Civilinė byla Nr. 2A-2451-392/2012

Proceso Nr. 2-52-3-03195-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2., 44.5.2.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2012 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijaus Kairevičiaus, aeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovų S. B. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-212-723/2012 pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovams S. B. ir J. J. dėl žalos atlyginimo

n u s t a t ė:

Ieškovė J. Š. pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovų S. B. ir J. J. 335,32 Lt turtinės žalos ir 10.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2011-04-12 apie 13.30 val. kieme, prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ją užpuolė ir sukandžiojo atsakovams priklausantis šuo, tuo padarydamas sveikatos sutrikdymą bei žalą. Turtinę žalą sudaro 200 Lt už sugadintus drabužius, 46 Lt už teismo medicinos tarnyboje atliktą apžiūrą, 89,32 Lt už vaistus ir kitus medikamentus. Be to, ieškovės teigimu, ji patyrė ir neturtinę žalą. Gydymosi laikotarpiu ieškovė jautė nuolatinius skausmus, nepatogumą, žaizdos gijo sunkiai, ji turėjo daug laiko praleisti lovoje, 39 dienas buvo nedarbinga. Ieškovė jaučia nuolatinę emocinę įtampą, baimę, nerimą, gėdą, sumažėjo jos bendravimas su kitais asmenimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o taip pat į atsakovų kaltę, į tai, kad po įvykio atsakovai net neatsiprašė, nesisiūlė padėti ar atlyginti padarytą žalą, bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovų po 10.000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai S. B. ir J. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2011-04-12 ieškovė su sutuoktiniu atvažiavo pas atsakovus į namus. Tarp šalių kilo konfliktas. Atsakovas su ieškove buvo verandoje, į kurią buvo atidarytos durys. Girdėjosi, kaip ieškovė šaukė ant atsakovo. Taip pat girdėjosi, kad prie ūkinio pastato, maždaug 15-20 m atstumu nuo namo, lojo šuo, kuris gyvena ūkyje. Šuo visada yra pririštas, niekada nebėgiojo palaidas, tačiau tą dieną staiga plyšo grandinė, šuo atbėgo į verandą ir įkando į ranką atsakovui, po to ieškovei. Ieškovė laikė rankoje elektrinį virdulį bei bardamasi su atsakovu laidu mojavo prieš jo veidą. Galbūt šuo suprato tai kaip grėsmę. Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovė kaip sodybos paveldėtoja yra lygiateisė šuns šeimininkė bei lygiai taip pat kaip ir atsakovai privalo laikytis gyvūnų laikymo taisyklių. Atsakovai nesutiko ir su ieškovės prašoma priteisti neturtinės žalos suma, nes ji yra nepagrįstai didelė.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei J. Š. iš atsakovų S. B. ir J. J. po 2.000 Lt neturtinės žalos bei solidariai 637,82 Lt turtinės žalos, tame tarpe ir patirtų bylinėjimosi išlaidų, atlyginimą.         

Teismas laikė byloje įrodytą aplinkybę, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei žalą. Nurodė, kad atsakovai, sutikdami su jiems taikoma administracine atsakomybe, iš esmės pripažino, kad jie neužtikrino ieškovės saugumo dėl palaido šuns elgesio, ko pasėkoje šuo apkandžiojo ieškovę, ir tuo atsakovai pažeidė ATPK 110 straipsnio 1 ir 5 dalis. Teismas nustatė, kad būtent atsakovai iki įvykio prižiūrėjo šunį, kuris ieškovei įkando ne vieną kartą. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų teiginius, kad šuo įkando ir atsakovui. Teismo vertinimu, tinkamai prižiūrėjus šunį, jį suvaldžius, objektyviai buvo galima išvengti ieškovės sukandžiojimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl sveikatos sužalojimo privalo atlyginti atsakovai kaip šunį prižiūrintys asmenys (jo savininkai). Atsakovai nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi. Atsakovų kaltė dėl kilusių pasekmių yra vienoda – abudu tuo pačiu metu nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių, kad išvengti šuns užpuolimo ieškovės atžvilgiu, o po to, užpuolus šuniui, jo neatitraukė ir net nebandė to padaryti. Šunį privertė atsitraukti ieškovės vyro aktyvūs veiksmai. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomos priteisti turtinės žalos, pripažino, kad ieškovės nurodyta sugadintų drabužių kaina yra protinga ir sąžininga. Rašytiniai įrodymai patvirtina ir ieškovės turėtas gydimosi išlaidas, kurių atsakovai neginčijo. Nepaisant to, teismo nuomone, ieškovės prašomas priteisti 10.000 Lt neturtinės žalos dydis, kuris priteistinas iš kiekvieno atsakovo, tokioje situacijoje, atsižvelgiant į esamą teismų praktiką, yra per didelis, todėl mažintinas. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sužalojus sveikatą yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai, kurie nustatyti įvertinant sužalojimo sunkumą, išlikusį ieškovės sveikatos pakenkimą, asmenines savybes – jos amžių, profesinių galimybių praradimą. Įvertinęs aptartų kriterijų visumą bei taikydamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teismas laikė, kad neturtinės žalos dydis nustatytinas po 2.000 Lt kiekvienam atsakovui.

