Civilinė byla Nr. 3K-3-56/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos:
127.1; 127.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. vasario 15 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens S.
B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal
kreditoriaus J. F. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei „Vilbaiva“ iškėlimo; trečiasis asmuo – S.
B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjas UAB „Vilbaiva“ vadovas ir kreditorius J. F. prašė iškelti UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo
bylą, administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“. Jo teigimu, yra visos Įmonių
restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 3 straipsnyje nustatytos
įmonių restruktūrizavimo proceso taikymo sąlygos: pagrindinis kreditorius AB
SEB bankas sutinka atidėti kreditų grąžinimą, įmonės restruktūrizavimo metmenys
suderinti su pagrindiniais įmonės kreditoriais, visuotiniame susirinkime jiems
pritarė bendrovės darbuotojai, kurių reikalavimai įmonei yra 164 436,79
Lt. Pareiškėjas nurodė, kad ĮRĮ nuostatų sisteminė analizė suponuoja, jog
restruktūrizavimo byla teisme gali būti keliama ir be akcininkų pritarimo,
jeigu yra neatidėliotinų aplinkybių, lemiančių būtinumą nedelsiant pradėti
restruktūrizavimo procedūras, ir kreditorių, kurių reikalavimai sudaro ne mažiau
kaip pusę visų bendrovės kreditorių reikalavimų sumos, sutikimas. Jo nuomone,
tokios neatidėliotinos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra nesąžiningi įmonės
akcininko S. B., turinčio 40 procentų bendrovės akcijų, veiksmai
– pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas. Pagrindinės priežastys,
nulėmusios bendrovės finansinės padėties pablogėjimą, yra šio akcininko ir jo
sūnaus, dirbusio bendrovėje pagal darbo sutartį, iniciatyva sudaryta sutartis su
Airijoje veikiančia nemokia bendrove „True Windows Ltd“, kuri atsakovui UAB
„Vilbaiva“ skolinga apie 1 007 000 Lt. Airijoje veikiančios bendrovės
vienas iš vadovų kartu su S. B. įsteigė naują įmonę
panašiu pavadinimu ir, tikėtina, vykdys analogišką veiklą. Akcininkas S. B., balsavęs prieš restruktūrizavimą, tačiau pateikęs
pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, veikia priešingais įmonei
interesais.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi iškėlė
atsakovui UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo bylą, UAB „Insolvensa“ paskyrė
administratoriumi (ĮRĮ 3, 4 straipsniai, 7 straipsnio 1 dalis). Teismas
nustatė, kad pagal UAB „Vilbaiva“ 2009 m. gruodžio 31 d. balansą įmonės turtas yra
3 359 248 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai
įsipareigojimai – 2 099 513 Lt. Įmonė skolinga kreditoriams
2 454 240,70 Lt, tačiau nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos.
