Civilinė byla Nr. 2A-1523/2012
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00797-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.; 35.6.1. 121.21.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nomino“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrovita“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4991-823/2011 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nomino“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrovita“, patikslintą ieškinį atsakovui Trans Farm Ltd, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „EDP Group“ ir akcinė bendrovė SEB bankas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Nomino“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2009 m. rugpjūčio 12 d. Laidavimo sutartį (toliau tekste – Laidavimo sutartis), sudarytą tarp atsakovo ir ieškovo, kuria ieškovas visu savo turtu laidavo už trečiojo asmens UAB „EDP Group“ (šiuo metu bankrutavusi UAB „EDP Group“) prievolės, pagal 2006 m. liepos 12 d. paskolos sutartį (toliau tekste – Paskolos sutartis), įvykdymą, negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnyje ir 6.66 straipsnyje numatytais pagrindais.
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. liepos 12 d. tarp atsakovo ir UAB „Edfermus projektai” (2007 m. pavadinimas pakeistas į UAB „EDP Group”) buvo sudaryta Paskolos sutartis, pagal kurią UAB „EDP Group“ buvo suteikta 1 648 000 EUR (ekvivalentas 5 690 214,40 LTL) paskola. Paskola turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip 2008 m. liepos 14 d. 2006 m. rugsėjo 15 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „EDP Group” įsigijo 100 proc. ieškovo akcijų ir tapo vieninteliu bendrovės akcininku.
Laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. sausio 2 d. UAB „EDP Group” ir ieškovas sudarė penkias paskolos sutartis, pagal kurias ieškovui buvo suteikta 5 608 200 Lt dydžio paskola.
2006 m. spalio 31 d. ieškovas ir trečiasis asmuo AB SEB bankas sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovui suteiktas 9 200 000 Lt kreditas. Už įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą laidavo trečiasis asmuo UAB „EDP Group“. Prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymas taip pat buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka ir ieškovo bei UAB „Tauras“ akcijų įkeitimu. 2009 m. balandžio 1 d. AB SEB bankas kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo pagal paminėtą kreditavimo sutartį solidariai iš UAB „EDP Group“ ir ieškovo. 2009 m. rugpjūčio 12 d., t.y. praėjus daugiau kaip metams po Paskolos sutartyje nurodyto paskolos grąžinimo termino pabaigos, tarp atsakovo ir ieškovo buvo sudaryta Laidavimo sutartis. Laidavimo sutartimi ieškovas visu savo turtu užtikrino ir laidavo atsakovui už UAB „EDP Group“ įsipareigojimus pagal 2006 m. liepos 12 d. Paskolos sutartį. 2010 m. balandžio 8 d. ieškovo direktorė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Bankroto byla ieškovui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi.
Ieškovo administratorius, įvertinęs 2009 m. rugpjūčio 12 d. Laidavimo sutartį, jos sudarymo aplinkybes, teigia, kad Laidavimo sutarties sudarymas prieštaravo ieškovo interesams. Laidavimo sutartis buvo sudaryta ne Paskolos sutarties sudarymo metu, bet praėjus daugiau kaip 3 metams po paskolos suteikimo ir jau pasibaigus paskolos gražinimo terminui. Be to, Laidavimo sutartis buvo sudaryta po to, kai buvo suėjęs kredito grąžinimo terminas didžiausiam ieškovo kreditoriui AB SEB bankui, ir ieškovas nebegalėjo atsiskaityti pagal prisiimtas prievoles. Nepaisant to, ieškovas laidavo už trečiojo asmens - savo akcininko, UAB „EDP Group” prievoles. Ieškovo administratoriaus teigimu, įmonė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, kadangi Paskolos sutartyje nėra numatytas ieškovo įsipareigojimas ateityje laiduoti už UAB „EDP Group” prievoles atsakovui. Ginčijamo sandorio metu ieškovo pradelstų įsipareigojimų AB SEB bankui dydis viršijo 50 procentų į įmonės balansą įrašyto turto vertės, ir tai, ieškovo administratoriaus teigimu, pagrindžia, kad ieškovas turėjo rimtų finansinių problemų ir Laidavimo sutarties sudarymas buvo ieškovui finansiškai nenaudingas, kadangi ieškovas prisiėmė 1 648 000 EUR dydžio įsipareigojimą trečiojo asmens naudai negaudamas jokios ekvivalentinio dydžio naudos. Ieškovo administratoriaus teigimu, atsakovui buvo žinoma apie sunkią ieškovo finansinę būklę ir tai, kad vienintelis ieškovo turtas yra įkeistas kreditoriui, kurio prievolės įvykdymo terminas jau yra suėjęs, todėl sudarydamas ginčo sandorį su ieškovu elgėsi nesąžiningai.
