Administracinė byla Nr. eA-1865-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00882-2015-9

                                          Procesinio sprendimo kategorijos 26; 38; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. G. 2015 m. vasario 4 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis teismui pateikė skundą, prašydamas 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 3R-25 (AG-474/04-2014); 2) panaikinti atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Centras) 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 55R-52 dalį, kurioje atsakoma į 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiąjį klausimą; 3) įpareigoti atsakovą pateikti šiame klausime nurodytą informaciją, tiksliai atsakant į pateiktą klausimą, t. y. pateikti duomenis palyginus 2012 m. sąrašą su aktualius statusus turinčių asmenų sąrašu.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. spalio 29 d. kreipėsi į atsakovą ir prašė pateikti informaciją apie žydų tautybės gyventojus žudžiusius asmenis bei jiems suteiktus statusus. Per nustatytą terminą negavęs atsakymo bei informacijos, kada bus pateiktas atsakymas, D. G. kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ir prašė įpareigoti Centrą pateikti atsakymą. Paskutinę darbo dieną prieš numatytą Komisijos posėdį atsakovas 2014 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 55R-52 atsakė į tris pareiškėjo klausimus. Atsižvelgęs į tai, D. G. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos prašė jo skundą dėl Centro neveikimo palikti nenagrinėtą. Tai ir buvo padaryta.

Pažymėjo, kad Centras iš esmės neatsakė į trečiąjį klausimą, kuriame buvo prašoma pateikti atsakovo turimą informaciją, todėl pareiškėjas su 2014 m. gruodžio 30 d. skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ir prašė įpareigoti atsakovą pateikti D. G. jo 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiajame klausime nurodytą informaciją. Trečiuoju klausimu buvo prašoma atsakyti, koks skaičius asmenų, esančių Centro sudarytame naujajame asmenų, dalyvavusių žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, sąraše, turi kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą. Atsakovas nurodė, kad tokios informacijos neturi arba kol kas neturi. Taigi, Centras nepateikė išsamios ir prašymą atitinkančios informacijos, o Komisija, priimdama prašomą panaikinti sprendimą, pareiškėjo skundą atmetė manydama, kad D. G. posėdyje sutiko, jog į klausimą buvo atsakyta tinkamai. Pareiškėjo nuomone, toks vertinimas nėra pagrįstas. Pateikdamas fragmentus iš Komisijos posėdžio, D. G. nurodė, kad posėdyje pažymėjo, jog jį tenkintų oficiali institucijos informacija, kurią žodžiu patvirtino atsakovo atstovas, o būtent, kad antrame žydų žudyme dalyvavusių asmenų sąraše (sąrašas dėl statusus turinčių asmenų) nebuvo karių savanorių ar laisvės kovų dalyvių. Pabrėždamas žodį „oficialus“, D. G. turėjo omenyje, kad atsakymas turėtų būti pateiktas raštu ir pasirašytas įgalioto asmens. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 17 straipsniu, atsakymą Centras privalėjo pateikti tokia forma, kokia buvo gautas prašymas. Sakydamas žodį „tenkintų“, pareiškėjas nurodė, kad atsakymu būtų patenkintas, jei būtų įvykdytos oficialumo, išsamumo bei aiškumo sąlygos. Tvirtina, kad atsakovas neatsakė į jo pateiktą klausimą, vietoje to atsakydamas į savo išsikeltą klausimą, todėl buvo pažeista D. G. teisė gauti informaciją, įtvirtinta Teisės gauti informaciją įstatyme. Mano, kad pasirikdamas tokią taktiką, atsakovas galėjo bandyti sąmoningai nuslėpti prašomus pateikti duomenis. Be to, yra pagrindo manyti, kad esama skirtingų kriterijų, pagal kuriuos asmenys gali būti priskiriami dalyvavusiems žudant žydų tautybės gyventojus. Atsižvelgęs į tai, kad apie Centro 2012 m. sudarytą sąrašą, jo priėmimo principus, A. B. ir J. K. buvimą sąraše galėtų detaliau paaiškinti tyrimui vadovavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. A. R., pareiškėjas siūlė šį asmenį apklausti kaip liudytoją.

