirmą kartą pareikštą įtarimą, gynėjas dalyvavo (t. 9, b. l. 106-108, 110). Tai patvirtina jo orderis ir parašas ant pranešimo. Tačiau S. G. nepageidavo, kad gynėjas dalyvautų jo apklausoje, t. y. jo atsisakė (t. 9, b. l. 111, 112). Kitą pranešimą apie įtarimą S. G. priimti atsisakė. Jis taip pat atsisakė gynėjo paslaugų bei nepasinaudojo teise duoti parodymus (t. 9, b. l. 145, 146, 147). Paskutinės įtariamojo apklausos metu gynėjas dalyvavo (t. 9, b. l. 188).
S. G. turėjo teisę ikiteisminio tyrimo metu gintis pats arba per pasirinktą gynėją. Įtariamasis gynėjo nepasirinko. Todėl jam, nepažeidžiant BPK 44 str. 8 d. reikalavimų, buvo suteikta teisė gauti teisinę pagalbą nemokamai, įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamą teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka, kurioje nėra numatyta, kad įteikiant kelis pranešimus apie įtarimus, įtariamojo apklausose ar susipažįstant su bylos medžiaga dalyvautų tas pats gynėjas. Todėl apelianto teiginiai apie teisės į gynybą pažeidimus neatitinka tikrovės.
Įteikus S. G. pranešimus apie įtarimus, o taip pat supažindinus jį su bylos medžiaga, naujų liudytojų įtariamasis neprašė apklausti.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jokie liudytojai pas ikiteisminio tyrimo teisėją šioje byloje nebuvo apklausti, todėl konstatuoti BPK 184 str. 4 d. pažeidimą nėra pagrindo. BPK 189 str. nėra numatyta įtariamojo teisė dalyvauti kito įtariamojo apklausoje, atliekamoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Dėl būtinumo atlikti akistatą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Šiuo atveju prokuroras tyrimo taktikos sumetimais nesuvedė į akistatą S. G. ir kitų įtariamųjų. Pažymėtina, kad tokio prašymo ikiteisminio tyrimo metu nėra pareiškęs ir pats S. G. .
Visos ekspertizės šioje byloje paskirtos S. G. dar neturint įtariamojo statuso, todėl pranešti apeliantui apie jų paskyrimą prokuroras neturėjo galimybės.
Pagal BPK 211 str. 2 d. prokuroras apie ekspertizės akto gavimą turi pranešti tik tiems įtariamiesiems ir jų gynėjams ar kitiems proceso dalyviams, kurių prašymu buvo skirta ekspertizė. Tokių prašymų S. G. ar jo gynėjai nebuvo pareiškę.
BPK 214 str. 3 d. reglamentuota ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka. Pagal šio įstatymo prasmę apie tokį sprendimą turi būti pranešama tik tam įtariajam ar jo gynėjui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. S. G. atžvilgiu šioje byloje nutarimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nėra priimta. Todėl pranešti apie tokio procesinio sprendimo priėmimą kitų asmenų atžvilgiu prokuroras S. G. ar jo gynėjui neprivalėjo.
Kuo pasireiškė BPK 217 str. 1 d. nuostatų pažeidimas S. G. nedetalizuoja. Todėl atsakyti į šį skundo argumentą nėra galimybės.
Priešingai nei teigia apeliantas, BPK 21 str. 3 d. numatytos įtariamojo teisės jam buvo išaiškintos. Tai patvirtina pačio įtariamojo parašas ant pranešimo apie įtarimo įteikimą ir teisių išaiškinimą (t. 9, b. l. 108, 187).
2007 m. rugsėjo 19 d. pranešimą apie įtarimą S. G. atsisakė priimti, todėl natūralu, kad šio procesinio veiksmo metu įtariamojo teisės jam nebuvo išaiškintos (t. 9, b. l. 145). Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai apie BPK 183, 184, 188, 190, 193, 238 str. reikalavimų pažeidimus. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad liudytojų, įtariamųjų apklausos, akistatos, daiktų atpažinimai atlikti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Kuo pasireiškė BPK 220 str. nuostatų pažeidimas apeliantas nenurodo.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad S. G. buvo įteiktos ne tik 360 bylos lapų kopijos. Jis ir jo gynėjas buvo supažindinti su visa bylos medžiaga iš 10 tomų (viso 1759 lapų). Tai įtariamasis ir jo gynėjas patvirtino savo parašais (t. 10, b. l. 28, 29). Per prokuroro nustatytą 5 dienų terminą įtariamasis ir jo gynėjas prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo nepareiškė.
Priešingai nei teigia apeliantas, visi S. G. skunde (t. 11, b. l. 56-59) prašymai pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėti ir motyvuotai atmesti (t. 11, b. l. 62).
