Civilinė byla Nr. 2-658/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1.(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 17 d.

Vilnius

             

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-3592-153/2010 pagal ieškovo V. R. (V. R. ) ieškinį atsakovui K. P. dėl avanso ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. P. , prašydamas priteisti iš atsakovo 2 000 000 Lt negrąžintą avansą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už laiku negrąžintą avansą nuo 2008 m. liepos 15 d. iki visiško šios prievolės įvykdymo – avanso grąžinimo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą ieškinio sumos ribose. Ieškovas nurodė, kad atsakovui nesąžiningai elgiantis tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek vėliau nutraukus preliminarią sutartį, o taip pat dėl to, kad ieškinio suma yra didelė, ieškinio patenkinimo atveju atsakovas gali vengti vykdyti sprendimą ir bandyti slėpti savo turtą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi nutarė ieškovo V. R. ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovui K. P. priklausančius nekilnojamuosius bei kilnojamuosius daiktus bendrai 2 000 000 Lt sumai, uždraudžiant atsakovui areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims; jeigu aprašytų atsakovo nekilnojamųjų bei kilnojamųjų daiktų vertė yra mažesnė negu 2 000 000 Lt, areštuoti trūkstamai sumai atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias jo banko sąskaitose; leisti atsakovui K. P. iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu V. R. ; teismo nutarties vykdymą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui.

Teismas nurodė, kad ieškinys ir jo priedai patvirtina, kad ieškovas savo reikalavimą atsakovui grindžia tuo, jog atsakovas negrąžina ieškovui avanso, ieškovo sumokėto atsakovui pagal 2007 m. gruodžio 13 d. šalių sudarytą preliminarią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tačiau remiantis suformuota teismų praktika, konstatuotina, kad pareikštas reikalavimas yra turtinis, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, reikalavimo suma 2 000 000 Lt laikytina didele, todėl šios aplinkybės vertintinos kaip grėsmės ieškovo turtiniams interesams buvimas ir savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, norint pašalinti tokią grėsmę bei išvengti galimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. Teismas nurodė, kad tokią nuostatą formuoja Lietuvos teismų praktika. Teismas pažymėjo, kad galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką didina ir ta aplinkybė, kad teismas neturi duomenų apie atsakovo turimą turtą, todėl negali įvertinti atsakovo finansinių galimybių įvykdyti galimą jam nepalankų teismo sprendimą.

Teismas, atsižvelgdamas į ekonomiškumo principą, nurodė, kad visų pirma, ieškovo pareikšto reikalavimo apimtimi areštuotinas atsakovui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o atsakovo piniginių lėšų areštas taikytinas tuo atveju, jeigu areštuoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto vertė nepadengia reikalavimo sumos ir tik trūkstamos sumos dalimi, iš areštuotų piniginių lėšų atsakovui leistina atsiskaityti su ieškovu.

Teismas pažymėjo, kad teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas, todėl surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavestina ieškovo pasirinktam antstoliui. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos nepranešus atsakovui, kadangi yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

 

Atskiruoju skundu atsakovas K. P. prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.    Teismas nepagrįstai ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė nepranešęs apie tai atsakovui.

2.    Teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai tenkino nesant pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

3.    Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatsižvelgė ir nevertino atsakovo finansinių galimybių, t. y. ar jam ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, vykdoma veikla yra didelė, bei tuo pažeidė šalių lygiateisiškumo, teisingumo, ekonomiškumo principus.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas V. R. teigia, kad atsakovo K. P. atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįsto turto arešto neatitinka tikrovės, mano, kad laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos pagrįstai, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis paliktina nepakeista.

Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui K. P. pareikštas ieškinys dėl 2 000 000 Lt sumos priteisimo. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas – fizinis asmuo,  paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė į bylą įrodymus apie jam priklausantį turtą bei gaunamas pajamas. Teisėjų kolegijos nuomone, šie pateikti į bylą įrodymai nepatvirtina, kad ieškiniu reikalaujama priteisti       2 000 000 Lt suma atsakovui K. P. nėra didelė, kadangi atsakovo K. P. valdomo turto vertė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę padėtį, šiai dienai gali būti ženkliai pasikeitusi. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas K. P. turėtų galimybę perleisti jam priklausantį turtą kitiems asmenims ir dėl to teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui K. P. apie šio klausimo nagrinėjimą. CPK 148 straipsnio pirmoji dalis numato, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, tačiau įstatymas taip pat numato išimtį – kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos atsakovui nepranešus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui K. P. apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi ieškinio suma, kaip minėta, yra didelė, o atsakovas K. P. turėtų galimybę perleisti jam priklausantį turtą tretiesiems asmenims.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis paliktina nepakeista

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                                                                                     Alė Bukavinienė

                                                                                                                                 Kazys Kailiūnas

                                                                                                                                 Donatas Šernas