Civilinė byla Nr. 2-28-241/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00657-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Aksa“ ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „STAGRO“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „STAGRO“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas“ prašymas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu, civilinėje byloje Nr. B2-136-601/2018 pagal ieškovių akcinės bendrovės „Aksa“, uždarosios akcinės bendrovės „ASTIVA“, E. B. ieškinius dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „STAGRO“ iškėlimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Atsakovės BUAB „STAGRO“ bankroto administratorė UAB „Bankrotas“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

2.       Nurodė, kad 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1 ir 2017 m. liepos 24 d. galvijų perdavimo–priėmimo aktu už 72 405 Eur (250 000 Lt) buvo perleista      456 960,49 Eur (1 577 793,19 Lt) buhalterinės vertės (savikainos) galvijų banda, t. y. galvijų banda buvo parduota už akivaizdžiai per mažą kainą, o tai atitinka Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4 punktus. Minėto turto pardavimas už per mažą kainą neatitiko kreditorių interesų.

3.       2013 m. lapkričio 19 d. UAB „STAGRO“ restruktūrizavimo administratoriaus ataskaitoje nurodyta, kad RUAB „STAGRO“ iš realizuotų galvijų per 9 mėnesius primelždavo ir realizuodavo pieno, už kurį gaudavo 416 754,81 Eur (1 438 971 Lt) pajamų, ir šios pajamos sudarė didelę dalį UAB „STAGRO“ gaunamų pajamų. 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pirkinio–pardavimo sutartimi Nr. 1 ir 2014 m. liepos 24 d. galvijų perdavimo–priėmimo aktu UAB „STAGRO“ pažeidė savo veiklos tikslą, iš esmės sumažino turimo turto kiekį, nes pardavusi galvijų bandą, kuri sudarė didelę dalį pajamų, bendrovė nutraukė veiklą ir tokiu būdu buvo privesta prie bankroto.

4.       Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2324-527/2014 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo apribota UAB „STAGRO“ teisė disponuoti savo turtu, įskaitant ir galvijų bandą, tačiau nepaisant laikinųjų apsaugos priemonių, bendrovė vis tiek sudarė 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pirkimo–pardavimo sutartį. Vien tik restruktūrizavimo bylos nutraukimas dėl restruktūrizavimo plano nevykdymo ir nedelsiant po to bankroto bylos iškėlimas leidžia pagrįstai teigti, kad 2014 m. liepos 24 d. galvijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu UAB „STAGRO“ turėjo kreditorių, turinčių neabejotiną reikalavimo teisę. Kauno apygardos teismas, gindamas atsakovės ir jos kreditorių interesus, 2014 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2324-527/2014 areštavo visą UAB ,,STAGRO“ turtą, o 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą. Ši aplinkybė patvirtina, kad jau 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pirkimo–pardavimo sutarties metu UAB „STAGRO“ jau buvo nemoki.

5.       UAB ,,STAGRO“ prieš bankroto bylos iškėlimą už akivaizdžiai per mažą kainą pardavė reikšmingą dalį savo turto, uždirbančio bendrovei pajamas, t. y. sudarė nuostolingą ir ekonomiškai nenaudingą įmonei sandorį, ir taip pažeidė įmonės ir jos kreditorių turtinius interesus. Jeigu byloje būtų pripažinta, kad 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu BUAB ,,STAGRO“ buvo moki, tai po šio sandorio sudarymo ji tapo nemoki. Buvusios UAB „STAGRO“ direktorės V. R. padaryta žala yra įmonės negautos pajamos, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų sudarytas įmonei ekonomiškai nenaudingas ir  nuostolingas sandoris, kuriuo biologinis turtas parduotas už 6 (šešis) kartus mažesnę nei balansinė ir rinkos vertė kainą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atmetė prašymą pripažinti atsakovės BUAB „STAGRO“ bankrotą tyčiniu.

