Administracinė byla Nr. eA-1571-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00425-2024-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 23S222717 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė), motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
3.1. Jis nuo 1989 m. savo gyvenamąją vietą deklaruoja (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 1993 m., o vėliau buvo keičiamas, t. y. pareiškėjui daugiau nei 30 metų išduodami leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paskutinis leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 2022 m. sausio 24 d. ir galiojo iki 2027 m. sausio 24 d.
3.2. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. 23S102936, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2023 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą Nr. 23S104157, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2026 m. sausio 9 d. ir nusprendė įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Pareiškėjas kreipėsi tiek į pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismus dėl Migracijos departamento priimtų sprendimų panaikinimo, tačiau pastarieji atmetė pareiškėjo skundus.
3.3. Migracijos departamentas formaliai konstatavo esant pareiškėjo šeiminius ryšius, tačiau jų neįvertino, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvoje nėra susiklosčiusių pareiškėjo ekonominių ryšių. Pareiškėjas paaiškino, jog jis gyvena su savo motina T. V., kuriai yra (duomenys neskelbtini) metai ir ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Pareiškėjas ir jo motina neturi kitų artimų giminaičių Lietuvos Respublikoje. T. V. turi sveikatos problemų, t. y. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo motinai 2023 m. spalio 3 d. nustatytas (duomenys neskelbtini), tačiau visos nurodytos aplinkybės Sprendime yra nutylėtos ir neįvertintos. Atsakovas tik formaliai nurodė, kad pareiškėjas turi ilgalaikius šeiminius ryšius Lietuvoje, neįvertinęs pareiškėjo ir jo motinos priklausomumo, Sprendimo proporcingumo, išsiuntimo būtinumo ir galimų tokio sprendimo priėmimo pasekmių pareiškėjui ir jo (duomenys neskelbtini) motinai.
3.4. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta, jog valstybės institucija, priimdama sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją, turi pareigą įvertinti pasekmes ilgalaikiui gyventojui ir jo šeimos nariams. Migracijos departamentas, turėdamas pareigą įvertinti, kokias pasekmes pareiškėjui ir jo šeimos nariams sukels priimtas Sprendimas, vengė pateikti su tuo susijusius argumentus. Motyvų nebuvimas Sprendime leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas negali pagrįsti, jog išsiuntimas neturės įtakos pareiškėjui ir jo (duomenys neskelbtini) motinai. Atsakovo vengimas analizuoti ir motyvuoti Sprendimo galimas pasekmes yra laikytinas esminiu faktu, sudarančiu pagrindą pripažinti, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.
3.5. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), iki leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dirbo pagal autorines sutartis. Atsakovui panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nebeturėdamas leidimo gyventi, negalėjo ir dirbti, nustojo galioti ir pareiškėjo privalomasis draudimas. Pareiškėją su Lietuva sieja ilgalaikiai ekonominiai ryšiai, o tai, kad pasibaigė pareiškėjo darbiniai teisiniai santykiai yra atsakovo priimtų sprendimų pasekmė, kuri nepaneigia pareiškėjo ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuva buvimo iki leidimo nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimo.
3.6. Sprendime išsiųsti pareiškėją neįvertintos ir kitos privalomai vertintinos aplinkybės: pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmė (duomenys neskelbtini), jo amžius priimant Sprendimą (duomenys neskelbtini), ryšiai su Lietuva ir kilmės valstybe. Pareiškėjas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikoje, visi socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai yra susiję tik su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su kilmės valstybe, joje lankėsi tik kaip turistas, neturi artimųjų, turto, kitokių ryšių arba draugų, galinčių padėti jam įsikurti kilmės valstybėje. Sprendime neįvertintos aplinkybės dėl pareiškėjo ryšių su kilmės valstybe, nors toks vertinimas yra privalomas. Atsakovas apsiribojo formaliu pareiškėjo situacijos aprašymu, bet ne motyvuotu visų būtinųjų sąlygų įvertinimu, todėl Sprendimas turi būti panaikinamas.
