Civilinė byla Nr. e2A-921-178/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00089-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.1.6.2; 2.5.10.2.4.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui D. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Riposta“.

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo atsakomybės jam, ieškovo (įmonės akcininko) teigimu, neteisėtai pasididinus darbo užmokestį.
2. Ieškovas R. J. pareiškė (patikslintą) ieškinį atsakovui D. M., kuriame prašė priteisti iš atsakovo trečiojo asmens UAB „Riposta“ naudai 95 958,77 Eur turtinės žalos, 19 986,40 Eur palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad 2007 m. liepos 2 d. ieškovas kaip R. J. firmos „Riposta“ savininkas priėmė sprendimą individualią įmonę pertvarkyti į UAB „Riposta“, jos vadovu paskirtas atsakovas, kuriam nustatytas 1 500 Lt mėnesinis darbo užmokestis. Atsakovas UAB „Riposta“ vadovu dirba nuo 2007 m. rugsėjo 3 d., atlyginimas už rugsėjo mėnesį buvo 1 500 Lt. Ieškovas su sutuoktine 2007 m. spalio 9 d. už 25 000 Lt atsakovui perleido 50 proc. įmonės akcijų. Akcininko sprendimu atsakovui buvo nustatytas 1 500 Lt atlyginimas. Atsakovas nuo 2007 m. spalio iki 2016 m. vasario mėnesio išsimokėjo sau didesnį – 4 000 Lt darbo užmokestį, taip pat padarė įmonei žalos, nes iš jos sąskaitos buvo mokamos įmokos už atsakovą į valstybės biudžetą. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad būdamas įmonės vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi, netinkamai vykdė savo sąžiningumo, lojalumo, privačių ir juridinio asmens interesų nepainiojimo bei juridinio asmens turto asmeninei naudai nenaudojimo pareigas ir išsimokėjo sau didesnį darbo užmokestį. Dėl tokių veiksmų įmonei padaryta 95 958,77 Eur (331 326,45 Lt) turtinė žala, kurios nesant įmonė būtų galėjusi daugiau investuoti į plėtrą, veiklos modernizavimą, mokėti dividendus akcininkams. Iš finansinės atskaitomybės dokumentų nebuvo matomas atsakovo atlyginimo dydis, todėl ieškovas apie neteisėtą atsakovo atlyginimo dydį ir jo išmokėjimą sužinojo tik 2016 m. vasario 25 d., gavęs pagal teismo išduotą liudijimą iš UAB „Riposta“ rašytinius įrodymus. Ieškovo teigimu, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. vasario 25 d. ir yra nepraleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinio netenkino.
5. Teismas pažymėjo, kad atsakovo teigimu, nuo 2007 m. spalio 1 d. jam buvo mokamas 4 000 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. 1 159 Eur) mėnesinis darbo užmokestis vienintelio akcininko R. J. sprendimo pagrindu. UAB „Riposta“ įstatų 7.3 punkte numatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą ir kitas darbo sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas visuotinis akcininkų susirinkimas. Taigi, bendrovės vadovui atlyginimą nustato visuotinis akcininkų susirinkimas. Nagrinėjamu atveju visuotinio akcininkų (vienintelio akcininko) sprendimas dėl atlyginimo įmonės direktoriui padidinimo nepateiktas, visi akcininkų susirinkimo protokolai yra dingę, reikšmingesnių įrodymų faktiškai nėra. Teismas pažymėjo, kad finansinėje atskaitomybėje už 2007 m. nėra duomenų apie vadovų kategorijai priskirtiems asmenims priskaičiuotas sumas, tačiau aiškinamojo rašto pastabose (6 pastaba, 5.2 p.) yra pateikiama informacija apie su darbo užmokesčiu susijusiais trumpalaikiais įsipareigojimas, tai finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte už 2008 m. ir kitus paskesnius metus yra pateikiami duomenys apie vidutinį vadovų skaičių per metus (jų trys) ir nurodoma visiems vadovams išmokėta suma. Nurodytą aplinkybę teismas pripažino pagrindu išvadai, kad ieškovas, disponuodamas tokia informacija ir veikdamas kaip atidus ir rūpestingas akcininkas, turėjo visas galimybes išsiaiškinti pateikiamų sumų prigimtį, tarp jų ir atsakovui mokamą atlyginimą.