Apeliaciniu skundu atsakovai S. B. ir J. J. prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė yra atsakovų sesuo. 2008-07-28 mirė ginčo šalių motina F. B., kuri testamento sudariusi nebuvo. Tokiu būdu jos palikimas buvo padalintas pagal įstatymą lygiomis dalimis tarp ginčo šalių, kiekvienai po 1/3 mirusiosios viso turto. Ieškovė kartu su atsakovais be išlygų paveldėjo viską po jų motinos mirties, taigi ieškovė kaip ir atsakovai yra lygiateisė šuns, kuris jai įkando, šeimininkė bei lygiai taip pat privalo laikytis šuns laikymo taisyklių. Atsakovų teigimu, nelaimingas atsitikimas, kuomet bendras ieškovės ir atsakovų vienkiemį saugantis šuo nutrūko nuo grandinės ir įkando ieškovei, ir to įvykio pagrindu prasidėję ikiteisminis bei teisminis procesai yra tik pretekstas ieškovei keršyti už tai, kad atsakovas S. B. savo paveldėto turto dalį padovanojo ne ieškovei, o atsakovei J. J.. Atsakovai yra tvirtai įsitikinę, kad jie neprivalo atlyginti ieškovei patirtą neturtinę žalą. Atsakovų atsakomybę ieškovės atžvilgiu eliminuoja ieškovės konfliktiškas būdas, jos blogi santykiai su atsakovais. Ieškovė neįrodė, kad po šuns įkandimo ji patyrė dvasinių išgyvenimų, baimę, stresą, nuolatinę įtampą. Ieškovė nesikreipė į neuropatologą dėl nusiskundimų, nėra pagrindo manyti, kad dėl šuns įkandimo patirtas ieškovės nežymus sužalojimas turės liekamųjų reiškinių, ieškovė yra darbinga. Teismas, priteisdamas iš atsakovų ieškovei neturtinę žalą, neatkreipė dėmesio į tai, kad tarp patirtos žalos ir atsakovų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Šuns įkandimas nagrinėjamoje byloje vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas.

Atsiliepimu ieškovė J. Š. su atsakovų S. B. ir J. J. apeliaciniu skundu nesutiko. Nurodė, kad atsakovai, būdami šuns savininkai, nesilaikė gyvūno laikymo ir elgesio taisyklių, dėl ko ieškovė šuns buvo užpulta ir sužalota. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į ieškovei padarytus kūno sužalojimus, jų laipsnį ir pasekmes. Teismas nustatė teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų ieškovės neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Žalos padarymas asmens sveikatai sudaro pakankamą pagrindą priteisti santykinai didesnes pinigų sumas nukentėjusiesiems asmenims, lyginant su kompensacijų dydžiais kitų kategorijų bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes to objektyviai reikalauja pažeistos vertybės pobūdis, jos vieta vertybių hierarchijoje. Ieškovė yra tikra, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas ir teisingas.

Atsakovų S. B. ir J. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2011-04-12 apie 13:30 val. namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kurioje gyvena atsakovai S. B. ir J. J., ten pat gyvenantis šuo užpuolė ir apkandžiojo ieškovę J. Š.. Tuo, ieškovės teigimu, jai buvo padaryta 335,32 Lt turtinė ir 20.000 Lt neturtinė žala, kurią privalo atlyginti atsakovai kaip šuns šeimininkai.

CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naminių gyvūnų (šunys priskiriami naminiams gyvūnams) padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y., kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo.

Atsakovai bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, kad ji buvo užpulta ir apkandžiota šuns, kuris gyvena kartu su atsakovais, tačiau kartu nurodė, jog ne tik jie, bet ir ieškovė yra šuns savininkė, todėl ji taip pat yra atsakinga už šio naminio gyvūno elgesį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovų argumentais nesutinka. Byloje nėra duomenų, kas yra teisėtas ieškovę užpuolusio ir apkandžiojusio šuns savininkas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis šuo priklausė ginčo šalių motinai ir gyveno jos namų valdoje iki pastarosios mirties, o vėliau ginčo šalių buvo paveldėtas. Ginčo šalių paaiškinimai dėl šių aplinkybių skiriasi (b.l. 45-46). Kita vertus, Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad gyvūno savininku laikomas kiekvienas sukakęs 16 metų asmuo, kuris nuolat ar laikinai augina gyvūną. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad būtent jie rūpinosi ieškovę užpuolusiu ir apkandžiojusiu šunimi, jį maitino, o ieškovės šis šuo niekada nepripažino. Tą patį patvirtino ir ieškovė (b.l. 45-46). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad būtent atsakovai yra teisėti šio šuns savininkai (valdytojai), todėl yra atsakingi už jo padarytą žalą.