3.7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad net ir asmeniui neišdavus leidimo nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, užsienietis galėjo būti neišsiunčiamas ir jam galėjo būti išduodamas leidimas laikinai gyventi, tokiu būdu nepaveikiant užsieniečio teisių ir kartu nesuteikiant jam išskirtinio statuso, kurį lemia leidimo nuolat gyventi jam išdavimas. Šio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad trečiosios šalies valstybės piliečio ar asmens be pilietybės išsiuntimas yra teisėtas, jeigu jis atitinka šiuos kriterijus: išsiuntimas yra pagrįstas, sprendimas išsiųsti yra priimtas, nepažeidžiant žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, sprendimas išsiųsti užsienietį nepažeidžia proporcingumo principo, išsiuntimas nepažeidžia procedūrinių taisyklių, numatytų tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose, išsiuntimas nėra galimas, jeigu asmuo yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, asmenį išsiųsti draudžiama dėl humanitarinių priežasčių arba jei išsiuntimas pažeistų kitus tarptautinius įsipareigojimus, kiti įstatyme numatyti atvejai.
3.8. Sprendime nenurodyti motyvai, kuriais būtų įvertintas pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas išsiuntimo metu ir motyvai, pateisinantys pareiškėjui taikyto išsiuntimo proporcingumą bei pagrindžiantys pareiškėjo teisės į šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą teisėtą ribojimą.
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
5.1. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 23S102936 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir 2023 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 23S104157 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius, įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Paminėti sprendimai buvo apskųsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, šių sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas.
5.2. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atvejai, kada yra draudžiama priimti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos yra nustatyti Įstatymo 130 straipsnyje, kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta.
5.3. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina), tačiau nenustatė, kad pareiškėjas turėtų ekonominių ryšių Lietuvoje. Nors atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai yra vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs, tačiau šie ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais už nacionalinį saugumą, todėl Migracijos departamentas priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, o toks sprendimas yra išvestinis iš Migracijos departamento 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 23S102936 ir 2023 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 23S104157, kuriuos pagrįstais ir teisėtais pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023.
5.4. Pareiškėjo teismui pateikto (duomenys neskelbtini) klausimyno 14.2 papunktis patvirtina, kad pareiškėjo motinai reikalingos (duomenys neskelbtini), o klausimyno 15 punktas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta (duomenys neskelbtini).
5.5. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad jį su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai ekonominiai ryšiai, nes pats pareiškėjas skunde neneigė, kad jo darbo teisiniai santykiai Lietuvoje Sprendimo priėmimo metu buvo pasibaigę.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:
7.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Sprendimas priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
7.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. eI2-11137-1161/2023, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti atsakovo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 23S102936, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2023 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 23S104157, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, panaikinimo. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas ir pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Kadangi paminėtu teismo sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, buvo teisinis ir faktinis pagrindai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.
7.3. Priimant Sprendimą nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai arba kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo savo kompetencijos, Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės ir laisvės. Pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, todėl jo asmeniniai interesai negali būti labiau reikšmingi nei nacionalinis saugumas, todėl nėra pagrindo naikinti Migracijos departamento Sprendimą.
II.
8. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. V. skundą.
9. Teismas, apžvelgęs ginčo faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, atmetė pareiškėjo argumentą, kad Migracijos departamentas tik formaliai konstatavo esant pareiškėjo šeiminius ryšius. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo ir jo motinos situacijos buvo įvertintos individualiai Sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, kuria Migracijos departamento Sprendimai pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Teismas vertino, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos pripažinti, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra pakankami, jog nusvertų nacionalinio saugumo vertybę. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Taigi, pareiškėjo ryšiai su Lietuva vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios.
10. Teismas nurodė, jog Migracijos departamento Sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę yra ankstesnių sprendimų, priimtų pareiškėjo atžvilgiu, pasekmė. Be to, Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 28 d. gavo VSD raštą Nr. 18-6991, kuriame yra konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, nenustačius pagrindų, kada draudžiama išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, nurodytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 3 dalyse, buvo priimtas Sprendimas. Teismas vertino, jog pareiškėjo šeiminių ir ekonominių ryšių nustatymas yra neaktualus, nes šie ryšiai buvo nustatyti ir įvertinti ankstesniuose atsakovo priimtuose sprendimuose, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų.
11. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas detaliai, išsamiai ir aiškiai Sprendime išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė, todėl priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
III.
12. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
13.1. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra kitų atsakovo priimtų sprendimų pasekmė, o ekonominiai ir šeiminiai ryšiai jau buvo įvertinti ankstesniuose sprendimuose dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo ir grėsmės valstybės saugumui, yra nepagrįsti. Įstatymo leidėjas įpareigoja kompetentingą valstybės instituciją prieš priimant sprendimą išsiųsti užsienietį, įvertinti, ar toks išsiuntimas yra proporcingas. Leidimo nuolat gyventi panaikinimo faktas savaime nereiškia, kad užsienietis turi būti išsiųstas, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nurodant, kad net ir neišdavus asmeniui leidimo nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, užsienietis gali būti neišsiunčiamas ir jam gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi, nepaveikiant užsieniečio teisių bet tuo pačiu ir nesuteikiant jam išskirtinio statuso, kurį lemia leidimo nuolat gyventi jam išdavimas.
13.2. Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra nemotyvuotas, neproporcingas siekiamiems tikslams ir pažeidžiantis pareiškėjo teises. Sprendimas užkirs kelią pareiškėjui rūpintis sergančia motina ir galbūt sukels didelę grėsmę pareiškėjo motinos sveikatai ar net gyvybei. Pareiškėjo motina dėl (duomenys neskelbtini) bei įgūdžių stokos nesugebės bendrauti su pareiškėju virtualiai, todėl yra tikimybė, kad po pareiškėjo išsiuntimo, jis ir motina daugiau niekada nebepasimatys.
13.3. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendime ir Migracijos departamento Sprendime padarytomis išvadomis apie pareiškėjo ekonominius ryšius su Lietuva, kurie iš esmės yra grindžiami tik per darbo teisinių santykių (ne) buvimo prizmę. Toks ekonominių ryšių vertinimas yra siauras, nes jį apima daugiau veiksnių, pvz., gyvenamojo būsto buvimas, šeimos gyvenamoji vieta, vaikai, lankantys mokyklas, nekilnojamasis turtas, paskolos, banko sąskaitos ir kt. Todėl teismo išvada, kad asmuo neturi darbo santykių Lietuvoje, nėra pagrindas konstatuoti ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje nebuvimą. Kadangi nei Sprendime, nei teismo sprendime nėra nurodyta motyvų, pateisinančių pareiškėjo išsiuntimo proporcingumą ir pagrindžiančių pareiškėjo teisės į šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą teisėtą ribojimą, tiek teismo sprendimas, tiek ir atsakovo Sprendimas turėtų būti panaikinami kaip neteisėti ir nepagrįsti.
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
15.1. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra išvestinis iš kitų Migracijos departamento prieš tai priimtų sprendimų, dėl kurių pagrįstumo ir teisėtumo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
15.2. Pareiškėjo motinai reikalingos (duomenys neskelbtini), o artimieji (duomenys neskelbtini). Teismui nebuvo pateikta pareiškėjo motinos (duomenys neskelbtini).
15.3. Pareiškėjas neneigia, kad jo darbo teisiniai santykiai Lietuvos Respublikoje skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pasibaigę. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių jo ekonominių ryšių su Lietuva, kuriuos Migracijos departamentas turėjo įvertinti.
15.4. VSD išvadoje nurodyta informacija apie pareiškėją prieštarauja pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiams apie jo integraciją Lietuvoje. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
15.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės aktų nuostatas, išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
17.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi pavienėmis ir tik pareiškėjui palankiomis Įstatymo nuostatomis, nepagrįstai ignoruodamas užsieniečių išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos reglamentuojančių teisės normų visumą. Apeliaciniame skunde, be kita ko, klaidingai ir pareiškėjui naudinga linkme aiškinama susiklosčiusi faktinė situacija, nutylint esmines byloje esančias aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos ir patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau pareiškėjas nepagrįstai inicijuodamas ginčą dėl Migracijos departamento Sprendimo išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę panaikinimo, siekia iš esmės pakartotinio įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių įvertinimo. Teismas tinkamai įvertino ginčo aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 23S222717, kuriuo atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) dėl to, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.
19. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus pareiškėjo ir jo motinos individualią situaciją, atitinka administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas priėmė formalius sprendimus, kuriais nepagrįstai siekia išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Priimdami skundžiamus sprendimus, atsakovas ir teismai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėju ir jo motina, priimtų sprendimų pasekmių nurodytiems subjektams.
21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 5 d.).
23. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą gražinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).
24. Byloje nustatyta, kad:
24.1. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 28 d. gavo VSD raštą Nr. 18-6991, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).
24.2. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją ir remdamasis VSD pateikta išvada, 2023 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 23S102936 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2023 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 23S104157 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius, įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
24.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2023 m. liepos 5 d. ir 2023 m. liepos 10 d. sprendimais, juos apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-11137-1161/2023, atmetė pareiškėjo skundą.