6. Apklausta teismo posėdyje kaip liudytoja buvusi įmonės vyr. buhalterė V. T. parodė, kad ji rengdavo finansinę atskaitomybę, o vėliau duomenis apie jos patvirtinimą įrašydavo pagal pateiktus akcininkų sprendimus. Liudytoja taip pat parodė, kad pirminis sprendimas buvo skirti atsakovui 1 500 Lt atlyginimą, o po to – 4 000 Lt. Pagal akcininko sprendimą ji buvo įgaliota atsakovo darbo sutartyje padaryti įrašą apie darbo sutarties pakeitimą, kad nuo 2007 m. spalio 1 d. mokamas mėnesinis darbo užmokestis 4 000 Lt, jos padarytas įrašas sutarties Priedo 2 lapo viršuje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Darbo sutarties Nr. 8 priedo yra susiūta ir sunumeruota du lapai, tai patvirtinta R. J. firmos „Riposta“ antspaudu bei ieškovo ir atsakovo parašais. Pastaroji aplinkybė leido teismui spręsti, jog kai yra faktinė galimybė pildyti dokumento lapo ir antrąją pusę, darbo sutarties priedo dviejų lapų susiuvimas ir to patvirtinimas antspaudu bei parašais, nesant antrajame lape pirmojo įrašo, prieštarautų bendriesiems protingumo ir teisingumo principams.
7. Atsakovo veiksmas – atsisakyti direktoriaus pareigų UAB „Garbeta“ bei gaunamo 4 000 Lt atlyginimo ir sutikimas dirbti UAB „Riposta“ direktoriumi už 1 500 Lt atlyginimą, nepasiekus susitarimo dėl atlyginimo padidinimo iki 4 000 Lt, būtų sunkiai logiškai paaiškinamas įprastos praktikos kontekste. 2007 m. spalio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nėra sąlygos, jog sutartyje nurodyta akcijų pardavimo kaina bei teise gauti dividendus atsakovui yra kompensuojamas savininko paskirtas darbo užmokestis. Teismo vertinimu, aplinkybių visuma kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją buvus akcininko sprendimui dėl atlyginimo dydžio pakeitimo atsakovui. Todėl negalima pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmų dėl didesnio darbo užmokesčio nei nustatyta 2007 m. liepos 2 d. savininko sprendimu, išsimokėjimo, t. y. įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemiančių tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimu, tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimu bei pareigų veikti išimtinai juridinio asmens interesais pažeidimu (CK 2.87 str.). Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, ši atsakomybė negalima.
8. Teismas konstatavo, kad atsakovas nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. gavo 4000 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. 1 159 Eur) mėnesinį darbo užmokestį, tačiau negalima padaryti išvados, jog dėl tokio darbo užmokesčio paskaičiavimo bei išmokėjimo UAB „Riposta“ patyrė žalą, dėl kurios civilinė atsakomybė taikytina įmonės vadovui, t. y. negalima nustatyti nei atsakovo padarytos žalos fakto, nei jos dydžio (CK 6.249 str. 1 d.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei žalos atsiradimo fakto, teismas konstatavo bylai išspręsti reikšmingo priežastinio ryšio neegzistavimą.
9. Teismas sprendė, kad ieškovas negalėjo nežinoti apie sprendimą dėl atlyginimo dydžio pakeitimo atsakovui, o kadangi tokį sprendimą jis galėjo priimti vėliausiai iki 2007 m. spalio 9 d. (50 proc. akcijų perleidimas atsakovui), tai ši data laikytina ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinys paduotas 2016 m. sausio 25 d. jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, todėl esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties taikymą teismas laikė savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl sprendime padaryta neteisinga, nepagrįsta ir neteisėta išvada. Savininko valią dėl atlyginimo atsakovui nustatymo patvirtina byloje esantis savininko sprendimas, kuriuo atsakovui nustatytas 1 500 Lt atlyginimas. Atsakovui taip pat buvo perleista 50 proc. įmonės akcijų, suteikiančių jam teisę gauti dividendus, todėl atsakovo atlyginimas priklausė nuo jo veiklos rezultatų. Įmonės nepaskirstytasis pelnas 2014 m. sudarė 2 188 959 Lt, o 2015 m. nepaskirstytasis pelnas dar padidėjo 53 680 Eur suma. Todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad atsakovui atsisakyti direktoriaus pareigų UAB „Garbeta“ bei gaunamo 4 000 Lt atlyginimo ir sutikimas dirbti UAB „Riposta“ direktoriumi už 1 500 Lt atlyginimą būtų sunkiai logiškai paaiškinamas. Atsakovui nebuvo nustatytas 4 000 Lt darbo užmokestis UAB „Riposta“, dėl to nėra priimtas joks sprendimas ir dėl to nebuvo įmonės akcininkų susirinkimo.