Teismo posėdyje D. G. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad jis 2009–2012 m. tyrė Lietuvos žydų asociacijos tinklalapyje paskelbtų lietuvių, kaltinamų prisidėjus prie žydų tautybės asmenų žudynių, pavardžių sąrašą. Atliekant tyrimą, buvo nustatyti ir kiti asmenys, kurie dalyvavo vykdant žydų genocidą ir kurių pavardžių nebuvo minėtame sąraše. Buvo nustatyti 2055 asmenys, dalyvavę žudant žydų tautybės asmenis. 2013–2015 m. buvo vykdoma archyvo dokumentų ir kitų šaltinių analizė, lietuvių, dalyvavusių holokauste, duomenų bazės pildymas bei tikslinimas. Atsakovas patikrino karių savanorių, laisvės kovų dalyvių ir nukentėjusių asmenų duomenų bazes, siekdamas išsiaiškinti, ar tarp jų buvo asmenų, dalyvavusių žudant taikius gyventojus. Pažymėjo, kad Centas, priešingai nei teigė pareiškėjas, neskirstė asmenų sąrašo į naują ar seną, buvo tik vienas bendras sąrašas, kuriame archyviniai duomenys leido tik nustatyti prielaidas, kad dalis sąraše esančių asmenų tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavo žydų žudynėse. Be to, apie kai kuriuos asmenis iš viso nepavyko rasti jokių duomenų, todėl toliau vykdant paieškas, sąrašas gali ilgėti, keistis. Atsižvelgiant į D. G. turimą informaciją, buvo akivaizdu, jog jis žinojo apie J. K. statusą ir numanomą dalyvavimą žydų žudynėse, todėl atsakant į trečiąjį klausimą, šis asmuo buvo eliminuotas. Atsakymas pareiškėjui buvo parengtas atsižvelgiant į tai, kad vis dar vyko paieškos archyvuose dėl patikimų įrodymų surinkimo.

Teismo posėdyje atsako atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad D. G. su 2014 m. spalio 29 d. prašymu kreipėsi į Centro direktorę, prašydamas atsakyti į keturis klausimus. Atsakovas atsakymą pateikė 2014 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 55R-52, kuriame, pareiškėjo teigimu, buvo atsakyta tik į tris klausimus. Į trečiąjį pareiškėjo klausimą: „Koks skaičius asmenų, esančių LGGRTC sudarytame naujajame asmenų, dalyvavusių žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, sąraše, turi kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą,“ atsakovas atsakė, jog duomenų apie asmenis, turinčius kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinius statusus ir dalyvavusius žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, neturi arba kol kas neturi. Toks Centro atsakymas D. G. netenkino, kadangi jam buvo žinoma, kad atsakovas turėjo ne tik sąrašą su asmenų, dalyvavusių žydų genocide, pavardėmis, bet ir sąrašą asmenų, kuriems (iš pirmame sąraše esančių) Centro direktoriaus įsakymu buvo suteikti kario savanorio arba laisvės kovų dalyvio statusai. Įvertinęs, kad atsakovas neteisėtai nepateikė išsamios ir jo užduoto klausimo turinį atitinkančios informacijos, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas įpareigoti Centrą pateikti 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiajame klausime nurodytą informaciją. Komisija 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 3R-523(AG-449/02-2014) D. G. skundą atmetė, nusprendusi, jog Komisijos posėdyje atsakovo atstovas pareiškėjui pateikė jo prašomą informaciją.

Teismas, įvertinęs Centro atsakymą, padarė išvadą, kad atsakovas atsakė į visus keturis klausimus. D. G. netenkino atsakovo atsakymas į trečiąjį klausimą, kuriame šis nurodė, kad prašomų duomenų negali pateikti, nes jų neturi arba kol kas neturi. Konstatavęs, kad atsakymas į šį klausimą D. G. buvo pateiktas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą atsakyti į trečiąjį klausimą bei reikalavimai dėl sprendimų panaikinimo turi būti vertinami Centro pateikto atsakymo į šį klausimą argumentų kontekste.

