Baudžiamoji byla Nr. 2K-475/ 2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.3.
1.2.14.5.1.
2.6.7.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,
išteisintajam G. M. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Geršanovui,
žodinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maculevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. M. ir G. M. dėl kaltinimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red.) ir BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios D. U. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:
A. M. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, ir iki 2009 m. spalio 20 d. atlyginti nukentėjusiajai D. U. 15 000 Lt nusikaltimais padarytą žalą;
G. M. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, ir iki 2009 m. spalio 20 d. atlyginti nukentėjusiajai D. U. 15 000 Lt nusikaltimais padarytą žalą.
Iš A. M. ir G. M. buvo solidariai priteista 30 000 Lt D. U. nusikaltimais padarytai turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo G. M. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendžiu A. M. ir G. M. buvo nuteisti už tai, kad:
jie neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę, o būtent: veikdami bendrai, laikotarpyje nuo 2007 m. liepos 24 d. iki 2007 m. liepos 27 d., turėdami jų mirusiam tėvui I. M. priklausančią AB banko „Snoras“ mokėjimo kortelę „Visa“ Nr. (duomenys neskelbtini), ją neteisėtai panaudojo, atlikdami šešiolika finansinių operacijų, kurių metu nuo šios kortelės AB banko „Snoras“ bankomate, esančiame Semeliškių g. 33, Vievio m., nuėmė 30 560, 00 Lt;
be to, jie apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: veikdami bendrai, laikotarpyje nuo 2007 m. liepos 24 d. iki 2007 m. liepos 27 d., turėdami jų mirusiam tėvui I. M. priklausančią AB banko „Snoras“ mokėjimo kortelę „Visa“ Nr. (duomenys neskelbtini), ją neteisėtai panaudojo, atlikdami šešiolika finansinių operacijų, kurių metu apgaudami finansinę sistemą AB banko „Snoras“ bankomate, esančiame Semeliškių g. 33, Vievio m., pateikė jų mirusio tėvo I. M. duomenis ir taip apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą turtą – 30 560, 00 Lt, kurie pagal 2004 m. sausio 20 d. I. M. testamentą priklausė D. U..
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog G. bei A. M. neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir apgaule įgijo svetimą turtą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegija nurodė, kad iš byloje surinktų, ištirtų ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų akivaizdu, kad G. bei A. M. atliko 16 finansinių operacijų, panaudodami jų mirusiam tėvui I. M. priklausančią AB banko „Snoras“ mokėjimo kortelę „Visa“, ne tik kad turėdami jo sutikimą, bet ir vykdydami pastarojo valią. Teismas padarė išvadą, jog traktuoti, kad šie jų veiksmai buvo neteisėti baudžiamąją teisine prasme, nėra jokio pagrindo, o tuo pačiu nėra pagrindo ir išvadai, kad pastarieji tyčia sukčiavo.
Kasaciniame skunde Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendį. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, rėmėsi ne ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nustatytais faktais, o spėliojimais ir prielaidomis. Anot prokuroro, teismas netinkamai vadavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. senato Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ apžvalgos nuostatomis. Prokuroras teigia, jog teismui buvo žinoma ta aplinkybė, kad prieš mirdamas I. M. paliko testamentą ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų neteisėtas ar įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas. Priešingai, kaip pažymi prokuroras, byloje yra nustatyta, kad I. M. testamentą sudarė pas notarę D. M. U., kuri apklausta liudytoja teismo posėdžio metu parodė, kad testamentą I. M. sudarė būdamas sąmoningas. Anot prokuroro, iš G. ir A. M. parodymų apie tai, kad I. M., kai norėjo, kad būtų nuimti nuo kortelės pinigai, paprašydavo tai padaryti tai vieną, tai kitą sūnų, kadangi pats nemokėjo naudotis banko kortelę; jis kartu važiuodavo iki bankomato, pasakydavo, kiek jam reikia nuimti pinigų, užrašydavo ant lapelio PIN kodą; sūnūs nuimdavo tėvo nurodytą pinigų sumą ir atiduodavo pinigus ir kortelę tėvui, matosi, kad jie laisvai nedisponavo savo tėvui priklausančiais pinigais, o tik padėdavo jam atlikti finansines operacijas. Tokie išteisintųjų veiksmai, kurie buvo padaryti, jų tėvui dar esant gyvam, prokuroro nuomone, neužtraukia baudžiamosios atsakomybes. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. senato nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai" 4 punkto nuostatomis prokuroras teigia, kad neteisėtomis baudžiamąją teisine prasme laikytinos tik tokios veikos, kurios padarytos be mokėjimo instrumento savininko arba turėtojo sutikimo. Prokuroro nuomone, kaip tik taip ir turi būti kvalifikuojami G. ir A. M. veiksmai, t. y. pinigų paėmimas, pasinaudojant tėvo mokėjimo kortele, jau po jo mirties. Prokuroras skunde pažymi, kad: pagal CK 5.3 straipsnio nuostatas asmens mirties ir palikimo atsiradimo momentai sutampa; taigi, I. M. mirus, visas jo turtas, tame tarpe ir piniginis indėlis, tapo palikimu; kadangi I. M. paliko testamentą, pradėjo galioti CK 5 knygos IV skyriaus nuostatos; niekas neturi teisės disponuoti palikimu, išskyrus teisėtą paveldėtoją, ir tai tik po to, kai įstatymo nustatyta tvarka jis priima palikimą. Prokuroro nuomone, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netgi tuo atveju, jeigu I. M. testamentu būtų palikęs indėlį broliams G. ir A. M., jie vis tiek nebūtų turėję teisės disponuoti šiais pinigais, iki nepraeis 3 mėnesiai ir jie įstatymo nustatyta tvarka nepriims palikimo. Prokuroras mano, kad iš bylos duomenų galima daryti išvadą, jog broliai M. žinojo ne tik paveldėjimo tvarką, bet ir tai, kad be jų yra ir kitų pretendentų į palikimą. Anot prokuroro, nežinojimas apie surašytą testamentą neįgalioja elgtis su paliktu turtu kaip kam patinka, o testatorius neprivalo pranešti tretiesiems asmenims, kam palieka savo turtą; tai neprivalo padaryti ir asmuo, kurio vardu surašytas testamentas. Skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje daro prielaidą, kad I. M. „tikėtina pamiršęs apie sudarytą testamentą". Prokuroro nuomone, tai viso labo prielaida, kuria teismas negalėjo remtis nuosprendyje, be to, ji neduoda jokio pagrindo kvestionuoti testamento teisėtumą. Prokuroras skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įsivėlė į nereikšmingų parodymų vertinimą. Tai parodymai apie tai, kas prižiūrėjo I. M., kam jis žadėjo palikti savo turtą, kas jį palaidojo. Anot prokuroro, taip teismas iš esmės pradėjo spręsti turto paveldėjimo klausimą, ignoruodamas, kad buvo sudarytas teisėtas, galiojantis ir įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas I. M. testamentas. Paminėti parodymai, anot prokuroro, nepaneigia nusikalstamų veikų padarymo fakto, yra nereikšmingi ir nevertintini.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 215 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red.) ir BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. ir A. M. žinojo palikimo priėmimo tvarką ir tai, kad jų tėvas visą savo turtą testamentu paliko ne jiems, o nukentėjusiajai D. U.. Pačių kaltinamųjų parodymus, jog apie testamentą jie nieko nežinojo, kad prieš mirtį I. M. jiems atidavė banko kortelę ir liepė ja pasinaudojant pasiimti iš banko pinigus ir pasidalinti, pirmosios instancijos teismas įvertino kritiškai ir atmetė. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiksmus, per šešiolika kartų paimant iš banko I. M. iki jo mirties priklausiusius pinigus, įvertino kaip neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą ir svetimo (D. U. priklausiusio) turto įgijimą apgaule, t. y. kaip BK BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 red.) ir BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų idealiąją sutaptį.
