Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-03-14][nuasmenintas sprendimas byloje][I-2591-244-2017].docx
Bylos nr.: I-2591-244/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 188639721 atsakovas
Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga 193404123 pareiškėjo atstovas
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Valstybės tarnautojų darbo užmokestis
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Kiti ginčai dėl valstybės tarnybos
Kiti su valstybės tarnyba susiję klausimai
Teismo procesiniai dokumentai

?Administracinė byla Nr

 

                                                                                          Administracinė byla Nr. I-2591-244/2017

                                                                                          Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00566-2017-0

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 55.1

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS 

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. gegužės 24 d.

                Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,

dalyvaujant pareiškėjams A. K. ir R. K., pareiškėjų atstovei A. K.,

atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei J. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., R. K., R. K. ir S. V. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

 

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjai A. K., R. K., R. K. ir S. V. prašo teismo: 1) priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD, Departamentas) laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-05-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už išdirbtus ir neįtrauktus į apskaitą viršvalandžius: A. K. už laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-05-01 dirbtus viršvalandžius, t. y. už 2 454 val. (iš kurių apsiginkluoti – 1 041 val.) viršvalandžių – 5 436,28 Eur (iš jų apsiginkluoti –  2 312,90 Eur); S. V. už laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-05-01 dirbtus viršvalandžius, t. y. už 1 917,5 val. (iš kurių apsiginkluoti – 848 val.) viršvalandžių – 3 988,46 Eur (iš jų apsiginkluoti – 1 771,97 Eur); R. K. – už laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-05-01 dirbtus viršvalandžius, t. y. už 762 val. (iš kurių apsiginkluoti – 284 val.) viršvalandžių – 1 779,93 Eur (iš jų apsiginkluoti – 664,24 Eur); R. K. – už laikotarpiu nuo  2013-05-01 iki 2016-05-01 dirbtus viršvalandžius, t. y. už 1 272 val. (iš kurių apsiginkluoti –  376 val.) viršvalandžių – 2 736,13 Eur (iš jų apsiginkluoti – 801,11 Eur); 2) stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar 2009-03-30 VAD direktoriaus įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ 2.1 punktas (redakcija iki 2016-01-01) ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo 2.9 punktas (šiuo metu galiojantis aktas) iš esmės neatitiko (neatitinka) ir prieštaravo (prieštarauja) galiojančioms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ 6 str., Darbo kodekso 144 str. 4 d., 147 str. 3 d. 160 str. 1 d. 161 str. 4 ir 5 d., Vidaus tarnybos statuto 37 str. 4 d. (iki 2016 m. sausio  1 d. – 29 str. 4 d.) nuostatoms; 3) nustačius, kad nėra aiškus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ 6 str. taikymas valstybės tarnyboje, stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo (1 t., b. 1. 1–15).

Pareiškėjai paaiškina, kad yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pastatų apsaugos skyriaus statutiniai valstybės tarnautojai. Iki 2016-05-01 darbas VAD buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą. VAD nesilaikė nustatytos maksimalios darbo laikos normos, todėl pareiškėjams teko dirbti daugiau, nei nustato darbo laiko norma, dėl to susidarė viršvalandžiai, už kuriuos pareiškėjams nebuvo sumokėta. Pareiškėjai nurodo, jog ginčas keliamas dėl Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu (toliau – Statutas), 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurioje nurodyta, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Sudarant pamainų grafikus laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-05-01, nebuvo laikomasi teisės aktų, t. y. Darbo kodekso ir Statuto, nustatytų imperatyvių reikalavimų dėl darbo laiko per 7 dienų laikotarpį normos ir laikotarpių, kurie turėtų būti įskaitomi į darbo laiką. Pareiškėjams per 7 dienų laikotarpį tekdavo dirbti daugiau nei po 48 val. Dėl ydingo darbo pamainų organizavimo jų dirbtas darbo laikas, viršijęs 48 val. per 7 dienų laikotarpį,  į darbo laiko apskaitos žiniaraščius nebuvo įtrauktas kaip viršvalandžiai.

