Civilinė byla Nr. 2A-684/2013

                                     Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.2; 44.5.2.17 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. G. (buvusios A.) ir D. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo iš dalies patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-848-395/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marketingo strategijos“ ieškinį atsakovams R. G., D. M. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „SEOSEM PLIUS“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas prašė              priteisti solidariai iš atsakovų 1 006 851,77 Lt žalos atlyginimą, 172 268,18 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Vėliau reikalavimų dalies dėl 30 000 Lt administravimo išlaidų, kurie buvo įskaityti į bendrą žalos atlyginimo sumą, atsisakė. Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 29 d. Kauno apygardos teismui iškėlus UAB „Marketingo strategijos“ bankroto bylą ir administratoriui išanalizavus įmonės ūkinės-finansinės veiklos dokumentus, paaiškėjo, jog šios bendrovės nemokumą sąlygojo jos savininko ir administracijos vadovės veiksmai, priešingi įmonės ir jos kreditorių interesams. Pagal BUAB „Marketingo strategijos“ 2008 m., 2009 m. ir 2009 m. finansinėse ataskaitose užfiksuotus duomenis bankrutuojančios bendrovės balanse apskaitomo turto vertė buvo mažesnė už įsipareigojimus kreditoriams, todėl nuo 2008 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki. Atsakovas D. M. nuo 2005 m. gegužės 31 iki 2008 m. lapkričio 14 d. buvo ieškovo administracijos direktoriumi bei 90 procentų įmonės akcijų savininku, o atsakovė R. G. administracijos vadove buvo nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. bei nuosavybės teise turėjo 10 procentų įmonės akcijų. Ieškovo teigimu, atsakovai nevykdė savo pareigos prieš kreditorius ir laiku neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl UAB „Marketingo strategijos“, būdama faktiškai nemoki, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. vykdė atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis už UAB „Tellsell“, kurios vadove buvo R. G., skolines prievoles. Dėl to įmonei buvo padaryta 976 851,77 Lt dydžio žala, kurią sudaro išaugę kreditoriniai reikalavimai.             

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 976 851,77 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. birželio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisė iš atsakovų po 6926,68 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Likusioje dalyje ieškovo ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas pripažino pagrįstais ieškovo ieškinio argumentus dėl jos administracijos vadovų pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei pažymėjo, kad įmonei, turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia arba neišgalint atsikaityti su kreditoriais, įmonės vadovas privalo informuoti apie įmonės nemokumo būklę Vyriausybės įgaliotą instituciją ir kreditorius bei kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad iš ieškovo balansų už 2008-2010 metus bei iš teismui pateiktų FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto tyrimo išvadų matyti, kad jau 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Marketingo strategijos“ įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni nei bendrovėje apskaitomas turtas, todėl atsakovai sutinkamai su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1-2 dalių nuostatomis turėjo pareigą kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau to nepadarė. Konstatavo, kad byloje esančios paskolos sutartys patvirtina, kad atsakovė R. G. nuo 2008 m. lapkričio 14 d. būdama UAB „Marketingo strategijos“ direktore ir viena iš akcininkių bei tuo pat metu būdama UAB „Tellsell“ direktore, dalyvaujant atsakovui D. M., priešingai ieškovo interesams vykdė atsiskaitymus su UAB „Tellsell“ kreditoriais. Sprendė, kad tokiais savo veiksmais atsakovai sudarė sąlygas žalai atsirasti. Pažymėjo, kad atsakovų veiksmų neteisėtumo nepaneigia nei liudytojų M. S. ir N. T. paaiškinimai, nei aplinkybė, kad prieš bankroto bylos ieškovui iškėlimą, atsakovai savo turimas UAB „Marketingo strategijos“ akcijas 2010 m. gegužės 19 d. pardavė trečiajam asmeniui UAB „SEOSEM PLIUS“. Sprendė, kad tiek akcijų perleidimas trečiajam asmeniui prieš iškeliant bankroto bylą, tiek sąmoningas delsimas iki 2011 m. spalio 28 d. perduoti bankrutavusios įmonės turtą teismo paskirtajam asmeniui bei vienašališkos 2011 m. liepos 12 d. ataskaitos užsakymas  laikyti atsakovų bandymu išvengti atsakomybės prieš ieškovą ir šios įmonės kreditorius. Padarė išvadą, kad ginčo atveju netenkintinas ieškovo reikalavimas dėl 172 268,18 Lt dydžio palūkanų priteisimo, nes kategoriškų įrodymų besąlygiškai patvirtinančių, jog ieškovas jau buvo nemokus 2007 m. gruodžio 31 d. bylos medžiagoje nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė R. G. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo, spręsdamas dėl ieškovo mokumo, rėmėsi tik vieninteliu įrodymu – ieškovo pateikta FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės veiklos tyrimo skyriaus 2001 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvada Nr. 5-2/140, kurioje nebuvo konstatuotas pradelstų įsipareigojimų ir bendrovės turto santykis. Taigi teismas nenustatė pradelstų įmonės įsipareigojimų 2008 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovams nebuvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4799-178/2010, nors šių bylų ratio decidendi sutampa.

