Civilinė byla Nr. e2-2815-986/2021
Teisminio proceso Nr. 2-22-3-00008-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.3.2.1; 2.1.2.4.1.2; 3.1.7.6
(S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 12 d.
Kėdainiai
Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėjas Mindaugas Nekrašas,
sekretoriaujant Audronei Argustienei,
dalyvaujant: ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Pauliui Miliauskui,
atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens (ieškovo pagal priešieškinį) S. K. atstovei advokatei Neringai Žukauskienei, trečiajam asmeniui (ieškovui pagal priešieškinį) S. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiajam asmeniui S. K. dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, bei atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens (ieškovo pagal priešieškinį) S. K. priešieškinį ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) dėl konsultavimo paslaugų sutarties pripažinimo apsimestine ir tikrojo sandorio pripažinimo.
Teismas
nustatė:
Ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius:
2018 m. gruodžio 6 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_05461 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 1 674,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2018 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0229;
2019 m. sausio 9 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_05608 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 2 037,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. sausio 4 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0230;
2019 m. vasario 4 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_05758 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 1 807,74 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0231;
2019 m. kovo 5 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_05949 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini)1 674,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0232;
2019 m. balandžio 10 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06178 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini)1 674,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0233;
2019 m. gegužės 14 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06284 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini)1 674,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0234;
2019 m. birželio 16 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06475 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini)1 674,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0235;
2019 m. birželio 25 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06503 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 681,66 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. liepos 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0236;
2019 m. birželio 25 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06601 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 177,13 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. liepos 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0236;
2019 m. liepos 9 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06599 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 1 640,66 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. liepos 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0236;
2019 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06733 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 1 674,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0237;
2019 m. rugsėjo 2 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 371_06906 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 1 674,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0238;
2019 m. spalio 1 d. ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimą Nr. 71_07071 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 8 934,64 Eur sumai pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą 2019 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VINA0239.
Taip pat prašo taikyti restituciją, bei ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) priteisti 27 001,95 Eur grąžintinų mokėjimų sumą, 1 163,55 Eur kompensacines palūkanas, 8 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimo išlaidas.
Nurodė, kad 2018 m. spalio 31 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta konsultavimo paslaugų sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo ieškovei suteikti sutartyje numatytas konsultavimo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo paslaugas priimti ir už jas atsiskaityti sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Sutarties nuostatos dėl ieškovės atsiskaitymo su atsakove už paslaugas numatė 1 384,00 Eur atlyginimą už suteiktas konsultavimo paslaugas. Į paslaugų kainą buvo įskaičiuojamos visos paslaugų teikėjo numatytos su konsultavimo paslaugų teikimo susijusios išlaidos, kurios gali būti reikalingos įsipareigojimams pagal šią sutartį vykdyti, tačiau esant poreikiui numatyta padengti atsiradusias papildomas išlaidas. Trečiasis asmuo S. K. yra tiek atsakovės direktorius, tiek ir nuo 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovės direktoriaus pavaduotojas. Be to nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. spalio 24 d. trečiasis asmuo de facto vykdė ir ieškovės vadovo funkcijas, veikdamas pagal 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovės vadovo įgaliojimą. Trečiojo asmens, kaip faktinio Bendrovės vadovo, statusą yra konstatavę ir teismai. Atsakovė iš ieškovės laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. spalio 1 d. kas mėnesį gaudavo atlyginimą, kuris atsakovei nepriklausė. Už paslaugų pagal sutartį teikimą visais atvejais buvo nurodoma 1 384 Eur plius PVM (t. y. 1 674,64 Eur) kaina. Be to į sąskaitas SF2, SF3, SF8 ir SF11 be 1 674,64 Eur už paslaugas išrašytos sumos buvo įtrauktos ir tam tikros papildomos paslaugos. Naujiesiems vadovams susipažinus kilo įtarimas, kad sutartimi galimai buvo piktnaudžiaujama, dėl ko sutartis buvo nutraukta. Taigi trečiasis asmuo bendrovėje veikė kaip faktinis vadovas, kas lėmė, kad laikotarpiu nuo sutarties sudarymo (2018 m. spalio 31 d.) iki 2019 m. spalio 1 d. ieškovė atsakovei nepagrįstai išmokėjo nepriklausančias sumas. Pastebėjo, kad sutartis neturėjo ir negalėjo būti vykdoma tęstinį laikotarpį, o 1 384,00 Eur dydžio atlyginimas atsakovei už suteiktas paslaugas buvo maksimalus, o ne mėnesinis atlygis už pagal sutartį turėtas suteikti paslaugas. Direktorius tik gavęs išankstinį bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą turėjo teisę sudaryti sandorius, kurių vertė viršija 1 448,10 Eur. Be to atsakovė mokėjimus gavo už realiai nesuteiktas paslaugas, o į sąskaitas įtrauktos papildomos išlaidos taip pat nebuvo patirtos. Jeigu bent dalis paslaugų ir buvo suteikta, jos dubliavosi su trečiojo asmens pareigomis bendrovėje, už kurias jis kas mėnesį gaudavo 2 631,58 Eur darbo užmokestį.
Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiasis asmuo S. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad S. K. yra vienintelis atsakovo akcininkas ir darbuotojas (direktorius). Pareikštas ieškinys yra mėginimas apgaule išsireikalauti dalį sumų, kurios buvo sumokėtos kaip sutartas darbo užmokestis ieškovo darbuotojui S. K. Nagrinėjamu atveju per trumpą laiką buvo sudarytos dvi sutartys – 2018 m. spalio 31 dieną buvo sudaryta konsultavimo paslaugų sutartis, o kitą po to einančią darbo dieną sudaryta ir darbo sutartis su S. K. Sutarties Nr. 1 tikroji prasmė yra tik dalies darbuotojo S. K. darbo užmokesčio užmaskavimas, atliktas ieškovės reikalavimu. Sutarčių sudarymo iniciatorius buvo ieškovo akcininkų atstovas D. J. 2018 m. spalio 10 d. S. K. sulaukėjo skambučio, kviečiančio ateiti dirbti ieškovės direktoriumi. D. J. prisistatė S. K. kaip ieškovo akcininkų atstovas ir faktinis ieškovo vadovas. S. K. ir D. J. pokalbių metu D. J. pažymėjo, kad ieškovo akcininkai pageidauja neatskleisti darbo sutartyje viso S. K. darbo užmokesčio, todėl naujojo direktoriaus darbo užmokestis būtų įformintas dviem sutartimis, viena suma, ne daugiau kaip 2.000,00 Eur po mokesčių būtų įrašyta į darbo sutartį, o likusi dalis - į atlygintinų paslaugų sutartį. D. J., sužinojęs, kad S. K. yra atsakovės direktorius ir vienintelis akcininkas, pasiūlė likusią S. K. darbo užmokesčio sumą įforminti surašant ieškovės ir atsakovės sutartį dėl konsultavimo paslaugų teikimo. Sutartis paruošė ieškovo teisininkė G. Č., S. K. dėl sutarčių sąlygų ir jų formuluočių nesiderėjo. Pats ieškovas ieškinyje pripažįsta, jog būtų buvę neįmanoma S. K. lygiagrečiai ir dirbti, ir teikti atlygintinas konsultacijas, nes tokios konsultacijos įeina į ieškovės direktoriaus funkcijas. 