Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-10-23][nuasmenintas sprendimas byloje][I-7829-463-2014].docx
Bylos nr.: I-7829-463/2014
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl norminių administacinių aktų teisėtumo
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Teisės aktai viešojo ar vidaus administravimo srityje, jų aiškinimas ir taikymas
Teisės aktų viešojo ar vidaus administravimo srityje reglamentuojami teisiniai santykiai
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. I-7829-463/2014

Proceso Nr. 3-61-3-02308-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m.  spalio 30 d.

Vilnius

             

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovės atstovei Monikai Ražukaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. pareiškimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl norminio akto ištyrimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas P. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 24 punkto dalis „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“ atitinka Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (nenurodytas straipsnis) 10 dalyje  nustatytą savivaldybių administracijos kompetenciją gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje ir ar jos neviršija.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2012-10-03 priėmė Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-2271, kurio 3 straipsnio 9 dalies 11 punkte nustatyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba rengia gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą, o tos pačios dalies 12 punkte nurodyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba organizuoja kačių, šunų ir šeškų, taip pat pagal poreikį kitų gyvūnų augintinių registravimą ir ženklinimą. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyti savivaldybių administracijos įgaliojimai gyvūnų globos ir laikymo srityje. Pasak pareiškėjo, Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalys aiškiai apibrėžia institucijų veiklos ribas, t. y. kačių, šunų ir šeškų registravimą ir ženklinimą organizuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o savivaldybių administracijos atlieka veiksmus, susijusius su gyvūnų laikymo ir priežiūros stebėsena bei kontrole. Be to, Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punkte taip pat nustatyta, kad gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles savivaldybių administracijos parengia pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintą gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą. Pareiškėjo nuomone, savivaldybių administracijos, rengdamos atitinkamas taisykles, turi laikytis ir yra saistomos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtinto gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo reikalavimų. Perkeldamos apraše įtvirtintas normas į savo tvirtinamas taisykles, savivaldybių administracijos turi nepažeisti Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatyme nustatytų įgaliojimų.

Akcentavo, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013-05-02 įsakymu Nr. B1-336 patvirtintame Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra įtvirtintos nuostatos, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, taigi, ir Savivaldybės administracija Taisyklėse neturėjo teisinio pagrindo įtvirtinti tokio reikalavimo. Pažymėjo, kad Savivaldybės administracija Taisyklių 24 punkte, nustatydama, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, pažeidė Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punkto reikalavimą, nes minėta taisyklių nuostata neatitinka Aprašo, o kartu ir Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo reikalavimo parengti taisykles vadovaujantis Aprašu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareigos registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus nustatymas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintose Taisyklėse bei 2013-02-11 sutarties su UAB „Idanas“ sudarymas dėl Vilniaus miesto gyvūnų registracijos / identifikacijos bei bazės administravimo paslaugų teikimo laikytinas kačių, šunų ir šeškų registravimo ir ženklinimo organizavimu. O ši pareiga pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 12 punktą priskirta Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

Taigi pareiškėjas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 41 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, kad valstybės ir savivaldos institucijos veikia pagal įstatymų suteiktus įgaliojimus, atsižvelgęs į tai, kad Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 12 punkte gyvūnų registravimo ir ženklinimo organizavimas pavestas atlikti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtintų Taisyklių 24 punkte, nustatydama, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, viršijo Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje jai suteiktus įgaliojimus, vadinasi, veikė neteisėtai (b. l. 40–43).

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymu (2012-10-03 Nr. XI-2271) buvo pakeistas Gyvūnų globos įstatymas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir pavadinimą į Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą (toliau – ir GGAĮ). Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2012-10-03 Nr. XI-2271) 2 str. 3 dalį, GGAĮ įsigaliojo 2013-01-01, išskyrus GGAĮ 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 10 dalį, 10 straipsnio 4 dalį ir šio straipsnio 4 ir 5 dalis, kurios įsigalioja nuo 2016-01-01. Taigi, tik nuo 2016-01-01 pradės veikti Gyvūnų augintinių registras, o visi Lietuvos Respublikoje laikomi šunys, katės ir šeškai turės būti jame registruojami. Atitinkamai GGAĮ ir yra įtvirtintos Žemės ūkio ministerijos bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos funkcijos dėl kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarkos nustatymo, kurios realiai bus įgyvendinamos tik tuomet, kai pradės veikti Gyvūnų augintinių registras. Tai patvirtina ir GGAĮ 7 straipsnio 4 dalis. 

Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis Aprašas nenustato gyvūnų savininkams pareigos registruoti jų laikomus šunis (kates). GGAĮ 3 straipsnio 10 dalies 2 punktas suteikia savivaldybių administracijoms teisę, vadovaujantis Aprašu, tvirtinti gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoti, kaip jos yra įgyvendinamos. Pasak atsakovės, Taisyklės neprieštarauja GGAĮ ir Aprašo nuostatoms. Būtent Aprašo 6 punktas įtvirtina savivaldybių administracijų teisę rengti ir tvirtinti gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijose  gyvenamosiose vietovėse taisykles. Remdamasi Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalimi ir 8 straipsnio 3 dalimi, atsakovė teigia, kad pareiškėjas turi nurodyti, kokius konkrečius interesus jis gina ir ar pasirinktas interesų gynybos būdas yra proporcingas siekiamiems apginti interesams. Pažymėjo, kad Aprašas detalizuoja gyvūnų laikymo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje, o savivaldybių administracijos, atsižvelgdamos į konkrečios savivaldybės specifiką, turi teisę tvirtinti tokias gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijoje taisykles, kurios būtinos ar reikalingos konkrečiai savivaldybei. Savivaldybėms nėra būtinybės perkelti Aprašo nuostatų į tvirtinamas taisykles, kadangi jos taikomos tiesiogiai. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba  turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose, todėl akivaizdu, kad gali įpareigoti asmenis registruoti jų laikomus gyvūnus (šunis, kates) ir nustatyti gyvūnų (šunų, kačių) registravimo tvarką. Atsakovės nuomone, Taisyklių 24 punktas yra teisėtas bei pagrįstas ir neprieštaraujantis  aukštesnės galios teisės aktui – GGAĮ 3 straipsnio 10 daliai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į prašymą išdėstytas aplinkybes. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra aiškus ir atsakovė supranta bylos esmę.

Pareiškimas tenkinamas.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys kreipėsi į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio teisės akto dalies teisėtumą, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 110 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę. Teismas, išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmesti; 2) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laikyti jį panaikintu (ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Įvertinus pareiškėjo pirminiame pareiškime ir pareiškime išdėstytus argumentus, matyti, kad jis kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Taisyklių 24 punkto dalis „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“ atitinka Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje  nustatytą savivaldybių administracijos kompetenciją gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje ir ar jos neviršija. Atsakovė teismo posėdyje pripažino, kad jai pareiškėjo reikalavimas ir bylos esmės yra aiški.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 119 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo nustatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, įgyvendinant Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, reglamentuoja ir vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus apibrėžia Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.

Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikra funkcija yra priskirta savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas tiek, kiek šios yra joms priskirtos (Konstitucinio Teismo 2000-06-13 ir 2002-12-24 nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai bylose Nr. I1-4/2006,                  Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008, Nr. A146-1917-12). Administracinėje byloje Nr. I444-4/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia, teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų.

Pagal VAĮ 41 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės institucijoms ar įstaigoms, savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, jų valstybės tarnautojams ir pareigūnams, valstybės ar savivaldybės įmonėms, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacijoms viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti subjektas (prireikus jo pavadinimas, paskirtis, teisinė forma, santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir šiam subjektui nustatomi konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai. Vadovaujantis VAĮ 6 straipsnio 2 dalimi tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad savivaldybės administracijai, kaip viešojo administravimo subjektui, suteikta teisė leisti norminius administracinius aktus pagal jai suteiktus įgalinimus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Be kita ko, viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas), ir nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas, neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų, ar priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (VAĮ 3 straipsnio 4 punktas).

Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik neviršydami įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribų, o veikimas viršijant kompetenciją būtų pagrindas tiriamą Taisyklių 24 punkto nuostatą pripažinti neteisėta. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, inter alia, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, byloje tiriama, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priimdama Taisyklių 24 punkto ginčijamą normą, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, t. y. ar pagal galiojusius teisės aktus buvo įgaliota reguliuoti šunų ir kačių savininkų pareigą registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, pavaduojantis administracijos direktorių, priėmė Taisykles, vadovaudamasis GGAĮ 3 straipsnio 10 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad savivaldybių administracijos, vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos. Taigi, minėta įstatymo norma nukreipia į Aprašą.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 2-15; 2010, Nr. 148-7563) 6 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2728; 2012, Nr. 122-6126) 3 straipsnio 9 dalies 11 punktu, patvirtino Aprašą.

Aprašas nustato gyvūnų laikytojų pareigas, draudžiamus veiksmus, bendruosius ir specialiuosius reikalavimus gyvūnų laikymui ir priežiūrai, gyvūnų augintinių, bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų laikymo ir priežiūros reikalavimus savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse (1 punktas). Savivaldybių administracijos, atsižvelgdamos į gyvenamųjų vietovių specifiką ir gyventojų poreikius bei vadovaudamosi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu ir šiuo Aprašu, rengia ir tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisykles, kuriose gali nustatyti leidžiamų laikyti gyvūnų, išskyrus bites, skaičių ir rūšis, papildomus reikalavimus ir sąlygas gyvūnų laikymui miestuose ir miesteliuose (Aprašo 6 punktas).

Taigi, Savivaldybės administracija, vadovaudamasi GGAĮ ir Aprašu, pagal jai suteiktą kompetenciją turėjo teisę tvirtinti Taisykles.

Taisyklių 24 punkte nustatyta, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus ir mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą vietinę rinkliavą už gyvūnų registravimą.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar Taisyklių 24 punkto dalis, t. y. „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“, priimta pagal Savivaldybės administracijai GGAĮ suteiktą kompetenciją.

GGAĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija  ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, savivaldybių administracijos. Taigi, gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją vykdo ir savivaldybių administracijos. Jos kompetencija detalizuota šio straipsnio 10 dalyje, kurioje nustatyta, kad „savivaldybių administracijos: 1) pagal kompetenciją dalyvauja įgyvendinant gyvūnų gerovės ir apsaugos programas, informuoja ir skatina visuomenę globoti gyvūnus, išskyrus laukinius; 2) vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos; 3) organizuoja bešeimininkių gyvūnų augintinių skaičiaus mažinimo savivaldybės teritorijoje veiklą, bepriežiūrių ir bešeimininkių gyvūnų laikinąją globą, bepriežiūrių gyvūnų grąžinimą savininkams; 4) gali steigti gyvūnų augintinių kapines ir organizuoti tokių kapinių priežiūrą; 5) išduoda leidimus įvežti, įsigyti, laikyti, veisti pavojingus šunis ir jais prekiauti, vykdo kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų, pavojingų šunų ir pavojingų šunų mišrūnų laikymo kontrolę savivaldybės teritorijoje; 6) organizuoja kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų, pavojingų šunų ir pavojingų šunų mišrūnų paėmimą ir laikinąją globą; 7) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas“.

GGAĮ 3 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos nustato kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką. GGAĮ 3 straipsnio 9 dalies 12 punkte nustatyta, kad gyvūnų registravimo ir ženklinimo organizavimas pavestas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

Taigi, GGAĮ 3 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios institucijų, vykdančių gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą, kompetenciją, būtent Žemės ūkio ministerijai ar jos įgaliotai institucijai suteikia įgaliojimus nustatyti kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką, o gyvūnų registravimo ir ženklinimo organizavimas pavestas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tačiau tokia kompetencija nesuteikta savivaldybių administracijoms. Vietos savivaldos įstatymas savivaldybėms nei prie savarankiškųjų, nei prie deleguotųjų funkcijų tokios kompetencijos nepriskiria. Apraše apskritai nereglamentuojamas šunų ir kačių registravimas bei identifikavimas. Atsakovė teismui nenurodė, kokiame teisės akte jai suteikta kompetencija reglamentuoti kačių, šunų ir šeškų ženklinimo bei registravimo tvarką.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punkte prie savarankiškųjų savivaldybių funkcijų priskiriamas vietinių rinkliavų nustatymas. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose. Taigi, vietinių rinkliavų nustatymas savivaldybėms yra suteiktas įstatymu ir negali būti aiškinamas plečiamai, savivaldybei suteikiant įgaliojimus nustatyti kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad savivaldybei įstatymu suteikta teisė rinkti vietines rinkliavas savaime patvirtina ir jų teisę įpareigoti asmenis registruoti jų laikomus gyvūnus (šunis, kates), ir nustatyti gyvūnų (šunų, kačių) registravimo tvarką. Atsakovės atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad tik nuo 2016-01-01 pradės veikti Gyvūnų augintinių registras ir visi Lietuvos Respublikoje laikomi šunys, katės ir šeškai turės būti jame registruojami, nesuteikia teisės išplėsti Savivaldybės administracijos kompetencijos, reglamentuojamos GGAĮ ar Apraše. Šiuo atveju atsakovė nei atsiliepime, nei teismo posėdyje nepagrindė, kokį įstatymą ar kitą teisės aktą įgyvendindama priėmė tiriamų Taisyklių 24 punkto dalį.

Teismas, remdamasis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija Taisyklių 24 punkte, nustatydama, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, viršijo Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje jai suteiktus įgaliojimus, todėl ši norma pripažįstama prieštaraujančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktui, o pripažinus prieštaraujančia – naikinama.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 127 straipsniu,

 

n u s p r e n d ė:

 

Pareiškėjo P. A. pareiškimą tenkinti.

Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 24 punkto dalį „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“ prieštaraujančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir ją panaikinti.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, įsiteisėjus teismo sprendimui, paskelbti jį Teisės aktų registre.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai                                                                                                          Jolanta Malijauskienė

 

 

Henrikas Sadauskas

 

 

Liudmila Zaborovska


Paminėta tekste:
  • 2-15