Baudžiamoji byla
Nr. 2K-620/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.4.1.
1.2.14.5.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo
Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. ir jo gynėjo advokato kasacinius
skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžio
ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
14 d. nutarties.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d.
nuosprendžiu A. U. nuteistas pagal:
BK 236
straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda;
BK 235
straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda;
BK 22 straipsnio
1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3125 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK
63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu,
prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir galutinė
subendrinta bausmė paskirti 48 MGL (6000 Lt) dydžio bauda.
Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d.
nutartimi nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo pranešimą,
n u s t
a t ė :
A. U. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 3d.,
pateikdamas Jonavos rajono apylinkės prokuratūrai, esančiai Jonavoje, Sodų g.
42, 2007 m. spalio 26 d. data surašytą prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą UAB
„Wood master“ direktoriui S. Č. dėl 2006 m. spalio 20 d. Kauno apylinkės teismo
sprendimo nevykdymo, melagingai įskundė įstaigai, turinčiai teisę pradėti
baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką,
dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini)7 ir
šio tyrimo metu 2008 m. sausio 11 d. S. Č. buvo įteiktas pranešimas
apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl sukčiavimo) ir BK 245
straipsnyje (dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo). Taip A. U.
padarė BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Be to, A. U. nuteistas už tai, kad Jonavos rajono
policijos komisariate, esančiame Jonavoje, Klaipėdos 4, ikiteisminio tyrimo
metu, būdamas liudytoju ir įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų
parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus, o būtent:
2007m. gruodžio 28 d., nuo 8.20 val. iki 10.20 val.
apklausos metu jis davė melagingus parodymus, nurodydamas, kad pagal susitarimą
su UAB „Wood Master“ direktoriumi S. Č. pagal 2006 m. kovo 22 d. PVM sąskaitą
faktūrą Serija WOO Nr. 0000383 lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo staklių
negavo, o sąskaita pagal abipusį susitarimą su S. Č. turėjo būti anuliuota, t. y.
kad lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo staklių UAB „Jolventa ir Ko“ neturi,
nors 2007 m. sausio 26 d. už jas apmokėjo per antstolį pagal 2006 m. spalio 20
d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, tačiau S. Č. teismo sprendimo
nevykdė, lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo staklių nepateikė, o antstoliui
parodė kitas stakles, t. y. apkaltino UAB „Wood Master“ direktorių S. Č.
neva šis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje
ir BK 245 straipsnyje;
bei 2008 m. vasario 7d., nuo 15.15 val. iki 15.25 val.
apklausos metu, pateikdamas 2007 m. balandžio 6 d. UAB „Canalis“ PVM
sąskaitą faktūrą Serija CAN Nr. 715, jis davė melagingus parodymus,
nurodydamas, kad UAB „Saikirta“ patalpose, esančiose Kauno r., (duomenys
neskelbtini), rastos lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo Otto Mayer staklės
nėra gautos iš UAB „Wood Master“, o yra įgytos iš UAB „Canalis“ bendrai su
kitais įrengimais ir sąskaitoje įrašytos 9-uoju numeriu. Šiais savo veiksmais
A. U. padarė nusikaltimus, numatytus BK 235 straipsnio 1 dalyje.
Be to, A. U. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 22
d., Jonavos r., Užusalių k., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB
„Jolventa ir Co“ vardu pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija WOO Nr. 0000383, gavęs
iš UAB „Wood master“ lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo stakles „Otto Mayer“
5074 Lt vertės, panaudodamas apgaulę, t. y. 2007 m. gruodžio 3 d.
inicijuodamas baudžiamąjį persekiojimą prieš S. Č. melagingai pranešdamas, kad
negavo iš UAB „Wood Master“ lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo staklių „Otto
Mayer“, pasikėsino UAB „Jolventa ir Co“ naudai įgyti svetimą turtą – dar
vienas lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo stakles 5074 Lt vertės,
priklausančias UAB „Wood Master“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl
aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2008 m. vasario 6 d.
ikiteisminio tyrimo metu lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo staklės „Otto
Mayer“ buvo rastos UAB „Saikirta“ patalpose. Taip A. U. padarė BK 22 straipsnio
1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu
nuteistasis A. U. prašo teismą panaikinti Jonavos
rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendį ir Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d.
nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius
skunde teigia, kad teismai padarė esminius baudžiamojo įstatymo pažeidimus,
patikrino ne visas galimas nusikalstamų veikų padarymo versijas ir nepašalino
visų abejonių dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Kasatorius pažymi,
kad UAB „Canalis“ įsigijusi stakles
„Mayer“ iš UAB „Wood Master“ už grynuosius pinigus, sukeitė buhalterinius
įrašus ir vietoje senų staklių su
stumdomu stalu, įsigytų iš G. K., įrašė naujas stakles „Mayer“. Tuo tarpu UAB „Wood Master“ kasatoriui bei
antstoliui pabandė perduoti visiškai kitas stakles, perklijuodami ant jų pavadinimą „Mayer“. Kasatorius pažymi, kad UAB „Jolventa ir Ko“ ir UAB „Saikirta“ patalpos yra tos pačios, todėl teismo
išvada, kad jis stakles „Mayer“ slėpė
UAB „Saikirta“ patalpose yra niekinė.
Teismai nepagrįstai pripažino
UAB „Wood Master“ liudytojų parodymus nuosekliais ir neatsižvelgė į tai,
kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) visų UAB „Wood
Master“ liudytojų parodymai buvo pripažinti nenuosekliais: vieni sakė, kad matė kaip kasatorius pats vienas atvyko pasiimti staklių; kiti matė, kad neva buvo kartu
atvykęs sunkvežimio vairuotojas, bet niekas nematė kas konkrečiai krovė.
Kasatorius pažymi,
kad ekspertas patvirtino, jog S. Č. kėsinosi antstoliui perduoti
įrengimą skirtą medžio lukšto suklijavimui, bet ne nupjovimui ir nufrezavimui, tačiau teismai šių įrodymų nevertino.
Kasatorius skunde teigia, kad S. Č. neturėjo staklių
„Mayer“ originalių dokumentų, o teismui pateikė tik dublikatą, kurį teismas
nepagrįstai pripažino įrodymu. Kasatorius
nurodo, kad teismas ir prokuratūra
pažeidė įrodymų rinkimo taisykles, nes leido pačiam nukentėjusiajam S. Č.
rinkti įrodymus užsienio valstybėje – Belgijos karalystėje.
Kasatoriaus manymu,
vienintelis Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 20 d. civilinėje
byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teisingai įvertino visas bylos
aplinkybes ir nustatė, kad S. Č. ginčo įrengimo neperdavė A. U.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. U. gynėjas prašo
teismą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka.
Kasatorius skunde teigia, kad nuteistasis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai Baudžiamojo
proceso kodekso pažeidimai ir
netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kasatorius nurodo,
kad teismai perrašė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų S. Č.,
E. Č., I. A., R. Ž., Ž. P., A. U., E. R. bei antstolio R. B. parodymus, tuo tarpu liudytojų R. R., R. T., S. K., H. S., G.
K. ir G. D. parodymų neaptarė ir nevertino
arba vertino netinkamai. Be to, teismas apkaltinamajame nuosprendyje visiškai
neatliko įrodymų analizės ir vertinimo, nepašalino esminių prieštaravimų
tarp liudytojų parodymų. Kasatorius mano, kad Kauno apygardos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, t. y. patikrinti
pateiktus įrodymus, išsiaiškinti, kaip ir kokiu būdu ginčo staklės pateko į UAB
„Canalis“, kas buvo atsakingas už šių staklių apskaitą, inventorizaciją. Siekiant
pašalinti šiuos neaiškumus, būtina atlikti papildomą įrodymų tyrimą,
apklausti papildomus liudytojus. Kadangi šių
veiksmų Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas atlikti negali, todėl byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Kasatorius teigia,
kad nėra įrodyta, jog buvo parduotos lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo
staklės „Otto Mayer“ ir pažymi, kad teismas nuosprendyje neanalizuoja
sukčiavimo dispozicijos požymių, o byloje esantys įrodymai paneigia sukčiavimo sudėties buvimą nuteistojo veikoje.
