Civilinė byla Nr. 2-851/2012

              Proceso Nr. 2-55-3-02634-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo ieškovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ieškinį atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, tretieji asmenys Klaipėdos evangelikų reformatų parapija, Panevėžio evangelikų reformatų parapija ir valstybės įmonė Registrų centras.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti, kad atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija nuo 1997 metų neteisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (religinės bendruomenės) vardu; priteisti iš atsakovo nepagrįstai įgytą nekilnojamąjį turtą: pastatą – maldos namus, esančius Santakos g. 1, Nemunėlio Radviliškio mstl., Biržų sav., pastatą – bažnyčią, esantį Vytauto g. 2, Biržai, pastatą – bažnyčią bei kiemo statinius, esančius Salamiesčio mstl., Alizavo sen., Kupiškio r. sav., pastatą – bažnyčią, pastatą – varpinę su kitais statiniais, esančius Švobiškio k., Joniškėlio sen., Pasvalio r., pastatą – maldos namus, esančius Pylimo g. 18, Vilniuje, pastatą – maldos namus, esančius Papilio mstl., Papilio sen., Biržų r. sav.

              Ieškovas pateikė teismui prašymą skubiai išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir, nesiunčiant atskirojo skundo apeliacinės instancijos teismui, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties dalį, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, ir taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – apriboti atsakovo vardu veikiančių D. L. ir A. K. įgaliojimus veikti atsakovo vardu; paskirti visišką atsakovo turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“, pavedant paskirtam turto administratoriaus įgaliotam asmeniu vykdyti visas atsakovo apribotų asmenų valdymo organų funkcijas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 3 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštavo atsakovui priklausančias pinigines lėšas, todėl netenkinus ieškovo prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones dėl turto administravimo nustatymo bei turto administratoriaus paskyrimo, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ir nepasidarys nebeįmanomas, kadangi byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pakankamos ieškovo interesų užtikrinimui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, nurodydamas, jog atsakovo vardu neteisėtai veikiantys asmenys savo veiksmais daro turtinę žalą religinei bendruomenei, kuri, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tik didės, šias savo aplinkybes grindė tik prielaidomis, tačiau nepagrindė neginčytinais įrodymais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – apriboti atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos vardu veikiančių D. L. bei Algimanto įgaliojimus veikti atsakovo vardu bei paskirti visišką Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pradėtas ikiteisminis tyrimas patvirtina aplinkybes, jog atsakovo vardu neteisėtai veikiantys asmenys daro religinei bendruomenei turtinę žalą ir teismui netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių žala tik didės, kadangi tikėtina, jog gautos didelės pinigų sumos pardavus bažnytinį turtą bus iššvaistytos ar pasisavintos, todėl bus pažeistos ne tik religinės bendruomenės narių teisės ir teisėti interesai, bet ir viešasis interesas.
2. Laikinosios apsaugos priemonės yra skirstomos į galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančias priemones, prevencines priemones bei įrodymus užtikrinančias priemones. Ieškovas ieškiniu reiškia du  skirtingus reikalavimus, t. y. ne tik įpareigoti atsakovą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, bet ir ginčija valdymo organo įgaliojimus, todėl pateikė prašymą taikyti tiek galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančias priemones (taikyti turto areštą), tiek prevencines priemones (paskirti atsakovo turto administravimą). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštavus atsakovui priklausantį turtą, buvo užtikrinta tik viena ieškinio reikalavimo dalis, susijusi su ginčo turto išreikalavimu. Tačiau minėtos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina dalies sprendimo, dėl atsakovo, kaip valdymo įgaliojimų veikti religinės bendruomenės vardu, bei neužkerta kelio tolimesniam žalos darymui.
3. Atsakovo turto administratoriaus paskyrimo prasmė ir reikšmė sietina su būtinumu užtikrinti atsakovo turto išsaugojimą, jo vertės išlaikymą, turtinės padėties stabilumą, veiklos, susijusios su turto valdymu, tvarkymu bei disponavimu juo, tinkamumą. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog per pusės metų laikotarpį, atsakovo vardu veikiantys asmenys pardavė 14 nekilnojamo turto objektų. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, parduoto turto rinkos vertė yra beveik 5 mln. litų (4 966 000). Turtas galbūt parduotas už neprotingai mažą kainą, o sutartys sudarytos taip, kad nuosavybė pereina ne nuo pinigų sumokėjimo, o nuo sutarties sudarymo momento. Nėra žinoma, kur panaudotos gautos lėšos, todėl tikėtina, jog turtas buvo iššvaistytas.

