Civilinė byla Nr. 3K-3-457/2010
Procesinio sprendimo kategorija
30.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 16
d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Zigmo Levickio (pranešėjas)
ir Vinco Versecko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. V.,
B. S., J. M. G., V. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. V., B. S., J. M., V. V. ieškinį
atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kretingos rajono
savivaldybei, A. K., S. B. dėl individualaus pobūdžio administracinių teisės
aktų panaikinimo iš dalies ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo
negaliojančia. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja V. V., V. V., S. V.,
Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarė A. B.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė:
1) iš dalies panaikinti Kretingos rajono Kretingos apylinkės Tarybos 1993 m.
kovo 25 d. sprendimą ,,Dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui 1993 m.
patikslinimo“ ir 1994 m. kovo 9 d. sprendimą ,,Dėl žemės suteikimo asmeniniam
ūkiui 1994 m. patikslinimo“, kiek tai liečia turėtos iki nacionalizacijos
savininko J. V. nuosavybės dalį ir kuri yra paskirta A. K. ir S. B. kaip asmeninio
ūkio žemės dalys, apimančios J. V. grąžintiną natūra žemės sklypą; 2) iš dalies
panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. spalio 1 d. įsakymą Nr.
13.6-3188 ,,Dėl žemės, suteiktos asmeniniam naudojimui, pirkimo Palangos
miestui priskirtoje teritorijoje“, kiek tai liečia J. V. turėtos nuosavybės (duomenys
neskelbtini) dalį; 3) pripažinti negaliojančia 2004 m. lapkričio 4 d.
valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos ir A. K., dalį dėl valstybinės žemės
sklypo dalies pardavimo privačion nuosavybėn, kiek tai liečia J. V. turėtą
nuosavybę (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Palangos
miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį patenkino;
priteisė ieškovams iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos po 102 Lt
bylinėjimosi išlaidų kiekvienam ir iš Kretingos rajono savivaldybės – po 102 Lt
bylinėjimosi išlaidų kiekvienam.
Teismas konstatavo,
kad byloje keliama teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimą, ir teisės aktų, reglamentuojančių žemės
asmeniniam ūkiui skyrimą, santykio problema; kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos esmė yra ta, jog asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeninam ūkiui,
interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo
suteikta teisėtai. Teismas pažymėjo, kad tik tinkamai pamatuota ir išskirta
žemė iki ieškovų prašymo pateikimo datos (1992 m. sausio 27 d.) laikytina
teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada tokių asmenų teisės turi būti
ginamos prieš pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį
turtą teises. Teismas konstatavo, kad ginčijami Kretingos rajono Kretingos
apylinkės Tarybos sprendimai buvo priimti ir žemės, skirtos asmeniniam ūkiui,
pardavimas buvo atliktas po 1992 m. sausio 27 d., kai ieškovė J. M. kreipėsi
dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui A. K. ir S.
B. suteikimas neišsprendus ieškovų nuosavybės teisių atkūrimo klausimo
prieštaravo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2
daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr.
816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo
ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 14 punktui. Teismas pažymėjo, kad dėl
tų pačių motyvų naikintinas ir Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. spalio 1
d. įsakymas Nr. 13.6–3188.
Dėl ieškinio
senaties teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, kada ieškovai sužinojo apie savo
teisių pažeidimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovus ir tik Klaipėdos
apskrities viršininko administraciją sieja konkretus ir pagrindinis
materialinis teisinis reikalavimas, nes tik ši institucija, o ne atsakovai
fiziniai asmenys yra valstybės įgalioti spręsti nuosavybės teisių atkūrimo
klausimą; kad ieškinio senaties terminas šioje byloje skaičiuojamas nuo ieškovų
sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos ar kitos tuo metu valstybės įgaliotos institucijos sprendimą
dėl ieškovų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimo
ar atsisakymo tai padaryti. Teismas pažymėjo, kad iš Klaipėdos apskrities
viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. vasario
28 d. rašto matyti, kad pretendentų į J. V. turėtą žemę dokumentai buvo
persiųsti Kretingos rajono žemėtvarkos tarnybai, taigi ieškovai galėjo suprasti,
kad jų žemė yra užimta, tik po to, kai gavo informaciją iš Kretingos rajono
žemėtvarkos skyriaus. Teismas konstatavo, kad ieškovai nepraleido ieškinio
senaties termino savo pažeistai teisei ginti.
Teismas
pažymėjo, kad, panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo sudaryta
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, nėra pagrindo šio sklypo dalių
įsigyti privačion nuosavybėn ir ši sutarties dalis pripažintina negaliojančia
kaip neatitinkanti Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (2003 m. liepos
15 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 8
punkto (1997 m. liepos 1 d. redakcija), nes asmeninio ūkio žemė galėjo būti
suteikta tik išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Teismas pažymėjo,
kad sandorio negaliojimo padariniams taikytinos 2001 m. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso normos.
Teismas
konstatavo, kad, panaikinus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį,
žemės sklypų dalys, įeinančios į buvusio savininko J. V. žemės sklypo
teritoriją, grąžintinos valstybei. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikytinas
restitucijos būdas – neteisėtai nusavinto turto vindikacija, nes, valstybei
grąžinus ginčo žemę, jos įgaliotos institucijos privalės spręsti ir atsakovų
asmeninės žemės suteikimo klausimą, nes atsakovai S. B. ir A. K. tokią teisę
turi, ir ieškovų nuosavybės teisės atkūrimą, todėl atsakovui A. K. sumokėtų
pagal panaikintą sutarties dalį pinigų grąžinimas iš esmės pažeistų jo teises,
nes šiuo atveju liktų neįvertinta atsakovo turtinė teisė turėti asmeninio ūkio
žemę (CK 6.145 straipsnis).
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 10 d.
nutartimi panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d.
sprendimą, bylos dalį pagal reikalavimus atsakovui S. B. nutraukė, kitus
ieškinio reikalavimus perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;
iš ieškovų priteisė po 25 Lt atsakovui S. B. žyminio mokesčio išlaidų paduodant
apeliacinį skundą.
Teisėjų
kolegija nustatė, kad valstybinio žemės sklypo 2004 m. lapkričio 4 d. pirkimo–pardavimo
sutarties pagrindu atsakovo A. K. įgytam žemės sklypui Klaipėdos miesto
apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2007 m. gegužės 29 d., t. y. dar iki ieškovų
ieškinio pateikimo teismui, įregistravo hipoteką; konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas, panaikindamas ginčo žemės sklypo įgijimo pagrindą ir
grąžindamas įkeistą sklypą valstybei, nusprendė dėl įkaito turėtojo teisių ir
pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies
2 punktas), todėl vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas
naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
(CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad ieškovai pareiškė reikalavimą panaikinti Kretingos
rajono apylinkės Tarybos sprendimų dalis, kuriomis atsakovams A. K. ir S. B. paskirta
asmeninio ūkio žemė, tačiau atsakovui S. B. nepareiškė jokių civilinių teisinių
reikalavimų, S. B. pareikšti reikalavimai yra administracinio pobūdžio ir
turi būti nagrinėjami Klaipėdos apygardos administraciniame teisme; kad
pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį atsakovui S. B. privalėjo
atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovo S. B. naikintina dėl absoliutaus
jos negaliojimo pagrindo ir ši bylos dalis nutrauktina (CPK 329 straipsnio 2
dalies 6 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo
administracinių procedūrų teisėtumo, yra reikšminga šiuo klausimu suformuota
administracinių teismų praktika; kad Teismų praktikos administracinėse bylose
dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose
(Administracinių bylų praktika 8, 2006 m.) nurodyta, kad, vertinant, ar
žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama keletas
aplinkybių: ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti
atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą, ar asmuo laiku pateikė prašymą
dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, ar pagal šį prašymą iki 1994 m. sausio 1
d. buvo priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam
ūkiui, ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota iki 1994 m. sausio 1 d.
toje vietoje ir kt. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas
asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po šios datos,
bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės
suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo
asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus
atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Teisėjų kolegija pažymėjo,
kad analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007 m.
spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-289/2007).
Teisėjų
kolegija nurodė, kad, aiškinantis, ar asmeninio ūkio žemė atsakovams suteikta
naudotis teisėtai, būtina išsiaiškinti ir aplinkybę, ar ieškovai su prašymu
pateikė tuo metu galiojusio įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9 straipsnyje
nurodytus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, ar nebuvo kitų kliūčių
atkūrimo procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2008), tai pat įvertinti
prašymo pateikimo faktą įstatymo 10 straipsnio 1 dalies požiūriu.
Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad, nustačius aplinkybes, kai atsakovams administraciniais
aktais buvo sukurtos teisės tapti asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo
subjektais ir šiuo faktu sukuriamų teisių ir pareigų turėtojais, bet šios
teisės nebuvo konkretizuotos objekte, t. y. atsakovams nebuvo suteikta žemė
konkrečioje vietoje, byloje nesant ginčo dėl atsakovų teisės į asmeninio ūkio
žemę apskritai, ieškovų teisių pažeidimą gali lemti ne apylinkės tarybos
sprendimų priėmimo faktas, bet netinkamas šių sprendimų įgyvendinimas vėlesniais
administraciniais aktais suteikiant teisę valstybinę žemę įsigyti privačion
nuosavybėn, todėl tokiomis aplinkybėmis naikinti apylinkės tarybos sprendimų
nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2009).
Teisėjų
kolegija konstatavo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog
ieškovus ir tik Klaipėdos apskrities viršininko administraciją sieja
pagrindinis materialinis teisinis reikalavimas. Teisėjų kolegija padarė išvadą,
kad akivaizdu, jog materialinis teisinis reikalavimas sieja ieškovus ir su
atsakovu A. K., nes prašoma panaikinti valstybinės žemės perleidimo sandorį,
kurio šalis jis yra, ir kad į šią aplinkybę turi būti atsižvelgta sprendžiant
taikytino ieškinio senaties termino klausimą.
Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad jeigu valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoris būtų
pripažintas negaliojančiu, sandorio padariniams turėtų būti taikomos CK 1.80
straipsnio 2 dalies nuostatos.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartį ir palikti galioti
Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą. Kasaciniame
skunde nurodyti šie argumentai:
1. Šioje
byloje keliami klausimai, susiję su teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir žemės asmeniniam ūkiui
skyrimą, santykio problema, yra aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje (1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
3K-3-363/1999; 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-443/1999; 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-665/2001). Šioje teismų praktikoje nurodyta, kad asmenų, kuriems žemės
buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju,
jeigu ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo
metu galiojusių teisės aktų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2003, nurodyta, kad,
aiškinantis sklypų skyrimo teisėtumą, neginčijamai turi būti nustatyta, jog
pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 27 d. nutarimą Nr. 1-411 ir
Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 5 punktą žemės sklypų ribas
vietoje nustato įmonės sudaryta komisija, kad pildomos rajono ir įmonės
kadastro knygos, kad tik tinkamai pamatuota ir išskirta žemė iki prašymų
pateikimo dienos laikytina teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada
tokių asmenų teisės turi būti ginamos prieš pretendentų atkurti nuosavybės
teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Ginčijami
Kretingos rajono apylinkės Tarybos sprendimai buvo priimti ir žemės, skirtos
asmeniniam ūkiui, pardavimas buvo atliktas po 1991 m. gruodžio 27 d., t. y. po
to, kai pretendentai į J. V. nuosavybę išreiškė valią atkurti nuosavybės
teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Iš asmeninio ūkio paženklinimo aktų
nustatyta, kad atsakovams fiziniams asmenims asmeninio ūkio žemė buvo
paženklinta vietoje 2007 m. Taigi žemės, skirtos asmeniniam ūkiui, matavimo
darbai buvo atlikti po 1992 m. sausio 27 d., kai pretendentai kreipėsi dėl
nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės sklypų asmeniniam ūkiui atsakovams suteikimas,
neišsprendus ieškovų nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, prieštaravo Žemės
reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai ir Vyriausybės 1993 m. spalio
29 d. nutarimo Nr. 816 14 punktui.
2. Kasatoriai
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl restitucijos taikymo
aiškinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 31 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2003, rėmėsi Konstitucinio Teismo 1994
m. gegužės 27 d. ir 2002 m. gegužės 10 d. nutarimais ir atkreipė teismų dėmesį
į Konstitucinio Teismo patvirtintą taisyklę, kad, sprendžiant turto
restitucijos klausimus, pirmenybė turi būti teikiama nuosavybės grąžinimui
natūra ir kad išankstinio žemės išpirkimo pagal kaimo gyvenviečių statybos
projektus būtinai gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ir kitoms
visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu, nes išpirkus žemę
atsiranda galimybė ją privatizuoti.
3. Kasatoriai
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties
taikymo. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto
žemėtvarkos skyriaus 2008 m. vasario 28 d. raštu patvirtinama, kad pretendentų
į J. V. turėtą žemę dokumentai buvo persiųsti Kretingos rajono žemėtvarkos
tarnybai, kurios suteikta informacija lėmė ieškovų pažeistos teisės gynimo
senaties termino, kuris nėra praleistas, eigą.
4. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 225, 226, 227, 228, 229,
230, 231, 232 straipsnių normas. Įstatyme nustatyta proceso šalims pareiga bylos
parengiamojoje stadijoje suformuoti savo reikalavimus, atsikirtimus. Atsakovas
A. K. ir jo atstovas neteikė įrodymų, patvirtinančių hipoteką, bylos
parengiamojoje stadijoje, apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl absoliučių teismo sprendimo
negaliojimo pagrindų, nesant tam įrodymų.
IV.
Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas A. K. prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti
nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime teigiama, kad:
1. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-321/2009, nurodė, kad CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas
pateikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti
pirmosios instancijos teisme, nėra absoliutus, kad apeliacinės instancijos
teismas, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios
instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje
išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Klaipėdos apygardos teismas
priėmė papildomus įrodymus, kurie turi esminės reikšmės teisingam bylos
išnagrinėjimui, ir pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas
išsprendė klausimus, kurie susiję su į bylą neįtraukto asmens teisėmis ir
pareigomis.
2. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos
teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktiką, neįsigilino į tam tikras aplinkybes,
netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.
3. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos
teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties
termino taikymu.
4. A. K. yra
sąžiningas įgijėjas. Jis įsigijo žemės sklypą, į kurio dalį ieškovai
pretenduoja atkurti nuosavybės teises.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl
absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
Apeliacinės
instancijos teismas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažino
tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti
byloje asmenų teisių ir pareigų, t. y. sugrąžinęs įkeistą žemės sklypą
valstybei, nusprendė šio žemės sklypo įkaito turėtojo teisių ir pareigų klausimą.
Vertindamas apeliacinės instancijos teismo išvadą, kasacinis teismas
konstatuoja, kad pagal CPK 266 straipsnį teismas
neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar
pareigų. Jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų
dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, toks atvejis pripažįstamas absoliučiu
teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ar
valstybei sugrąžinus įkeistą žemės sklypą buvo išspręstos įkaito turėtojo
teisės ir pareigos, vertintina pagal materialiosios teisės nustatytą
reglamentavimą.
CK 4.171 straipsnio 9
dalyje nustatyta, kad daikto įkeitimas netrukdo
perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn
kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Nagrinėjamu atveju nėra
tiesioginio daikto (įkeisto žemės sklypo) perleidimo valstybei, tačiau
pirmosios instancijos teismo sprendimą – jį sugrąžinti valstybei, negalima
vertinti kaip prieštaraujantį įstatymo nuostatai, kad hipoteka seka paskui
daiktą. Žemės sklypo sugrąžinimas valstybei taip pat nepaneigia įkaito turėtojo
teisių ir nepanaikina hipotekos. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė
nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl žemės sklypo
įkaito turėtojo teisių ir pareigų.
Dėl bylos
dalies nutraukimo
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad reikalavimai, pareikšti atsakovui S. B.,
yra tik administracinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjami Klaipėdos apygardos
administraciniame teisme. Kasacinis teismas konstatuoja, kad tuo atveju, jeigu reikalavimas
dėl administracinio akto būtų pareikštas vien tik atsakovui S. B., tai būtų
galima daryti išvadą, jog ginčas yra administracinio pobūdžio ir jį
išnagrinėjęs bendrosios kompetencijos teismas nesilaikė rūšinio teismingumo
taisyklių. Šių taisyklių pažeidimas pripažįstamas absoliučiu sprendimo
negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Tačiau šioje
byloje ieškovų reikalavimai pareikšti ir kitam atsakovui – A. K. Jam pareikšti
reikalavimai yra susiję tiek su administraciniais, tiek su civiliniais
teisiniais santykiais (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos
teismas konstatavo, kad reikalavimus atsakovui A. K. turi nagrinėti bendrosios
kompetencijos teismas. Šio teismo išvadą, kad reikalavimas, pareikštas S. B.,
turi būti nagrinėjamas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, negalima
laikyti pagrįsta, nes byloje konstatuota, jog ginčą lemiantis materialusis
teisinis pagrindas yra tai, ar atsakovams A. K. ir S. B. teisėtai buvo
suteikta žemė asmeniniam ūkiui. Ieškovai reikalavimus grindžia tuo, kad
atsakovams neteisėtai suteikta žemė asmeniniam ūkiui, nes į tas žemės sklypo
dalis jiems turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, kurios yra prioritetinės. Taigi
ieškovų reikalavimas abiem atsakovams grindžiamas tuo pačiu esminiu pagrindu,
todėl šių ginčų nagrinėjimas skirtinguose teismuose – bendrosios kompetencijos
ir administraciniame – neatitiktų CPK 7 straipsnyje nustatyto proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principo. Be to, būtų itin formalus rūšinį
teismingumą reglamentuojančių taisyklių taikymas. Atsižvelgiant į išdėstytus
argumentus, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria bylos dalis
atsakovui S. B. nutraukta, naikintina.
Dėl
asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos
teismas nutartyje nurodė, kokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, buvo
neišaiškintos ir neįvertintos taikant įstatymus, reglamentuojančius žemės
suteikimą asmeniniam ūkiui ir nuosavybės teisės į žemę atkūrimą.
Kasatoriai remiasi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose yra konstatuota nuosavybės
teisių į žemę atkūrimo viršenybė prieš žemės suteikimą asmeniniam ūkiui. Tačiau
tai yra nevisiškas formuojamos teismų praktikos pateikimas. Pažymėtina, kad ir pirmosios
instancijos teismas rėmėsi ankstesnėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartimis, priimtose bylose sprendžiant dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui
teisėtumo. Šios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vienoje paskutiniųjų teismo nutarčių
konstatavo, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, teisės ginamos,
jeigu ši žemė jiems buvo suteikta nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės
aktų. Tokiu atveju nesuteikiama pirmenybė nuosavybės teisės atkūrimui į tą žemę,
kuri suteikta asmeniniam ūkiui. Kasacinis teismas plačiau dėl tokio įstatymų normų
aiškinimo ir taikymo nepasisako, nes tai išsamiai išdėstyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos
30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. A. v. Panevėžio apskrities
viršininko administracija, Panevėžio rajono savivaldybė, V. B. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-345/2010.
Apeliacinės
instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi suformuota administracinių teismų
praktika dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo administracinių procedūrų
teisėtumo. Šis teismas kartu rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vėlesnėse
bylose formuojama teismų praktika. Kasacinis teismas sutinka su apeliacinės
instancijos teismo išdėstytais motyvais, todėl plačiau dėl administracinių
procedūrų teisėtumo nepasisako, nes tai turės padaryti pirmosios instancijos
teismas.
Kasacinis
teismas šioje byloje taip pat nepasisako dėl to, kaip turi būti taikomi teisės
aktai, reglamentuojantys žemės suteikimą asmeniniam ūkiui, ir įstatymai,
reglamentuojantys nuosavybės teisių į žemę atkūrimą bei žemės reformą, nes
pagal nustatytas bylos aplinkybes juos turės taikyti žemesniosios instancijos
teismai. Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovų
kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos
teismas turėjo 192,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. lapkričio
16 d. pažyma. Kadangi byla, įskaitant ir jos nutrauktą dalį, grąžinama nagrinėti
iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti
valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1
dalis). Dėl jų priteisimo turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d.
nutarties dalį, kuria bylos dalis pagal reikalavimus atsakovui S. B. nutraukta,
panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti Palangos miesto
apylinkės teismui.
Kitą Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo
10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras
Kryževičius
Zigmas
Levickis
Vincas
Verseckas