Iš atsakovo gavęs 5 690 214,40 Lt dydžio paskolą, trečiasis asmuo UAB „EDP Group“ gautas lėšas perskolino ieškovui. Ieškovo administratoriaus teigimu, tokiu būdu ieškovas prisiėmė prievolę grąžinti netiesiogiai iš atsakovo gautą paskolą du kartus, t.y. pagal paskolos sutartis su UAB „EDP Group“ bei pagal Laidavimo sutartį su atsakovu. Sudarius Laidavimo sutartį UAB „EDP Group“ skola atsakovui nebuvo perkelta ieškovui (kaip asmeniui, kuris buvo galutinis paskolos gavėjas), taip pat nebuvo atlikta novacija vieną prievolę pakeičiant kita prievole, t.y. suteikus laidavimą pirminio paskolos davėjo naudai nesibaigė ieškovo prievolė grąžinti paskolą UAB „EDP Group“. Ieškovo manymu, Laidavimo sandoris buvo sudarytas siekiant užsitikrinti kreditorių balsų daugumą ieškovo bankroto procese, nes ieškovo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui buvo pateikti tvirtinti tiek atsakovo, tiek ir trečiojo asmens UAB „EDP Group“ kreditoriniai reikalavimai. Ieškovo administratoriaus teigimu, išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad ginčijamas sandoris prieštarauja įmonės tikslams ir interesams, todėl turi būti pripažintinas negaliojančiu ir pažeidžiančiu kreditorių teises CK 6.66 straipsnio 1 dalies ir CK 1.82 straipsnio tvarka.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad, sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliana tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Kadangi ieškovas reikšdamas ieškinį tik siekia pripažinti sandorį negaliojančiu, ir neturi tikslo patenkinti savo reikalavimą, todėl toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas. Atsakovo teigimu, ieškovas neturi teisės ginčyti Laidavimo sutarties CK 6.66 straipsnio pagrindu taip pat ir dėl to, kad ginčijamas sandoris kreditorių interesų nepažeidė. Laidavimo sutartis nepažeidžia ir negali pažeisti ieškovo kreditoriaus AB SEB banko teisių ir teisėtų interesų, nes AB SEB banko reikalavimai yra užtikrinti hipoteka, taigi AB SEB bankas laikytinas privilegijuotu kreditoriumi, kurio reikalavimai bus tenkinami iš AB SEB banko naudai įkeisto turto pardavimo. Be to, piniginės lėšos kuriuos buvo paskolintos UAB „EDP Group”, vėliau buvo perskolintos ieškovui, t.y., ieškovas gavo pinigines lėšas paskolos sutarčių pagrindu visai laidavimo sumai. Ieškovas elgėsi sąžiningai, pinigines lėšas gavo, šių lėšų, gautų pagal paskolos sutartis su UAB „EDP Group“, negrąžino, todėl pateikė šiai sumai laidavimą pagrindinio kreditoriaus naudai.
Atsakovas papildomai nurodė, kad Laidavimo sutarties galiojimo klausimas apskritai nebegali būti keliamas, kadangi šis klausimas jau yra teismo išspręstas patvirtinant atsakovo reikalavimą ieškovo bankroto byloje. Reikalavimas buvo tvirtinamas bankroto administratoriui jį ginčijant, taigi byla buvo nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo yra įsiteisėjusi.
Trečiasis asmuo AB SEB bankas ieškinį palaikė. Banko nuomone, ginčo sandoriu pažeisti visų ieškovų kreditorių interesai, nes mažinama jų galimybė gauti savo reikalavimo patenkinimą. Be to, laidavimo sutartis pažeidė draudimą laiduoti už trečiuosius asmenis be banko sutikimo, numatytą ieškovo ir AB SEB bankas sudarytoje kredito sutartyje.
