(S)
Civilinė byla Nr. 3K-3-107/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.1; 44.2.1; 42.8; 116.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko (pranešėjas)
ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB
„Litforina“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo UAB „Vakarų
krova“ ieškinį atsakovui UAB „Litforina“ dėl skolos priteisimo bei UAB
„Litforina“ priešieškinį dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė : I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl žalos
atlyginimo, atsiradusios vykdant sutartį dėl krovinio perkrovimo ir sandėliavimo
paslaugų teikimo. Sutartimi ieškovas
(vykdytojas) įsipareigojo perkrauti ir sandėliuoti atsakovo krovinį, taip pat
suteikti kitas paslaugas, susijusias su sutarties vykdymu, o atsakovas – už suteiktas
paslaugas sumokėti. Ieškovas suteikė sutartyje nurodytas paslaugas, tačiau
atsakovas jų neapmokėjo. Ieškovas teigia, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė
sumokėti už paslaugas motyvuodamas tuo, jog ieškovas, vykdydamas sutartį,
padarė jam žalos, nes neišsaugojo krovinio tvirtinimo elementų (statramsčių). Atsakovas
nepateikė jokių įrodymų, kad žala atsirado dėl ieškovo neteisėtų veiksmų ir
kaltės, taip pat kad yra priežastinis ryšys tarp ieškovo veiksmų ir atsakovui
tariamai padarytos žalos. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 21 137,16 Lt
skolos ir 2184 Lt delspinigių.
Priešieškiniu atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 13 863,71 Lt
žalos atlyginimo. Jis pripažįsta, kad ieškovas suteikė sandėliavimo ir
pakrovimo paslaugas, tačiau už šias jis atsisako sumokėti tol, kol ieškovas
neatlygins jam padarytos žalos. Krovinys kartu su tvirtinimo elementais
(statramsčiais) buvo pristatytas geležinkelio vagonuose ieškovo teritorijoje.
Ieškovas į laivą pakrovė tik krovinį, o jo tvirtinimo elementus (statramsčius)
paliko uosto krantinėje. Statramsčiai yra savarankiškas turtas (jų vertė
įskaičiuota į krovinio kainą), juos atsakovas paprastai išveždavo iš
sandėliavimo vietos ir parduodavo kaip antrarūšę medieną. Į atsakovo paklausimą
dėl statramsčių ieškovas atsakė, kad dalį jų išvežė iš saugojimo aikštelės
kitur, dalį sunaudojo. Kadangi ieškovas neišsaugojo atsakovo turto, nors tokią
pareigą turėjo pagal sutartį, tai privalo atlyginti padarytą žalą – 35 000 Lt
už negrąžintus statramsčius. Ieškovo civilinei atsakomybei kilti yra visos
būtinosios sąlygos, nes žala padaryta dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, kaltės,
yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atlikus šalių priešpriešinių
reikalavimų įskaitymą, iš ieškovo turi būti priteista 13 863,71 Lt žalos
atlyginimo (iš 35 000 Lt žalos atlyginimo atėmus 21 137,16 Lt skolos už
suteiktas paslaugas).