2. Teismas netyrė auditorės N. T. parengtos ataskaitos, nors tik šioje ataskaitoje buvo vertinami BUAB „Marketingo strategijos“ pradelsti įsipareigojimai, ir įvertinus visus duomenis, konstatuota, kad bendrovė yra moki.

3. Teismas netinkamai vertino atsakovų pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė 2010 m. sausio 14 d. buvo atleista iš UAB „Marketingo strategijos“ direktorės pareigų, todėl negali būti atsakinga už bendrovei padarytą žalą, galimai susidariusią nuo 2010 m. sausio 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Pažymėjo, kad bendrovės finansinė padėtis ženkliai pablogėjo UAB „SEOSEM PLIUS“ tapus bendrovės akcininke.

4. Teismas nepagrindė, kad atsiskaitymai su UAB „Tellsell“ kreditoriais buvo priešingi UAB „Marketingo strategijos“ veiklos tikslams ir kad ši bendrovė buvo nemoki. Pastarųjų bendrovių veikla buvo susijusi, viena bendrovė negalėjo vykdyti veiklos be kitos bendrovės.

5. Žalos dydis yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovas privalėjo pagrįsti, kada tiksliai bendrovė tapo nemoki ir dėl kieno kaltės augo bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, kai įmonė tapo nemoki.

6. Teismas nepasisakė dėl ieškovės prašymo, pripažinus ieškinį pagrįstu, sumažinti žalos atlyginimą. Priteistina žala turėjo būti mažinama dėl atsakovės turtinės ir šeiminės padėties, jokių atsakovės tyčinių ar didelio neatsargumo veiksmų nėra.

Apeliantė apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovas D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CK 2.50 straipsnio 3 dalies, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 8 straipsnio 4 dalies bei CPK 158 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius visas atsakomybės sąlygas.

2. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą, nepagrįstai vadovavosi FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės veiklos tyrimo skyriaus 2001 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvada, kuri neteikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kada ieškovas tapo nemokus. UAB „Finansų logika“ auditoriai N. T. įvertinus ieškovo finansinius dokumentus, buvo konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. birželio 30 d. laikotarpiu ieškovas nebuvo nemokus ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Ieškovas nepateikė į bylą jokių paskaičiavimų ar kitų duomenų, kurie pagrįstų ieškinio teiginius, jog jau nuo 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovas buvo nemokus. Pažymėjo, kad nuo 2009 m. ieškovas buvo pradėjęs dirbti pelningai. Todėl apeliantas, neturėdamas akivaizdžių duomenų, kad ieškovas yra nemokus, neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

3. Nebuvo nustatyta, nuo kada ieškovas tapo nemokus. Todėl teismo teiginiai, kad ieškovas vykdė atsiskaitymus su UAB „Tellsell“ kreditoriais jau faktiškai būdamas nemokus, neatitinka tikrovės. Svarbiausia priežastis, nulėmusi ieškovo sprendimą teikti UAB „Tellsell“ paskolas, buvo siekis užtikrinti abiejų įmonių veiklos tęstinumą.

4. Teismas nenustatė, kada apeliantas atliko neteisėtus veiksmus ir ar iš viso juos atliko, bei nepagrįstai dėl apelianto veiksmų ieškovo kreditorių patirtą žalą įvertino visų nepatenkintų ir teismo nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų suma. Jeigu įmonės vadovas ar akcininkas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, šie asmenys žalą įmonės kreditoriams privalo padengti tik tiek, kiek įmanoma nustatyti priežastinį ryšį tarp tokio pavėlavimo bei įmonės kreditoriams atsiradusios žalos. Teismas turėjo spręsti dėl bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, kadangi nėra aišku, kiek ieškovo kreditorių reikalavimų nebus patenkinta baigus bankroto procedūrą.

