Civilinė byla Nr. 3K-3-359/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00290-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija 16.7
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių lyra“, atsakovų R. B. ir I. Š., atsakovių L. K., L. Š., V. P. bei atsakovų J. R., D. P., L. P., D. R., S. B., S. P., L. B., S. B., V. K., D. M., V. N., M. S., A. S., A. Č. (A. Č.) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių lyra“ ieškinį atsakovams V. G., B. A., D. P., A. N., V. V., A. Č., D. K., A. D., R. B., V. B., K. M., L. Š., N. V., A. M., I. Š., K. T., L. P., A. S., D. R., J. R., M. S., E. T., S. B., S. P., L. B., V. P., S. B., V. K., D. M., G. S., V. N., L. K., S. K. dėl žalos atlyginimo ir atsakovų R. B., I. Š., E. T., S. B., S. B., V. G., A. Č., A. S., L. B., S. P., V. K., D. P., D. K., V. B., K. T., D. R., D. M., V. V., A. D., K. M., L. P., M. S., V. N. priešieškinį, S. K. ir L. K. priešieškinį, V. P. priešieškinį, L. Š. priešieškinį, J. R. priešieškinį, B. A. priešieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas materialinės atsakomybės už viename skyriuje nustatytą materialinių vertybių trūkumą visiems prekybos centro darbuotojams taikymo, darbdavio veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo.
Ieškovas 2010 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų, esamų ar buvusių prekybos centro darbuotojų, 245 835,08 Lt turtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. gegužės 20 d. atlikus inventorizaciją buvo nustatytas 275 340,43 Lt prekių trūkumas, kuris susidarė 2009 m. sausio 16 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. laikotarpiu. Tuo metu prekybos centre dirbo 38 darbuotojai, su kuriais buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovo teigimu, neatlyginta žala yra 245 835,08 Lt, kurią apskaičiavo pagal prekių įsigijimo vertę (tiesioginiai nuostoliai) ir skirtumą tarp įsigijimo ir pardavimo kainų (negautos pajamos). Kiekvienam atsakovui pareiškė reikalavimą atlyginti žalą, proporcingą kiekvieno jų dirbtam laikui ir gautam darbo užmokesčiui, įvertinus tai, kad 2009 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 27 „Dėl materialinių vertybių trūkumo išieškojimo“ iš atsakovų buvo išieškota dalis (22 011,17 Lt) nuostolių. Ieškovas mano, kad prekybos centro darbuotojai nedirbo dorai ir sąžiningai, nesaugojo darbdavio jiems patikėtų materialinių vertybių, nerūpestingai atliko darbines pareigas.
Atsakovės L. K. ir S. K. 2011 m. sausio 7 d. pareiškė priešieškinį, prašydamos priteisti iš ieškovo 1625,55 Lt atsakovei L. K., o 1563,55 Lt – S. K. neišmokėto darbo užmokesčio ir po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atsakovių nuomone, visiškos materialinės atsakomybės sutartis su visais įmonės darbuotojais sudaryta neteisėtai, nes darbuotojai dirba tam tikruose skyriuose ir už kituose skyriuose esančias materialines vertybes neatsako. Atsakovės nedirbo dažų skyriuje, kuriame nustatytas trūkumas. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą jos grindė dvasiniais išgyvenimais, patirtais nepagrįstai apkaltinus.
Atsakovė V. P. 2011 m. sausio 13 d. pareiškė priešieškinį ieškovui, prašydama priteisti 555,06 Lt žalos dėl neteisėtų išskaitų iš darbo užmokesčio ir 5000 Lt neturtinės žalos. Atsakovė teigė, kad nedirbo prekybos centro „Senukai“ dažų skyriuje, kuriame buvo nustatytas trūkumas, jai nebuvo perduotos dažų skyriuje apskaitytos materialinės vertybės, todėl jai materialinė atsakomybė netaikytina. Pagal nusistovėjusią parduotuvėje praktiką visi darbuotojai buvo materialiai atsakingi tik už to skyriaus, kuriame jie dirbo, prekių judėjimą.
Atsakovė J. R. 2011 m. vasario 18 d. pareiškė priešieškinį ieškovui, prašydama priteisti 682,51 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir 5000 Lt neturtinės žalos. Atsakovė nurodė iš esmės panašius argumentus, kaip ir kiti atsakovai.
Atsakovė L. Š. 2011 m. vasario 23 d. pareiškė priešieškinį ieškovui dėl neteisėtais darbdavio veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, prašydama priteisti iš darbdavio 6000 Lt neturtinės žalos, kurią patyrė dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio, darbdavio padarytų išskaitų, darbo sutarties nutraukimo, teisminio proceso ir turto arešto. Atsakovė nedirbo dažų skyriuje, kuriame nustatytas trūkumas.
Atsakovė B. A. 2011 m. kovo 2 d. pareiškė priešieškinį ieškovui, prašydama pripažinti nepagrįsta ir neteisėta ieškovo 2009 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 27 atliktą 1567,06 Lt išskaitą iš darbo užmokesčio, priteisti iš ieškovo 1567,06 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo priešieškinio teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad dirbo prekybos centro dažų skyriuje, tačiau ieškovui nepadarė žalos, o darbdavys, darydamas išskaitas iš darbo užmokesčio, pažeidė įstatymo nuostatas. Su pareikštu ieškiniu atlyginti 6300,98 Lt žalos atsakovė nesutiko, teigdama, kad darbdavys neįrodė darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, nepagrindė padarytos žalos dydžio.
Atsakovai R. B., I. Š., E. T., S. B., S. B., V. G., A. Č., A. S., L. B., S. P., V. K., D. P., D. K., V. B., K. T., D. R., D. M., V. V., A. D., K. M., L. P., M. S., V. N. 2011 m. balandžio 18 d. pateikė priešieškinį ieškovui, prašydami priteisti iš ieškovo kiekvienam darbuotojui po 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2009 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 27 iš darbuotojų darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuotas sumas: R. B. – 202,81 Lt, I. Š. – 234,39 Lt, E. T. – 525,85 Lt, S. B. – 594,06 Lt, S. B. – 541,31 Lt, V. G. – 545,23 Lt, A. Č. – 286, 85 Lt, A. S. – 189,68 Lt, L. B. – 697,17 Lt, S. P. – 577,31 Lt, V. K. – 590, 58 Lt, D. P. – 328, 65 Lt, D. K. – 194,42 Lt, V. B. – 70,89 Lt, K. T. – 402,38 Lt, D. R. – 168,72 Lt, D. M. – 514,20 Lt, V. V. – 226,42 Lt, A. D. – 240,69 Lt, K. M. – 264,91 Lt, L. P. – 263,04 Lt, M. S. – 677,41 Lt, V. N. – 678,50 Lt. Atsakovai nurodė, kad 2008 m. lapkričio 13 d. sutartis dėl darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės yra negaliojanti, nes neatitinka DK 256 straipsnio reikalavimų. Atsakovai nedirbo dažų skyriuje ir neatliko neteisėtos veikos, todėl ieškovo iškaitos neteisėtos. Dėl tokių ieškovo veiksmų atsakovai jautėsi emociškai sužlugdyti, pažeminti, neteisėtai apkaltinti svetimo turto grobstymu ar iššvaistymu, nors visą laiką ieškovo įmonėje dirbo sąžiningai.