Pagrindinių kreditorių AB SEB banko, kurio reikalavimai užtikrinti hipoteka, ir
pareiškėjo J. F., kurio reikalavimai įmonei sudaro daugiau kaip
1/5 visų įmonės kreditorinių reikalavimų sumos, taip pat UAB „Vilbaiva“ pirmosios
eilės kreditorių, turinčių reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio,
susirinkimas sutiko dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pritarė restruktūrizavimo
plano metmenims ir administratoriaus kandidatūrai; šių kreditorių reikalavimų
suma sudaro ne mažiau kaip pusę visos kreditorių reikalavimų sumos. Teismas sprendė,
kad nors pirmosios eilės kreditoriai – įmonės darbuotojai – nėra pagrindiniai kreditoriai
ĮRĮ 2 straipsnio 9 punkto prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog yra
pateiktas pareiškimas teismui dėl bankroto bylos UAB „Vilbaiva“ iškėlimo, ir siekiant
nedelsiant užtikrinti įmonės tęstinumą, yra pagrindas pagrindinių kreditorių
(AB SEB banko, J. F.) ir įmonės darbuotojų sutikimus
laikyti pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu (ĮRĮ 4 straipsnio 5
dalis; 5 straipsnio 4, 5 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija sprendė, kad restruktūrizavimo byla galėjo būti keliama be bendrovės
akcininkų pritarimo. Grįsdama šią išvadą, kolegija
nurodė, kad bendrovės akcininkų (J. F., turinčio 60 proc.,
ir S. B., turinčio 40 proc. akcijų) konfliktas suponuoja,
kad ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta galimybė inicijuoti
restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimą be įmonės dalyvių susirinkimo
sprendimo yra vienintelė priemonė išsaugoti ir plėtoti bendrovės ūkinę
komercinę veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Įmonės
dalyvių susirinkimo sprendimo reikės vėlesniuose restruktūrizavimo proceso
etapuose (ĮRĮ 15 straipsnio 1, 8 dalys), tačiau šiuo metu vieno iš akcininkų
nesutikimas su restruktūrizavimu neduoda pagrindo kategoriškai išvadai, kad
akcininkai tokiam sprendimui nepritars vėliau: Vilniaus apygardos teisme pagal S. B. ieškinį J. F. nagrinėjama civilinė
byla Nr. 2-5075-560/2010 dėl priverstinio J. F. priklausančių
UAB „Vilbaiva“ akcijų pardavimo, t. y. kituose restruktūrizavimo proceso
etapuose, sprendžiant su restruktūrizavimo planu susijusius klausimus, gali
pasikeisti UAB „Vilbaiva“ akcininkai ir jų turimų akcijų skaičius
(proporcijos). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nebuvo praleistas ĮRĮ
4 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas kreiptis į teismą dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nes UAB „Vilbaiva“ kreditoriaus AB SEB banko
sutikimas dėl restruktūrizavimo priimtas 2009 m. spalio 30 d., o pareiškėjas pateikė
įrodymus, patvirtinančius, kad jis 2009 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į teismą dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. nepraėjus penkioms kalendorinėms
dienoms nuo kreditoriaus sutikimo. Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl šio
termino nėra reikšminga, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d.
nutartimi atsisakė priimti pirmą pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo. Vertindamas, ar restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų priemonių
visuma užtikrins bendrovės veiklos tęstinumą ir mokumo atkūrimą, apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad bendrovė ketina perleisti dalį tiesioginei
veiklai nereikalingo turto, didinti gamybos apimtis, gaunant naujų užsakymų iš
esamų ir naujų klientų, kurie domisi gaminama produkcija, tačiau neteikia
didelių užsakymų, nes abejoja bendrovės kreditingumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į tai, kad bendrovės finansinė padėtis pradėjo blogėti dėl sulėtėjusios rinkos
(naujų užsakymų trūkumo) ir nuostolingo sandorio su Airijoje veikiančia
bendrove sudarymo, vertino, jog restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos
priemonės yra realios, galinčios atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą,
sumažinti skolas ir išsaugoti konkurencingumą. Nuo teismo nutarties iškelti
restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos kyla ĮRĮ 9 straipsnio 1-3 punktuose
įtvirtinti padariniai, todėl bendrovė turės daugiau galimybių gauti naujų
užsakymų ir juos tinkamai įvykdyti, atsiskaityti su kreditoriais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo S. B. prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, išspręsti
