Civilinė byla Nr. e2-3068-339/2024

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00776-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 3.2.6.1; 3.4.1.10

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 4 d.

Telšiai

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja Vitalija Liauzginienė 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Juris LT“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Žemaitijos ąžuolas“ dėl skolos priteisimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

ieškovė prašo priteisti iš atsakovės skolą 354,60 Eur, 12,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2024 m. vasario 7 d. ieškovė ir N. K. PĮ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė perėmė reikalavimo teisę už neapmokėtas transportavimo paslaugas į atsakovę. Atsakovei buvo išsiųstas pranešimas apie reikalavimo perleidimą. Po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo pradinis kreditorius patikslino, kad dalį skolos atsakovė sumokėjo, todėl ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, kuriame nurodė, kad pagrindinė skola yra 2500 Eur. Atsakovė šią skolą sumokėjo dalimis: 2024 m. kovo 18 d. – 1000 Eur, 2024 m. kovo 27 d. – 1500 Eur. Atsakovė nesumokėjo paskaičiuotų palūkanų 314,60 Eur ir 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp atsakovės ir N. K. PĮ buvo tik žodinis susitarimas dėl tam tikrų paslaugų teikimo. Jokių komercinių sutarčių nebuvo sudaryta, taip pat nebuvo susitarta dėl konkrečių atsiskaitymo terminų už medieną ir paslaugas, ar skaičiuoti delspinigius ar palūkanas nuo nesumokėtos skolos. N. K. PĮ, pasirašydama 2024 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovei perleido tai, ko neturėjo, nes žodiniu susitarimu nebuvo numatytas palūkanų, delspinigių, baudų, administravimo ir kitų skolininkų mokėtinų mokesčių mokėjimas. Be to, žodinis susitarimas negali būti laikomas komercine sutartimi. Nesuprantamas palūkanų paskaičiavimas, nes už vieną laikotarpį ieškovė skaičiuoja 8 procentų palūkanas, už kitą laikotarpį – 10,50 procentų. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė sužinojo 2024 m. kovo 25 d. Atsakovė, suderinusi su N. K. PĮ, 2024 m. kovo 27 d. pervedė pradinei kreditorei 1500 Eur ir visiškai atsiskaitė.

Ieškinio suma neviršija dviejų tūkstančių eurų, šalys bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 441 straipsnio 2 dalis).

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinė kreditorė N. K. PĮ 2022 m. spalio 26 d. atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija NKO Nr. 02949 už malkas LP 3872 Eur sumai, o 2022 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija NKO Nr. 02966 už lap. malkas 2465,68 Eur sumai. Atsakovė N. K. PĮ dalies skolos nesumokėjo, todėl pradinė kreditorė N. K. PĮ ir ieškovė 2024 m. vasario 7 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę 3000 Eur sumai. Apie sudarytą reikalavimo perleidimo sandorį atsakovei buvo pranešta 2024 m. vasario 8 d. išsiunčiant pranešimus paštu ir elektroniniu paštu bei kartu pateikta 2024 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Pranešime dėl kreditoriaus pasikeitimo buvo nurodyta, kad ieškovė ir N. K. PĮ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, todėl įgijo reikalavimo teisę į atsakovę. Atsakovės skola ieškovei sudarė 2500 Eur pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, 242 Eur netesybos ir 40 Eur išieškojimo išlaidos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį. Atsakovė 3000 Eur skolą sumokėjo pradinei kreditorei dalimis: 2024 m. kovo 18 d. – 1000 Eur, ir 2024 m. kovo 27 d. – 1500 Eur.

Byloje nėra ginčo, kad N. K. PĮ teikė medieną ir kitas paslaugas atsakovei pagal šalių sudarytą žodinį susitarimą. Atsakovė neginčija, kad už suteiktas paslaugas jai buvo išrašytos sąskaitos faktūros Serija NKO Nr. 02949 ir Serija NKO Nr. 02966, kurias atsakovė visiškai apmokėjo 2024 m. kovo 18 d. ir 2024 m. kovo 27 d. Atsakovė nurodo, kad su pradine kreditore N. K. PĮ sudarytas žodinis susitarimas negali būti laikomas komercine sutartimi, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Teismas su šiais atsakovės argumentais nesutinka.

Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Įstatymas) taikomas nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Pagal įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Sutartimi yra laikomas dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutartys gali būti sudaromos įvairia forma, tarp jų priimant vykdyti užsakymą (CK 6.192 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra[…]turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita-faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą[…]” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015), tai reiškia, jog šalių ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs iš sutarties. Kaip jau minėta atsakovė neginčija, kad N. K. PĮ patiekė jai medieną, taip pat kitas paslaugas, todėl buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. N. K. PĮ ir atsakovė verčiasi ūkine komercine veikla, todėl abi laikytinos ūkio subjektais. Esant šioms aplinkybėms, N. K. PĮ ir atsakovės sudarytas susitarimas dėl už atlyginimą perduotos medienos laikytinas komercine sutartimi ir nagrinėjamu atveju ginčo santykiams taikytinas Įstatymas.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Teismas sutinka, kad atsakovė ir pradinė kreditorė nebuvo susitarusios dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo laikotarpio ar tvarkos, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi įstatymuose nustatyta atsiskaitymo pagal komercines sutartis reglamentuota tvarka. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai komercinėje sutartyje nėra susitarta kitaip <...mokėjimo už perduotas prekes, suteiktas paslaugas laikotarpis negali būti ilgesnis negu 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo...>. Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė N. K. PĮ už patiektą medieną atsakovei išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras – 2022 m. spalio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija NKO Nr. 02949 ir 2022 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija NKO Nr. 02966, už kurias susidariusį įsiskolinimą – 2500 Eur atsakovė apmokėjo dalimis: 2024 m. kovo 18 d. – 1000 Eur, o 2024 m. kovo 27 d. – likusius 1500 Eur. Įvertinus tai, kad 2022 m. spalio 26 d. ir 2024 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitos faktūros visiškai buvo apmokėtos tik 2024 m. kovo 27 d., darytina išvada, kad atsakovė praleido įstatymuose nustatytą mokėjimo už perduotas prekes, suteiktas paslaugas terminą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė nėra atsakinga už vėlavimą sumokėti. Pažymėtina, kad atsakovė yra verslininkė, kuri, remiantis viešai prieinamais duomenimis, veiklą vykdo 6 metus 11 mėnesių, todėl jai yra žinoma Lietuvos Respublikoje galiojanti atsiskaitymo tvarka už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus. Taigi atsakovės teiginiai, kad ji su pradine kreditore nebuvo numačiusi jokios paslaugų apmokėjimo tvarkos ir terminų atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Laiku nesumokėjus pradinei kreditorei sumos pagal aukščiau nurodytas PVM sąskaitas-faktūras, atsakovė taip pat privalo mokėti pavėluoto mokėjimo palūkanas, kurių norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Taigi remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atsakovė, už laiku neįvykdytą piniginę prievolę, privalo sumokėti Įstatyme numatytas palūkanas pagal pradelstas apmokėti PVM sąskaitas-faktūras.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė N. K. PĮ ir ieškovė 2024 m. vasario 7 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę. Apie sudarytą reikalavimo perleidimo sandorį atsakovei buvo pranešta 2024 m. vasario 8 d. išsiunčiant pranešimus paštu ir elektroniniu paštu bei kartu pateikta 2024 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Atsakovė ieškinyje nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą sužinojo 2024 m. kovo 25 d. Pažymėtina, kad reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovės sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikėjo, nes jos teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeitė. Kadangi atsakovei buvo tinkamai pranešta apie reikalavimo perleidimo sandorį, ši sutartis sukūrė jai teisinius padarinius. Nors atsakovė nurodo, kad žodiniame susitarime su pradine kreditore nebuvo aptartas palūkanų bei kitų mokėtinų mokesčių mokėjimas, tačiau ieškovei perėmus reikalavimą vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 2 dalimi jai perėjo pradinės kreditorės turėtas reikalavimas bei prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos pareigos. Kaip jau minėta, atsakovė laiku neįvykdė piniginės prievolės, todėl ieškovei, kaip reikalavimo teisės į atsakovę perėmėjai, perėjo teisė į Įstatymo numatytas pavėluoto mokėjimo palūkanas. Atsakovė nurodo, kad ieškovė nesuprantamai skaičiuoja palūkanas, taikydamas tai 8 procentų, tai 10,50 palūkanų normą. Teismas nurodo, kad kaip jau minėta pavėluoto mokėjimo palūkanų normai taikoma Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta palūkanų norma, galiojusi tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, t. y., PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminais buvusia palūkanų norma – 8 %) vadovaujantis Europos centrinio banko interneto tinklalapyje https://www.ecb.europa.eu/stats/policy_and_exchange_rates/key_ecb_interest_rates/html/index.en.html paskelbtais duomenimis), kurių apskaičiavimas yra toks: 1) 2022 m. spalio 26 Nr. NKO 02949 (apmokėjimo terminas, remiantis PVM sąskaita-faktūra, suėjo 2022 m. lapkričio 26 d.): 34,32 Eur skola x 8 proc. palūkanos x 477 pradelstos dienos (skaičiuojama imtinai iki 2024 m. kovo 17 d.) / 365 dienų = 3,59 Eur; 2022 m. gruodžio 9 d. Nr. NKO 02966 (apmokėjimo terminas, remiantis PVM sąskaita-faktūra, suėjo 2023 m. sausio 9): 2465,68 Eur skola x 10,50 % palūkanos x 433 pradelstos dienos (skaičiuojama imtinai iki 2024 m. kovo 17 d., nes dalinai apmokėta 2024 m. kovo 18 d.) / 365 dienų = 307,13 Eur, 1500,00 Eur skola x 10,50 % palūkanos x 9 pradelstos dienos (skaičiuojama imtinai nuo 2024 m. kovo 18 d. iki 2024 m. kovo 26 d., nes pilnai apmokėta 2024 m. kovo 27 d.) / 365 dienų = 3,88 Eur. Taigi ieškovės reikalavimas dėl 314,60 Eur palūkanų yra teisėtas ir pagrįstas, todėl iš atsakovės priteistinas.

CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, jog be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidoms kompensuoti 40 Eur suma nustatyta įstatymo, o jos paskirtis yra kreditoriui kompensuoti minimalius skolos išieškojimo nuostolius. Atsižvelgusi į išdėstytą, ieškovei iš atsakovės taip pat priteistina 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši teisės norma yra blanketinė. Palūkanų, mokėtinų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, dydis yra nustatytas CK 6.210 straipsnis ir Įstatyme. Įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Vadovaujantis Europos centrinio banko interneto tinklalapyje paskelbtais duomenimis bei CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 12,5 procentų dydžio procesines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro 22 Eur žyminis mokestis ir ieškovės 200 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas byloje, kurios ieškovei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-268, 441 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės MB „Žemaitijos ąžuolas“, kodas 304545645,  ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Juris LT“, kodas 303262509, palūkanas 314,60 Eur (tris šimtus keturiolika Eur 60 ct), 40 Eur (keturiasdešimt Eur) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 12,50 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas 222 Eur (du šimtus dvidešimt du Eur).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                           Vitalija Liauzginienė