2. Apeliantas įrodė, kad atsakovui buvo nustatytas 1 500 Lt darbo užmokestis, tai patvirtina 2007 m. liepos 2 d. savininko sprendimas. Apeliantas taip pat įrodė, kad atsakovas gavo didesnį nei 1 500 Lt darbo užmokestį. Atsakovas neįrodė faktinės aplinkybės, kad jam buvo nustatytas didesnis darbo užmokestis nei 1 500 Lt. Tariamas UAB „Riposta“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas padidinti atsakovui darbo užmokestį darant prielaidą, kad toks sprendimas ir protokolas buvo, buvo prarastas dėl atsakovo kaltės. Atsakovas nevykdė pareigos saugoti oficialius dokumentus – visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus. Atsakovo pateikta pozicija dėl dokumentų dingimo laikytina gynybine strategija ir siekiu išvengti civilinės atsakomybės taikymo.
3. Pažeista contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus. Taikant šią prezumpciją konstatuotina, kad visuotinio akcininkų susirinkimo ir sprendimo dėl darbo užmokesčio atsakovui padidinimo nebuvo. Be to, niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Atsakovas iš savo neteisėtų veiksmų (protokolo nesaugojimo ir neišsaugojimo) negali turėti procesinės naudos – negali turėti išimtinės teisės remtis liudytojų parodymais, siekiant įrodyti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo padidinti jam darbo užmokestį buvimą ir kt. Nėra netiesioginių tariamo protokolo sudarymą patvirtinančių įrodymų. Leidimas panaudoti liudytojų parodymus sprendimo padidinti atsakovui darbo užmokestį buvimo faktui įrodyti, atsižvelgiant į visuotinio akcininkų susirinkimo protokolui imperatyviųjų teisės normų keliamus reikalavimus tokio oficialaus dokumento formai ir saugojimui, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
4. Nepagrįsta teismo išvada dėl darbo sutarties Nr. 8 priedo susiuvimo ir sunumeravimo. Teismas galimai buvo suklaidintas dėl to, kad buvo surištas tik darbo sutarties priedas, nes surišta ir sunumeruota buvo atsakovo darbo sutartis su priedu, o ne vien darbo sutarties priedas. Darbo sutartis buvo surašyta ant vieno lapo iš abiejų pusių (lapo pirmoje pusėje lapo numerį nurodant „1“), o darbo sutarties priedas (lapo numeris nurodytas „2“) buvo surašytas tik ant vienos pusės, kitoje priedo pusėje, kuri buvo tuščia, darant įrašą „Surišta ir sunumeruota: 2 lapai“. Tokia dokumentų surišimo praktika yra įprasta. Įrašas „Surišta ir sunumeruota: 2 lapai“ buvo padarytas patvirtinant R. J. firmos „Riposta“ antspaudu, t. y. dar iki įmonės pertvarkymo į UAB „Riposta“. Darbo sutarties pakeitimai, kuriais atsakovui didinamas darbo užmokestis, buvo nesąžiningai prirašyti po to, kai darbo sutartis buvo surišta ir sunumeruota (po R. J. firmos „Riposta“ pertvarkymo į UAB „Riposta“) ir neuždedant UAB „Riposta“ antspaudo, nors matyti, kad prie kiekvieno ankstesnio darbo sutarties pakeitimo buvo dedamas R. J. firmos „Riposta“ antspaudas. Apeliantui šie „prirašymai“ nebuvo žinomi iki 2016 m. vasario 25 d., kai buvo gauti dokumentai pagal 2016 m. sausio 27 d. teismo išduotą liudijimą.
5. Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Nesant sprendimo padidinti atsakovui darbo užmokestį, senaties termino pradžia neskaičiuotina nuo jo galimo priėmimo momento. Ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes skaičiuotinas nuo 2016 m. vasario 25 d. Iš finansinės atskaitomybės dokumentų nebuvo matomas atsakovo atlyginimo dydis, nes juose nurodomas atlyginimas trims vadovams, o ne tik atsakovui. Todėl 2014 m. liepos 30 d. apeliantas, patikrinęs juridinių asmenų registre esančius įmonės finansinius dokumentus, nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. vasario 25 d. Iki šios datos apeliantas objektyviai negalėjo žinoti apie įmonei daromą žalą, nes nuo 2007 m. spalio mėn. nebuvo sušauktas nė vienas įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame būtų įtrauktas klausimas dėl atlyginimo vadovui keitimo.
6. Net ir laikant, kad apeliantas galėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą iš UAB „Riposta“ finansinės atskaitomybės aiškinamųjų raštų pastabų apie vidutinį vadovų skaičių per metus ir jiems bendrai išmokėtą sumą, tačiau apeliantas su dalimi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, įskaitant aiškinamuosius raštus, pirmą kartą susipažino tik 2014 m. liepos 30 d., juos patikrinęs juridinių asmenų registre. 2007, 2009, 2010 ir 2014 metų aiškinamuosiuose raštuose nėra informacijos apie vadovams mokėtą atlyginimą. Nustačius ieškinio senaties pradžios momentą 2014 m. liepos 30 d., ieškinio senatis vis tiek nėra praleista.
