Administracinė byla Nr. I-484-596/2016
Proceso Nr. 3-61-3-04149-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjai Č. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Č. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėja Č. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), ir Departamento neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01; 2) panaikinti Departamento 2013-09-27 sprendimą Nr. (15/1-3) 10K-34234 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.
Paaiškino, kad nuo 1992-01-01 dirba Departamente valstybės tarnautoja. Teigia, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, pagal kuriuos valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymo nustatytas socialines garantija. Priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 sumažinti valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjos, priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Departamentą, prašydama išmokėti susidariusią pareiginės algos skirtumą bei pateikti skaičiavimus, kokio dydžio pareiginės algos dalis buvo neišmokėta per minėtą laikotarpį, tačiau Departamentas atsisakė tenkinti jos prašymą ir informavo, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl sumažintų pareiginės algos bei priedo už kvalifikacinę klasę dalių sugrąžinimo, bei tai, kad persiuntė pareiškėjos prašymą pagal kompetenciją. Pažymėjo, kad nėra gavusi iš Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Turto valdymo ir ūkio departamentas) jokio atsakymo (b. l. 10–12).
Teismo posėdžio metu pareiškėja sutiko, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Departamento, būtų pašalinta iš atsakovų ir atsakovu byloje būtų tik Departamentas. Pareiškėja patikslino savo pirmąjį skundo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, prašydama neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti ne solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Departamento, o tik iš Departamento.
Pateiktame atsiliepime Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėja buvo informuota, kad jos prašymas persiųstas Turto valdymo ir ūkio departamentui, kuris nustatyta tvarka vykdo Departamento ūkinį finansinį aptarnavimą, piniginių lėšų buhalterinę apskaitą. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Departamentas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, todėl mano, kad pagrįstai ginčijamu raštu atsisakė spręsti darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (b. l. 32–35).
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Departamento direktorius 2001-10-01 įsakymu Nr. 47TE „Dėl tarnybos eigos“ nustatė, kad Departamento viešojo administravimo valstybės tarnautoja Č. Š. nuo 2001-10-01 eina Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto – viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo (B lygio, 20 kategorijos) pareigas (b. l. 16–25).
Departamento direktorius 2004-12-31 įsakymu Nr. 4K-62TE „Dėl tarnybos eigos“, atsižvelgdamas į Departamento direktoriaus 2004-12-31 įsakymą Nr. 3K-64 „Dėl pareigybių sąrašų patvirtinimo“ nustatė, kad nuo 2005-01-01 tęsiami tarnybos santykiai su Departamento valstybės tarnautoja Č. Š., Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniąja specialiste (karjeros valstybės tarnautoja, B lygio, 5 kategorijos), paliekant suteiktą antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 26).
Departamento direktorius 2007-12-21 įsakymu Nr. 4K-233 „Dėl kvalifikacinės klasės suteikimo Č. Š.“ nuo 2008-01-01 pareiškėjai suteikė pirmąją kvalifikacinę klasę (b. l. 27).
Departamento direktorius 2011-11-30 įsakymu Nr. 4K-127 „Dėl priemokų skyrimo“ ir 2012-12-11 įsakymu Nr. 4K-123 „Dėl priemokų skyrimo“ pareiškėjai už laikotarpius nuo 2011-11-01 iki 2011-12-31, nuo 2012-12-01 iki 2012-12-31 už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, skyrė priemokas (b. l. 28, 29).
Pareiškėja 2013-09-26 kreipėsi į Departamentą su prašymu Nr. (15/5-7) 6K-478 „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, prašydama pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo pareiškėjos gaunamas darbo užmokestis lyginant su tuo dydžiu, kurį ji būtų gavusi, jeigu VTĮ (2009-07-17 įstatymo Nr. XI-363 redakcija ir 2009-04-23 įstatymo Nr. XXI-227 redakcija) nebūtų sumažintas pareiškėjos priedas už kvalifikacinę klasę, bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę (b. l. 4).
Departamentas 2013-09-27 sprendimu Nr. (15/1-3) 10K-34234 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ netenkino pareiškėjos prašymo ir informavo, kad pareiškėjos prašymas persiųstas Turto valdymo ir ūkio departamentui, kuris nustatyta tvarka vykdo Departamento ūkinį finansinį aptarnavimą, piniginių lėšų buhalterinę apskaitą (b. l. 5–6).
Departamentas 2013-09-27 raštu Nr. (15/1-3) 10K-34025 „Dėl informacijos suteikimo“ informavo Turto valdymo ir ūkio departamentą, jog persiuntė pagal kompetenciją Departamento valstybės tarnautojų prašymus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies perskaičiavimo (b. l. 40).
Tai, kad Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra atsakingas už Departamento ūkinį finansinį aptarnavimą ir piniginių lėšų buhalterinę apskaitą patvirtina 2006-02-02 Sutartis Nr. 8S-8 „Dėl buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo“ bei 2006-12-29 Sutartis Nr. 8S-201 „Dėl buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo“ (b. l. 41–45, 46–49).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-09-27 sprendimo Nr. (15/1-3) 10K-34234 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja ėjo Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniosios specialistės (B lygio, 5 kategorijos) pareigas bei nuo 2008-01-01 turėjo pirmąją kvalifikacinę klasę (b. l. 27), todėl dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 jai buvo sumažintas darbo užmokestis, sumažinus priedų už suteiktas kvalifikacines klases dydžius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-517 įsigaliojo 2013-10-01, nagrinėjamu atveju bus vertinamas laikotarpis nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, per kurį pareiškėjai susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Pažymėtina, kad Departamentas pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-09-30. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Departamento prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010-09-30 iki 2013-09-30) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Pažymėtina, kad Grąžinimo įstatyme praradimų kompensavimo tvarka, vadovaujantis Grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d., yra grindžiama proporcingumo principu, kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (nagrinėjamu atveju – Departamentui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Departamento 2013-09-27 sprendimą Nr. (15/1-3) 10K-34234 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.
Pažymėtina, kad ginčijamame Departamento sprendime išreikšta Departamento valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką taikant VTĮ (2009-07-17 įstatymo Nr. XI-363 redakcija) nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jame taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Departamentui nekyla pareiga mokėti pareiškėjai susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 5–6).
Pažymėtina, kad išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismo vertinimu, Departamentas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Departamentas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Departamento 2013-09-27 sprendimą Nr. (15/1-3) 10K-34068 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos Č. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolita Rasiukevičienė