Trečiojo asmens BUAB „EDP Group“ atstovas paaiškino, kad ginčo sandorio sudarymo aplinkybės jam nėra žinomos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad ginčijamos Laidavimo sutarties teisėtumo ir galiojimo klausimas jau išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, patvirtinant atsakovo reikalavimą ieškovo bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš teismo nutarties, kuria patvirtintas atsakovo reikalavimas, akivaizdu, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tvirtindamas šį reikalavimą, Laidavimo sutarties teisėtumo klausimo neanalizavo konstatuodamas, kad iki kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimo nagrinėjimo pradžios Laidavimo sutartis teismine tvarka nėra nuginčyta ir dėl šios priežasties nėra pagrindo atsisakyti tokį reikalavimą tvirtinti.
Teismas spręsdamas dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.82 straipsnio pagrindu nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad Laidavimo sutartis būtų sudaryta pažeidžiant ieškovo valdymo organų kompetenciją, ar kad šis sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad Laidavimo sutarties sudarymu buvo padvigubinta jo prievolė, kadangi ieškovui įvykdžius Laidavimo sutartimi prisiimtas prievoles, jis įgytų reikalavimo teisę UAB „EDP Group“. Ieškovo reikalavimo dydis atitiktų UAB „EDP Group“ reikalavimo ieškovui dydį, ir šalys turėtų galimybę įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Vien tos aplinkybės, kad laidavimo sandoris yra neatlygintinas ir sudarytas suėjus pagrindinės prievolės įvykdymo terminui nesudaro pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu.
Teismas pažymėjo, kad esminė actio Pauliana taikymo sąlygą – kreditoriaus teisių pažeidimas, kurį privalo įrodyti ieškovas. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kas dar be AB SEB banko buvo ieškovo kreditoriais ginčijamo sandorio sudarymo metu, todėl laikė, kad ieškovas neįrodė kreditorių teisių pažeidimo, kaip būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos. Teismo vertinimu, AB SEB bankas teisės ginčo sandoriu negalėjo būti pažeistos atsižvelgiant į tai, kad banko reikalavimai bus tenkinami iš jam įkeisto bendrovės turto pirmiau už kitus kreditorius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas BUAB „Nomino“ atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo pripažinti ginčijamą Laidavimo sutartį sudarytą pažeidžiant ieškovo teises ir prieštaraujant įmonės tikslams. Apelianto teigimu, teismas nevertino faktinių aplinkybių viseto ir neatsižvelgė į tai, kad Laidavimo sutartis buvo sudaryta tada, kai tapo aišku, kad apeliantas turi finansinių sunkumų ir nebesugeba atsiskaityti su savo didžiausiu finansiniu kreditoriumi - AB SEB banku; sudarant laidavimo sutartį atsakovui buvo žinoma, kad UAB „EDP Group“ paskolinti pinigai buvo perskolinti apeliantui, todėl UAB „EDP Group“ pagal savarankišką paskolos sutartį taip pat turės teisę reikalauti, kad atitinkama suma būtų grąžinta; apeliantas neprivalėjo sudaryti Laidavimo sutarties, nes Laidavimo sutarties sudarymas nebuvo būtina paskolos suteikimo sąlyga; Laidavimo sutartis buvo sudaryta jau po to, kai buvo pasibaigęs paskolos grąžinimo terminas ir paskola nebuvo grąžinta, o tai reiškė, kad atsakovas suprato, kad realiai paskolą turės grąžinti apeliantas.