II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 27 d. sprendimu
ieškinį patenkino, priešieškinį patenkino iš dalies: priteisė
iš atsakovo ieškovui 21 137,16 Lt skolos ir 2184 Lt delspinigių; iš ieškovo
atsakovui – 17 500,43 Lt žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad ieškovas
suteikė atsakovui sandėliavimo ir perkrovimo paslaugas, o atsakovas už jas
nesumokėjo, todėl ieškinys tenkintinas. Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad byloje
nustatyta, jog krovinio tvirtinimo elementai – statramsčiai – yra prekių sudėtinė
dalis. Atsakovas, mokėdamas už prekes, kartu sumokėdavo ir už statramsčius. Vėliau
jis juos parduodavo kaip antros rūšies medieną ir gaudavo pajamų. Taigi statramsčiai
vertintini kaip atsakovo turtas, kuriuo jis turi teisę disponuoti savo
nuožiūra. Ieškovas, pakraudamas krovinį į laivą, matė, kad lieka didelis kiekis
medienos, kuri, nors ir yra antros rūšies, tačiau turi vertę, todėl šio turto
panaudojimą ieškovas turėjo derinti su atsakovu, juolab kad atsakovas prašė ieškovo
informuoti apie šį turtą. Ieškovas negrąžino atsakovui statramsčių, nesiėmė
kitokiu veiksmų (informuoti atsakovą prieš panaudojant šį turtą savo nuožiūra),
todėl yra pagrindas pripažinti ieškovo veiksmus neteisėtais, pažeidusiais
bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246, 6.248
straipsniai). Ieškovas, užsiimdamas sandėliavimo ir pakrovimo paslaugų praktika,
turėjo būti pakankamai apdairus, rūpestingas ir sąžiningas kliento atžvilgiu, tačiau
jis savo nuožiūra išsprendė svetimo turto disponavimo klausimą. Šių kaltų veiksmų
rezultatas – atsakovui padaryta 35 000,87 Lt nuostolių. Tačiau atsakovas
taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas, nes dėl šio turto neaptarė sutartyje
bei prieš jo pateikimą sandėliuoti, todėl dėl atsiradusios žalos yra ir jo kaltės.
Dėl to atsakovui priteistino žalos atlyginimo suma mažintina per pusę – 17 500,
43 Lt (CK 6.248 straipsnio 4 dalis).
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos
teismo sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kurią patenkintas priešieškinis,
panaikino ir priešieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija nurodė, kad šalių sutartyje nenumatyta, jog krovinio tvirtinimo
elementai (viela, vinys, statramsčiai) turėjo būti ieškovo saugomi ir yra įtraukti
į atsakovo apskaitą kaip turtas, o ne kaip atliekos. Byloje neįrodyta, kad šalys
būtų sprendusios klausimą dėl krovinio tvirtinimo elementų išsaugojimo ir jų
disponavimo sutartiniais, įstatymo ar šalių susiklosčiusios praktikos pagrindu.
Atsakovas turėjo pats rūpintis, kad krovinio tvirtinimo elementai būtų
surenkami ar sutvarkomi. Taigi ieškovo pareiga saugoti statramsčius ir jo kaltė
dėl jų neišsaugojimo neįrodyta, todėl nėra pagrindo taikyti jam CK 6.248 straipsnio
1 dalyje nustatytą civilinę atsakomybę.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.5, 6.38, 6.193, 6.196,
6.200, 6.245-6.249, 6.718 straipsnius, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CK 6.245-6.249,
6.256, 6.845 straipsnių netinkamo taikymo. Kai ginčas susijęs su civilinės
atsakomybės taikymu, tai būtina nustatyti ir įvertinti visas civilinės
atsakomybės sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų
būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nors pirmosios instancijos
teismas tai buvo padaręs. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo,
kad neįrodyta ieškovo kaltė dėl statramsčių neišsaugojimo, tačiau visiškai
netyrė ieškovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir
padarytos žalos, taip pat neįvertino, kad ieškovo, kaip verslininko ir
profesionalaus saugotojo, civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės.
2. Dėl CK 6.193, 6.196 netinkamo
taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles,
nes neišsiaiškino tikrųjų sutarties šalių ketinimų, jų elgesio prieš ir po
sutarties sudarymo, kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kai kurių svarbių sutarties
nuostatų apskritai nepasisakė, o rėmėsi tik pažodiniu sutarties aiškinimu.
Teismas laikėsi tokios pozicijos, kad jei sutartyje neparašyta, jog ieškovas
turi saugoti krovinio tvirtinimo elementus, tai jam tokios pareigos apskritai
nekyla. Sutarčių sąlygos gali būti ne tik aiškiai nurodytos, bet ir numanomos.