Priešieškinio nepareiškę ieškovai (A. M., A. N., N. V., G. S.) taip pat nesutiko su ieškiniu, nurodydami, kad šis neįrodė būtinosios sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš atsakovės B. A. 6300,98 Lt ir 200 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovo V. G. – 9111,45 Lt ir 200 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovo K. T. – 8551,86 Lt ir 200 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovo E. T. – 7234,93 Lt ir 200 Lt atstovavimo išlaidų; dėl kitų atsakovų ieškinį atmetė; tenkino dalį priešieškinio ir iš ieškovo priteisė R. B. – 202,81 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, I. Š. – 234,39 Lt, S. B. – 594,06 Lt, S. B. – 541,31 Lt, A. Č. – 286,85 Lt, A. S. – 189,68 Lt, L. B. – 697,17 Lt, S. P. – 577,31 Lt, V. K. – 590,58 Lt, D. P. – 328, 65 Lt, D. K. – 194,42, V. B. – 70,89 Lt, D. R. – 168,72 Lt, D. M. – 514,20 Lt, V. V. – 226,42 Lt, A. D. – 240,69 Lt, K. M. – 264,91 Lt, L. P. – 263,04 Lt, M. S. – 677,41 Lt, V. N. – 678,50 Lt ir po 5 proc. metinių palūkanų nuo priešieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, atsakovėms V. P. – 555,06 Lt, S. K. – 1563,88 Lt, L. K. – 1625,55 Lt, J. R. – 682,51 Lt; kitas šių atsakovų priešieškinių dalis atmetė; atsakovų B. A., V. G., K. T., E. T. priešieškinius atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti žalos atlyginimą dėl materialinių vertybių dažų skyriuje trūkumo iš darbuotojų, kuriems šios vertybės niekada nebuvo perduotos, kurių atliekamas darbas nesusijęs su dažų skyriaus materialinių vertybių apskaita, pardavimu, gabenimu ar naudojimu darbe, todėl jų visiška materialinė atsakomybė negalima. Teismas sprendė, kad prekybos centro darbuotojai nebuvo sudarę su darbdaviu darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties, nes teismui pateikta sutartis pasirašyta kolektyvo neįgalioto asmens direktoriaus V. G., o darbuotojų parašai atskiruose lapuose, įvardytuose kaip sutarties priedas, nevertintini kaip patvirtinantys darbuotojų valią sudaryti tokio pobūdžio sutartį dėl to, kad neaišku, prie kokios sutarties pridedamas šis priedas. Be to, ši sutarties redakcija prieštarauja ieškovo vidaus darbo tvarkos taisyklių 17.22 ir 17.23 punktų nuostatoms, kuriose nustatyta galimybė sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su struktūrinių padalinių materialiai atsakingais darbuotojais. Faktą, kad prekybos centre „Senukai“ žalos atsiradimo metu egzistavo atskiri struktūriniai padaliniai – skyriai, kurių darbuotojai su darbdaviu buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartis, iš esmės patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, jog trūkumas nustatytas atlikus inventorizaciją viename dažų skyriuje. Dėl to teismas sprendė, kad ieškinys, pareikštas atsakovams, nedirbusiems šiame skyriuje, nepagrįstas. Atmetęs ieškinį dėl šio reikalavimo ir konstatavęs, kad nurodytų atsakovų materialinė atsakomybė negalima, teismas ieškovo 2009 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 27 „Dėl materialinių vertybių trūkumo išieškojimo“ pripažino neteisėtu ir iš dalies tenkino atsakovų priešieškinius, priteisdamas jiems nepagrįstai išskaičiuotas iš darbo užmokesčio sumas ir delspinigius. Atsakovų reikalavimus priteisti priešieškiniuose nurodytą neturtinę žalą ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką teismas atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus, nes vidutinis darbo užmokestis sumokamas tik tuo atveju, kai neišmokėta suma siekia vieną vidutinį darbo užmokestį, o nagrinėjamu atveju neišmokėtos mažesnės sumos. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankamas atlyginimas atsakovams už padarytą skriaudą – nepagrįstas darbo užmokesčio išskaitas.
Spręsdamas dėl atsakovų B. A., V. G., K. T., E. T. materialinės atsakomybės, teismas vadovavosi aplinkybėmis, kad dažų skyriuje dirbo du darbuotojai B. A. ir G. K., už dažų skyriaus prekių likučių apskaitos tvarkymą ir pardavimų kontrolę atsakingi buvo vadybininkai K. T., E. T. ir prekybos centro direktorius V. G.. Teismas padarė išvadą, kad B. A. veiksmų neteisėtumą DK 245 straipsnio prasme įrodo 2009 m. birželio 17 d. darbo sutarties su ja už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą nutraukimas, jos paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu (pripažino žinojusi apie prekių trūkumą, prisiėmė kaltę dėl to, kad laiku neinformavo direktoriaus apie dingstančias prekes), taip pat baudžiamojoje ir nagrinėjamoje byloje liudytojų duoti parodymai, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys apie nepagrįstus dažų skyriuje šios atsakovės atliktus prekių grąžinimus 2009 m. sausio – balandžio mėn. Spręsdamas atsakovo – prekybos centro „Senukai“ vadovo – V. G. materialinės atsakomybės klausimą, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės (dažų skyriaus darbuotojos B. A. darbas ilgą laiką buvo nekontroliuojamas, ji pati skyriuje atlikdavo inventorizacijas, vadovas įvairiais būdais dangstė skyriuje paaiškėjusius trūkumus) leidžia konstatuoti, jog direktorius nerūpestingai ėjo pareigas, nesiėmė priemonių tinkamai organizuoti materialinių vertybių apsaugą, apskaitą ir efektyvų jų naudojimą, todėl yra sąlygos taikyti jam visišką materialinę atsakomybę. Teismo vertinimu, atsakovų K. T. ir E. T. materialinei atsakomybei atsirasti pagrindą sudaro aplinkybės, kad šie asmenys, dirbdami kaip prekybos centro vadybininkai (E. T. aktualiu laikotarpiu dirbo ir direktoriaus pavaduotoju), būdami atsakingi už dažų skyriaus pardavimų kontrolę, elgėsi nerūpestingai, laiku neinformavo bendrovės administracijos apie pastebėtas neatitiktis. Šias aplinkybes patvirtina byloje apklausti atsakovai ir kiti liudytojai.
Teismas sprendė, kad ieškovas, pateikdamas 2009 m. gegužės 20 d. inventorizacijos aktą ir 2009 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 27 patvirtintą trūkumo padengimo apskaičiavimą, įrodė prašomos priteisti žalos dydį. Atsakovų B. A., V. G., K. T., E. T. atsikirtimus dėl žalos nustatymo ir jos dydžio apskaičiavimo teismas atmetė, nes jie paneigti baudžiamojoje byloje atliktos prekybos centro „Senukai“ dažų skyriaus ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadomis, taip pat Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. kovo 22 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 40-1-255-09, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas ne tik trūkumas, bet ir galimas trūkumo atsiradimo mechanizmas (1 variantas – klastojami pirkėjų prekių grąžinimo dokumentai ir taip pasisavinami pinigai iš bendrovės kasų; 2 variantas – neįmušamos parduotos prekės į kasos aparatus, o paimti iš pirkėjų pinigai pasisavinami). Teismo vertinimu, šios bylos kontekste reikšminga ir tai, kad bendra ieškovo prašoma priteisti iš atsakovų B. A. (6300,98 Lt), V. G. (9111,45 Lt), K. T. (8551,86 Lt) ir E. T. (7234,93 Lt) atlygintinos žalos dalis yra keliasdešimt kartų mažesnė už dažų skyriuje nustatytą trūkumą. Teismui nustačius visas būtinąsias sąlygas šių atsakovų materialinei atsakomybei kilti, jų priešieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįsti, nes darbdavys dėl jų neatliko neteisėtų veiksmų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 2 d. nutartimi atmetė atsakovų apeliacinius skundus, tenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą pakeitė, priteisė iš kiekvieno atsakovo po 30 proc. žalos atlyginimo pagal pareikštą ieškinį, atsakovų priešieškinius atmetė.
Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjau atveju su visu prekybos centro ,,Senukai“ kolektyvu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tačiau teismas ieškinį tenkino tik dėl keturių atsakovų, dirbusių ar kurių darbas susijęs su dažų skyriumi, dėl kitų atsakovų ieškinį atmesdamas. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad prekybos centro darbuotojai nebuvo sudarę su darbdaviu darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties, prieštaringa, nes, konstatavus, jog darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, visiška materialinė atsakomybė negalėtų būti taikoma ir atsakovams, dėl kurių ieškinys tenkintas. Kolegija pažymėjo, kad vienintelis darbuotojas, su kuriuo sudaryta individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis – prekybos centro direktorius V. G. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad direktorius V. G. nebuvo kolektyvo įgaliotas pasirašyti kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Kolegijos nuomone, teisiškai įrašas sutarties preambulėje, kad sutartį sudaro darbuotojų kolektyvas, atstovaujamas padalinio vadovo V. G., ydingas, kita vertus, laikė, kad V. G. ją pasirašė kaip kolektyvo narys, ne kaip kitų darbuotojų atstovas.
Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nurodė, jog atsakovai pasirašė būtent 2008 m. lapkričio 13 d. kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartį, o atsakovų pozicija šiuo klausimu buvo nenuosekli. Jie teigė, kad sutartis paduota pasirašyti, nenurodant, kas pasirašoma, arba kad ji pasirašyta dėl ydingai suformuotos valios (apgaulės, grasinimų ir pan.) ir kad joje neteisingai nustatytos atsakomybės ribos (visam prekybos centrui, o ne konkretiems padaliniams). Vertindama atsakovų poziciją, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai nenurodė, kokios kitos sutarties pasirašymą jie galėjo patvirtinti; argumentas, kad jie pasirašė už darbų saugą, neįtikinamas, nes prie ieškovo apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę – dėl darbų saugos pasirašė vienintelį kartą priimant į darbą. Dėl to labiau tikėtina teismas pripažino ieškovo poziciją. Kolegija pažymėjo, kad, be aptariamos, atsakovai yra pasirašę ir kitas darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kai kurie net kelias. Aplinkybė, kad ne visi atsakovai pasirašė ant vieno lapo ar ant to lapo, kuriame yra 2008 m. lapkričio 13 d. sutarties tekstas, nereiškia, jog tokia sutartis nebuvo sudaryta – esant dideliam darbuotojų skaičiui to neįmanoma padaryti techniškai. Vertindama atsakovų poziciją, kad jie buvo verčiami pasirašyti sutartį ar suklaidinti, kolegija nurodė, kad nė vienas atsakovų nepareiškė reikalavimų pripažinti tokią sutartį negaliojančia kuriuo nors iš sandorių negaliojimo pagrindų, o teismas savo iniciatyva negalėjo konstatuoti niekinio sandorio fakto, nes nagrinėjamoje byloje nėra akivaizdžių pagrindų, dėl kurių darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis galėtų būti pripažįstama niekiniu sandoriu.
Kolegija nurodė, kad darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos su struktūrinių padalinių atsakingais darbuotojais (išskyrus individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį su direktoriumi), byloje nepateiktos, be to, įrodymais nepagrįsta išvada apie tokių struktūrinių padalinių kaip prekybos centro skyriai, egzistavimą. Ieškovo įmonės darbo ir tvarkos taisyklėse, patvirtintose 2007 m. gruodžio 12 d. valdybos sprendimu, nurodyta tokia įmonės struktūra: administracija, struktūriniai padaliniai, tačiau nekonkretizuota, kas yra įmonės struktūriniai padaliniai. Visų atsakovų darbo sutartyse jų darbo vieta nurodoma prekybos centras ,,Senukai“, bet ne koks nors konkretus šio centro skyrius kaip struktūrinis padalinys. Nagrinėjamu atveju prekybos centro darbas organizuotas savitarnos sistema, atsiskaitymas už skirtingo asortimento prekes galimas ne tik to konkretaus skyriaus, bet ir kitose kasose; prekių priėmimas bei išdavimas taip pat organizuotas tokiu būdu, kad jas priima bei išduoda ne konkretus paskirtas asmuo, bet iš esmės bet kuris darbuotojas. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendė, kad esant tokiai prekybos organizavimo sistemai atriboti konkrečių darbuotojų atsakomybės neįmanoma arba itin sudėtinga. Dėl to nesant sudarytų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių su skyrių ar kitų struktūrinių padalinių darbuotojų grupėmis, pripažinus, kad kolektyvinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovais sudaryta, atsakovams neginčijant sutarties ir nesant pagrindo ją pripažinti niekine ex officio, kolegija konstatavo, jog yra teisinis pagrindas taikyti darbuotojų kolektyvui materialinę atsakomybę.
Kolegija nurodė, kad kai sprendžiamas darbuotojų, sudariusių kolektyvinę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, atsakomybės darbdaviui klausimas, šios atsakomybės sąlygos neprivalo būti nustatytos dėl kiekvieno darbuotojo – darbuotojų kolektyvo atsakomybei kilti pakanka konstatuoti šių sąlygų egzistavimą dėl bent vieno ar keleto tokią sutartį pasirašiusių darbuotojų – atsakomybė sutarties pagrindu kyla visiems šios sutarties subjektams.
Kolegija sutiko su atsakovų apeliacinių skundų argumentu, kad faktai, nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisės aktais, neturi prejudicinės galios, tačiau šie ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai yra įrodinėjimo priemonės civilinėje byloje tiek, kiek yra juose reikšmingų nagrinėjamai bylai faktinių aplinkybių. Kolegija pažymėjo, kad FNTT prie VRM ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus specialisto išvadoje buvo konstatuoti tam tikri pažeidimai organizuojant šias inventorizacijas ir jas atliekant, taip pat nustatytos tam tikro neatitiktys tarp inventorizacijos metu surinktų duomenų bei faktinių prekių likučių, tačiau šios, kolegijos vertinimu, yra neesminės ir nepaneigia fakto apie darbdaviui padarytą žalą. Kolegija nesutiko su atsakovų argumentais, kad inventorizacija atlikta nesilaikant Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ nuostatų. Šiuo atveju inventorizacijoje dalyvavo materialiai atsakingi darbuotojai (V. G., T. K., E. T., E. T., A. Č., N. V., G. K.). Kai materialiai atsakingi asmenys pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį yra visas darbuotojų kolektyvas, nereiškia, kad visi darbuotojai in corpore privalo dalyvauti inventorizacijoje, todėl atsakovės B. A. ar kitų nedalyvavimas inventorizacijoje nepaneigia inventorizacijos teisėtumo bei jos metu nustatytų duomenų principinio teisingumo. Kolegija pripažino pagrįstu ir logišku dalinės inventorizacijos atlikimą, kai paaiškėjo neatitiktis tarp fiksuoto ir faktinio prekių likučio dažų skyriuje. Aplinkybė, kad, atliekant inventorizaciją, dažų skyriuje buvo ir toliau prekiaujama, nepaneigia inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo. Atsakovai neįrodė, kad per inventorizaciją nustatytas prekių kiekio trūkumas galėjo susidaryti dėl tuo pat metu vykdomo prekių likučių skaičiavimo ir pardavimo.
Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo keleto atsakovų (B. A., V. G., E. T., K. T.) neteisėtus veiksmus. Kolegija pažymėjo, kad byloje yra duomenų apie kitų atsakovų nepakankamai rūpestingą pareigų vykdymą (K. M., matydama galimus neteisėtus B. A. veiksmus, neinformavo apie tai administracijos; atsakovas D. Z. nurodė, kad, pavaduodamas pardavėją dažų skyriuje, kasoje rado 50 Lt trūkumą, tačiau apie jį informavo ne administraciją, o B. A., taip pat liudijo matęs, kad ji pildo prekių grąžinimus tuo metu, kai pirkėjų nėra, tačiau apie tai neinformavo administracijos, ir t. t.). Kolegija konstatavo, kad atsakovų, kaip kolektyvinės materialinės atsakomybės subjektų, veiksmų neteisėtumui konstatuoti byloje yra pakankamai faktinių aplinkybių tiek dėl tiesioginių veiksmų, lėmusių prekių trūkumo atsiradimą, tiek dėl netiesioginių veiksmų, pasireiškusių netinkama kontrole, ar pastebėtų neteisėtų kito asmens veiksmų toleravimu. Dėl tokių veiksmų buvo padaryta žalos darbdaviui, todėl yra visos DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos darbuotojų materialinei atsakomybei kilti.
Kolegija pažymėjo, kad darbdavys kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartimi prisiėmė įsipareigojimų, tačiau iš esmės juos pažeidė, nes netinkamai įvykdė sutarties įsipareigojimą supažindinti kolektyvą su galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais darbuotojų materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą, vertybių saugojimo, išdavimo bei vertybių apskaitos instrukcijomis ir taisyklėmis. Nors daugelis atsakovų pasirašė kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartį, tačiau nesuvokė savo atsakomybės pagal ją ribų; byloje nėra duomenų apie darbuotojų supažindinimą su vertybių saugojimo, išdavimo bei vertybių apskaitos instrukcijomis ir taisyklėmis ir apskritai apie tokių instrukcijų bei taisyklių egzistavimą, todėl tokiu atveju, kai darbdavys tinkamai nereglamentuoja darbuotojų pareigų, vien kolektyvinės sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pasirašymas negali būti pagrindas visą atsakomybę perkelti darbuotojams. Be to, darbdavys neorganizavo darbo taip, kad maksimaliai apribotų galimybę darbuotojams piktnaudžiauti, nevykdyti pareigų ar jas vykdyti aplaidžiai – darbdavys, nekontroliuodamas jam pavaldžių darbuotojų darbo, prisidėjo prie to, kad kai kurie jų, dirbdami aplaidžiai, sudarė prielaidas vertybėms prarasti. Dėl to, kolegijos teigimu, yra pagrindas mažinti iš darbuotojų kolektyvo priteistinos žalos atlyginimą iki 30 procentų. Mažindama priteistinos žalos dydį, kolegija atsižvelgė į pirmiau nurodytas neatitiktis tarp inventorizacijos akto ir duomenų apie prekių likučius bei kitus šio akto netikslumus. Be to, kolegija mažino priteistiną žalos atlyginimą visiems darbuotojams, tarp jų ir atsakovui V. G., kuris apeliacinio skundo nebuvo padavęs, nes priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas ir tai lemtų viešojo intereso pažeidimą.