2. Teismas neteisingai vertino apelianto nurodytus argumentus dėl ginčijamo sandorio žalingumo įmonei. Teismas nurodė, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad Laidavimo sutartimi buvo padvigubinta ieškovo prievolė, kadangi ieškovui kaip laiduotojui įvykdžius pagrindinė prievolę už UAB „EDP Group“, ieškovas įgytų reikalavimą į UAB „EDP Group“, todėl šalys turėtų priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kuriuos galėtų įskaityti. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymas bankroto procese yra draudžiamas remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu. Todėl apelianto vertinimu, neteisingas materialinių teisės normų taikymas, sąlygojo nepagrįstą teismo išvadą, kad ginčijamas sandoris neprieštaravo įmonės tikslams ir interesams.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamas Laidavimo sandoris negali būti nuginčytas actio Pauliana pagrindu, kadangi nėra kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygos. Apeliantas pažymi, kad BUAB „Nomino" kreditoriais yra ne tik AB SEB bankas, bet taip pat ir UAB „EDP Group“, VSDF Vilniaus skyrius, UAB „Vidimus", Įmonių bankroto valdymo departamentas. Tiek apelianto, tiek ir kitų kreditorių teisių pažeidimu pripažintina situacija, kai du susiję asmenys vienos perskolintos paskolos pagrindu įgyja dvigubą balsų skaičių, ir jų balsų skaičius yra lemiantis priimant visus sprendimus dėl bankrutuojančios bendrovės turto masės formavimo ir dalinimo.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai protokoline nutartimi atmetė atsakovo pateiktą prašymą nagrinėti ginčą ieškovo bankroto byloje, kurioje yra surinkti visi su UAB „EDP Group“ ir atsakovo kreditoriniais reikalavimais susiję įrodymai, taip pat įrodymai, susiję su kitų ieškovo kreditorių reikalavimais.
Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Nomino“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“, apeliacinį skundą atsakovas Trans Farm Ltd prašo palikti galioti 2011 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priteisti iš apelianto atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apelianto teiginiai, kad teismas nevertino visų aplinkybių, pagrindžiančių ieškinio reikalavimų pagrįstumo, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas pažymi, kad apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nepagrindė bei nepateikė jokių argumentų, kurie leistų spręsti dėl Laidavimo sutarties negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu, todėl atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
2. Ieškovas reikšdamas ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apelianto kreditoriai ginčo sandorio sudarymo metu turėjo suėjusią reikalavimo teisę. Todėl atsakovo vertinimu, vien tik deklaratyvus rėmimasis ieškovo specialiu teisiniu statusu - bankrutavusios įmonės teisiniu statusu, nenurodant, kokie kreditoriai ir kokia apimtimi turėjo suėjusias reikalavimo teises į ieškovą ginčijamų sandorių sudarymo metu, negali būti pagrindu tenkinti tokio pobūdžio ieškinį.
Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Nomino“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“, apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo ieškovo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti 2011 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, papildomai pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad ginčijama Laidavimo sutartis ir ja sukurta situacija, leidžianti iš apelianto reikalauti grąžinti tą pačią sumą du kartus, nepažeidžia apelianto kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Pažeidimu laikytina situacija, kai du susiję asmenys vienos perskolintos paskolos pagrindu įgyja dvigubą balsų skaičių, ir jų balsų skaičius yra lemiantis priimant visus sprendimus dėl bankrutuojančios bendrovės turto masės formavimo ir dalinimo. Tai akivaizdžiai pažeidžia kitų kreditorių interesus, kadangi jų balsų svertinė reikšmė atitinkamai mažėja.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą nusprendė, kad apeliantas nepateikė įrodymų leidžiančių teigti, kad ginčijama Laidavimo sutartis prieštarauja juridinio asmens tikslams, numatytiems įstatuose, todėl laikė, kad nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu. Apeliantas nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo išvada.
Teisėjų kolegija susipažinusi su civilinės bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvais sprendžia, kad faktinės aplinkybės byloje yra nustatytos ir aiškios, ginčo dėl jų nėra. Ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, 2009 m. rugpjūčio 12 d. Laidavimo sutarties sudarymas prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 str.).
CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, pagal kurią sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. tarp apelianto ir atsakovo buvo sudaryta ginčijama Laidavimo sutartis, kuria apeliantas, kaip solidarusis skolininkas, laidavo visu savo turtu už trečiojo asmens UAB „EDP Gruop“ (kuriam priklausė 100 proc. apelianto akcijų) prievoles pagal 2006 m. liepos 12 d. Paskolos sutartį (t 1, b.l. 27-34, 38-41). Laidavimo sutartimi apeliantas laidavo ne tik už pagrindinės prievolės įvykdymą, t.y. 1 648 000 Eur (5 690 214,40 Lt) dydžio paskolos grąžinimą, bet ir už UAB „EDP Gruop“ nesumokėtas palūkanas ir netesybas (t 1, b.l. 27).
