Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-1080-492-2007].doc
Bylos nr.: 2A-1080-492/2007
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Pranešėja Virginija Volskienė                                                                         Civilinė byla Nr. 2A-1080-492/2007

Teisėjas Edvardas Juozėnas                                                                            Procesinio sprendimo kategorija:

11.9.10.8.; 11.10.; 14.1.; 14.3.16.1.;

121.15.; 121.18.; 121.21.;(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2007 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,

teisėjų Romualdos Janovičienės, Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant Aurelijai Drevnickaitei,

dalyvaujant ieškovo apelianto atstovui adv. Anatolijui Novikovui,

              viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-965-433/2007 pagal R. B. ieškinį atsakovui J. D. privačiai komercinei firmai „Joana“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,             

 

n u s t a t ė :

 

ieškovas R. B. prašė priteisti iš atsakovo jo naudai 10 138 Lt neišmokėtų komandiruotpinigių (papildomų uždarbių); priteisti iš atsakovo jo naudai darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-10-02; panaikinti 2007-01-11 atsakovo įsakymą Nr. 01 ir pripažinti jo atleidimą iš darbo nuo 2007-01-11 neteisėtu bei nurodyti, kad jis atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 128 straipsnį; priteisti iš atsakovo 1,33 MMA darbo užmokestį už priverstines pravaikštas nuo 2007-01-11 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003-09-01 ieškovas R. B. ir atsakovas J. D. privati komercinė firma „Joana“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią R. B. buvo priimtas dirbti vairuotoju. 2003-10-01 darbo sutartis buvo papildyta, šalys sutarė, jog darbdavys mokės R. B. 1,33 MMA dydžio darbo užmokestį. Nurodė, kad pagal atsakovo jam pateiktą pažymą apie keliones už Lietuvos Respublikos ribų nuo 2005-07-01 iki 2005-12-01 atsakovas privalo sumokėti 10 138 Lt komandiruotpinigių. Atsakovas šio įsiskolinimo nesumokėjo, todėl ieškovas 2006-10-02 kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Ieškovo pareiškimą Darbo ginčų komisija nagrinėti atsisakė, todėl byla nagrinėtina teisme. Nurodė, kad nuo 2005-12-01 iki 2006-10-02 darbdavys ieškovui nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio. 2007-01-11 ieškovas gavo pranešimą dėl atleidimo iš darbo Nr. 01, kuriuo pranešta, kad atsakovas nutraukia su juo darbo sutartį pagal Darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. bei Darbo kodekso 235 str. 2 d. 9 p. Ieškovas mano, kad atleidimas yra neteisėtas. Pagal įmonėje nusistovėjusią tvarką įmonės darbuotojai (vairuotojai) telefonu informuojami apie reisą. Nuo 2006-12-01 ieškovas nebegavo jokių nurodymų dėl darbinių funkcijų atlikimo, todėl mano, kad nepažeidė jokių darbo drausmės bei Darbo kodekso nuostatų. Atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį, nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, t.y. raštu nepareikalavo, kad ieškovas raštu pasiaiškintų dėl pravaikštų (DK 240 str.), atleidžiant ieškovą iš darbo, jis nebuvo supažindintas su įsakymu apie atleidimą (DK 240 str. 3 d.), todėl atleidimas iš darbo neteisėtas.