5. Teismas neišskyrė atsakovų, kaip ieškovo vadovų ir akcininkų, atsakomybės. Įmonės administracijos vadovas yra atsakingas už kasdienę įmonės veiklą, todėl jam geriau žinoma įmonės finansinės būklės situacija, tuo tarpu akcininkas apie įmonės finansinę būklę yra informuojamas tik kartą per metus. Solidariosios atsakomybės taikymas įmonės vadovui bei akcininkui, šiems laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra iš esmės ydingas ir prieštarauja CK 6.6 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

6. Procesinės palūkanos priteistos nepagrįstai, kadangi patvirtinus įmonės kreditorių reikalavimus, jie nebekinta ir priteistos palūkanos kreditoriams nebus paskirstytos. Procesinės palūkanos šioje byloje neatlieka savo funkcijos kompensuoti ieškovo kreditorių nuostolius, o šią naudą gaus trečiasis asmuo UAB „SEOSEM PLIUS“.

Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį prašymą grindžia tuo, kad byloje reikia išsiaiškinti daug faktinių bylos aplinkybių, susijusių su apelianto sąžiningumu ieškovo kreditorių atžvilgiu, be to, pirmosios instancijos teismo sprendime yra nemažai neatitikimų bylos faktinėms aplinkybėms.

Taip pat apeliantas prašo prie bylos prijungti 2012 m. rugpjūčio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02015-10 nutraukimo. Šis įrodymas patvirtina, kad atsakovai veikė sąžiningai ir neatliko jokių veiksmų BUAB „Marketingo strategijos“ bei jos kreditorių nenaudai.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantų skundus atmesti, o Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, remdamasis 2008-2010 metų balansų duomenimis bei FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės veiklos tyrimo skyriaus 2001 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvada, pagrįstai sprendė, kad jau 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovo įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni, nei bendrovėje apskaitomas turtas, nuo 2008 m. bendrovė buvo nemoki. 2008 m. vien įmonės skola darbuotojams sudarė 254 088 Lt. Paskolų UAB „Tellsell“ teikimo metu atsakovai turėjo žinoti, kad šie sandoriai yra nenaudingi įmonei bei pažeidžia jos kreditorių interesus. Minėtoje išvadoje yra nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 23 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. apskaita buvo vedama nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Taigi atsakovė tuo laikotarpiu neužtikrino tinkamos buhalterinių dokumentų apskaitos. Ieškovo teigimu atsakovų veiksmai, t.y. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas, nepagrįstas bendrovės turto nurašymas, bendrovei nuostolingų sandorių sudarymas, netinkamas buhalterinių duomenų tvarkymas, pripažintini neteisėtais ir sukėlusiais ieškovui bei jo kreditoriams žalą. Atsakovai, norėdami nuslėpti netinkamą bendrovės turto ir įsipareigojimų apskaitą ir išvengti atsakomybės įmonės akcijas prieš iškeliant bankroto bylą perleido veiklos nevykdančiam trečiajam asmeniui. Ieškovas prašo prie bylos prijungti BUAB „Marketingo strategijos“ kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 3, kadangi šio rašytinio įrodymo būtinybė iškilo tik susipažinus su apeliaciniais skundais. Aplinkybė, kad administratoriui perduotas turtas per 3 mėnesius nebuvo parduotas net už 1 Lt, patvirtina, kad šis turtas yra visiškai nelikvidus, todėl administratorius ketina siūlyti kreditorių susirinkimui šį turtą nurašyti. Bankrutuojanti bendrovė turto ir pajamų, į kuriuos būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi, todėl daro išvadą, kad 976 851,77 Lt kreditorių finansinių reikalavimų suma yra realus ir pagrįstas žalos dydis. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai turi atsakyti solidariai, nes žala įmonei buvo padaryta abiejų atsakovų veiksmais.

              Atsakovė R. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą iš esmės sutiko su skunde išdėstytais argumentais.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininkų (akcininkų) civilinės atsakomybės klausimas, susijęs su jų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai.

Nustatyta, kad D. M. nuo 2005 m. gegužės 31 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. buvo ieškovo UAB „Marketingo strategijos“ administracijos vadovu bei vieninteliu akcininku, o nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. – pagrindiniu įmonės akcininku. R. G. (buvusi A.) nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2010 m. sausio 14 d. buvo įmonės administracijos vadove, o nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. – akcininke. Nuo 2010 m. gegužės 19 d. UAB „Marketingo strategija“ vieninteliu akcininku tapo UAB „SEOSEM PLIUS“.