Atsakovas prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo:

1. Apeliantas savo reikalavimą priteisti ieškinyje nurodytą turtą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus kodekso nustatytas išimtis. Atsakovas turtą, kurį siekia įgyti apeliantas, įgijo pagal įstatymą, o tai reiškia, kad apeliantas negali reikalavimo gristi teisės normomis, reglamentuojančiomis nepagrista praturtėjimą ar turto gavimą.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas savo teiginius dėl tikimybės, jog pagal sudarytus sandorius gautos didelės pinigų sumos pardavus bažnytinį turtą bus iššvaistytos arba pasisavintos, grindė tik prielaidomis, bet ne įrodymais, atitinka formuojamos teismų praktikos nuostatas, nes apeliantas iš tikrųjų nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jo reikalavimą, o visos jo nurodytos aplinkybės yra tik prielaidos.
3. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatytas apelianto nurodytas faktas dėl to, kad atsakovas neteisėtai valdo turtą, apeliantui neatsirastų subjektinių teisių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes pasibaigus Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nustatytam terminui prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, apeliantas neturi teisės paduoti savivaldybės administracijai ar ministerijai dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o savivaldybės administracija ar ministerija neturi teisės šių dokumentų priimti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad atsakovas nuo 1997 metų neteisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu bei priteisti iš atsakovo nepagrįstai įgytą nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei areštavo visą atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Tik turto neužtenkant ir/ar nepakankant, nutarė areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, uždraudžiant jomis disponuoti.

              Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-316/2012 minėtą teismo nutartį paliko nepakeistą.

              Ieškovas teismui pateikė prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties pakeitimo, kuria prašė apriboti atsakovo vardu veikiančių asmenų – D. L. ir A. K. – įgaliojimus veikti atsakovo vardu bei paskirti visišką atsakovo turto administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „Projektų vertinimo biuras“. Teismas šį atsakovo prašymą atmetė.

              Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

              Ieškovas prašo apriboti atsakovo vardu veikiančių asmenų įgaliojimus veikti atsakovo vardu bei paskirti visišką atsakovo turto administravimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi įvertinti, kokios pasekmės kiltų nepritaikius šių ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovui priėmus palankų sprendimą. Nagrinėjamu atveju tenkinus ieškovo reikalavimą ir ieškovui priteisus iš atsakovo be pagrindo įgytą turtą, teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nepasunkėtų, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi yra areštuotas visas atsakovo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o jo nesant – piniginės lėšos. Todėl negalima daryti išvados, kad netaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

              Ieškovas ieškinyje taip pat prašo pripažinti, kad atsakovas nuo 1997 metų neteisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu. Reikalavimą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – apriboti atsakovo valdymo organų prezidentės ir viceprezidento įgaliojimus, paskirti atsakovo visišką turto administravimą – ieškovas grindžia reikalingumu užtikrinti turto išsaugojimą, užkirsti kelią tolesniam žalos darymui. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad atsakovo prezidentė D. L. ir viceprezidentas A. K. ir pagal jo išduotą įgaliojimą veikiantis J. S. per 2011 metus pardavė, padovanojo ir išmainė 14 nekilnojamojo turto objektų, kurių rinkos vertė yra apie 5 milijonus litų. Ieškovas nurodo, kad turtas perleistas už žymiai mažesnę nei rinkos kaina, o gautos lėšos nebuvo panaudotos bendruomenės reikmėms, ir tikėtina, kad lėšos buvo pasisavintos.

              Teismas, spręsdamas civilinį ginčą, gali laikinąsias apsaugos priemones taikyti tais atvejais, tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

              Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas – yra ir prevencinio pobūdžio. Teismas, taikydamas atsakovo turto areštą,  atsakovui iš esmės ateityje uždraudė sudaryti sandorius, mažinti turto vertę, uždraudė atsakovui taikyti bet kokius turto suvaržymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apimties laikinųjų apsaugos priemonių pakanka, kad būtų užtikrintas ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

              Ieškovas teigia, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, žala tik didės, kadangi tikėtina, jog gautos didelės pinigų sumos pardavus bažnytinį turtą bus iššvaistytos ar pasisavintos.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje civilinėje byloje nesprendžiamas klausimas, ar atsakovo prezidentė D. L. ir viceprezidentas A. K., sudarę turto pirkimo – pardavimo, dovanojimo ir mainų sandorius, viceprezidentas A, K., išdavęs įgaliojimą J. S. veikti atsakovo vardu, iššvaistė turtą ir pasisavino gautas lėšas už parduotą turtą. Tai yra baudžiamosios bylos tyrimo objektas ir ikiteisminio tyrimo procese asmenų, įtariamų padarius nusikalstamas veikas, atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytos veiksmų ribojimo priemonės (BPK 157 str.), dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ar nebuvo atsakovo turtas iššvaistytas, pasisavintas, yra gaunami atlikus poėmio aktą (BPK 147 str.).

              Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje akcentuojama, jog konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).               Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą  reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.