Civilinė byla Nr. 3K-3-356/2010

                                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                      25.3, 30.12.1; 41  (S)                                                                                          

                                                                                                                                   

 

                                                                                    

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

                                                              N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. J. Š. ieškinį atsakovams antstolei L. U. Dzikienei, J. B., A. V., J. Š. dėl daikto išreikalavimo; tretieji asmenys – R. U., VĮ Registrų centro Kauno filialas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                              I. Ginčo esmė

 

Ieškovei M. J. Š. nuosavybės teise priklauso garažas, esantis Kaune, duomenys neskelbtini.  Ji nurodė, kad, vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovės J. Š., šis garažas nepagrįstai buvo įtrauktas į skolininkės turto aprašą ir iki varžytynių pradžios parduotas už 6000 Lt skolininkės pasiūlytam pirkėjui – atsakovui J. B., kuris šį vėliau pardavė už 6000 Lt atsakovui A. V. Ieškovė teigia, kad nuosavybės teisės į garažą ji neteko dėl trečiojo asmens VĮ Registro centro Kauno filialo ir atsakovų antstolės L. U. Dzikienės, J. Š. ir J. B. neteisėtų veiksmų.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais ab initio garažo pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2004 m. liepos 22 d. aktą ir 2004 m. lapkričio 29 d. garažo pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją, priteisti jai garažą natūra.                

          

         II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

            pripažino sandorį – garažo (esančio Kaune, duomenys neskelbtini) pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2004 m. liepos 22 d. aktą, patvirtintą Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. rezoliucija – niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; pripažino sandorį – 2004 m. lapkričio 29 d. atsakovų J. B. ir A. V. sudarytą šio garažo pirkimo-pardavimo sutartį – niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; grąžino garažą natūra ieškovei J. M. Š., panaikino jo teisinę registraciją atsakovo A. V. vardu, priteisė atsakovui A. V. iš atsakovo J. B. 6000 Lt; priteisė iš atsakovų antstolės L. U. Dzikienės, J. B. ir J. Š. po 699,67 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei ir po 34 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė jai nuosavybės teise priklausančio garažo neteko dėl trečiojo asmens ir atsakovų neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė neatsargumu, tyčia ir neteisėtu neveikimu. Teismas nurodė, kad pagrindinė priežastis, kuri lėmė nuosavybės netekimą, buvo trečiojo asmens VĮ Registrų centro neteisėti veiksmai, nes iš registro duomenų bazės nepagrįstai buvo pašalintas įrašas apie garažo priklausomumą nuosavybės teise ieškovei ir per klaidą įtrauktas įrašas apie tai, kad šis nuosavybės teise priklauso atsakovei J. Š. Atsakovė J. Š. teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažinta kalta dėl padaryto nusikaltimo – oficialaus dokumento (prašymo „Dėl turto pardavimo be varžytinių“) suklastojimo ir svetimo turto (ginčo garažo) pateikimo antstolei kaip savo asmeninio už skolas. Atsakovė antstolė L. U. Dzikienė, vykdydama priverstinį skolos išieškojimą, nebuvo pakankamai atidi, jos veiksmai pasireiškė neteisėtu neveikimu. Antstolė nenuvyko į vietą su skolininke ir neapžiūrėjo aprašomo turto (ginčo garažo), o pasikliovė neteisingais registro duomenimis ir skolininkės melagingu teigimu, kad ji yra garažo savininkė. Atsakovo J. B. veiksmai buvo nesąžiningi. Jis, dirbdamas nekilnojamojo turto agentūroje ir žinodamas, kad ginčo garažas skolininkei nepriklauso, nesąžiningai siekė sau naudos – įkalbėjo skolininkę pristatyti jį antstolei kaip jos pasirinktą pirkėją ir įsigijo garažą už mažesnę kainą, nei nurodyta VĮ Registrų centro pažymoje, po to skubiai perleido šį atsakovui A. V. Teismas konstatavo, kad ginčo sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento, o garažas natūra grąžintinas ieškovei. Teismas atsakovą A. V. pripažino sąžiningu turto įgijėju ir jo atžvilgiu taikė restituciją: priteisė jam iš atsakovo J. B. garažo kainą – 6000 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: priteistas ieškovei iš atsakovų L. U. Dzikienės, J. B. ir J. Š. bylinėjimosi išlaidas po 699,67 Lt sumažino iki 385,37 Lt iš kiekvieno; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškiniu buvo ginčijami du sandoriai, kurių kiekvieno kaina yra 6000 Lt, todėl žyminis mokestis turėjo būti apskaičiuotas nuo 12 000 Lt ir jis yra 360 Lt. Ieškovei turėjo būti priteistas 360 Lt žyminis mokestis ir 796,10 Lt išlaidų už skelbimus (viso 1156,10 Lt.), todėl iš kiekvieno atsakovo jai priteistina po 385,37 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog antstolės veiksmai pasireiškė neteisėtu neveikimu. Antstolė neapžiūrėjo aprašomo turto, pasikliovė VĮ Registrų centro išduotais duomenimis, turto aprašą surašė antstolio kontoroje. Antstolė turėjo įstatymo nustatytą pareigą įvertinti aprašomą turtą pagal realią rinkos kainą, atsižvelgiant į jo nusidėvėjimą. Tinkamai įvykdyti šią pareigą neįmanoma realiai neapžiūrėjus aprašomo turto. Nuvykus į vietą ir dalyvaujant skolininkei apžiūrint aprašomą turtą, būtų išsiaiškinta ir tai, kad šis skolininkei realiai nepriklauso.

