Administracinė byla Nr. P-49-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00114-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-772/2013 pagal pareiškėjos N. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – D. B., T. B. ir sodininkų bendrija „Šermukšnėlė“) dėl įsakymų panaikinimo,             

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja N. Š. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Skunde pareiškėja nurodė, kad iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) ieškinį, kuriuo teismo prašoma įpareigoti ją per nustatytą terminą nugriauti savavališkai pastatytus statinius: pagalbinį ūkinį pastatą, sodo namą, betoninį vandentiekio šulinį bei metalinės tvoros dalį, esančius sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“ (toliau – ir SB „Šermukšnėlė“), (duomenys neskelbtini), žemės sklypuose, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), bei valstybinėje žemėje, generaliniame plane numatytoje pravažiuoti tarp sodo sklypų. Susipažinusi su ieškiniu, ji suprato, jog Inspekcija ieškinį grindžia tuo, kad jos pastatyto sodo namo dalis, pagalbinio ūkinio pastato dalis ir betoninis vandentiekio Šulinys patenka ant SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane suprojektuoto 5 m pločio pravažiavimo tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), kuris numatytas kaip sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo valstybinė žemė. Be to, dalis jos metalinės tvoros yra pastatyta sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. B. ir T. B. (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys), o kita dalis – ant generaliniame plane suprojektuoto pravažiavimo tarp nurodytų sodo sklypų.

Pareiškėja paaiškino, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausantis žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus (tai reiškia tikslias žemės sklypo nustatymo ir įregistravimo koordinates bei tikslias ribas), o jai priklausantis žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) yra suformuotas atliekant tik preliminarius matavimus ir ji nėra gavusi žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų sutikimų statyti tvorą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Gretimo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai (tretieji suinteresuoti asmenys) į ją dėl kadastrinių matavimų suderinimo niekada nesikreipė. SB „Šermukšnėlė“ valdybos pirmininkė V. Ž. 2011 m. gruodžio 15 d. pateikė sodininkų bendrijos generalinį planą su jai priklausančio ir gretimų žemės sklypų ištraukomis, taip pat bendrijos detaliųjų planų su pažymėtais sodininkų bendrijos keliais, įrengto vandentiekio ir elektros tinklų nužymėjimais ištraukas, iš kurių paaiškėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. gegužės 14 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, jog tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) jokio kelio nėra, jo nėra ir SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane, kaip ir bendrijos detaliajame plane su kelių ir vandentiekio bei elektros linijų nužymėjimais. Tai konstatavo ir antstolis. Pareiškėja pažymėjo, kad metalinė tvora yra pastatyta būtent ant jai priklausančio Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo krašto ribos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 32 punktu, paženklinus tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas, paženklintos ribos turėjo būti suderintos su ja (ji turėjo pasirašyti žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą). Nesant tokio suderinimo ir parašo, pripažintina, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai ir neteisėtai suderino žemės sklypo planą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Atsakovas vadovavosi Kadastro nuostatų 32.1.1 ir 65 punktais ir pažymėjo, kad žemėtvarkos skyrius patikrina, ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje yra visi reikiami dokumentai, nurodyti Kadastro nuostatų 64 punkte, ar dokumentai, nurodyti Kadastro nuostatų 64.1–64.5 ir 64.9 punktuose, yra parengti pagal teisės aktų reikalavimus, ar žemės sklypo ribos atitinka teritorijų planavimo dokumentais suformuotas žemės sklypo ribas. Tuo atveju, kai žemėtvarkos skyrius, patikrinęs nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, nenustato aplinkybių, trukdančių suderinti parengtą žemės sklypo planą, žemėtvarkos skyriaus vedėjas jį suderina pasirašydamas. Nustatant nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, nustatomos ir riboženkliais paženklinamos žemės sklypo ribos arba atstatomi sunaikinti anksčiau paženklintų žemės sklypo ribų riboženkliai. Žemės sklypo ribos vietovėje paženklinamos dalyvaujant žemės sklypo savininkui (esamam arba būsimam) arba jo įgaliotam asmeniui, taip pat suinteresuotiems asmenims – gretimų sklypų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims. Paženklinus žemės sklypo ribas, surašomas žemės sklypo ribų paženklinimo ir parodymo aktas, kurį pasirašo dalyvavusieji paženklinant žemės sklypo ribas asmenys, vykdytojas ir užsakovas arba jo įgaliotas asmuo. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. gegužės 25 d. gavo prašymą suderinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), SB „Šermukšnėlė“, Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus ir, patikrinęs nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, nenustatė aplinkybių, trukdančių derinti žemės sklypo planą, todėl planas buvo suderintas ir priimti ginčijami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal generalinį planą sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nesiriboja su pareiškėjai priklausančiu sodo sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi juos skiria sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias, todėl pareiškėja neturėjo būti kviečiama nustatant ir ženklinant sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas. Pareiškėjos pateikta ištrauka iš SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano nėra ištrauka iš ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko įsakymų priėmimo metu galiojusio SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano. Sodininkų bendrijos generalinis planas yra detalusis planas, kurį, pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymo) 26 straipsnio 4 dalį, tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Vilniaus apskrities viršininko administracija, tikrindama kadastro duomenų bylą, vadovavosi Vilniaus rajono savivaldybės pateiktu SB „Šermukšnėlė“ generaliniu planu, kuriame, kaip paminėta, tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjos pateiktas 1989 metų inžinerinių tinklų planas, kuriame pažymėtos elektros tiekimo ir vandentiekio linijos, bei pateikta dendrologinio plano ištrauka (apželdinimo planas) su žemės ribų paženklinimo planais nieko bendra neturi. 1992 m. balandžio 11 d. pačios pareiškėjos pasirašytas dokumentas patvirtina, kad ginčo teritorijoje turi būti kelias. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, jog SB „Šermukšnėlė“ planas patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį, taigi jis yra naujesnis ir vienintelis patvirtintas dokumentas, kuriame nurodomos tikslios sklypų ribos ir išsidėstymas. Pareiškėja neteisėtai pasistatė pastatus ant bendrojo naudojimo kelio jau po naujojo plano sudarymo, ji yra užėmusi apie 124 kv. m valstybinės žemės, todėl patenkinti jos skunde išdėstytus reikalavimus būtų neteisinga. Pareiškėja, statydama tvorą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, jokio dokumento, patvirtinančio, kad gali tai daryti, neturėjo ir sutikimo neprašė. Tarp pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų sklypo turi būti bendrojo naudojimo kelias, todėl jos sutikimas atliekant kadastrinius matavimus nebuvo reikalingas. Žemės naudojimo patikrinimo akte nustatyta, kad tarp žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) generaliniame plane nustatyto kelio vietovėje nėra ir sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) naudojamos ribos neatitinka generaliniame plane ir privatizavimo schemoje nustatytų ribų.