Kasatoriaus manymu, esminis
momentas, sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 ir 235
straipsnius klausimą, buvo tai, ar nuteistojo reikalavimai buvo teisėti ir
pagrįsti. Be to, būtina nustatyti, ar
nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, nes žodis „melagingas“ suponuoja tik
tiesioginę tyčią, t. y. asmuo
supranta, kad įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį
persekiojimą, pateikia žinomai
tikrovės neatitinkančias žinias apie konkretaus asmens tariamai padarytą
nusikalstamą veiką. Kasatorius
nurodo, kad baudžiamojoje byloje
esami rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuteistasis veikė teisėtai, o
nurodydamas esamas aplinkybes, nesiekė apkaltinti nekalto asmens, ar pateikti žinias, neatitinkančias tikrovės.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2006 m. spalio
20 d. Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą įpareigoti
ieškovą UAB „Wood master“ perduoti atsakovui UAB „Jolventa ir Ko“ lukšto
kraštų nupjovimo nufrezavimo stakles „Otto Mayer“. Minėtas teismo sprendimas UAB „Wood master“ skųstas nebuvo
ir taip UAB „Wood master“ sutiko su teismo sprendimu. Šią aplinkybę
patvirtina du antstolio R. B. vykdomieji raštai“ vienas išieškoti iš UAB „Jolventa ir Ko“ UAB „Wood master“ naudai 5074 Lt,
o kitas – išieškoti įrenginį „Otto mayer“ iš UAB „Wood master“.
Ekspertizė konstatavo, kad pateiktų staklių
identifikacinė lentelė yra suklastota, todėl akivaizdu, kad S. Č. padarė BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.
Kasatorius nurodo, kad UAB „Jolventa ir Ko“ kreipėsi
į teismą dėl sprendimo pakeitimo, kur civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2007 m. lapkričio 23 d.
sprendimu buvo pakeistas, priteisiant iš UAB „Wood master“ piniginę
sumą. 2008 m. vasario 11 d. nutartimi Nr. 2S-187-436/2008 sprendimas paliktas
nepakeistas. Nuteistasis A. U., veikdamas kaip įmonės direktorius, turėdamas
galiojančius teismo sprendimus teisėtai ir pagrįstai
tikslu apginti savo ir įmonės pažeistas teises 2007 m. gruodžio 3 d. kreipėsi
su pareikšimu į prokuratūrą nurodydamas,
kad S. Č. nevykdo teismo sprendimo. Būtina pastebėti, kad kaltinant melagingu
įskundimu būtina įrodyti tai, kad teismo sprendimai buvo tuo metu negaliojantys
ar neteisėti. Net Jonavos rajono apylinkės
teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad procesas civilinėje byloje dėl ginčo
staklių buvo atnaujintas tik 2008 m. gruodžio 1 d. Kauno apygardos nutartimi. Esant
šioms aplinkybėms, kasatorius teigia, kad visų įrodymų visuma leidžia teigti
kitą, kad nuteistasis A. U. tinkamai vykdė savo pareigas ir tinkamai reikalavo
UAB „Jolventa ir Ko“ priklausančio įrenginio. Taip pat nėra paneigta ir ta
aplinkybė, kad minėtos staklės buvo įsigytos
iš UAB „Canalis“, juo labiau, esantys liudytojai patvirtino, kad UAB „Canalis“
turėjo staklių pirktų iš UAB „Wood
master“.
Kasatorius pažymi,
kad akivaizdu, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo vadovaujamasi
prielaidomis net nebandant atskleisti
subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Kasatorius nurodo, kad byloje nebuvo
surinkta nei vieno įrodymo, kad nuteistasis suprato, jog kreipdamasis į
policiją su pareiškimu pažeidžia teisės normas. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės
sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra
konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė
and Jabardo v. Spain; Teljner v. Austria). Kasatorius teigia, kad
Kauno apygardos teismas visiškai be pagrindo vienų liudytojų parodymus vertino
kaip teisėtus ir pagrįstus, o kitų liudytojų parodymus nenurodydamas teisinio
pagrindo atmetė, be to, netinkamai išnagrinėjo
nuteistojo A. U. apeliacinį skundą, nepagrįstai A. U. pripažino
kaltu ir paskyrė bausmę.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama A. U.