11. Atsakovas atsiliepime prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas rėmėsi įrodymų visuma, jų sąsajumu. Atsakovas nepatvirtino apelianto paaiškinimo, kad parduodamų akcijų kaina buvo nustatyta su sąlyga, jog atsakovas gaus 1 500 Lt atlyginimą ir dividendus. Toks susitarimas neaptartas ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje. Teisė į dividendus yra akcijų savininko turtinė teisė, kurią asmuo įgyja kartu su akcijomis. Įmonėje akcininkai nė karto nepriėmė sprendimo išmokėti akcininkams dividendus, dėl ko laikytina, kad nebuvo susitarimo vietoj didesnės algos gauti atlygį dividendų pavidalu. Teismas pagrįstai sprendė, kad buvo sprendimas dėl 4 000 Lt algos atsakovui nustatymo ir būtent toks susitarimas lėmė atsakovo sprendimą palikti direktoriaus postą UAB „Garbeta“. Be to, 4 000 Lt atlyginimas atsakovui pradėtas skaičiuoti, kai akcijos dar nebuvo perleistos atsakovui.
2. Atsakovas savo atsikirtimus įrodinėjo rašytiniais įrodymais: metinėmis finansinėmis atskaitomybėmis, iš kurių turinio galima buvo sužinoti apie įmonės vadovui mokamą atlygį, mokamų atlyginimų žiniaraščiais. Atsakovas pateikė savo darbo sutartį, kurioje padarytas įrašas apie atlyginimo pakeitimą. Byloje apklausta liudytoja paaiškino, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas įrašas, t. y. ji patvirtino, kad šis įrašas padarytas jos ranka, remiantis pateiktu savininko sprendimu dėl 4 000 Lt atlyginimo atsakovui nustatymo. Todėl teismas, spręsdamas dėl sprendimo dėl atlyginimo padidinimo buvimo, pagrįstai rėmėsi liudytojos parodymais.
3. Darbo sutarties lapai buvo susiūti pradėjus pildyti priedą. Tiek darbo sutarties blankas, tiek priedas buvo pildomi iš abiejų lapo pusių, todėl antros lapo pusės panaudojimas įrašams negali būti pripažįstamas nesąžiningu ar neteisėtu. Darbo sutarties antro lapo antrame puslapyje įrašai padaryti po to, kai 2007 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruota UAB „Riposta“ ir bendrovės direktoriumi tapo atsakovas, kurio žinioje buvo įmonės anspaudas. Tai, kad antspaudas neuždėtas, nedaro įrašo abejotinu, neteisėtu ar neturinčiu juridinės galios. Anspaudo nebuvimas ant ginčo pakeitimo paaiškinamas tuo, kad įrašą darė įgaliotas įmonės darbuotojas. Ant sutarties atsakovas pasirašė kaip darbuotojas, o ne kaip įmonės vadovas.
4. Pirminiame ieškinyje apeliantas teigė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo 2014 m. liepos 30 d., tačiau iki 2016 m. sausio 20 d. nieko nedarė. Patikslintame ieškinyje apeliantas teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2016 m. vasario 25 d. Po papildomų dokumentų gavimo pasikeitė tik apelianto prašomos priteisti žalos dydis, o ne pati žalos prigimtis. Atsižvelgiant į tai, kad 4 000 Lt atlyginimas atsakovui buvo skaičiuojamas iki akcijų dalies perleidimo atsakovui, apeliantas, būdamas visų akcijų savininkas iki 2007 m. spalio 9 d., galėjo įsitikinti dėl mokamo atsakovui atlyginimo. Ieškinio senatis turėtų būti siejama su pirmąja metine finansine atskaitomybe už 2007 m., kuri akcininkų susirinkimui turėjo būti pateikta vėliausiai iki 2008 m. gegužės 1 d. Taip pat apeliantas kaip 50 proc. akcijų savininkas turėjo teisę dėl eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo kreiptis į teismą, jeigu tokio susirinkimo nešaukė atsakovas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliantas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenurodo. Teisėjų kolegija ex officio jų neįžvelgia. Todėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas vertintinas apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo ribose.
14. Kaip minėta, apeliantas (įmonės akcininkas) teigia, kad atsakovas (įmonės vadovas) neteisėtai – nesant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo – gavo didesnį darbo užmokestį nei buvo jam nustatytas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai nurodė teisinį reglamentavimą (ABĮ, CK normas) dėl apelianto teisės kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškiniu, dėl darbo užmokesčio įmonės vadovui nustatymo tvarkos (visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas), vadovo atsakomybei nustatinėtinų sąlygų. Todėl teisėjų kolegija jo nekartoja, juo labiau, kai dėl to jokio ginčo tarp šalių faktiškai ir nėra.
