Baudžiamoji byla Nr. 2K-67-699/2018
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-06158-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.3;
2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergejus Bekiš),
nuteistųjų K. M. (K. M.) ir R. K. gynėjui advokatui Nerijui Plėdžiui,
nuteistojo V. O. (V. O.) ir išteisintojo E. R. (E. R.) gynėjui advokatui Tomui Meidui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko (Ruslan Boiko) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu K. M., R. K., V. O. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio baudomis, paskiriant jiems baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, solidariai išieškant iš jų konfiskuotino turto (nusikalstamos veikos padarymo priemonės – krovininio automobilio MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio tretiesiems asmenims) vertę atitinkančią pinigų sumą – 15 593,14 Eur. E. R. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ruslano Boiko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir išteisintojo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. K. M., R. K., V. O. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su Latvijos Respublikos piliečiais D. R. (D. R.) ir D. I. (D. I.), dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, pasikėsino neteisėtai gabenti labai didelį kiekį akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių:
K. M., R. K., V. O., veikdami bendrininkų grupe su D. R. ir D. I., pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, t. y. neturėdami licencijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2, 3 punktų reikalavimus, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama laikyti ir gabenti didesnį negu leistiną kiekį tabako gaminių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio banderolėmis, ketindami išgabenti neteisėtai laikomas cigaretes į kitą jų saugojimo ar realizacijos vietą, esančią Latvijos Respublikoje, turėdami tikslą į krovininį automobilį MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pakrauti Širvintų r., (duomenys neskelbtini), M. ir R. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančiame nebaigtame statyti ir statomame gyvenamajame name neteisėtai laikomas 2013 m., tiksliai nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgytas, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamas prekes – labai didelį kiekį cigarečių pakelių, t. y. 6490 pakelių „Jin Ling“ be akcizo ženklų (banderolių), 56 983 pakelius „Viceroy Blue“, pažymėtus Kazachstano Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis) (banderolės be numerių), ir 92 500 pakelių „Viceroy Red“, pažymėtų Kazachstano Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis) (banderolės be numerių), iš viso 155 973 pakelius cigarečių, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 1 133 232,49 Lt (328 206,78 Eur), t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą, 2013 m. rugpjūčio 7 d. 19.00–20.00 val. į D. R., atvykusio su D. I. (kuris atvyko automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), atvairuotą krovininį automobilį MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sukrovė didesnę dalį akcizais apmokestinamų prekių – 76 000 pakelių cigarečių „Viceroy Red“ ir 40 983 pakelius cigarečių „Viceroy Blue“, tačiau neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo įgyvendinti nespėjo, nes buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.
2. E. R., pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, buvo kaltinamas tuo, kad:
2013 m., tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas organizuota grupe su R. K., V. O. ir K. M., neteisėtai įgijo iš nenustatytų asmenų ir iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. 19.00 val. neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes – labai didelį kiekį cigarečių pakelių, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą;
jis, veikdamas organizuota grupe su R. K., V. O., K. M. ir bendrininkų grupe su D. R. bei D. I., ketindamas išgabenti neteisėtai laikomas cigaretes į kitą saugojimo ar realizacijos vietą, 2013 m. rugpjūčio 7 d. susitiko su organizuotos grupės nariais K. M. ir V. O. ir iš K. M. gavo mobiliojo ryšio priemonę, skirtą konspiraciniam ryšiui tarpusavyje palaikyti. Tuo metu, kai V. O. su K. M. pasitiko automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvykusį D. I. ir krovininiu automobiliu MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvykusį D. R. ir palydėjo juos iki neteisėtai laikomų cigarečių saugojimo vietos, E. R. kartu su R. K. atvyko į cigarečių laikymo vietą, kur kartu su K. M., V. O. ir R. K. pašalino kliūtis krovininiam automobiliui MAN privažiuoti arčiau statomo namo. Tęsdamas nusikalstamą veiką pagal pasiskirstytus vaidmenis, E. R. kartu su D. I. padėjo saugoti nusikalstamos veikos bendrininkus ir organizuotos grupės narius skirtingai nuo statomo namo, kuriame neteisėtai buvo laikomos ir perkraunamos cigaretės, nutolusiose vietose, stebėti aplinką, siekiant užtikrinti nekliudomą akcizais apmokestinamų prekių pakrovimą ir vėlesnį jų gabenimą, o tuo tarpu R. K., V. O., K. M. ir D. R. 19.00–20.00 val. į D. R. atvairuotą krovininį automobilį MAN sukrovė didesnę dalį akcizais apmokestinamų prekių – 76 000 pakelių cigarečių „Viceroy Red“ ir 40 983 pakelius cigarečių „Viceroy Blue“, pažymėtų Kazachstano Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis) (banderolės be numerių), tačiau neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo įgyvendinti nespėjo, nes buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras R. Boiko prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai sutrukdė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
4. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai neanalizavo ir nevertino visame baudžiamosios bylos duomenų kontekste D. R. ir D. I., dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas ir byla baigta įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu, parodymų.