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad S. G. posėdžio metu rodė nepagarbą teismui, įžeidinėjo proceso dalyvius, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės (t. 11, b. l. 62-64, 65). To, beje, pageidavo pats apeliantas. Taigi, jo teiginiai apie kaltinamojo teisių suvaržymą pirmosios instancijos teisme neturi prasmės.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad, sutinkamai su BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje R. Š., M. M. įtarimai ir kaltinimai nebuvo pareikšti. Todėl natūralu, kad šie asmenys nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje turi liudytojų statusą. Pažymėtina, kad teismas neturi teisės vertinti R. Š. , M. M. , A. D. , V. M. , A. K. , A. N. , P. S. , V. K. ir paties S. G. parodymų kitoje baudžiamojoje byloje, juo labiau, kad nuosprendis toje byloje yra neįsiteisėjęs. Dėl šios priežasties nėra prasmės apklausinėti prokurorus, atlikusius atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tarp jų, ir paminėtų asmenų apklausas kitoje byloje.
S. G. nenurodo kokią tyrimui reikšmingą ir prokuroro esą vėliau nuslėptą medžiagą jis buvo surinkęs. Todėl atsakyti į šį skundo argumentą taip pat nėra galimybės.
Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas baudžiamajame procese įgyvendinamas taikant BPK 44 str. 6 d. nuostatą, kuri reglamentuoja, kad tik pagal įstatyme nustatytas taisykles ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.
Nuteistasis S. G. nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu prašo pripažinti tai, kad iki nuosprendžio priėmimo su byla susiję įvykiai buvo nušviesti masinėse informacijos priemonėse ir tik kaltinamąja prasme. Konkrečių publikacijų ar laidų, susijusių su šios bylos įvykiais, apeliantas nenurodo. Jis taip pat nenurodo kokius ikiteisminio tyrimo duomenis šioje byloje išslaptino ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Kolegija daro išvadą, kad pagal baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, jog galimos publikacijos ar laidos turėjo įtakos procesinių prievartos priemonių taikymui S. G. ar kad iki nuosprendžio priėmimo buvo suformuota nuomonė, jog S. G. kaltumu nėra abejojama. Kad galimos publikacijos ar laidos nepadarė jokio poveikio teismui, aiškiai parodo apygardos teismo sprendimas išteisinti S. G. dėl didelės dalies jam pareikštų kaltinimų.
Ikiteisminį tyrimą atliekantis ar jį kontroliuojantis prokuroras, sutinkamai su BPK 139 str. reikalavimais ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi teisę sutikusiam bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis įtariamajam, paskirti švelnesnę kardomąją priemonę ar griežtesnę pakeisti švelnesne. Tokio procesinio sprendimo priėmimas savaime nesuponuoja išvados, kad paminėto asmens parodymai yra nepatikimi. Jų įrodomoji vertė kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma atsižvelgiant į visumą byloje surinktų įrodymų. Būtent taip įrodymus dėl S. G. kaltės ir vertino pirmosios instancijos teismas.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, patikrino nuteistųjų A. D. , V. M. , J. S. , liudytojo R. Š. , M. M. parodymus ir tinkamai juos įvertino, palygindamas juos tarpusavyje, o taip pat su nukentėjusiųjų J. B. , S. D. , liudytojo V. U. parodymais.
Kolegija pažymi, kad A. D. , V. M. , J. S. , R. Š. parodymai dėl S. G. bei A. K. vaidmens nusikalstamų veikų, už kurias jie yra nuteisti, padaryme yra iš esmės sutampantys. Todėl netikėti jais nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad P. S. teisme nurodė, jog neprisimena iš ko gavo nurodymą padegti automobilį. V. M. savo kaltę dėl UAB ,,A.“ priklausančio automobilio padegimo neigė. Todėl, nesant kitų įrodymų, pirmosios instancijos teismas S. G. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pagrįstai išteisino. Tačiau tokio sprendimo priėmimas neleidžia teigti, kad P. S. davė melagingus parodymus ar kad jo parodymai dėl S. G. vaidmens kitų nusikalstamų veikų padaryme yra nepatikimi.
Tai, kad S. G. nurodymus daryti nusikalstamas veikas davė netiesiogiai vykdytojams, jo atsakomybės nepašalina. Be to, V. K. , A. N. , A. K. parodymais S. G. kaltė dėl teroro aktų organizavimo bei disponavimo sprogmenimis nuosprendyje nėra grindžiama. Todėl šių asmenų pažintis su S. G. nėra byloje įrodinėtina aplinkybė.
Priešingai nei teigia apeliantas, byloje neabejotinai nustatyta, kad P. S. S. G. gerai pažinojo.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo A. K. pakeisti.
Vadovaujantis BK 63 str. 2, 9 d., skundžiamu nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. red.) (dėl D. B. sužalojimo), 1961 m. BK 111 str. 1 d. (1997 m. balandžio 30 d. įst. red.) (dėl D. Ž. ir T. Ž. sužalojimo), 2000 m. BK 180 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) paskirtas ir BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu subendrintas bausmes (galutinė subendrinta bausmė – penkeri metai laisvės atėmimo) apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 m. liepos 3 d. ir 2001 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiais paskirtomis bei to paties teismo 2002 m. sausio 3 d. nutartimi subendrintomis bausmėmis, kurios Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. liepos 2 d. nutartimi sušvelnintos iki dviejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo, ir galutinę subendrintą bausmę A. K. paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams.
Į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę (du metus ir du mėnesius), atliktą pagal paminėtus ankstesnius Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžius ir nutartis.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistųjų S. G. , A. D. , V. K. , P. S. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Valdimaras Bavėjanas
Teisėjos Violeta Ražinskaitė
Elena Vainienė