klausimą iš esmės – atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą UAB „Vilbaiva“. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl netinkamo ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalies ir 5 straipsnio 4
dalies taikymo. Pagal ĮRĮ 5 straipsnio 1, 4 dalis pareiškimą dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo gali pateikti įmonės vadovas ir įmonės
kreditorius. Įmonės kreditorius, kreipdamasis į teismą dėl restruktūrizavimo
bylos iškėlimo, privalo teismui pateikti ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatytus
dokumentus. ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai dėl restruktūrizavimo
bylos iškėlimo kreipiasi įmonės vadovas, visais atvejais teismui turi
būti pateikiami dalyvių susirinkimo sprendimas restruktūrizuoti įmonę ir
pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimas (pagrindinių kreditorių raštiški
sutikimai). Tuo atveju, kai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo į teismą
kreipiasi kreditorius, prie pareiškimo negali būti pridėta kreditorių rašytinių
sutikimų, bet turi būti priimtas pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimas (ĮRĮ 5 straipsnio
4 dalis). Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad pareiškėjas, būdamas
bendrovės vadovas ir kreditorius, kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo. Jis pateikė teismui pareiškimą kaip bendrovės vadovas ir pridėjo ĮRĮ
4 straipsnio 5 dalyje nustatytus kreditorių rašytinius sutikimus, kurie
nepakankami kreipiantis kaip kreditoriui. Kartu pareiškėjas kreipėsi ir kaip
kreditorius, teigdamas, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo
nebūtina, nors kaip vadovas tokio pareiškimo jis negalėtų pateikti. Taigi šiuo
atveju akivaizdus neteisėtas skirtingiems subjektams nustatytų taisyklių
taikymas, siekiant išvengti pareigos tinkamai laikytis restruktūrizavimo bylos
iškėlimo procedūrų, pažeidžia bendrovės akcininkų ir kreditorių, kurie nebuvo
pakviesti į kreditorių susirinkimą, teises. Be to, net ir veikdamas kaip
bendrovės vadovas, pareiškėjas neturėjo teisės nešaukti kreditorių susirinkimo,
nenustačius, kad egzistavo ĮRĮ 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos, t. y.
kad pagrindinių kreditorių yra daug ir (ar) yra sunkumų juos surinkti, o įmonės
restruktūrizavimo procesą reikia nedelsiant pradėti.
2. Dėl netinkamo ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalies taikymo. Bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad restruktūrizavimo
plano projekte numatytos priemonės bendrovės mokumui atkurti neatitinka ĮRĮ 2
straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio nuostatų. Numatytų priemonių visuma
neužtikrins atsakovo veiklos tęstinumo ir neatkurs mokumo, nes tai yra kiekvienos
įmonės įprastinės veiklos priemonės, nenumatytos ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Dėl
to įmonės restruktūrizavimo plano metmenų, neatitinkančių reikalavimo nurodyti
specifines įmonės mokumo atkūrimo priemones, pateikimas yra pagrindas atsisakyti
kelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
3. Dėl CPK 176, 183, 185 straipsnių pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus kaip
bendrovės akcininko nepritarimas bendrovės restruktūrizavimui nereiškia, jog ir
tolimesniuose restruktūrizavimo etapuose, kuriuose bendrovės dalyvių sprendimas
bus būtinas (ĮRĮ 15 straipsnio 1, 8 dalys), toks sprendimas nebus priimtas dėl
galbūt pasikeitusių bendrovės akcininkų ir jų turimų balsų proporcijos. Byloje
nėra įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus ketinimą perleisti akcijas ar
procesus, dėl kurių jis galėtų netekti turimų akcijų ir jų suteikiamų balsų. Bylos
nagrinėjimo metu kasatorius buvo ir yra bendrovės akcininkas, turintis 40 proc.
balsų, kurie objektyviai suteikia jam galimybių daryti įtaką bendrovės
akcininkų sprendimams priimti. Labiau tikėtina, kad kasatorius nebalsuos už
bendrovės restruktūrizavimą ar restruktūrizavimo plano tvirtinimą, ir tai
neleis bendrovės akcininkų susirinkime priimti sprendimų.
4. Dėl vienodos teismų praktikos. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad pareiškimas teismui dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo pateiktas nepažeidus ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino, yra
nepagrįsta ir neatitinka teismų praktikos. Pareiškėjas pagrindinių kreditorių
sutikimus gavo 2009 m. spalio 16, 26, 30 d., pareiškimą teismui dėl
restruktūrizavimo pateikė 2009 m. lapkričio 19 d. Termino praleidimas yra pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis ŽŪB „Agrowill Želsvelė“ restruktūrizavimo byloje, bylos Nr.
