Administracinė byla Nr. eI2-11125-1161/2023

                                                          Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07690-2023-2

                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 55.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. (B. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 23S99513 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pripažintas netekusiu galios pareiškėjui išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas Nr. LK001797. Taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškina, kad sprendimas išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 10 ir 12 straipsniais, nustačius, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakovas nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą apibrėžimą, lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ir seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats save laiko lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pareiškėjo tėvo J. S. gimimo liudijime nurodyta, kad jo motina L. P. yra lietuvė.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovui visų pirma, pateikė savo senelės L. P. mirties liudijimą, o paprašytas pateikti daugiau dokumentų, pateikė savo tėvo gimimo liudijimą; abiejuose dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjo senelė yra lietuvė.

Dėl atsakovo nurodytų argumentų, kad vienas dokumentas, nesant kitų dokumentų, nelaikytinas objektyviu įrodymu, patvirtinančiu lietuvių kilmę, pareiškėjas pažymi, kad dokumentas (jei jis tikras) yra laikytinas objektyviu įrodymu. Taip pat pažymi, kad jokiame teisės akte nėra nurodyta, kad vieno dokumento nepakanka įrodyti savo lietuvių kilmę.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovo pateiktoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad vien asmens subjektyvi valia (apsisprendimas) traktuoti save kaip priklausantį tam tikrai tautybei nesuponuoja valstybės pareigos padaryti įrašą apie tautybę oficialiuose valstybės registruose. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama valdžios institucijų teisė iš asmens reikalauti pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruojamos tautybės tikrumą. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas atriboja objektyvius įrodymus nuo asmens deklaracijos apie savo tautybę, nenurodo, kad dokumentai yra subjektyvūs duomenys.

Teigia, kad (duomenys neskelbtini) pavardė yra plačiai paplitusi Lietuvoje, todėl ji savaime patvirtina jos lietuvišką kilmę.  

Pažymi, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ir jo administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ir seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats save laiko lietuviu, todėl pagal šias nuostatas ir vieno iš senelio buvimas lietuviu yra pakankamas pagrindas asmenį pripažinti esančiu lietuvių kilmės.

Atkreipia dėmesį, kad Sprendimas buvo priimtas tą pačią dieną, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 29 d. tenkino pareiškėjo skundą dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi (teismo sprendimas įsiteisėjo). Šiame teismo sprendime remiamasi ir lietuvių kilmę patvirtinančiu pažymėjimu, kaip įrodančiu pareiškėjo kilmę.

Teigia, kad atsakovas pakeitė savo paties anksčiau priimtą sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas, tačiau nenurodė, kokios aplinkybės pasikeitė ir sudarė pagrindą pakeisti anksčiau priimtą sprendimą. Tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai neturi faktinio pagrindo, pasikeitusių teisės aktų nuostatų Sprendime nėra nurodoma, kita vertus jų taikymas atgaline tvarka bet kuriuo atveju prieštarautų bendriesiems teisės principams, blogintų asmens padėtį.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, kad “Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad „viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius“, „viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį“.

Mano, kad priimdamas Sprendimą atsakovas nesilaikė nurodytų principų, Sprendimą priėmė vadovaudamasis savo išaiškinimais, o ne teisės aktų nuostatomis. Priimtas Sprendimas gali turėti neigiamas pasekmes pareiškėjui, įskaitant ir neturtinę žalą. 

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio 3 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. 2022 m. gruodžio 5 d. prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas prašant pateikti daugiau dokumentų apie pareiškėjo senelės L. P. lietuvių kilmę (pvz., jos arba jos tėvų gimimo dokumentus; vardo ir pavardės keitimo dokumentus). 2023 m. vasario 21 d. pareiškėjas pateikė savo tėvo J. S., K., gim. (duomenys neskelbtini) Kirgizijoje, gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jo motina (pareiškėjo senelė) L. P., A. yra lietuvė.

Teigia, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis numato, kad lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai, seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats save laiko lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu. 

