Civilinė byla Nr. 2A-708-230/2009
Pirmosios instancijos teisėjas Drąsutis Stralkus
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.3, 30.8, 128.2, 121.18, 121.21
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. gegužės 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės,
kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės, Algirdo Remeikos,
sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,
dalyvaujant pareiškėjo UAB „Stoties turgus“ atstovams - direktoriui Egidijui Vitui Perevičiui, adv. Rūtai Čilinskaitei,
suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei Jūratei Germanavičiūtei Vasiljevienei, suinteresuoto asmens VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo atstovui Vygaudui Moliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-130-52/2009 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ pareiškimą bei patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ „Registrų centras“ dėl juridinę reikšmę turinčio valdymo fakto nustatymo, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo bei daiktinių teisių įregistravimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas UAB „Stoties turgus“ prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuo 1996 m. sausio 1 d. nepertraukiamai valdo nekilnojamuosius daiktus - 943,90 kv.m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią Kauno m., prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos, ir ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) nustatyti, kad pareiškėjas į šiuos nekilnojamuosius daiktus įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį; 3) įpareigoti VĮ „Registrų centras“ panaikinti Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į Šiaulių g. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravimą, dalyje dėl 1078 kv.m. ploto aikštelės (kadastro žemėlapyje pažymėta indeksu A-3); 4) priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Stoties turgus“ yra VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ teisių perėmėjas ir veiklos tęsėjas. Kauno miesto valdyba 1994 m. birželio 7 d. potvarkiu Nr. 809-v 5 metams išnuomavo VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ 950 kv.m ploto žemės sklypą prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos mokamai automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, 1994 m. liepos 18 d. pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis. Kauno miesto valdybos 2000 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 97 ir 2000 m. kovo 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi minėtas žemės sklypas buvo išnuomotas pareiškėjui UAB „Stoties turgus“. VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ 1994 m. rugpjūčio 15 d. su UAB „Kauno komprojektas“ sudarė susitarimą dėl automobilių stovėjimo aikštelės projektavimo ir tyrinėjimo darbų, buvo parengtas ir suderintas projektas, kurio pagrindu pareiškėjas 1995 m. savo lėšomis pastatė, įrengė ir 1995 m. pradėjo valdyti 943,90 kv.m ploto automobilių stovėjimo aikštelę ir lauko inžinerinį įrenginį - naftos produktų ir purvo gaudytoją. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus aikštelėms įrengti nebuvo išduodami statybos leidimai. Nei aikštelės įrengimo metu, nei vėliau kokio nors asmens nuosavybė į aikštelę ir lauko inžinerinius įrenginius nebuvo įregistruota. Nuo pat statybos pradžios aikštelė naudojama UAB „Stoties turgus“ veiklai, t.y. automobiliams laikyti. Pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą tam, kad būtų galima įregistruoti pareiškėjo daiktines teises į nurodytą turtą, mano, kad yra visos 4.68 – 4.71 str. numatytos sąlygos šiam faktui nustatyti. Daikto valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Kadangi pareiškėjas negali kitokia nei teismo tvarka gauti turto valdymo faktą patvirtinančių dokumentų, todėl turi būti nustatytas faktas, jog pareiškėjas nepertraukiamai valdo turtą, o šio fakto nustatymas turės reikšmę kito fakto – nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį - nustatymui. Iš VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo pateiktų dokumentų paaiškėjo, jog 943,90 kv.m ploto automobilių stovėjimo aikštelė įrengta 1078 kv.m. ploto aikštelės (pažymėta A-3) vietoje, kuri įregistruota kaip sudėtinė Šiaulių g. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, o Šiaulių g. nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nuosavybės teisės įregistruotos 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu, tačiau aikštelė perduodamų objektų sąraše nėra nurodyta. Be to, 943,90 kv.m automobilių stovėjimo aikštelė savivaldybei šiuo aktu negalėjo būti perduota, nes ji buvo baigta įrengti tik 1995 m. gruodžio mėn. Kauno savivaldybė galėjo perimti tik techniškai inventorizuotą turtą arba nebaigtus statyti statinius, jeigu yra atlikti darbų matavimai, tačiau Šiaulių gatvės kadastriniai matavimai atlikti tik 2008 m. gegužės 16 d. Turto perdavimą savivaldybių nuosavybėn reglamentavę įstatymai taip pat nenumatė, kad kartu su miestų gatvėmis yra perduodamos ir automobilių stovėjimo aikštelės. Kauno miesto savivaldybė taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jos teises į ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, ji taip pat iki šiol faktiškai jos nenaudojo. Todėl 1078 kv.m aikštelės A-3, kaip sudėtinės Šiaulių g. dalies, teisinė registracija Kauno miesto savivaldybės vardu yra neteisėta ir turi būti panaikinta.