Pareiškėjų teigimu,  2009 m. balandžio 30 d. priimto VAD direktoriaus įsakymo Nr. V-119 (toliau – Įsakymas), pagal kurio 2.1 punktą savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžia buvo laikomas pirmadienis, ir VAD darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2.9 p. įtvirtinta analogiška Įsakymo 2.1 p. nuostata dėl savaitės laiko iš esmės prieštarauja galiojančioms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ 6 str., Darbo kodekso 144 str. 4 d. 147 str. 3 d. 160 str. 1 d. 161 str. 4 ir 5 d., Vidaus tarnybos statuto 37 str. 4 d. (iki 2016-01-01 – 29 str. 4 d.) nuostatoms. Mano, kad, skaičiuojant jų laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-05-01 susidariusius viršvalandžius, 48 val. darbo laiko normą viršijusias valandas reikia skaičiuoti per bet kurį 7 dienų laikotarpį. Septynių dienų terminas, per kurį turi būti užtikrinamas ne tik minimalus poilsio laikas, bet ir neviršijama 48 valandų įskaitant viršvalandžius 7 dienų darbo laiko norma, o analogiškai ir Vidaus tarnybos statuto 29 str. 3 d. (Statuto, galiojusio iki 2016-01-01, redakcijos 37 str. 3 d.) nurodyta savaitė (7 dienų laikotarpis), neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis dienomis ar konkrečiomis savaitės dienomis, todėl savaitės nepertraukiamas poilsio laikas bei 40 valandų savaitės darbo laiko norma turi būti nustatyti taip, kad būtų užtikrinami pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį. Pareiškėjų nuomone, priimtas Įsakymas ir Aprašas turėtų būti laikomi norminiais teisės aktais, jie atitinka visus nurodytus reikalavimus, kad administracinis aktas būtų pripažintas norminiu.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-04-01 jiems prieš pradedant tarnybą išduodami (ir šiuo metu yra išduodami) tarnybiniai ginklai (apsiginklavimas), o pasibaigus pamainai – ginklus jie grąžina (nusiginklavimas). Visas pasirengimo tarnybai laikas ir atsiskaitymo po tarnybos laikas, t. y. apsiginklavimas ir nusiginklavimas, trunka apie 1 val. (30 min. prieš tarnybą ir 30 min. po tarnybos). Šis laikotarpis, t. y. pasirengimas tarnybai ir atsiskaitymas po jos, į pareiškėjų darbo laiką laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2016-04-01 nebuvo įskaitomas. Pažymi, kad taikant 48 val. per 7 kalendorinių dienų terminą ir prie jo pridedant laiką, sugaištą tarnybai priimti ir atiduoti (1 val.), jie realiai per 7 dienų laikotarpį dirbdavo daugiau, nei nustatyta, t. y. po 49 val., nors minimas laikas nebuvo įtrauktas į darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir už jį pareiškėjams nebuvo sumokėta. Mano, kad, vadovaujantis Darbo kodekso 143 str. 1 d. 3 p., Statuto 29 str. 2 d. (šiuo metu galiojančio Statuto 37 str. 2 d.), laikas, kurį jie sugaišo apsiginklavimui ir nusiginklavimui, turėtų būti įtrauktas į darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir už dėl to susidariusius viršvalandžius turėtų būti su jais atsiskaityta.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos su skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka, mano, kad skundas yra nepagrįstas (t. 3, b. 1. 12–19).

Atsakovas paaiškina, kad, atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas nėra nurodęs konkretaus savaitės apibrėžimo, VAD lokaliniu teisės aktu 2009 m. nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį, pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostatą, nustatančią, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio  24.00 val., remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsniu bei savaitės apibrėžimu, pateikiamu „Lietuvių kalbos žodyne“. Teisės doktrinoje savaitė turėtų būti suprantama kaip kalendorinė savaitė. Termino ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Būtent tokią prasmę terminui ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ suteikė ir VAD, tvarkydamas savaitinę darbo laiko apskaitą. Kitokios prasmės minėtam terminui suteikimas prieštarautų remiantis sisteminiu teisės aiškinimu atpažintai teisėkūros subjekto valiai. Todėl pareiškėjų argumentus dėl 7 dienų laikotarpio, kad darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, laikytinas nepagrįstu, nes toks aiškinimas nėra įtvirtintas teisės aktuose ir nesudaro pareigos VAD juo vadovautis.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų minima 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB ,,Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ (toliau – Direktyva), kurioje minima sąvoka ,,kiekvienas septynių dienų laikotarpis“, nėra taikoma  valstybės tarnyboje. Direktyvos 1 straipsnio 3 dalis nustato, kad ši direktyva taikoma visoms Direktyvos 89/391/EEB 2 straipsnyje apibrėžtoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, nepažeidžiant šios direktyvos 14, 17, 18 ir 19 straipsnių. O Direktyvos 89/391/EEB 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teigimu, kad 2009 m. balandžio 30 d. Departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ bei 2015 m. gruodžio 10 d. Departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-456 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ yra norminiai administraciniai aktai. Pagal turinį minėti aprašai skirti ne sukurti naujas teisės normas, o techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias darbo ir tarnybos įstatymų nuostatas.

Pareiškėjai nepateikia įrodymų, kad būtent tiek laiko (30 min. prieš tarnybą ir 30 min. po tarnybos) užtrunka apsiginklavimas ir nusiginklavimas, apskritai savo paskaičiavimų dėl apsiginklavimo ir nusiginklavimo visiškai nepagrindė, nepagrįstai įrodymų naštą perkeldami Departamentui. Neaišku, kuo remdamiesi pareiškėjai nurodo, kad laikas, skirtas nusiginkluoti, privalo būti įskaičiuojamas į pamainos trukmę. Statuto 37 straipsnio 2 dalis, galiojusi ginčo laikotarpiu, nustatė, kad į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Statuto 37 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi  2017-01-01, nustato, kad į darbo laiką įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apginkluoti ar pamainai perduoti (priimti). „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „apsiginkluoti“, ,,apginkluoti“ aiškinamas kaip aprūpinti ginklais, karo reikmenimis. Statuto 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka ,,apsiginklavimas“ susijusi su ginklų paėmimu (apsirūpinimu ginklu). Sąvoka ,,apsiginklavimas“ nėra susijusi su ginklų grąžinimu. Taigi pareiškėjai minėtą sąvoką aiškina plečiamai, nurodydami, kad laikas, skirtas nusiginkluoti (ginklui grąžinti), taip pat privalo būti įskaičiuojamas į pamainos trukmę. Ginklo grąžinimas nagrinėjamu atveju nelaikomas atsiskaitymu už tarnybos rezultatus, nes atsiskaitymas už tarnybos rezultatus Departamente prilyginamas pamainos perdavimui (priėmimui), pareigūnams pamainos perdavimą (priėmimą) pažymint budėjimo priėmimo–perdavimo apskaitos žurnale. Pamainos perdavimo (priėmimo) laikas sutampa su pareigūnų pamainos pradžios ar pabaigos laiku.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

Byloje ginčas kilo dėl neapmokėjimo už viršvalandinį darbą teisėtumo bei pagrįstumo.

Pareiškėjai yra statutiniai Departamento valstybės tarnautojai, ginčijamu laikotarpiu ėję pareigas Departamento Pastatų apsaugos skyriuje. Šioje byloje nagrinėjama situacija patenka į Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalies, galiojusios iki 2015-12-31, bei Statuto 37 straipsnio 3 dalies, galiojančios nuo 2016-01-01, reglamentavimo sritį (nėra ginčo dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodytos 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo pareiškėjų atžvilgiu pagrįstumo). Ginčas šiuo atveju kyla dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (Statuto 37 straipsnio 3 dalyje, galiojančioje nuo 2016-01-01) įtvirtintos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio. Pareiškėjai mano, kad ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ nebūtinai turi sutapti su laikotarpiu nuo pirmadienio iki sekmadienio.

Statuto 5 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

Statuto 29 straipsnio 3 dalis (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki               2015 m. gruodžio 31 d.) nustatė, kad funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė).

Vyriausybė, vykdydama Statuto 29 straipsnio 3 dalies (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) įpareigojimą, 2003-09-09 nutarimu Nr. 1150 (galiojusiu iki 2016 m. birželio 30 d.) patvirtino Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (toliau – Pareigybių sąrašas) bei Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus (toliau – Laiko apskaitos ypatumai). Laiko apskaitos ypatumų 2 punkte buvo nustatyta, kad Laiko apskaitos ypatumų 1 punkte nustatytiems pareigūnams nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančios vidaus reikalų statutinės centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė ir viršijanti 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Laiko apskaitos ypatumų 3, 4, 6 ir 7 punktai nustatė, kad Laiko apskaitos ypatumų 1 punkte nustatytų pareigūnų pamainos nustatomos pamainų grafikuose. Pareigūnų pamainos pradžią ir pabaigą nustato vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas arba jo įgalioti pareigūnai. Kasdienio nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė pareigūnams, dirbantiems 12 valandų trukmės pamainomis, negali būti trumpesnė kaip 12 valandų, pareigūnams, dirbantiems 24 valandų trukmės pamainomis, – 24 valandos. Poilsio dienos suteikiamos pamainų grafikuose nustatytu laiku. Pareigūnų darbo laiko paskirstymą per pamainą, vadovaudamiesi šiais darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumais, darbo tvarkos taisyklėse detaliai nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų ir vidaus reikalų įstaigų vadovai arba jų įgalioti pareigūnai. Laiko apskaitos ypatumų 8 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimus, kurių nereglamentuoja Statutas ir Laiko apskaitos ypatumai, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) ir kiti teisės aktai.

Departamentas, atsižvelgdamas į jam Laiko apskaitos ypatumų 7 punktu suteiktas teises ir pareigas (priimti atitinkamus teisės aktus (darbo tvarkos taisykles), detaliai reglamentuojančius pareigūnų darbo ir laiko apskaitos klausimus) bei siekdamas užtikrinti darbo ir poilsio laiko teisinio reguliavimo tikrumą ir aiškumą (nes tik esant aiškiam teisiniam reguliavimui gali būti tinkamai Departamente vykdoma darbo laiko apskaita), 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119 ,,Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2.1 papunkčiu nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir Darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-456, 2.9 papunkčiu (savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos. Savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis).

DK 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad jei darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį.

Kadangi DK nėra normos, įtvirtinančios sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ apibrėžimą, Departamentas, 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-119 nustatydamas, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia yra pirmadienis, pagal įstatymo analogiją taikė Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 (nuorodą į šį nutarimą duoda DK 144 str. 4 d.), 10 punkto nuostatas, pagal kurias savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos. Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse parengti vadovaujantis                 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, kurio 4 straipsnio i punkte pateiktas sąvokos ,,savaitė“ apibrėžimas: (i) „savaitė“ – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandų iki sekmadienio 24.00 valandos)“. Analogišką sąvokos ,,savaitė“ apibrėžimą pateikia ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys teisinius darbo santykius, pvz., 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB.

Atsakovas teigia, kad, 2009 m. balandžio 30 d. priimdamas įsakymą Nr. V-119 ir jame apibrėždamas (pritaikęs įstatymo analogiją) sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinį, jokių įstatymų reikalavimų bei pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų (pvz., teisės į kasdienį ir savaitės nepertraukiamąjį poilsį, teisę dirbti darbą, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantį 48 valandų darbo laiko normos, teisę į kvalifikacijos kėlimą, nepažeidė. Priešingai, taip įgyvendino Laiko apskaitos ypatumų 7 punkte jam nustatytą pareigą detalizuoti pamainų paskirstymą per savaitę (7 dienų laikotarpį), užtikrino teisinių darbo santykių tikrumą ir stabilumą. Esant aiškiam teisiniam reguliavimui Departamente ginčo laikotarpiu buvo tinkamai vykdoma darbo laiko apskaita. Neapibrėžus sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio, darbo ir poilsio laiko apskaita Departamente negalėtų būti vykdoma tinkamai.

LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad jeigu įstatymais arba kitais teisės aktais valstybės institucijoms sukuriamos teisės ir pareigos (pvz., priimti atitinkamus sprendimus), šios institucijos įgyja ir teisę numatyti, kaip šios teisės ir pareigos bus įgyvendinamos vietos lygmeniu, tačiau tik tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatoms, priimtoms atitinkamoje srityje (LVAT 2010-05-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A882-617/2010).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, visiškai akivaizdu, kad nesant teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, nustatančio ,,savaitės (7 dienų laikotarpio)“ skaičiavimą, negalima išvada, kad Departamentas, vykdydamas darbo laiko apskaitą (vadovaudamasis savo patvirtinta tvarka, detalizuojančia (papildančia) Statutą, Laiko apskaitos ypatumus, DK), nepagrįstai savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku laikė pirmadienį, t. y. pažeidė darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarką, ir dėl to jam turėtų kilti atsakomybė atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius (negautas pajamas).

Sisteminė nurodytų nuostatų bei teisės doktrinos analizė leidžia daryti išvadą, kad vartojamo termino ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Būtent tokią prasmę terminui ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ suteikė ir Departamentas, vykdydamas savaitinę darbo laiko apskaitą. Kitokios prasmės minėtam terminui suteikimas prieštarautų remiantis sisteminiu teisės aiškinimu atpažintai teisėkūros subjekto valiai. Pareiškėjų minima 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB ,,Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ (toliau – Direktyva), kurioje minima sąvoka ,,kiekvienas septynių dienų laikotarpis“, nėra taikoma valstybės tarnybos santykiams.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad kiekvieną pamainą nebuvo traukiama į apskaitą ir apmokama viena valanda laiko, skirto tarnybiniam ginklui prieš pamainą paimti ir po pamainos grąžinti. Departamentas pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad į pareiškėjų pamainos trukmę įtraukus apsiginklavimą (30 min. prieš tarnybą), būtų susidarę tiek viršvalandžių: S. V. –132.30 val. (825,39 Eur), R. K. – 85 val. (542,69 Eur), R. K. – 72.30 val. (504,46 Eur), A. K. – 135 val. (899,18 Eur) (t. 4, b. l. 18–20).

Per teismo posėdį atsakovo atstovė paaiškino, kad Departamentas sutinka su skundo dalimi dėl apmokėjimo už apsiginklavimo laikotarpį 30 min. prieš tarnybą.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimo dalis dėl apmokėjimo už apsiginklavimo laikotarpį 30 min. prieš tarnybą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkintinas. Pareiškėjams už apsiginklavimo laikotarpį 30 min. prieš tarnybą priteistinas toks darbo užmokestis: S. V. 825,39 Eur, R. K. 542,69 Eur, R. K. 504,46 Eur ir A. K. 899,18 Eur.

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už nusiginklavimo laikotarpį 30 min. po pamainos. Statuto 37 straipsnio 2 dalis, galiojusi ginčo laikotarpiu, nustatė, kad į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Statuto 37 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi 2017-01-01, nustato, kad į darbo laiką įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apginkluoti ar pamainai perduoti (priimti). „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „apsiginkluoti“, ,,apginkluoti“ aiškinamas kaip aprūpinti ginklais, karo reikmenimis. Taigi Statuto 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka ,,apsiginklavimas“ yra susijusi su ginklų paėmimu (apsirūpinimu ginklu). Sąvoka ,,apsiginklavimas“ nėra susijusi su ginklų grąžinimu. Ginklo grąžinimas nagrinėjamu atveju nelaikomas atsiskaitymu už tarnybos rezultatus, nes atsiskaitymas už tarnybos rezultatus Departamente prilyginamas pamainos perdavimui (priėmimui), pareigūnams pamainos perdavimą (priėmimą) pažymint budėjimo priėmimo–perdavimo apskaitos žurnale. Pamainos perdavimo (priėmimo) laikas sutampa su pareigūnų pamainos pradžios ar pabaigos laiku. Iš ginklų perdavimo žurnalo matyti, kad nusiginklavimas vyko labai trumpai. Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už nusiginklavimo laikotarpį yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pareiškėjai skunde taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar 2009-03-30 Departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ 2.1 punktas (redakcija iki 2016-01-01) ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo 2.9 punktas (šiuo metu galiojantis aktas) iš esmės neatitiko (neatitinka) ir prieštaravo (prieštarauja) galiojančioms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ 6 str., Darbo kodekso 144 str. 4 d., 147 str. 3 d. 160 str. 1 d. 161 str. 4 ir 5 d. Vidaus tarnybos statuto 37 str. 4 d. (iki 2016 m. sausio 1 d. – 29 str. 4 d.) nuostatoms, o nustačius, kad nėra aiškus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“               6 str. taikymas valstybės tarnyboje, stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.

Atsižvelgęs į šioje byloje išdėstytus argumentus, teismas neturi pagrindo abejoti šioje byloje taikytinų teisės aktų atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams. Pareiga kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, dėl administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo ištyrimo atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams. Pagal teismų praktiką šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1241-552/2015). Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl pareiškėjų prašymas ištirti teisės aktų teisėtumą netenkintinas.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo  88 straipsnio 2 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjų A. K., R. K., R. K. ir S. V. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjams S. V. 825,39 eurus (aštuonis šimtus dvidešimt penkis eurus ir trisdešimt devynis centus), R. K. 542,69 eurus (penkis šimtus keturiasdešimt du eurus ir šešiasdešimt devynis centus), R. K. 504,46 eurus (penkis šimtus keturis eurus ir keturiasdešimt šešis centus) ir A. K. 899,18 eurų (aštuonis šimtus devyniasdešimt devynis eurus ir aštuoniolika centų) darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą.

Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas  per vieną mėnesį  nuo  jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas  Lietuvos  vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

                                                                          

Teisėja Liudmila Zaborovska

 

 


Paminėta tekste:
  • DK
  • DK 9 str. Įstatymo ir teisės analogija
  • DK 144 str. Darbo laiko trukmė
  • A-1241-552/2015