Atsakovo teigimu, sandoriai, kuriais viena įmonė laiduoja už kitos, susijusios, įmonės prievolių vykdymą, yra įprasta verslo praktika, kuri nesikerta su įmonės veiklos tikslais numatytais jos įstatuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas klausimus, susijusius su įmonės veiklos tikslams prieštaraujančių sandorių galiojimu, yra nurodęs, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų (CK 2.34 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). UAB „Nomino“ įstatų (toliau – Įstatai) 2.1. punktas numato, kad bendrovės tikslas yra „vykdyti ir plėtoti bet kurią įstatymų nedraudžiamą komercinę, ūkinę ar pramoninę veiklą siekiant gauti pelno“ (t 1, b.l. 227). Minėtas Įstatų punktas apibrėžia pagrindinį įmonės veiklos tikslą, t.y. gauti pelną iš įmonės vykdomos veiklos. Pažymėtina, kad Įstatų 2.2. punktas taip pat numatė, kad aukščiau nurodytas bendrovės veiklos tikslas „neriboja bendrovei užsiimti nekomercine veikla, atlikti veiksmus ir (arba) sudaryti sandorius, kuriais nesiekiama ar negaunama pajamų ir pelno“ (t 1, b.l. 227). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs apelianto veiklos tikslus, sprendė, kad ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymas įstatų nėra draudžiamas, neprieštarauja įmonės veiklos tikslams ir įprastai verslo praktikai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, sudarymas nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas savaime yra teisėti veiksmai, nors jie ir būtų ekonomiškai nenaudingi, tačiau visais atvejais sprendžiant, ar sandoris neprieštarauja įmonės veiklos tikslams būtina atsižvelgti ne tik į sandorio sudarymo teisėtumą įprastomis verslo sąlygomis, bet ir į konkretaus sandorio sudarymo faktines aplinkybes, įvertinant sandorio tikslus, realias galimybes vykdyti prisiimtas prievoles. Teisėjų kolegijos vertinimu Įstatų 2.2. punkto, kuriuo įtvirtinta įmonės teisė sudaryti ir nekomercinius sandorius, negalima aiškinti plečiamai ir traktuoti, kad bet kokių nekomercinių sandorių sudarymas neprieštarauja įmonės veiklos tikslams. Minėta nuostata turi būti aiškinama kaip leidžianti įmonei sudaryti sandorius, kurias nesiekiama pajamų ar pelno (pvz. paramos teikimas), tačiau bet kokiu atveju jais neturi būti sudaroma grėsmė įmonės finansiniam stabilumui ar prisiimamai akivaizdžiai nuostolingi įsipareigojimai. Todėl ginčijamo sandorio sudarymo teisėtumo klausimą teisėjų kolegija vertina per pagrindinį įmonės veiklos tikslą, t.y. pelno siekimą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymo faktinės aplinkybės verčia abejoti sudaryto sandorio tikslingumu. Remiantis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad Paskolos sutartis tarp atsakovo ir UAB „EDP Group“ sudaryta 2006 m. liepos 12 d. (t 1, b.l. 29-34), tuo tarpu ginčijama Laidavimo sutartis sudaroma praėjus trims metams nuo Paskolos sutarties sudarymo, t.y. 2009 m. rugpjūčio 12 d. (t 1, b.l. 27-28). UAB „EDP Group“ įsipareigojo 1 648 000 Eur paskolą grąžinti iki 2008 m. liepos 14 d., tačiau trečiasis asmuo savo įsipareigojimų neįvykdė, ir apeliantas laidavo jau pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, t.y. prisiėmė neabejotiną pareigą vykdyti prievolę. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Laidavimo sutartis sudaroma pasibaigus pagrindinės prievolės vykdymo laikui, nesudaro pagrindo teigti, kad Laidavimo sutarties sudarymas buvo draudžiamas ir prieštaravo apelianto veiklos tikslams. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada būtų pagrįsta tuo atveju, jei įvertinus apelianto finansinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, būtų pakankamas pagrindas teigti, kad įmonė yra finansiškai pajėgi įvykdyti prisiimtą prievolę. Be to, tokios prievolės prisiėmimas turėtų būti grindžiamas ekonomine logika. Tačiau nagrinėjamu atveju bylos medžiaga suponuoja priešingą išvadą. Apeliantas 2006 m. spalio 31 d. su AB SEB banku buvo sudaręs Paskolos sutartį, kuria apeliantui buvo suteikta 8 199 999,97 Lt paskola (t 1, b.l. 42). Minėtos paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2008 m. lapkričio 5 d., tačiau apeliantas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, t.y. paskolos negrąžino, dėl ko apelianto kreditorius AB SEB bankas 2009 m. balandžio 1 d. kreipėsi į teismą dėl skolos