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. sprendimu: 1) atmetė pareiškėjo reikalavimą nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – 943,90 kv.m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią Kauno m., prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos, bei į ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuo 1996 m. sausio 1 d. nepertraukiamai valdo nekilnojamuosius daiktus - 943,90 kv.m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) atmetė reikalavimą įpareigoti VĮ „Registrų centras“ Kauno filialą panaikinti Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į Šiaulių g. (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) įregistravimą, dalyje dėl 1078 kv.m. ploto aikštelės (pažymėta A-3); 4) priteisė iš pareiškėjo 30,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, nustatė, kad 943,90 kv.m ploto automobilių stovėjimo aikštelė buvo įrengta nuo 1994 m. gegužės mėn. iki 1995 m. gruodžio mėn. ir ji buvo įtraukta į UAB „Stoties turgus“ turto apskaitą. Taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas UAB „Stoties turgus“ šią automobilių stovėjimo aikštelę ir ten pat esantį lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją įrengė, gavęs žemės nuomotojo - Kauno miesto savivaldybės – leidimą, ir ją valdo valstybinės žemės nuomos iki trijų metų ne žemės ūkio veiklai sutarties pagrindu. Tačiau kartu nurodė, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, šis būdas taikomas tada, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. UAB „Stoties turgus“ kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Kauno filialą dėl nuosavybės teisių į minėtus statinius įregistravimo, tačiau negalėdamas įteisinti ginčo statinių įstatymų nustatyta tvarka, vėliau kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti, kad nuosavybės teisę į juos (ginčo statinius) įgijo pagal įgyjamąją senatį. Teisėtai pastatęs statinį asmuo įgyja nuosavybės teisę į jį LR CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Jeigu dėl kokių nors priežasčių statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, pagrindo taikyti įgyjamosios senaties institutą taip pat nėra. Pripažinimo tinkamu naudoti aktas pareiškėjui nebuvo surašytas dėl ginčo statinių statybos dokumentacijos trūkumo, tačiau statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Kai nekilnojamasis daiktas nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, tai reiškia, kad nėra įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą nustatyti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį.
Dėl reikalavimo nustatyti ginčo statinių nepertraukiamo valdymo faktą nuo 1996 m. sausio mėn. teismas nurodė, kad prašomas nustatyti juridinis faktas pareiškėjui nesukurs jokių teisinių padarinių, todėl šis reikalavimas nenagrinėtinas teisme ir byla šioje dalyje nutrauktina. Pareiškėjui valdymo fakto nustatymas reikalingas, siekiant nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Suinteresuoti asmenys iš esmės neginčija aplinkybės, kad UAB „Stoties turgus“ ginčo statinius nuo 1996 m. sausio 1 d. eksploatavo, prižiūrėjo ir valdė, tai patvirtina ir byloje esantys dokumentai. Tačiau ginčo statiniai nėra suformuoti įstatymų nustatyta tvarka kaip nekilnojamieji daiktai, todėl net ir nustačius prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį valdymo faktą, jis nesukurs jokių teisinių padarinių.
Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į Šiaulių g. (unikalus Nr. 4400-04556-4543) įregistravimą dalyje dėl 1078 kv.m ploto aikštelės A-3 kaip nepagrįstą. Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė į Šiaulių gatvę ir jos priklausinius įregistruota 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akto (važtaraščio) pagrindu. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė, su kuria siejamas civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas, todėl nuosavybės teisės įgijimo momentas nesiejamas su teisine registracija. Teisinė registracija reikšminga tik išviešinimo tikslu. Todėl vien tik duomenų įrašymo į viešą registrą faktas teismine tvarka negali būti nuginčytas. Pareiškėjas, manydamas, kad savivaldybės nuosavybės teisė į Šiaulių g. priklausinį 1078 kv.m ploto aikštelę A-3 yra įregistruota nepagrįstai, turėjo dvi galimybes – ginčyti teisinės registracijos pagrindą (1995 m. kovo 14 d. prėmimo-perdavimo aktą) arba apskųsti registratoriaus veiksmus ar sprendimus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje numatyta tvarka, tačiau pareiškėjas tokių reikalavimų nereiškė.