Teisėjų kolegija nesutinka su administratoriaus teiginiu, kad A. G. įmonės vadovo pareigas ėjo iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo, t.y. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad realiai įmonės administracijos vadove ji nedirbo nuo 2010 m. sausio 15 d. (t. 1, b.l. 52-53; t.  2, b.l. 69).  Nors A. G. atleidimas iš įmonės administracijos vadovės pareigų nėra įregistruotas Juridinių asmenų registre, tačiau tiek pagal tuo metu galiojusią, tiek ir dabar galiojančią Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 6 dalies redakciją apie bendrovės vadovo darbo sutarties pasibaigimą juridinių asmenų registro tvarkytojui privalo pranešti bendrovės vadovą išrinkusio bendrovės organo įgaliotas asmuo. Kadangi A. G. neturėjo pareigos pati informuoti Juridinių asmenų registrą apie darbo santykių su ja pasibaigimą, todėl jos atžvilgiu neturi būti taikoma atsakomybė dėl šios pareigos neatlikimo.

Dėl prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka

Apeliantai prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvių (akcininkų) atsakomybės atsiradimo pagrindo bei rūšies

Spręsdamas dėl įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad jų atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Panevėžio balsas“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1388/2012, 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-744/2012).

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga pagal jau paminėtą įmonės vadovo bei savininkų funkcijų esminį skirtingumą, nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, sąlygojančias šią jų pareigą, t.y. nuo tada, kai jiems tampa žinoma, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte. Be to, šią pareigą įstatymas nustato atskirai įmonės vadovui bei savininkui (savininkams), taigi bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą. Todėl žala, jeigu ji padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, nėra padaroma bendrais šių asmenų veiksmais: turi būti atribota įmonės vadovo atsakomybė nuo savininko (savininkų) atsakomybės, o dėl pastarųjų atsakomybės turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes (jų veiksmų teisėtumą, t.y. momentą, kada įmonės dalyvis įgijo pareigą atitinkamam veikimui (bankroto bylos inicijavimui), sąžiningumą ir t.t.). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė bei išaiškino materialinės teisės normas ir todėl nepagrįstai nusprendė, kad atsakovai turi atsakyti solidariai.

Dėl įmonės vadovo bei akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (akcininkui) (ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

Įmonės, kaip verslo subjekto, komercinę sėkmę lemia nuolatinė strategiškai numatyta ir neviršijanti normalios gamybinės-ūkinės verslo rizikos valdymo organų veikla. Dėl to, sprendžiant, ar valdymo organų nariai tinkamai atliko pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jiems tenkančias pareigas, būtina tirti ir vertinti ne tik atitinkamu laikotarpiu priimtus konkrečius sprendimus (atliktus veiksmus), kaip tokius, bet ir jų visumą, t.y. vertinti visą juridinio asmens veiklos laikotarpiu valdymo organų vykdytą veiklą. Sisteminis valdymo organų priimtų ir įgyvendintų sprendimų (plačiąja prasme) naudingumo bendrovei (ypač jos galimybei vykdyti įsipareigojimus kreditoriams) įvertinimas suteikia galimybę nustatyti, ar bendrovė buvo valdoma efektyviai ir ar buvo veikiama jos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013).

Pažymėtina, kad siekiant nustatyti įmonės valdymo organų civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai jiems atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Marketingo strategijos“ buvo įregistruota 2005 m. (t. 1, b.l. 54). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, nuo kada atsakovams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, rėmėsi FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Marketingo strategija“ įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni, nei bendrovėje apskaitomas turtas. Teismas padarė išvadą, kad būtent šio balanso duomenų pagrindu atsakovams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors buvo konstatavęs ir priešingai, t.y. kad, pagal 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis įmonė dar turėjo pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad įmonė 2008 m. dirbo nuostolingai, tačiau pažymėta, kad tiriamuoju laikotarpiu nebuvo galimybės nustatyti, kokie atsiskaitymo terminai buvo numatyti su tiekėjais, t.y. kurie įsipareigojimai buvo pradelsti (t. 2, b.l. 87-88). Kadangi įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.), todėl minėta išvada negali būti vadovaujamasi, kaip įrodymu, vienareikšmiškai pagrindžiančiu įmonės nemokumą.