Teismas paaiškino, jog valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją, todėl nagrinėjamu atveju pirmiausiai reikia nustatyti, ar atsakovas iš esmės disponavo informacija, kurią prašymo trečiuoju klausimu prašė pateikti pareiškėjas. Centras, atsakydamas į D. G. užduotą trečiąjį klausimą, nurodė, kad duomenų apie asmenis, turinčius kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinius statusus bei dalyvavusius žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, neturi arba kol kas neturi. Įvertinus pateiktą atsakymą, darytina išvada, kad atsakovas neatsisakė pareiškėjui pateikti jo prašomos informacijos, o prašomo nurodyti asmenų, turinčių kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą ir esančių Centro sudarytame sąraše, skaičiaus nenurodė, nes tokių duomenų neturėjo.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad tyrimas dėl asmenų, dalyvavusių holokauste, buvo pradėtas pagal Izraelio internetiniame tinklapyje pateiktą lietuvių, kaltinamų dalyvavus žydų tautybės asmenų genocide, sąrašą. Tyrimas dar nebuvo baigtas, duomenys nuolat tikslinti, todėl Centras negalėjo vienareikšmiškai atsakyti dėl pareiškėjo prašomos pateikti informacijos, nes tokių duomenų nebuvo. Buvo ieškoma ne tik su holokaustu susijusių asmenų, tačiau ir įrodymų, kad nurodyti asmenys holokauste dalyvavo. Atsakovo atstovas taip pat pabrėžė, jog buvo tik vienas bendras sąrašas, nebuvo atskirų naujo ir seno sąrašų. Atsakydamas į pareiškėjo teismo posėdyje užduotus klausimus, Centras atsakė ir dėl pareiškėją dominančių J. K. bei A. B. statuso ir veiksmų. Nurodyta, kad nors tyrimo metu ir buvo nustatyta užuominų apie minėtų asmenų dalyvavimą holokauste, nebuvo galima teigti, kad šie asmenys padarė nusikaltimus. Taip pat pažymėta, kad atsakovas dėl J. K. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, tačiau pradėti tyrimą buvo atsisakyta, kadangi, kaip nurodė pastaroji, tyrimas nepradedamas dėl mirusio asmens, o atsakovo pateikti dokumentai nebuvo pripažinti reikšmingais faktui dėl J. K. dalyvavimo holokauste pripažinti. Taip pat buvo nurodyta, kad egzistavo nekaltumo prezumpcija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas pabrėžė, kad būtent tokios aplinkybės lėmė, jog nebuvo galima vienareikšmiškai pasakyti, kad asmenys, kurie buvo kariai savanoriai ar laisvės kovų dalyviai, iš tiesų dalyvavo holokauste.

Teismas sprendė, kad Centras, pateikdamas atsakymą į trečiąjį klausimą, pareiškėjo prašomos informacijos nepateikė, tačiau jis taip pat pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo išreikšta pozicija bei pateiktu atsakymu į trečiąjį D. G. klausimą dėl duomenų neturėjimo. Taigi, pareiškėjas pasinaudojo įstatyme suteikta teise gauti informaciją į užduotus klausimus, jam buvo atsakyta, o D. G. atsakovo atžvilgiu išdėstyta kritikos elementų turinti pozicija (sąmoningas duomenų nepateikimas, bandymas slėpti informaciją) vertintina tik kaip subjektyvi jo nuomonė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Centras prašoma pateikti informacija nedisponavo, todėl tai ir nurodė pareiškėjui.