Atsakovų kaltę šiuo atveju patvirtina jų nubaudimas administracine tvarka. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2011-08-02 nutarimu Nr. TK 16-65 (b.l. 11) nustatyta, kad ieškovės užpuolimo metu atsakovas S. B. neužtikrino, jog šuo nebėgiotų palaidas, be antsnukio ir nepakenktų asmens sveikatai bei nekeltų grėsmės. Tuo atsakovas pažeidė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007-03-23 sprendimu Nr. T3-73 patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 punkto reikalavimus, dėl ko jam buvo paskirta 500 Lt bauda. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2011-11-08 nutarimu Nr. TK 16-115 (b.l. 12) taip pat nustatyta, kad ieškovės užpuolimo metu atsakovė J. J., būdama neblaivi, tyčia užsiundė jai priklausantį šunį ant ieškovės, kuris ją apkandžiojo. Tuo atsakovė pažeidė ATPK 110 straipsnio 5 dalį, dėl ko buvo nubausta 20 Lt bauda.

Atsakovai, įstatymų nustatyta tvarka neskųsdami nurodytų nutarimų ir sumokėdami jiems paskirtas baudas, pripažino savo veiksmų neteisėtumą ir kaltę. Aptartos aplinkybės taip pat leidžia konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei sukeltos žalos. Atsakovai, būdami ieškovę užpuolusio ir apkandžiojusio šuns valdytojais (savininkais), nepasirūpino pakankama šio šuns priežiūra, dėl to ieškovė buvo šuns užpulta ir sukandžiota, taip padarant jai žalą. Atsakovų atsakomybę šalinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Byloje taip pat nenustatyta, kad galimai pati ieškovė išprovokavo tokį šuns elgesį. Ginčo šalių giminystė ir jų konfliktiniai santykiai nepanaikina atsakomybės už  pareigos prižiūrėti gyvūną nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos konstatuoja, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovų tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo sukelta atsakovų valdomam šuniui užpuolus ir apkandžiojus ieškovę.

Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl ieškovės prašomos priteisti turtinės žalos dydžio – 200 Lt už sugadintus drabužius, 46 Lt už teismo medicinos tarnyboje atliktą apžiūrą, 89,32 Lt už vaistus ir kitus medikamentus. Patirta turtinė žala yra pilnai įrodyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b.l. 13-16) bei motyvuotais ieškovės paaiškinimais dėl sugadintų drabužių vertės.

Tačiau atsakovai nesutiko su ieškovei pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teismas ieškovės reikalavimą šioje dalyje tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 2.000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinės žalos dydžiui nustatyti ir siekiant teisingai ją atlyginti yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl yra itin saugoma.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad, atsakovų valdomam šuniui užpuolus ieškovę, jai buvo padarytos kairio dilbio kąstinės žaizdos, kairio juosmens ir krūtinės ląstos užpakalinės dalies žaizdos. Šie sužalojimai buvo pakankamai rimti, kadangi žaizdas reikėjo siūti, vėliau perrišti, ranką įmobilizuoti gipso longete, paskirtas gydimas analgetikais, dėl patirtų sužalojimų ieškovė buvo nedarbinga 39 dienas (b.l. 4-8). Šios aplinkybės leidžia pripažinti, jog dėl šuns padaryto sužalojimo ieškovei teko patirti didelius fizinius skausmus, kurie nebuvo trumpalaikiai, o šių sužalojimų padariniai yra liekamieji. Taip pat neabejotina, kad šuns užpuolimas ir sužalojimas ieškovei sukėlė ne tik didelius fizinius skausmus, bet ir dvasinius išgyvenimus, išgąsti, ilgalaikę baimę, sutrikdė emocinę būseną. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo nustatytus neturtinės žalos dydžio vertinimo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat ir suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2009-05-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-532-275/2009; Panevėžio apygardos teismo 2010-12-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-758-212/2010; Kauno apygardos teismo 2011-02-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-165-230/2011).

Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus skundą iš atsakovų priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos už atsiliepimo į skundą paruošimą – 242 litai

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r ė :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. B. ir J. J. po 121 litą J. Š..

Teisėjas                                                                                                Virginijus Kairevičius