Pareiškėjas UAB „Stoties turgus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias įgyjamąją senatį. Teismo padarytos išvados prieštarauja viena kitai ir paties teismo nustatytiems faktams. Sprendime nurodyta, kad aikštelės statyba yra neteisėta ir ji nėra suformuota kaip nekilnojamasis daiktas, tačiau neaišku, kaip tuomet galėjo būti įregistruotos Kauno miesto savivaldybės daiktinės teisės į šį daiktą. Teismas sprendime nustatė, kad statinius pareiškėjas įrengė Kauno miesto savivaldybės leidimu ir šiuo metu juos valdo, todėl šie teismo nustatyti faktai yra pakankamas pagrindas konstatuoti CK 4.68 - 4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų, kada daiktas gali būti įgytas pagal įgyjamąją senatį, buvimą. Teismo išvada paneigia ir pačią įgyjamosios senaties instituto esmę. CK 4.68 - 4.71 straipsniai nenustato sąlygos, kad pagal įgyjamąją senatį negali būti nustatoma nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, jeigu jis nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės mėn. iki 1995 m. gruodžio mėn. iš savo lėšų įrengė statinius ir nėra jų savininkas, kad suinteresuoti asmenys neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 1996 m. sausio 1 d. turtą valdė ir eksploatavo. Šioje byloje nebuvo reiškiami jokie reikalavimai dėl statybos teisėtumo, todėl teismas nepagrįstai taikė CK 4.103 str. 1 d. ir 4.253 str. 1 d. normas. Teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl turto valdymo fakto nustatymo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas nurodė, kad šio fakto nustatymas turės reikšmę kito juridinę reikšmę turinčio fakto - nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį - nustatymui. Pareiškėjo veiksmai atitinka teisėto ir sąžiningo valdymo sąlygas. Daikto valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. VĮ Registrų centras nurodė, kad daiktinės teisės neregistruotinos dėl to, kad nėra pateiktas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Tačiau Kauno miesto savivaldybė 2007 m. vasario 1 d. rašte patvirtino, jog pagal aikštelės statybos metu galiojusius teisės aktus statybos leidimai tokio statinio statybai nebuvo išduodami. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo gauti statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto. Pareiškėjas kitokia nei teismo tvarka negali gauti turto valdymo faktą patvirtinančių dokumentų, todėl teismas turėjo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nepertraukiamai valdo turtą.
Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo sutinka su teismo motyvu, kad asmuo, teisėtai pastatęs statinį, įgyja nuosavybės teisę į jį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu ir tokiais atvejais negali būti taikomas įgyjamosios senaties institutas. Pagal CK 4.24 str. valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, Kauno miesto valdyba 1994 m. birželio 7 d. potvarkiu Nr. 667-v buvo įpareigojusi VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietę“ parengti laikino, o ne nuolatinio pobūdžio automobilių stovėjimo aikštelės projektą. Teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl valdymo juridinio fakto nustatymo, nes įgyjamosios senaties instituto pagrindu prašomi įteisinti statiniai nėra suformuoti įstatymų nustatyta tvarka kaip nekilnojamieji daiktai, todėl juridinio fakto nustatymas nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Be to, valdymo juridinis faktas negalėjo būti nustatytas dėl to, kad juridinis faktas buvo prašomas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį tikslu, o šioje byloje nėra jokio pagrindo taikyti įgyjamosios senaties institutą.
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad nenuginčijus Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre negali būti nustatytas juridinis faktas - nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (CK 4.69 str. 3 d.). Pareiškėjas nėra pasinaudojęs teise kreiptis į teritorinį registratorių - Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą - dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų ir daiktinių teisių įregistravimo nuginčijimo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje nustatyta tvarka.
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamoji senatis - tai pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 str. 3 d.). Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė į Šiaulių gatvę ir visus jos priklausinius buvo įregistruota 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akto (važtaraščio) pagrindu. Pareiškėjas nereiškė reikalavimo dėl šio priėmimo- perdavimo akto (važtaraščio) ar jo dalies panaikinimo. Reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus atmestas pagrįstai, nes teismo nustatyti faktai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad yra CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nurodytas ribojimas, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Todėl įgyjamosios senaties institutas šiuo atveju netaikytinas. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti CK 4.68 - 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kada daiktas gali būti įgytas pagal įgyjamąją senatį, buvimą. Faktiniai duomenys patvirtina, kad buvo numatytas tik laikinas teritorijos prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos, Kaune, sutvarkymas: 1994 m. gegužės 17 d. potvarkio Nr. 667-v pagrindu VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ buvo įpareigota užsakyti tik laikino, o ne nuolatinio automobilių stovėjimo aikštelių sutvarkymo projektą; 2) valstybinės žemės sklypo nuomos sutartys buvo sudaromos tik 5 m., vėliau - tik 3 m. laikotarpiui, 2000 m. kovo 8 d. sutartyje nustatyta nuomininko pareiga pasibaigus nuomos terminui nukelti ir išvežti laikiną statinį bei sutvarkyti sklypą savo lėšomis; 3) asfalto aikštelės gyvavimo trukmė yra 15 metų (STR 1.12.06:2002). Daikto valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 str. 1d.), o nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 str. 2 d.) Todėl nuo CK įsigaliojimo momento (2003 m. liepos 1 d.) atsirado pareiškėjo pareiga sąžiningą valdymą įrodinėti pateikiant viešo registro duomenis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą (nekilnojamojo daikto valdymo fakto nustatymą). Remiantis CK 4.253 str. 1 d. nekilnojamasis daiktas privalo būti sukurtas ir suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, ir jis pats bei daiktinės teisės į jį gali būti įregistruotos tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu jų įteisinimas nepriklauso teismo kompetencijai. Todėl teismas pagrįstai nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjas nuo 1996 m. sausio 1 d. nepertraukiamai valdo ginčo nekilnojamuosius daiktus.
Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), o apeliaciniame skunde nurodyti faktiniai ir teisiniai argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą.
Pareiškėjas paduotu pareiškimu siekia nustatyti nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę ir inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją įgijimo pagrindą, t.y. siekia nustatyti, kad nuosavybės teisę į šiuos objektus įgijo įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas nustato CK 4.68 – 4.71 straipsnių reikalavimai. Esminė kliūtis nustatyti faktą, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į ginčo objektus įgijo pagal įgyjamąją senatį, yra ta, kad nuosavybės teisė į ginčo objektą – automobilių stovėjimo aikštelę jau yra įregistruota Kauno miesto savivaldybės vardu. CK 4.69 straipsnio 3 dalis numato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei kito asmens (ne valdytojo) registruotus daiktus. Pareiškėjas pripažįsta faktą, kad nuosavybės teisė į automobilių aikštelę yra įregistruota Kauno miesto savivaldybės vardu, ir net reiškia reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centras panaikinti Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į Šiaulių gatvę įregistravimą ginčo aikštelės dalyje, kuri yra įregistruota kaip Šiaulių gatvės sudėtinė dalis. Tai reiškia, kad tik panaikinus Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių registraciją į ginčo objektą, būtų galima svarstyti kitas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą atmetė ir pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė į Šiaulių gatvės priklausinį - aikštelę yra įregistruota nepagrįstai, turėjo ginčyti arba teisinės registracijos pagrindą – 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktą (važtaraštį), arba skųsti nekilnojamojo turto vietinio registratoriaus veiksmus LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio nustatyta tvarka. Pareiškėjas tokių reikalavimų nekėlė, todėl pagrįstai atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių registravimą ginčo aikštelės dalyje. Pareiškėjas paduodamas apeliacinį skundą šių teismo išvadų neginčija ir jokių argumentų dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo ar nepagrįstumo nenurodo. Todėl nenuginčijus Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo objektą, negali būti svarstomas klausimas dėl pareiškėjo nuosavybės teisių įgijimo į šį objektą pagal įgyjamąją senatį.
Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad įgyjamosios senaties instituto šiuo atveju negalima taikyti ir dėl tos priežasties, kad teisėtai pastačius statinį, ką faktiškai įrodinėja pats pareiškėjas, nuosavybės teisės įgyjamos kitu pagrindu – pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Tokiu atveju nuosavybės teisės įgyjamos įteisinant statinį, kas nėra teismo kompetencija. Pažymėtina, kad pareiškėjas būtent šiuo pagrindu siekė įregistruoti nuosavybės teises, ką patvirtina jo kreipimasis į VĮ Registrų centras Kauno filialą, ir tik negalėdamas įteisinti ginčo statinių įstatymų nustatyta tvarka, nuosavybės teises siekia įteisinti kitu pagrindu, paduodamas pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Jeigu pareiškėjas nuosavybės teisę į ginčo statinius įgijo juos pastatydamas, ką jis faktiškai įrodinėja, tuomet negali šią teisę įgyti ir kitu pagrindu – įgyjamąja senatimi. Net ir tais atvejais, kai statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68 - 4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Tokia praktika yra įtvirtinta LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006.
Kadangi pareiškėjas pats pripažįsta, kad juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas nuo 1996 m. sausio 1 d. nepertraukiamai valdo nekilnojamuosius daiktus (automobilių stovėjimo aikštelę ir lauko inžinerinį įrenginį – naftos produktų ir purvo gaudytoją), prašė nustatyti todėl, kad šis faktas reikalingas kitam faktui, o būtent nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį nustatyti, todėl neesant galimybės nustatyti pastarąjį faktą, valdymo faktas pareiškėjui taip pat nebesukurs jokių teisinių pasekmių. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, ir pagrįstai bylą šioje dalyje nutraukė.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias įgyjamąją senatį, ir nenustatyti pagrindai sprendimą panaikinti ar jį pakeisti. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą
Kolegijos pirmininkė: Nijolia Indreikienė
Kolegijos teisėjai: Virginija Gudynienė
Algirdas Remeika