4.1. Kasatorius nurodo, kad šių asmenų parodymai kaltinamajame akte, kaip vieni iš įrodymų, kuriais grindžiamas kaltinimas, buvo nurodyti todėl, kad jie turi esminę reikšmę vertinant kitus baudžiamojoje byloje esančius duomenis. D. R. ir D. I. buvo bendrai daromos nusikalstamos veikos bendrininkai, apklausos metu išsamiai paaiškinę nusikalstamos veikos aplinkybes. Pasak kasatoriaus, nors šie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, jie yra svarbūs tikrinant kitus byloje esančius įrodymus ir turi esminę reikšmę vertinant K. M., R. K., V. O. ir E. R. parodymus. Kasatoriaus tvirtinimu, iš D. R. ir D. I. parodymų matyti, kad jie prieštarauja K. M., R. K., V. O. ir E. R. parodymams, todėl, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, bent jau turėjo būti palyginti su K. M., R. K., V. O., E. R. parodymais. Kasatoriaus nuomone, teismai, atmesdami šį įrodymų šaltinį ir nenuoseklius K. M., R. K., V. O., E. R. parodymus pripažindami patikimais įrodymais, jų net nepalyginę su D. R. ir D. I. parodymais, parodė savo šališkumą.
4.2. Kartu kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl D. R. ir D. I. parodymų vertinimo, pažymi tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi asmens, kuriam kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų, parodymais, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119, Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-426-507/2016). Pasak kasatoriaus, byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų: pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažintas galimybės rasti liudytoją nebuvimas, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo; antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147).
4.3. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nurodyti EŽTT praktikoje išgryninti reikalavimai yra visiškai įvykdyti: pirma, nagrinėjant šią bylą teisme D. R. ir D. I. kelis kartus buvo kviesti atvykti į posėdį, pirmosios instancijos teismas net buvo inicijavęs jų apklausą nuotoliniu būdu, tačiau jie taip ir neatvyko į nuotolinės apklausos vietą dėl užimtumo kitose užsienio šalyse, taigi teismas, siekdamas suteikti kaltinamiesiems galimybę apklausti šiuos kaltinimo liudytojus, ėmėsi pozityvių priemonių jiems iškviesti, tačiau šiems užsienio valstybėje gyvenantiems jos piliečiams neatvykstant į teismą nėra galimybių taikyti kokias nors poveikio priemones; antra, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kaltinamieji ir jų gynėjai turėjo galimybes pateikti savo įvykio versijas ir ginčyti D. R. bei D. I. parodymus, kvestionuoti šių liudytojų parodymų patikimumą ir tikslumą, neigti jų pateiktą įvykio versiją ir tokia galimybe aktyviai naudojosi, taigi, teismai turėjo pakankamai procesinių galimybių teisingai ir tinkamai įvertinti D. R. ir D. I. parodymų patikimumą nepaisant to, kad nuteistiesiems, išteisintajam ir jų gynėjams nebuvo sudarytos galimybės apklausti šiuos liudytojus. Kartu kasatorius pažymi, kad D. R. ir D. I. parodymai šioje baudžiamojoje byloje nėra lemiami, t. y. nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis kaltinamųjų kaltę padarius inkriminuojamą nusikaltimą, – jie tik patvirtina kitus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, kurie savo ruožtu patvirtina šių liudytojų parodymus, todėl turi būti vertinami kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų kontekste. Be to, pažymima, kad D. R. ir D. I. parodymų patikimumą įvertino ir Vilniaus apygardos teismas, kuris 2013 m. lapkričio 21 d. baudžiamuoju įsakymu šiuos asmenis nuteisė. Anot kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas dėl D. R. ir D. I. buvo išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą tik dėl galimybės priimti procesinį sprendimą dėl visų kaltininkų nebuvimo, tačiau tai, kad baudžiamoji byla dėl jų baigta ekonomiškesniu procesu, kasatoriaus nuomone, nėra pagrindas kitoje baudžiamojoje byloje nevertinti šių asmenų parodymų visų įrodymų kontekste, siekiant patikrinti ir tarpusavyje palyginti duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
5. Kasatorius skunde nurodo, kad tam tikri pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstomi motyvai dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringi. Anot kasatoriaus, teismas nuosprendyje konstatavo, kad kratos metu rasta K. M. namuose vaizdo kamera gali būti ne ta pati, dėl to jos duomenimis negalima vadovautis, tačiau po to nuosprendyje jau nurodė, kad K. M. namuose kratos metu rasta kamera yra būtent ta kamera, kuri buvo įrengta ir vėliau išmontuota R. K. sodyboje, ir būtent duomenimis, gautais apžiūrėjus vaizdo kamerą, teismas grindė savo išvadas. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas de jure (teisiškai) nepripažino vaizdo kameros duomenų kaip įrodymo, tačiau de facto (faktiškai) padarė atvirkščiai – savo išvadą dėl akcizais apmokestinamų prekių įgijimo ir laikymo grindė būtent vaizdo kameros duomenimis, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
6. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai, vertindami K. M., R. K., V. O., E. R. parodymus, nesiaiškino jų parodymų nenuoseklumo priežasčių ir neišdėstė argumentuotos pozicijos, kodėl jų pakeistus parodymus laiko patikimais.