2018 m. spalio 21 d. el. laišku S. K. D. J. pateikė savo veiksmų planą, kaip savo vadovavimu siektų ieškovės gerovės, nurodydamas ir už tai jo prašomą atlygį: pradinis 3.000,00 Eur/mėn. atlygis + 500 Eur apkrovus tunelius (iki 100 mm frakcija) visu pajėgumu. Taip pat paminėjo, kad visos šios sumos nurodytos jau po mokesčių sumokėjimo ir kad darbo priemonės bei darbovietės pasiekimo kaštai i minimas sumas neįeina, t. y. turi būti atskirai jam kompensuojamos. D. J. 2018 m. spalio 24 d. el. laišku atsakė S. K. - „OK laukiame Vilniuje įgyvendinant atsiųstą planą“. Abi sutartis parengė tuometinė ieškovės teisininkė G. Č., dėl sutarčių sąlygų ir formuluočių S. K. su ieškovu nesiderėjo, o ieškovas tiesiog pateikė G. Č. parengtas Sutartis S. K. pasirašymui. Taip pat 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovės direktorius D. M. ieškovės vardu išdavė įgaliojimą, suteikiantį teisę S. K. įgyvendinti visas ieškovės vadovo teises. Konsultavimo sutartyje numatytas atlyginimas – 1 674,64 Eur, o darbo sutartyje numatytas atlyginimas 2 631,58 Eur, kas atskaičius mokesčius atitinkamai išeitų apie 1 000,00 Eur ir 2 000,00 Eur, iš viso 3 000,00 Eur sumą. Be to, konsultavimo sutartyje yra numatyta ir ieškovės prievolė atlyginti S. K. išlaidas (pvz.: automobilio nuomos, nakvynės, reprezentacines išlaidas ir t. t.) darbo funkcijai vykdyti. Taigi nebuvo siekiama, kad atsakovė konsultuotų ieškovę, be to tai buvo ir neįmanoma. Ieškovės atsiskaitymai su S. K. nebuvo sklandūs, nes S. K. pradėjus dirbti ieškovės finansinė padėtis buvo sudėtinga, dažnai trūkdavo pinigų sąskaitose atsiskaitymams, todėl S. K. ne visas savo patirtas išlaidas ir ne iš karto per atsakovę pateikdavo ieškovei. Kitaip elgtis būtų buvę neracionalu, nes S. K. pasiėmus visas jam per mėnesį priklausančias sumas, ieškovę būtų ištikę mokumo problemos, dėl kurių dirbti būtų buvę neįmanoma. Pažymėjo, kad nuosavą automobilį ieškovei nuomavo tuometinis direktorius D. M. (~ 400 Eur / mėn.), ieškovas iš UAB (duomenys neskelbtini) nuomavo automobilį ieškovės darbuotojui G. S. (300 Eur / mėn.). Pats S. K. daug važinėjo darbo metu, nes to reikalavo jo darbo funkcija, todėl jis juo labiau turėjo teisę į automobilio nuomos išlaidų atlyginimą. Ieškovei sugalvojus atimti iš S. K. dalį už nudirbtą darbą sumokėto darbo užmokesčio, tai būtų itin nesąžininga, nes jis nebūtų dirbęs ieškovei tik už atlygio dalį, numatytą darbo sutartyje. Konsultavimo sutartis nuo pat pradžių buvo nuosekliai vykdoma laikant, kad joje yra numatyta kas mėnesį mokėtina suma. Tokia šalių praktika buvo nuo pat jos sudarymo iki 2019 m. spalio pabaigos, t. y. ištisus metus, o apie konsultavimo sutartyje numatyto atlygio mokėjimo periodiškumą D. J. buvo žinoma iki sutarčių sudarymo. Per laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. S. K. sudarė 63 sandorius, viršijusius 1 448,10 Eur sumą ir nė vienam iš paminėtų sandorių nebuvo prašyta visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo ir jis nebuvo gautas. Niekam nekliuvo tokia praktika, niekas jos neginčijo, o ieškovė skundžia tik mokėjimus pagal konsultavimo sutartį, t. y. S. K. sąžiningai uždirbtą atlygį, o ne sandorius, kuriuos ieškovės veikloje S. K. sudarė su trečiaisiais asmenimis pajamoms ieškovei uždirbti. Taigi buvo nusistovėjusi praktika, neatitinkanti įstatų 7.4.6. punkto, nes priešingu atveju, ieškovė būtų buvusi „paralyžiuota“, t. y. negalėtų tęsti veiklos ir būtų neišvengiamai žlugusi.
Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiasis asmuo trečiasis asmuo S. K. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. sudaryta konsultavimo paslaugų sutartis (įskaitant jos priedą Nr. 1) yra apsimestinis sandoris ir taikyti sandorio pripažinimo apsimestiniu teisinius padarinius, t. y. – pripažinti, kad tikrasis sandoris yra tas, jog darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojas S. K. susitarė, kad darbuotojui S. K. darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) prie 2018 m. lapkričio 2 d. darbo sutartyje Nr. ENM-DS-18/11/02-01 (surašyta tarp darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojo S. K.) numatyto darbo užmokesčio papildomai mokės kas mėnesį po 1 674,64 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio ir kad darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) kompensuos darbuotojui S. K. jo vykimo iš namų į darbą ir iš jo į namus išlaidas, bei kitas išlaidas, susijusias su darbo pareigų vykdymu, o kitos 2018 m. spalio 31 konsultavimo paslaugų sutarties (įskaitant jos priedą Nr. 1) sąlygos nėra tikrojo sandorio sąlygos, todėl nėra įpareigojančios. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2020 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-783, darbo bylos Nr. APS-131-19923, laikė, kad ieškovai S. K. (buvęs UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas) ir UAB (duomenys neskelbtini) praleido Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą kreipimuisi į darbo ginčų komisiją. Komisija atsisakė minėtą terminą atnaujinti ir šiuo pagrindu atsisakė nagrinėti 2020 m. rugsėjo 9 d. prašymą pripažinti, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. sudaryta Konsultavimo paslaugų sutartis (įskaitant jos priedą Nr. 1) yra apsimestinis sandoris ir taikyti sandorio pripažinimo apsimestiniu teisinius padarinius. Išaiškino, kad per vieną mėnesį nuo Sprendimo priėmimo dienos galima kreiptis į teismą pareikšdami ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Taigi šis terminas nepraleistas, ieškovai pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka todėl ieškinys priimtinas ir nagrinėjamas teisme. Reikalavimui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir apsimestinio sandorio teisinių padarinių taikymo nėra taikytini ieškinio senaties terminai, o ieškovės dangstymasis konsultavimo sutarties apsimestine išraiška yra tęstinis, t. y. atsakovės ir trečiojo asmens teisės buvo ir yra pažeidžiamos kiekvieną dieną. todėl vien dėl šios priežasties joks ieškinio senaties terminas negalėtų būti taikomas. Iš esmės toliau nurodė faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos atsiliepime į ieškinį, paaiškindami, kad D. J. atstovaujamiems akcininkams tapus ieškovės daugumos akcininkais ir į ieškovės aukščiausius valdymo organus paskyrus D. J. bei jam ištikimus asmenis, ieškovė ėmėsi veiksmų nesąžiningai susidoroti su S. K. Be to ieškovė pažeidžia ir UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises, nes pastarasis atliko tik „dėl akių“ iškelto tarpininko vaidmenį (gaudavo iš ieškovės pinigines sumas ir sumokėjęs atitinkamus mokesčius pervesdavo jas S. K.), todėl ieškovės ieškinio tenkinimo atveju UAB (duomenys neskelbtini) tektų mokėti pinigus iš savo paties finansinių resursų, nors realiai jis jokių prievolių atsakovui neturi. Sutartį Nr. 1 pripažinus apsimestine, kaip to prašo ieškovai, būtų apgintos atsakovės ir trečiojo asmens teisės, t. y. S. K. neprarastų aptariamos dalies uždirbto darbo užmokesčio bei gauto išlaidų kompensavimo bei galėtų išsireikalauti iš ieškovės kitas jam priklausančias sumas, o UAB (duomenys neskelbtini) neprarastų savo finansinių išteklių, į kuriuos ieškovė jokių teisių neturi ir negali turėti. Sutarties Nr. 5.4 punkte numatyta PVM sąskaitų faktūrų išrašymo tvarka („Paslaugų teikėjas PVM sąskaitą faktūrą už per mėnesį suteiktas konsultavimo paslaugas paslaugų gavėjui pateikia kito mėnesio pradžioje“) reiškia, kad numatytas atlygis turėjo būti mokamas periodiškai, t. y. kas mėnesį. Dėl atliktų darbų aktų surašymo atsakovas ir S. K. nesitarė ir vykdant sutartį akcininkai to iš S. K. nereikalavo. Tai netikros sutarties sąlygos (jose surašyta bet kas tik „dėl akių“, siekiant sudaryti įspūdį, kad sudaryta konsultavimo paslaugų sutartis).
Ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašo po prijungimo bylą dalyje dėl S. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) 2020 m. lapkričio 20 d. ieškiniu reiškiamų reikalavimų nutraukti; atsisakius šią bylos dalį nutraukti, prašo priešieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimo išlaidas. Nurodė, kad iš esmės priešieškiniui analogiškas prašymas 2020 m. rugsėjo 9 d. buvo pateiktas Darbo ginčų komisijai, kuri 2020 m. spalio 20 d. sprendimu prašymą atsisakė nagrinėti. Nurodė, kad darbo sutarties pagrindu S. K. nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2020 m. balandžio 1 d. dirbo atsakovės direktoriaus pavaduotojo pareigose, nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. rugsėjo 19 d. faktiškai vykdė ir atsakovės vadovo funkcijas, veikdamas pagal 2018 m. lapkričio 2 d. tuometinio atsakovės vadovo D. M. išduotą įgaliojimą. Pripažino, kad į bylą pateiktas el. susirašinėjimas sudarė S. K. derybų dėl jo įdarbinimo pas atsakovę dalį, tačiau jame atsispindintys išsakyti lūkesčiai darbo sutartimi ar bet kokiais kitais trečiajį asmenį ir ieškovę siejančiais ieškovo darbo santykiais įforminti nebuvo, t. y. nebuvo pasiektas ir sudarytas galutinis susitarimas dėl darbo sąlygų. Trečiasis asmuo darbui pas ieškovę buvo pasiūlytas tuometinio ieškovės akcininkų atstovo, tačiau jis nei derėtis, nei juo labiau priimti sprendimų dėl įdarbinimo, darbo sąlygų ar bet kokių kitų klausimų, ieškovės vardu negalėjo ir nepriėmė. Tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis, nors ir sudaryta panašiu, kaip Darbo sutartis metu, yra niekaip nesusijusi su ieškovės ir S. K. darbo teisiniais santykiais, nes sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovei suteikti konsultavimo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo konsultavimo paslaugas priimti ir už jas atsiskaityti sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų ne dėl nuolatinio konsultavimo paslaugų pagal konkrečius užsakymus teikimo, o įsivaizdavimas, kad sutartis sudarė darbo santykių dalį, yra tik bandymas pagrįsti piktnaudžiaujamus veiksmus išsimokant dideles sumas, nors jokių realių paslaugų pagal sutartį nebuvo suteikta. Pastebėjo, kad trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją dėl sutarties pripažinimo apsimestine terminas yra praleistas net 1 metus ir 8 mėnesius. Atsakovė ir trečiasis asmuo nėra įrodę sutarties apsimestinio pobūdžio, taip pat tariamai pridengto sandorio (darbo sutarties) esminių – darbo apmokėjimo – sąlygų. Be to S. K. prašo 6 000 Eur „papildomų išlaidų“ už automobilio nuomą konsultavimo funkcijoms atlikti, nors, kaip minėta, sutartis tokius veiksmus atlikti draudė, be to nenumatė ir darbo sutartis. Taip pat pagrįstų abejonių kelia aptariamų išlaidų dydis, nes 6 000 Eur suma vien už automobilio nuomą, nepateikiant jokių pirminių nuomos sutarties sudarymo įrodymų, nepagrindžiant, kad išnuomota būtent paslaugų pagal sutartį teikimui (ar darbo sutarties funkcijų vykdymui), nepagrindžiant, kad būtent tiek, kiek nurodo (4 500 – 5 500 km/mėn.) buvo nuvažiuojama paslaugų teikimo (konsultavimo) ar darbo funkcijų vykdymo tikslais. Be to sąskaita faktūra buvo išrašyta 2019 m. spalio 1 d., t. y. kai ieškovės viduje buvo įsivyravęs visiškas chaosas ir S. K. įgaliojimai vykdyti vadovo pareigas turėjo baigtis nuo 2019 m. lapkričio 1 d., tačiau faktiškai nutrūko anksčiau jau 2019 m. rugsėjo 19 d. Taigi papildomos išlaidos nėra pagrįstos, yra netinkamai įformintos (nėra patvirtintos), apytikslės, nepagrindžiamos pirminiais, o dalis – jokiais įrodymais, todėl negalėtų būti pripažįstamos teisėtai patirtomis dėl darbo funkcijų vykdymo, nes dėl bet kokių papildomų išlaidų, kurių neapima darbo užmokesčio dydis, neabejotinai turi būti susitariama aiškiai ir konkrečiai, įvardijant konkrečias kompensuotinų išlaidų rūšis (galimai ir sumas). Be to S. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) įsivaizduoja, kad, sutartį pripažinus apsimestine, sutarties pagrindu išmokėtos sumos neturėtų būti grąžinamos, su kuo kategoriškai nesutiktina jau vien dėl to, kad atsakovė nuo S. K. mokėtino darbo užmokesčio privalėtų sumokėti valstybei priklausančius mokesčius.
Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiasis asmuo (ieškovas pagal priešieškinį) S. K. pateikė dubliką, nurodydami, kad atsiliepimas yra nepagrįstas ir pilnas nelogiškų, melagingų, akivaizdžiai klaidingų teiginių, kurie tarpusavyje prieštarauja ir yra nenuoseklūs. Priešieškinis atitinka visas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-20 nutartyje Nr. e3K-3-28-701/2020 numatytas sąlygas, kad jis būtų nagrinėjamas teisme. Apsimestinių sandorių esmė yra ta, kad jie sudaromi siekiant pridengti tikrąjį sandorį, todėl paprastai bet jau kurį laiką apsimetinėjimas tęsiasi. Be to šalis apie savo teisių pažeidimą suvokia paprastai tada, kai tarp jų kyla ginčas ir kita šalis dangstydamasi apsimestine sandorio išraiška, tartum tai būtų tikrasis sandoris, ima neigti savo įsipareigojimus pagal tikrąjį sandorį. Todėl racionalu, jog į teismą paprastai yra kreipiamasi ne iš karto po apsimestinio sandorio sudarymo, o tada, kai tarp šalių kyla ginčas. Apsimestinis sandoris yra iš dalies niekinis sandoris, t. y. niekinė yra apgaulė (apsimestinė išraiška), o galioja tik tikrasis (paslėptasis) sandoris. Niekiniams sandoriams ginčyti pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškinio senaties terminai apskritai nėra taikomi, todėl S. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) negali sukelti neigiamų darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje numatyto procedūrinio termino kreiptis į Darbo ginčų komisiją praleidimas. Taip pat pastebėjo, kad darbo byloje Nr. APS-102-667 S. K. pateikė tik pavienių, neišsamių argumentų, kad Sutartis Nr. 1 yra apsimestinė, tačiau jis nepareiškė reikalavimo dėl konsultavimo pripažinimo apsimestine. Taigi darbo byloje Nr. APS-102-667 konsultavimo sutarties apsimestinumas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, o komisija iš esmės ir nurodė, kad byloje remiasi tik darbo sutartimi, o argumentus dėl konsultavimo sutarties apsimestinumo laiko esant už bylos nagrinėjimo ribų. Pažymėjo, kad D. M. 2018 m. spalio 29 d. el. laiške panaudota frazė „jei reikia, galime diskutuoti dėl formuluočių“ tik parodo, kad jis nei noro tai daryti turėjo, nei buvo linkęs sutikti atsisakyti apsimestinės konsultavimo sutarties ir vietoje jos viską tvarkingai įforminti viena S. K. darbo sutartimi. Jau vien tai, jog ieškovė ilgą laiką atlikinėjo mokėjimus pagal UAB (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir persigalvojo tik po D. J. konflikto su S. K. rodo, kad ieškovė nepagrįstai ir nesąžiningai ginčija atliktų mokėjimų pagrįstumą bei nepagrįstai ir nesąžiningai neigia apsimestinumą. Nepriklausomai nuo to, ar buvo pasirinktas tinkamiausias įforminimas tokioms išlaidoms, pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus ieškovė bet kuriuo atveju turi pareigą atlyginti S. K. dėl ieškovės poreikių tenkinimo patirtas išlaidas.
Ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) pateikė tripliką nurodydama, kad iš esmės vienintelėje nurodomoje kasacinės instancijos teismo nutartyje Nr. e3K-3-28-701/2020 kreipimosi į Darbo ginčų komisiją terminas buvo praleistas 9 mėnesius, o ne net pusantrų metų, kaip kad yra šioje byloje. Ieškovai niekaip nepagrindė, kodėl kreipimosi dėl sutarties pripažinimo apsimestine terminas buvo praleistas net 1 metus ir 5 mėnesius, nors jų sužinojimo apie tariamai pažeistas jų teises data laikytina sutarties sudarymo data 2018 m. spalio 31 d. Be to ieškovai nepaneigė ir 2020 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. DGKS-907 darbo byloje Nr. APS-102-667 reikšmės – juo buvo įvertintas susirašinėjimas ir išaiškinta dėl jo teisinės reikšmės – konstatuota, kad susirašinėjimas nesudaro S. K. ir ieškovės susitarimų dėl darbo sąlygų dalies ir jokių S. K. darbo atsakovėje sąlygų nenustato ir nustatyti negali.
Ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovas Pauliaus Miliauskas paaiškino, kad konsultavimo sutartis sudaryta tarp dviejų verslo subjektų, joje aiškia įvardinta sutarties kaina ir tai, kad sutartis yra vienkartinė. S. K. pradėjus vykdyti faktines vadovo pareigas, pradėjo piktnaudžiauti sutartimi, ją traktavo kaip kasmėnesinę bei išrašinėjo sąskaitas. Be to galutinė kaina nurodyta sutarties 5.1 punkte, ten nenurodomas ir PVM mokestis, o sąskaitos dėl papildomų išlaidų pagal sutarties 5.2 punktą iš vis negalėjo būti išrašomos. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl 6 000 Eur automobilio nuomos išlaidų, taip pat kalėdinių dovanų pirkimo, neaišku kodėl jos nebuvo pirktos. Konsultavimo sutartis buvo sudaryta siekiant įmonei gauti paslaugas, nes atsakovė specializavosi. S. K. pakeitus įstatus nuo 2019 spalio 29 d. neatliko įmonės faktinio vadovo pareigų. Pastebėjo, kad S. K. turėjo susipažinti su įstatais, nes tai numatė įgaliojimas. Į direktoriaus pareigas nepatenka specialių žinių reikalaujantis darbas. Sprendimą dėl konsultavimo sutarties priėmė buvęs bendrovės direktorius, jis pasirašė sutartį. Sutarties sąlygas parengė įmonės teisininkė, užduotys nebuvo suformuotos. Dėl darbo sutarties su S. K. sudarymo bendravo D. M., dėl konsultavimo sutarties G. Č. Sutartis buvo nutraukta 2019 m. spalio mėnesį. Fiktyvūs mokėjimai negali būti teisėtais. Byloje esantis dokumentas patvirtina tik siektiną atlyginimą. S. K. niekas nevertė pasirašyti sutarties, jis suprato po kuo pasirašo. Konsultavimo sutartis nėra susijusi su darbo sutartimi, jos nėra pagrindo pripažinti darbo sutartimi. S. K. buvo abiejų pusių atstovas – viena išrašinėjo, kita priiminėjo sąskaitas. Darbo ginčų komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs, tie patys reikalavimai negali būti vertinami kitaip.
Teismo posėdžio metu atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens (ieškovo pagal priešieškinį) S. K. atstovė advokatė Neringa Žukauskienė paaiškino, kad ieškovė nekelia klausimų dėl sutarties tariamumo, kelia tik sandorių galiojimo klausimus. Jei sandoris įvykdytas, jis nėra tariamas. Pirmiausia reikia išspręsti, ar sandoris nėra apsimestinis. Vienintelis buvęs šalių siekis – susitarti dėl darbo santykių. Išdiskutuota informacija buvo perduota D. M. Byloje nėra įrodymų, kad vyko tiekėjų dėl paslaugų rinkimasis. D. J. nurodė, kad darbo sutartį reikia išskaidyti į dvi dalis, jokių tai paneigiančių laiškų nėra. Sutartį rengė G. Č., tai buvo formalus veiksmas. 1 000 Eur suma susidaro atmetus 15 proc. dividendų ir 15 proc. pelno mokestį. Sutarties vykdymas vyko pagal tikrąją šalių valią, nei vienas iš akcininkų pastabų dėl tokios sutarties vykdymo neturėjo, ji jiems buvo iškomunikuota. Nesutarimai prasidėjo tik įvykus konfliktui. Pagrindo grąžinti ieškovei sumokėtas sumas nėra, sutartis buvo vykdoma, o S. K. lėšas, kurias turėjo gauti iš ieškovės, gavo iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini). S. K. laiko sutartį įvykdyta, jį pasiekė piniginės lėšos ir jokių pretenzijų dėl ateityje nereikš.
Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) S. K. paaiškino, kad 2018 m. spalio mėn. sulaukė D. J. kvietimo su juo susitiko aptarti, kuo jis galėtų būtį naudingas įmonei. Aptarta, kad į rankas jam bus mokamas 2 000 Eur darbo užmokestis, o 1 000 Eur bus mokama papildomai, taip pat bus mokama ir 500 Eur suma nuo balandžio mėn. D. J. tai akceptavo. Toliau viskas buvo įgyvendinama per D. M. ir G. Č. 2019 m. balandžio mėn. sutartis buvo pristatyta akcininkams, jis dėl to jokių klausimų nesulaukė. Pripažino, kad buvo faktinis įmonės vadovas iki 2019 m. rugsėjo mėn. B2B reiškia „verslas verslui“. D. J. nedaugžodžiauja, jis nurodė „sveikas, laukiame įgyvendinant planą“. Konsultavimo sutartis buvo derinama su G. Č., ji buvo vykdoma ir jis neturėjo pagrindo kreiptis į teismą. Taip pat negalėjo mokėti sau ir kitokio atlygio, kaip tartasi iki priimant į darbą. Pripažino, kad pagal konsultavimo sutartį paslaugos nebuvo teikiamos. Per mėnesį nuvažiuodavo 4 000 – 5 000 km., važinėdavo maršrutu Kaunas – Vilnius, automobilis priklausė UAB (duomenys neskelbtini). Kilometrų apskaita nebuvo vedama, buvo apmokama pagal sąskaitą. Kalėdinės dovanos buvo pirktos darbuotojams, nes pats D. M. patvirtino, kad tai įprasta įmonės praktika, jas įsigijo parduotuvėje. Taip pat su nuolaida pirko šildytuvus ir perdavė juos įmonei. Prie sąskaitos pridėti PVM yra įprasta praktika. Byla, nagrinėjama Vilniaus miesto teisme yra dėl išmokų, susijusių su jo atleidimu iš UAB (duomenys neskelbtini).
Liudytojas D. M. parodė, kad jis pas ieškovę pradėjo dirbti 2013 m., taip pat buvo ir valdybos narys. Šiandien jo kaip valdybos nario įgaliojimai yra pasibaigę. Patvirtino, kad akcininkai ieškojo darbuotojo įmonės direktoriaus pozicijai, neatmeta, kad D. J. vykdė paiešką. Jis S. K. pažinojo nuo anksčiau. Pripažįsta, kad trise buvo susitikę, buvo aptarinėjamos įdarbinimo sąlygos. Akcininkų susirinkimas S. K. direktoriumi nepaskyrė. Atsimena, kad priėmimo į darbą metu buvo kalbama ir apie konsultavimo sutartį, ji buvo abstrakti. Įmonei konsultavimo paslaugų reikėjo nuolat. Tikėtina, kad sutartį ruošė UAB (duomenys neskelbtini), netipines sutartis ruošdavo bendrovės teisininkė G. Č. Per jo darbo istoriją labai mažai sandorių buvo tvirtinama valdybos.
Ieškinys atmestinas priešieškinys tenkintinas iš dalies.
Dėl ieškinio
Byloje esantys, su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp trečiojo asmens (ieškovo pagal priešieškinį) S. K. ir ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) (toliau ir Darbdavys), atstovaujamo direktoriaus D. M., 2018 m. lapkričio 2 d. sudaryta darbo sutartis (toliau Darbo sutartis), kuria S. K. priimtas direktoriaus pavaduotojo pareigoms. Darbovietės adresas nurodomas (duomenys neskelbtini), darbuotojui nustatytas 2631,58 Eur darbo užmokestis, nustatant 40 val. darbo savaitę. Nustatyta, kad darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti nuo 2018 m. lapkričio 5 d (priedas Nr. 4). Tą pačią dieną Darbdavys, atstovaujamas įmonės direktoriaus D. M. išrašė įgaliojimą, suteikiant S. K. neribotą teisę atstovauti bendrovę visose valstybės institucijose, valstybės ar savivaldybės įmonėse ir įstaigose <..> (priedas Nr. 5). Ginčo dėl to, kad atsakovas faktiškai atliko įmonės vadovo pareigas, nekilo, tai taip pat patvirtina į bylą pateiktas teismo sprendimas (priedai Nr. 33, 34). Taip pat nustatyta, kad 2018 m. spalio 31 d. buvo sudaryta Konsultavimo paslaugų sutartis (toliau ir Sutartis, priedas Nr. 2) tarp UAB (duomenys neskelbtini) (atstovas direktorius D. M.) ir UAB (duomenys neskelbtini) (atstovas direktorius S. K.), kuria sutarta UAB (duomenys neskelbtini) mokėti 1 384 Eur atlyginimą už suteiktas konsultavimo paslaugas, numatant esant poreikiui padengti ir atsiradusias papildomas išlaidas (pvz. kelionės, maitinimo bei nakvynės išlaidos), jei tai numatyta darbų akte, kuris turi būti patvirtintas abiejų šalių parašais ir antspaudais. Sutarties 5.4 punktas numatė, kad paslaugų teikėjas PVM sąskaitą faktūrą už per mėnesį suteiktas konsultavimo paslaugas paslaugų gavėjui pateikia kito mėnesio pradžioje. Priede Nr. 1 prie Sutarties nurodomos konkrečios konsultavimo paslaugos (Priedo Nr. 1 1.1. punktas). Ginčo tarp šalių dėl to, kad Sutartis yra abstraktaus pobūdžio, nekilo.
Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktas).
Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad kas mėnesį atsakovė Sutarties pagrindu ieškovei išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, o atsakovė jas apmokėdavo; bendra išrašytų ir apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų suma yra 27 000,95 Eur (priedas Nr. 8, 9-18), ginčo dėl to tarp šalių nekilo. Teismui, išanalizavus byloje esančius įrodymus, Sutarties sudarymo aplinkybes, nekyla abejonių, kad tikroji sandorį sudariusių šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai sudarant šią Sutartį buvo trečiajam asmeniui S. K. priklausančio mokėti dalies darbo užmokesčio išmokėjimas, tik kita, nei Darbo sutarties forma, t. y. sudarant susitarimą dėl konsultacinių paslaugų teikimo ir tokiu būdu išmokant darbuotojui priklausančias mokėti sumas, kurios priklausytų mokėti darbo užmokesčio forma. Tai patvirtina į bylą pateiktų įrodymų visuma. Nustatyta, kad šalys iš esmės vienu metu sudarė du sandorius, todėl šie sandoriai turi būti aiškinami ne izoliuotai, o kartu. Pirma, ginčijamas sandoris buvo abstraktaus pobūdžio, jo tinkamo vykdymo ieškovė niekada nekontroliavo, sąskaitas laiku apmokėdavo, o pretenzijas dėl jo pradėjo reikšti tik 2019 m. rudenį, kai pačios ieškovės tvirtinimu įmonės viduje buvo įsivyravęs visiškas chaosas. Antra, 2018 m. lapkričio 2 d. Darbo sutartimi S. K. 2018 m. buvo nustatytas 2 631,58 Eur darbo užmokestis, kas atitiko lygiai 2 000 Eur darbo užmokestį į rankas (https://www.auditum.lt/index.php/atlyginimu-skaiciuokle/atlyginimo-skaiciuokliu-archyvas/atlyginimo-skaiciuokle-2018.html). Tarp S. K. ir ieškovės vardu veikiančių asmenų (D. J., D. M.), darbo sutarties sudarymo metu santykiai buvo geri, šalys visiškai pasitikėjo viena kita. Iš S. K. susirašinėjimo su D. J. (liudytojas D. M. nurodė neatmetantis, kad akcininkas D. J. vykdė paiešką įmonės vadovo pozicijai) matyti, kad S. K. nurodė siektiną pradinį atlygį – 3 000 Eur į rankas (5 178 Eur prieš mokesčius), į ką D. J. nurodė, kad laukia Vilniuje įgyvendinant planą ir vėliau S. K. patvirtino, kad gali pradėti dirbti nuo lapkričio 5 d. (atsiliepimo priedas Nr. 1); jokių šiam darbo užmokesčiui (3 000 Eur) prieštaraujančių įrodymų, be darbo sutarties, nėra. Be to iš D. M. (buvusio įmonės direktoriaus) 2018 m. spalio 25 d. el. laiško L. L. matyti, kad yra svarstoma dėl dviejų vadovų, vienas iš jų S. K.; nurodo jį kaip kandidatą, už kurį geresnio negalintis sugalvoti, kurio sąlygos yra 3 000 Eur per mėnesį (netto + važinėjimo į MBA išlaidos (gyvena ne Vilniuje) (atsiliepimo priedas Nr. 4)). Iš 2018 m. lapkričio 8 d. (tuo metu jis jau faktiškai dirbo įmonėje) S. K. susirašinėjimo su G. Č. (įmonės teisininke) matyti, kad į siektiną atlygį įeina ir B2B (verslas verslui) konsultavimo mokestis, į ką ji atsakydama nurodo, kad buvo kalbėta ir apie tokią sutartį „el. laiško priedas „2018-11-02_Auto nuomos sutartis_S. K..doc) (atsiliepimo priedas Nr. 8), kas papildomai leidžia spręsti, kad Sutartis realiai buvo paruošta ir pasirašyta ne 2018 m. spalio 31 d., ką tvirtina S. K., o jam jau realiai dirbant pas ieškovę. Be to į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė tuo metu teikė konsultavimo paslaugas kita įmonei – UAB „Asset Management Company, 2020 spalio mėn. už tai gavo 8020,73 Eur pajamų (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 2_1, 2_2, 2_3). Byloje jokių įrodymų, kad atsakovė be ginčijamo abstraktaus pobūdžio Sutarties kada nors būtų teikusi panašaus pobūdžio paslaugas ieškovei, nėra. Taigi šie aptarti įrodymai leidžia spręsti, kad S. K. įsidarbindamas pas ieškovę, sulygo dėl 3 000 Eur užmokesčio į rankas, ką iš esmės taip pat patvirtina ir Sutartyje nurodytas atlyginimas už suteiktas konsultavimo paslaugas (1 384,00 Eur suma) – sutiktina su atsakovės ir trečiojo asmens argumentais, kad atskaičius dividendų ir gyventojų pajamų mokesčius, S. K. turėtų būti išmokėta 1 000 Eur suma (1 384 Eur – 15 % - 15 % = 999,94 Eur), kas taip pat patvirtina, kad bendra sutarta darbo užmokesčio suma yra 3 000 Eur. Jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų, kad darbuotojo S. K. atlygis įmonėje turi būti 2 000 Eur į rankas (kaip nustatyta darbo sutartimi), o ne 3 000 Eur į rankas, nėra.
Praktikoje būna situacijų, kai vedami tam tikrų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248-2017, 23 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Byloje nėra ginčo, kad Sutartis buvo vykdoma, atsakovė ieškovei išrašydavo sąskaitas, o ieškovė jas apmokėdavo. Taip pat jau anksčiau nustatyta, kad tikroji sandorį sudariusių šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai sudarant Sutartį buvo trečiajam asmeniui S. K. priklausančio mokėti dalies darbo užmokesčio išmokėjimas, tik kita, nei Darbo sutarties forma, t. y. sudarant susitarimą dėl konsultacinių paslaugų teikimo ir tokiu būdu išmokant darbuotojui priklausančias mokėti sumas, kurios priklausytų darbo užmokesčio forma. Tai leidžia spręsti, kad ieškovė, atsakovė ir S. K. iš esmės sudarė du susitarimus – išorinį, neatspindintį tikrųjų šalių ketinimų (Sutartį), ir kitą – atspindintį tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017, 32 punktas). Atsižvelgus į išdėstytą spręstina, kad šis sandoris nėra tariamasis (CK 1.86 straipsnio 1 dalis) o ieškovė su atsakove, kurio akcininkas ir vienintelis darbuotojas yra S. K., sudarė apsimestinį sandorį (CK 1.87 straipsnis). Šis sandoris yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas).
Tačiau teismas tuo pačiu savo iniciatyva gali spręsti, ar toks sudarytas šalių sandoris nėra niekinis (CK 1.78 straipsnio 5 punktas). Sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) samprata. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).
Anksčiau aptartas šalių elgesys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė sudarydami sutartį neabejotinai suprato, kad sudaromas neteisėtas susitarimas. Ieškovė ir S. K. turėjo galimybę susitarti ne tik dėl darbo sutarties sudarymo – buvo galimas susitarimas tiek dėl autorinės sutarties, tiek ir kitų civilinių teisinių santykių (pvz., projektinio darbo, kurio sutarties sudarymą reglamentuoja Darbo kodeksas), tačiau to nepadarė. Teismas jau nustatė, kad tikroji sandorį sudariusių šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai sudarant šią Sutartį buvo trečiajam asmeniui S. K. priklausančio mokėti dalies darbo užmokesčio išmokėjimas, tik kita, nei Darbo sutarties forma, t. y. sudarant susitarimą dėl konsultacinių paslaugų teikimo ir tokiu būdu išmokant darbuotojui priklausančias mokėti sumas, kurios jam priklausytų darbo užmokesčio forma. Taigi šiuo susitarimu tiek ieškovė, tiek ir atsakovė, atstovaujama trečiojo asmens, taip pat siekė ir sutiko išvengti mokesčių nuo su darbo santykiais susijusių sumų apskaičiavimo ir sumokėjimo, apeinant imperatyvias mokesčių įstatymų nuostatas. Darbo santykiai reglamentuojami teisingo apmokėjimo už darbą ir kitais principais, o teisingas priklausančių mokėti mokesčių nuo darbuotojui priklausančio mokėti darbo užmokesčio paskaičiavimas ir jų sumokėjimas yra darbdavio pareiga. Jokie teisės aktai darbdaviui ir darbuotojui neleidžia apeiti mokesčių įstatymų nuostatas ir nesumokėti mokesčių nuo darbuotojui priklausančių mokėti su darbo santykiais susijusių sumų. Viešąją tvarką pažeidžia sandoriai, kuriais siekiama išvengti mokesčių, apeiti mokesčių įstatymų nuostatas apgaunant mokesčių administratorius (CK I knygos komentaras, psl. 185). Atsižvelgus į išdėstytą šalių – dviejų juridinių asmenų Sutartis, kaip prieštaraujanti viešąjai tvarkai, ex officio (teismo iniciatyva; CK 1.78 straipsnio 5 d.) pripažintina niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnis). Kadangi sutartis įvykdyta, o visos sutarties šalys žinojo, kad sudaromas sandoris, kuris prieštarauja viešąjai tvarkai, restitucija netaikytina (CK 1.81 straipsnio 2 dalis) ir ieškovės reikalavimas tiek dėl 27 001,95 Eur sumos, tiek ir dėl 1 163,55 Eur palūkanų ir 8 proc. palūkanų, atmestinas, kaip nepagrįstas. Kadangi nebuvo taikyta restitucija, nevertintinas atliktų mokėjimų pagrįstumas bei nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais konkrečius atliktus mokėjimus, 27 001,95 Eur sumai, ir ieškinys šioje dalyje taip pat atmestinas. Teismas pažymi, kad tai, ar ši suma atsakovės yra galimai išmokėta S. K., nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – atsakovė jas galėjo (gali) reikalauti iš S. K., tačiau toks reikalavimas byloje (ar kitoje byloje) nebuvo pareikštas.