3K-3-265/2010). Šiuo atveju restruktūrizavimo byla pirmosios instancijos teismo
iškelta po pakartotinio išnagrinėjimo, kai pirmą kartą pareiškėjo paduotą
pareiškimą atsisakyta priimti, tačiau teismo nutartis panaikinta apeliacinės
instancijos teismo. Tai, kad, padavus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos,
kurį teismas atsisako priimti, nenutraukiama ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje
nustatyto termino, suponuoja sisteminė teisės normų analizė – pagal analogiją taikytina
CK 1.130 straipsnio 4 dalies norma. Dėl to pripažintinas ydingu ĮRĮ 4
straipsnio 7 dalies aiškinimas taip, kad pareiškimo dėl restruktūrizavimo
pateikimas nutraukia šį terminą; taip būtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti;
neapibrėžtumas keltų grėsmę restruktūrizuotinos įmonės kreditoriams,
akcininkams ir darbuotojams.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas J. F.
prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl įmonės dalyvių sprendimo restruktūrizuoti įmonę.
ĮRĮ 5 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtinta galimybė pareiškimą dėl įmonės
restruktūrizavimo pateikti ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo. Tai taikytina
tais atvejais, kai vienas iš akcininkų nesutinka restruktūrizuoti bendrovės ir
taip faktiškai blokuoja galimybes įveikti įmonei susidariusius finansinius
sunkumus. Nepaisant pareiškėjo dvejopo statuso, nebuvo pažeista ĮRĮ nuostatų
dėl restruktūrizavimo bylos inicijavimo teisės, nes įstatyme nedraudžiama įgyvendinti
ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės ir kartu remtis ĮRĮ 4 straipsnio
5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.
2. Dėl ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalies. Kasatorius nepagrįstai
teigia, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodyta specialiųjų priemonių
įmonės mokumui atkurti. Metmenyse išdėstyta įmonės mokumo atkūrimo vizija bus
konkretizuota įmonės restruktūrizavimo plane, kuriame bus numatytos
restruktūrizavimo procese įgyvendintinos priemonės. Restruktūrizavimo plano
metmenis analizuojant sistemiškai matyti, kad bendrovei šiuo metu svarbiausia
sustabdyti atskirų kreditorių taikomus veiklos apribojimus; šiuo metu bendrovės
darbuotojų skaičius ir įrengimai yra optimalūs gamybos procesui, todėl nebūtina
taikyti ypatingų priemonių bendrovės ilgalaikiam mokumui atkurti.
3. Dėl civilinio proceso normų pažeidimų. Atmestini
kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos
prielaidomis. Kasatorius elgiasi nesąžiningai, veikia prieš bendrovės tikslus,
nes prieštarauja bet kokioms priemonėms, kuriomis siekiama nustatytų tikslų.
Kasatoriaus pateiktuose argumentuose apskritai neatskleista, kaip šiame etape
pažeidžiami jo interesai, nes faktas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo
negali pažeisti ir nepažeidžia jo interesų, juolab kad kasatorius įgytų teisę
šioje byloje ginčyti sprendimus, kurie būtų priimti ateityje. Kasatorius
nepagrįstai teigia, kad nukrypta nuo esminių teismų praktikos restruktūrizavimo
bylose nuostatų.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde keliami klausimai, susiję su restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygomis,
taikant Įmonių restruktūrizavimo įstatymo redakciją, galiojusią iki 2010 m.
spalio 1 d. (2001 m. kovo 20
d. įstatymo Nr. IX-218 redakcija).
Tai teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje
nutartyje pasisako.