                             

   

       III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas J. B. prašo pakeisti teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis iš jo atsakovui A. V. priteista 6000 Lt, ir jas išdėstyti taip: priteisti atsakovui A. V. iš trečiojo asmens VĮ Registrų centro ir atsakovės J. Š. po 3000 Lt. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, CPK 725 straipsnį ir restituciją reglamentuojančias teisės normas, pažeidė CPK 185, 270 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai priteisė iš jo atsakovui A. V. sumokėtą garažo kainą – 6000 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatoriaus veiksmai buvo nesąžiningi. Teismas jokiais įrodymais nepagrindė kasatoriaus nesąžiningumo, įsigyjant garažą vykdymo procese. Pagal registro duomenis garažas nuosavybės teise priklausė skolininkei, o visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Garažą kasatorius įsigijo iki varžytynių pradžios skolininkei pasiūlius jį kaip pirkėją, ir tai jis atliko sąžiningai bei teisėtai. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog tikroji garažo savininkė yra ieškovė. Tik po ginčijamų sandorių sudarymo paaiškėjo, kad dėl trečiojo asmens VĮ Registrų centro padarytos techninės klaidos, registro duomenys apie garažo priklausomumą nuosavybės teise yra neteisingi. Teismo sprendime visiškai nenurodyta, ar aplinkybės, teismo vertintos kaip kasatoriaus nesąžiningumo įrodymas, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio normas, taip pat į VĮ Registrų centro, antstolės ir teismo, tvirtinusio pardavimo aktą, veiksmus, gali būti siejamos su žinojimu ar turėjimu žinoti apie faktą, jog ginčo garažas skolininkei nepriklauso. Be to, ieškiniu kasatoriaus nesąžiningumas net nebuvo įrodinėjamas, teismas jį nustatė savarankiškai, spręsdamas dėl restitucijos būdo ir formos. Teismas konstatavo, kad ieškovė nuosavybės teise priklausančio garažo neteko dėl trečiojo asmens VĮ Registrų centro, atsakovų antstolės L. U. Dzikienės ir J. Š. neteisėtų veiksmų. Tačiau šie asmenys visiškai nepatyrė jokių neigiamų pasekmių, nes teismas, taikydamas restituciją, nepriteisė iš jų jokių lėšų atsakovui A. V. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju restitucijos pasekmėmis turėtų dalintis atsakovė J. Š. ir trečiasis asmuo VĮ Registrų centras, priteisiant iš jų lygiomis dalimis atsakovo A. V. sumokėtą garažo kainą.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė kasatoriaus nesąžiningumą, nes jis žinojo apie tai, jog garažas skolininkei nepriklauso, tačiau  įkalbėjo ją pasiūlyti jį garažo pirkėju, garažą įsigijo už mažą kainą ir skubiai jį perleido kitam asmeniui. Kasatorius yra nesąžiningas turto įgijėjas. Kadangi byloje nenustatyta, kad atsakovas A. V. yra nesąžiningas turto įgijėjas, tai jam pagrįstai iš kasatoriaus priteista garažo kaina.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