15. Iš esmės ginčas tarp šalių yra dėl to, ar 2007 m. liepos 2 d. apelianto – individualios įmonės savininko nustatytas atsakovui 1 500 Lt per mėnesį atlyginimas nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu padidintas iki 4 000 Lt per mėnesį (tuomet jau individuali įmonė buvo pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę, vieninteliu akcininku iki 2007 m. spalio 9 d. buvo apeliantas, o nuo pastarosios datos šalys turėjo po 50 proc. akcijų). Tokio sprendimo į bylą nėra pateikta – apeliantas teigia, kad jokio sprendimo šiuo klausimu akcininkas/ai nebuvo priėmę, atsakovas nurodo, kad toks akcininko (apelianto) sprendimas buvo, tačiau, kaip ir kiti įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai, nėra išsaugoti (dingę). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, prieš vertinant faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, visų pirma pasisakytina dėl įforminto rašytine forma visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl vadovo atlyginimo padidinimo nebuvimo byloje reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui ir tokio sprendimo priėmimo fakto įrodinėjimo (ne)galimumo kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Dėl įrodinėjimo priemonių nagrinėjamoje byloje apeliacinio skundo motyvų kontekste

16. Akivaizdu, kad jei yra pateikiamas raštu įformintas visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, jog buvo priimtas sprendimas dėl atlyginimo vadovui nustatymo, ginčas dėl atlyginimo dydžio faktiškai nebegalimas, nebent būtų nustatyti kokie nors pagrindai tokio sprendimo pripažinimui neteisėtu. Tačiau nei įstatymuose, nei teisminėje praktikoje nėra nurodyta, kad tik taip (rašytine forma) įformintas sprendimas yra vienintelis leistinas įrodymas ir tik jo pateikimas į bylą gali patvirtinti visuotinio akcininkų susirinkimo įvykimo ir/arba priimto sprendimo faktus, o jo nebuvimas visais atvejais byloje savaime lemia besąlygišką išvadą, jog sprendimo nebuvo. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartyje  civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009 konstatuota, jog „... apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė esmine bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumą patvirtinančia aplinkybe rašytinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų padidinti bendrovės vadovo atlyginimą nebuvimo faktą. Pažymėtina, kad iš ieškinio reikalavimų buvusiam administracijos vadovui pagrindu nurodytų aplinkybių matyti, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad jis vienašališkai, be bendrovės akcininkų sprendimo, pasididino sau atlyginimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju tas faktas, jog nagrinėjant bylą nebuvo pateikta rašytinių visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl bendrovės vadovo atlyginimo padidinimo, savaime neįrodo, kad atsakovas pats vienašališkai nustatė sau didesnį atlyginimą“. Kitoje byloje kasacinis teismas, pažymėjęs, kad „...nors bendrovės akcininkai formaliai nepriėmė sprendimo dėl bendrovės vadovo atlyginimo dydžio, tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog jie žinojo apie vadovo atlyginimo dydį“, konstatavo, kad teismai pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, pareikšto nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006). Iš paminėtų kasacinio teismo nutarčių motyvų darytina išvada, kad tam tikrais atvejais ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo nepateikimas į bylą, bet net ir jo formalus nepriėmimas, jei akcininkai faktiškai yra pritarę gaunamam darbo užmokesčio dydžiui, per se nebūtinai lemia (tik) išvadą, kad vadovas padidintą darbo užmokestį gavo neteisėtai.
17. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad, esant paminėtai nutarties 15 punkte faktinei situacijai, atsakovas, teigdamas, jog jam buvo nustatytas didesnis darbo užmokestis, turi tai įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Kita vertus, apeliantas turi teisę, atsižvelgdamas į atsakovo teikiamus argumentus bei įrodymus, taip pat teikti savuosius, paneigiančius atsakovo teikiamus (apie šalių byloje teikiamus argumentus bei įrodymus, jų vertinimą konkrečiau bus pasisakyta žemiau nutartyje). Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006 pateiktų išaiškinimų tuo aspektu, kad rėmėsi, be kita ko, liudytojos V. T. parodymais, nors pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį rašytine forma sudarytino sandorio (visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo) sudarymo fakto negalima įrodinėti liudytojų parodymais. Be to, apeliantas taip pat teigia, kad byloje netaikytinos CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytos išimtys, kurioms esant liudytojų parodymais remtis vis tik galima. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pakankamo pagrindo visiškai sutikti su paminėtais apelianto argumentais.