7.       Teismas, įvertinęs 2014 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą, sąskaitas faktūras, įmonės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitas, teismų nutartis, sprendė, kad minėti įrodymai nepatvirtino sąmoningų įmonės vadovės V. R. veiksmų, privedusių prie nemokios įmonės padėties pabloginimo.

8.       Teismas nustatė, kad 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas nebuvo esminė aplinkybė, privedusi įmonę prie bankroto. Teismo vertinimu, įmonės sunki finansinė padėtis iš esmės egzistavo jau anksčiau, o pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas buvo optimaliausias įmonės vadovės sprendimas, geriausiai atitinkantis įmonės ir jos kreditorinių interesus.

9.       Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-340-324/2017 priimtame 2017 m. gegužės 26 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartyje nustatytos aplinkybėmis. Minėtose bylose buvo nagrinėjamas AB „Swedbank“ ir UAB „STAGRO“ ieškinys atsakovams G. K. ir V. R. dėl 2014 m. liepos 24 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo. Kauno apygardos teismas sprendimu ieškinį atmetė, kurį Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą. Teismai nustatė, kad vienintelis įmonės ir jos kreditorių interesus geriausiai atitinkantis, teisingas ir racionalus sprendimas susiklosčiusioje situacijoje, kol galvijai dar turėjo ekonominę vertę, buvo skubus jų bandos pardavimas, nes kilo didelė visos bandos neišsaugojimo (išsekimo dėl nepriežiūros, kritimo) rizika. Delsiant sudaryti sandorį, galvijų skaičius būtų mažėjęs, bandos būklė dar labiau prastėjusi. Kritusius galvijus būtų reikėję utilizuoti. Biologinio turto išlaikymas reikalauja be išimties kasdienių investicijų, todėl ginčo pardavimo sandorį UAB „STAGRO“ sudaryti privalėjo. Taip pat teismas sprendė, kad dar iki ginčijamo sandorio sudarymo bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, todėl ginčo sandorio sudarymas niekaip negalėjo įtakoti tolimesnių įmonės veiklos galimybių, įmonė iš esmės neturėjo galimybių toliau rūpintis turima galvijų banda, tęsti savo veiklą ir ši veikla nebuvo pelninga. Konstatuota, kad atsižvelgiant į bendrą UAB „STAGRO“ turto vertę ir jo struktūrą, parduota galvijų banda sudarė palyginti nedidelę viso turėto turto dalį, jos teikiamos pajamos neužtikrino įmonės veiklos tęstinumo galimybių, taip pat iš šio turto galėjo būti patenkinta tik nedidelė dalis kreditorių reikalavimų.

10.       Teismas sprendė, kad įmonės sunki finansinė padėtis atsirado žymiai anksčiau nei sudarytas ginčo sandoris. Įmonė 2011 m. siekė restruktūrizuotis, tačiau negavus paskolos refinansavimo, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi restruktūrizavimo byla nutraukta, o darbuotojai pranešė apie darbo teisinių santykių nutraukimą.  

11.       Teismas nustatė, kad įmonei išlaikyti 496 galvijų bandą buvo sudėtinga, jau 2013 m. vasario mėnesį Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimo metu nustatė trūkumus dėl  avarinės pašarų sandėlio būklės, dėl neužtikrintos pašarų saugos, netinkamo galvijų guoliavietėse laikymo ir kt. Tokios situacijos susidarymą teismas grindė piniginių lėšų trūkumu. Galvijų bandos ekonominė vertė tiek dėl laikymo sąlygų, tiek dėl galvijų bandos paskirties turėjo tendenciją nuvertėti, todėl skubus pardavimas, kol bandos būklė dar labiau nepablogėjo, buvo geriausias ir protingiausias įmonės vadovės sprendimas, kuriuo buvo siekiama ne prarasti lėšas, o gauti bent dalį lėšų, kuriomis buvo dengiami įsiskolinimai darbuotojams.