Dėl
įmonės dalyvių pritarimo restruktūrizavimui restruktūrizavimo bylos iškėlimo
stadijoje reikšmės
Įmonių
restruktūrizavimas įstatyme restruktūrizavimo procesas apibrėžiamas kaip ūkinės
veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo tobulinimo,
įmonės turto ar jo dalies pardavimo, kitų įmonių turto priėmimo jas jungiant ar
skaidant, techninių, ekonominių bei organizacinių priemonių, skirtų įmonės
mokumui atkurti, įgyvendinimas, įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei
vykdymo terminų pakeitimas (ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalis). Aiškinant restruktūrizavimo
proceso paskirtį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad jo
tikslas – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų,
veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Be to, įmonės
restruktūrizavimo tikslų pasiekimą, be kita ko, lemia laiku pradėtas
restruktūrizavimo procesas. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų
apsaugos, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, tiek sprendžiant dėl
įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo, tiek vykstant šiam procesui (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartį dėl restruktūrizavimo
bylos iškėlimo ŽŪB „Agrowill Kairėnai“, bylos Nr. 3K-3-197/2010). Skirtingai
nei iškėlus bankroto bylą, restruktūrizavimo atveju įmonės valdymo organai
išsaugo savo įgaliojimus ir nuo restruktūrizuojamos įmonės valdymo nėra
nušalinami (ĮRĮ 16 straipsnio 1 dalis), kartu savo įgaliojimus
restruktūrizuojamos bendrovės valdymo procese išsaugo ir įmonės dalyviai, kurių
teisės restruktūrizavimo metu derinamos su kreditorių, veikiančių per
kreditorių susirinkimą, teisėmis. Įmonės valdymo organų veiklą restruktūrizavimo
laikotarpiu prižiūri teismo paskirtas įmonės administratorius (ĮRĮ 16
straipsnio 2 dalis) ir tam tikra apimtimi restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis
teismas (ĮRĮ 16 straipsnio 3 dalis). Restruktūrizavimas grindžiamas idėja, kad
tiek iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ir restruktūrizavimo proceso metu
būtų visų suinteresuotų asmenų - įmonės dalyvių ir kreditorių - sutarimas dėl įmonės
veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti
restruktūrizavimui keliamų tikslų. Dėl šios priežasties bendroji
restruktūrizavimo bylų inicijavimą reglamentuojanti taisyklė yra ta, kad
pareiškimą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikia įmonės
vadovas (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis), kuris prie pareiškimo turi pridėti tiek
pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimą restruktūrizuoti įmonę (ĮRĮ 5
straipsnio 3 dalies 1 punktas), tiek ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti
įmonę (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalies 4 punktas).
Įmonių
restruktūrizavimo įstatymas nustato ir šios bendrosios restruktūrizavimo bylos
inicijavimo tvarkos išimtį. ĮRĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siūlymą
restruktūrizuoti įmonę jos vadovui raštu gali pateikti kreditorius
(kreditoriai), jei jo (jų) reikalavimai atitinka šio įstatymo 3 straipsnio
sąlygas, t. y. restruktūrizavimo proceso taikymo sąlygas. Jei per 30
kalendorinių dienų nuo siūlymo pateikimo dienos įmonė nepatenkina kreditoriaus
(kreditorių) reikalavimų ar nesiima veiksmų, nurodytų šio straipsnio 2, 5, 6 ir
7 dalyse (t. y. nesiima parengiamųjų veiksmų restruktūrizavimo bylai inicijuoti),
kreditorius gali skolą išieškoti įstatymų nustatyta tvarka arba paduoti
pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei ĮRĮ 5
straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta,
kad pareiškimą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo gali pateikti kreditoriai
pirmajam kreditorių susirinkimui nutarus ir be įmonės dalyvių susirinkimo
sprendimo. Šiuo atveju pirmąjį kreditorių susirinkimą gali sušaukti bet kuris
kreditorius. Tokiu atveju įstatymo taip pat nereikalaujama prie kreditorių
pareiškimo teismui pridėti įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo restruktūrizuoti
įmonę. Taigi byloje taikytiname Įmonių restruktūrizavimo įstatyme įtvirtinta restruktūrizavimo
bylos iškėlimo galimybė be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo.
Atsižvelgdama į
tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingą ir trečiąjį
kasacinio skundo argumentą, susijusį su tuo, kad kasatorius neketina perleisti
savo akcijų, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad
restruktūrizavimo bylos nagrinėjimo metu gali pasikeisti bendrovės akcininkų ir
jų turimų balsų proporcijos, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės
normas. Nepriklausomai nuo to, keisis šios proporcijos ar ne, ir nepriklausomai
nuo to, kokiais įrodymais remdamasis tokią išvadą padarė apeliacinės
instancijos teismas, ĮRĮ nustatyta ir byloje įgyvendinta galimybė iškelti restruktūrizavimo
bylą be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo negali būti paneigta tuo, kad
vienas iš akcininkų nepritaria restruktūrizavimui.
Dėl
pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikiančio subjekto statuso
reikšmės inicijuojant restruktūrizavimo bylą
Kasaciniame
skunde, minėta, kasatorius nurodo, kad pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo pateikęs asmuo buvo tiek įmonės kreditorius, tiek įmonės vadovas, o
kai į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreipiasi įmonės vadovas –
jis visais atvejais privalo pateikti dalyvių susirinkimo sprendimą
restruktūrizuoti įmonę. Su šiais argumentais kasacinio teismo teisėjų kolegija
nesutinka.
Galimybė vienam
asmeniui tuo pačiu metu turėti kelis teisinius statusus įstatymuose nėra
uždrausta. Nagrinėjamoje byloje restruktūrizavimo bylą inicijavęs asmuo yra
tiek įmonės vadovas, tiek akcininkas, turintis 60 proc. įmonės akcijų, tiek ir
įmonės kreditorius. ĮRĮ suteikia galimybę restruktūrizavimo bylą inicijuoti
skirtingiems subjektams. Priklausomai nuo bylą inicijuojančio subjekto statuso,
skiriasi ir restruktūrizavimo bylos inicijavimo sąlygos. Inicijuodamas bylą
asmuo turi nurodyti ir pagrįsti savo teisinį statusą, t. y. kokioje pozicijoje
būdamas jis kreipiasi į teismą. Tačiau tai savaime nereiškia, kad turi būti
laikomasi ir tų kreipimosi į teismą sąlygų, kurios keliamos kitą teisinį
statusą turinčiam subjektui. Kadangi restruktūrizavimo bylą pareiškėjas
inicijavo veikdamas kaip įmonės kreditorius, o ne kaip įmonės vadovas, ir savo
pareiškimą grindė ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalimi, tai įmonės dalyvių susirinkimo
sprendimas pateikiant pareiškimą teismui nebuvo būtinas.
Atsižvelgdama į
tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta ketvirtąjį kasacinio
skundo argumentą, susijusį su tuo, kad restruktūrizavimo bylą inicijavęs
pareiškėjas, kaip įmonės vadovas, pažeidė ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatytą penkių
kalendorinių dienų terminą pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo
pateikti, skaičiuojamą nuo kreditorių raštiško sutikimo gavimo dienos, o
apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos, suformuotos 2010 m. birželio 7 d. nutartyje ŽŪB „Agrowill Želsvelė“
restruktūrizavimo byloje (civilinės bylos Nr. 3K-3-265/2010). Kaip matyti iš
ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalies dispozicijos, nustatytas penkių kalendorinių dienų
terminas taikomas įmonės vadovui. Restruktūrizavimo bylą inicijavęs pareiškėjas,
nors ir yra įmonės vadovas, tačiau, minėta, pareiškimą teismui padavė veikdamas
kaip kreditorius. Dėl šios priežasties ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatytas
imperatyvas jam netaikomas. Rėmimasis kasacinio teismo praktika civilinėje
byloje Nr. 3K-3-265/2010 neturi teisinio pagrindo, nes toje byloje buvo
analizuota situacija, kai į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo
kreipėsi įmonės vadovas.
Dėl
kreditorių pritarimo restruktūrizavimui išreiškimo būdų
Kasaciniame
skunde kasatorius nurodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pridėjo ĮRĮ 4 straipsnio
5 dalyje numatytus kreditorių rašytinius sutikimus, tačiau tokie sutikimai nėra
pakankami tuo atveju, kai pareiškimą, remdamasis ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalimi,
pateikia kreditorius. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad
restruktūrizavimo bylą inicijuojant kreditoriui ir kreipimąsi į teismą
grindžiant ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalimi turi būti sušauktas pirmasis kreditorių
susirinkimas, o prie pareiškimo teismui būtina pridėti pirmojo kreditorių
susirinkimo nutarimą (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pridėjo tik pagrindinių
įmonės kreditorių ir darbuotojų sutikimus, o pirmasis kreditorių susirinkimas
nebuvo sušauktas. Taigi ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalis buvo pažeista.
Tačiau, teisėjų
kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad reikalavimas sušaukti pirmąjį
kreditorių susirinkimą ir gauti jo pritarimą nėra savitikslis; tokiu įstatymo
reikalavimu siekiama, jog būtų išreikšta kreditorių valia pritarti
restruktūrizavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įstatymo nustatytos kreditorių
susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimas savaime nėra pagrindas teismui
konstatuoti kreditorių susirinkimo priimto nutarimo negaliojimą ir atsisakyti iškelti įmonės restruktūrizavimo
bylą. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar dėl konkretaus pažeidimo galėjo
būti priimtas neteisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ŽŪB „Agrowill
Kairėnai“, bylos Nr. 3K-3-197/2010). Tokia pati teisės aiškinimo taisyklė
taikoma ir tais atvejais, kai kreditorių susirinkimas apskritai nebuvo
sušauktas, tačiau kreditorių pritarimas restruktūrizavimui išreikštas kitais
būdais, t. y. gaunant rašytinius jų pritarimus. ĮRĮ 4 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad pirmojo kreditorių susirinkimo ar jam prilyginto pagrindinių
kreditorių susirinkimo nutarimas restruktūrizuoti įmonę priimamas balsų dauguma
ir laikomas priimtu, kai už jį balsavo ne mažiau kaip pusė susirinkime
dalyvavusių pagrindinių kreditorių.
Nagrinėjamoje byloje
gautas ne tik pagrindinių kreditorių AB SEB banko ir J. F.,
tačiau ir pirmos eilės kreditorių, turinčių 164 436,79 Lt reikalavimus bendrovei dėl neišmokėto darbo užmokesčio, pritarimas restruktūrizavimui. Šių kreditorių
reikalavimo suma sudaro ne mažiau kaip pusę visos kreditorių reikalavimų sumos.
Taigi sušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas nebūtų turėjęs galimybės
pakeisti jau išreikštos kreditorių valios dėl pritarimo restruktūrizavimui. Be
to, pažymėtina, kad šis kasatoriaus, kuris yra akcininkas, o ne bendrovės
kreditorius, argumentas grindžiamas ne jo paties teisių pažeidimu, o
potencialiu kreditorių teisių pažeidimu. Taigi kasatorius, nebūdamas kreditorius,
neturi teisinio suinteresuotumo kelti klausimą dėl kreditorių susirinkimo
nesušaukimo.
Dėl
galimybės restruktūrizavimo proceso metu pasiekti restruktūrizavimo tikslų (ĮRĮ 2 straipsnio
2 dalis)
Kasatorius
skunde nurodo, kad teismų procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti,
nes nebuvo įvertinta, jog restruktūrizavimo plano projekte
numatytos priemonės bendrovės mokumui atkurti neužtikrins bendrovės veiklos
tęstinumo ir neatkurs mokumo, o įmonės restruktūrizavimo plano metmenų, kurie
neatitinka reikalavimo nurodyti specifines įmonės mokumo atkūrimo priemones,
pateikimas yra pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7
straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus teiginius kaip
neduodančius pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir keisti ar
naikinti teismų procesinius sprendimus. Įmonės restruktūrizavimo
procesas reiškia, kad jo metu gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis,
modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės
turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos
techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui
atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo
terminai (ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 30 d. nutartyje
dėl UAB ,,Baltijos žuvys“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo byloje Nr. 3K-3-496/2009
išaiškinta, kad restruktūrizavimo bylose svarbu nustatyti, ar įmonės
finansiniai sunkumai yra nuolatinio ar laikino pobūdžio. Laikiniems
finansiniams sunkumams konstatuoti įstatymo nustatytas tik minimalus terminas,
t. y. kai įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris
mėnesius po suėjusio įsipareigojimų įvykdymo termino (ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalis,
3 straipsnio 1 punktas). Maksimalaus termino, kuriam suėjus įmonės
finansiniai sunkumai negali būti kvalifikuojami kaip laikini, nenustatyta.
Vadinasi, tam tikros įmonės finansinių sunkumų kvalifikavimą kaip laikinų ar
nuolatinio pobūdžio lemia kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybės (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis dėl ŽŪB „Agrowill Kairėnai“ restruktūrizavimo bylos
iškėlimo byloje Nr. 3K-3-197/2010). Finansinių sunkumų laikinumas – vertinamoji
sąvoka, kurią nulemia tai, ar įmonė yra realiai pajėgi pakeisti situaciją taip,
kad per ne ilgesnį kaip ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą maksimalų ketverių metų
restruktūrizavimo proceso terminą skolos būtų sumažintos, pertvarkytos ir dėl
to netrikdytų įmonės normalios ūkinės komercinės veiklos ir jos perspektyvų.
Jei restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra nepakankamos įmonės
turtinei padėčiai normalizuoti arba nepagrįstos nurodytiems tikslams pasiekti, taip
pat nėra kitų būdų įmonės veiklai ir mokumui atkurti, tokia įmonė laikytina
turinti ne laikinų, o nuolatinio pobūdžio finansinių sunkumų, todėl restruktūrizavimo
procesas būtų neveiksmingas.
Atsižvelgiant į
tai, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo, turi patikrinti ne vien tai, kaip restruktūrizavimo plano metmenyse
nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ nustatytas bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo
ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis), bet ir
įvertinti, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios
bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti
bendrovės mokumą, normalią veiklą, kartu sumažinti skolas, išsaugoti bendrovės
konkurencingumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi vertinti
pateiktus įmonės restruktūrizavimo plano metmenis
atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus kriterijus ir konkrečios faktinės situacijos
specifiką. Tam tikros konkrečios priemonės gali būti veiksmingos vienu atveju, o
kitu – visiškai nevertingos.
Nagrinėjamu
atveju bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami
dėl teisinių prielaidų restruktūrizavimo procesui pradėti buvimo ir pateiktų
bendrovės restruktūrizavimo plano metmenų, įvertino duomenis apie bendrovės
turto vertę bei turimas skolas, taip pat atsižvelgė į tai, kad bendrovė vykdo
ūkinę komercinę veiklą, ir iš to sprendė, kad bendrovės restruktūrizavimas yra
galimas. Jo metu būtų atkurtas bendrovės mokumas, patobulintas darbo
organizavimas, parduodant turto dalį ir įgyvendinant kitas priemones. Byloje
priimtose teismų nutartyse pasisakyta tiek dėl bendrovės restruktūrizavimo galimumo,
tiek dėl plano metmenyse numatytų priemonių efektyvumo. Tuo tarpu kasaciniame
skunde nepateikta motyvuotų argumentų, kurie atskleistų ir pagrįstų, kad teismų
įvertinti restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka nurodytų kriterijų ar kad
juos vertindami teismai būtų pažeidę ĮRĮ ar įrodymų vertinimą
reglamentuojančias teisės normas. Kasatoriaus argumentai dėl restruktūrizavimo
plano metmenų nerealumo neduoda pagrindo kitokiai išvadai, nes
restruktūrizavimo plano metmenų analizė ir jų atitikties tikrovei tikrinimas
yra faktinių bylos aplinkybių tyrimas ir tai neįeina į kasacinio teismo
funkcijas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 38,95
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio
skundo ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios
išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš trečiojo asmens (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio
2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a
r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš trečiojo asmens S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38,95 Lt (trisdešimt
aštuonis litus 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina
Davidonienė
Juozas
Šerkšnas