18. Visų pirma, civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006 buvo nagrinėjamas ne analogiškas nagrinėjamai bylai klausimas, o sprendžiama dėl su trūkumais buvusio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo (nepasirašytas visų privalančių jį pasirašyti asmenų) vertinimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju 2007 m. spalio 1 d. apeliantas buvo vienintelis akcininkas, o pagal  ABĮ 29 straipsnio 1, 6 dalis tokiu atveju protokolas nerašomas, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams prilyginami vienintelio akcininko raštiški sprendimai (beje, byloje apklausta liudytoja V. T. ir nurodė, kad jai buvo pateiktas būtent vienintelio akcininko sprendimas su jame numatytu įgaliojimu jai pakeisti atsakovo darbo sutartį, o ne protokolas). Antra, apeliantas pagrįstai nurodo, kad toje byloje kasacinis teismas konstatavo, jog „teisinės (akcininkų priimtų sprendimų – teismo past.) neįforminimo pasekmės – visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais (CK 6.193 straipsnio 2 dalis)“. Tačiau šiuo gi atveju dar neaišku, ar iš tikrųjų nebuvo įforminto sprendimo – vien tik apeliantas teigia, kad sprendimo dėl darbo užmokesčio padidinimo nebuvo (taigi ir įforminimo negalėjo būti), o tiek atsakovas, tiek byloje apklausta liudytoja nurodo, kad sprendimas buvo įformintas ir pateiktas (tik neišlikęs). Trečia, minėtoje kasacinio teismo byloje visiškai nebuvo aptartas CK 6.193 straipsnio 6 dalies taikymo (ne)galimumas, šios normos taikymo negalimumą nurodo tik apeliantas savo apeliaciniame skunde. Ketvirta, bet kuriuo atveju toje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo faktas „.…gali būti įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis – šalių paaiškinimais, duotais raštu ar žodžiu, rašytiniais ir daiktiniais įrodymais...“, kas iš esmės koreliuoja ir su kasacinio teismo išaiškinimais, nurodytais šios nutarties 16 punkte.
19. Kaip minėta, apeliantas nurodo, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalyje suformuluotai nuostatai byloje negali būti taikomos išimtys, nurodytos to paties straipsnio 6 dalyje, nes atsakovas neįvykdė pareigos saugoti oficialius dokumentus ir dėl to negali turėti išimtinės teisės remtis liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija.
20. Visų pirma pažymėtina, kad net darant prielaidą, jog dokumentai neišsaugoti dėl būtent atsakovo kaltės, kas galėtų neleisti jam remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 2 punktas), tai savaime neeliminuoja kitų CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytų išimčių, dėl kurių leidžiama remtis liudytojų parodymais, taikymo galimybės apskritai. Antra, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, kad byloje yra rašytinių netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų – darbo sutartis, finansinės atskaitomybės dokumentai (CK 6.193 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Be to, atsižvelgtina į šalių tarpusavio santykius bei kitas svarbias aplinkybes, dėl kurių draudimas naudotis liudytojų parodymais nebūtų sąžiningas ir teisingas (CK 6.193 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad įmonėje yra tik du akcininkai (bylos šalys), taigi, tikėtina, kad pasitikėjimo pagrindu galėjo tartis ir be itin griežto susitarimų įforminimo, juo labiau, kad vėliau ne vienerius metus pasitikėjo vienas kitu ne tik šioje įmonėje, bet ir kitoje (UAB „Garbeta“), kurioje taip pat buvo akcininkai ir tik kuriai bankrutavus kilo susipriešinimas. Nors atlyginimo atsakovui padidinimo metu apeliantas formaliai buvo vienintelis akcininkas, tačiau jau tuomet buvo tariamasi dėl dalies akcijų perleidimo atsakovui, kas po savaitės ir buvo padaryta. Byloje nėra jokių duomenų, kad įrašus atsakovo darbo sutartyje V. T. liepė daryti atsakovas, tokios aplinkybės neįrodinėjo ir pats apeliantas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, šalims teikiant priešingus aiškinimus dėl sprendimo padidinti darbo užmokestį (ne)buvimo, reikšmingų įrodymų teikimo, siekiant nustatyti objektyvią (ar bent labiau tikėtiną) tiesą, galimybės susiaurinimas neapklausiant liudytojos, kuri darė įrašus darbo sutartyje, neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo principų, juo labiau, kai ta liudytoja jau kelerius metus nedirba įmonėje ir dėl to nėra kaip nors saistoma nė su viena iš šalių.