baudžiamąją bylą, laikėsi BPK reikalavimų bei teisminės praktikos
reglamentuojančios baudžiamųjų bylų
nagrinėjimą apeliaciniame procese. Nuteistojo
gynėjas skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepilnai
išnagrinėjo A. U. paduotą apeliacinį skundą. Tačiau atsiliepime pažymima, kad
su šiais gynybos teiginiais sutikti nėra
pagrindo. Apeliacinės instancijos
teismas, išnagrinėjo jo paduotą
apeliacinį skundą ir pripažino, kad jame iškeltos abejonės dėl padarytų
pažeidimų pirmosios instancijos
teisme ir dėl faktinių aplinkybių ištyrimo, bei neteisingo įvertinimo, yra nepagrįstos objektyviais duomenimis. Apeliacinės
instancijos teismo kolegija patikrinusi apeliacinio skundo ribose Jonavos apylinkės teismo nuosprendžio
pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl
ištirtų įrodymų vertinimo bei netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Atsiliepime nurodo, kad kasatoriaus
nepagrįstai ginčija ir tai, kad nukentėjusysis S. Č. neteisėtai byloje pateikė gautus dokumentus iš Belgijos
Karalystės apie staklių „Otto Mayer“ įsigijimą. BPK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis ir jo
atstovas turi teisę: teikti įrodymus; pateikti prašymus ir kt. BPK 98 straipsnyje taip pat yra įtvirtinta
nukentėjusiojo teisė savo iniciatyva pateikti
daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir
nagrinėti. Ar pateikti nukentėjusiojo
duomenys pripažintini įrodymais BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžia teismas. Todėl nėra jokio įstatyminio pagrindo
teigti, kad buvo esmingai pažeisti BPK reikalavimai renkant ir vertinant byloje įrodymus.
Nuteistojo gynėjo L. S. B. kasacinio skundo vienas iš
esminių argumentų yra tvirtinimas, kad A. U.
veiksmuose nėra BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties
subjektyviojo požymio – kaltės, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. BK
235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš
dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar
nukentėjusysis asmuo nuslepia realius,
egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai nėra
melagingi, jeigu liudytojas ar
nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo. BK 235 straipsnyje numatytos
nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas supranta
savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti
tikrovę atitinkančius, nemelagingus
parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos
suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna
patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo
metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės
neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų
užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota
byloje. Be to, kaltės turinys
atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą
veiką. Kaltės forma, rūšis, jos turinys –
subjektyvūs (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be
nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius:
atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant,
ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį
kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir
pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos
aplinkybes. Iš baudžiamojoje byloje esančio liudytojo A. U. apklausos protokolo
matyti, kad apklaustas kaip liudytojas S. Č. baudžiamojoje byloje, buvo
apklaustas nepažeidžiant BPK 183 straipsnyje
nustatytų taisyklių ir tvarkos, buvo išaiškintos BPK 81, 83 straipsniuose
numatytos liudytojo teisės bei pareigos,
kartu ir pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie
reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes, o taip pat jis buvo įspėtas dėl
baudžiamosios atsakomybės už melagingų
parodymų davimą. Kad A. U. buvo išaiškintos jo, kaip liudytojo, teisės
bei pareigos ir jis įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, tai
patvirtina ant apklausos protokolo esantis
jo parašas. 2008 m. vasario 7 d. papildomos liudytojo apklausos metu, A. U., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės
už žinomai melagingų parodymų davimą,
pateikė sąskaitos faktūros kopiją ir parodė, kad stakles „Orto Mayer“ įgijo ne
iš UAB „Wood Master“, o iš UAB „Canalis“ kartu su kitais įrengimais. Tačiau
byloje nustatyta, kad minėtos staklės buvo įgytos dar 2006 m. kovo 22 d. iš
bendrovės „Wood Master“.
2007 m. spalio 26 d. pareiškimu A. U.,
2007 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją – Jonavos rajono apylinkės prokuratūrą,
prašydamas pradėti ikiteisminį
tyrimą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn S. Č., bei bendrovę „Wood Master“
už tai, kad nevykdo
teismo nutarties ir nepatiekia staklių už kurias bendrovė „Jolventa ir Ko“ yra apmokėjusi. Šio prašymo pagrindu buvo
pradėtas ikiteisminis tyrimas, o S. Č. pareikšti įtarimai, padarius nusikalstamas veikas. BK 236 straipsnio sudėtis
yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu kai šią melagingą informaciją apie
konkretų asmens elgesį gauna institucijos turinčios teisę pradėti ikiteisminį
tyrimą. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, nes asmuo supranta, kad
melagingai įskundžia nekaltą asmenį kaip
padariusį nusikalstamą veiką.
Gynėjas skunde nurodo, kad A. U.,
kreipdamasis su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo
instituciją veikė teisėtai, nes turėjo 2006 m. spalio 20 d. Kauno miesto
apylinkės teismo sprendimą, kuris buvo tuo
metu galiojantis ir vykdytinas. Tačiau šios aplinkybės patvirtina tai, kad A.