Tretieji suinteresuoti asmenys teigė, kad tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagal teritorijų planavimo dokumentus turi būti 5 m pločio kelias. Sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) tretieji suinteresuoti asmenys įsigijo 2002 m. rugpjūčio mėnesį ir žemės pirkimo dokumentuose bei planuose kelias tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo. Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad daug kartų kreipėsi į įvairias institucijas dėl pareiškėjos neteisėtai pastatytų statinių. 2010 m. liepos 23 d. Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistas R. D. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame nustatė, kad dalis metalinės tvoros, priklausančios pareiškėjai, stovi jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o du pastatai ir betoninis šulinys užima dalį bendro naudojimo kelio, t. y. valstybinės žemės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Kadastro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 7 d. iki 2010 m. gegužės 9 d.) 65 ir 67 punktais. Teismas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad kadastro duomenų byla neturėjo būti suderinta dėl to, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) matavimai buvo atlikti nepranešus apie juos pareiškėjai ir jai nepasirašius paženklinimo-parodymo akto. Vadovaudamasis Kadastro nuostatų 32.1.1 punktu ir remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad tretieji suinteresuoti asmenys sklypą, esantį SB „Šermukšnėlė“, (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr.  (duomenys neskelbtini)), įsigijo 2002 m. rugpjūčio 12 d. Buvusios Šio sklypo savininkės S. Š. žemės dokumentuose ir planuose kelias tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pažymėtas. Šis planas 2001 m. rugpjūčio 26 d. patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ pirmininkės V. Ž., o 2001 m. rugpjūčio 27 d. suderintas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje. Teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. gegužės 15 d. žemės sklypo plane M 1:500, kuriuo nustatytos trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4132/0802:(duomenys neskelbtini)) ribos buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nurodytas 5 m pločio sodo kelias. Šis planas parašu patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ valdybos pirmininkės V. Ž.. SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias. Generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir priimant ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus, patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį. Šį planą atsakovui pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrius, teikdamas tarnybinę pagalbą su nagrinėjama byla susijusioje civilinėje byloje. Teismas padarė išvadą, kad tai, jog 1992 metų generaliniame plane nurodytas 5 m pločio sodo kelias nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip kelias, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė. Teismas konstatavo, kad sodininkų bendrijos vidaus kelio neįregistravimas į Nekilnojamojo turto registrą kaip inžinerinio statinio nepaneigia aplinkybės, jog toks kelias yra.

Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra kelias, taip pat patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapio ištrauka, SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, parengtas 2010 metais taip pat tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtas pravažiavimas). Teismas atkreipė dėmesį, kad SB „Šermukšnėlė“ pirmininkė V. Ž.

2011. m. gruodžio 19 d. rašte pareiškėjai nurodė, jog neturi ir negali pateikti teisės akto, patvirtinančio sodininkų bendrijos generalinį planą.

Apibendrinęs sprendime išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad 1992 metų SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane nurodyta, jog sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nesiriboja su pareiškėjai priklausančiu sodo sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi juos skiria 5 m pločio sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias, todėl pareiškėja neturėjo būti kviečiama nustatant ir ženklinant sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 2 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas prašė tarnybinės pagalbos ne civilinėje, o administracinio teisės pažeidimo byloje. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrius, teikdamas tarnybinę pagalbą, 1992 m. balandžio mėnesį SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano nepateikė, taip pat nepateikė ir kitų duomenų bei informacijos.

Pareiškėja manė, kad byloje esantis 1992 m, balandžio mėnesio SB „Šermukšnėlė“ sklypų plano brėžinys Nr. 2 negali būti laikomas SB „Šermukšnėlė“ generaliniu planu. Teismas klaidingai šį sklypų plano brėžinį laikė sodininkų bendrijos generaliniu planu ir juo vadovavosi. Nors buvusios žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės S. Š. žemės dokumentuose ir planuose kelias tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pažymėtas, planas 2001 m. rugpjūčio 26 d. patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ pirmininkės V. Ž., o 2001 m. rugpjūčio 27 d. suderintas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, tačiau įstatymų nustatyta tvarka nėra patvirtintas, todėl nelaikytinas įrodymu. Atskiro sodo sklypo plano matavimai buvo preliminarūs ir visiškai nesuderinti su sodininkų bendrijos generaliniu planu. Nepatvirtintos ištraukos iš kadastro žemėlapio, kaip ir šiuo metu dar rengiamas ir niekur neįregistruotas 2010 metų SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų plano projektas, nelaikytini įrodymais ir pripažintini niekiniais.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. gegužės 14 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) yra nustačiusi, jog tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) jokio kelio nėra, tai konstatavo ir antstolis. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 28 d. nutarime nustatė, kad kelio nėra ne tik SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų generaliniame plane, bet ir sodininkų bendrijos 1989 metų detaliajame plane su kelių ir vandentiekio bei elektros linijų pažymėjimais. Vadovaujantis galiojančiu pirminiu SB „Šermukšnėlė“ 1989 m. gegužės 12 d. generaliniu planu, kuriame tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) jokio kelio nėra, ir Kadastro nuostatų 32 punktu, pripažintina, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai ir neteisėtai suderino trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) patikslintus kadastrinės bylos duomenis.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, vadovavosi Vilniaus rajono savivaldybės pateiktu SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. balandžio mėnesio generaliniu planu, kuriame tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėtas sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, Vilniaus rajono savivaldybė pateikė būtent 1992 m. balandžio mėnesio sodininkų bendrijos generalinį planą, kuris ir galiojo priimant ginčijamus administracinius aktus. Teismui buvo pateikta tik sumažinta (A3 formato) SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano dalies(brėžinio 2), kurioje yra ginčo žemės sklypai, kopija, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. balandžio 14 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad tarp ginčo žemės sklypų kelio generaliniame plane nėra. Sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas (privatizavimo schema) buvo suderintas su valstybės institucija, atsakinga už žemės tvarkymo ir administravimo darbus, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi, todėl nėra pagrindo abejoti šio plano, sudaryto atlikus preliminarius matavimus, teisingumu. Kartu su atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą pateikė žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr.  (duomenys neskelbtini)) tinkamai patvirtintą kadastro duomenų bylos kopiją, kurios sudedamoji dalis yra sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas, sudarytas atlikus preliminarius matavimus. SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų balandžio mėnesio generaliniame plane pažymėtos žemės sklypų ribos, keliai atitinka Nekilnojamojo turto kadastre pažymėtas žemės sklypų ribas, kelius, todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad 1992 m. balandžio mėnesio SB „Šermukšnėlė“ generalinis planas yra galiojantis ir Vilniaus apskrities viršininko administracija pagrįstai vadovavosi būtent Šiuo planu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nesiriboja su pareiškėjai priklausančiu sodo sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi juos skiria 5 m pločio sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo kelias, todėl pareiškėja neturėjo būti kviečiama nustatant ir ženklinant sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Šermukšnėlė“ atsiliepime į apeliacinį skundą iš dalies su juo sutiko.