Byloje esančioje UAB „Finansų logika“ pateiktoje ataskaitoje nurodyta priešingai: įmonės nemokumo būsenos, kaip tai apibrėžia ĮBĮ,  2007 m. gruodžio 31 d., 2008 m. gruodžio 31 d. bei 2009 m. birželio 30 d. nebuvo (t. 1, b.l. 131-132). Ataskaitoje nurodyta, kad buvo analizuojami įsipareigojimai pagal lizingo ir faktoringo sutartis, skolos tiekėjams, mokėtinas darbo užmokestis ir su juo susiję mokėjimai, mokėtinas PVM. Šie įsipareigojimai buvo analizuojami, siekiant nustatyti, kiek įsipareigojimų buvo pradelsta. Pažymėtina, kad, vertinant mokumo būseną, ataskaitoje buvo laikoma, kad pradelsti mokėjimai yra tie, kurių mokėjimo terminas suėjo anksčiau kaip 30 dienų iki finansinės atskaitomybės sudarymo dienos; mokėtinos sumos, kurių mokėjimo terminas nebuvo aiškiai žinomas, buvo laikomos pradelstomis. Atkreiptinas dėmesys, kad ataskaitoje nurodyta, jog 2009 m. gruodžio 31 d. balansas yra nepasirašytas ir nepatvirtintas, todėl neatitinka metinių finansinių ataskaitų dokumentams keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurių pagrindų būtų galima daryti išvadą apie UAB „Marketingo strategija“ finansinę būklę 2009 m. gruodžio 31 d., t.y., ar įmonė buvo nemoki ir ar jos vadovui ir savininkui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Konstatuotina, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, tuo pačiu neįrodė įmonės nemokumo būsenos.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008). Nors FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada yra dokumentas, priimtas valstybės institucijos pareigūno, todėl laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), tačiau nagrinėjamojoje byloje teisėjų kolegija jo nevertina, kaip įrodymo, turinčio didesnę įrodomąją galią, kadangi minėtoje išvadoje nebuvo tirti pradelsti įmonės įsipareigojimai, kas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl įmonės nemokumo. Tuo tarpu, audito bendrovės UAB „Finansų logika“ ataskaita, nors ir užsakyta atsakovo D. M., tačiau joje buvo analizuojami pradelsti įmonės įsipareigojimai. Šias aplinkybes auditorė N. T. patvirtino ir teismo posėdžio metu, įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Todėl minėta ataskaita vertintina, kaip svarbus įrodymas nagrinėjamoje byloje. Bankroto administratoriaus paaiškinimai apeliacinės instancijos teismui nesuteikė pagrindo abejoti ataskaitos teisingumu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Taigi įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla.

Iš atsakovų paaiškinimų matyti, kad jų veiksmuose buvo siekis išsaugoti įmonę. Kaip matyti, UAB „Marketingo strategijos“ ir UAB „Tellsell“ buvo susijusios įmonės (tas pats administracijos vadovas, akcininkai), veikusios su tuo pačiu klientu UAB „TELE2“. Atsakovai nurodė, jog paskolos UAB „Tellsell“ buvo teikiamos siekiant išlaikyti pagrindinį užsakovą UAB „TELE2“. Taigi vienos iš šių susijusių įmonių veiklos sutrikimas galėjo turėti neigiamų finansinių pasekmių kitai įmonei. Iš UAB „Finansų logika“ ataskaitos matyti, jog auditorė padarė išvadą, jog šios paskolos nebuvo tiesiogiai nuostolingos įmonei (t. 1, b.l. 133). Pažymėtina, kad aukščiau nurodytas aplinkybes apie neteisėtų apeliantų veiksmų nebuvimą patvirtina ir 2012 m. rugpjūčio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02015-10 nutraukimo (t. 2, b.l. 185-190), kurį teisėjų kolegija prijungia prie bylos, kadangi šis dokumentas buvo priimtas po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo (CPK 314 str.). Minėtame nutarime padarytos išvados, kad R. G. bei D. M., padengdami UAB „Tellsell“ kreditorinius įsipareigojimus, veikė siekdami ekonominės naudos tiek vienai, tiek kitai bendrovei, o jų veikoje nėra tyčios padaryti žalos UAB „Marketingo strategijos“.

Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės finansiniai rodikliai tam tikrais laikotarpiais nebuvo itin geri, tačiau tiek iš apeliacinių skundų argumentų, tiek iš byloje esančių įrodymų teisėjų kolegija sprendžia, kad su įmonės kreditoriais tęsėsi ilgalaikiai verslo santykiai, vienos UAB „Marketingo strategijos“ skolos išnykdavo, kitos mažėjo, o tai rodo, kad įmonė bent iš dalies vykdė savo įsipareigojimus, mokėjo skolas ir vykdė darbus. Nutarime dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02015-10 nutraukimo konstatuota, kad įmonė buvo sunkios ekonominės padėties, tačiau nemokumas nekonstatuotas. Taip pat pažymėtina, kad auditorė teismo posėdžio metu nurodė, jog iki 2009 m. birželio 30 d. įmonės veiklos rezultatai buvo teigiami (t. 2, b.l. 121). Ši aplinkybė patvirtina, kad siekis išlaikyti įmonę veikiančia nebuvo visiškai nesuderinamas su įprastine ūkine veikla. Be to, tai liudija, jog tuo metu įmonės vadovas ir/ar akcininkai turėjo pagrįstų lūkesčių išvengti įmonės bankroto. Tuo labiau, kad įmonė vykdė veiklą, turėjo užsakymų, įmonėje dirbo 81 darbuotojas (t. 1, b.l. 37-39). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis UAB „Marketingo strategijos“ bankroto byla iškelta 2010 m. lapkričio 29 d. Pažymėtina, kad iki 2010 m. pabaigos UAB „Marketingo strategijos“ bankroto bylos neinicijavo nei įmonės darbuotojai, nei kreditoriai, kas, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad įmonė stengėsi vykdyti savo įsipareigojimus, atsiskaityti su kreditoriais, o jos kreditoriai, su kuriais nebuvo atsiskaityta, šio fakto nelaikė grėsme prarasti savo lėšas (CPK 179, 185 str.). Taigi, nesant nustatyto įmonės nemokumo, negalima konstatuoti, kad įmonės valdymo organams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Marketingo strategijos“ iškėlimo.

              Dėl sąlygų įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei kilti

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t.y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Todėl nustačius, kad įmonės vadovas, nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veiklą, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Priešingu atveju būtų paneigta įmonės vadovo teisė veikti savarankiškai, priimti rizikingus sprendimus, ieškoti parterių, tuo pačiu būtų paneigta ir įprasta verslo praktika.

Minėta, jog byloje pateikti duomenys, kad atsakovai šiuo atveju dėjo pastangas išsaugoti įmonę, todėl nepasiteisinus rizikai, galima konstatuoti tik paprastą, bet ne didelį neatsargumą, kas eliminuoja civilinės atsakomybės buvimą.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ieškovo pareigą įrodyti žalos dydį (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad nagrinėdamas bankroto bylas ir spręsdamas dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeisti kreditorių interesai, todėl turi būti aktyvus, patikrinti reikalavimo pagrįstumą, o esant abejonių, pareikalauti papildomų duomenų. Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. V. ir kt. v. G. A. ir kt., bylos Nr.3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė kaip savarankiška proceso šalis naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltijos grupė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr.3K-3-218/2010).

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, todėl nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Kitaip tariant, žala, reiškiant reikalavimą dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo, laikoma ne bendra kreditorių patvirtintų reikalavimų suma, o nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kokia bus nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, o ieškiniu prašoma priteisti visų kreditorių reikalavimų suma negali būti laikoma tinkamu žalos dydžiu.

Remdamasi jau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo nustatyta, jog apeliantai D. M. ir R. G. būtų pažeidę ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d. nustatytas pareigas ar būtų veikę priešingai UAB „Marketingo strategijos“ veiklos tikslams. Todėl jų veiksmų negalima pripažinti neteisėtais. Taip pat nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovų nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos įmonei ir kreditoriams atsiradimo. Dėl to civilinė atsakomybė apeliantų atžvilgiu negali būti taikoma.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, kaltės), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies patenkino pareikštą ieškovo reikalavimą. Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje naikinamas, priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 185 str., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą – ieškinį atmesti, bylos rezultatas yra palankus atsakovams D. M. ir R. G., tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, todėl šios išlaidos nepriteisiamos.

              Apeliantas D. M. pateikė įrodymus, patvirtinančias 6 595,57 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, ir prašė šias išlaidas priteisti (t. 2, b.l. 194-200). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau Rekomendacijos) 8.11 punkte nurodytus dydžius, į bylos sudėtingumą, į apeliaciniame skunde keltus teisinius klausimus, skundo apimtį, bei į tai, kad ieškovas yra bankrutavusi įmonė, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, apelianto prašymą tenkina iš dalies, ir priteisia jam iš ieškovo 1500 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė R. G. dokumentų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo akcinės bendrovės „Marketingo strategijos“ ieškinį atsakovams D. M. ir R. G. atmesti.

              Iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marketingo strategijos“ (į.k. 300119331) atsakovo D. M. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.