Atsakovas J. D. privati komercinė firma „Joana“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2005 metų pabaigoje įmonės darbuotojams, o tuo pačiu ir ieškovui, buvo vėluojamas mokėti darbo užmokestis. Tačiau sukaupus reikiamas lėšas darbo užmokesčio įsiskolinimas R. B. buvo sumokėtas 2005-12-30 dieną už 2005 m. 07, 08, 09, 10, 11 mėnesius – viso 2 970,90 Lt. Šalių sutartas 1,33 MMA darbo užmokestis R. B. buvo mokamas iki 2005-12-01. Ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-10-02, nes visą šį laikotarpį savavališkai nėjo į darbą, tuo pačiu neatliko jokių darbinių funkcijų. Ieškovas melagingai teigia, kad darbdavys nutraukdamas darbo sutartį su ieškovu nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Darbdavys 2006-10-12 raštu pakartotinai kreipėsi į R. B. prašydamas atvykti į darbovietę ir paaiškinti, kodėl nuo 2005-12 mėn. neatvyksta į darbą, tame pačiame rašte buvo nurodyta, kad neatvykus ir nepateikus paaiškinimų ieškovas iš darbo bus atleistas pagal – DK 136 str.3 d. 2 p. (LR DK 235 str. 2 d. 9 p.).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas R. B. , priimtas dirbti, buvo supažindintas ir pasirašė J. D. privačios komercinės firmos „Joana“ vairuotojo pareiginius nuostatus. Vidaus darbo tvarkos taisyklių (t. 1, l. 98-99) III dalies 9 punkte nurodyta, kad darbuotojas privalo pranešti įmonės vadovui apie neatvykimą į darbą ir jo priežastis, o tos pačios tvarkos V dalies 1.7 punkte nustatyta, jog įmonės darbuotojai privalo ateiti į darbą ir išeiti iš jo nustatytu laiku. Atsakovo pateikti Darbo laiko apskaitos žiniaraščių nuorašai (t. 1, l. 51-64) patvirtina, jog ieškovas R. B. nuo 2005-12-01 iki 2007-01-11 neatvykdavo į darbą – žiniaraščiuose pažymėtos pravaikštos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas teisėtai atleistas pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (DK 235 str. 2 d. 9 p.), nes į darbą neatvykdavo be pateisinamos priežasties. Ieškovui priklausantis darbo užmokestis buvo išmokėtas 2005-12-30, nuo 2005-12-01 ieškovas į darbą neatvykdavo, todėl 2006 m. birželio mėnesį ieškovas neturėjo teisės reikalauti nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str., atsakovas pagrįstai atsisakė šį ieškovo prašymą tenkinti. Byloje nustatyta, kad ieškovas nebuvo atvykęs į darbą nuo 2005-12-01 iki pat atleidimo (2007-01-11), 2006-10-12 raštu (t. 1, l. 100) pakartotinai buvo įspėtas, jog neatvykus į darbą ir nepaaiškinus neatvykimo priežasčių, iš darbo bus atleistas, todėl drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo paskirta nepažeidžiant DK 240 ir 241 straipsnių reikalavimų. Atsakovo J. D. privačioje komercinėje firmoje „Joana“ nėra pasirašytos ir galiojančios kolektyvinės sutarties. Konkretus darbo užmokestis su darbuotojais aptariamas ir įtvirtinamas pasirašomose darbo sutartyse (LR DK 95, 99 str.). Ieškovui buvo mokamas darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis – 1,3 MMA. Jokių kitų susitarimų dėl papildomo apmokėjimo už darbą minėtoje sutartyje nėra. Todėl ieškovo argumentas, kad atsakovas privalo jam sumokėti komandiruotpinigius nepagrįstas. Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punkto prasme, komandiruote pripažįstama kelionė į užsienio valstybę, kuri siejamas su konkretaus tarnybinio pavedimo atlikimu. Nors įmonės savininkės 2003-04-14 įsakyme Nr. 4 tarptautinių reisų vairuotojams mokamos išmokos pavadintos komandiruotpinigiais, tačiau ieškovo kelionės į užsienio valstybes siejamos ne su konkretaus tarnybinio pavedimo, o su darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos atlikimu. Analogiškas išaiškinimas pateikiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2005m. Dėl šios priežasties ieškovo kelionės į užsienio valstybes neturi būti apmokamos kaip tarnybinės komandiruotės atveju. Ieškovo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-10-02 yra nepagrįstas, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad šį laikotarpį jis ėjo į darbą ir atliko kokias nors darbines funkcijas pagal sudarytą darbo sutartį. Be to, iš rašytinių įrodymų matyti (t. 2, l. 9), kad ieškovas nuo 2006-01-17 pradėjo dirbti kitoje darbovietėje, nors iš darbo J. D. privačioje komercinėje firmoje „Joana“ dar nebuvo atleistas.

Ieškovas R. B. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą iš dalies – priteisti 10 138,00 Lt neišmokėto darbo užmokesčio bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sprendimo dalis, kuria teismas pripažino ieškovo reikalavimą dėl komandiruotpinigių išmokėjimo nepagrįstu, yra neteisėta. 2003-04-14 įmonėje buvo priimtas lokalinis teisės aktas dėl papildomo apmokėjimo – įsakymas Nr. 4. Šalys buvo susitarusios, jog kai darbuotojai vyks į užsienį, jiems bus papildomai mokama. Iki 2005-07-01 atsakovas minėto susitarimo laikėsi, tačiau nuo 2005-07-01 nepagrįstai nemokėjo komandiruotpinigių. Teismo aiškinimas, kad ieškovo išvyka nepripažintina komandiruote, o yra tiesioginių darbo funkcijų atlikimas, nepagrįsta, nes tokiu atveju susitarimas turėtų būti pripažintas niekiniu nuo jo įsigaliojimo dienos. Apeliantas nurodė, kad teismas pažeidė CPK 414 straipsnį, nes turėjo ex officio išreikalauti iš atsakovo duomenis ar kitiems darbuotojams pagal minėtą įsakymą buvo mokama.  Teismas priėmė sprendimą neištyręs visų bylos aplinkybių, todėl šis yra nepagrįstas.