SB „Šermukšnėlė“ paaiškino, kad 1992 metais kelias tarp Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) sklypų nebuvo įrengtas, nes jo reikalingumas nepasiteisino, todėl nuo 1989 metų iki 2012 metų jo nebuvo ir kelias nebus įrengtas. Šiuo metu rengiamas naujas planas, ištaisant klaidas, padarytas 1992 metais. Teismas, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. pateiktu 1989 metų detaliuoju planu, 2010 m. gegužės 14 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, galėjo pripažinti neįrengto kelio nebuvimo faktą ir pareiškėjos sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) faktines ribas, kurios buvo iki 1992 metų.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A143-772/2013) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad šiam administraciniam ginčui išspręsti yra reikšmingas klausimas, ar nurodyti sodo sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) Kadastro nuostatų 32.1.1 punkto taikymo požiūriu buvo (yra) tarpusavyje besiribojantys sklypai. Teismas paaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad byloje yra ginčijami 2009 metų administraciniai sprendimai, nagrinėjamai bylai yra svarbus istorinis faktinės situacijos vertinimo aspektas, t. y. byloje yra svarbu nustatyti, kokia faktinė nurodytų sklypų ribų situacija buvo byloje skundžiamų administracinių sprendimų priėmimo metu.

Teismas įrodymus administracinėje byloje vertino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir nusprendė, kad sodo vidaus kelio buvimo faktą patvirtina byloje esantys SB „Šermukšnėlė“ su akcine bendrove „Inžineriniai tyrinėjimai“ 1992 m. balandžio mėnesį sudarytas bendrijos sklypo planas, SB „Šermukšnėlė“ pirmininkės V. Z. 2001 m. rugpjūčio 26 d. patvirtintas ir 2001 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje suderintas sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planas, uždarosios akcinės bendrovės „Georanga“ surašytas 2009 m. gegužės 15 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas Nr. 756.

Teismas nurodė, kad surašant pastarąjį aktą dalyvavo SB „Šermukšnėlė“ pirmininkė, kuri šį aktą pasirašė. Pareiškėjos nurodytu įrodymu – Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. gegužės 14 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) yra užfiksuota vėlesnė nurodytų sklypų tarpusavio ribų padėtis, kuri tapo nesutarimų tarp abiejų sklypų savininkų priežastimi. Šiame akte pateikta nuoroda į tai, jog „tarp žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) generaliniame plane nustatyto kelio vietovėje nėra“, netiesiogiai patvirtina, kad toks kelias sodo generaliniame plane buvo.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytus faktus ir aplinkybes, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skundžiamų įsakymų priėmimo metu Kadastro nuostatų 32.1.1 punkte nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat jos prašymas išreikalauti papildomus įrodymus (kaip matyti iš šio prašymo, poreikis pateikti naujus įrodymus pareiškėjai atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 138 str. 3 d., šio prašymo netenkino) nėra pakankami tam, kad būtų galima suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktos byloje esančių įrodymų analizės teisingumu.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. sausio 22 d. gautas pareiškėjos N. Š. prašymas atnaujinti procesą. Pareiškėja N. Š. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-772/2013 bei panaikinti minėtus teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos N. Š. 2012 m. sausio 24 d. patikslintą skundą tenkinti visa apimtimi.

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties priėmimo pareiškėja kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, kuri tik 2015 m. sausio 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtino, kad savivaldybės archyve esantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų planas nėra generalinis ir neturi jokių institucijų tvirtinimų, derinimų ir dokumentų, įrodančių jo teisinę bei juridinę galią, dėl to savivaldybė juo vadovautis negali ir vadovaujasi SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų dendrologiniu generaliniu planu. Pareiškėjos teigimu, ši naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė sudaro pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-772/2013 (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p., 10 p.).