Dėl priešieškinio
Atsakovė ir trečiasis asmuo (ieškovas pagal priešieškinį) prašo pripažinti, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. sudaryta Konsultavimo paslaugų sutartis (įskaitant jos priedą Nr. 1) yra apsimestinis sandoris ir taikyti sandorio pripažinimo apsimestiniu teisinius padarinius, t. y. – pripažinti, kad tikrasis sandoris yra tas, jog darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojas S. K. susitarė, kad darbuotojui S. K. darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) prie 2018 m. lapkričio 2 d. darbo sutartyje Nr. ENM-DS-18/11/02-01 (surašyta tarp darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojo S. K.) numatyto darbo užmokesčio papildomai mokės kas mėnesį po 1 674,64 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio ir kad darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) kompensuos darbuotojui S. K. vykimo iš namų į darbą ir iš jo į namus išlaidas, bei kitas išlaidas, susijusias su darbo pareigų vykdymu, o kitos 2018 m. spalio 31 d. Konsultavimo paslaugų sutarties (įskaitant jos priedą Nr. 1) sąlygos nėra tikrojo sandorio sąlygos, todėl nėra įpareigojančios. Šie reikalavimai perduoti nagrinėti teismui Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2020 m. lapkričio 27 d. nutartimi. S. K. šiuo priešieškiniu siekia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 182 straipsnio 2 punkte numatytų padarinių (Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1170-1125/2021 dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, kuri šiuo metu sustabdyta).
Ieškovė prašo procesą dėl ieškiniu keliamų reikalavimų nutraukti arba priešieškinį atmesti. Atsakovė ir trečiasis asmuo (ieškovas pagal priešieškinį) nurodo, kad priešieškinis gali būti nagrinėjamas teisme. Be to nurodo, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o šalis apie savo teisių pažeidimą suvokia tada, kai kilo ginčas ir kita šalis dangstydamasi apsimestine sandorio išraiška, tartum tai būtų tikrasis sandoris, ėmė neigti savo įsipareigojimus pagal tikrąjį sandorį. Be to niekiniams sandoriams ginčyti ieškinio senaties terminai apskritai nėra taikomi, todėl negali sukelti neigiamų Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių.
Nustatyta, kad S. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) dėl priešieškiniu keliamų reikalavimų 2020 m. liepos 7 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tačiau ieškinys tos pačios dienos nutartimi atsisakytas priimti dėl to, kad nepasinaudota privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (byla Nr. e2-24851-996/2020). Apskundus šią nutartį, 2020 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi atskirasis skundas atmestas (byla Nr. e2S-1245-643/2020). Taip pat nustatyta, kad 2020 m. spalio 20 d. S. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) prašymas dėl priešieškiniu keliamų reikalavimų (kreiptasi 2020 m. rugsėjo 10 d.) Darbo ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu atsisakytas nagrinėti dėl to, kad buvo praleistas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas (prijungtos civilinės bylos e2-39344-996/2020 priedas Nr. 6).
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 220 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius <..> nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Straipsnio 2 dalyje numatyta, kad praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu. Jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje, DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos (2020 m. vasario 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 35 punktas). Teismas netikrina ir neperžiūri Darbo ginčų komisijos sprendimo ir DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių kreipimosi termino aspektais. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į Darbo ginčų komisiją ir jo (ne)atnaujinimo Darbo ginčų komisijos sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į Darbo ginčų komisiją, priėmimui ir nagrinėjimui teisme (38 punktas).
Taigi net jei laikyti, kad DK 220 straipsnyje numatytą procedūrinį 3 mėnesių terminą S. K. praleido, tai nelemia jo materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo - jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės Darbo ginčų komisijoje, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į Darbo ginčų komisijoje, nagrinėjimą į teismą (tos pačios nutarties 33 punktas). Ginčo dėl to, kad su priešieškiniu kreiptasi nepraėjus 1 mėnesio terminui (Darbo ginčų komisija ieškovų prašymą atsisakė nagrinėti 2020 m. spalio 20 d., o į teismą su priekiniu kreiptasi 2020 m. lapkričio 20 d.) nekilo. Taigi šioje byloje nėra teisinio pagrindo spręsti dėl terminų atnaujinimo.
Kaip minėta, Darbo sutartimi S. K. buvo 2018 m. buvo nustatytas 2631,58 Eur darbo užmokestis, kas atitiko lygiai 2 000 Eur darbo užmokestį į rankas (https://www.auditum.lt/index.php/atlyginimu-skaiciuokle/atlyginimo-skaiciuokliu-archyvas/atlyginimo-skaiciuokle-2018.html). Taip pat nustatyta, kad S. K. įsidarbindamas pas ieškovę, sulygo 3 000 Eur darbo užmokestį į rankas. Taigi skirtumas tarp darbo sutartimi įforminto ir realiai S. K. mokėto darbo užmokesčio yra 1 000 Eur (į rankas). Priešieškiniu siekiama pripažinti, kad S. K. su darbdaviu papildomai susitarė dėl 1 674,64 Eur (t. y. 1 384 Eur + 21 proc.) darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių). Kadangi pridėtinės vertės mokesčiu gaunamas darbo užmokestis nėra apmokestinamas, reikalavimas šioje dalyje nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas ir reikalavimas dėl 384,00 Eur (1 384,00 Eur – 1 000,00 Eur) sumos pripažinimo darbo užmokesčio dalimi – ieškovė ir S. K. sulygo dėl 3 000 Eur (2 000 Eur + 1 000 Eur), o ne dėl 3 384 Eur (2000 Eur + 1384,00 Eur) darbo užmokesčio, o 1 384 Eur suma atitiktų 1000 Eur sumą, gautą atmestus 15 % dividentų ir 15 % gyventojų pajamų mokesčius, kas nėra teisinga. Atsižvelgus į tai spręstina, kad įrodytas priešieškinio reikalavimas dėl susitarimo S. K. papildomai mokėti 1 000 Eur darbo užmokestį į rankas, t. y. pripažinti jog darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojas S. K. susitarė, kad darbuotojui S. K. darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) prie 2018-11-02 darbo sutartyje Nr. ENM-DS-18/11/02-01 (surašyta tarp darbdavio UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojo S. K.) numatyto darbo užmokesčio papildomai mokės kas mėnesį po 1 000,00 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio. Šioje situacijoje svarbu tai, kad S. K. su darbdaviu 2018 m. susitarė dėl darbo užmokesčio atskaičius mokesčius, o ne su mokesčiais, tačiau darbo sutartis su juo buvo nutraukta tik 2020 m. Kadangi mokėtini mokesčiai nuo paskaičiuoto atlyginimo nuo 2018 iki 2020 m. keitėsi (https://www.auditum.lt/index.php/atlyginimu-skaiciuokle.html), teismas neturi pagrindo nustatyti darbo užmokesčio dydžio su mokėtinais mokesčiais (jis kiekvienais metais būtų skirtingas) ir dėl jo konkretaus dydžio kiekvienais metais CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu galėtų būti sprendžiama kituose ginčuose (pvz. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. e2-1170-1125/2021) .