Kolegijai konstatavus, kad darbdavys pagrįstai reikalauja iš visų darbuotojų atlyginti žalą, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais darbdavio veiksmus DK 258 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes nė iš vieno darbuotojo nebuvo išieškota didesnė suma nei jo vidutinis mėnesio darbo užmokestis. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti pagrįstais reikalavimus priteisti VDU kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką bei neturtinę žalą. Kolegija nepripažino neteisėtu ieškovo atliktas išskaitas iš atsakovės B. A. kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nes ji pati prašė darbdavio atlikti tai padaryti.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovės L. K., L. Š. ir V. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 2 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl darbuotojų kolektyvinės visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų, šios sutarties formos, turinio, šalių įsipareigojimo. Kasatorės pažymi, kad teismas taikydamas DK 256 straipsnio nuostatas, turi patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra sudaryta pagal šias nuostatas. Tokios sutarties nesudarymo ar neteisėto sudarymo padariniai tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kolektyvinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovais buvo sudaryta, yra galiojanti ir sukelianti jos šalims teisinius padarinius. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino visiškos atsakomybės sutartį, todėl pažeidė teisingumo principą. Kolegija nepagrįstai sprendė, kad atsakovai, pasirašydami sutarties priedą, patvirtino, kad tokiu būdu sudarė kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Ieškovo pateiktos 2008 m. lapkričio 13 d. kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties negalima vertinti kaip atitinkančios rašytinės formos reikalavimus, juolab kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovo pateikta sutartis ydinga forma ir turiniu. Be to, šią sutartį pasirašė kolektyvo neįgaliotas asmuo. Atsakovų parašai ant sutarties priedo lapų nepatvirtina ir neįrodo, kad visi atsakovai sutartį pasirašė niekieno neverčiami, suprato ir priėmė visą sutarties turinį, esmę, suprato savo įsipareigojimus ir materialinės atsakomybės kilimo sąlygas, ribas. Atsakovai, duodami paaiškinimus teisme, patvirtino, kad pagal susiklosčiusią darbo praktiką iš esmės save laikė atsakingais tik už to struktūrinio padalinio, kuriame dirbo, materialines vertybes. Be to, įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklių nuostatomis nustatyta galimybė sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis su struktūrinių padalinių materialiai atsakingais darbuotojais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip klaidą darbdavio įsakymą išieškoti iš įrankių skyriaus ir priekasių darbuotojų darbo užmokesčio nustatytą trūkumą. Kasatorės mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė visišką materialinę atsakomybę keturiems darbuotojams, nes tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir atsižvelgė į parduotuvėje susiklosčiusią darbo praktiką, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog visi atsakovai dirba kartu ir nėra galimybės atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės. Ieškovo parduotuvės skyriai yra pirmame ir trečiame aukšte, antrame yra ieškovo maisto prekių parduotuvė. Dėl to matyti, kad faktiškai egzistavo struktūriniai padaliniai (parduotuvės skyriai). Vadovaujantis ieškovo logika, žalos atlyginimas turėjo būt priteistas ir iš antro aukšto darbuotojų.
Kasatorės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad nė vienas atsakovų nereiškė reikalavimo pripažinti darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartį negaliojančia kuriuo nors CK pagrindu. Nebuvo ginčo objekto – sutarties, kurios šalis būtų bent vienas atsakovas, o tokią sutartį gali ginčyti tik sandorio šalys (CK 1.78 straipsnio 4 dalis). Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutarties negalėjo vertinti ex officio, nes niekinio sandorio sudarymo faktas nėra akivaizdus.
2. Dėl kolektyvinės visiškos materialinės atsakomybės kilimo sąlygų. Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog, sprendžiant dėl darbuotojų, sudariusių kolektyvinę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, atsakomybės, jos sąlygos neprivalo būti nustatytos kiekvienam darbuotojui – darbuotojų kolektyvo atsakomybei kilti pakanka konstatuoti šių sąlygų egzistavimą dėl bent vieno ar keleto tokią sutartį pasirašiusių darbuotojų ir sutarties pagrindu atsakomybė kyla visiems darbuotojams. Kasacinio teismo pažymėta, kad tam, jog kiltų darbuotojo materialinė atsakomybė, turi egzistuoti visos jos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; kt.). Apeliacinio teismo aiškinimas prieštarauja DK 246 straipsnio nuostatoms, pažeidžia sutarties šalių pusiausvyrą darbdavio naudai.
3. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kasatorės mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kolektyvinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovais sudaryta, nepagrįsta, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasatorių teigimu, teismo išvada paremta tik prielaidomis, nepagrįstai ir prieštaringai įvertinti atsakovo parašai prie ieškovo pateiktos sutarties. Apeliacinis teismas, nurodydamas, kad daugelis atsakovų, nors ir pasirašė materialinės atsakomybės sutartį, nesuvokė savo atsakomybės ribų, iš esmės pripažino, kad sutartis sudaryta netinkamai, taigi netinkamai įvykdyta darbdavio pareiga, be to, pripažindamas, jog sutartį pasirašė neįgaliotas asmuo, iš esmės padarė nepagrįstą išvadą, kad materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta.
Kasaciniu skundu atsakovai J. R., D. P., L. P., D. R., S. B., S. P., L. B., S. B., V. K., D. M., V. N., M. S., A. S., A. Č. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 2 d. nutarties dalį, kuria kasacinį skundą pareiškusių atsakovų priešieškiniai atmesti, o ieškinys dėl šių atsakovų iš dalies tenkintas, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą; panaikinti Šiaulių apygardos teismo sprendimo dalį, kuria nepaskirstytos atsakovų bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – priteisti atsakovams iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas proporcingai jų tenkintų ir ieškovo atmestų reikalavimų daliai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo tvarkos. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas 2008 m. lapkričio 13 d. sutartį, pažeidė tiek DK, tiek CK nuostatas. DK nuostatose nereglamentuojama darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo tvarka, todėl pagal analogiją taikytina DK 99 straipsni 3 dalis, reglamentuojanti darbo sutarties sudarymo tvarką. Pagal šią nuostatą darbdaviui neįvykdžius pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, būtent jam ir tenka jos neįvykdymo padarinių rizika. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šią sutartį, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
2. Dėl darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties galiojimo ir teismo vaidmens sprendžiant jo galiojimo klausimą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog sutartis galioja, nes nė vienas darbuotojų jos neginčijo. Taikant darbuotojui materialinę atsakomybę visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu teismas ex officio turi patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta pagal DK 256 straipsnio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Kasatoriai mano, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių pagrindu galima konstatuoti, kad sutartis neatitinka DK 256 straipsnio reikalavimų. Sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad sutartis galioja per visą laikotarpį, kurį kolektyvas dirba su jam perduotomis materialinėmis vertybėmis šioje darbovietėje. Sutartyje nenurodyta, kad ji turi priedus, be to, ją pasirašė direktorius, neturėdamas kolektyvo įgaliojimo. Kasatoriai pažymi ir tai, kad sutartyje nurodyta, jog kolektyvas įsipareigoja visiškai materialiai atsakyti už jam perduotų vertybių išsaugojimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad pasirašant sutartį atlikta inventorizacija, perduotos materialinės vertybės. Darbuotojas, kaip silpnesnioji šalis, turi neabejotinai žinoti, kokius daiktus jam darbdavys perduota atsakomybėn. Sutarties 6 punkto sąlyga, kad nuostoliai paskirstomi kolektyvo nariams proporcingai gaunamai pareiginiam atlyginimui ir faktiškai dirbtam laikui, skiriasi nuo DK rekomenduojamos nuostolių paskirstymo tvarkos ir yra palankesnė darbdaviui.
3. Dėl materialinės atsakomybės sąlygų viseto. Kasatoriai pažymi, kad darbuotojui materialinę atsakomybę galima taikyti tik tada, kai egzistuoja visos DK 246 straipsnyje nustatytos darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, taikė materialinę atsakomybę neegzistuojant visoms jų sąlygoms. Apeliacinės instancijos teismas 2009 m. gegužės 20 d. inventorizacijos aktą pripažino patvirtinančiu tiek žalos faktą, tiek žalos dydį. Pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 nuostatas, kai tikrinami medžiagų, prekių ir kt. materialiojo turto likučiai natūra, būtinai dalyvauja materialiai atsakingi asmenys. Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad kolektyvui buvo perduotos materialinės vertybės, tai darbuotojui neatsiranda tiesioginės prievolės atlyginti darbdaviui žalą. Byloje nustatyta, kad kasacinį skundą pateikiantys kasatoriai nedalyvavo atliekant inventorizacijas, nepasirašė jų aktų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė inventorizacijos ydingumą, kai ankstesnes inventorizacijas dažų skyriuje atlikdavo tame skyriuje dirbantis darbuotojas (atsakovė A. A.). Kasatoriai mano, kad nebuvo nustatytas žalos padarymo laikotarpis ir visi už žalos atsiradimą atsakingi asmenys.
4. Dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinys dėl jų buvo atmestas, o jų priešieškinis iš dalies tenkintas. Dėl to jiems turėjo būti priteista bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga jų pareikštų reikalavimų daliai.
Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 2 d. nutartį ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip, kad iš atsakovų papildomai būtų priteista dar po 30 proc. materialinės žalos atlyginimo; atsakovų priešieškinius atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai 40 proc. iš ieškovo, 60 proc. iš atsakovų, atitinkamai kitas kasacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl materialinės žalos dydžio. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog kasatoriaus nurodytas materialinės žalos dydis pagrįstas ir apskaičiuotas teisingai, tačiau nepagrįstai priteistinos žalos iš visų darbuotojų dydį sumažino iki 30 proc. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrindą mažinti priteistinos žalos atlyginimą sudaro ieškovo neįvykdyta prisiimtų įsipareigojimų dalis. Kasatorius su tuo nesutikdamas pažymi, kad darbuotojai, sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, prisiima visišką materialinę atsakomybę už jiems patikėtų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigoja jas tausoti. Esant pasirašytai tokio turinio sutarčiai, atsakovai turėjo aiškiai suformuluotą pareigą užtikrinti jiems patikėtų materialinių vertybių apsaugą ir apskaitą. Žalos padarymas šiuo atveju negali būti paneigiamas formaliu motyvu, kad atsakovai konkrečiai nebuvo supažindinti su viena ar kita instrukcija. Kasatorius pažymi, kad teismas netinkamai taikė atlygintinos žalos dydžio sumažinimo kriterijus. Tuo atveju, kai materialiai atsakingi darbuotojai nesikreipė į darbdavį dėl tinkamų darbo sąlygų sudarymo, kurioms esant galima apsaugoti darbuotojui patikėtas vertybes, teismas nemažina iš darbuotojo priteistinos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2007). Nagrinėjamu atveju atsakovai nesikreipė į darbdavį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas nesudarė tinkamų darbo sąlygų. Patys atsakovai pripažino, kad jiems buvo žinomi pažeidimai, susiję su materialinių vertybių apskaita, tačiau jie nesiėmė kokių nors priemonių ir nepranešė darbdaviui apie pastebėtus pažeidimus. Tokie atsakovų veiksmai laikytini kaip neatidūs, nerūpestingi, pažeidžiantys kasatoriaus darbo tvarkos ir taisyklių 17.22–17.27 punktų nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos materialinės žalos atlyginimą iki 30 proc.
2. Dėl kasacinio teismo praktikos, mažinant priteistinos iš darbuotojų žalos dydį. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo priteista proporcija neatitinka teismų praktikos. Pagal kasacinio teismo praktiką iš atsakovių, dirbusių pardavėjomis, t. y. tą patį darbą, kaip ir dauguma šios bylos atsakovų, priteista 50 proc. materialinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1199/2002); 67 proc. žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2002); 75 proc. žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Žalos atlyginimas sumažinta iki 50 proc., atsižvelgus į tai, kad darbuotojas turi tris vaikus, jo turtinė padėtis sunki (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2005); darbuotojas pensininkas, be nuobaudų dirbo 25 metus, serga keliomis ligomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2005); iki 49 proc., nes darbuotojas iš dalies darbingas, serga keliomis ligomis, gauna nedideles pajamas, kitos darbuotojos pensinio amžiaus, gauna senatvės pensijas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Kitais atvejais žalos atlyginimas nemažintas, nes nenustatyta, kad darbuotojo padėtis sunki (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2005; 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2007). Taigi, vidutiniškai visiškos materialinės atsakomybės atvejais iš darbuotojų buvo priteista 67 proc. žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovo naudai dukart mažiau, nors byloje nepateikta duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, nenurodyta aplinkybių, susijusių su jų sveikatos būkle, amžiumi, išlaikytinių skaičiumi ir kt.
Kasaciniu skundu atsakovai R. B. ir I. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 2 d. nutarties dalį, kuria atmesti šių atsakovų priešieškinio reikalavimai ir tenkinta ieškinio dalis dėl šių atsakovų, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo dalį; panaikinti Šiaulių apygardos teismo sprendimo dalį, kuria nepaskirstytos atsakovų bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – priteisti atsakovams iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas proporcingai jų tenkintų ir ieškovo atmestų reikalavimų daliai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties ir materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Kasatoriai pažymi, kad materialinė atsakomybė gali atsirasti tik tuo atveju, kai nustatomos visos DK 246 straipsnyje nustatytos būtinos šia atsakomybei atsirasti sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas iš kasatorių priteisė žalos atlyginimą nesant visų materialinės atsakomybės sąlygų. Be to, taikydamas darbuotojams materialinę atsakomybę visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu, teismas turėjo ex officio patikrinti, ar tokia sutartis sudaryta pagal DK 256 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, nepagrįstai nurodė, kad atsakovai turėjo ginčyti tokios sutarties galiojimą.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad žalos dydis ir faktas pagrįstas inventorizacijos aktu. Kasatorių nuomone, ieškovas inventorizaciją atliko pažeisdamas Vyriausybės 199 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 reikalavimus, nes atliekant inventorizaciją nedalyvavo visi materialiai atsakingi asmenys. Dėl to teismas netinkamai vertino įrodomus ir inventorizacijos aktas neturėjo būti pripažintas tinkamu įrodymu. Nesant kito oficialiojo dokumento, kurio pagrindu būtų nustatytas žalos faktas ir dydis, ieškinys pripažintinas nepagrįstu.
3. Dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinys dėl jų buvo atmestas, o jų priešieškinis iš dalies tenkintas. Dėl to jiems turėjo būti priteista bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga pareikštų reikalavimų daliai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovų E. T. ir A. D. pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovų L. K., L. Š. ir V. P., J. R., D. P., L. P., D. R., S. B., S. P., L. B., S. B., V. K., D. M., V. N., M. S., A. S., A. Č., R. B. ir I. Š. kasacinių skundų, nes pareiškimai neatitinka CPK 348 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimu į atsakovų L. K., L. Š. ir V. P., J. R., D. P., L. P., D. R., S. B., S. P., L. B., S. B., V. K., D. M., V. N., M. S., A. S., A. Č., R. B. ir I. Š. kasacinius skundus ieškovas prašo atsakovų kasacinius skundus atmesti, priteisti atstovavimo išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Ieškovas pažymi, kad atsakovų pozicija šiuo klausimu nenuosekli, netgi prieštaringa. Vieni atsakovai teigė, kad tokios sutarties nepasirašė, kiti pripažino, jog pasirašė, bet nesuprato, ką pasirašė, arba suprato, kad atsako tik už jų darbo vietoje esančias materialines vertybes, kiti pripažino, jog buvo priversti tai padaryti. Ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tokia sutartis buvo sudaryta. Nors preambulėje nurodyta, kad sutartį sudaro darbuotojų kolektyvas, atstovaujamas atsakovo V. G., tačiau vadovas veikė ne kaip įgaliotas darbuotojų atstovas – sutartį pasirašė kiekvienas atsakovas. Ieškovo pateikti keturi lapai su darbuotojų parašais laikytini įrodymu, kad darbuotojai pasirašė būtent visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kita aplinkybe, kad darbuotojai buvo pasirašę ir kitas visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kur jų parašai taip pat būdavo pateikiami atskiruose lapuose kaip šių sutarčių priedai. Nė vienas atsakovų, nurodę, kad buvo verčiami pasirašyti sutartį ar suklaidinti, nereiškė reikalavimų šią sutartį pripažinti negaliojančia kuriuo nors sandorių negaliojimo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas tikrino ir išsamiai motyvavo, kad 2008 m. lapkričio 13 d. darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis atitinka DK 256 straipsnio nuostatas, atsakovų darbo pobūdį. Tačiau atsakovų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012, nenurodyta, kad darbuotojai, matydami tam pagrindą, neturi teisės ginčyti visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Pagal kasacinio teismo praktiką, visiškos materialinės atsakomybės sutartys gali būti ginčijamos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2005). Taigi, apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad ex officio niekinio sandorio teisinius padarinius galima taikyti tik tuo atveju, kai niekinio sandorio faktas akivaizdus, o šioje byloje toks nenustatytas.
Ieškovo nuomone, visiškos materialinės atsakomybės sutartis neprieštarauja įmonės vidaus tvarkos taisyklių nuostatoms. Prekybos centre nebuvo atskirų struktūrinių padalinių, todėl ir atskirų skyrių, aukštų ir pan. darbuotojų grupių visiškos materialinės atsakomybės sutartys nebuvo sudaromos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nėra įrodymų apie struktūrinių padalinių egzistavimą.
2. Dėl kitų kasatorių materialinės atsakomybės pagrindų. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad DK 256 straipsnio nuostata nenustatomas darbuotojų grupės, kaip materialinės atsakomybės sutarties subjekto, dydis, ribojimas sudaryti sutartį su visu kolektyvu ar tam tikra jo dalimi. Esminė aplinkybė yra kartu dirbamas darbas ir galimybės atriboti atskirų darbuotojų atsakomybę nebuvimas. Teismas pagrįstai vadovavosi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad darbas prekybos centre organizuotas savitarnos sistema, todėl nustatyti konkrečių darbuotojų atsakomybę yra neįmanoma ar itin sudėtinga. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis DK 246 straipsniu, pagrįstai pripažino, kad kai sprendžiamas darbuotojų, sudariusių kolektyvinę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, atsakomybės už padarytą žalą klausimas, neprivalo būti nustatytos šios atsakomybės sąlygos dėl kiekvieno atskiro darbuotojo – darbuotojų kolektyvo atsakomybei kilti pakanka konstatuoti sąlygų egzistavimą bent vieno dėl jų. Byloje konstatuotas atsakovų B. A., V. G., E. T., E. T. veiksmų neteisėtumas.
3. Dėl materialinės atsakomybės dydžio. Ieškovas nesutinka su atsakovų kasaciniais argumentais dėl žalos dydžio. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytas ne tik materialinių vertybių trūkumas, bet ir galimas atsiradimo mechanizmas. Ieškovo nuomone, atsakovai nepagrįstai teigia, kad inventorizacija atlikta nesilaikant įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad kai sprendžiamas klausimas dėl darbuotojų, turinčių dalyvauti inventorizacijoje, ir kai darbuotojų kolektyvas yra sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nereiškia, jog visi darbuotojai kartu privalo dalyvauti inventorizacijoje. Be to, atliekant inventorizaciją, nedraudžiama toliau prekiauti.
4. Dėl galimo proceso teisės normų pažeidimo. Nors kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, tačiau iš esmės šie argumentai apsiriboja abstrakčiais samprotavimais. Ieškovas mano, kad teismas nenukrypo nei nuo įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, nei nuo formuojamos teismų praktikos. Teismo nutartis motyvuota, joje analizuojami ir vertinami šalių argumentai.
Atsiliepimu į ieškovo UAB ,,Šiaulių lyra“ kasacinį skundą atsakovės L. K., V. P., L. Š. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl materialinės žalos dydžio. Atsakovės nurodo, kad ieškovas kelia materialinės žalos sumažinimo kriterijų netinkamo taikymo kausimą, ir teigia, jog teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Tačiau ieškovo nurodomos teismo nutartys priimtos byloje, kurių faktinės bylos aplinkybės netapačios. Nurodomose nutartyje su darbuotojais buvo sudarytos rašytinės visiškos materialinės atsakomybės sutartys, visose bylose nustatytos materialinės atsakomybės kilimo sąlygos. Šiuo atveju nebuvo sudaryta kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nes ji pasirašyta neįgalioto asmens. Be to, atsakovės nedirbo parduotuvės dažų skyriuje, kuriame nustatytas materialinių vertybių trūkumas, neteisėtų veiksmų neatliko, todėl, nenustačius materialinės atsakomybės sąlygų, negali joms taikyti materialinės atsakomybės.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovai J. R., D. P., L. P., D. R., S. B., S. P., L. B., S. B., V. K., D. M., V. N., M. S., A. S., A. Č. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovai nurodo, kad ieškovo kasacinis skundas dėl žalos sumažinimo kriterijų netinkamo taikymo nepagrįstas. Atsakovų nuomone, teismų nustatytos aplinkybės yra ne pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį, bet tokį ieškinį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą iš esmės nurodomi argumentai, kurie nurodyti atsakovų kasaciniuose skunduose.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovų E. T. ir A. D. atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovų R. B. ir I. Š. atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties, sudaromos su darbuotojų grupe, sudarymo sąlygų
Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis, kurios tikslas yra atlyginti turtinę žalą, susijusią su darbo pareigų vykdymu, padarytą kitam darbo teisinio santykio subjektui. Bendriausia prasme materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kurio vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (DK 245 straipsnis). DK yra nustatytos dvi darbuotojų materialinės atsakomybės rūšys: ribota ir visiška materialinė atsakomybė. Ribota darbuotojų materialinė atsakomybė pasireiškia tuo, kad pagal ją darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, t. y. šiuo atveju maksimalus darbuotojų materialinės atsakomybės dydis siejamas su konkretaus darbuotojo gaunamo darbo užmokesčio tam tikra suma (DK 254 straipsnis). Tačiau DK nustatyta ir tai, kad tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais darbuotojai privalo atlyginti visą žalą, neribojant jos dydžio (DK 255 straipsnis).
Vienas tokių įstatyme nustatytų atvejų yra tada, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju siekis yra užtikrinti darbdavio galimos patirti materialinės žalos atlyginimą, taigi šia sutartimi iš esmės yra ginami darbdavio interesai. Vienas darbo bylų nagrinėjimo ypatumų yra aktyvus teismo vaidmuo (CPK 414 straipsnis), o tai įpareigoja teismą, taip pat ir kasacinės instancijos, visais atvejais patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų.
Įstatyme nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta ne su bet kuriais darbuotojais, bet tik su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu. Materialinių vertybių apsaugos požymių turinčiais darbais įstatymas įvardija jų saugojimą, priėmimą, išdavimą, pardavimą, pirkimą ir gabenimą. Be to, visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (DK 256 straipsnio 1 dalis). Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas, nustatantis, su kuriais darbuotojais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nurodomas kolektyvinėje sutartyje. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma tik raštu. Šios sutarties egzempliorius turi būti įteikiamas abiem sutartį pasirašiusioms šalims, t. y. ir darbdaviui, ir darbuotojui. Pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė (ne vienkartinė), t. y. galioja visą darbuotojo darbovietėje dirbamą laiką. Be to, tai dvišalė sutartis, nes pagal ją šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas. Šioje sutartyje turi būti tiksliai nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais. Taigi, viena būtinųjų visiško materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą, kuri, kaip jau minėta, pasireiškė darbuotojui dirbant darbą, susijusį su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad esant materialinių vertybių judėjimui, aptariamoje sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012).
Pažymėtina ir tai, kad materialinių vertybių įvardijimas visiškos materialinės atsakomybės sutartyje suponuoja darbdaviui pareigą atlikti darbuotojui patikimų materialinių vertybių perdavimą. Esant dvišalei sutarčiai, joje turi būti nustatyta ir tai, kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų, o tai visų pirma reiškia tinkamų darbo sąlygų, kurioms esant būtų galima apsaugoti darbuotojui patikėtas ir perduotas materialines vertybes, sudarymą.
Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma ne tik su atskiru darbuotoju, bet ir su darbuotojų grupe. Tačiau tokia sutartis gali būti sudaroma tik tokiais atvejais, jeigu dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės (DK 256 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotojų grupe, turi egzistuoti DK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) darbuotojai darbą turi dirbti kartu; 2) neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, t. y. nėra galimybės sudaryti su darbuotojais individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Be to, visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai su darbuotoju grupe sudaryti privalomas ir DK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos: 1) darbuotojų darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; 2) materialinės vertybės darbuotojams turi būti perduodamos; 3) sutartis sudaroma raštu; 4) sutartyje nustatomos šalies (darbdavio ir darbuotojų) teisės ir įsipareigojimai.
Grupės darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartį pasirašo abi šalys – darbdavys ar jo atstovas ir darbuotojai – visi grupės nariai, o šios sutarties egzempliorius įteikiamas tiek darbdaviui, tiek kiekvienam darbuotojui grupės nariui, nes sutartis nustato darbuotojui griežtas pareigas ir atsakomybę, todėl svarbu, kad darbuotojas turėtų šios sutarties egzempliorių ir tiksliai žinotų savo pareigų turinį ir ribas. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju grupe atveju kiekvieno sutartį pasirašiusio darbuotojo atsakomybė už padarytą žalą išlieka dalinė. Kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip.
Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas savo reikalavimą grindė inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo faktu bei aplinkybe, kad su atsakovais – tiek buvusiais, tiek tebesančiais ieškovo darbuotojais, 2008 m. lapkričio 13 d. buvo sudaryta sutartis dėl darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės (toliau – sutartis). Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatyme nustatyta galimybė tokio pobūdžio sutartį sudaryti ne su darbuotojų kolektyvu, bet darbuotojų grupe. Darbuotojų kolektyvas DK 17 straipsnyje apibrėžiamas kaip darbo teisės subjektas, kurį sudaro visi darbuotojai, darbo santykiais susiję su darbdaviu. Šis darbo teisės subjektas turi ir tam tikras tik jam įstatyme nustatytas teises, pvz., DK 19 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, IX skyrius. Vis dėlto šis netinkamo darbo teisės termino pavartojimas aptariamoje sutartyje neturi praktinės reikšmės vertinant sutarties turinį ir nesukelia savarankiškų teisinių padarinių. Toliau analizuojant aptariamą sutartį, pažymėtina, kad pagal jos 1.1 punktą kolektyvas įsipareigoja visiškai materialiai atsakyti už jam perduotų vertybių išsaugojimą – ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Toks platus ir nekonkretus materialinių vertybių įvardijimas neleidžia darbuotojui aiškiai suprasti, už ką jis materialiai visiškai atsakingas. Tokia apibrėžtimi iš esmės darbuotojas atsako už visą darbdavio turtą (netgi nekilnojamąjį), tačiau darbdavio turto kiekis, apimtis ir sudėtis darbuotojui objektyviai nėra žinomi ir aiškiai neatskleisti. Taigi, konstatuotina, kad sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje su darbuotojų grupe netinkamai įvardytas sutarties objektas – materialinės vertybės, už kurių išsaugojimą darbuotojai prisiėmė visišką materialinę atsakomybę. Be to, nors sutartyje nurodyta, kad vertybės, už kurių išsaugojimą darbuotojai prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, perduotos darbuotojams, tačiau byloje nepateikta įrodymų, jog jos buvo perduotos sutarties šaliai – darbuotojams, taip pat duomenų, kad, sudarant visiškos materialinės atsakomybės su darbuotoju grupe sutartį, buvo atlikta inventorizacija tam, jog būtų užfiksuotos darbuotojams perduodamos materialinės vertybės. Byloje neįrodyta ir tai, kad inventorizacija būtų atlikta dalyvaujant sutartį pasirašiusiems materialiai atsakingiems asmenims – darbuotojams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos aplinkybės leidžia teismui konstatuoti, jog darbdavys neužtikrino darbuotojams sąlygų sutartimi prisiimtoms prievolėms vykdyti (DK 256 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina tai, kad vien aplinkybė, jog darbuotojai dirba ten, kur yra laikomos materialinės vertybės, nebūtinai visais atvejais gali reikšti, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Nagrinėjamoje byloje valytoja (atsakovė I. Š.) nedirbo darbo, kuris atitiktų DK nustatytus reikalavimus darbuotojams, su kuriais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl su tokiu darbuotoju apskritai negalėjo būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje sudaryta sutartis neatitiko įstatyme keliamų reikalavimų: netinkamai apibrėžtas sutarties objektas, materialinės vertybės darbuotojams nebuvo perduotos, darbdavys nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį, nebuvo pagrindo su visais darbuotojais sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotojų grupe, darbuotojams nebuvo įteiktas sutarties egzempliorius, todėl sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi sutartimi, pripažino, kad yra pagrindas visam darbuotojų kolektyvui taikyti visišką materialinę atsakomybę, ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą bei iš visų darbuotojų priteisė tam tikrą dalį žalos atlyginimo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priimti tokio pobūdžio sprendimą dėl atsakovų, kuriems ieškinys atmestas. Kadangi kasacinį skundą padavė tik 19 atsakovų (R. B., I. Š., L. K., L. Š., V. P., J. R., D. P., L. P., D. R., S. B., S. P., L. B., S. B., V. K., D. M., V. N., M. S., A. S., A. Č.), tai naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis tik dėl šių atsakovų ir dėl jų paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys jiems atmestas. Konstatavus, kad šiems atsakovams materialinė atsakomybė netaikytina, pripažintina pagrįsta ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tenkinti iš dalies šių atsakovų (L. K., V. P., J. R., L. Š., R. B., I. Š., S. B., S. B., A. Č., A. S., L. B., S. P., V. K., D. P., D. R., D. M., L. P., M. S., V. N.) priešieškinius, priteisiant jiems nepagrįstai iš darbo užmokesčio išskaitytą darbo užmokesčio sumą ir delspinigius.
Dėl atlygintinos žalos dydžio mažinimo
Ieškovas kasaciniu skundu skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria jam iš visų atsakovų priteista po 30 proc. jo prašomo priteisti žalos atlyginimo, ir prašo priteisti iš visų atsakovų didesnę žalos dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai B. A., V. G., K. T., E. T., A. N., V. V., A. D., D. K., V. B., K. M., N. V., A. M., G. S., S. K. šio byloje priimto procesinio sprendimo kasacine tvarka nėra apskundę. Kiti atsakovai apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacine tvarka skundė ir kaip, minėta pirmiau, kasacinis teismas nusprendė jų skundus tenkinti, paliekant dėl jų galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys prieš šiuos atsakovus atmestas, o jų priešieškiniai iš dalies tenkinti. Tai reiškia, kad, kasacinio teismo teisėjų kolegija pritarus pirmosios instancijos teismo sprendimui atmesti ieškinį dėl šių atsakovų, ieškovo kasacinio skundo dalis dėl šių 19 atsakovų nebegali būti tenkinta, todėl teisėjų kolegija dėl ieškovo kasacinio skundo dalies paminėtų atsakovų atžvilgiu nebepasisako. Teisėjų kolegija analizuoja ir pasisako dėl ieškovo kasacinio skundo argumentų dėl žalos dydžio padidinimo atsakovams B. A., V. G., K. T., E. T., A. N., V. V., A. D., D. K., V. B., K. M., N. V., A. M., G. S., S. K., kurie kasacinių skundų nepateikė ir dėl jų kasacinis teismas bylos kartu su kitų atsakovų kasaciniais skundais dar nenagrinėjo.
Jau minėta, kad darbo teisėje egzistuoja dvi darbuotojų materialinės atsakomybės rūšys: ribota ir visiška materialinė atsakomybė. Nepriklausomai nuo darbuotojo materialinės atsakomybės rūšies, įstatyme nustatyta galimybė darbo ginčą nagrinėjančiam organui, taigi ir teismui, sumažinti atlyginamos žalos dydį, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje dėl ieškovui atsiradusios žalos buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau nutrauktas, nes tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatytas trūkumo padarymo mechanizmas (žala padaryta iššvaistymo ar pasisavinimo būdu), o tai buvo kliūtis tinkamai kvalifikuoti kaltininkų veikas; nepavyko nustatyti, kurių ieškovo darbuotojų veiksmai turėjo priežastinį ryšį su atsiradusia žala ir kokia apimtimi; nepavyko nustatyti objektyvių nusikalstamos veikos sudėties elementų atsakovės B. A. veiksmuose. Taigi nagrinėjamos bylos atveju nekonstatuota, kad žala ieškovui būtų padaryta tyčia, o žalos atlyginimo mažinimas negalimas tik tuo atveju, jei žala padaroma tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas, mažindamas priteistinos žalos dydį, atsižvelgė į nemažai nustatytų ieškovo padarytų organizacinių trūkumų, įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo. Sudarydamas visiškos materialinės atsakomybės sutartį, ieškovas įsipareigojo supažindinti kolektyvą su galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojų materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą, taip pat su vertybių saugojimo, išdavimo bei vertybių apskaitos instrukcijomis ir taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad daugelis atsakovų, nors ir pasirašė Sutartį, tačiau nesuvokė savo atsakomybės ribų, taigi ieškovas netinkamai įvykdė savo pareigą, be to, nėra duomenų apie tai, kad darbuotojai buvo supažindinti su minėtomis instrukcijomis ir taisyklėmis. Atsižvelgta ir į tai, kad darbdavys neorganizavo darbo tokiu būdu, kad maksimaliai būtų apribotos darbuotojų galimybės piktnaudžiauti, nevykdyti pareigų ar jas vykdyti aplaidžiai, nekontroliavo jam pavaldžių darbuotojų, taip prisidėdamas prie to, jog dėl aplaidžiai dirbamo darbo susidarė prielaidos vertybėms prarasti; neužtikrino, jog eilinės metinės inventorizacijos būtų atliekamos taip, kad nesusidarytų prielaidų nuslėpti trūkumus, t. y. kad jų neatliktų patys atsakingi asmenys. Apeliacinės instancijos teismo kolegija priteistinos žalos dydį mažino ir dėl to, kad atsižvelgė į inventorizacijos akto ir duomenų apie prekių likučius neatitikimus, kitas šio akto neatitiktis. Kasacinis teismas sutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad dėl paties ieškovo veiksmų (neveikimo), t. y. aplinkybių, lėmusių žalos atsiradimą, yra pagrindas sumažinti atlygintinos žalos dydį. Kasacinis teismas šioje byloje jau yra su sutarties sudarymu ir vykdymu nustatytas aplinkybes įvertinęs kaip darbdavio neužtikrinimą darbuotojams sąlygų sutartimi prisiimtoms prievolėms vykdyti, kurios netgi lėmė ieškinio reikalavimų prieš kitus atsakovus pirmosios instancijos teisme atmetimo pagrindimą, tačiau negali būti naudojamas tokiu būdu, kad blogintų kasatoriaus padėtį (CPK 353 straipsnio 3 dalis), juolab kad ir pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas šiuo atveju neegzistuoja – nesant dalies atsakovų skundų, apskritai negalimas nepaduotų kasacinio skundo ribų peržengimas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti atlygintinos žalos dydžio mažinimo institutą, todėl ieškovo kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo kasaciniame skunde nurodomų bylų dėl darbuotojui priteistinos žalos dydžio mažinimo ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi, nes nurodomose bylose mažinant priteistinos žalos dydį buvo atsižvelgta į kitus kriterijus – darbuotojų turtinę padėtį, sveikatos būklę, amžių, išlaikytinių skaičių ir pan. bei buvo akivaizdus pagrindas taikyti darbuotojams materialinę atsakomybę, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie nukrypimą nuo teismų praktikos ir prašoma taikyti priteistinos žalos vidurkį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisimos ieškovui proporcingai teismo tenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Priešieškiniui taikomos ieškinio taisyklės (CPK 143 straipsnio 3 dalis), taigi CPK 93 straipsnio nuostatos taikomos ne tik ieškiniui, bet ir priešieškiniui.
Tenkinus atsakovų kasacinį skundą, o ieškovo atmetus, bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme klausimas išsprendžiamas kasacinį skundą padavusių atsakovų naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tenkinus atsakovų kasacinius skundus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir paliktina galioti dėl kasacinį skundą padavusių atsakovų dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmetamas ieškinys priteisti žalos atlyginimo ir priešieškinio dalis priteisti neturtinės žalos atlyginimo, tenkintina tik priešieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo. Abi šalys, atsižvelgus į atmestų reikalavimų dydį ir nedidelę tenkintų priešieškinio reikalavimų dalį, laikytinos vienoda proporcija laimėjusiomis šalimis, todėl jos paliktinos prie jų turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Bylos duomenimis, kasacinės instancijos teisme J. R. patyrė 800 Lt, D. P., L. P., D. R., S. B., S. P., L. B., S. B., V. K., D. M., V. N., M. S., A. S., A. Č. – po 300 Lt atstovavimo išlaidų. Šios jų patirtos išlaidos priteistinos iš ieškovo. Kiti atsakovai, padavę kasacinius skundus, duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas kasacinės instancijos teisme nepateikė, todėl teisėjų kolegija jų priteisimo klausimo nesprendžia.
Byloje taip pat pateikti įrodymai apie antrinės teisinės pagalbos išlaidas už L. Š. atstovavimą kasacinės instancijos teisme. Taigi šios antrinės teisinė pagalbos išlaidos (440 Lt) priteistinos valstybės naudai iš ieškovo.
Atsakovai CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atleisti nuo žyminio mokesčio už paduodamus kasacinius skundus mokėjimo. Žyminis mokestis, mokėtinas už atsakovų kasacinius skundus, yra 1380,02 Lt, todėl iš ieškovo valstybės naudai priteistina 1380,02 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 775,35 Lt. Atmetus ieškovo kasacinį skundą ir tenkinus atsakovų, ši suma priteistina valstybei iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo
Pagal CPK 762 straipsnio 1 dalį, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės. Bylos duomenimis, atsakovai J. R., L. P., S. B., S. P., L. B., D. M., V. P. įvykdė įsiteisėjusį apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir sumokėjo ieškovui apeliacinio teismo nutartimi priteistą sumą: J. R. – 1927,32 Lt, L. P. – 3203,55 Lt, D. M. 2696,35 Lt, S. P. – 2369,24 Lt, S. B. – 2328,84 Lt, L. B. – 2477,73 Lt, V. P. – 2847,39 Lt. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl šių atsakovų yra panaikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tai šiems atsakovams jų sumokėtos sumos sprendimo įvykdymo atgręžimo tvarka priteistinos iš ieškovo. Dėl to iš ieškovo priteistina atsakovams J. R. – 1927,32 Lt, L. P. – 3203,55 Lt, D. M. – 2696,35 Lt, S. P. – 2369,24 Lt, S. B. – 2328,84 Lt, L. B. – 2477,73 Lt, V. P. – 2847,39 Lt sumokėtų žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 2 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimas, ieškinys iš dalies tenkintas ir iš atsakovų D. P., A. Č., R. B., L. Š., I. Š., L. P., A. S., D. R., J. R., M. S., S. B., S. P., L. B., V. P., S. B., V. K., D. M., V. N., L. K. priteista materialinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (2010 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įsiteisėjimo įvykdymo dienos, žyminio mokesčio, atstovavimo bei kitų bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai; šių atsakovų priešieškiniai atmesti, panaikinti ir dėl šių atsakovų palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių lyra“ (j. a. k. 144609363) J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 800 (aštuonis šimtus) Lt, S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini), A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini), L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini), D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini), V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai – po 300 (tris šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių lyra“ (j. a. k. 144609363) 440 (keturis šimtus keturiasdešimt) Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių lyra“ (j. a. k. 144609363) į valstybės biudžetą 1380,02 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt litų 2 ct) žyminio mokesčio ir 775,35 Lt (septynis šimtus septyniasdešimt penkis litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasacinės instancijos teisme įteikimu, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Atgręžti teismo sprendimo vykdymą ir priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaulių lyra“ (j. a. k. 144609363) atsakovų naudai: J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 1927,32 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt septynis litus 32 ct), L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 3203,55 Lt (tris tūkstančius du šimtus tris litus 55 ct), D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2696,35 Lt (du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt šešis litus 35 ct), S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2369,24 Lt (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt devynis litus 24 ct), S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2328,84 Lt (du tūkstančius tris šimtus dvidešimt aštuonis litus 84 ct), L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2477,73 Lt (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt septynis litus 73 ct), V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2847,39 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis litus 39 ct) permokėtų materialinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Gintaras Kryževičius
Juozas Šerkšnas