21. Neabejotina, kad atsakovas turėjo pareigą išsaugoti visus įmonės dokumentus, už jos pažeidimą jam gali būti taikoma atitinkama atsakomybė, tačiau tai savaime nei patvirtina, nei paneigia sprendimo dėl darbo užmokesčio padidinimo (ne)buvimo fakto. Pažymėtina, kad apeliantui ginčo išsprendimą savo skunde siejant su dokumentų neišsaugojimo fakto reikšmingumu, tektų daryti netgi priešingą jo paties teikiamam aiškinimui (kad sprendimo padidinti darbo užmokestį atsakovui nebuvo apskritai) išvadą – sprendimas tarp kitų dokumentų buvo, tačiau apeliantas jo/jų neišsaugojo. Tas pat pasakytina apie apelianto argumentus teigiant, jog įrodymų visumos šioje byloje vertinimui, atsakovui slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti reikšmingus įrodymus ir aplinkybes, taikytina contra spoliatorem prezumpcija. Akivaizdu, kad tokia prezumpcija negali būti taikoma apskritai neegzistuojančiam dokumentui. Todėl taikant tokią prezumpciją taip pat tektų daryti išvadą, kad, priešingai nei aiškina apeliantas (sprendimo nebuvo), vienoks ar kitoks sprendimas vis tik buvo, tik atsakovas sąmoningai vengia jį pateikti.

Dėl į bylą pateiktų įrodymų ir jų vertinimo

22. Prieš vertinant kitus konkrečius byloje esančius įrodymus, pasisakytina dėl apelianto aiškinimo apie atlyginimo dydžio atsakovui nustatymo motyvus įtikinamumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo atsisakymas UAB „Garbeta“ direktoriaus pareigų bei gaunamo 4 000 Lt atlyginimo ir sutikimas dirbti UAB „Riposta“ direktoriumi už 1 500 Lt atlyginimą, nepasiekus susitarimo dėl atlyginimo padidinimo iki 4 000 Lt, būtų sunkiai logiškai paaiškinamas įprastos praktikos kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, toks situacijos vertinimas iš tikrųjų visiškai atitinka asmens elgesio keičiant darbo pobūdį logiką, išskyrus atvejus kai asmuo nebegali dėl kokių nors priežasčių dirbti ankstesnėje darbovietėje, yra kitų svarbių priežasčių, dėl kurių asmuo pageidauja dirbti konkretų darbą arba tegali dirbti tik mažiau apmokamą darbą, mažesnis atlyginimas yra kompensuojamas kitomis asmeniui svarbiomis vertybėmis ar būdais ir pan. Apelianto aiškinimo, kad tokį atsakovo elgesį lėmė galimybės, apeliantui perleidus 50 proc. akcijų, gauti didelius dividendus, pagrįstumas, kolegijos vertinimu, yra daugiau nei abejotinas: pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nėra jokių užuominų apie šio sandorio sudarymo apskritai ar galimybės gauti dividendus konkrečiai sąsajas su atsakovo darbo užmokesčiu; antra, tikimybės gauti dividendus kriterijaus svarba asmens apsisprendimui gauti mažesnį darbo užmokestį menkai tikėtina iš esmės – jei vienais metais yra tikimybė gauti dividendus, tai dar visiškai negarantuoja dividendų ateityje. Šiame kontekste pastebėtina, kad liudytoja V. T. nurodė, kad tiek ji, dirbdama įmonėje, tiek įmonės pardavimų vadovas  gaudavo didesnį nei 1 500 Lt darbo užmokestį, tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., 139–171), kas taip pat leistų daryti labiau įprastos verslo praktikos požiūriu įtikinamas prielaidas, kad vadovo darbo užmokestis turėtų būti bent jau ne mažesnis už šių asmenų darbo užmokestį.
23. Iš į bylą pateiktų įmonės finansinės atskaitomybės aiškinamųjų raštų, kuriuose nurodyta, jog jie patvirtinti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, matyti, kad 2008 m. trims įmonės vadovams buvo priskaičiuota 100 843 Lt darbo užmokesčio suma, kai 2007 m. buvo tik 38 959 Lt, t. y. 2008 m. daugiau nei du su puse karto lyginant su 2007 m. (1 t., b.l. 103). Jau vien iš šios aplinkybės galima daryti išvadą, kad darbo užmokestis 2008 m. vadovams žymiai išaugo ir tai buvo atspindėta įmonės finansiniuose dokumentuose. Beje, nepaisant to, kad visuotinio akcininkų susirinkimų sprendimų, kuriais tvirtinta finansinė atskaitomybė, taip pat nėra (kaip ir sprendimo dėl darbo užmokesčio padidinimo), apeliantas finansinės atskaitomybės dokumentų nekvestionuoja ir jais remiasi ieškinyje. Todėl dar tuomet vien jau iš šių duomenų apeliantas galėjo žinoti apie taip išaugusį vadovų darbo užmokestį 2008 m. ir jo aiškinimas, kad apie atsakovo darbo užmokestį jis sužinojęs tik 2016 m. pradžioje, t. y. po aštuonerių metų, teisėjų kolegijos nuomone, mažai tikėtinas. Juo labiau turint galvoje šalių ilgalaikius draugiškus (ar bent jau nekonfliktinius) santykius abiejose bendrovėse, kuriose buvo po 50 proc. akcijų turinčiais  akcininkais. Pažymėtina ir tai, kad iš kitų finansinės atskaitomybės aiškinamųjų raštų matyti, jog nuo 2008 m. vadovams priskaičiuotos sumos iš esmės buvo tokios pat kaip ir 2008 m. – šiek tiek virš 100 000 Lt. Todėl net tuo atveju, jei apeliantas būtų nepastebėjęs staiga išaugusio darbo užmokesčio vadovams sumos 2008 m., tai bent jau iš vėlesnių metų dokumentų nors kartą galėjo pastebėti, kad trijų vadovų darbo užmokestis atsakovui nustatyto 1 500 Lt darbo užmokesčio kontekste (atsakovo darbo užmokestis per metus nesiektų nė 20 000 Lt) yra neproporcingai didelis. Jokių įrodymų, jog per aštuonerių metų laikotarpį iki konflikto apelianto teisės buvo varžomos nesuteikiant galimybės susipažinti bent su kokiais nors įmonės dokumentais ar kaip nors kitaip, jis nepateikė ir netgi neteigia.
