Civilinė byla Nr. 3K-3-379-701/2015                                                                  

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12871-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 26.8; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo; suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Nordea Bank“, atstovaujama akcinės bendrovės „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus, N. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens nemokumą, kaip vieną iš fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

              Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratore paskiriant UAB „Forsina“. Ji nurodė, kad 2008 m. kovo 28 d. sudarė su suinteresuotu asmeniu AB „Nordea Bank“ (toliau – ir bankas) būsto kreditavimo sutartį, kurios pagrindu pareiškėjai buvo suteiktas 91 230 Eur kreditas būstui daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), įsigyti. Įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymui užtikrinti pareiškėja įkeitė bankui jai nuosavybės teise priklausantį turtą – butą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja ir UAB „BSI kompanija“ 2008 m. balandžio 2 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „BSI kompanija“ (pardavėjas) įsipareigojo pastatyti ir perduoti nuosavybės teisę pareiškėjai (pirkėjai) į butą (duomenys neskelbtini), o pareiškėja – sumokėti bendrovei 311 000 Lt (90 071,83 Eur): pirmąją (300 000 Lt) (86 886,01 Eur) įmoką – per 10 kalendorinių dienų nuo preliminariosios sutarties pasirašymo, o antrąją (11 000 Lt) (3185,82 Eur) įmoką – po pareiškėjos nuosavybės teisės į butą įregistravimo. UAB „BSI kompanija“ 2009 m. spalio 2 d. iškelta bankroto byla ir pareiškėja nuosavybės teisės į nurodytą butą neįgijo, nes bankroto procedūrų metu visas pastatas, kuriame yra butas, 2010 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu perleistas UAB „Smėliakalnis“ nuosavybėn. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 5 d. nutartimi BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje patvirtino pareiškėjos 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) finansinį reikalavimą. Pareiškėjos teigimu, ji 2012 m. pabaigoje neteko darbo ir nebegalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų bankui pagal kreditavimo sutartį. Bankas pranešė pareiškėjai, kad jeigu ji nesumokės susidariusios skolos, 2013 m. sausio 6 d. jis vienašališkai nutrauks kredito sutartį ir pradės išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, prašydama atidėti šešiems mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kredito dalies įmokų mokėjimą, kartu uždraudžiant bankui už šį laikotarpį skaičiuoti pareiškėjai įsipareigojimų nevykdymo ir papildomas palūkanas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos ieškinį atmetė. Sprendimas apskųstas apeliacine tvarka. Pareiškėja taip pat nurodė, kad 2007 m. lapkričio 5 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią pasiskolino iš suinteresuoto asmens N. B. 45 000 Lt (13 032,90 Eur), tačiau paskolos jai negrąžino. Taigi iš viso pareiškėja skolinga bankui ir N. B. 291 847,72 Lt (84 524,94 Eur). Pareiškėjos teigimu, ji šiuo metu per mėnesį gauna 760 Lt (220,11 Eur) darbo užmokesčio ir jis skiriamas jos būtiniesiems poreikiams tenkinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 2 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą. Teismas nurodė, kad, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, būtina nustatyti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turi būti atsisakyta ją iškelti (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalis), viena jų – pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu pareiškėjo nemokumo būklė turi atitikti įstatyme nustatytus požymius (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos finansinės padėties, nustatė, kad pareiškėja turi turto: butą (duomenys neskelbtini), kuris įkeistas bankui, ir 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje. Teismas nesutiko su pareiškėja, kad bankui įkeisto buto vertė – 103 000 Lt (29 830,86 Eur); pažymėjo, kad pareiškėja remiasi Nekilnojamojo turto registre nurodyta buto vidutine rinkos verte, kuri nustatyta, atlikus masinį vertinimą, o tikroji turto rinkos vertė, teisės aktų tvarka jį įvertinus, paprastai būna didesnė. Dėl to teismas rėmėsi byloje pateiktu Hipotekos registro 2008 m. balandžio 9 d. išrašu, kuriame nurodyta šio buto vertė – 220 000 Lt (63 716,40 Eur). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos skolų ir įkeisto turto vertės santykį (291 847,72 Lt (84 524,94 Eur)/220 000 Lt (63716,40 Eur), sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjos finansinė padėtis yra labai prasta; pažymėjo, kad pareiškėja turi 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“, kurios bankroto procesas nepasibaigęs, neparduotas visas turtas, todėl yra galimybė, kad pareiškėja atgaus bent dalį skolos. Teismas nustatė, kad 2012 m. pabaigoje pareiškėja dirbo trijose darbovietėse: UAB „Kopranas“, UAB „Mansarda“ ir UAB „Finansinė sėkmė“, todėl atmetė kaip neįrodytus pareiškėjos teiginius, kad 2012 m. pabaigoje ji neteko darbo (CPK 178 straipsnis). Šiuo metu pareiškėja dirba tik UAB „Finansinė sėkmė“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kodėl likus keliems mėnesiams iki kreipimosi dėl bankroto bylos jai iškėlimo nutraukė darbo teisinius santykius su kitomis įmonėmis, ir vertino tokį pareiškėjos elgesį kaip sąmoningą siekį nebegauti pajamų; atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja yra darbingo amžiaus, finansininkė ir turi galimybių susirasti geriau mokamą darbą; kreipimosi į banką dėl kredito išdavimo metu gaudavo 3831 Lt (1109,53 Eur) darbo užmokesčio. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad pareiškėjos turto ir jos gaunamų pajamų pakanka didesnei daliai skolinių įsipareigojimų bankui padengti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi į banką dėl kredito suteikimo, nenurodė, jog pasiskolino iš N. B. 45 000 Lt (13 032,90 Eur), ir sutiko su banko argumentu, kad, žinodamas šią aplinkybę, jis nebūtų suteikęs pareiškėjai 91 230 Eur paskolos. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjos skolinių įsipareigojimų suma viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą dydį, tačiau ji turi galimybių per protingą terminą, realizuodama jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, šiuos įsipareigojimus įvykdyti; be to, kitoje civilinėje byloje prašo atidėti prievolės bankui įvykdymą, nurodydama, kad turi galimybių įvykdyti ją ateityje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartį nepakeistą. Teismas nurodė, kad sprendžiant fizinio asmens nemokumo klausimą pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo momentu vertinamas vienintelis kriterijus, nustatytas FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, t. y. fizinio asmens negalėjimas įvykdyti įsipareigojimo, kurio mokėjimo terminas yra suėjęs, o suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – ir MMA). Fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjos ir banko sudaryta kredito sutartis nenutraukta, t. y. visos skolos mokėjimo terminas dar nėra suėjęs; kita vertus, pažymėjo, kad net jei ir būtų suėjęs skolos mokėjimo terminas, pareiškėja savo skolinius įsipareigojimus galėtų vykdyti parduodama nuosavybės teise valdomą butą. Aplinkybė, kad šis butas įkeistas bankui, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis negali būti parduodamas iš varžytynių ar perleidžiamas bankui už skolos (jos dalies padengimą), taip sumažinant pareiškėjos turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju šalių argumentai, susiję su bankui įkeisto buto verte, pareiškėjos darboviečių skaičiumi 2012 m., jos galimybe patenkinti turimą finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje, teisiškai nereikšmingi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis bei išspręsti klausimą iš esmės – iškelti kasatorei bankroto bylą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo FABĮ 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorė turi nedaug pradelstų skolų, pardavusi jai priklausantį butą, galėtų atsiskaityti su kreditoriais, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ji nemoki (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pernelyg formaliai aiškino FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieną iš asmens nemokumo kriterijų – negalėjimą įvykdyti skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013; Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-854-730/2014). Apeliacinės instancijos teismas nesirėmė šiais išaiškinimais ir netyrė, kokios yra pareiškėjos realios finansinės galimybės grąžinti skolas, ypač atsižvelgiant į tai, kad bankas ketina nutraukti kredito sutartį. Kasatorė pažymi, kad, bankui nutraukus kredito sutartį, kasatorė būtų jam skolinga              291 847,72 Lt (84 524,94 Eur); sutartis nenutraukta tik dėl tos priežasties, kad iki Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1238-881/2014 priėmimo bankui buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas nutraukti kredito sutartį ir nukreipti skolos išieškojimą į įkeistą butą. Tačiau teismui nurodytoje civilinėje byloje priėmus sprendimą (ieškinį atmetus), laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Bankas procesiniuose dokumentuose teismui pripažino, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas trukdė jam apginti savo teisėtus interesus (nutraukti sutartį ir nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą). Kasatorės teigimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ją nemokia.

2. Dėl netinkamo įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 178–185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai, nustatydami kasatorei priklausančio turto vertę ir jos reikšmę sprendžiant dėl kasatorės nemokumo, paskirstydami įrodinėjimo pareigą, netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178–185 straipsniai). Pirma, kasatorei priklausančio ir bankui įkeisto buto vertė yra du kartus mažesnė, nei nustatytoji pirmosios instancijos teismo. Kasatorė pateikė teismui VĮ Registrų centro 2014 m. kovo 26 d. pažymą ir     2014 m. liepos 3 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurios patvirtina, kad buto vertė yra apie 105 000 Lt (30 410,10 Eur), o ne 220 000 Lt (63716,40 Eur), kaip sprendė pirmosios instancijos teismas. Tiek ataskaitoje, tiek VĮ Registrų centro 2014 m. kovo 26 d. pažymoje nurodytos buto vertės iš esmės sutapo. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į kasatorės pateiktus įrodymus, rėmėsi Hipotekos registro 2008 m. balandžio 9 d. išraše nurodyta buto verte, nors ji nustatyta daugiau kaip prieš šešerius metus. Kasatorės nuomone, pateikti įrodymai patvirtina, kad jos skola daug didesnė, nei turimas turtas, gaunamos pajamos per mėnesį – tik 760 Lt          (220,11 Eur), todėl kasatorės finansinė padėtis yra labai prasta. Kasatorė pažymi, kad, iškėlus bankroto bylą, ji turėtų galimybę atkurti savo mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais; ji aktyviai ieško geriau mokamo ir (ar) papildomo darbo; augant ekonomikai, tikėtina, kad galės gauti panašaus dydžio pajamas, kaip ir kreipimosi į banką dėl kredito sutarties sudarymo metu. Antra, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nepasisakė dėl byloje pateikto BUAB „BSI kompanija“ 2014 m. balandžio 3 d. rašto, kuris patvirtina, jog kasatorės 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) finansinis reikalavimas nurodytos įmonės bankroto byloje nebus patenkintas (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 6 punktas). Šiame rašte nurodyta, kad, 2014 m. balandžio 3 d. duomenimis, visų kreditorių patvirtintų ir patikslintų finansinių reikalavimų suma – 45 734 553,35 Lt (13 245 642,19 Eur), tarp jų: pirmosios eilės – 79 755,42 Lt (23 098,77 Eur), antrosios – 2 545 493,31 Lt (737 225,82 Eur), trečiosios – 43 109 304,62 Lt (12485317,60 Eur). Šiuo metu liko neparduotas neįkeistas turtas, kurio pardavimo kaina – 58 824,85 Lt (17 036,85 Eur). Kasatorės teigimu, pardavus šį turtą, bus patenkinta tik dalis pirmosios eilės kreditorių reikalavimų, o kasatorė yra trečiosios eilės kreditorė. Taigi, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra galimybė, jog kasatorės 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) finansinis reikalavimas bus iš dalies patenkintas, nepagrįsta. Trečia, bylos nagrinėjimo metu bankas laikėsi pozicijos, kad jeigu būtų žinojęs, jog kasatorė pasiskolino iš N. B. 45 000 Lt (13 032,90 Eur), tai nebūtų sudaręs su ja kredito sutarties. Nors bankas nepateikė jokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas su šiais banko argumentais sutiko ir sprendė, kad kasatorė buvo nesąžininga (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), o apeliacinės instancijos teismas apskritai dėl to nepasisakė. Kasatorės teigimu, kredito suteikimo metu ji turėjo turto, kurio vertė buvo 220 000 Lt (63 716,40 Eur), ir gaudavo per mėnesį 3831 Lt (1109,53 Eur) pajamų. Be to, bankas žinojo, kad 314 998,94 Lt (91 230 Eur) kreditas buvo suteikiamas panašios vertės nekilnojamajam turtui (t. y. butui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Taigi, kasatorės nuomone, nėra pagrindo spręsti, kad bankas, net ir žinodamas apie kasatorės turimą skolą (kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs), nebūtų suteikęs jai norimo dydžio kredito. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Byloje nėra ginčo, kad kasatorė beveik penkerius metus mokėjo bankui įmokas pagal kreditavimo sutartį, o tai reiškia, jog siekė vykdyti sutartį ir, kol neatsirado finansinių sunkumų, tai darė. Pirmosios instancijos teismas, nors ir neturėdamas konkrečių įrodymų, tačiau spręsdamas, kad kreditavimo sutartis su kasatore net nebūtų buvusi sudaryta, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB „Nordea Bank“, atstovaujamas AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus, prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas.

1. Dėl fizinio asmens nemokumo būklės nustatymo. Suinteresuoto asmens teigimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė FABĮ 2 straipsnio 2 dalies normą. Joje nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Kasatorė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta, o tik pradelsta sumokėti dalį įmokų pagal mokėjimų grafiką. Kasatorės teiginiai, kad, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, suinteresuotas asmuo nutrauks kreditavimo sutartį, neturi įtakos nagrinėjamai bylai, nes ketinimas nutraukti sutartį ateityje nereiškia, jog pradelsta sumokėti visą skolą pagal kredito sutartį FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, kitoje civilinėje byloje kasatorė teigė, kad ketina vykdyti kreditavimo sutartį, taip pat nurodo, jog netrukus tikisi gauti tokio paties dydžio pajamas, kaip ir kredito gavimo metu. Suinteresuoto asmens  nuomone, tokia kasatorės pozicija, kad ji ketina vykdyti sutartį, tačiau kartu siekia bankrutuoti, prieštaringa ir sudaro pagrindą suabejoti kasatorės sąžiningumu, taip pat spręsti, jog kasatorės situacija nėra labai bloga.

2. Dėl fizinio asmens turtinės padėties nustatymo. Suinteresuoto asmens nuomone, bylą nagrinėję teismai, nustatydami kasatorės turto vertę, teisingai aiškino ir taikė įrodinėjimo taisykles. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose nustatyta, kad fizinis asmuo kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo turi pateikti duomenis apie gaunamas ir numatomas gauti pajamas, visą savo turtą ir jo vertę. Pagal šiuos duomenis ir kitų byloje suinteresuotų asmenų pateiktus bei paties teismo surinktus įrodymus teismas vertina fizinio asmens turtinę padėtį. Kasatorės teiginiai, susiję su tariamai netinkamai nustatyta jos turto verte, grindžiami faktais, bet ne teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių pažeidimu ar nukrypimu nuo teismų praktikos. Kasatorė tik nurodo, kad teismai turėjo vadovautis būtent jos pateiktais įrodymais ir pagal juos priimti atitinkamas išvadas. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad kasatorės įkeisto turto vertė yra vertinamasis kriterijus, kuris nustatomas pagal byloje esančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad realesnė buto vertė yra toji, kuri nurodyta hipotekos lakšte (atlikus individualų vertinimą), nei Nekilnojamojo turto registre (nustatyta masinio vertinimo būdu). Įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pakartotinis vertinimas nėra kasacijos dalykas. Kasatorė nurodo, kad jos 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) finansinis reikalavimas BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje nebus patenkintas, tačiau neatskleidžia, dėl kokių priežasčių ji negynė savo interesų ir nereikalavo pripažinti nuosavybės teisės į butą, ketintą įsigyti iš UAB „BSI kompanija“, nesikreipė į nurodytą bendrovę dėl nuosavybės teisės perleidimo, todėl turi prisiimti kilusius neigiamus padarinius. Priešingai nei teigia kasatorė, byloje nėra jokių įrodymų, kad jos reikalavimas BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje nebus net iš dalies patenkintas.

3. Dėl fizinio asmens nesąžiningumo nustatymo. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą (jis byloje nenustatytas), bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Kasatorė, kreipdamasi dėl kredito suteikimo ir nenurodydama, kad turi gana didelį finansinį įsipareigojimą (45 000 Lt (13 032,90 Eur) skolą), suklaidino suinteresuotą asmenį dėl tikrosios savo finansinės padėties, be to, veikė neatsakingai ir rizikingai, nes, būdama skolinga, dar skolinosi iš banko. Suinteresuoto asmens teigimu, jeigu jis būtų žinojęs, kad kasatorė turi nurodyto dydžio skolą kitam asmeniui, jai nebūtų buvęs suteiktas     91 230 Eur kreditas. Be to, suinteresuoto asmens atžvilgiu kasatorė buvo (yra) nesąžininga dar ir dėl tos priežasties, kad kitoje civilinėje byloje siekė kuo ilgiau trukdyti suinteresuotam asmeniui nutraukti kredito sutartį ir pradėti išieškojimą iš įkeisto turto, nors šioje byloje teigia, jog prievolių nevykdys; kasatorei buvo pasiūlyta kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl laikinų įmokų mokėjimo, tačiau kasatorė jokių veiksmų nesiėmė. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad kasatorė taip pat buvo pateikusi teismui neteisingus duomenis apie jos darbovietes, o tai sukėlė pagrįstų abejonių dėl kasatorės siekio sąžiningai atskleisti informaciją apie pajamas. Kasatorė nurodė, kad ji 2012 m. pabaigoje neteko darbo, tačiau teismui pateikta duomenų, kad nurodytu laikotarpiu kasatorė dirbo trijose darbovietėse: UAB „Kopranas“ – nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., UAB „Mansarda“ – nuo 2011 m. birželio 8 d. iki 2014 m. kovo 24 d., UAB „Finansinė sėkmė“ – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. Dėl to kasatorės teiginys, kad ji nurodytu laikotarpiu neteko darbo, – neįrodytas (CPK 178 straipsnis.). Be to, kasatorė nenurodė, dėl kokių priežasčių su dviem įmonėmis nutraukė darbo sutartis, todėl, suinteresuoto asmens nuomone, neįmanoma nustatyti, ar kasatorė neteko darbo dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, ar išėjimu iš darbo sąmoningai siekė nebegauti pajamų. Suinteresuoto asmens teigimu, nurodyti argumentai patvirtina, kad kasatorės elgesys atitinka FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto kriterijus, t. y. laikytinas nesąžiningu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos fizinio asmens nemokumo sampratos ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, aiškinimo ir taikymo

Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojęs FABĮ suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl iš esmės pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kreiptis į teismą ir prašyti iškelti jiems bankroto bylą. Remiantis FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015; kt.). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).

FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios nuostatos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. <...> Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. <...> Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, <....>, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Remiantis pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl fizinio asmens nemokumo FABĮ prasme sampratos, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia, turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai, inter alia, apima teismo teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015).

Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atsisakė iškelti kasatorei bankroto bylą, motyvuodami tuo, kad ji neatitinka nemokumą apibrėžiančių sąlygų (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), t. y. kasatorės turimo turto bei gaunamų pajamų pakanka ne tik pradelstų, bet ir didžiajai visų skolinių įsipareigojimų daliai padengti. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė nemokumą reglamentuojančias FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, konkrečiai – nenustatė ir neįvertino kasatorės perspektyvų įvykdyti skolinius įsipareigojimus, be kita ko, neatsižvelgdami į tai, kad bankas (kreditorius, turintis didžiausią finansinį reikalavimą kasatorei) ketina nutraukti kredito sutartį, o tokiu atveju turės teisę pareikalauti iš kasatorės grąžinti suteiktą kreditą, be to, vertindami kasatorės turtinę padėtį, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, remiasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu kasatorė turėjo 291 847,72 Lt (84 524,94 Eur) skolinių įsipareigojimų (45 000 Lt (13 032,90 Eur) skola N. B. ir 246 847,72 Lt (71 492,04 Eur) skola bankui), kurių pradelsta mokėti dalis – 81 091,12 Lt (23 485,61 Eur). Kasatorė turi turto: 2 kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuris įkeistas bankui, ir 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur) patvirtintą finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje. Kasatorė dirba ir gauna 760 Lt (220,11 Eur) pajamų per mėnesį. Kasatorei nuo 2012 m. pabaigos nebevykdant įsipareigojimų bankui, šis informavo kasatorę, jog nuo 2013 m. sausio 6 d. vienašališkai nutrauks kredito sutartį ir pradės išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Kasatorė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti kredito sutarties sąlygas, šešiems mėnesiams atidedant kredito dalies mokėjimą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu kasatorės ieškinys netenkintas; remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Remiantis kartu su kasaciniu skundu pateiktais duomenimis, bankas 2014 m. gruodžio 8 d. pranešimu informavo kasatorę, kad, jai nevykdant skolinių įsipareigojimų bankui, jis nuo       2015 m. sausio 8 d. vienašališkai nutrauks kredito sutartį ir pareikalaus grąžinti visą negrąžintą kredito dalį ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas.

Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas fizinio asmens nemokumą apibrėžiančias sąlygas, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog kasatorės pradelsti vykdyti įsipareigojimai viršija 25 MMA. Pasisakant dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, kad kasatorė turi objektyvių galimybių įvykdyti didžiąją dalį (ne tik pradelstų) turimų skolinių įsipareigojimų, pagrįstumo ir teisėtumo, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tokias išvadas grindė kasatorės turimo nekilnojamojo turto verte ir patvirtinto finansinio reikalavimo BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje dydžiu, o apeliacinės instancijos teismas rėmėsi aplinkybe, kad kasatorės pradelsti įsipareigojimai nedideli ir gali būti įvykdyti, pardavus kasatorei priklausantį turtą, o byloje ginčijamas aplinkybes, susijusias su nekilnojamojo turto verte, kasatorės darbovietėmis, kasatorės finansinio reikalavimo BUAB „BSI kompanija“ patenkinimo realumu, vertino kaip teisiškai nereikšmingas. Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkamais jai priklausančio turto vertę patvirtinančiais įrodymais, taip pat nepagrįstai sprendė, kad kasatorė neįrodė, jog jos finansinis reikalavimas (ar jo dalis) BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje nebus patenkintas, ir konstatavo, kad kasatorės finansinė padėtis nėra prasta, o apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis formuojama (pirmiau aptarta) kasacinio teismo praktika fizinių asmenų bankroto bylose, visos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, kurių pagrindu galima spręsti apie asmens finansinę padėtį, o kartu ir apie jo objektyvias galimybes vykdyti skolinius įsipareigojimus, t. y. nustatinėjant FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną iš fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų, pripažintinos teisiškai reikšmingomis, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorės turto vertės nustatymo ar jos finansinio reikalavimo bankroto byloje patenkinimo klausimai nėra teisiškai reikšmingi.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015).

Pirmosios instancijos teismas kasatorei priklausančio buto (duomenys neskelbtini) vertę nustatė, remdamasis byloje pateiktu Hipotekos registro 2008 m. balandžio 9 d. išrašu, kuriame nurodyta, kad buto vertė –  220 000 Lt (63716,40 Eur). Kasatorė pateikė teismui VĮ Registrų centro interneto svetainės puslapio „Vidutinės rinkos vertės paieška pagal unikalų numerį“ 2014 m. kovo 26 d. išrašą ir 2014 m. liepos 3 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kuriuose pateikta ginčo buto vertė –  apie 105 000 Lt (30 410,10 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Hipotekos registro išrašas, tiek kasatorės pateikti VĮ Registrų centro interneto svetainės duomenys ir nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita konkrečiu atveju gali būti vertinami kaip tinkami turto vertės nustatymo įrodymai. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad kasatorės pateikti duomenys yra daug naujesni (aktualesni), be to, juose nurodyta ginčo buto vertė yra perpus mažesnė, nei nurodyta Hipotekos registro 2008 m. balandžio 9 d. išraše, t. y. kasatorės pateikti įrodymai sudaro pagrindą suabejoti dėl jame nurodyto turto vertės atitikties realiai turto vertei. Minėta, kad, nagrinėdamas fizinio asmens bankroto bylą (jos iškėlimo klausimą), teismas turi būti aktyvus ir turi teisę ex officio rinkti įrodymus. Šiuo atveju byloje esant keletui skirtingą turto vertę patvirtinančių įrodymų, abejones dėl tikrosios turto vertės teismas turėjo pašalinti, pareikalaudamas iš kasatorės pateikti papildomų turto vertę patvirtinančių įrodymų arba paskirdamas byloje turto vertės nustatymo ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas, nesiimdamas procesinių priemonių byloje pateiktų ginčo buto vertę patvirtinančių įrodymų prieštaravimams pašalinti, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, o apeliacinės instancijos teismas šio teisės pažeidimo neištaisė.

Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad kasatorė neįrodė, jog jos finansinis reikalavimas BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje nebus patenkintas, tinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo aspektu, pažymėtina, jog byloje pateiktas BUAB „BSI kompanija“ 2014 m. balandžio 3 d. raštas, kuriame nurodyta, kad, 2014 m. balandžio 3 d. duomenimis, visų kreditorių patvirtintų ir patikslintų finansinių reikalavimų suma – 45 734 553,35 Lt (13 245 642,19 Eur), tarp jų: pirmosios eilės – 79 755,42 Lt                         (23 098,77 Eur), antrosios – 2 545 493,31 Lt (737 225,82 Eur), trečiosios – 43 109 304,62 Lt             (12 485 317,60 Eur); likusios neparduotos bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto dalies pardavimo kaina – 58 824,85 Lt (17 036,85 Eur). Kasatorė yra trečiosios eilės kreditorė. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo spręsti, jog kasatorės finansinis reikalavimas BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje net iš dalies nebus patenkintas, nepasisakė dėl šio įrodymo įrodomosios reikšmės, nepateikė argumentų, kodėl juo nesirėmė ir kokie įrodymai patvirtina jo išvados pagrįstumą. Pažymėtina, kad šie argumentai buvo nurodyti kasatorės atskirajame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų, kaip neturinčių esminės reikšmės bylos išsprendimui, nepasisakė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytus teismų padarytus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimus, sprendžia, kad, netinkamai taikant nurodytas proceso teisės normas, galėjo būti neteisingai nustatyta ir įvertintina kasatorės finansinė padėtis, taip pat jos objektyvios galimybės įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju, sprendžiant dėl kasatorės galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus šiuo metu ir ateityje, būtina įvertinti aplinkybę, jog bankas ketina nutraukti su kasatore sudarytą kredito sutartį, o tai lems, kad labai padidės kasatorės pradelstų vykdyti įsipareigojimų dalis. Minėta, kad byloje nustatyta, jog šiuo metu kasatorė gauna 220,11 Eur pajamų per mėnesį, o kito turto, išskyrus tą, dėl kurio vertės kilęs ginčas byloje, ji neturi. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorės profesija – finansininkė, sprendė, jog ji turi galimybių susirasti geriau mokamą darbą, nei turi šiuo metu, tačiau tokios išvados nepagrindė byloje kasatorės pateiktais ir (ar) savo iniciatyva surinktais įrodymais bei argumentais. Byloje taip pat nesvarstyta, kiek laiko užtruktų, kol kasatorė padengtų skolinius įsipareigojimus, ir ar toks laikotarpis laikytinas protingu atsiskaityti su kreditoriais, kaip keistųsi skolinių įsipareigojimų dydis vykdant prievoles kreditoriams, kokia kasatorės pajamų dalis, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams vykdyti, užtikrintų būtinųjų kasatorės poreikių patenkinimą ir pan. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados, jog kasatorės finansinė padėtis nėra labai prasta, t. y. neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, padarytos nevisapusiškai ištyrus byloje pateiktus įrodymus, taip pat nesurinkus pakankamai įrodymų reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti, todėl negali būti pripažintos teisėtomis. Dėl to skundžiamos teismų nutartys naikintinos ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorei atsisakyta iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kad pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo metu kasatorės būklė neatitiko FABĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygų. Nors pirmosios instancijos teismo nutartyje pateikta argumentų, susijusių su kasatorės (ne)sąžiningumu, siekiant gauti darbo pajamų, taip pat neatskleidžiant turimų finansinių įsipareigojimų kitam kreditoriui kreipimosi dėl kredito suteikimo į banką metu, tačiau jie pirmosios instancijos teismo nevertinti kaip sudarantys savarankišką pagrindą atsisakyti iškelti kasatorei bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė, todėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai dėl kasatorės (ne)sąžiningumo nenagrinėtini (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas turėjo 6,35 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir byloje dalyvaujančių asmenų turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo       2014 m. birželio 2 d. nutartis panaikinti ir grąžinti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                              Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Antanas Simniškis