                                        IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

 Dėl restituciją ir vindikaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo

 

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas. Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį savo teisių gynimo būdą pasirinkti sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, dar vadinamas vindikaciniu ieškiniu, yra priskiriamas prie daiktinių asmens teisių gynimo būdų. Tokį ieškinį daikto savininkas turi teisę pareikšti remdamasis daiktinės teisės normomis (CK 4.95-4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą bei kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Nuo tokių teisinių situacijų reikia skirti atvejus, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui bei prašydamas taikyti restituciją. Restitucija priskiriama prie prievolinių asmens teisių gynimo būdų, reikalavimas taikyti restituciją grindžiamas prievolių teisės normomis (CK 6.145- 6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.). Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Tuo tarpu, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95-4.97 straipsniuose. Aptartas restitucijos ir vindikacijos skirtumas yra reikšmingas taikant teisės normas bylose, kuriose nagrinėjami ginčai dėl turto išreikalavimo iš įgijėjų, kurie šį turtą įgijo antstoliams vykdant priverstinį išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, todėl kiekvienu atveju yra būtina tinkamai kvalifikuoti tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėti restitucijos ir vindikacijos taikymo ypatumai tokio pobūdžio ginčuose yra reikšmingi tik sprendžiant dėl reikalavimo priteisti daiktą iš kito asmens valdymo pagrįstumo. Tačiau bylose dėl priverstine tvarka parduoto daikto išreikalavimo asmuo, siekdamas iki teisės pažeidimo buvusios padėties (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), greta šio reikalavimo gali reikšti ir kitus reikalavimus, kurie yra susiję su jo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimu (CPK 5 straipsnis). Taigi asmuo gali ginčyti ir dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalimi. Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto.

Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo (nagrinėjamoje byloje tai yra atsakovas A. V.) tik tuo atveju, jeigu savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendžiu konstatavus atsakovės J. Š. nusikalstamą veiką ieškovė patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančiu ab initio 2004 m. liepos 22 d. pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo ginčo garažas buvo parduotas kasatoriui J. B., bei taikyti restituciją; pripažinti negaliojančiu ab initio 2004 m. lapkričio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria kasatorius J. B. pardavė ginčo garažą atsakovui A. V., bei taikyti restituciją; priteisti ieškovei natūra garažą. Minėta, kad restitucija ir vindikacija nėra tarpusavyje konkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Ieškovei pareiškus reikalavimą priteisti garažą ir teismui nustačius, kad ieškovė nėra skolininkė vykdomojoje byloje, kurioje vykdant išieškojimą buvo parduotas jai nuosavybės teise priklausantis garažas, ieškovės reikalavimas tenkinamas pagal vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnis), nes ieškovės su atsakovais nesiejo jokie prievoliniai santykiai. Ieškovės pareikšti reikalavimai dėl sandorių negaliojimo vertintini kaip papildomi reikalavimai, kuriais ieškovė, siekdama visiško iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimo, ginčija teisiškai reikšmingas aplinkybes – jai nuosavybės teise priklausančio daikto perleidimo sandorius. Pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais teismas vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi privalėjo ex officio taikyti vienašalę restituciją, įpareigodamas vieną šalį grąžinti kitai šaliai jos sumokėtus pinigus. Dvišalė restitucija netaikytina, nes daiktas jo savininkui grąžintas remiantis daiktinės teisės normomis. Atsisakymą taikyti restituciją pripažinus negaliojančiu 2004 m. liepos 22 d. pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą teismas grindė tuo, kad ieškovės interesai yra ginami priimamu teismo sprendimu ir ieškovei nesuteiktos teisės ginti atsakovų J. Š. ir J. B., kurių atžvilgiu turi būti taikoma restitucija, teises. Su tokia teismo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Minėta, kad ieškovė turi teisinį interesą ginčyti 2004 m. liepos 22 d. pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir šis interesas turi būti teismo ginamas (CPK 5 straipsnis). Restitucijos taikymas yra šio akto pripažinimo negaliojančiu pasekmė, kurią teismas taiko ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Apie tai, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti ir restitucijos klausimą yra ne kartą pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio  15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. ir A. K. v. D. P., I. V., bylos Nr. 3K-7-874/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio  25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. C., J. C., bylos Nr. 3K-3-346/2008; 2005 m. sausio  5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senukų prekybos centras” v. UAB „EM Trans”, bylos Nr. 3K-3-3/2005; kt.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų restitucijos netaikymo pagrindų. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių normų taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Restitucija taikoma pripažinto negaliojančiu sandorio šalims. Suvienodindamas teismų praktiką bylose, kuriose ginčijami turto pardavimo iš varžytynių aktai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal galiojančius teisės aktus antstolis nėra varžytynių būdu sudaromo sandorio šalis. Taikant restituciją pirkėjui priteisiama suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie atitinkamo apylinkės teismo ir yra pastarojo sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama iš Hipotekos skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė Reda Stašenienė, M. K., O. P., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios kasacinio teismo suformuluotos taisyklės taikytinos ir pripažinus negaliojančiu pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Byloje nustatyta, kad pirkėjas – kasatorius J. B. sumokėjo antstolių kontorai 6000 Lt už garažą. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendžiu konstatuota, kad šiais pinigais buvo padengta atsakovės J. Š. skola. Esant tokioms aplinkybėms, taikant restituciją, kasatoriaus J. B. sumokėti už garažą 6000 Lt priteistini jam iš atsakovės J. Š. Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl priteisimo taikant restituciją atsakovui A. V. iš trečiojo asmens VĮ Registrų centro bei atsakovės J. Š. po 3000 Lt. Restitucija taikoma sandorio šalims. Pripažinus negaliojančia 2004 m. lapkričio 29 d. atsakovų J. B.ir A. V. sudarytą garažo pirkimo-pardavimo sutartį ir taikant restituciją A. V. naudai pagrįstai buvo priteisti 6000 Lt iš kitos sandorio šalies – kasatoriaus J. B. Tuo tarpu trečiasis asmuo VĮ Registrų centras nebuvo nė vieno nuginčyto sandorio šalis, todėl restitucija jo atžvilgiu negali būti taikoma. Toks kasatoriaus prašymas iš esmės grindžiamas civilinės atsakomybės sąlygomis, tačiau atsakovas A. V. reikalavimo dėl žalos atlyginimo nebuvo pareiškęs ir tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatoriaus argumentus dėl jo sąžiningumo sudarant 2004 m. liepos 22 d. pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą.  Kasatoriaus argumentai šioje kasacinio skundo dalyje yra bendro pobūdžio, neatskleidžiant, kokias konkrečias aplinkybes teismas nustatė pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir kokią tai turėjo reikšmę netinkamam teismo nuomonės susiformavimui. Pažymėtina, kad kasatoriaus nesąžiningumą teismas konstatavo įvertinęs jo veiksmus, įskaitant ir tai, kad kasatorius įkalbinėjo skolininkę – atsakovę J. Š. vykti pas antstolį ir pasiūlyti jį pirkėju, žinodamas, jog ginčo garažas jai nepriklauso nuosavybės teise. Ši aplinkybė yra pakankama konstatuoti tai, kad kasatorius buvo nesąžiningas, nes turėjo žinoti, jog išieškojimas iš kitam asmeniui priklausančio daikto negalėjo būti vykdomas.

 

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, todėl teismų sprendimo ir nutarties dalys dėl restitucijos taikymo keistini (CPK 346 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Patenkinus iš dalies kasacinį skundą, atsakovui J. B. iš atsakovės J. Š. priteisiamas jo sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 93 straipsnis); taip pat iš atsakovės J. Š. į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimo dalį, kuria, pripažinus niekiniu ir negaliojančiu ab initio nuo pat jo sudarymo momento sandorį – garažo pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2004 m. liepos 22 d. aktą, nebuvo taikyta restitucija, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, pakeisti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip: pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) sandorį – garažo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančio Kaune, duomenys neskelbtini) pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2004 m. liepos 22 d. aktą, taikyti restituciją – priteisti atsakovui J. B. iš atsakovės J. Š. 6000 (šešis tūkstančius litų) Lt.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. Š. atsakovui J. B. 180 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovės J. Š. į valstybės biudžetą 131,48 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą 48 ct)) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                                         Virgilijus Grabinskas

 

                                                                                                                      

                                                                                                                         Česlovas Jokūbauskas