Teismo nuomone, aptartos aplinkybės patvirtino, kad atsakovas pagal turimas galimybes įvykdė viešojo administravimo funkcijas, todėl nebuvo pagrindo panaikinti jo 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 55R-52 dalies, kurioje atsakoma į 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiąjį klausimą. Atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo Centrą pakartotinai įpareigoti pateikti prašymo trečiajame klausime nurodytą informaciją, tiksliai atsakant į D. G. pateiktą klausimą: pateikti duomenis palyginus 2012 m. sąrašą su aktualius statusus turinčių asmenų sąrašu. Nustačius, kad pareiškėjui prašomų pateikti duomenų nepateikimo priežastis yra tokių duomenų neturėjimas, nebuvo pagrindo panaikinti ir Komisijos 2015 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 3R-25 (AG-474/04-2014).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, susijusios su antrojo sąrašo egzistavimu ar neegzistavimu, bei tyrimo vykdymo aplinkybės, susijusios su J. K. ir A. B. gyvenimo faktais, nebuvo šios administracinės bylos dalykas, todėl teismas jų plačiau neanalizavo.

III.

Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti bei iš atsakovo priteisti sumokėtą 10,5 Eur žyminį mokestį.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pat argumentais, kokie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. D. G. nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jo pateiktų argumentų ir visiškai pasikliovė atsakovo teismui pateiktais paaiškinimais bei neatsižvelgė į anksčiau (2012 m.) Centro oficialiai pateiktus duomenis apie turimą informaciją. Teigia, kad iš pareiškėjo nurodyto 2013 m. naujienų portale „Delfi“ publikuoto straipsnio ir 2012 m. Centro ataskaitoje pateiktų duomenų akivaizdu, jog atsakovas turi duomenis apie 2055 asmenis, prisidėjusius prie žydų genocido, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis D. G. prašomos pateikti informacijos neturi. Be to, pareiškėjas teigia, kad atsakovas tyrimą dėl prie žydų genocido prisidėjusių asmenų baigė 2012 m., taigi jis, nepateikdamas D. G. jo prašomos informacijos ir suformuodamas tik abstraktų atsakymą į trečiąjį klausimą, pažeidė Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnį. Pareiškėjo nuomone, tai patvirtino ir Centro atstovo pasisakymai Komisijos posėdžiuose, todėl teismas D. G. skundo argumentus nepagrįstai pripažino subjektyvia nuomone. Bent apie vieną asmenį, įtrauktą į 2012 m. 2055 asmenų sąrašą, atsakovui tikrai buvo žinoma, tačiau jis tokios informacijos nepateikė. Jeigu Centras negalėjo palyginti 2012 m. sudaryto 2055 asmenų sąrašo duomenų su kitu duomenų rinkiniu, pateikdamas informaciją, turėjo nurodyti to priežastis, tačiau to nepadarė.