iš apelianto priteisimo (t 1, b.l. 42). Prievolės pagal minėtą Paskolos sutartį įvykdymui apeliantas buvo įkeitęs praktiškai visą turtą (t 1, b.l. 236-239), duomenų apie papildomo turto įgijimą iki ginčijamo sandorio sudarymo byloje nepateikta. Apelianto įmonės balansas už 2009 metus patvirtina, kad apeliantas 2009 metų laikotarpiu turėjo turto 11 557 690 Lt sumai, o jo prisiimti įsipareigojimai AB SEB bankui sudarė 8 199 999,97 Lt (t 1, b.l. 65-66), tačiau nepaisant to, kad įmonės įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto vertės, ir įmonė buvo praktiškai nemoki, apeliantas 2009 m. rugpjūčio 12 d. Laidavimo sutartimi prisiima įsipareigojimus 1 648 000 Eur (5 690 214,40 Lt) sumai, nors realių galimybių vykdyti papildomai prisiimtas prievoles neturėjo. Be to, šalys nepateikė įtikinamų paaiškinimų, kurie pagrįstų tokio laidavimo sandorio sudarymo motyvus, neaišku, kokios tiesioginės ar netiesioginės naudos iš tokio sandorio galėjo gauti tiek ieškovas UAB „Nomino“, tiek ir 100 procentų šios bendrovės akcijų savininkas UAB „EDP Group“.
Esant išdėstytomis aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, kad nors tarp šalių sudarytas Laidavimo sandoris ir nedraudžiamas esant įprastoms verslo sąlygoms, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau atsižvelgiant į apelianto finansinę būklę ir į prievolę už kurią laiduota (buvo laiduota už jau pradelstos prievolės įvykdymą), toks laidavimas buvo akivaizdžiai nenaudingas, netgi nuostolingas įmonei ir prieštaravo pagrindiniam jos veiklos tikslui.
Be to aplinkybę, kad apeliantas sudarė akivaizdžiai nenaudingą, tuo pačių ir prieštaraujantį jo veikos tikslams sandorį, patvirtina tai, kad apelianto direktorė praėjus 8 mėnesiams nuo ginčo sandorio sudarymo, t.y. 2010 m. balandžio 8 d., kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo (t 1, b.l. 51-52). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors tiesioginio priežastinio ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymo ir apelianto nemokumo ryšio negalima nustatyti, tačiau išdėstytos aplinkybės ir bylos medžiaga neginčijamai įrodo, jog sudaryta sutartis prieštaravo įmonės veiklos tikslams, buvo beviltiška dėl galimybių ją įvykdyti nebuvimo, bei neturėjo net ir hipotetinės galimybės duoti naudą įmonei.
Atsakovas bei trečiasis asmuo UAB „EDP Group“ teigė, kad UAB „EDP Gruop“ pagal 2006 m. liepos 12 d. Paskolos sutartį gautas lėšas perskolino apeliantui, todėl laikė, kad apeliantas gavo pinigines lėšas visai laidavimo sumai, t.y. turėjo ekonominės naudos iš sandorio. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovo pozicija ir mano, kad sudarius Laidavimo sutartį apelianto įsipareigojimai iš esmės padvigubėjo. Remiantis paskolos sutartimis sudarytomis tarp UAB „EDP Group“ ir apelianto, jam išliko pareiga grąžinti paskolos sutartimis gautas sumas UAB „EDP Group“ (t 1, b.l. 112-208). Tuo tarpu ginčijama Laidavimo sutartimi apeliantas prisiėmė papildomą prievolę 5 690 214,40 Lt sumai, tuo atveju jei UAB „EDP Group“ neįvykdys savo įsipareigojimų atsakovui pagal 2006 m. liepos 12 d. Paskolos sutartį. Kadangi iš bylos aplinkybių matyti, kad sudarant ginčijamą Laidavimo sutartį jau buvo aišku, kad UAB „EDP Group“ savo įsipareigojimų neįvykdys (laidavimo sutartis buvo sudaryta jau suėjus paskolos grąžinimo terminui), apeliantui ginčijama laidavimo sutartimi buvo sukurti papildomi turtiniai įsipareigojimai atsakovui 5 690 214,40 Lt sumai. Apelianto teigimu, minėtais sandoriais atsakovas bei trečiasis asmuo UAB „EDP Group“ siekė įgyti atitinkamo dydžio kreditoriaus reikalavimą apelianto bankroto byloje, leidžiantį daryti lemiamą įtaką priimant kreditorių susirinkimo sprendimus dėl apelianto turto pardavimo. Kadangi išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, jog ginčijamas sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas apeliantui, prieštaravo jo tikslams, o atsakovas ir trečiasis asmuo BUAB „EDP Group“ nepagrindė ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymo tikslo, todėl teisėjų kolegija mano, kad tikėtina yra apelianto versija, jog ginčo sandoris buvo sudarytas ruošiantis bankrotui, juo buvo dirbtinai padidintas apelianto kreditorių skaičius, siekiant, kad jis įgytų lemiamą balsų skaičių apelianto bankroto byloje.