Atsakovas J. D. privati komercinė firma „Joana“ atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad 2003-04-14 įsakymu įmonės darbuotojams buvo mokamas papildomas darbo užmokestis už sulygtų darbo funkcijų atlikimą, o ne už papildomų funkcijų atlikimą. Teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. 

Ieškovo R. B. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Nagrinėjamos civilinės bylos apeliacijos faktines ribas apibrėžia tarp šalių susiklosčiusių darbo teisinių santykių pagrindu atsakovo pareiga mokėti be sulygto darbo sutartyje darbo užmokesčio komandiruočių išlaidas bei susijusių teisės normų bei teisės praktikos taikymas ir aiškinimas. Kadangi nagrinėjama darbo byla, įstatymas suteikia teismui galimybę veikti aktyviai, ir jei būtų būtinybė, apeliacijos ribas peržengti (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Ieškovas R. B. su atsakovu J. D. PF „Joana“ 2003-09-01 sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią buvo priimtas vairuotojo pareigoms, buvo sutarta mokėti 1,33 MMA dydžio darbo užmokestį. Darbo pobūdis ir atliekamos funkcijos sutartyje plačiau apibrėžtos nebuvo, darbuotojo pareigas reglamentavo tuo metu įmonėje galiojusios vidaus darbo tvarkos taisyklės, patvirtintos 1998-01-01 (t. 1 l. 98-99) ir vairuotojo pareiginiai nuostatai, patvirtinti 2002-01-02 (t. 1 l. 65-66). Kolektyvinė sutartis įmonėje nebuvo sudaryta. Taigi ginčo šalių darbo santykius reglamentavo darbo sutartis, lokaliniai aktai bei LR darbo kodeksas ir kiti galiojantys teisės aktai. Nors įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklėse nebuvo aptarta darbuotojų siuntimo į komandiruotes tvarka, tiek iš pareiginės instrukcijos, tiek iš ieškovo pateiktų paaiškinimų ir pridėtų įrodymų akivaizdu, kad jis darbo funkcijas – vairuotojo pareigas atliko ne tik darbo vietoje – Vilniaus mieste, Lietuvos Respublikoje, bet ir vykdavo į komandiruotes už Lietuvos Respublikos ribų. Nors atsakovas nepateikė duomenų apie pavedimus ieškovui vykti į reisus už Lietuvos Respublikos ribų, iš esmės šios aplinkybės – kad ieškovas buvo išvykęs į ieškinyje nurodytos trukmės reisus į Londoną, Varšuvą ir kt., neginčijo, ieškovo pateiktų įrodymų - įrašų pase apie valstybės sienos kirtimą (t. 1 l. 18), neneigė, savo pateiktoje pažymoje apie ieškovo keliones už Lietuvos ribų nurodė tas pačias išvykas (Vilniaus m. 2 apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-1060-432/06 l. 59). Taigi faktas, kad ieškovas savo darbo funkcijas atliko ne tik darbo vietoje, bet ir buvo siunčiamas į tarnybines komandiruotes, laikytinas nustatytu. Darbo sutartyje nėra aptartos darbo sąlygos, susijusios su darbuotojo išvykimu iš nuolatinės darbo vietos, neaptartas apmokėjimas. Darbuotojo išvykimas atlikti darbinių funkcijų iš darbo ir gyvenamosios vietos ilgesniam negu viena darbo diena įmonėje laikui yra susijęs su papildomu darbo krūviu ir papildomomis išlaidomis, todėl darbuotojui turi būti kompensuojama, priešingu atveju jis nepagrįstai atsidurtų blogesnėje padėtyje negu tos pačios įmonės darbuotojai, atliekantys darbo funkcijas toje pačioje įmonėje nuolatinėje darbo vietoje ir per nustatytas darbo valandas. Pirmosios instancijos teismas ieškovo keliones į užsienį neteisingai įvertino kaip darbo sutartyje sulygtų funkcijų atlikimą, tokios aplinkybės nėra įrodytos byloje, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2005 m. Ši nutartis priimta tiek dėl kitokių faktinių aplinkybių – joje konstatuota, kad neturi būti apmokamos kaip tarnybinės komandiruotės išvykos į užsienio valstybę, trunkančios trumpiau kaip vieną dieną, kitokio pobūdžio įmonėje – AB aviakompanijoje „Lietuvos avialinijos“, esant iš esmės kitokiai specifinei darbo funkcijai – orlaivio