Pats atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad G. ir A. M. veiksmų teisinį įvertinimą nulėmusios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, t. y. byloje surinkti įrodymai jų nepatvirtina. Dar kartą apklausęs nuteistuosius, nukentėjusiąją, testamentą tvirtinusią notarę, įvertinęs kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pinigų paėmimo iš bankomato metu nuteistieji apie testamentą, kuriuo jų tėvas visą savo turtą paliko nukentėjusiajai D. U., nežinojo. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų nuteistųjų parodymus, kad: prieš mirtį I. M. jiems atidavė banko kortelę ir liepė ja pasinaudojant pasiimti iš banko pinigus ir pasidalinti; po tėvo mirties jie šią tėvo valią įvykdė; šių savo veiksmų jie nelaiko neteisėtais, nes juos vertina kaip tėvo palikimo priėmimą. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos tesimas pažymėjo, kad: baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 straipsnį užtraukia tik neteisėtas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris baudžiamąja teisine prasme suprantamas, kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo; kadangi byloje nustatyta, jog G. ir A. M. atliko 16 finansinių operacijų, panaudodami jų mirusiam tėvui I. M. priklausančią AB banko „Snoras“ mokėjimo kortelę „Visa“, ne tik kad turėdami jo sutikimą, bet ir vykdydami pastarojo valią, nėra pagrindo traktuoti, kad šie jų veiksmai buvo neteisėti baudžiamąją teisine prasme; nuteistieji buvo įsitikinę, kad paimdami iš bankomato pinigus jie priima jiems skirtą tėvo palikimą, todėl negalima daryti išvados, kad taip jie siekė apgaule įgyti svetimą turtą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad G. ir A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti nepagrįstai, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamoj nusižengimo požymių. Todėl apeliacinės instancijos teismas ir priėmė BPK 329 straipsnio 1 punkte ir 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytus sprendimus: panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Neturėdama pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu) kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal jas baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tyčia. Nustatydamas šį nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymį, teismas turi nustatyti, kad asmuo suvokė pavojingą jo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atlikdami finansines operacijas ne su savo, o su tėvui priklausiusia banko mokėjimo kortele, išteisintieji suvokė, kad tas operacijas jie atlieka kito asmens vardu, tačiau jie nesuvokė tokios veikos pavojingo pobūdžio, nes: tėvo kortelės nelaikė svetima (ją jis pats prieš mirtį buvo jiems atidavęs); su tėvo kortele ne kartą buvo atlikę tokias operacijas, dar tėvui esant gyvam, ir tai jokių neigiamų padarinių nesukėlė; buvo įsitikinę, kad iš bankomato paima ne kam nors kitam, o jiems, kaip po tėvo mirties likusiems įstatyminiams įpėdiniams, priklausančius pinigus. Nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, daroma išvada, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta. Tyčia būtina ir BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai. Sukčiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis naudoja apgaulę svetimam turtui įgyti. Iš aptartų aplinkybių seka, kad išteisintieji buvo įsitikinę, jog iš bankomato jie paima ne svetimą, o jiems priklausantį turtą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai būtinas subjektyviosios pusės požymis (kaltė tyčios forma), šioje byloje nebuvo nustatytas.
Vėlesni įvykai parodė, kad išteisintųjų įsitikinimas, jog po jų tėvo mirties likę pinigai priklausė jiems, buvo klaidingas. Paaiškėjo, kad visą savo turtą, t. y. ne tik nekilnojamąjį turtą, bet ir pinigus, I. M. testamentu buvo palikęs savo dukterėčiai D. U.. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be pagrindo kito asmens sąskaita įgytas turtas turi būti sugrąžintas tam kitam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių kilę ginčai spręstini ne baudžiamojoje byloje, o civilinio proceso tvarka.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė tiek baudžiamąjį, tiek baudžiamojo proceso įstatymą, o priešingas prokuroro kasaciniame skunde nurodytas teiginys yra nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog prokuroras kasaciniame skunde netvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes nustatė netinkamai, ar jas nustatydamas padarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą todėl, kad savo dėmesį nukreipė, kasatoriaus nuomone, ne į esmines, o į nereikšmingas bylos aplinkybes. Pagrįsdamas šį teiginį, kasatorius naudoja tokius išsireiškimus: „ ... Susidaro įspūdis, kad teismui nebuvo žinoma ta aplinkybė, kad prieš mirdamas I. M. paliko testamentą...“, ...Be to, apygardos teismas nuosprendyje įsivėlė į nereikšmingų parodymų vertinimą apie tai, kas prižiūrėjo tėvą, kam žadėjo I. M. palikti savo turtą, apie tai, kas jį palaidojo. Taigi teismas iš esmės pradėjo spręsti turto paveldėjimo klausimą, ignoruodamas, kad buvo sudarytas teisėtas, galiojantis ir įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas I. M. testamentas...“.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl prokuroro kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maciulevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vladislovas Ranonis
Valerijus Čiučiulka