U., žinodamas, jog staklės, kurios tarp bendrovių buvo ginčo objektu, iš tikrųjų
yra UAB „Saikirta“ patalpose ir pirktos iš UAB „Wood Master“, o
įgyvendindamas savo tikslus neteisėtai užvaldyti
svetimą turtą, pasikėsino įgyti dar vienas lukšto kraštų nupjovimo nufrazavimo
stakles 5074 Lt vertės, ir melagingai
įskundė nekaltą asmenį. Šį tikslą jis įgyvendino pasinaudodamas teismo
sprendimu, kuris vėliau, paaiškėjus naujoms aplinkybės buvo panaikintas.
Atsiliepime nurodo, kad pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų išvados, kad A. U. padarė tyčinį
nusikaltimą, remiasi bylos faktinių aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų
visumos įvertinimu. Iš teismo
nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikto A. U. veikos objektyvių požymių aprašymo bei vertinimo matyti, kad teismui nekilo abejonių,
jog kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia.
Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, savo baigiamuosiuose dokumentuose nenurodė kaltės rūšies – tiesioginės
tyčios, visapusiškai neaprašė jos turinio intelektinio ir valinio
momentų, vertintina kaip BK 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų
reikalavimų sukonkretinti tyčią nurodant jos rūšį – tiesioginę ar netiesioginę
tyčią – bei apibūdinti jos turinį nesilaikymas.
Tačiau šioje byloje, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje
ir apeliacinės instancijos teismo
nutartyje atskleistus A. U. padarytos veikos objektyvius požymius, teisingą jų įvertinimą ir panaudojimą
konstatuojant nuteistojo kaltę, nėra pagrindo teigti, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis
įstatymas, kuris nulemtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir
apeliacinės instancijos teismo nutarties A. U. byloje pakeitimą ar panaikinimą.
Nuteistojo
A. U. ir jo gynėjo kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Dėl A. U. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio
1 dalį už pasikėsinimą sukčiauti.
Nuteistojo
gynėjas ginčija nuteisimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio
aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir
motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Tokie patys
reikalavimai yra keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies
turiniui. BPK 332 straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad apeliacinės instancijos
teismo aprašomojoje nutarties dalyje, be kitų nurodytų reikalavimų, išdėstomos
motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o to
paties straipsnio 5 dalyje pažymėta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas,
nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o
nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taigi teismas, kvalifikuodamas A. U.
nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį,
privalėjo motyvuoti tokį savo sprendimą.
Tuo
tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas
apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė veikos kvalifikavimo pagal BK 22
straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį motyvų, o apeliacinės instancijos
teismas, atmesdamas nuteistojo A. U. skundą, apsiribojo tik įrodymų išdėstymu,
bet nepateikė motyvų, paaiškinančių, kodėl nuteistojo skundas atmetamas ir
veikos kvalifikacija pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį
pripažįstama teisinga. Konstatuojant BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 182
straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teismas privalėjo ne tik
konstatuoti apgaulę, bet ir nustatyti ko buvo siekiama apgaule pranešant apie
nebūtą nusikaltimą: įgyti svetimą turtą ar siekiama kitų tikslų, bei kokie
įrodymai tai patvirtina.
A. U. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį
nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 22 d., Jonavos R., Užusalių k.,
ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „Jolventa ir Co“ vardu pagal
PVM sąskaitą faktūrą Serija WOO Nr. 0000383, gavęs iš UAB „Wood master“ lukšto
kraštų nupjovimo nufrezavimo stakles „Otto Mayer“ 5074 Lt vertės, panaudodamas
apgaulę, t. y. 2007 m. gruodžio 3 d. inicijuodamas baudžiamąjį persekiojimą
prieš S. Č., melagingai pranešdamas, kad negavo iš UAB „Wood Master“ lukšto
kraštų nupjovimo nufrezavimo staklių „Otto Mayer“, pasikėsino
UAB „Jolventa ir Co“ naudai įgyti svetimą turtą – dar vienas lukšto kraštų
nupjovimo nufrezavimo stakles 5074 Lt vertės, priklausančias UAB „Wood Master“,
tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios,
nes 2008 m. vasario 6 d. ikiteisminio tyrimo metu lukšto kraštų nupjovimo
nufrezavimo staklės „Otto Mayer“ buvo rastos UAB „Saikirta“ patalpose.
Pagal
BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės
įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų
naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme
apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas.
Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu. Esminis sukčiavimo kaip
nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir
darantis jį neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus
valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti
teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti
(užvaldyti) svetimą turtą, ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba
ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar teisės į jį
įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai
turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas ar asmens,
turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl
kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu „privertimas“ jį
perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui ar
konstatuoti tokią teisę.
Pagal
BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis
veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar
baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios
priklausančių aplinkybių. Tiesiogiai pradedama daryti nusikalstama veika BK 22
straipsnio prasme reiškia, kad kaltininkas realizuoja bent dalį BK specialiosios
dalies straipsnio dispozicijoje aprašytų objektyviųjų veikos požymių. Sukčiavimas
apgaule įgyti svetimą turtą laikomas baigta nusikalstama veika nustačius du
momentus: 1) apgaulės panaudojimą prieš teisėtą turto savininką ar kitus
aukščiau išvardytus asmenis ir 2) turto ar turtinės teisės įgijimą. Tuo tarpu pasikėsinimas
apgaule įgyti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio
1 dalį yra tada, kai kaltininkas panaudoja apgaulę, siekdamas įgyti turtą
ar turtinę teisę, tačiau turto ar turtinės teisės neįgyja dėl nuo jo valios
nepriklausančių aplinkybių.
Iš
bylos medžiagos matyti, kad teismas apgaulę nustatė tame, kad kasatorius
inicijavo baudžiamąjį persekiojimą prieš S. Č., t. y. melagingai pranešė, kad
negavo iš UAB „Wood Master“ staklių „Otto Mayer“, nors šias stakles iš tikro buvo
gavęs dar 2006 m. kovo 22 d., ir taip pasikėsino UAB „Jolventa ir Ko“ naudai
įgyti svetimą turtą – dar vienas 5074 Lt vertės stakles „Otto Mayer“.
Teismai
pagrįstai pripažino apgaulės buvimą nuteistojo veikoje, tačiau kolegija pažymi,
kad melagingas S. Č. įskundimas teisėsaugos institucijoms, šiuo atveju –
prokuratūrai, dėl nusikaltimo padarymo, dėl ko yra pradedamas ikiteisminis
tyrimas, kasatoriui nesudarė tiesioginės galimybės įgyti svetimą turtą – dar vienas
stakles „Otto Mayer“. Pateikiant melagingus duomenis apie kito asmens neva
padarytą nusikalstamą veiką, iš tikrųjų yra apgaunamos teisėsaugos institucijos.
Tačiau melagingai kreipiantis į jas dėl tariamai padaryto nusikaltimo jos
apgaunamos ne dėl kaltininko teisės į turtą, o dėl paties nusikaltimo padarymo fakto.
Tokios apgaulės pasėkoje jos pradeda ikiteisminį tyrimą dėl nesamo nusikaltimo.
Kaip
jau minėta, kasatorius 2007 m. spalio 26 d. prokuratūrai pateikė prašymą. Tačiau
savo prašyme jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą S. Č. pagal BK 182 straipsnio
1 dalį dėl pareiškime nurodyto fakto, o ne priteisti žalą. Pagaliau ir baudžiamojo
proceso pagrindinė paskirtis yra nubausti kaltininką, o ne atlyginti žalą. Jei
asmuo nori (kad ir apgaule) patvirtinti teisę į svetimą turtą, jis kreipiasi ne
į teisėsaugos institucijas dėl baudžiamojo persekiojimo, o su civiliniu
ieškiniu į teismą.