piloto, tiek galiojant iš esmės kitokiam teisiniam reglamentavimui (nutartyje aptariama situacija buvo reglamentuota LR darbo sutarties įstatymu ir LR Vyriausybės 1995-04-28 nutarimu Nr. 613 „Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“). Nagrinėjamo ginčo atveju būtina įvertinti, kad įsigaliojus Darbo kodeksui, šalia sulygtų darbo sutarties sąlygų privalomai turi būti taikomos darbuotojams garantijos, numatytos Darbo kodekso 220 str. 1 d. – kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė (DK 220 str. 2 d.). LR Vyriausybė 2004-11-03 nutarimu Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“, reglamentuojančiu išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydį ir mokėjimo tvarką, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, įmonė, įstaiga ar organizacija, nustatė, kad tarnybine komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Pasiųstam į komandiruotę asmeniui, be darbo užmokesčio už visas darbo dienas pagal grafiką, nustatytą nuolatinėje darbo vietoje, atlyginamos išlaidos, susijusios su tarnybine komandiruote. Atsakovo 2003-04-14 priimtas įsakymas Nr. 14 dėl komandiruotpinigių mokėjimo LR teisės aktuose nustatyta tvarka atitiko DK 220 str. reikalavimus. Dienpinigiai, mažesni negu nustatyti Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje, gali būti jei tai numatyta kolektyvinėje sutartyje. Atsakovo įmonėje nėra sudaryta kolektyvinė sutartis, taigi įmonės vadovo vienasmeniniu sprendimu – 2005-06-28, 2005-08-02 ir 2005-08-09 įsakymais negalėjo būti nutrauktas dienpinigių mokėjimas, tokie sprendimai negali sukelti teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, padaręs neteisingas išvadas dėl ieškovo kelionių į užsienį apmokėjimo, nepagrįstai ieškinį dėl 10 138 Lt komandiruočių išlaidų priteisimo atmetė. Sprendimas šioje dalyje keistinas, nes buvo neteisingai išaiškintos šalių darbo santykius reglamentuojančios darbo sutarties sąlygos, neobjektyviai įvertinti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išvykimo į tarnybines komandiruotes faktą, netinkamai pritaikytos materialinės teisės (DK 220 str.) normos (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Remiantis aukščiau aptartais argumentais ir motyvais, DK 220 str. 1 d., apeliacinis skundas tenkintinas, ieškovo naudai priteistinos komandiruočių išlaidos – dienpinigiai. Ieškovo reikalaujamos komandiruočių išlaidos laikytinos dienpinigiais, nes kitokių pagrįstų išlaidų (nakvynės, degalinių paslaugų ar pan.) jis nenurodė ir nepagrindė. Atsakovas nepateikė įrodymų nei argumentų byloje, kad ieškinyje nurodyta komandiruočių išlaidų suma yra nepagrįsta, neginčijo jos dydžio, paskaičiavimo, todėl teisėjų kolegija, spręsdama dėl priteistinos komandiruočių išlaidų (dienpinigių) sumos, remiasi ieškovo pateiktais skaičiavimais (CPK 12 str., 178 str.). Kadangi ieškovo R. B. apeliacinis skundas tenkinamas, jo naudai iš atsakovo priteistina apeliacinės instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos – 1 000 Lt (CPK 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., teisėjų kolegija

 

n u t a r ė:

 

pakeisti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą, R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti ieškovo R. B. naudai iš atsakovo iš J. D. privačios komercinės firmos „Joana“ (į.k. 2058719, Laisvės per, 125, Vilnius) 10 138 Lt komandiruočių išlaidų ir 1 000 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                    Virginija Volskienė

 

Kolegijos teisėjai                                                                                    Romualda Janovičienė

 

                                                                                                                Egidijus Žironas