12.       Teismas nustatė, kad pardavus galvijų bandą, atsakovė nuomojo pirkėjui patalpas galvijams laikyti ir iš nuomos gaudavo pajamų. Nuomos sutarties sudarymo faktą teismas vertino kaip sąžiningą atsakovės elgesį, siekį gauti pajamų ir mažinti įsiskolinimų kreditoriams dydį.

13.       Teismas atmetė bankroto administratorės argumentus, kad galvijų banda parduota už neprotingai mažą kainą. Teismas nustatė, kad UAB ,,STAGRO“ siūlė galvijų bandą pirkti skirtingiems ūkio subjektams, tačiau tik G. K. išreiškė valią ją įsigyti.

14.       Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog anksčiau pavienius galvijus UAB ,,STAGRO“ pardavinėdavo už didesnę kainą, nepagrindžia, kad ginčo sandoriu parduotos ekonomiškai nepatrauklios galvijų bandos galvijo vieneto kaina gali būti ekvivalenti ir lygiavertė geriausios būklės mėsinės veislės galvijo vieneto kainai.

III.                      Atskirųjų skundų argumentai

15.       Ieškovė AB „Aksa“ atskirajame skunde prašo:

15.1.                      sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. CIK-905/2018 dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-218-823/2018 peržiūrėjimo;

15.2.                      panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir pripažinti BUAB „STAGRO“ bankrotą tyčiniu arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16.       Nurodo šiuos esminius argumentus:

16.1.                      Apie procesinius įvykius, nagrinėjant pareiškimą pripažinti BUAB „STAGRO“ bankrotą tyčiniu, apeliantei nebuvo pranešta. Apeliantė nebuvo informuota nei apie pareiškimo pateikimą, nei apie jo nagrinėjimo sustabdymą ir atnaujinimą, nei apie skundžiamą nutartį. Tokiu būdu teismas padarė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies ir CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pažeidimus. 

16.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavos Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-218-823/2018, pripažindamas, kad BUAB „STAGRO“ esant nemokiai, jos veiklai būtino turto perleidimas nelaikomas kreditorių teisių pažeidimu, suteikiančiu pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Taip pat nepagrįstas teismo argumentas, kad jei sudaromas sandoris dėl palyginti nedidelės viso turėto turto dalies perleidimo, tai nelaikoma kreditorių teisių pažeidimu.

16.3.                      Nepripažindamas įmonės bankroto tyčiniu, pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytą actio Pauliana sąlygą (kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės), netinkamai taikė šį institutą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nes konstatavęs, kad aptariamo sandorio sudarymo metu atsakovė buvo nemoki, tuo pačiu padarė išvadą, kad sandoris atitiko įmonės interesus, nes įmonė turėjo kito turto ar ginčo sandoris jau negalėjo įtakoti įmonės veiklos. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra dviprasmiškos ir viena kitai prieštaraujančios.

16.4.                      UAB „STAGRO“ ir G. K. 2017 m. liepos 24 d. sudarė gyvulininkystės komplekso pastatų, įrengimų, kiemo statinių ir mechanizmų nuomos sutartį ir paslaugų teikimo sutartį. Nuomos sutartyje buvo numatytas 144,81 Eur nuomos mokestis per mėnesį, taip pat komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių mokėjimas, o už teikiamas gyvulių bandos priežiūros paslaugas G. K. įsipareigojo mokėti po 338,85 Eur už vieną parą ir 21 proc. PVM. Parduodant G. K. karvių bandą, jam taip pat buvo išnuomotos ir fermų patalpos bei suteiktos gyvulių priežiūros paslaugos, kurias teikė atsakovės darbuotojai.  Tokiu būdu visa atsakovės veikla buvo perkelta G. K. ir nebeliko galimybių atsakovei tęsti savo veiklą.

16.5.                      Taip pat liko neįvertintos aplinkybės, ar įmonė turėjo galimybę sudaryti analogiškus savo pobūdžiu (išnuomojant turtą ir suteikiant gyvulių priežiūros į paslaugas) sandorius naudingesnėmis sąlygomis su kitais rinkos dalyviais.  

16.6.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2014 m. liepos 24 d. sandorio šalių sąžiningumą. BUAB „STAGRO“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Astiva“, kurios direktore buvo A. I., kuri ginčo sandorio sudarymo metu buvo ir UAB „Gintarius“ direktore, o šios įmonės vienintelė akcininkė buvo J. K. (G. K. motina). Nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. birželio 8 d. pats G. K. buvo UAB „Gintarius“ direktoriumi. Šios faktinės bylos aplinkybės turėjo būti įvertintos, kaip įrodančios UAB „STAGRO“ buvusios vadovės ir G. K. nesąžiningumą, privedant įmonę prie bankroto.

16.7.                      Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-218-823/2018 nustatytomis aplinkybėmis, nors ši nutartis bus peržiūrima kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 30 d. nutartimi Nr. 3P-1223/2018 (kasacinės bylos Nr. CIK-905/2018) priėmė BUAB „STAGRO“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka. Kadangi skundžiamos nutarties priėmimo metu pirmosios instancijos teismui jau buvo žinoma, kad minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis bus peržiūrima kasacine tvarka, jis neturėjo teisinio pagrindo remtis joje nustatytomis aplinkybėmis ir jomis grįsti savo išvadą, jog įmonės bankrotas nebuvo tyčinis. Dėl šios priežasties prašymo dėl BUAB „STAGRO“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti sustabdytas iki civilinės bylos Nr. CIK-905/2018 išnagrinėjimo kasaciniame teisme, kuriame gali būti padarytos visiškai priešingos išvados dėl ginčo sandorio galiojimo ir jo reikšmės atsakovės bankroto vertinimui.  

17.       Atsakovės BUAB „STAGRO“ bankroto administratorė UAB ,,Bankrotas“ atskirajame skunde prašo:

17.1.                      sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. CIK-905/2018 dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-218-823/2018 peržiūrėjimo;

17.2.                      panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir pripažinti BUAB „STAGRO“ bankrotą tyčiniu arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18.       Atskirasis skundas iš esmės yra grindžiamas faktiniais ir teisiniais argumentais, analogiškais ieškovės AB „Aksa“ atskirojo skundo argumentams, išskyrus argumentus dėl skundžiamos nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindo, kurių atsakovės bankroto administratorės skunde nėra.  

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnis). Šio kodekso 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. 

20.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo

21.       Apeliantės AB „Aksa“ teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes neįvykdė įstatymu pavestos pareigos tinkamai informuoti apeliantę (atsakovės bankroto bylos iškėlimo iniciatorę ir atsakovės kreditorę) apie pareiškimo dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą, ir dėl to egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte reglamentuotas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

22.       Procesinius teisės normų pažeidimus, sudarančius prielaidas sprendimui panaikinti, įstatymų leidėjas skirsto į tuos, kurie lėmė neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis), ir tuos, kuriems esant neturi reikšmės faktas, ar dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes kyla abejonių dėl paties pirmosios instancijos teismo proceso teisėtumo (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Pirmuoju atveju neigiamus pažeidimų teisinius padarinius dažnai gali ištaisyti ir apeliacinės instancijos teismas, nes šie pažeidimai patys savaime nesąlygoja tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimo. Antruoju atveju padarytieji pažeidimai sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti sprendimą, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokiais pažeidimais pripažįstami esminių proceso nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas (teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas, pagrindinius bylų nagrinėjimo civiliniame procese principus, užtikrinančius procesines asmenų teises ir t.t.), pažeidimai. Tai reiškia, kad tokiais pažeidimais yra sukeliami neigiami teisiniai padariniai – tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas, dėl ko kyla būtinybė šį procesą pakartoti. 

23.       CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

24.       ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, gavęs kreditoriaus (kreditorių) arba administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, apie gautą prašymą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos praneša kitiems įmonės kreditoriams ir administratoriui (jeigu prašymą pateikė ne administratorius). Pranešime teismas nurodo, kad kreditoriai ir administratorius per teismo nustatytą, ne trumpesnį kaip 14 ir ne ilgesnį kaip 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, terminą turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės šio straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Kol nėra išnagrinėtas prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu, negali būti atliekami šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodyti patikrinimai. Teismas gali šioje dalyje nurodytą pranešimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu gavimo dienos pateikti administratoriui (neatsižvelgiant į tai, ar prašymą pateikė kreditorius (kreditoriai) ar administratorius) ir pavesti jam ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo teismo pranešimo gavimo dienos pranešti kreditoriams apie teismo gautą prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ir kreditorių teisę pateikti teismui šioje dalyje nurodytą informaciją per teismo nustatytą terminą. Teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto. 

25.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. birželio 23 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas atsakovės BUAB „STAGRO“ bankroto administratorės pareiškimas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (t. 6, b. l. 36-108). 2015 m. birželio 26 d. nutartimi teismas pavedė BUAB „STAGRO“ bankroto administratorei ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo nutarties gavimo dienos pranešti kreditoriams apie teisme gautą bankroto administratorės prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ir informuoti kreditorius, kad per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, kreditoriai turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu (t. 6, b. l. 10-111). Bylos duomenys patvirtina, kad teismo pavedimą atsakovės bankroto administratorė įvykdė ir 2015 m. liepos 9 d. išsiuntė atsakovės kreditoriams, tarp jų ir apeliantei, pranešimą apie pareiškimo dėl tyčinio bankroto gavimą teisme ir kreditorių teisę pateikti teismui žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmę ĮBĮ numatytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir atsakovės bankroto pripažinimui tyčiniu (t. 6, b. l. 135-138). 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi teismas sustabdė pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje 2-1671-324/2015 (t. 7, b. l. 77-78). 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi teismas atnaujino pareiškimo nagrinėjimą ir įpareigojo bankroto administratorę apie atnaujintą klausimo nagrinėjimą informuoti įmonės kreditorius (t. 10, b. l. 74). 2018 m. liepos 11 d. nutartimi teismas klausimą dėl BUAB „STAGRO“ bankroto pripažinimo tyčiniu skyrė nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2018 m. rugsėjo 5 d., 10 val., apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį nutarė paskelbti specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, bei įpareigojo bankroto administratorę su šia nutartimi supažindinti įmonės kreditorius (t. 10, b. l. 90-91). 2018 m. liepos 12 d. specialiame interneto tinklalapyje paskelbta apie pareiškimo dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka 2018 m. rugsėjo 5 d. 10 val., skelbime nurodytos bylos šalys, tarp jų ir apeliantė (t. 10, b. l. 93).

26.       Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį, bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. CPK  153 straipsnis numato galimybę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, šiuo atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apie rašytinį procesą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – apie bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį nustatytu terminu skelbiama specialiame interneto tinklalapyje.

27.       Atsižvelgiant į nutarties 24 ir 26 punktuose išdėstytą teisinį reguliavimą, įvertinus nutarties 25 punkte nustatytas aplinkybes, spręstina, kad nėra pagrindo konstatuoti absoliutų skundžiamos nutarties negaliojimą pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes pirmosios instancijos teismas pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o į tokio proceso teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies, CPK 133 straipsnio 3 dalies reikalavimus informuoti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorius apie tyčinio bankroto pareiškimo nagrinėjimą teisme, todėl nėra pagrindo spręsti ir apie apeliantės procesinių teisių pirmosios instancijos teisme pažeidimą, lėmusį neteisingą bylos išsprendimą.

Dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo

28.       Apeliantės  CPK 163 straipsnio 3 dalies, 164 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindais prašo sustabdyti šios civilinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą. Prašymas grindžiamas tuo, kad  Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra nagrinėjamas BUAB „STAGRO“ kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų AB „Swedbank“ ir BUAB „STAGRO“ ieškinius atsakovams G. K. ir V. R. dėl 2014 m. liepos 24 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu bei žalos atlyginimo peržiūrėjimo.

29.       Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo ieškovės BUAB „STAGRO“ kasacinį skundą ir 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-502-313/2018 Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal ieškovių AB „Swedbank“, ir BUAB „STAGRO“ ieškinį atsakovams G. K. ir V. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, paliko nepakeistą.

30.       Išnykus aplinkybei, dėl kurios buvo prašoma nagrinėjamos bylos sustabdymo, šis prašymas neteko pagrindo, todėl negali būti tenkinamas.

Dėl įmonės tyčinio bankroto

31.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

32.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

33.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepripažino BUAB „STAGRO“ bankroto tyčiniu, kadangi nenustatė tyčinio bankroto požymių, nurodytų ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse.

34.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).

35.       Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas kaip tyčinio bankroto požymis gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

36.       Pagal teismų formuojamą praktiką, tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus.

37.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-340-324/2017 pagal ieškovių AB „Swedbank“ ir BUAB „STAGRO“ ieškinį atsakovams G. K. ir V. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-218-823/2018, kuria Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas, padarytomis išvadomis ir nustatytomis aplinkybėmis, taip pat įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad įmonės sunki finansinė padėtis atsirado žymiai anksčiau nei sudarytas 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pardavimo sandoris, įmonei išlaikyti 496 galvijų bandą buvo sudėtinga dėl lėšų trūkumo, galvijų bandos ekonominė vertė tiek dėl laikymo sąlygų, tiek dėl galvijų bandos paskirties turėjo tendenciją nuvertėti, todėl skubus pardavimas (kol bandos būklė dar labiau nepablogėjo) buvo geriausias ir protingiausias įmonės vadovės sprendimas, kuriuo buvo siekiama ne prarasti lėšas, o gauti bent dalį lėšų, kuriomis buvo apmokami įsiskolinimai darbuotojams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuomos sutarties (G. K. buvo išnuomotos patalpos gyvuliams laikyti) sudarymas įrodo, kad atsakovė elgėsi sąžiningai, siekdama bankroto proceso eigoje iš turto nuomos gauti pajamų ir jomis bent iš dalies sumažinti kreditorinius įsiskolinimus.

38.       Apeliantės kvestionuoja šias teismo išvadas, nurodydamos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-218-823/2018 nustatytomis aplinkybėmis, nes ši nutartis buvo apskųsta kasacine tvarka. Taip pat, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas įmonės bankroto tyčiniu, netinkamai interpretavo CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytą actio Pauliana sąlygą (kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės).

39.       Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių AB „Swedbank“, ir BUAB „STAGRO“ ieškinį atsakovams G. K. ir V. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo buvo paduotas kasacinis skundas, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi išnagrinėjo, palikdamas apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą. Kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, remiantis actio Pauliana institutu. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs BUAB „STAGRO“ kasacinį skundą, pripažino pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadas, jog ginčijamas turto, kuris iš esmės buvo būtinas įmonės vykdytai veiklai, perleidimas nelėmė įmonės veiklos nutraukimo, nes įmonė iki šio sandorio sudarymo jau nebegalėjo vykdyti įprastos veiklos dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Kasacinio teismo nustatyta, kad ginčijamas sandoris leido išvengti didesnių nuostolių ir, sudarius susijusias nuomos ir paslaugų sutartis (kurios nėra ginčijamos), užtikrino tam tikras stabilias pajamas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad galvijų bandos būklė buvo prasta, fiksuoti ilgalaikiai pažeidimai, įmonė neturėjo finansinių galimybių bandą išlaikyti, todėl bandą parduoti reikėjo skubiai, bandos būklė, įmonės finansinė padėtis kartu su kitomis rinkoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis turėjo įtakos sandorio kainai. Kasacinis teismas sprendė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė ieškovių argumentus, kad ginčijamo sandorio kaina buvo per maža ir galėjo lemti kreditorių interesų pažeidimą, nes ieškovės nepateikė nurodomą didesnę rinkos kainą patikimai pagrindžiančių įrodymų.   

40.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

41.       Civilinėje byloje pagal ieškovių AB „Swedbank“, ir BUAB „STAGRO“ ieškinį atsakovams G. K. ir V. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo kasacinio teismo buvo vertinamas tas pats biologinio turto perleidimo sandoris, dėl kurių prašoma bankrotą pripažinti tyčiniu, faktiškai nemokios atsakovės kreditorių teisių pažeidimo kontekste, todėl šioje kasacinio teismo nutartyje konstatuoti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

42.       Visų instancijų teismų išnagrinėtoje aptariamoje kitoje civilinėje byloje  buvo vertintas 2014 m. liepos 24 d. galvijų pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumas pagal actio Pauliana ieškinį atsakovės kreditorių teisių pažeidimo, sandorio nuostolingumo ir ekonominio naudingumo aspektais. Nagrinėjamoje byloje nėra nurodyta kitų argumentų ir pateikta kitų duomenų, kurie leistų šį sandorį vertinti kitaip, nei įvertino teismas. Bylos duomenys nepagrindžia, kad faktiškai nemoki atsakovė, susiklosčius tokiai, kaip nustatyta byloje, situacijai parduodama jos veiklos pagrindą sudariusį biologinį turtą, sąmoningai pablogino savo turtinę padėtį ir esmingai pažeidė kreditorių teises. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir, nepripažindamas atsakovės bankroto tyčiniu, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą.

43.       Atskiruosiuose skunduose nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino gyvulininkystės komplekso pastatų, įrengimų, kiemo statinių ir mechanizmų nuomos bei paslaugų teikimo sutarčių reikšmės atsakovės bankroto pripažinimui tyčiniu. Apeliančių teigimu, šiais sandoriais visa atsakovės veikla buvo perkelta G. K., jais iš esmės buvo perleistas visas įmonės verslas, nebeliko galimybių įmonei tęsti savo veiklą. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino biologinio turto perleidimo sandorio šalių sąžiningumo. Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo.

44.       Nutarties 12 punkte išdėstyti pirmosios instancijos teismo argumentai dėl turto nuomos sandorio reikšmės atsakovės bankroto pripažinimui tyčiniu ir dėl atsakovės valdymo organų veiksmų, sudarant šį sandorį, vertinimo.

45.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Vien tik  gyvulininkystės komplekso pastatų, įrengimų, kiemo statinių ir mechanizmų nuomos bei paslaugų teikimo sutarčių sudarymas su galvijų pirkėju G. K. neleidžia daryti išvados, kad bankrutuojančios atsakovės turtas ir veikla buvo perkelti į kitą įmonę. Siekiant pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti nustatytos visos nurodytoje teisės normoje numatytos sąlygos. Byloje esantys duomenys nėra pakankami konstatuoti atsakovės turto ir veiklos perkėlimą į kitą įmonę, todėl nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliančių argumentų, jog nesudarius aptariamų sandorių apeliantė galėto tęsti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, nepagrįstumą patvirtina nesėkmingai pasibaigęs atsakovės restruktūrizavimo procesas.

46.       Sandorių šalių sąžiningumas apeliančių nurodomomis aplinkybėmis yra vertintas teismų sprendžiant bylą dėl šių sandorių teisėtumo actio Pauliana ieškinio pagrindu. Byloje nėra duomenų, kurie leistų atsakovės valdymo organų veiksmus sąžiningumo aspektu vertinti kitaip.     

47.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimą, proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias įmonės tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, laikėsi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, todėl naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus nėra  pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                Danutė Gasiūnienė