Trečiuoju klausimu pareiškėjas prašė tik pateikti asmenų, buvusių ir kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą turinčių asmenų sąraše, ir 2012 m. sudarytame asmenų, prisidėjusių prie žydų žudynių, sąraše, skaičių, o ne konkrečias pavardes, todėl pateikus tokius duomenis, asmenų nekaltumo prezumpcija nebūtų pažeista. D. G. nuomone, šių duomenų pateikimas Centrui sudarytų nepatogumų, nes tai patvirtintų jo padarytas klaidas, suteikiant kario savanorio ar kitus statusus asmenims, kuriems tai padaryti draudžia įstatymas.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo D. G. skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų argumentų ar duomenų, kurių teismas nebūtų išnagrinėjęs ar kurie turėtų įtakos teismo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl asmens teisės gauti informaciją iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad D. G. 2014 m. spalio 29 d. prašymu kreipėsi į Centro generalinę direktorę ir prašė atsakyti į keturis klausimus. Trečiuoju klausimu, dėl į kurį pateikto atsakymo kilo šis administracinis ginčas, pareiškėjas prašė pateikti informaciją, koks skaičius asmenų, esančių Centro sudarytame naujajame asmenų, dalyvavusių žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, sąraše, turi karo savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą. Atsakydamas į šį klausimą, atsakovas 2014 m. gruodžio 22 d. pažymėjo, kad duomenų apie asmenis, turinčius kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinius statusus ir dalyvavusius žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus neturi arba kol kas neturi. Nesutikdamas su tokiu atsakymu, D. G. kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ir prašė įpareigoti atsakovą pateikti jo 2014 m. prašymo trečiajame klausime nurodytą informaciją. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 3R-25(AG-474/04-2014) jį atmetė. Vyriausioji administracinių ginčų komisija pažymėjo, kad jos posėdyje atsakovo atstovas papildomai paaiškino, jog prašomame panaikinti rašte išdėstyta pozicija į D. G. 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiąjį klausimą reiškia, kad daugiau asmenų, esančių Centro sudarytame naujajame asmenų, dalyvavusių žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, sąraše bei turinčių kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą, atsakovo šiuo metu turimais duomenimis, nėra. Pareiškėjas nurodė, kad jį tenkina tokia oficiali Centro pateikta informacija, t. y., kad į jo 2014 m. spalio 29 d. prašymą atsakovas atsakė. Komisija padarė išvadą, kad D. G. sutikus, jog informacija į jo prašyme keltą klausimą buvo pateikta, išnyko šios bylos ginčo dalykas. Pirmosios instancijos teismas D. G. skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti minėtą Komisijos sprendimą bei Centro 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 55R-52 dalį dėl atsakymo į trečiąjį pareiškėjo prašymą ir įpareigoti atsakovą pateikti D. G. 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiajame klausime nurodytą informaciją, atmetė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo atsakyta į visus klausimus. Centras neatsisakė D. G. pateikti jo prašomos informacijos, o prašomo nurodyti asmenų, turinčių kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą ir esančių atsakovo sudarytame sąraše, skaičiaus Centras nepateikė, nes tokių duomenų neturėjo. Tyrimas dar nebuvo baigtas, o duomenys nuolat tikslinti, todėl atsakovas negalėjo vienareikšmiškai atsakyti į pareiškėjo klausimą. Pažymėjo, kad teismas neturėjo pagrindo abejoti Centro išreikšta pozicija bei pateiktu atsakymu į D. G. trečiąjį klausimą dėl duomenų neturėjimo. Teismo nuomone, aptartos aplinkybės patvirtino, kad atsakovas pagal turimas galimybes įvykdė viešojo administravimo funkcijas.

Kaip jau minėta, trečiuoju 2014 m. spalio 29 d. prašymo klausimu pareiškėjas Centro prašė pateikti informaciją, koks skaičius asmenų, esančių jo sudarytame naujajame asmenų, dalyvavusių žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, sąraše turi kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusą. Ginčo dėl atsakovo kompetencijos pateikti tokią informaciją nėra. Centro kompetenciją atsakyti į pareiškėjo pateiktus klausimus patvirtina jo veiklą, uždavinius ir funkcijas reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 2, 4 bei 5 straipsnių nuostatos.

Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, šios teisės įgyvendinimo tvarką ir valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją, reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima Teisės gauti informaciją įstatymo nustatyta tvarka. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatas, įstaigos, teikdamos informaciją, vadovaujasi informacijos išsamumo, reiškiančio, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija, bei tikslumo, reiškiančio, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją, principais. Teisės gauti informaciją įstatymo nuostata, kad asmenims, kurie kreipėsi, turi būti teikiama visa įstaigos turima, teiktina ir prašymo ar kreipimosi turinį bei teisėtumo principo reikalavimus atitinkanti informacija bei pagalba pasinaudoti galimybe gauti informaciją siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tinkamą įgyvendinimą. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją, bei atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus ribojimus (asmens duomenų apsauga, kt.).