6.1. Anot kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo metu K. M. ir R. K. visiškai prisipažino padarę inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir pakankamai išsamiai apibūdino nusikalstamos veikos aplinkybes, ir tik vėliau, baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, jie savo parodymus pakeitė. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltinamieji perskaitė tarpusavyje suderintus ir ant lapo užrašytus savo parodymus.
6.2. Kasatorius pažymi, kad teismai turėjo įvertinti ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu duotus kaltinamųjų parodymus, išsiaiškinti jų keitimo ir nenuoseklumo priežastis. Tuo labiau kad pats pirmosios instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nurodė, jog atsakydamas į teismo klausimus kaltinamasis R. K. buvo nenuoseklus. Taigi, kasatoriaus nuomone, turėjo būti atliktas „bent elementarus kaltinamųjų parodymų, perskaitytų teisminio nagrinėjimo metu, palyginimas su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, išaiškintas parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, santykis, įrodomoji reikšmė“. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismų sprendimuose nemotyvuota, kodėl vėliau (t. y. teisme) gauta su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusi informacija laikoma labiau patikima, nei gauta ikiteisminio tyrimo metu.
6.3. Kasatoriaus tvirtinimu, iš teismų sprendimų galima daryti išvadą, kad teismai patikėjo K. M., R. K., V. O., E. R. aiškinimais apie ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų jiems darytą poveikį ir dėl to vadovavosi būtent jų pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, tačiau nepaaiškino, kodėl pagal savo vidinį įsitikinimą tokius pakeistus ir nenuoseklius jų parodymus pripažino patikimais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistųjų teiginius, jog pareigūnai jiems darė neleistiną įtaką, dėl kurios jie galėjo duoti melagingus parodymus.
7. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Boiko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo
8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nevertino ir nesivadovavo kitoje baudžiamojoje byloje nuteistų asmenų parodymais, o šioje byloje nuteistųjų K. M., R. K., V. O. ir išteisintojo E. R. parodymus vertino netinkamai, neanalizavo jų nenuoseklumo ir keitimo priežasčių bei padarė prieštaringas išvadas dėl vaizdo kamera užfiksuotų duomenų.
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), esant BPK 369 straipsnyje nurodytiems pagrindams. Tais atvejais, kai teismų nuosprendžiai ar nutartys apskųsti, nurodant BPK pažeidimus (šiuo pagrindu nagrinėjamoje byloje paduotas prokuroro kasacinis skundas), kasacinės instancijos teismas skundo argumentus nagrinėja tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais, tačiau įrodymų vertinimas, naujų faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
10. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras esminių BPK pažeidimų buvimą, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų netinkamą taikymą, iš esmės grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus, bylos įrodymus įvertino ne taip, kaip juos skunde vertino apeliantas. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame procese įtvirtinta teismo teisė ir pareiga įvertinti įrodymus, todėl vien tai, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka proceso šalies nuomonės, savaime nereiškia, jog buvo pažeisti BPK reikalavimai. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
11. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
11.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
11.2. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
11.3. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
12. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių reikėtų, kaip to prašo kasatorius, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, neturi pagrindo. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
13. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme išanalizavo bylos įrodymus, palygino juos tarpusavyje, pasisakė dėl byloje surinktų duomenų atitikties BPK įrodymams keliamiems reikalavimams, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl remiasi ar atmeta vienus ar kitus įrodymus, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus, BPK pažeidimų nepadarė.
14. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo nuteistųjų K. M., R. K., V. O. ir išteisintojo E. R. parodymų, nesiaiškino jų nenuoseklumo ir keitimo priežasčių. Priešingai, iš teismų sprendimų turinio matyti, kad abiejų instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duotus jų parodymus, juos lygino tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir su kitais bylos įrodymais, nurodė, kurie parodymai iš esmės sutampa ir kodėl jais teismas vadovaujasi, taip pat ir tai, kurie bylos įrodymai patvirtina ir nepaneigia nuteistųjų ir išteisintojo parodymų. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis nuteistųjų ir išteisintojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pažymėjo, kad kaltinamojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis; šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą; kiti šioje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų K. M. ir R. K. duotų parodymų patikimumo. Teismas nutartyje taip pat paaiškino, kodėl nebuvo pažeistas BPK 242 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principas, E. R., R. K., V. O. ir K. M. perskaičius savo paaiškinimus dėl jiems suformuluotų kaltinimų, ir konstatavo, kad jų atsisakymas teisiamajame posėdyje atsakyti į prokuroro klausimus negali būti vertinamas kaip siekis iškreipti bylos aplinkybes, taip jie realizavo BPK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą savo, kaip kaltinamųjų, teisę atsisakyti duoti parodymus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis. Pažymėtina ir tai, kad tokie kasatoriaus argumentai (t. y. jog teismas turėjo tikėti kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais) leidžia manyti, jog teismo išvados būtų pagrįstos ir teisingos tik tuo atveju, jei atitiktų kasatoriaus (apelianto) nuomonę. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, o teismų sprendimai – nepagrįsti ir neteisėti.
15. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo D. I. ir D. R., dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas ir priimtas teismo baudžiamasis įsakymas (įsiteisėjęs), ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pažymėtina, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015). Abiejų instancijų teismai pagrįstai pažymėjo, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi, kiekvieno kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas baudžiamajame procese pagal jam pareikštą kaltinimą, o teismo išvados daromos remiantis nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais.
16. Be to, teismų išvada nesivadovauti minėtų asmenų parodymais, nes jų nepavyko apklausti teisiamajame posėdyje, kaltinamieji neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei bylą nagrinėjant teisme, ir nėra galimybės užtikrinti pakankamą jų parodymų patikimumo patikrinimą, priešingai, nei teigia kasatorius, atitinka EŽTT jurisprudenciją ir Lietuvos teismų praktiką.
16.1. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką ir vadovaujantis ja formuojama Lietuvos teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2015, 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-48-788/2018), siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo (be kita ko, ir asmens, nuteisto toje byloje) parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su, be kita ko, kaltinimo liudytojų apklausa (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis). Šios garantijos yra konkretūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis) aspektai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant proceso teisingumą (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 26766/05, 22228/06). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Pažymėtina, kad vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą (2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2017 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Cafagna prieš Italiją, peticijos Nr. 26073/13, par. 51–52). Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio asmens parodymus bei pateikti šiam klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje.
16.2. Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažinta, jog nėra galimybės jį surasti, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją (nukentėjusįjį) arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio asmens (2014 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Lučić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 5699/11; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Rastoder prieš Slovėniją, par. 57–58). Tuo atveju, kai liudytojas (nukentėjusysis) gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo ir neturėjo galimybės apklausti, teismas turi pasisakyti, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant procesines garantijas, leidžiančias tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti teisiamajame posėdyje nedalyvavusio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (2014 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Horncastle ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4184/10; 2018 m. sausio 30 d. sprendimas byloje Boyets prieš Ukrainą, peticijos Nr. 20963/08). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją par. 116). Tokių garantijų, būtinų siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės.
16.3. Nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių D. I. ir D. R. teisiamajame posėdyje apklausti, tačiau šie asmenys (Latvijos Respublikos piliečiai, gyvenantys Latvijoje, dirbantys kitose užsienio valstybėse), kviečiami į teismo posėdį, neatvyko.
16.4. Kasaciniame skunde pažymima, kad D. R. ir D. I. parodymai nėra lemiami, jie tik patvirtina kitus byloje esančius duomenis, todėl turi būti vertinami kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad abiejų instancijų teismai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina kaltinimo versijos ne tik dėl E. R. dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, bet ir organizuotos grupės, akcizais apmokestinamų prekių įgijimo ir laikymo požymių buvimo kaltinamųjų veiksmuose. Vadinasi, šioje byloje neapklaustų asmenų, nuteistų kitoje byloje baudžiamuoju įsakymu, parodymai (pvz., kad atvykus pasiimti krovinio juos pasitikę asmenys žinojo, jog bus gabenamos cigaretės) būtų pakankamai reikšmingi. Kartu tai reiškia, kad šiuo atveju iš esmės nėra svarbios procesinės garantijos teisme neapklaustų liudytojų parodymų patikimumui patikrinti – juos patvirtinančių kitų kaltinančių įrodymų ar duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad dėl D. I. ir D. R. procesas buvo atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą ir priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo jie nuteisti, t. y. byla išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka (BPK 418 straipsnis). Pagal BPK 41 straipsnį teismo baudžiamasis įsakymas yra nuosprendis, kurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje kaltinimo liudytojų gynyba neturėjo galimybės apklausti jokioje proceso stadijoje.
16.5. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai procesinei situacijai, kasatoriaus nurodoma gynybos galimybė nagrinėjant baudžiamąją bylą pateikti savo įvykio versijas ir ginčyti D. R. bei D. I. parodymus, kvestionuoti jų patikimumą ir tikslumą, neigti jų pateiktą įvykio versiją, taip pat šių parodymų vertinimas lyginant kartu su kitais bylos duomenimis, kurį galėtų atlikti teismai, nėra pakankamos procesinės garantijos siekiant tinkamai patikrinti gynybos ir teismų neapklaustų asmenų parodymų patikimumą ir užtikrinti baudžiamojo proceso teisingumą (2017 m. kovo 2 d. sprendimas byloje Palchik prieš Ukrainą, peticijos Nr. 16980/06, par. 48; 2018 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Kuchta prieš Lenkiją, peticijos Nr. 58683/08, par. 66). Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai, kad teismai nesivadovavo minėtų asmenų parodymais, nereiškia, jog teismų išvados neteisingos, o priimti teismų sprendimai – nepagrįsti ir neteisėti.
16.6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra procesinės galimybės užtikrinti pakankamo D. I. ir D. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo patikrinimo, taigi, jų panaudojimas neatitiktų pirmiau nurodytų atitinkamų EŽTT ir kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje suformuotų reikalavimų.
17. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas dėl įrodymo – vaizdo kamera užfiksuotų duomenų.
17.1. Iš bylos ir teismų sprendimų matyti, kad iš tiesų pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vadovavosi vaizdo kameros užfiksuotais duomenimis, nurodydamas, jog nuotraukose užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti žmonės, tarp jų ir viena moteris; nenustatyta, kad iš tų žmonių yra užfiksuoti kaltinamieji. Taip pat šis teismas nuosprendyje nurodė, kad vaizdo kamera buvo paimta 2013 m. rugpjūčio 21 d. kratos pas K. M. namuose metu, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje dėl kratos darymo pas K. M. namuose, siekiant surasti ir paimti konkrečius daiktus, vaizdo kamera nenurodyta; nors liudytojas O. P. (O. P.) teisme parodė, kad K. M. kratos metu sava valia atidavė vaizdo kamerą, tačiau to nėra pažymėta kratos protokole; byloje nėra įrodymų, kad pas K. M. rasta vaizdo kamera yra ta pati, kurią nupirko jis su V. O. ir įrengė R. K. sodyboje. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai ir į BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, esant abejonėms dėl šio įrodymo sąsajumo, šiuo įrodymu nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad R. K. sodyboje lankėsi ne tik nuteistieji ir išteisintasis, bet ir kiti nenustatyti asmenys, galbūt R. K. apie tai nežinant, vadovavosi vaizdo kameros užfiksuotais duomenimis.
17.2. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad teismų išvados dėl šio įrodymo yra prieštaringos, tačiau šioje konkrečioje byloje tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes minėti prieštaravimai nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami dėl K. M., R. K., V. O. ir E. R. veiksmų baudžiamojo teisinio įvertinimo, vadovavosi kitais byloje surinktais bei ištirtais įrodymais, kurių pakako atitinkamoms išvadoms padaryti, t. y. K. M., R. K., V. O. – nuteisti, o E. R. – išteisinti.
18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė. Dėl to tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Masiokas
Aldona Rakauskienė