Tiesa,
byloje nustatyta, kad kasatorius 2007 m. spalio 26 d. prokuratūrai pateiktame
prašyme S. Č. pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį
paminėjo, kad S. Č. UAB „Jolventa ir Ko“ padarė 7900 Lt turtinę ir 80 800 Lt neturtinę
žalą. Tačiau pagal BPK 109 straipsnį ir 112 straipsnio 1 dalį turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimo pagrindas baudžiamajame procese yra asmens,
patyrusio šią žalą, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (ne
vėliau, kaip iki įrodymų tyrimo pradžios) pareikštas civilinis ieškinys. Nesant
baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio, teismas negali priteisti žalos
atlyginimo. Taigi apie pasikėsinimą apgaule įgyti svetimą turtą šioje
situacijoje būtų galima kalbėti tik tada, jeigu kasatorius ikiteisminiam tyrime
ar teisme būtų pareiškęs civilinį ieškinį, kuriame pateiktų prašymą priteisti
patirtą turtinę ar/ir neturtinę žalą dėl iš UAB „Wood Master“ negautų staklių
„Otto Mayer“. Tikėtina, kad civilinį ieškinį nuteistasis ateityje būtų
pareiškęs. Tačiau šiame baudžiamosios bylos etape civilinio ieškinio nebuvo
pareikšta. A. U. tikslas buvo apgaule priversti teismą patraukti S. Č. baudžiamojon
atsakomybėn ir jį nubausti. Kasatorius nenurodė savo reikalavimo dėl patirtos
žalos priteisimo motyvų, civilinio ieškinio, atitinkančio ieškiniui keliamus
reikalavimus, nepareiškė. Kasatoriaus pareiškime prokuratūrai išdėstytas
nurodymas dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos neatitinka civiliniam
ieškiniui, kaip procesiniam dokumentui, keliamų bendrųjų reikalavimų, todėl
negalėjo būti pagrindu iš S. Č. priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Be to, iš
bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu S. Č. pareikšti įtarimai
nepasitvirtino, todėl ikiteisminis tyrimas 2008 m. liepos 31 d. prokuratūros
nutarimu buvo nutrauktas, o įtariamuoju tapo pats kasatorius (2008 m. rugsėjo
18 d. pateiktas pranešimas apie įtarimą). Taigi kasatorius civilinio
ieškinio S. Č. nesuspėjo pareikšti, nes pats tapo įtariamuoju, o nesant
pareikšto civilinio ieškinio, negalime ir kalbėti apie apgaulės panaudojimą
turtui užvaldyti ar gauti turtinę teisę.
Taigi
remiantis BK 182 straipsnio nuostatomis ir nustatytomis bylos aplinkybėmis konstatuotina,
kad A. U. veiksmai, t. y. apgaulė (melagingas pranešimas apie nusikaltimą ir
melagingi parodymai) buvo panaudota ne siekiant įgyti turtą ar teisę į turtą, o
siekiant inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą. Esant šioms aplinkybėms teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus veika, t. y. melagingas S. Č. įskundimas
teisėsaugos institucijos, atitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodytą
vieną iš rengimosi padaryti sukčiavimo nusikaltimą požymių – kitokį tyčinį
nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymą.
BK
182 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki trejų metų. Taigi ši
nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskirtina nesunkių
nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už
rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, todėl kasatoriaus
baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti nesunkų BK 182 straipsnio 1
dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamajame kodekse nenumatyta. Todėl,
vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies1 punktu ši teismų sprendimų dalis
naikintina.
Dėl A. U. nuteisimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (melagingas
įskundimas) ir pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (melagingų parodymų davimas)
Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad melagingai
įskundė įstaigai ar prokuratūrai, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį
persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to
šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikalstamą
veiką.
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie
nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas
ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą
išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai
išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame
baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Tiek BK
236 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 235
straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padaroma tik esant
tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad atitinkamai
institucijai melagingai įskundžia asmenį ir duoda melagingus parodymus ir nori
taip veikti.
Kasatoriai teigia, kad neturėjo tyčios padaryti nusikaltimus,
numatytus BK 236 straipsnio 1 dalyje ir BK 235 straipsnio 1 dalyje. Tačiau
teismo nuosprendžiu nustatyta, kad kasatorius 2007 m. gruodžio 3 d.
Jonavos rajono apylinkės prokuratūrai pateikė 2007 m. spalio 26 d. data
surašytą prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą UAB „Wood master“ direktoriui S. Č.
dėl 2006 m. spalio 20 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo nevykdymo ir
sukčiavimo, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir šio tyrimo metu 2008
m. sausio 11 d. S. Č. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius BK 182
straipsnio 1 dalyje ir BK 245
straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Pagrindinis kasatoriaus 2007 m.
gruodžio 3 d. prokuratūrai pateiktame prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą teiginys
buvo tas, kad S. Č. nevykdo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d.
sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas perduoti stakles „Otto Mayer“, nors
kasatorius už jas sumokėjo 5074 Lt, kaip kad buvo įpareigotas minėtu teismo
sprendimu ir dėl to jis turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes
padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnyje.
BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytas požymis „melagingai
įskundė“ reiškia, kad veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad
jis melagingai įskundžia įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį
persekiojimą, asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis
asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to šis bus pradėtas ikiteisminis
tyrimas ir asmuo gali būti nuteistas ir nori taip veikti.
Pradėjus
ikiteisminį tyrimą A. U. kaip liudytojas buvo apklaustas du kartus. 2007 m.
gruodžio 28 d. vykusios apklausos metu jis parodė, kad pagal susitarimą su S. Č.
pagal 2006 m. kovo 22 d. sąskaitą faktūrą staklių „Otto Mayer“ negavo, nors
pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimą jis už
stakles 2007 m. sausio 26 d. sumokėjo. 2008 m. vasario 7 d. vykusios papildomos
apklausos metu apklaustas apie jo UAB „Saikirta“ patalpose rastas stakles
kategoriškai paneigė, kad tai yra iš S. Č. UAB „Wood Master“ įgytos staklės
„Otto Mayer“ ir parodė, kad šias stakles įsigijo iš UAB „Canalis“. Kolegija
pažymi, kad S. Č. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad kasatoriui stakles
„Otto Mayer“ pagal sąskaitą faktūrą perdavė 2006 m. kovo 22 d., t. y. iki Kauno
miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimo priėmimo. Nors
kasatorius nepripažino, kad 2008 m. vasario 6 d. UAB „Saikirta“ rastos staklės
yra tos pačios staklės „Otto Mayer“, kurias jam perdavė S. Č. 2006 m. kovo 22
d. pagal sąskaitą faktūrą ir teigė, kad stakles įgijo iš UAB „Canalis“, tačiau
byloje esantys duomenys rodo priešingai. Visų pirma, kasatoriaus teiginį, kad
staklės „Otto Mayer“ yra gautos iš UAB „Canalis“, paneigė liudytojas G. K.,
parodęs, jog UAB „Canalis“ staklių „Otto Mayer“ niekada neturėjo, o UAB „Saikirta“
perdavė tik senas rusiškas stakles. Be to, specialisto išvada buvo nustatyta,
kad UAB „Saikirta“ patalpose esančios staklės „Otto Mayer“ atitinka UAB „Wood
Master“ pateiktus dokumentus, t. y. „Otto Mayer“ firmos staklių pasą, staklių
paskirties, techninių duomenų aprašymą ir dokumentus iš Belgijoje esančios
bendrovės „Philips Constant“, iš kurios UAB „Wood Master“ šias stakles įsigijo.
Todėl 2008 m. liepos 31 d. prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas S. Č. dėl
BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 245 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų
buvo nutrauktas, o 2008 m. rugsėjo 18 d. pačiam kasatoriui pateiktas pranešimas
apie įtarimą, be kitų nusikalstamų veikų, galimai padarius ir BK 236 straipsnio
1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Esant
šioms aplinkybėms, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius suvokė, jog
prokuratūrai pateikė žinomai melagingus duomenis apie S. Č. neva padarytas
nusikalstamas veikas (teismo sprendimo nevykdymo ir sukčiavimo) ir davė apie
tai melagingus parodymus, nors stakles „Otto Maeyr“ S. Č. pagal sąskaitą
faktūrą jam perdavė 2006 m. kovo 22 d., ir norėjo taip veikti, todėl jo
veiksmuose pagrįstai konstatuota tiesioginė tyčia.
Kolegija laiko, kad teismas byloje esančius įrodymus
įvertino tinkamai, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo
taisyklių nepažeidė, todėl baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir kasatorių
pagrįstai už melagingą S. Č. įskundimą prokuratūrai bei melagingų parodymų
davimą nuteisė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir BK 235 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6
punktu,
n u t a
r i a :
Pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3
d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį.
Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario
3 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria A. U. nuteistas
pagal BK 22 straipsnio1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir bylą šioje dalyje
nutraukti.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, A. U. pagal
BK 235 straipsnio 1 dalį paskirtą 20 MGL (2500 Lt) dydžio baudą ir pagal BK 236 straipsnio 1 dalį paskirtą 20 MGL
(2500 Lt) dydžio bauda subendrinti iš dalies sudedant ir
galutinę subendrintą bausmę paskirti 34 MGL (4250 Lt) dydžio baudą.
Likusią Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3
d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Aldona Rakauskienė
Josifas
Tomaševičius
Vytautas Piesliakas