Pareiškėja nurodo, kad terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra praleistas, nes esminė nauja bylos aplinkybė pareiškėjai paaiškėjo tik gavus Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 2 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P24 -92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Ro§ca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.); padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.)

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-135/2012).

Pažymėtina, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą. Teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje. Tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą.

Pareiškėja prašymą atnaujinti bylos procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą grindžia tuo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2015 m. sausio 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, jog savivaldybės archyve esantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų planas nėra generalinis ir neturi jokių institucijų tvirtinimų, derinimų ir dokumentų, įrodančių jo teisinę bei juridinę galią, dėl to savivaldybė vadovautis turimais 1992 metų planais negali ir vadovaujasi SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų dendrologiniu generaliniu planu. Prie prašymo atnaujinti procesą pareiškėja pateikė šio rašto kopiją (II t., b. 1. 110), kuris patvirtina minėtus pareiškėjos teiginius. Pareiškėja, remdamasi minėtu raštu, kaip naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę įvardija tai, kad SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų planas nėra generalinis planas ir yra negaliojantis, o galiojantis yra SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų dendrologinis generalinis planas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme nurodytą naujai paaiškėjusią esminę aplinkybę ir pateiktą įrodymą, konstatuoja, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė ir pateiktas įrodymas neatitinka pirmiau nurodytų kriterijų, kuriems esant yra nustatoma, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu ir apie šią aplinkybę pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; Ši aplinkybė turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šią aplinkybę, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia išvada darytina išanalizavus bylos medžiagą ir įvertinus pareiškėjos nurodytą aplinkybę visų bylos aplinkybių kontekste. Dėl to netenkintinas pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo turinio matyti, jog teismas sprendimą atmesti pareiškėjos skundą priėmė įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, o SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų planas, nurodytas kaip generalinis planas, buvo tik vienas iš vertinamųjų įrodymų. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties turinio matyti, jog sprendimas atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu ir teisėtu motyvuotas ne tik minėtu SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų planu, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, o konkrečiai – SB „Šermukšnėlė“ pirmininkės V. Ž. 2001 m. rugpjūčio 26 d. patvirtintu ir 2001 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje suderintu sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) planu (I t., b. 1. 57); UAB „Georanga“ surašytu 2009 m. gegužės 15 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktu Nr. 756 (II t., b. 1. 114); Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. gegužės 14 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. 1. 8).

Taigi šioje byloje teismai, išnagrinėję pareiškėjos skundą ir įvertinę visus byloje surinktus įrodymus, nustatė esminę teisiškai reikšmingą aplinkybę šiai bylai teisingai išspręsti – pareiškėjai priklausantis sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nesiriboja su sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), ir todėl konstatavo, kad atliekant sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų patikslinimus neturėjo būti užtikrintas pareiškėjos dalyvavimas, o atliekami patikslinimai neturėjo būti suderinti su pareiškėja.

Primintina, kad administracinių bylų nagrinėjimo taisykles nustato ABTĮ normos. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

IŠ bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodoma aplinkybė, susijusi su SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų plano teisėtumu, ir teiginys, kad tai iš viso nėra generalinis planas ir juo negalima remtis, jau buvo nagrinėjami byloje ir dėl to ši aplinkybė negali būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė.

Pareiškėja 2012 m. sausio 24 d. patikslintame skunde nurodė, kad yra generalinis planas, kurį pateikė Inspekcija kitoje byloje, pažymėdama, jog Inspekcija nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad teikiamas sodininkų bendrijos generalinis planas yra patvirtintas ir galiojantis (I t., b. 1. 28). Pareiškėjai SB „Šermukšnėlė“ pirmininkė 2011 m. gruodžio 19 d. buvo nurodžiusi, kad SB „Šermukšnėlė“ teisės akto, patvirtinančio generalinį planą, neturi ir negali pateikti (I t., b. 1. 4). Iš pareiškėjos patikslinto skundo argumentų ir byloje teiktų įrodymų matyti, kad pareiškėja siekė, jog jos skundas būtų patenkintas remiantis kitais jos teikiamais įrodymais, kurie patvirtina, kad tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nėra jokio kelio. Pareiškėja rėmėsi ir SB „Šermukšnėlė“ 1989 m. gegužės 12 d. dendrologiniu planu (I t., b. 1. 5), SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų detaliuoju planu, kuriame pažymėti keliai ir įrengtas vandentiekis (I t., b. 1. 6). Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą laikėsi pozicijos, kad 1992 metų planas yra generalinis planas ir juo turi būti remiamasi (I t., b. 1. 100–101). Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į pareiškėjos skundą nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Inspekcija teismui nepateikė jokio patvirtinančio dokumento, jog Inspekcijos teikiamas generalinis planas yra patvirtintas ir galiojantis, nurodė, kad generalinis planas patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį, o pareiškėja teikia klaidinančius planus, t. y. 1989 metų dendrologinį bei inžinerinių tinklų planus (I t., b. 1. 121–127).

Šioje administracinėje byloje taip pat buvo pateikti įrodymai, kad Tarnyba kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrių, jog būtų pateiktas galiojantis generalinis planas, duomenys, kada ir kokiu būdu buvo patvirtintas galiojantis generalinis planas, (II t., b. 1. 17) ir dokumentai buvo pateikti (II t., b. 1. 19–25). Iš šių dokumentų matyti, kad buvo pateikti 1992 m. balandžio mėnesį parengtas planas, 1994 m. vasario 4 d. potvarkis Nr. 45 ir kt. (pažymėtina, kad tarp pateiktų dokumentų nebuvo pateiktas konkretus aktas, kuriuo patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį parengtas planas), t. y. tiek pareiškėja, tiek teismas susipažino su Vilniaus rajono savivaldybėje esančiais dokumentais, susijusiais su 1992 m. balandžio mėnesį parengtu generaliniu planu.

Taigi aplinkybė, ar 1992 metų generalinis planas yra patvirtintas ir galiojantis, jau buvo nagrinėjama ir vertinama šioje byloje, byloje dalyvaujantys asmenys teikė argumentus dėl šių aplinkybių, ir teismai, įvertinę šiuos argumentus bei byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 1992 m. balandžio mėnesį parengtas planas yra generalinis planas, ir šiuo planu rėmėsi priimdami procesinius sprendimus.

Be to, pati pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindė būtent aplinkybe, kad 1992 metų generalinis planas negali būti pripažintas galiojančiu ir turinčiu teisinę bei juridinę reikšmę. Pareiškėja prašė teismo išreikalauti papildomus dokumentus, kurie patvirtintų 1992 metų generalinio plano galiojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjos argumentus ir minėtos pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepripažino pagrįsta bei aplinkybe, dėl kurios byloje turėtų būti daromos kitokios išvados, susijusios su kelio tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvimu, bei netenkino prašymo išreikalauti papildomus įrodymus, nurodydamas, kad jie nėra pakankami tam, jog būtų galima suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktos byloje esančių įrodymų analizės teisingumu.

Apibendrinant jau išnagrinėtos bylos duomenis, procesinių dokumentų turinį, konstatuotina, kad aplinkybės, susijusios su tuo, jog nėra konkretaus akto, patvirtinančio 1992 m. balandžio mėnesį parengtą generalinį planą, jau buvo žinomos tiek pareiškėjai, tiek teismui, ir jos jau buvo išnagrinėtos ir yra įvertintos. Tai, kad pareiškėja nesutinka su atliktu vertinimu, nėra pagrindas atnaujinti procesą.

Šiuo atveju Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 2 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyta pozicija (nuomonė), kad savivaldybės archyve esantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų planas nėra generalinis ir neturi jokių institucijų tvirtinimų, derinimų ir dokumentų, įrodančių jo teisinę bei juridinę galią, dėl to savivaldybė vadovautis turimais 1992 metų planais negali ir vadovaujasi SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų dendrologiniu generaliniu planu, negali paneigti teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo. Pripažintina, kad šis įrodymas taip pat neatitinka naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės kriterijų.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-l 19/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo visiškai nemotyvuoja ir apsiriboja tik konstatavimu, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė yra įrodymas, jog yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą taip pat nenurodo teisės normos ar normų, kurios buvo netinkamai pritaikytos. Dėl to konstatuotina, kad pareiškėja visiškai nepagrindė prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi pareiškėjos prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėja nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. Š. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A143-772/2013 pagal pareiškėjos N. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – D. B., T. B. ir sodininkų bendrija „Šermukšnėlė”) dėl įsakymų panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Dalia Višinskienė

              Virginija Volskienė