Numanomos sutarčių sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą,
šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai,
kad tam tikros sutarties šalių pareigos neįtrauktos į sutartį, nereiškia, jog jų
apskritai neatsiranda. Priešingu atveju būtų ignoruojamos CK nuostatos,
įtvirtinančios bendrąsias civilinių sutartinių santykių subjektų teises ir
pareigas, kurių jie privalo paisyti net ir tada, kai jos nenurodytos sutartyje.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino svarbių sutarties nuostatų,
būtent: kad visus klausimus dėl užsigulėjusio krovinio išsiuntimo, realizavimo,
sunaikinimo sprendžia atsakovas (sutarties 2.1.9 punktas); kad ieškovas negali
perduoti krovinio ar dokumentų trečiajai šaliai be atsakovo raštiško sutikimo
(sutarties 2.2.10 punktas); kad ieškovas materialiai atsako už priimto perkauti
ir sandėliuoti krovinio kiekio ir kokybės išsaugojimą (sutarties 4.4 punktas).
Iš šių sutarties nuostatų matyti, kad klausimus, susijusius su krovinio
disponavimu, sprendžia atsakovas, o ieškovas negali savo nuožiūra juo
disponuoti, be to, jis atsako už krovinio kiekio išsaugojimą. Ieškovas pažeidė šias
nuostatas, nes, neįspėjęs atsakovo, sunaikino bei panaudojo savo reikmėms
statramsčius, kurie buvo įskaičiuoti į krovinio kainą. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas sutartį vykdė tinkamai.
3. Dėl CK 1.5, 6.38,
6.200 straipsnių netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai
netyrė aplinkybių, ar ieškovas, vykdydamas sutartį, laikėsi ekonomiškumo ir
bendradarbiavimo principų, ir nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad krovinio tvirtinimo elementų panaudojimo klausimą ieškovas turėjo
spręsti kartu su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad tik
atsakovas turėjo rūpintis krovinio tvirtinimo elementų surinkimu ar sutvarkymu,
nepagrįstai bendradarbiavimo pareigą perkėlė išimtinai tik atsakovui. Be to, tokia
teismo išvada reiškia, kad sutarties šalys neprivalo bendradarbiauti viena su
kita, tai prieštarauja CK 6.38, 6.200 straipsnių nuostatoms bei suformuotai
teismų praktikai.
4. Dėl 6.718 straipsnio
netinkamo taikymo.
Šalių sutarčiai taikytinos ne tik bendrosios sutartis reglamentuojančios CK
normos, bet ir specialiosios teisės normos, reglamentuojančios atlygintinų
paslaugų teikimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumus. CK 6.718 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad, teikdamas paslaugas, paslaugų teikėjas privalo veikti
sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Apeliacinės
instancijos teismas, nekvalifikuodamas šalių sudarytos sutarties, nenurodydamas
jos rūšies ir nesiremdamas CK 6.718 straipsnių, padarė materialiosios teisės
normų pažeidimą, dėl to negalėjo tinkamai išsiaiškinti sutarties esmės, jos
tikslų, tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir interesų.
5. Dėl CPK 331 straipsnio
4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota,
nepagrįstai formali bei lakoniška, joje nenurodyta įstatymų, kitų teisės aktų
bei teisinių argumentų, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas,
neįvertinta ir nepasisakyta dėl daugumos apeliaciniame skunde bei atsiliepime į
jį nurodytų argumentų.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas
prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą. Jame nurodoma, kad:
1) nepagrįsti skundo
argumentai dėl civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių teisės normų
netinkamo taikymo. Teismas neprivalo kiekvienu atveju atskirai ir išsamiai aptarti
sprendime visas civilinės atsakomybės sąlygas. Kadangi atsakovas neįrodė
ieškovo veiksmų neteisėtumo ir žalos egzistavimo fakto, tai nebuvo būtinybės vertinti
kitų sąlygų buvimo ar nebuvimo, nes civilinei atsakomybei kilti būtinas civilinės
atsakomybės sąlygų visetas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismai atskirai
nepasisakė dėl kiekvienos sąlygos, savaime nereiškia, kad teismas jų nevertino;
2) apeliacinės instancijos
teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas, remdamasis ne tik pažodiniu
sutarties teksto aiškinimu, bet ir susiklosčiusia šalių praktika, tinkamai
nustatė tikruosius šalių ketinimus ir jų elgesį. Sutarties sudarymo metu
ieškovas negalėjo numatyti, kad krovinio pakuotė (statramsčiai) turės būti
išsaugota, o jos neišsaugojimo atveju atsakovas gali patirti žalos. To jis
negalėjo numatyti ir sutarties vykdymo metu, nes paslaugos buvo teikiamos pusę
metų ir per tą laiką atsakovas pasirašydavo paslaugų atlikimo aktus be pastabų,
jis nė karto neužsiminė apie statramsčių saugojimą ar ketinimą juos atsiimti;
3) apeliacinės
instancijos teismas tinkamai įvertino šalių elgesį sutarčių vykdymo
ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principų atžvilgiu. Ieškovas elgėsi pakankamai
apdairiai ir rūpestingai, nes iš atsakovo veiksmų (atsakovo atstovas visada nurodydavo,
kokie veiksmai turi būti atlikti su gautu kroviniu, dalyvavo krovos proceso
metu, paslaugų atlikimo aktus pasirašydavo be pastabų) negalėjo net įtarti, kad
jis kaip nors pažeidžia šalių bendradarbiavimo, kooperavimosi, kitus sutarčių
ir geros verslo praktikos principus;
4) nepagrįsti skundo
argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl sutarties
kvalifikavimo ir netaikė CK 6.718 straipsnio. Šalių sutarčiai taikytinos CK
6.718 straipsnio nuostatos, tačiau atsakovas nepagrįstai bando perkelti šalių
bendradarbiavimo pareigą vien tik ieškovui. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis susiklosčiusios
praktikos. Nagrinėjamu atveju šalių susiklosčiusi praktika buvo aiški ir
nedviprasmiška. Ieškovas tinkamai vykdė sutartį ir nepažeidė CK 6.718 straipsnio
nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo šalių sutartį kaip
atlygintinių paslaugų teikimą. Tai, kad teismo nutartyje nėra nuorodos į CK
6.718 straipsnį, neturi įtakos nutarties teisėtumui;
5) apeliacinės
instancijos teismas nepažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies. Nutarties
motyvuojamojoje dalyje teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl nustatytų
faktinių bylos aplinkybių, nurodydamas, kad jos neįrodytos, t. y. kad atsakovas
neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą. Tai, kad nutartyje
nenurodytos visos ginčui taikytinos teisės normos, neturi įtakos nutarties
teisėtumui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
sutartinės atsakomybės sąlygų
Kiekvienas
asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256
straipsnio 1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę
prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius,
sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Sutartinė
civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus,
nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK
6.246–6.249 straipsniai). Įstatymo ar sutarties nurodytais atvejais civilinė
atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
Sutarties
neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas,
įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205
straipsnis). Sutarties neįvykdymas nepreziumuojamas, todėl ginčo atveju,
reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš
civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovas
(nagrinėjamoje byloje tai kasatorius – atsakovas UAB „Litforina“). Jis taip pat
privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir
sutarties neįvykdymo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Ketvirtoji
civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama,
išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią
prezumpciją turi atsakovas. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 1 dalį. Kaltės
klausimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, nes tiek sutarties
šalys yra verslo subjektai, todėl sprendžiant jų civilinės atsakomybės
klausimus taikytina CK 6.256 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta atsakomybė
be kaltės. Šiame straipsnyje nustatyta taisyklė, kad kai sutartinės prievolės
neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais
atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl
nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Tačiau teisėjų
kolegija taip pat pažymi, kad tiek atsakovo (nagrinėjamoje byloje tai ieškovas
UAB „Vakarų krova“) įrodinėtinos jo civilinę atsakomybę šalinančios CK 6.256
straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės, tiek ir ieškovo (atsakovas šioje
byloje UAB „Litforina“) įrodinėtini nuostoliai ir priežastinis ryšys kaip
civilinės atsakomybės sąlygos, teisiškai reikšmingos yra tik tada, kai ieškovas
įrodo sutarties neįvykdymo faktą, t. y. atsakovo neteisėtus veiksmus kaip vieną
iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų. Nenustačius sutarties neįvykdymo ieškovo
įrodinėjami nuostoliai ir priežastinis ryšys yra tik tariami, objektyviai nesusiję
su sutartimi ir teismas savo procesiniame sprendime dėl jų gali nepasisakyti.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad bylos medžiaga nėra
įrodyta, jog tarp šalių būtų buvęs sprendžiamas klausimas dėl tvirtinimo
elementų išsaugojimo ir jų disponavimo nei sutartiniais, nei įstatymo, nei tarp
šalių susiklosčiusios praktikos pagrindu, todėl teiginys, kad ieškovui UAB
„Vakarų krova“ tenka statramsčių saugojimo pareiga, yra neįrodytas ir
nepagrįstas. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad
atsakovas UAB „Litforina“ neįrodė sutarties neįvykdymo fakto. Nenustatęs
sutarties neįvykdymu pasireiškiančių ieškovo UAB „Vakarų krova“ neteisėtų
veiksmų, teismas neprivalėjo pasisakyti ir dėl kitų įrodinėjamų civilinės
atsakomybės sąlygų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus
argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalėjo pasisakyti
dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka, kad skundžiama
teismo nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkte keliamų
reikalavimų šio procesinio teismo dokumento turiniui, nes jame nenurodytos
nagrinėjamu atveju taikytinos civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančios
materialiosios teisės normos (CK 6.205 straipsnis, 6.246 straipsnis, 6.256
straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau kartu teisėjų kolegija pažymi, kad proceso
teisės normų pažeidimas yra pagrindas naikinti ar pakeisti apeliacinės
instancijos teismo nutartį tik tada, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos
neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
sutarties aiškinimo
CK 6.193
straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos, kai kyla ginčas
dėl sutarties turinio ir atskirų jos sąlygų. Tokiais atvejais sutartis turi
būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant
į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo
aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties
sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš
šalių atžvilgiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„BIVAINIS“ v. A. Bartkevičiaus firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006
m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto
fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr.
3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio
1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos
įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; kt.).
Kasatorius
teigia, kad buvo pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutarties aiškinimas
yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas
nenagrinėja fakto klausimų, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo
argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių
aiškinimo taisyklių. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos
teismas nesigilino į 2007 m. spalio 10 d. sutarties esmę, jos šalių tarpusavio
santykius, o apie tarpusavio teises ir pareigas sprendė tik iš sutarties
teksto. Su tokia kasatoriaus pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Ieškovas jau
savo atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad tvirtinimo elementai (viela, vinys,
statramsčiai) pagal šalių susiklosčiusią praktiką nebuvo išsaugojami, ieškovas
pretenziją dėl tvirtinimo elementų neišsaugojimo pateikė tik daugiau kaip po
pusės metų nuo krovinio ir tvirtinio elementų iškrovimo. Kad susiklostė tokia
šalių praktika, savo nutartyje konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas.
Šios aplinkybės nepaneigtos kasacinio skundo argumentais. Pagal CK 6.193
straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į šalių tarpusavio
santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, todėl nėra pagrindo
konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo
taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų
kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir kasacinio skundo teiginius, kad tvirtinimo
elementams turi būti taikomas sutarties 2.1.9 punktas, nes pagal šį punktą tik
atsakovas turėjo teisę spręsti krovinio disponavimo, naudojimo klausimus, bei
kiti sutarties punktai, kuriuose nustatyta, kaip šalys turi elgtis su kroviniu.
Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį
(CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties šalių atsakomybę nustatančiame
sutarties 4.5 punkte nurodyta, kad ieškovo atsakomybė prasideda krovinį priėmus
į jo sandėlius, o baigiasi pakrovus į transporto priemonę ir pasirašius
konosamentą ar kitą lygiavertį dokumentą. Byloje nustatyta, kad statramsčiai
buvo naudojami tik kaip popiermalkių gabenimo vagonais tvirtinimo elementai ir
į laivus nebuvo kraunami. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad sutartyje vartojama
krovinio sąvoka apėmė ir jo tvirtinimo elementus.
Dėl pareigos motyvuoti
teismo sprendimą įvykdymo
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį,
reglamentuojančią apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties turinį.
Šiems kasacinio skundo argumentams įvertinti svarbi Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau – Teismo) praktikos analizė.
Teismo bylų
praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai
ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio
vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu
Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų
būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra
būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas
įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99,
judgment of 27 September 2001, par. 30).
Pabrėžtina,
kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis
priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos
aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain
judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par.
29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19
February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par.
42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų
prieštaringumą, valstybių – Konvencijos narių įstatyminių nuostatų, papročių,
teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus.
Nepaisant to,
teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip
reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v.
Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog
pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati
mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports
1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Savo ruožtu žemesnės instancijos teismas
privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims
efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.
Nagrinėjamu atveju kasatorius apsiribojo abstrakčiu nurodymu, kad apeliacinės
instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, nepagrįstai formali bei lakoniška,
joje nėra nurodyta įstatymų, kitų teisės aktų bei teisinių argumentų, kuriais
teismas vadovavosi darydamas išvadas, neįvertinta ir nepasisakyta dėl daugumo
apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytų argumentų. Jeigu kaip
kasacijos pagrindas nurodomi CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimai apeliacinės
instancijos teisme, o kasaciniame skunde nurodyti abstraktūs argumentai dėl
neišsamaus teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo, tai vertinama kaip
kasacijos dalyko šiuo klausimu nesuformulavimas.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame
skunde atsakovas kelia su numanomų sąlygų (CK 6.196 straipsnis) institutu
susijusį klausimą. Numanoma sutarties sąlyga nustatoma atsižvelgiant į
sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir
teisingumo kriterijus (CK 6.196 straipsnio 2 dalis). Tokios sąlygos turinio
nustatymas yra fakto klausimas, tuo tarpu kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar)
nutartis tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame
skunde cituojamas CK 6.196 straipsnis, neatskleidžiant konkretaus šios normos
pažeidimo nagrinėjamoje situacijoje, nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų
kasacijos pagrindų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl CK 6.196 straipsnio
aiškinimo ir taikymo nepasisako. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija
nepasisako ir dėl CK 6.718 straipsnio taikymo, nes ši norma yra vertinamoji ir
nustatymas, koks paslaugų teikėjo elgesys labiausiai atitinka kliento interesus,
yra fakto klausimas, todėl nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų
kolegija taip pat nepasisako ir dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip
teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių CPK 346 straipsnio 2 dalyje numatytų
kasacijos pagrindų.
Remdamasi
išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė
esminių proceso teisės normų pažeidimų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti
skundžiamą teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK
346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus kasacinio
skundo, iš atsakovo ieškovui priteisiamos jo kasaciniame teisme turėtos ir
įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 93, 98 straipsniai). Ieškovas
pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą jis patyrė
5566 Lt išlaidų. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.
1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyta, kad už
atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą taikytinas koeficientas 2, kurio
pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi šiuo
atveju maksimalus užmokesčio dydis yra 1600 Lt (MMA – 800 Lt x 2). Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomų priteisti teisinių paslaugų išlaidų
dydis viršija rekomenduotiną, jas mažina iki 1600 Lt (CPK 93 straipsnio 1
dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Vadovaujantis
CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas iš atsakovo į valstybės biudžetą
priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Litforina“ (kodas 148409723) ieškovui UAB „Vakarų krova“ (kodas 142141019)
1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) Lt išlaidų už teisines paslaugas kasaciniame
teisme.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Litforina“ (kodas 148409723) į valstybės biudžetą 31,65 Lt (trisdešimt
vieną litą 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Pranas Žeimys