Baudžiamoji byla Nr. 2K-338/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00004-2008-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

1.2.29.1;

2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui, nuteistojo V. D. gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. T. atstovo advokato Eligijaus Karbausko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu V. D. (V. D.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (už 2005 m. balandžio 20 d. prašymo nutraukti santuoką bendru sutarimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių suklastojimą) areštu penkiasdešimčiai parų, 300 straipsnio 1 dalį (už 2005 m. birželio 2 d. teismui pateikto sutuoktinės vardu surašyto prašymo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant suklastojimą) areštu penkiasdešimčiai parų, 300 straipsnio 1 dalį (už 2006 m. sausio 18 d. teismui pateiktos patikslintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties suklastojimą) areštu šešiasdešimčiai parų, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta subendrinta bausmė areštas septyniasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis dėl V. D. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – V. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Panaikintas BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1 punkto nuostatų taikymas. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Į Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtos ir BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrintos 70 parų arešto bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas ir laikoma, kad V. D. jam paskirtą bausmę yra atlikęs. V. D. kardomoji priemonė suėmimas panaikinta ir jis paleistas teismo salėje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, taip pat prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. D. buvo nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą: turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2005 m. gegužės 24 d. pateikė žinomai netikrus dokumentus – savo ir I. T. (dabar I. T.) vardu surašytą 2005 m. balandžio 20 d. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pasirašytus už I. T. nenustatyto asmens, nenustatytu laiku ir vietoje, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, jog sutuoktiniai susitaria, kad butas, esantis Klaipėdoje, Ligoninės g. 2-9, po santuokos nutraukimo paliekamas nuosavybės teise V. D.; vėliau, 2005 m. birželio 2 d., V. D. teismui pateikė 2005 m. birželio 2 d. I. T. vardu surašytą prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, kurį už I. T. nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė nenustatytas asmuo, o 2006 m. sausio 17 d. – savo ir I. T. vardu nenustatytu laiku ir vietoje surašytą ir nenustatyto asmens už I. T. pasirašytą patikslintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodomi tikrovės neatitinkantys duomenys, kad sutuoktiniai V. D. ir I. T. susitaria, jog butas, esantis Klaipėdoje, Ligoninės g. 2-9, po santuokos nutraukimo paliekamas nuosavybės teise V. D.; šių dokumentų pagrindu gavęs Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 23 d. sprendimą, kuriuo buvo nutraukta santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, V. D. jį pateikė VĮ Registrų centras ir 535 000 Lt vertės butą, esantį Klaipėdoje, Ligoninės g. 2-9, priklausantį V. D. ir I. T. bendros jungtinės nuosavybės teise, įregistravo kaip savo asmeninę nuosavybę. Taip V. D. savo naudai įgijo didelės vertės I. T. jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto dalį.

V. D. nuteistas už tris nusikalstamas veikas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios I. T. atstovas advokatas Eligijus Karbauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. D. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo V. D. pagal šį baudžiamąjį įstatymą pripažintas kaltu.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y., esant visiems nusikalstamos veikos objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, nekvalifikavo V. D. nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Abu teismai iš esmės pripažino, kad V. D. užvaldė turtą atlikdamas neteisėtus veiksmus, panaudodamas apgaulę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad V. D. užvaldė ne svetimą turtą, o turtą, buvusį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuris negali būti nusikalstamos veikos – sukčiavimo – dalykas.

Kasatorius teigia, kad sukčiavimo atveju kaltininko atliktų veiksmų vertinimas labai dažnai susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, todėl bylą nagrinėjantys teismai privalo aiškinti ir taikyti ne tik baudžiamosios teisės, bet ir civilinės teisės normas – šiuo atveju įtvirtintas CK trečiojoje knygoje. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus, kurių, beje, buvo visas kompleksas, ir apgaule užvaldyto turto statusą, negalėjo apsiriboti vienos teisės normos, numatytos CK 3.87 straipsnio 1 dalyje, aiškinimu, privalėjo įvertinti ir kitas teisės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimą, turtinę teisę į dalį turto padalijimo atveju ir kt. Kasatorius pažymi, kad civilinėje teisėje nėra tiksliai įtvirtinta svetimo turto samprata. Civilinė teisė išskiria tik turtą, kuris yra asmeninė nuosavybė, bei turtą, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė (kuriame atitinkamai bendro turto dalys yra nustatytos) ir bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (kuriame bendraturčių bendro turto dalys nenustatytos, tačiau jos įstatymo yra preziumojamos, t. y. lygios). Tuo tarpu baudžiamojoje teisėje svetimas turtas suprantamas kaip turtas, kuris kaltininkui nuosavybės teise nepriklauso. Šiuo atveju butas, kurį užvaldė nuteistasis asmeninės nuosavybės teise, jam nepriklausė, jis turėjo teisę tik į 1/2 dalį šio turto, o teisės į kitą dalį neturėjo, nes ši priklausė nukentėjusiajai, todėl ta dalis turto laikytina svetimu turtu. Teismas turėjo vertinti V. D. nusikalstamos veikos padarymo motyvą ir tikslą. Akivaizdu, kad V. D. tikslas buvo nutraukti santuoką, pabaigti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir užvaldyti visą santuokos metu įgytą turtą, į kurio dalį turėjo turtinę teisę tik nukentėjusioji. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesiaiškino ir nenustatinėjo nei motyvo, nei tikslo, nusikalstamos veikos metu atliktų V. D. veiksmų nevertino visa apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su civilinės teisės normų aiškinimu ir taikymu.

CK 3.87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Pagal CK 3.100 straipsnio 1 dalį vienas iš pagrindų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei pasibaigti – santuokos nutraukimas. CK 3.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

              Iš pateiktų teisės normų matyti, kad jose reglamentuoti teisėti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindai, kurie sprendžiami civilinio proceso nustatyta tvarka: ginčo teisenos, pagal vieno iš sutuoktinių pateiktą teismui ieškinį arba ypatingosios teisenos tvarka, esant bendram sutuoktinių sutikimui, pateikiant prašymą ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Šioje byloje nustatyta, kad V. D., nesilaikydamas pirmiau nurodytų teisės normų reikalavimų, suklastodamas santuokos nutraukimui būtinus dokumentus (prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o vėliau ir pateikdamas nukentėjusiosios vardu surašytą (suklastotą) prašymą dėl bylos nagrinėjimo jai nedalyvaujant), nutraukė santuoką su nukentėjusiąja, išsprendė su santuokos nutraukimu susijusį turto padalijimo klausimą ir taip užvaldė visą santuokos metu sutuoktinių įsigytą turtą (įskaitant ir nukentėjusiosios turto dalį). Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, gavęs įsiteisėjusį teismo sprendimą, 2007 m. balandžio 13 d. pardavė butą ir gavo 535 000 Lt, iš kurių 267 500 Lt sudaro nukentėjusiosios dalį, ir juos panaudojo savo nuožiūra. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ir sutarties dėl santuokos nutraukimo tiesinių pasekmių buvo panaikintas tik 2010 m. lapkričio 19 d., t. y. teisinis pagrindas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei pasibaigti buvo panaikintas. Iš V. D. atliktų neteisėtų veiksmų ir jų sekos matyti, kad jis, turėdamas tikslą nutraukti santuoką ir užvaldyti visą santuokoje įgytą turtą, pagrobęs nukentėjusiosios asmens dokumentą – Rusijos Federacijos piliečio pasą ir suklastojęs procesinius dokumentus, pateikė juos teismui, kuris, patenkinęs V. D. prašymą ir patvirtinęs sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, padėjo V. D. pasiekti nusikalstamus tikslus – panaudojant suklastotus dokumentus (t. y. apgaulę) užvaldyti turto dalį, į kurią jis neturėjo jokios teisės. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir tiksliai nustatyta, kokia dalis turto priklauso sutuoktiniams, t. y. po 1/2 dalį turto. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajai nurodyta dalis, kuri preziumuojama įstatymo, nepriklausytų, todėl akivaizdu, kad turtas nurodyta apimtimi (1/2 dalimi) baudžiamosios teisės prasme V. D. nepriklausė ir jis į šią turto dalį jokios teisės neturėjo, o jei ir būtų įgijęs teisėtai, tai jam būtų atsiradusi piniginė prievolė sumokėti sutuoktinei piniginę kompensaciją 1/2 turto vertės dydžio, t. y. 267 500 Lt (CK 3.117 straipsnio 3 dalis). Tačiau būtent suklastodamas procesinius dokumentus V. D. neteisėtai, nusikalstamai siekė, kad pasibaigtų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir jis įgytų galimybę disponuoti nukentėjusiajai priklausančio turto dalimi kaip savo, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia (tai patvirtina bylos įrodymai ir paties nuteistojo paaiškinimas), panaudodamas apgaulę – suklastodamas dokumentus, kad teismas priimtų neteisėtą sprendimą, suteikiantį jam teisę įgyti nuosavybės teisę į nukentėjusiajai priklausančio 1/2 dalį turto ir išvengti piniginės prievolės sumokėti sutuoktinei piniginę kompensaciją 1/2 dalies turto vertės. Šių aplinkybių ir šeimos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, apibrėžiančių sutuoktinių dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir jos pasibaigimo atveju atsirandančių pasekmių – turtinių teisių, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino. Įvertinus visas aplinkybes, nuteistojo motyvus ir tikslą akivaizdu, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtis, nes jis apgaule užvaldė nukentėjusiajai priklausančią 1/2 dalį buto ir, užvaldęs turtą, išvengė turtinės prievolės sumokėti 1/2 dalies turto vertės piniginę kompensaciją 267 500 Lt. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ne faktines aplinkybes po nusikalstamos veikos padarymo, bet aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymu, ir jų reikšmę veikos kvalifikavimui. Šiuo metu dėl bendro turto, kuris buvo nusikalstamos veikos dalykas, padalijimo ar jo dalių nustatymo nevyksta jokie procesai.

              Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniu skundu skundžiama tai, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir V. D. atlikti veiksmai nepagrįstai nekvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip sukčiavimas. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad V. D. neteisėtai, panaudodamas apgaulę, pasisavino nukentėjusiajai I. T. priklausiusio turto, buvusio bendrąja sutuoktinių nuosavybe, dalį ir įgijo didelės vertės turtą.

BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule. Šioje baudžiamojoje byloje V. D. apgaule įgijo didelės vertės (525 000 Lt) turtą, kuris buvo jo ir nukentėjusiosios I. T. bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.87 straipsnis įtvirtina sutuoktinių turto teisinį režimą, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti visu bendrosios nuosavybės teise priklausančiu turtu, ir jau vien to pakanka, kad nei šis turtas bendrai, nei atskiros jo dalys bendraturčiams nebūtų laikomos svetimomis. Juolab kad CK numato bendrą taisyklę – nepriklausomai nuo bendrosios nuosavybės teisės rūšies, bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik bendraturčių susitarimu, o kilusius ginčus sprendžia teismas (CK 3.92, 4.75 straipsniai). Bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas ar atskiros jo dalys (jeigu jos nėra atidalytos), neteisėtai jas užvaldžius ar perleidus tretiesiems asmenims, negali būti laikomos kaltininkui svetimu turtu. Analogiška pozicija yra išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punkte, kad svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas ginčo šalims pagal minėtus straipsnius, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama taip, jog šis išaiškinimas, koks turtas yra laikytinas svetimu, taikytinas ir nusikalstamai veikai, numatytai BK 182 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461/2006).

Vadinasi, nei visas bendrosios nuosavybės teisės objektas, nei atskiros jo dalys negali būti laikomi bendraturčiams svetimu turtu, o kartu ir nusikalstamos veikos – sukčiavimo – dalyku. Neteisėtas viso bendrosios nuosavybės teisės objekto ar atskiros kaltininkui nepriklausančios jo dalies užvaldymas ar perleidimas tretiesiems asmenims turi būti vertinamas tik kaip civilinės teisės deliktas, bet ne kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 182 straipsnyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Taigi šio nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas, o tik svetimas, asmeniui asmeninės nuosavybės teise nepriklausantis turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip svetimo turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-535/2011).

Teisėjų kolegija sutinka, kad V. D. veikoje yra apgaulės elementai, siekiant gauti kuo didesnę turto dalį. Tačiau pažymėtina, kad CK 3.87 straipsnis nustato, jog turtas, įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, taigi jis nėra svetimas nė vienam sutuoktiniui. Esant sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisei, vienas sutuoktinis gali savo nuožiūra valdyti, naudoti turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, ar disponuoti tokiu turtu, tačiau tik turėdamas kito sutuoktinio įgaliojimą arba teismo leidimą (CK 3.94 straipsnis). Todėl tokiu atveju nuosavybės teisės subjektas negali vienasmeniškai visiškai įgyvendinti nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės teisės objektą.

Santuoka buvo sudaryta 2002 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi santuokos nutraukimas buvo panaikintas ir V. D. bei I. T. pareiškimas paliktas nenagrinėtas. Veiksmai atlikti su sutuoktinių bendru turtu šioje situacijoje, kai vyksta bendro turto padalijimo teisinis procesas ir abu sutuoktiniai pripažįsta, kad dalijamas turtas yra bendras jų turtas, sutinka su jo kiekiu, tik ginčija, kokia dalis ir kuriam buvusiam sutuoktiniui turi priklausyti po padalijimo, negali būti laikomi sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2006, 2K-309/2012). Todėl kasatoriaus teiginys, jog V. D. atlikti veiksmai atitinka BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį yra neteisingas.

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad šiuo metu nevyksta jokie procesai dėl bendro turto, kuris buvo nusikalstamos nuteistojo veikos dalykas, padalijimo ar jo dalių nustatymo. Tačiau tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti, nes Klaipėdos miesto apylinkės teisme pagal I. T. ieškinį šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-510-323/2014 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kasacinio skundo teiginiai dėl nepagrįsto V. D. išteisinimo atmestini, naikinti ar keisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų išieškojimo

Nuteistojo V. D. advokatas M. Kepenis prašo iš nukentėjusiosios I. T. nuteistojo V. D. naudai išieškoti 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Bendrojoje baudžiamojo proceso formoje proceso išlaidų prasme šalys nėra lygiavertės, o kadangi viena iš jų yra valstybė, tai sprendžiama tik kaltinamojo atsakomybė už proceso išlaidas. Privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės.

Advokatas M. Kepenis savo argumentus dėl proceso išlaidų išieškojimo iš kasatoriaus grindžia BPK 105 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą; teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Pažymėtina, kad ši baudžiamajame procese įtvirtinta nuostata galioja tik privataus kaltinimo bylose, BPK nenumato, kad nuteistajam, išteisintajam ar asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti valstybinio kaltinimo tvarka nagrinėtose bylose galėtų būti priteisiamos iš nukentėjusiojo, todėl byloje pareikštas nuteistojo gynėjo prašymas dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios I. T. atstovo advokato Eligijaus Karbausko kasacinį skundą

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Albinas Sirvydis

Aurelijus Gutauskas