24.4. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eI2-11137-1161/2023, apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą. Ši nutartis yra įsiteisėjusi.
25. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.
26. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.
27. Kadangi skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę yra išvestinis sprendimas iš prieš tai priimtų Migracijos departamento 2023 m. liepos 5 d. ir 2023 m. liepos 10 d. sprendimų, kurių pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, šios nutarties 25–26 punktuose nurodytas teisės aiškinimas suponuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2464-463/2023, turi prejudicinę galią ir nėra pakartotinai įrodinėjami ir vertinami iš naujo nagrinėjamoje byloje. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui dėl savo (duomenys neskelbtini) nagrinėjamos bylos kontekste neįrodinėtina ir laikoma nustatyta, o toliau vertintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino aplinkybių, įtvirtintų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, nors turėjo įvertinti, ar pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra proporcingas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems kriterijams.
29. Teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, įvertino ne tik pareiškėjo atžvilgiu priimtus ankstesnius Migracijos departamento ir teismų sprendimus, kuriuose taip pat buvo įvertintos paminėtos aplinkybės, bet ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius, susiklosčiusius Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina) ir nenustatė, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikoje turėtų ekonominių ryšių (pareiškėjas nedirba Lietuvos Respublikoje). Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kokie veiksniai turėtų apimti ekonominius ryšius, tačiau nenurodo, kokių konkrečių jo ekonominių ryšių su Lietuva neįvertino atsakovas ar pirmosios instancijos teismas, priimdami skundžiamus sprendimus.
30. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėją su Lietuva sieja iš esmės tik šeiminiai ryšiai (Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina), nusprendė, kad šie ryšiai negali būti labiau reikšmingi už pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei nacionalinis saugumas. Pareiškėjo ir jo motinos faktinės situacijos bei į bylą pateikti rašytiniai įrodymai buvo įvertinti individualiai Sprendime ir Migracijos departamento priimtuose sprendimuose, kuriais panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei šių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą patvirtinančiuose teismų sprendimuose, kurie turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Į bylą pateikti pareiškėjo motinos dokumentai, susiję su jos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir teismo posėdyje teikti paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjo motinai nustatytas (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, reikšmingų pareiškėjo išsiuntimo klausimui išspręsti, ir tokio sprendimo priėmimo pasekmių pareiškėjui ir jo (duomenys neskelbtini) motinai.
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik pareiškėjo ryšiai, susiklostę Lietuvos Respublikoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą. Valstybės turi tarptautinės teisės pripažįstamą teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014).
32. Pagal EŽTT praktiką, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81, 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93 ir kt.). Valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir sudarytų sutarčių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos, o Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Jeunesse prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 12738/10).
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra formalus, nemotyvuotas ir neproporcingas siekiamiems tikslams, pažeidžiantis pareiškėjo teises.
34. Teisėjų kolegija nesutikdama su šiais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, pirmiausiai pažymi, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.
36. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2756-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, skundžiamo Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka šios nutarties 34–36 punktuose aptartus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam sprendimui. Sprendimas yra aiškus, suprantamas, motyvuotas teisės aktų nuostatomis ir pagrįstas objektyviais duomenimis, nurodyta jo apskundimo tvarka ir Sprendimą priėmęs bei pasirašęs kompetentingas viešojo administravimo subjektas, be to, Sprendimas priimtas išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra vertybė, turinti esminę reikšmę ir įvertinus jos svarbą visuomenei, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo išsiuntimas šiuo atveju yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams. Esant aplinkybei, įtvirtintai Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir nenustačius Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų pagrindų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.
38. Teisėjų kolegija, be kita ko, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu formaliu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, skundžiamame sprendime pasisakė dėl pareiškėjo akcentuojamų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir padarė pagrįstą išvadą, kad jos nesudaro savarankiško pagrindo pareiškėjui įteisinti jo buvimą Lietuvos Respublikoje arba panaikinti Sprendimą dėl jo išsiuntimo. Teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo skunde ir jo atstovės teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktą poziciją ir pateikė konkrečias išvadas, dėl kurių priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių ir įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo teismo sprendimo motyvams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, suteikiančių pagrindą apeliacinės instancijos teismui kitaip vertinti byloje susiklosčiusias aplinkybes.
40. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti.
41. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti arba keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis