Civilinė byla Nr. e2A-457-603/2022

              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18681-2021-8

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.;

              2.6.8.10.; 2.6.8.12.; 3.3.1.14.

                                                                                                                                                                  (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 24 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė

 teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inoda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šatruva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inoda“ dėl skolos, procesinių palūkanų, baudos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Šatruva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Inoda“, prašydama priteisti 2556,31 Eur skolos, 600,00 Eur baudos, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:

1.1.        šalys 2020 m. birželio 3 d. sudarė Atliekų tvarkymo sutartį Nr. ŠAT/BIR-03 (toliau – Atliekų tvarkymo sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis išvežti atsakovės statybines, pastatų griovimo, kitas atliekas bei šiukšles ir jas sutvarkyti teisės aktų nustatyta tvarka, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė, susidarė 2649,36 Eur skola pagal šias PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. lapkričio 30 d. Nr. ŠAT0002967 - 774,40 Eur (neapmokėta dalis 340,68 Eur), 2020 m. gruodžio 31 d. Nr. ŠAT0003043 - 784,08 Eur, 2021 m. sausio 31 d. Nr. ŠAT0003094 - 217,80 Eur, 2021 m. vasario 28 d. Nr. ŠAT0003146 - 217,80 Eur, 2021 m. kovo 31 d. Nr. ŠAT0003211 - 871,20 Eur, 2021 m. balandžio 19 d. Nr. ŠAT0003251 - 217,80 Eur;

1.2.         atsakovei 2021 m. gegužės 14 d. išsiųstas pranešimas dėl skolos apmokėjimo, o atsakovė pažadėjo iki 2021 m. liepos 16 d. padengti skolą (atliekant dalinius mokėjimus). Šalys 2021 m. birželio 17 d. pasirašė Taikos sutartį, kuria atsakovė visiškai pripažino susidariusį įsiskolinimą ir įsipareigojo padengti 3416,31 Eur (2649,36 ?ur skolos, 705,99 Eur delspinigių ir 60,96 ?ur palūkanų);

1.3.        atsakovė atliko tik vieną 2021 m. gegužės 28 d. 860,00 Eur apmokėjimą, padengdama 60,96 Eur palūkanas ir 705,99 Eur delspinigius ir dalį skolos, iš kurios liko neapmokėta 2556,31 Eur. Kadangi atsakovė pažeidė Taikos sutarties 4 dalies 4.1 punktą, ieškovė įgijo teisę reikalauti apmokėti visą likusią skolą kartu su papildomai priskaičiuota 600,00 Eur bauda.

2.       Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad:

2.1.        skolą pripažįsta, tačiau nesutinka su jos dydžiu. Ieškovės nurodyta 2556,31 Eur dydžio skola nepagrįsta, prieštarauja faktiniams duomenims. Pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras turėjo būti sumokėta 3083,08 Eur. Atliktais 2020 m. gruodžio 4 d. - 300,00 Eur; 2021 m. balandžio 4 d. – 700,00 Eur, 2021 m. gegužės 28 d. – 860,00 Eur, 2021 m. liepos 20 d. – 300,00 Eur mokėjimais iš viso sumokėta 2160,00 Eur. Likusi nesumokėta suma sudaro 923,08 Eur;

2.2.        ieškovė nenurodė skolos apskaičiavimo, todėl nėra aišku, kaip įrodinėjamas skolos dydis. Be to, ieškovė nepagrįstai 2021 m. gegužės 28 d. sumokėtais 860,00 Eur pirmiausia padengė 60,96 Eur palūkanas ir 705,99 Eur delspinigius, dėl ko liko 2556,31 Eur skolos. Atliekant pavedimą, kaip ir ankstesniuose, buvo nurodyta, kad atliekamas dalinis mokėjimas už suteiktas paslaugas. Mokėjimus ieškovė priėmė ir pretenzijų dėl to nereiškė, t. y. nepasinaudojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta teise;

2.3.        šalys netaikė delspinigių mokėjimo, nors tai ir numatyta 2020 m. birželio 3 d. Atliekų tvarkymo sutartie 4.6 punkte. Ieškovė nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. gegužės 14 d. delspinigių nereikalavo ir nebuvo jų paskaičiavusi. Šalių sudarytoje 2021 m. gegužės 17 d. Taikos sutartyje taip pat nenurodyta, kad taikant CK 6.54 straipsnio nuostatas susitariama dėl delspinigių sumokėjimo. Apie delspinigių dengimą sužinojo tik iš ieškinio, nors tarp šalių susiklostė praktika, kad už pavėluotą atsiskaitymą delspinigiai neskaičiuojami. Be to, priimdama įmokas, ieškovė nenurodė apie paskaičiuotus delspinigius, kuriuos įskaitė pagal CK 6.54 straipsnį. Kadangi ieškovė, atlikusi delspinigių užskaitymą, elgėsi nesąžiningai, pažeisdama imperatyvias teisės normas (CK 1.5 straipsnis), palūkanų (60,96 Eur) ir delspinigių (705,99 Eur) dengimas yra laikomas neteisėtais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovės UAB „Inoda“ ieškovės UAB „Šatruva“ naudai 2456,31 Eur skolos, 600,00 Eur baudos, 6 proc. dydžio procentų metines palūkanas už priteistą 3056,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2021 m. liepos 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 271,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinio netenkino.

4.       Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovė 2020 m. birželio 3 d. Atliekų tvarkymo sutartimi Nr. ŠAT/BIR-03 prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl susidarė 2649,36 Eur skola. Nustatė, jog 2021 m. gegužės 17 d. pasirašyta Taikos sutartimi atsakovė sutiko su 3416,31 Eur dydžio skola (2649,36 Eur skola, 705,99 Eur delspinigiai ir 60,96 Eur palūkanos) ir jos sumokėjimo grafiku (Taikos sutarties 2.1 punktas). Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Taikos sutartis ar atskiri jos punktai būtų pripažinti negaliojančiais.

5.       Teismas pažymėjo, kad atlikdama mokėjimus atsakovė nurodydavo juos atliekanti pagal Taikos sutartį. Padarė išvadą, jog atsakovė suprato ir sutiko su Atliekų tvarkymo sutarties 4.6 punkte numatytomis pasekmėmis, o atsakovės argumentus dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų nesąžiningumo ir neteisėtumo laikė nepagrįstais. Tokią išvadą padarė įvertinęs tai, jog abi šalys yra juridiniai asmenys, verslininkai, kuriems taikomi didesni atidumo reikalavimai ir kiekvienas sąžiningas, protingas ir apdairus asmuo turi/gali pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba susilaikyti nuo veiksmų, kad sutartį šalys sudarė kaip lygiateisės šalys laisva valia ir neverčiamos.

6.       Teismas vertino, kad atsakovė kaip verslininkė turėjo suprasti ir suprato kokiomis sąlygomis sudarė sutartis ir kokias pareigas prisiėmė Sutarties 4.6 punktu bei Taikos sutarties 2.1 punktu. Sprendė, jog atsakovei neatsiskaičius pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir Taikos sutartyje nustatytą mokėjimo grafiką, iš esmės neginčijant skolos dydžio ir po ieškinio gavimo teisme dienos (2021 m. birželio 30 d.) sumokėjus ieškovei bendrai 700,00 Eur, priteisė likusią 2456,31 Eur skolą.

7.       Teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl 600,00 Eur baudos iš atsakovės priteisimo. Nurodė, kad šalys sudarytos Taikos sutarties 4.1 punktu susitarė, kad atsakovei praleidus sumokėti dalį skolos pagal mokėjimo grafike nustatytą terminą virš 7 dienų, ieškovė turi teisę pareikalauti iš atsakovės sumokėti visą likusią mokėtiną sumą iš karto su papildomai priskaičiuota 600,00 Eur bauda.  

8.       Teismas taip pat tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3056,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2021 m. liepos 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.       Apeliantė UAB „Inoda“ pateiktu apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, sumažinant priteistos iš atsakovės skolos dalį iki 1089,36 Eur, proporcingai patenkinto ieškinio reikalavimo daliai paskirstant šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas; 2) likusioje dalyje ieškinį atmesti; 3) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1.        nors teismas pagrįstai nustatė, jog po ieškinio teisme gavimo dienos atsakovė sumokėjo ieškovei viso 700,00 Eur, ieškovė pateiktame dublike sumažino reikalavimą ir prašė priteisti 2256,31 Eur, tačiau teismas į tai skundžiamame sprendime neatsižvelgė. Spręsdamas dėl skolos dydžio teismas turėjo priimti ieškovės ieškinio dalies atsisakymą ir nutraukti bylos dalį dėl atsisakytos reikalaujamos skolos dalies;

9.2.        spręsdamas priteistinos skolos dalį teismas neįvertino atsakovės 2021 m. gegužės 28 d. sumokėtų ieškovei 860,00 Eur, kuriuos ieškovė neteisėtai užskaitė kaip netesybų padengimą. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovės argumentų, jog ieškovė neturėjo teisinio pagrindo atsakovės sumokėtus 860,00 Eur užskaityti palūkanų ir delspinigių padengimui;

9.3.        ieškovės teisės savarankiškai paskirstyti gautas įmokas numatytos CK 6.54 straipsnyje. Atsakovė 2021 m. gegužės 28 d. mokėjimo pavedime nurodė, kad mokėjimas atliktas pagal Taikos sutartį, ji nesutampa su netesybų dydžiu ir nepatvirtina mokamų netesybų. Be to, Taikos sutartyje šalys nesusitarė dėl delspinigių mokėjimo tvarkos ir jų užskaitymo. Pagal Taikos sutarties  2.1 punktą atsakovė įsipareigojo sumokėti 860 Eur iki 2021 m. gegužės 21 d., ką ir padarė 2021 m. gegužės 28 d. Ieškovė nepareikalavo sumokėti visos likusios sumos, nereiškė pretenzijų dėl įsiskolinimo apmokėjimo dalimis, reikalavimo dėl delspinigių nereiškė, PVM sąskaitų faktūrų su paskaičiuotais delspinigiais nepateikė, todėl ieškovės teiginiai dėl atsakovės tariamo žinojimo apie delspinigių užskaitą, prieštarauja nurodytoms aplinkybėms. Be to, gavusi mokėjimo nurodymus su įrašais dėl mokėjimo paskirties, ieškovė negalėjo vertinti įmokų paskirties kitaip nei skolos mokėjimo pagal šalių sudarytą sutartį;

9.4.        šalys ginčo sutarčių vykdymo metu praktikoje netaikė delspinigių mokėjimo, o ieškovei pateikus sąskaitas faktūras ir dalimis sumokant įsiskolinimo sumą ieškovė nuo 2020 m., gruodžio 4 d. iki 2021 m. gegužės 14 d. nereikalavo delspinigių iš atsakovės ir nebuvo jų paskaičiavusi. Be to, pateiktame 2021 m. rugpjūčio 5 d. „Tarpusavio skolų suderinimo akte“ ieškovė vienasmeniškai nurodė, kad 2021 m. gegužės 17 dienai visa skola buvo 2649,36 Eur, nenurodydama delspinigių, palūkanų ar baudos, kas patvirtina tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius dėl netesybų apskaičiavimo ir mokėjimo. Atsakovės sužinojimas apie atliktą delspinigių dengimą iš ieškinio turinio buvo siurprizinis ir netikėtas, todėl negali būti laikomas sąžiningu;

9.5.        šalys 2021 m. gegužės 17 d. sudaryta Taikos sutartimi susitarė, jog atsakovė sumokės ieškovei 3416,31 Eur skolos (sudaro 2649,36 Eur skola, 705,99 Eur delspinigių ir 60,96 Eur palūkanų). Tuo tarpu Taikos sutartimi buvo nustatyta, kad skolininkas besąlygiškai ir neatšaukiami pripažįsta bei patvirtina skolos faktą ir dydį, susidariusį pagal 3.1 punkte nurodytas PVM sąskaitas faktūras, kas sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė patvirtinto tik skolą, susidariusią laiku neapmokant 3.1 punkte nurodytų PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma sudarė 2649,36 Eur. Taikos sutarties sąlygų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, o skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė sutiko su 3416,31 Eur dydžio skola;

9.6.        Taikos sutarties sąlyga dėl delspinigių, palūkanų, kaip ir pats delspinigių, palūkanų dydis, jo nepagrįstas apskaičiavimas, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai bei gerai moralei, yra nesąžininga. Neaišku, kokiu pagrindu ir kaip apskaičiuota 705,99 Eur delspinigių sumas, kuri yra neprotingai didelė ir sudaro beveik trečdalį skolos sumos. Be to, ieškovei reikalaujant sumokėti ir 600 Eur baudą, netesybų suma sudaro 1305,99 Eur ir yra didesnė nei nesumokėta 1089,36 Eur skola. Toks šalių susitarimas prieštaravo tarp šalių 2020 m. birželio 6 d. sudarytai atliekų tvarkymo sutarčiai Nr. ŠAT/BIR-03, kurioje nebuvo numatytas ir baudos mokėjimas;

9.7.        Taikos sutarties sąlygose įtvirtinta, jog kiekviena iš šalių turi teisę pateikti taikos sutartį tvirtinti teismui. Taigi taikos sutartyje nustatytos sąlygos sietinos su jos patvirtinimu, kas nebuvo atlikta;

9.8.        byloje nėra jokių duomenų apie ieškovės patirtus nuostolius, todėl ieškinyje nurodyto dydžio delspinigiai (705,99 Eur) ir 600 Eur bauda neadekvati sankcija padarytas sutarties pažeidimui bei ieškovės patirtiems nuostoliams;

9.9.        taikos sutartyje nurodytas delspinigių dydis taip pat yra nesąžiningas ir prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl buvo prašoma pirmosios instancijos teismo pripažinti Sutarties sąlygą ir Taikos sutarties sąlygą dėl delspinigių dydžio niekinėmis ir negaliojančiomis bei atsisakyti ją taikyti spręsdamas ginčą. Apylinkės teismas šių aplinkybių nepagrįstai nenagrinėjo, laikydamas jas nereikšmingomis sprendžiant šį ginčą;

9.10.       paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso normas. Neatsižvelgdamas į tai, jog ieškinys tenkintas iš dalies, teismas ieškovei priteisė iš atsakovės visas 271,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, nepriteisdamas iš ieškovės atsakovei dalies jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

10.       Ieškovė UAB „Šatruva“ atsiliepime su apeliaciniu skundo nesutinka, prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime remiasi tokiais argumentais:

10.1.       ieškovė 2021 m. gegužės 28 d. atliktą 860 Eur įmoką paskirstė laikydamasi imperatyvios CK 6.54 straipsnyje įtvirtintos įmokų paskirstymo tvarkos. Atlikdama įmoką, atsakovė mokėjimo paskirtyje nurodė „pagal taikos sutartį“, todėl įmoka pagrįstai priskirta Taikos sutartyje numatytos skolos, kurią sudarė ne tik pagrindinė skola, bet ir palūkanos ir delspinigiai, padengimui;

10.2.       įmokos paskirstymo aplinkybė teisinės reikšmės neturi, kadangi susidariusi skola tarp šalių yra ne tęstinio pobūdžio, o paslaugos atsakovei jau nėra teikiamos. Kadangi įmokos paskirstymas jokios reikšmės ginčijamos skolos dydžiui neturi, svarbu, jog įmoka buvo priimta ir jos dydžiu sumažintas įsiskolinimas;

10.3.       atsakovės argumentai, susiję su Taikos sutarties sąlygų nesąžiningumu ir prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai bei gerai moralei         yra deklaratyvaus pobūdžio. Apeliantė nepagrindė, kodėl Taikos sutartis prieštarauja Atliekų tvarkymo sutarčiai, taip pat nenurodo, kokioms konkrečiai normoms prieštarauja Taikos sutartis. Be to, Taikos sutartis sudaryta tarp lygiaverčių juridinių asmenų, iš jų nė vienas nebuvo verčiamas sudaryti nenaudingą sandorį, todėl nėra pagrindo vertinti, jog sudarytas nenaudingas sandoris dėl nesąžiningų ar neteisėtų veiksnių. Šalių sudarytos Taikos sutarties sudarymo metu atsakovės darbuotojų skaičius išaugo, todėl atsakovė buvo puikios finansinės būklės, intensyviai didino savo darbų apimtis, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog atsakovė nepajėgi įgyvendinti Taikos sutarties;

10.4.       aplinkybė, jog ieškovė iki sudarant Taikos sutartį neskaičiavo atsakovei delspinigių, numatytų Atliekų tvarkymo sutartyje, pagrindžia ieškovės gerą valią ir verslo kultūrą tikintis taikiai ir ne ginčo būdu gauti apmokėjimą už suteiktas paslaugas. Be to, tai, jog iki Taikos sutarties sudarymo nebuvo reikalaujama delspinigių, neapriboja šalių dėl jų tartis Taikos sutaryje ar ieškovei reikalauti sąžiningo sutarties vykdymo;

10.5.       Taikos sutartimi sulygtų netesybų mažinimui turi būti akivaizdus pagrindas. Taikos sutartis buvo sudaryta atsakovei ilgą laiką pažeidžiant savo pareigas atsiskaityti su sąžiningai ir kokybiškai paslaugas suteikusia ieškove, todėl Taikos sutartyje šalių laisva valia nurodytos netesybos laikytinos proporcingomis ir kone vienintelėmis teisėtomis priemonėmis užtikrinančiomis sutarties laikymąsi. Netesybų sumažinti nėra pagrindo ir dėl to, jog atsakovė yra ekonomiškai stiprus juridinis asmuo, piktybiškai vengia apmokėti už prieš daugiau kaip metus laiko (pirmoji neapmokėta sąskaita faktūra išrašyta 2020 m. lapkričio 30 d.) suteiktas kokybiškas paslaugas, kurioms jis neturėjo jokių pretenzijų, Taikos sutartis buvo sudaryta laisva ūkinę veiklą vykdančių juridinių asmenų valia, remiantis Atliekų tvarkymo sutarties nuostatomis ir joje įtvirtintais įkainiais bei numatytais delspinigiais;

10.6.       Skundžiamame sprendime bylinėjimosi išlaidos pagrįstai tenkintos pilna apimtimi, kadangi iš esmės tenkintas ieškovės reikalavimas. Ieškinys tenkintas iš dalies tik dėl to, jog prašyta priteisti skolos suma buvo sumažinta bylos eigoje;

10.7.       kaip pagrįstai nurodė apeliantės atstovas, apeliantė 2021 m. rugsėjo 8 d. atliko 400 Eur pavedimą skolai grąžinti, todėl ieškovė sumažino reikalavimą nuo 2856,31 Eur iki 2456,31 Eur, kurį sudarė 2256,31 Eur skola ir 200 Eur bauda. Todėl sutiktina su apeliante, jog skundžiamu sprendimu priteista didesnė reikalavimo suma nei buvo prašoma priteisti teismo posėdžio metu ir skundžiamo sprendimo dalis turėtų būti pakeista.

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12.       Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

14.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės priteista skola, ieškovės atliktus mokėjimus užskaitant pagal CK 6.54 straipsnį kaip netesybas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, įrodinėdama, jog priteistas nepagrįstai didelis skolos dydis ieškovei, kadangi ieškovė atliktus mokėjimus neturėdama teisinio pagrindo užskaitė kaip netesybas pagal CK 6.54 straipsnį, be to, sudarytoje Taikos sutartyje nebuvo sutartas užskaitymas bei delspinigių mokėjimo tvarka ir dydis. Apeliantė taip pat remiasi argumentu, jog Taikos sutarties sąlyga dėl delspinigių, palūkanų, kaip ir pats delspinigių, palūkanų dydis, jo nepagrįstas apskaičiavimas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai bei gerai moralei, yra nesąžininga, be to, sutartiniuose santykiuose ieškovė neskaičiuodavo delspinigių. Atsakovė savo ruožtu remiasi argumentu, jog mokėjimus užskaitė vadovaudamasi imperatyviu CK 6.54 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, vadovaudamasi Taikos sutartimi, o tai, kad praktikoje nebuvo skaičiuojami delspinigiai, nesudaro pagrindo vertinti, jog Taikos sutartimi šalys negali susitarti dėl delspinigių. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

16.       Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. birželio 3 d. šalys sudarė Atliekų tvarkymo sutartį Nr. ŠAT/BIR-03, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis išvežti atsakovės pateiktas statybines, pastatų griovimo, kitas atliekas bei šiukšles ir jas sutvarkyti teisės aktų nustatyta tvarka, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka bei terminais tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove pagal jos pateiktas PVM sąskaitas faktūras.

17.        Nustatyta, kad už suteiktas paslaugas atsakovei išrašytos 2020 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ŠAT0002967 - 774,40 Eur (neapmokėta dalis 340,68 Eur), 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ŠAT0003043 - 784,08 Eur, 2021 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ŠAT0003094 - 217,80 Eur, 2021 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ŠAT0003146 - 217,80 Eur, 2021 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ŠAT0003211 - 871,20 Eur, 2021 m. balandžio 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ŠAT0003251 - 217,80 Eur. Viso pagal PVM sąskaitas faktūras susidarė neapmokėta 2649,36 Eur suma.

18.       Ieškovė 2021 m. gegužės 14 d. pranešime dėl skolos sumokėjimo atsakovei nurodė, kad iš jos išieškotiną sumą sudaro - 2649,36 Eur skola, 0,2 proc. dydžio delspinigiai bei 6 proc. dydžio metinės palūkanos, t. y. - 2649,36 Eur skola, 404,60 Eur delspinigiai ir 3,51 Eur palūkanos, o skola turi būti sumokėta per 3 kalendorines dienas nuo pranešimo gavimo dienos. 2021 m. gegužės 17 d. šalys pasirašė Taikos sutartį, kuria susitarė dėl atsakovės skolos - 3416,31 Eur dydžio (2649,36 Eur skola, 705,99 Eur delspinigiai ir 60,96 Eur palūkanos) ir mokėjimo grafiko (2.1 punktas), o taip pat, kad atsakovei praleidus sumokėti dalį skolos pagal grafiką virš 7 dienų, ieškovė turi teisę pareikalauti sumokėti visą likusią mokėtiną sumą iš karto su papildomai priskaičiuota 600,00 Eur bauda (Taikos sutarties 4.1 punktas).

19.       Iš byloje pateikto 2021 m. gegužės 28 d. mokėjimo dokumento matyti, jog atsakovė po Taikos sutarties pasirašymo sumokėjo 860,00 Eur. Po ieškinio gavimo teisme dienos (2021 m. birželio 30 d.) atsakovė atliko 2021 m. liepos 20 d. - 300,00 Eur ir 2021 m. rugsėjo 8 d. - 400,00 Eur pavedimus.  

20.       Ieškovė, atlikusi aukščiau pervestų sumų išskaičiavimus, sukonkretino galutinę sumą, nurodydama, jog atsakovės skola sudaro 2456,31 Eur, kuri susideda iš 2256,31 Eur skolos ir 200,00 Eur baudos.

Dėl ginčo esmės

21.       Ginčydama skundžiamą sprendimą apeliantė įrodinėja, jog atsakovei atlikus mokėjimus, ieškovė nepagrįstai atliktus mokėjimus užskaitė netesyboms, kadangi Taikos sutartimi šalys nesusitarė dėl delspinigių mokėjimo tvarkos ir užskaitymo, Taikos sutartimi ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. „Tarpusavio skolų suderinimo akte“ patvirtino tik skolą, o pagal tarpusavio praktiką šalys delspinigių sutartiniuose santykiuose neskaičiavo.

22.       Byloje pateikta šalių sudaryta 2020 m. birželio 3 d. Atliekų tvarkymo sutartimi Nr. ŠAT/BIR-03 be kita ko sulygta, jog atsakovei laikus neatsiskaičius su ieškove, atsakovė įsipareigoja mokėti ieškovei 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (4.6 punktas). Šalių sudarytos Taikos sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad atsakovė

23.       Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog Taikos sutartis ar atskiri jos punktai būtų pripažinti negaliojančiais. Taigi sudaryta Taikos sutartimi šalių nustatytų teisių ir pareigų, įgyvendinant sutarties privalomumo principą, turi būti laikomasi.

24.       Tai, jog Taikos sutartis nepatvirtinta teisme, nesudaro pagrindo teigti, jog šalių Taikos sutartimi susitartos sąlygos negalioja. Įstatyme nustatyta tiek teismo patvirtinta, tiek šalių tarpusavio susitarimu, nesikreipiant į teismą, sudaryta taikos sutartis (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo doktriną priklausomai nuo to, patvirtinta taikos sutartis teismo nutartimi ar tik ją sudariusių asmenų parašais, priklauso taikos sutarties teisinė galia (CK 1.76 straipsnis). Kai taikos sutartis sudaryta jos šalių ir nepatvirtinta teismo, jos galiojimui, keitimui, nuginčijimui, vykdymui ir kt. klausimams taikomos bendrosios sandorių ir sutarčių teisės taisyklės ir jose įtvirtinta tvarka. Tuo tarpu teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011, kt. ). Taigi teismo nepatvirtintos taikos sutartys ir į jas panašaus pobūdžio susitarimai turėtų būti laikomi teisiškai saistančiais sutarties privalomumo principo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021, 25 punktas).

25.       Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, taikos sutartis – tai viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų Civilinio kodekso, rūšių. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia apie taikos sutarties turinį, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Sutarties laisvės principą ir procesinį šalių dispozityvumą šiuo atveju riboja tik CK 6.984 straipsnyje įtvirtinti atvejai, t. y. taikos sutartis negalioja dėl asmenų teisinio statuso ar veiksnumo, dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyviosios teisės normos, taip pat taikos sutartys dėl klausimų, susijusių su viešąja tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011; 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261-611/2020, 15 punktas). 

26.        Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu jog Taikos sutarties sąlygų, susijusių su netesybomis, nėra pagrindo pripažinti nesąžiningomis ar prieštaraujančiomis imperatyvioms teisės normoms, viešai tvarkai ar gerai moralei. Kaip matyti, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog abi šalys yra lygiaverčiai juridiniai asmenys, verslininkai, kuriems taikomi didesni atidumo reikalavimai, juridiniai asmenys yra turintys praktikos verslo santykiuose, o byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti apie Taikos sutartį sudariusių asmenų valios išraiškos ydingumą. Taigi atsakovė, pasirašydama Taikos sutartį, neabejotinai suprato Taikos sutarties sąlygas ir jų nesilaikymo teisines pasekmes. Pažymėtina ir tai, jog nors apeliantė su skola sutinka ir neginčija aplinkybės, kad apskritai nėra skolinga ieškovei, tačiau net ir laikydama, jog Taikos sutartimi susitarė tik dėl skolos ir apmokėjimo grafiko (3.1 punktas), byloje esantys mokėjimo pavedimai pagrindžia, kad grafiko nebuvo laikomasi, o skola nesumokėta iki šiol. Apeliantės argumentai, jog Taikos sutarties sąlygos nesąžiningos, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešai tvarkai bei gerai moralei, taip pat ir Atliekų tvarkymo sutarčiai, laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Kaip jau buvo minėta, dėl delspinigių skaičiavimo laiku neatsiskaičius už suteiktas paslaugas susitarta Atliekų tvarkymo sutarties 4.6 punkte, todėl delspinigių perkėlimas į Taikos sutarties sąlygas konkrečia suma, nelaikytinas kaip siurprizinė sąlyga atsakovei. Apeliantės argumentas, jog iki sudarant Taikos sutartį šalys sutartiniuose santykiuose faktiškai neskaičiavo delspinigių ir jų nereikalavo, nesudaro pagrindo vertinti Taikos sutarties sąlygų kaip nesąžiningų. Pastebėtina, kad delspinigių skaičiavimas buvo sulygtas dar Atliekų tvarkymo sutartimi, todėl jų (ne)skaičiavimas yra paslaugas teikiančios šalies (šiuo atveju ieškovės) teisė ir nebūtinai sudaro pagrindą teigti, jog sutartiniuose santykiuose iš pareigą atsiskaityti pažeidusios sutarties jie negali būti reikalaujami mokėti.

27.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymai nedraudžia susitarti dėl papildomų įsipareigojimų. Taigi, šalys turi teisę taikos sutartyje nustatyti tinkamo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo būdą, pvz., susitarti dėl netesybų (kaip šiuo atveju – delspinigių, baudos) mokėjimo. Taigi aplinkybė, jog sudarydamos Taikos sutartį šalys susitarė atsakovei praleidus pagal mokėjimo grafiką dalies skolos sumokėjimą daugiau kaip septynias dienas, taikyti pasekmes –mokėtiną 600 Eur baudą, nesudaro pagrindo vertinti, jog tokia Taikos sutarties nuostata prieštarauja Atliekų tvarkymo sutarčiai.  

28.       Pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį netesybos yra viena iš prievolių užtikrinimo priemonių. Netesybos yra apibrėžiamos kaip įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, išreikšta baudos ar delspinigių forma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš byloje pateiktų mokėjimo dokumentų, atsakovė nesilaikė Taikos sutartyje sutarto mokėjimo grafiko, apeliantė tokios aplinkybės neįrodinėjo, todėl ieškovė turėjo teisę reikalauti Taikos sutarties 4.1 punkte numatytas pasekmes.

29.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybų taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pažymi, kad netesybos atlieka esamų ir būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, skatindamos šalis įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų (delspinigių, baudos) yra skirta ir tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019 46 punktą).

30.       Šalių teisė susitarti dėl netesybų ir dėl jų dydžio yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Taigi, šis principas apima teisę šalims taikos sutartyje ne tik susitarti dėl esminių sutarties prievolių, bet ir savo nuožiūra nustatyti tokių įsipareigojimų tinkamo vykdymo sąlygas, jei jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CPK 42 straipsnio 2 dalis, CK 6.984 straipsnis).

31.       Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017, 19 punktas). Nors CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prievolės įvykdymas iš dalies kaip pagrindas, leidžiantis teismui netesybas sumažinti, tačiau įstatyme nenustatyta konkrečių prievolės įvykdymo dalių ir jų santykio su netesybomis, todėl kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar yra galimybė mažinti netesybas šiuo pagrindu, nustatomi kiekvienoje konkrečioje byloje.

32.        Apeliantė nurodo, jog ieškovei reikalaujant sumokėti ir paskaičiuotus delspinigius, ir 600,00 Eur baudą, bendra netesybų suma sudaro 1305,99 Eur ir yra didesnė nei nesumokėta 1089,36 Eur skola, todėl tai neadekvati suma padarytiems pažeidimams. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka. Kaip jau buvo minėta aukščiau, šalys Taikos sutartį pasirašė laisva valia, abi šalys yra lygiaverčiai versle dalyvaujantys juridiniai asmenys. Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad atsakovė nors skolos ir neginčija, tačiau išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neapmoka gana ilgą laiką (pirmoji neapmokėta PVM sąskaita faktūra išrašyta dar 2020 m. lapkričio 30 d.). Nors tarp šalių sudaryta Taikos sutartis, tačiau ir taikos sutartimi sutarto grafiko nebuvo laikomasi ir mokėjimai atlikti nedidelėmis sumomis, o byloje iki šiol nėra duomenų apie tai, kad būtų visiškai atsiskaityta su ieškove. Taigi kaip matyti iš byloje esančių faktinių aplinkybių, atsakovė, pažeisdama sutartinę pareigą atsiskaityti, su ieškove neatsiskaito gana ilgą laiką, t. y. daugiau kaip vienerius metus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje faktines aplinkybes, apeliantės procesinį elgesį, neįvykdytą Taikos sutarties prievolės (skolos) dalį, sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo mažinti Taikos sutartimi sutartimi sulygtas netesybas.

33.       Nustatęs, jog Taikos sutartimi šalys susitarė ne tik dėl skolos, bet ir netesybų, o jų nėra teisinio pagrindo sumažinti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovė pagrįstai atliko įmokų paskirstymą pagal CK 6.54 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl įmokų paskirstymo tvarkos, todėl turėtų būti taikoma CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta tvarka, kur pagal šio straipsnio 2, 3, 4 dalis įmokos, gautos iš skolininko antrąja eile, skiriamos išlaidoms susijusioms su palūkanomis pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečia eile netesyboms (delspinigiams ir baudoms) mokėti, o ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė būtų pažeidusi CK 6.54 straipsnio nuostatas. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė mokėjimo pavedimuose nurodė atliekamų mokėjimų paskirtį „Pagal taikos sutartį“, taigi ieškovė pagrįstai atliktus mokėjimus paskirstė Taikos sutartyje numatytai skolai padengti, kurią sudarė ne tik skola, bet ir netesybos.

34.       Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos skundžiamame sprendime neatsižvelgė į ieškovės sumažintą reikalavimą, dėl ko priteisė per didelę skolos sumą. Su tokiu apeliantės argumentu sutinka ir ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodydama, jog atsakovės skola, atskaičius atliktus mokėjimus po ieškinio pareiškimo teisme dienos, sudaro 2256,31 Eur. Iš byloje pateiktų mokėjimo kvitų taip pat nustatyta, kad po ieškinio pateikimo dienos atsakovė atliko papildomą 700,00 Eur dydžio mokėjimą (atskirais pavedimais sumokėdama 300,00 Eur ir 400,00 Eur), dėl kurio sumažėjo ieškinio reikalavimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

     Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme 

35.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinio patenkinimo iš dalies atveju bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

36.       Apeliantė teikdama apeliacinį skundą nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, kadangi ieškinys buvo patenkintas iš dalies.

37.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais ir sprendžia, jog nėra pagrindo perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidų. Nors skundžiamame sprendime nustatyta, kad ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau toks rezultatas buvo nulemtas atsakovės atlikto mokėjimo aplinkybės. Ieškovės reikalavimas, neatsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, patenkintas visiškai, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo kitaip nei tai sprendė pirmosios instancijos teismas.

      Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Kadangi apeliacinio skundo reikalavimai netenkinti, apeliantė neįgijo teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies pakeitimas nagrinėjamu atveju galutinio teisinio rezultato nelemia ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliacinis skundas patenkintas iš dalies. Taigi toks pakeitimas, kuris prilygsta aritmetinės klaidos ištaisymui, neturi teisinės reikšmės ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymui apeliacinės instancijos teisme.

39.       Atmetus apeliantės reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos ieškovei. Ieškovė pateikė įrodymus, jog patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, jas sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas.

40.       Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, numatytų maksimalių priteistinų dydžių. Bylinėjimosi išlaidos atitinka taip pat teisingumo ir sąžiningumo principus, todėl iš atsakovės priteistina ieškovės naudai 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

    Dėl civilinės bylos baigties

41.       Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Taigi apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišeliminavo iš prašomų priteisti sumų po ieškinio pareiškimo atlikto 700,00 Eur pavedimo, keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, išskaičiuojant iš prašomų priteisti skolos ir baudos sumų atliktą 700,00 Eur pavedimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

42.        Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

   Pakeisti  Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėsti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inoda“, j. a. k. 303266607, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šatruva“, j. a. k. 147485928, naudai 2256,31 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt šešis eurus 31 ct) skolos, 200,00 Eur (du šimtus eurų 00 ct) baudos, 6 proc. (šešių procentų) dydžio procentų metines palūkanas už priteistą 2456,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2021 m. liepos 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 271,00 Eur (du šimtus septyniasdešimt vieną eurą 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.“

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inoda“, j. a. k. 303266607, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šatruva“, j. a. k. 147485928, naudai 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Loreta Bujokaitė