24. Iš liudytojos V. T. parodymų matyti, kad jai buvo pateiktas vienintelio akcininko sprendimas, kurio pagrindu ir pagal kuriame esantį jai įgaliojimą ji padarė įrašą darbo sutarties priede apie darbo užmokesčio padidinimą atsakovui. Kitaip tariant, nei ji nenurodė, nei kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad liudytoja padarė tai savo iniciatyva ar liepiama atsakovo. Kaip minėta, netikėti įmonėje nebedirbančios liudytojos parodymais nėra pagrindo, o ir pats apeliantas nenurodo jokių argumentų, kodėl jais nebūtų galima tikėti  (pirmiau nurodyta, jog jis kvestionuoja tik galimumą remtis liudytojų parodymais).
25. Apeliantas nurodo, kad remtis V. T. įrašu atsakovo darbo sutarties priedo lapo antroje pusėje negalima (pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi), nes jis atskirai nepatvirtintas įmonės antspaudu,  todėl, apelianto nuomone, padarytas po to, kai du atsakovo darbo sutarties ir priedo lapai jau buvo surišti ir sunumeruoti. Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo pripažinti, kad tokia interpretacija yra negalima, ir dėl to ji neignoruotina. Kita vertus, atsakovas šiuo aspektu nurodo, kad atskiri lapai – tiek darbo sutartis, tiek jos priedas – buvo pildomi iš abiejų pusių, todėl priedo lapo antroje pusėje įrašai yra padaryti teisėtai ir pagrįstai. Toks aiškinimas taip pat nelaikytinas visiškai neįtikinamu. Kitaip tariant, šiuo aspektu šalių aiškinimų įtikinamumas yra panašaus lygmens. Tačiau, darant galutines išvadas aptariamu aspektu, šios nutarties 21–23 punktuose nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, daro apelianto versiją pakankamu laipsniu mažiau tikėtiną, nes kitų jokių, nors ir netiesioginių, įrodymų jos patvirtinimui nėra. Tai, kad priedo įrašas apie padidintą darbo užmokestį atskirai nėra patvirtintas įmonės antspaudu, tokios išvados, turint omenyje V. T. parodymus apie jo padarymo aplinkybes, nepaneigia. 
26. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, kt.). Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-611/2016 ir kt.).
27. Minėtų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste, atsižvelgiant į pirmiau nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog sprendimas dėl darbo užmokesčio atsakovui padidinimo ar – bet kuriuo atveju – akcininko pritarimas tam buvo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas jam mokėtą padidintą darbo užmokestį gavo neteisėtai.

Dėl ieškinio senaties

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys taip pat negali būti tenkinamas ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, kurio eigos pradžia laikė 2007 m. spalio 9 d. Tačiau toks ieškinio senaties termino praleidimo, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui visiškai atmesti, taikymas, teisėjų kolegijos nuomone, galėtų būti priimtinas tuo atveju jei byloje būtų pareikštas reikalavimas pripažinti neteisėtu visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, o ne esant pareikštam reikalavimui dėl žalos, padarytos tęstinio pobūdžio veiksmais, atlyginimo (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).
29. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti, todėl teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog teisės pažeidimo apskritai nebuvo, klausimai, susiję su ieškinio senaties termino taikymu, neiškyla.
30. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias  įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, bei padarė teisingas išvadas. Todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo 800 Eur išlaidų. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, o patirta išlaidų suma neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodytų rekomendacijų 8.11 punkte nustatytos maksimalios priteistinos sumos, iš apelianto priteistina ieškovui 800 Eur už advokato pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

           Priteisti iš ieškovo R. J. atsakovui D. M. 800 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                              Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus