Civilinė byla Nr. e2S-604-854/2021 

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33186-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. vasario 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „E47“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E47“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BAA Training“ dėl įsiskolinimo priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „E47“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „BAA Training“ 24 584,22 Eur skolą, 547,21 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „BAA Training“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, o šio turto esant nepakankamai, taikyti atsakovės banko sąskaitose esančių lėšų bei turtinių teisių areštą.

3.       Ieškovė prašymą grindė tuo, jog atsakovė turi finansinių sunkumų, dėl kurių gali siekti ne tik nevykdyti galimai ieškovei palankaus sprendimo bet ir perleisti turtą arba jo atžvilgiu sudaryti apsunkinimo sandorius. Pažymėjo, jog atsakovės įsiskolinimas socialinio draudimo biudžetui yra 211 681,48 Eur, įsiskolinimas valstybės biudžetui (mokestinės prievolės) sudaro 111 819,19 Eur, be to, šie įsiskolinimai yra ilgai besitęsiantys, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovės UAB  „E47“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino – areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą 25 131,43 Eur sumai, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą paminėtai sumai, o neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto – pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kurių suma neviršija paminėtos sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovei jį valdyti ir naudoti, ieškovės reikalavimams, kurie patenkinami trečiąja eile, užtikrinti. Nurodė, kad iš areštuotų lėšų atsakovei leidžiama atlikti privalomus mokėjimus į valstybės (savivaldybės) biudžetą, mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su darbuotojais bei ieškove pagal pareikštą reikalavimą.

5.       Teisme gautas atsakovės atskirasis skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu.

6.       Atsakovė atskirajame skunde pažymėjo, kad nors ieškovė savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad jos finansinė padėtis yra sudėtinga ir tą patvirtina tai, kad atsakovės atžvilgiu yra iškelta ir daugiau civilinių bylų dėl turtinių įsipareigojimų nevykdymo, tačiau ši informacija yra klaidinga, nes atsakovės atžvilgiu daugiau jokių civilinių bylų dėl turtinių įsipareigojimų nevykdymo kitiems kreditoriams nėra iškelta. Atsakovė paaiškino, jog iš viešai prieinamų šaltinių matyti, jog ji periodiškai visiškai padengia įsiskolinimą ir tokį atsiskaitymo su SODRA periodiškumą sąlygoja ne jos bloga finansinė padėtis, o verslo specifika. Be to, ji šiuo metu yra įdarbinusi daugiau kaip 93 darbuotojus, už kurių socialinį draudimą suma kas mėnesį sudaro apie 40 000 Eur, todėl siekiant suvaldyti piniginius srautus, susitaria dėl įmokų mokėjimo atidėjimo ir, nepažeisdama sutartų atidėjimo terminų, periodiškai visiškai padengia įsiskolinimus SODRAI. Pažymėjo ir tai, jog nėra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nes ieškovės ieškinyje nurodyta tariama įsiskolinimo suma (211 681,48 Eur), yra suma, kurios mokėjimo terminas, kaip mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, yra atidėtas ir dar nesuėjęs.

7.       Atsakovė taip pat nurodė, jog pagal 2020 m. rugsėjo 30 d. finansinę informaciją matyti, kad jos turtą sudaro 20 664 187 Eur, iš kurių trumpalaikis turtas sudaro 6 177 087 Eur, jos nuosavas kapitalas yra lygus 4 642 314 Eur – tai yra net 184 kartus didesnis nei ieškinio suma, kas dar kartą patvirtina, jog jokios grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui nėra, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 29 d. nutartimi patenkino atsakovės UAB „BAA Training“ atskirąjį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės UAB „BAA Training“ turto areštas.

9.       Teismas nurodė, kad, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus bei išdėstytus prašymo motyvus, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi sprendė, kad yra pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą. Tačiau atsakovei kartu su atskiruoju skundu pateikus įrodymus apie savo finansinę padėtį, teismas sprendė, kad atsakovės turtinė padėtis gera, todėl neegzistuoja grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui.

10.       Teismas, išreikalavęs iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuosavo kapitalo ataskaitą už laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. bei atsakovės įmonės balansą laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nustatė, jog atsakovė veikia pelningai: 2019 m. atsakovės grynasis pelnas sudarė 616 000 Eur, o 2019 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis atsakovės nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydis iš viso sudarė 20 859 000 Eur, iš jo ilgalaikis turtas – 14 485  000 Eur, trumpalaikis turtas – 6  374 000 Eur, nuosavas kapitalas – 5 280 000 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 13 206 000 Eur.

11.       Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės gaunamos pajamos, nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, jo vertė įrodė, kad atsakovės finansinė padėtis yra gera, teismas sprendė, kad byloje paneigta grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Pažymėjo, kad abstrakti tikimybė, kad atsakovė bet kada galės apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą arba padaryti jo įvykdymą neįmanomu egzistuoja visada, bet ji nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

12.       Ieškovė UAB „E47“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Atsakovė 2020 m. gruodžio 21 d., t.y. likus dvejoms dienoms iki atskirojo skundo pateikimo, pateikė ieškovei pranešimą „Dėl apgyvendinimo paslaugų sutarties Nr. APS 191010 pakeitimo”, kuriame paneigė, kad byloje nėra poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

12.2.                      Atsakovė savo 2020 m. gruodžio 21 d. pranešime: 1) aiškiai pripažino, kad jos finansinė padėtis yra sunki, nurodydama, kad ji neteko didžiosios dalies užsakymų, atleido daugiau nei 30 proc. savo darbuotojų, atsakovės darbuotojams daugiau nei 40 proc. sumažėjo darbo užmokestis, atsakovės pajamos krito daugiau nei du kartus; 2) pabrėžė, kad ieškinio suma (25 131,43 Eur) jai yra didelė ir jos ji ne tik negali sumokėti iškart, bet ir prašė jos sumokėjimo atidėjimo nepagrįstais ir ieškovei nepriimtinais terminais, t.y. skolą atsakovė siūlė padengti apytiksliai iki 2022 metų rugsėjo mėnesio, tokiu būdu beveik 540 kartų prailginant su atsakove sudarytoje sutartyje nustatytus atsiskaitymo terminus už ieškovės suteiktas paslaugas; 3) visiškai pripažino ieškovės reikalavimą dėl skolos, tačiau nepaisant to piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, manipuliuoja savo finansiniais duomenimis (vienokius pateikdama teismui ir kitokius ieškovei) ir tyčia vilkina šių piniginių prievolių įvykdymą. 

12.3.                      Atsakovės 2019 metų finansinės atskaitomybės duomenys neatitinka esamos atsakovės finansinės padėties, ką patvirtina ir atsakovės 2020 m. gruodžio 21 d. pranešime nurodytos aplinkybės.

12.4.                      Tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindžia pirmosios sąlygos egzistavimą, t. y. tikėtiną ieškinio reikalavimų pagrįstumą, nes ieškinys yra grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais bei su ieškiniu yra pateikti juos pagrindžiantys įrodymai. Be to, atsakovė savo pranešime pripažįsta ieškovės reikalavimą dėl įsiskolinimo.

12.5.                      Nagrinėjamu atveju taip pat egzistuoja ir antra laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovė pranešime, pasiremdama konkrečiais duomenimis, nurodė, kad jos finansinė padėtis yra sunki, o ieškinio suma (25 131,43 Eur) jai yra didelė, kas objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasireiškia ne tik didele ieškinio suma bei sunkia atsakovės finansine padėtimi, bet ir atsakovės nesąžiningumu.

13.       Atsakovė UAB „BAA Training“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Ieškovė nenurodė ir nepateikė jokių atsakovės nesąžiningą elgesį patvirtinančių duomenų, kurie leistų teigti, jog egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė atsakovės tariamą nesąžiningumą grindžia visai kitomis aplinkybėmis, kurios nėra sietinos su būsimo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu.

13.2.                      Ieškovė nenurodo, kokiu konkrečiai būdu atsakovė neva piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis bei nenurodo kokius skirtingus finansinius duomenis pateikė teismui ir kokius ieškovei. Be to, atsakovės teisė ginti savo interesus įstatymų nustatyta tvarka teisme, negali būti laikoma piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

13.3.                      Ieškovės argumentai, kad atsakovė yra nesąžininga, nes teikia skirtingus finansinius duomenis yra nepagrįsti bei prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms. Atsakovė ieškovei 2020 m. gruodžio 16 d. adresuotame prašyme pakeisti apgyvendinimo paslaugų teikimo sutarties Nr. APS 191010 sąlygas nurodė duomenis, kurie yra visiškai vieši ir prieinami iš viešų šaltinių. Atsakovė savo prašymą grindė duomenimis iš tokių viešų šaltinių kaip www.rekvizitai.lt, www.ans.lt ir www.abalt.lt, kurie duomenis gauna iš valstybinių institucijų. Atsakovė neturi galimybių manipuliuoti viešais duomenimis, kurių pati nekontroliuoja. Be to, lygiai tokiais pačiais duomenimis atsakovė rėmėsi ir teismui teikdama procesinius dokumentus, kurie sutampa.

13.4.                      Ieškovė nenurodo jokių argumentų ir nepateikia įrodymų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

13.5.                      Nei atsakovės finansinė padėtis, nei pareikšto reikalavimo suma savaime nenulemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Ieškinio suma (25 131,43 Eur) negali būti laikoma didele veiklą vykdančiam juridiniam asmeniui, o juo labiau atsakovei, kuri šiuo metu turi 93 darbuotojus. Vien atsakovės mokėtina VSD įmokų suma per vieną mėnesį ir gerokai didesnė nei pareikšto ieškinio suma – apie 40 000 Eur. Tai, kad ieškinio suma nėra didelė, patvirtina ir atsakovės 2019 metų finansinės ataskaitos. Be to, remiantis 2020 m. rugsėjo 30 d. finansine informacija, atsakovės turtą sudaro 20 664 187 Eur, iš kurių trumpalaikis turtas sudaro 6 177 087 Eur. Atsakovės nuosavas kapitalas yra lygus 4 642 314 Eur, t. y. net 184 kartus didesnis nei ieškinio suma. 

Apeliacinės instancijos teismas

k o n t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). 

15.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

16.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria buvo patenkintas atsakovės atskirasis skundas ir panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17.       Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė atsakovės 2020 m. gruodžio 21 d. pranešimą „Dėl 2019 m. gruodžio 19 d. apgyvendinimo paslaugų sutarties Nr. APS 191010 pakeitimo“. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2020 m. rugsėjo 30 d. balansą.

18.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

19.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjimo klausimo esmę, į tai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės pateikti įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu ir jų prijungimas neužvilkins atskirojo skundo nagrinėjimo, šiuos įrodymus prijungia prie bylos.

Dėl atskirojo skundo (ne)pagrįstumo

20.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).

21.       Nagrinėjamu atveju, nors ieškovė atskirajame skunde pasisako ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio prima facie pagrįstumo, tačiau šiuo aspektu (dėl šios sąlygos egzistavimo) ginčo tarp šalių nekilo, šiuo pagrindu nesirėmė ir pirmosios instancijos teismas, panaikindamas nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

22.       Ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja. Pasak ieškovės, egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nagrinėjamu atveju grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasireiškia ne tik didele ieškinio suma bei sunkia atsakovės finansine padėtimi, bet ir atsakovės nesąžiningumu. Pažymi, kad tai, jog atsakovės finansinė padėtis nėra gera (atleista dalis darbuotojų, sumažėjęs darbuotojų darbo užmokestis, kt.), patvirtino ir pati atsakovė savo 2020 m. gruodžio 21 d. pranešime „Dėl 2019 m. gruodžio 19 d. apgyvendinimo paslaugų sutarties Nr. APS 191010 pakeitimo“. Be to, ieškovės teigimu, atsakovė minėtame pranešime ne tik nurodė, kad ieškinio suma jai yra didelė, tačiau ir pripažino įsiskolinimą ieškovei, kurį visgi vengia padengti. Teigia, kad visos šios aplinkybės pagrindžia atsakovės nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus dėl žemiau nurodomų motyvų.

23.       Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK

24.       Atsižvelgiant į šio procesinio instituto taikymo išimtinumą, grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą būtina pagrįsti įvardijant konkrečius atsakovo veiksmus, kurie aiškiai yra nesuderinami su asmens sąžiningo elgesio standartu ir kelia pagrįstų abejonių sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga nurodyti tokius argumentus bei pateikti konkrečius duomenis apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo jau atliktus arba atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, tenka būtent ieškovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1355-370/2019; 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1032-236/2020).

25.       Nors ieškovė nurodo, kad atskirajame skunde jos nurodomi argumentai pagrindžia atsakovės nesąžiningumą, tačiau šie ieškovės teiginiai nepagrįsti. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste yra aktualus ne bet koks atsakovės nesąžiningumas, tačiau reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovės veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675- 943/2020; 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1518-881/2020). Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės neįrodinėja atsakovės nesąžiningumo, t. y. jog atsakovė atliktų kokius veiksmus, siekdama išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Nesant duomenų apie tai, kad atsakovė elgtųsi nesąžiningai, siektų turtą paslėpti, sunaikinti, perleisti tretiesiems asmenims ar kt., apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovės nurodomi argumentai dėl atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų, įsiskolinimo nepadengimo, kt. nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

26.       Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės teiginiais nesutinka.

27.       Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant jos pareikšto turtinio reikalavimo 25 131,43 Eur (įskaitant palūkanas) įvykdymą. Pasak ieškovės, atsakovė 2020 m. gruodžio 21 d. pranešime pripažino, kad jai ši suma yra didelė ir ji dėl savo finansinės padėties nėra pajėgi jos sumokėti, nors įsiskolinimą ir pripažįsta.

28.       Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo iš VĮ Registrų centras išreikalautų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. matyti, kad atsakovė 2019 metais turėjo iš viso 20 859 000 Eur vertės turto (14 485 000 Eur vertės ilgalaikio ir 6 374 000 Eur trumpalaikio turto), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 13 206 000 Eur. Minėto laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2019 metais veikė pelningai – turėjo 616 000 Eur grynojo pelno. Atsakovės apeliaciniam teismui pateikti finansiniai atskaitomybės dokumentai (2020 m. rugsėjo 30 d. balansas) pagrindžia, kad minimu laikotarpiu atsakovės turtas siekė 20 664 187 Eur (14 487 100 Eur vertės ilgalaikis ir 6 177 087 Eur trumpalaikis turtas). Įsipareigojimų mastas siekė 16 021 873 Eur (iš jų ilgalaikiai – 1 999 826 Eur, trumpalaikiai – 14 022 048 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovės finansiniai atskaitomybės dokumentai, santykis tarp 2019 metų ir 2020 metų rugsėjo 30 d. duomenų, patvirtina, kad atsakovė veikia pelningai ir negalima teigti, kad atsakovės finansinė padėtis yra sudėtinga.

29.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės teismui pateikto 2020 m. gruodžio 21 d. pranešimo turinį, taip pat neturi pagrindo pritarti ieškovės teiginiams, kad šis pranešimas patvirtina sunkią atsakovės finansinę padėtį. Visų pirma, pažymėtina, kad pranešime atsakovės nurodytos aplinkybės dėl darbuotojų skaičiaus, likusių darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimo savaime niekaip nepagrindžia, kad atsakovė nebūtų pajėgi sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Pranešime nurodytos aplinkybės tik patvirtina tai, kad, atsakovė, reaguodama į ekstremalią situaciją dėl COVID-19 kilusios pandemijos, dėl to ne kartą skelbto karantino, kurio apribojimai iš esmės tam tikru mastu paveikė visus sektorius, siekdama netrikdyti savo įprastinės ūkinės komercinės veiklos, tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus visų kreditorių atžvilgiu, siekė tartis su ieškove dėl įsiskolinimo atidėjimo, keičiant šalių 2019 m. gruodžio 19 d. sudarytos apgyvendinimo paslaugų sutarties Nr. APS 191010 nuostatas dėl apmokėjimo. Tuo tikslu, kaip nustatyta iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, atsakovė 2021 m. vasario 3 d. pirmosios instancijos teismui byloje pateikė priešieškinį (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

30.       Be to, apskritai pažymėtina ir tai, kad net jei byloje ir būtų duomenys apie blogą atsakovės turtinę padėtį, tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1644-330/2020; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.

31.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Todėl net ir pateikus duomenis apie ne itin gerą atsakovės finansinę padėtį nebūtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

32.       Ieškovė taip pat nurodo argumentus, kad atsakovei ieškinio suma – 25 131,43 Eur, yra didelė, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai ne tik nepagrįsti dėl aukščiau nurodytos atsakovės finansinės padėties, tačiau apskritai nelaikytini kaip savaime pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

33.       Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1734-464/2020; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018). Nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, ieškovei neįrodžius, ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

34.       Ieškovės nurodyti argumentai, kad atsakovė pripažįsta įsiskolinimą ieškovei savaime per se (savaime) nepatvirtina, kad egzistuoja grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nei ieškinio suma atsakovei, nei tai, kad ji nesumoka ieškovei skolos, net ir pripažindama jos faktą bei dydį, nėra pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, neįrodinėjant nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Priešingu atveju turto areštą iš esmės būtų galima taikyti visose bylose, kuriose reiškiamas didelės sumos reikalavimas, o tai akivaizdžiai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, paskirčiai – užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. pašalinti galimą jo neįvykdymo riziką. Tai, kad atsakovė galimai vengia atsiskaityti su ieškove yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-264/2011).

35.       Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovei daugiau jokių civilinių bylų dėl turtinių įsipareigojimų nevykdymo iškelta nėra (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

36.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, kad egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas, naikintinos.

Dėl procesinės bylos baigties

37.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38.       Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

n u t a r i a :

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E47“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.         

Teisėja                                                              Giedrė Čėsnienė