Priešieškiniu taip pat prašoma pripažinti, kad darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojas S. K. susitarė, kad darbuotojui S. K. darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. lapkričio 2 d. darbo sutartimi Nr. ENM-DS-18/11/02-01 kompensuos vykimo iš namų į darbą ir iš jo į namus išlaidas, bei kitas išlaidas, susijusias su darbo pareigų vykdymu.
Darbo sutartis, kaip ir bet kuri kita sutartis, yra ją sudariusių šalių valios išraiška. Įstatyme nustatyti darbo sutarčiai keliami reikalavimai neapriboja darbo sutarties šalių teisės susitarti dėl bet kokių papildomų sąlygų, kurios neprieštarauja teisės aktams ir kolektyvinių sutarčių nuostatoms. Bendroji taisyklė yra tokia, kad visos sąlygos turi būti įtvirtinamos darbo sutartyje. Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl to, ar darbuotojas turi teisę į vykimo į darbą ir į namus išlaidas, taip pat kitas išlaidas, susijusias su darbo pareigų vykdymu, vertintinas šalių elgesys, jų veiksmų pobūdis. Visų pirma įvertintinas buvęs šalių rašytinis susitarimas – niekine pripažinta šalių Sutartis. Sutarties 5.2 punktas numatė, kad į paslaugų kainą įskaičiuojamos visos paslaugų teikėjo su konsultavimo paslaugų teikimu susijusios išlaidos, tačiau esant poreikiui padengti atsiradusias papildomas išlaidas (pvz. kelionės, maitinimo bei nakvynės išlaidos), paslaugų gavėjas įsipareigoja jas padengti jei tai bus numatyta atliktų darbų akte, kuris turi būti patvirtintas abiejų šalių parašais. Taigi be jau įrodyto 1 000 Eur darbo užmokesčio mokėjimo, pagal Sutartį būtų galimas ir kitų išlaidų, kurių sąrašas nėra baigtinis, kompensavimas. Aplinkybes, kad ieškovė su S. K. susitarė dėl jo turėtų išlaidų kompensavimo, patvirtina byloje anksčiau teismo detaliai aptartas šalių susirašinėjimas. Be to nustatyta ir ginčo dėl to nekilo, kad S. K. gyvenamoji vieta yra Kaune, o darbovietė Vilniuje, t. y. esmingai nutolusi nuo jo gyvenamosios vietos. Visa tai leidžia spręsti, kad reikalavimas pripažinti kad darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) ir darbuotojas S. K. susitarė, kad darbuotojui S. K. darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. lapkričio 2 d. darbo sutartimi Nr. ENM-DS-18/11/02-01 kompensuos vykimo iš namų į darbą ir iš jo į namus išlaidas, bei kitas išlaidas, susijusias su darbo pareigų vykdymu, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (DK 6 straipsnis). Atsižvelgus į tai, kad Sutartis, kaip prieštaraujanti viešąjai tvarkai, teismo iniciatyva (ex officio) pripažintina niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnis), todėl nelikus pačios Sutarties, priešieškiniu keliamas reikalavimas pripažinti, kad kitos 2018 m. spalio 31 d. Konsultavimo paslaugų sutarties (įskaitant jos priedą Nr. 1) sąlygos nėra tikrojo sandorio sąlygos, todėl nėra įpareigojančios, atmestinas (ji negalioja ir negali būti vykdoma).
Bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovė ieškinį apmokėjo 634 Eur žyminiu mokesčiu. Ieškovė taip pat turėjo 11063,23 Eur teisinės pagalbos išlaidų (advokato Pauliaus Miliausko 2021 m. spalio 5 d. prašymas). Kadangi ieškinys atmestas, šios ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos.
Trečiasis asmuo (ieškovas pagal priešieškinį) S. K. yra sumokėjęs 75 Eur žyminį mokestį, jis yra grąžintinas 2020 m. liepos 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi Nr. e2-24851-996/2020. Atsakovė turėjo 4488,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų, trečiasis asmuo (ieškovas pagal priešieškinį) S. K. 3230,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų (advokatės Neringos Žukauskienės 2021 m. spalio 5 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su priedais). Nors niekine pripažintos Sutarties šalis yra UAB (duomenys neskelbtini), kurios vienintelis darbuotojas (direktorius) ir Sutartį pasirašęs asmuo yra ieškovas pagal priešieškinį S. K., buvo nesąžiningos (suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį), tačiau ne atsakovė ir trečiasis asmuo (ieškovas pagal priešieškinį), o ieškovė pareikšdama ieškinį sukūrė situaciją, sąlygojusią atsakovės ir trečiojo asmens (ieškovo pagal priešieškinį) kreipimąsi į teismą su priešieškiniu dėl savo pažeistų teisių gynybos. Todėl priešieškinį iš esmės tenkinus visiškai (patikslinta, kad nustatyta darbo užmokesčio suma yra 1000 Eur į rankas, kas 2018 m. sudarė 1315,79 Eur su mokesčiais, 2019 m. sudarė 1605,83 Eur su mokesčiais, o 2020 m. 1581,91 Eur su mokesčiais ir kurios esmingai nesiskiria nuo priešieškiniu nurodomos sumos, o ieškinys dalyje dėl kitų 2018 m. spalio 31 d. Konsultavimo paslaugų sutarties (įskaitant jos priedą Nr. 1) sąlygų pripažinimo neįpareigojančiomis atmestas tik dėl to , kad Sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia teismo iniciatyva), iš ieškovės atsakovei priteistina 4488,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų, o iš atsakovės trečiajam asmeniui (ieškovui pagal priešieškinį) 3230,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų – CPK 93 straipsnio 1 dalis.
Iš ieškovės priteistinos 19,51 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268–270 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti niekine ir negaliojančia 2018 m. spalio 31 d. tarp UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), sudarytą Konsultavimo paslaugų sutartį (įskaitant jos priedą Nr. 1) ex officio (teismo iniciatyva) ab initio (nuo jo sudarymo momento).
Ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad jog darbdavys UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir darbuotojas S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) susitarė, kad darbuotojui S. K. darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) prie 2018 m. spalio 2 d. darbo sutartyje Nr. ENM-DS-18/11/02-01 numatyto darbo užmokesčio papildomai mokės kas mėnesį po 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 ct) (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir kad darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) kompensuos darbuotojui S. K. vykimo iš namų į darbą ir iš jo į namus išlaidas, bei kitas išlaidas, susijusias su darbo pareigų vykdymu.
Kitas priešieškinio dalis atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 4488,50 Eur (keturis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 50 ct) teisinės pagalbos išlaidų atsakovei UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 230,50 Eur (tris tūkstančius du šimtus trisdešimt eurų 50 ct) teisinės pagalbos išlaidų trečiajam asmeniui (ieškovui pagal priešieškinį) S. K., a. k. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 19,51 Eur (devyniolika eurų 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, sumokant šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmams.
Teisėjas Mindaugas Nekrašas