Kaip jau minėta, atsakydamas į D. G. 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiąjį klausimą, atsakovas nurodė, kad duomenų apie asmenis, turinčius kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinius statusus ir dalyvavusius žudant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, neturi arba kol kas neturi. Iš pareiškėjo prašymo Centrui turinio akivaizdu, kad jis siekė išsiaiškinti, keliems asmenims, 2012 m. atlikus tyrimą pripažintiems prisidėjusiais prie žydų genocido, yra suteikti kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusai.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant asmenų prašymus, jiems pateikiama atsakymo rengimo metu institucijų turima informacija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas Nr. 55R-52, su kurio dalimi D. G. nesutinka, buvo parengtas 2014 m. gruodžio 22 d. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas 2015 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 13R-300 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydamas ištirti, ar J. K., tarnaudamas Pagalbinės policijos tarnybos batalione, įvykdė karo nusikaltimus, nusikalto žmogiškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus arba dalyvavo darant šiuos nusikaltimus. Esant nepaneigiamam pagrindui, Centras Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl 1997 m. gruodžio 22 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 166 panaikinimo. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pateikiant D. G. atsakymą, informacija apie J. K. vykdytus nusikaltimus atsakovui tiksliai nebuvo žinoma, ją ir buvo siekiama sužinoti kreipiantis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui buvo pateikta jo prašymo nagrinėjimo metu institucijos turėta prašymo turinį atitinkanti informacija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Centras D. G. informacijos nepateikė daugiau dėl to, kad ja nedisponavo. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 55R-52 dalis, kurioje atsakyta į pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiąjį klausimą, yra pagrįsta, todėl nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą teikti informaciją iš naujo.

Administracinėje byloje esančios Komisijos 2015 m. sausio 13 d. posėdžio pareiškėjo parengtos stenogramos ištraukos patvirtina, kad atsakovo atstovas patvirtino, jog abu nurodyti sąrašai buvo palyginti ir nustatyta, kad žydų žudyme dalyvavusių asmenų sąraše nėra karių savanorių arba laisvės kovų dalyvių. Sužinojęs šią informaciją, D. G. nurodė, kad jį visiškai tenkintų toks konkretus ir oficialus valstybės institucijos atsakymas. Centro atstovas negalėjo pateikti informacijos dėl pareiškėjo nurodytų konkrečių asmenų buvimo ar nebuvimo sąraše. Jis neneigė, kad J. K. yra abiejuose sąrašuose, kuriuos pareiškėjas prašo palyginti, tačiau taip pat pažymėjo, kad yra tik fragmentiniai archyviniai dokumentai, kurie nerodo minėto asmens dalyvavimo žydų žudyme. Tvirtino, kad prokuratūra išsiaiškins ir priims sprendimą – naikinti statusą ar ne. Įvertinus šios stenogramos ištraukas, negalima daryti išvados, kad D. G. sutiko, jog jam į 2014 m. spalio 29 d. prašyme pateiktą trečiąjį klausimą buvo atsakyta tinkamai. Be to, į D. G. prašymą nebuvo atsakyta tokia forma, kokia buvo pateiktas klausimas, t. y. raštu. Taigi, Komisija neturėjo pagrindo skundo atmesti dėl to, kad išnyko ginčo dalykas, ir turėjo jį nagrinėti iš esmės. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija pareiškėjo skundą atmetė netinkamu pagrindu, tačiau tenkinti jį taip pat nebuvo padrindo. Taigi, prašomas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 3R-25 (AG-474/04-2014) taip pat paliekamas nepakeistas. Pripažinęs prašomus panaikinti sprendimus (vieno jų dalį) teisėtais ir pagrįstais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą pateikti jo 2014 m. spalio 29 d. prašymo trečiajame  klausime nurodytą informaciją, tiksliai atsakant į pateiktą klausimą, t. y. pateikti duomenis palyginus 2012 m. sąrašą su aktualius statusus turinčių asmenų sąrašu.

Pripažinus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2014 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 55R-52 ginčijama dalimi pateiktas atsakymas (informacija) yra pagrįstas duomenimis, kuriais tuo metu disponavo atsakovas, apklausti tyrimui vadovavusį Centro istoriką dr. A. R. nebuvo tikslinga. Nagrinėjant D. G. keliamą ginčą, Centro 2012 m. sąrašo sudarymo aplinkybės bei principai neturi teisinės reikšmės

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o D. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skundu D. G. taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti sumokėtą 10,5 Eur žyminį mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra jokio pagrindo priteisti ir teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                Stasys Gagys

                                                                                                            Veslava Ruskan

                                                                                                            Virginija Volskienė