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  (toliau – ir LVAT) praktika (administracine byla Nr. A-556-636-07), kad lietuvių kilmei pagrįsti, būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus. Tai reiškia, kad norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad asmuo yra lietuvių kilmės, jis / ji privalo įrodyti savo lietuvių kilmę. Taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2021 m. balandžio 7 d. nutartyje Nr. 3K 3-76-469/2021) konstatavo, kad „tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., todėl vien asmens subjektyvi valia (apsisprendimas) traktuoti save kaip priklausantį tam tikrai tautybei nesuponuoja valstybės pareigos padaryti įrašą apie tautybę oficialiuose valstybės registruose“. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje pripažįstama valdžios institucijų teisė iš asmens reikalauti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruojamos tautybės tikrumą, pateikimo. Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mini, kad asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę). Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis (duomenimis apie tautybę), bet ne asmens valia traktuoti save lietuviu, vien dėl to, kad jo protėviai kadaise gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teigia, kad Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jo tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuviai, nes pareiškėjo pateikti dokumentai objektyviai nepatvirtina jo lietuvių kilmės, todėl pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu. 

Pažymi, kad Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalis numato lietuvių kilmę patvirtinančio dokumento pripažinimo negaliojančiu pagrindus. Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktas numato, kad lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas yra pripažįstamas negaliojančiu, jei jis buvo išduotas neteisėtai.

Taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento 2019 m. spalio 4 d. sprendimą pareiškėjui išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą ir pripažinti negaliojančiu pareiškėjui 2019 m. spalio 8 d. išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. LK001797. 

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė objektyvius duomenis apie pareiškėjo senelės L. P. lietuvių kilmę. Pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjo tėvo Kirgizijoje išduotame gimimo liudijime pareiškėjo senelės L. P. tautybė – lietuvė, kai dokumentų apie pareiškėjos senelės gimimą, jos tėvus ir atvykimą į Kirgiziją pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė, o kiti pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti ir Migracijos departamento surinkti dokumentai nepatvirtina L. P. lietuvių kilmės. 

Nesutinka ir su pareiškėjo skundo teiginiais, kad (duomenys neskelbtini) pavardė yra paplitusi Lietuvoje, todėl tokios pavardės turėjimas patvirtina lietuvišką kilmę. Pažymi, kad Lietuvių pavardžių žodyno pagrindu sukurtoje Lietuvių pavardžių duomenų basės duomenimis pavardė (duomenys neskelbtini) yra rusų kilmės. Taip pat pareiškėjo skundo priede „Dėl pavardės“ nurodyta ne pavardė (duomenys neskelbtini), bet pavardė (duomenys neskelbtini). 

Mano, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo Sprendimo motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl daro išvadą, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. 

Teismas

konstatuoja :

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 23S99513, kuriuo pripažintas negaliojančiu pareiškėjui išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas Nr. LK001797, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas B. S. yra Rusijos Federacijos pilietis. Byloje pateiktas 2019 m. spalio 8 d. išduotas B. S. Lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas Nr. LK 001797, kurį išdavė Migracijos departamentas. Pagal pateiktą pareiškėjo gimimo liudijimą, nustatyta, kad pareiškėjo tėvas S. J. K. – rusas, motina S. N. P. – rusė. Pagal pateiktą pareiškėjo tėvo gimimo liudijimą, nustatyta, kad pareiškėjo tėvo S. J. K. tėvas S. K. L. (pareiškėjo senelis) – ukrainietis, o motina P. L. A. (pareiškėjo senelė) –  lietuvė. P. L. A. (pareiškėjo senelės) mirties liudijime nurodyta jos tautybė –  lietuvė.

Migracijos departamentas 2023 m. birželio 29 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 23S99513, kuriuo pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2019 m. spalio 4 d. sprendimą B. S., gim. (duomenys neskelbtini), išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą ir pripažino pareiškėjui 2019 m. spalio 8 d. išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. LK001797 negaliojančiu. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai dokumentų, leidžiančių pagrįstai daryti išvadą, kad jis atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytą lietuvių kilmės asmens apibrėžimą, todėl pareiškėjas nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Migracijos departamento 2023 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 23S99513, kreipėsi į teismą.

Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis lietuvių kilmės asmenį apibrėžia kaip asmenį, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu.

Pagal Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu: 1) asmuo mirė; 2) jis prarastas; 3) jis neteisėtai išduotas; 4) jis pakeistas; 5) asmuo atkuria ar įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę; 6) asmuo neatsiima šio dokumento per vienus metus nuo jo išrašymo dienos.

Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalis numato, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.

Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761 (toliau – Aprašas), 69 punktas nustato, kad teisės atkurti pilietybę pažymėjimas ar lietuvių kilmės pažymėjimas išduodamas ar keičiamas asmens prašymu neribotam laikui. 

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė iš esmės tuo pagrindu, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai dokumentų, leidžiančių pagrįstai daryti išvadą, kad jis atitinka lietuvių kilmės asmens apibrėžimą.

Siekiant nustatyti, jog asmuo yra lietuvių kilmės, reikia pateikti dokumentus, įrodančius lietuvių kilmę. Remiantis Pilietybės įstatymu, lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu. Pažymėtina, jog lietuvių kilmei nustatyti užtenka vieno iš tėvų ar senelių lietuvių kilmės patvirtinimo.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas į bylą (iki ginčijamo Sprendimo ir Migracijos departamentui) pateikė savo gimimo liudijimą, kuris patvirtina, jog pareiškėjo tėvas buvo S. J. K.. Pareiškėjo tėvo S. J. K. gimimo liudijime nurodyta, kad pareiškėjo tėvo motina (pareiškėjo senelė) P. L. A. buvo lietuvė. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas taip pat pateikė senelės mirties liudijimą, kuriame taip pat nurodyta, kad senelė buvo lietuvė.

Migracijos departamentui 2019 m. spalio 4 d. priimant sprendimą išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą Nr. LK 001797, pateikti dokumentai ir duomenų kiekis nesukėlė abejonių.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Nors VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, tačiau VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Taigi ir nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas privalėjo pagrįsti, kodėl jis sprendė, kad dar 2019 m. spalio 4 d. priimtas sprendimas pareiškėjui išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą yra neteisėtas, kuo grindžiant daroma tokia išvada.

Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti pareiškėjo ir pareiškėjo tėvo gimimo liudijimai, taip pat pareiškėjo senelės mirties liudijimas laikytini dokumentais, pagal kuriuos galima daryti išvadą, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, t. y. tiek pareiškėjo tėvo gimimo liudijime, tiek senelės mirties liudijime nurodyta, kad pareiškėjo senelė buvo lietuvė. Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose nėra konkrečiai įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinti reikalavimai juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Taigi iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, kokiomis teisės normomis atsakovas vadovaujasi prašydamas pateikti papildomus dokumentus, taip pat, Sprendime nėra nurodyti ir motyvai, kodėl nepakanka dokumentų, kuriuos pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui, o tik konstatuojamas toks faktas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad dokumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo lietuvių kilmę, būtų neteisėti ar suklastoti. Migracijos departamentas pareiškėjo pateiktų dokumentų lietuvių kilmei pagrįsti nekvestionuoja. Migracijos departamentas niekaip nepagrindė ir to, kodėl 2019 m. pareiškėjo pateiktų dokumentų pakako lietuvių kilmei patvirtinti, o 2023 m. atsakovas dėl jų nuomonę pakeitė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Todėl viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą panaikinti ankstesniu to paties viešojo administravimo subjekto sprendimu suteiktą teisę, ypač svarbu tokį sprendimą pagrįsti visapusišku aplinkybių ištyrimu, tinkamai tokį sprendimą motyvuoti, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo Migracijos departamentas pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus sprendimą išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą ir pripažino pareiškėjui išduotą lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą negaliojančiu, yra nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl neatitinka VAĮ ir Pilietybės įstatymo reikalavimų, taigi yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir naikinti ginčijamą Sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas, pareiškėjui iš Migracijos departamento priteistinas jo sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo B. S. (B. S.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 23S99513.

Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt dviejų eurų ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-Biekšė

             Gediminas Užubalis 

             Indrė Žvaigždinienė