Pirmosios instancijos teismas, pateisindamas ginčijamą sandorį, rėmėsi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo galimybe. Teismas nurodė, kad ieškovui įvykdžius Laidavimo sutartimi prisiimtas prievoles, jis įgytų reikalavimo teisę į UAB „EDP Group“. Ieškovo reikalavimo dydis atitiktų UAB „EDP Group“ reikalavimo ieškovui dydį, ir šalys turėtų galimybę įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, jei tokia įskaitymo galimybė pagal bylos aplinkybes būtų reali, ji galėtų pašalinti sandorio nenaudingumą ieškovui ir kartu prieštaravimą ieškovo veiklos tikslams. Tačiau minėta, kad ieškovas pagal savo turtinę padėtį nebuvo pajėgus įvykdyti prisiimtos laidavimo prievolės, todėl galimybė subrogacijos pagrindu perimti reikalavimą į UAB „EDP Group“ taip pat yra tik hipotetinė. Be to, remiantis teismų praktikoje susiformavusiu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo draudimu, kai bent vienai iš įskaitančių šalių yra iškelta bankroto byla, tokiam įskaitymui egzistuotų ir teisinės kliūtys, nes tiek UAB „EDP Group“, tiek ieškovo atžvilgiu vykdomos bankroto procedūros.
Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad CK 1.82 straipsnio taikymas (egzistuojant visoms šio straipsnio taikymui svarbioms aplinkybėms) pateisinamas, jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose ir teismas konstatuoja aiškų, akivaizdų sandorio nenaudingumą, o tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju akivaizdus sandorio nenaudingumas ieškovui yra nustatytas, o sandorio palikimas galioti reikštų, kad ieškovo finansinės prievolės liktų gerokai išaugusios, nesant paaiškinimo, kodėl toks prievolių prisiėmimas buvo būtinas.
Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį net ir tuo atveju, kai sandoriai sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų pažeidžia privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją arba prieštarauja juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).
Nagrinėjamu atveju atsakovas sudarymas sandorį su apeliantu, žinojo apie apelianto ankstesniais sandoriais prisiimtus didelės vertės įsipareigojimus, kurių vykdymui buvo įkeistas praktiškai visas įmonės turtas. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis BUAB „EDP Group“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kurio metu akcininkai, tarp kurių ir atsakovas, turintis 66.64 proc. BUAB „EDP Group“ akcijų vertės, pritarė, kad apeliantas su AB SEB banku sudarytų kredito sutartį ir įkeistų bankui visą savo turimą turtą (t 1, b.l. 60-64). Atsižvelgiant į ginčijamo sandorio pobūdį, kuriuo siekiama užsitikrinti realų prievolės įvykdymą, atsakovas būdama atidi, rūpestinga ir sąžininga sandorio šalis, prieš sudarydamas ginčijamą sandorį su apeliantu turėjo pasidomėti, kaip vykdomos, ir ar vykdomos, prievolės bankui, kokia yra įmonės turtinė padėtis. Išsiaiškinęs minėtas aplinkybes atsakovas privalėjo spręsti, ar yra realaus pagrindo manyti, kad prisiimtos prievolės bus įvykdytos, ir ar sudaromas sandoris neprieštarauja įmonės tikslams. Kadangi šių veiksmų atsakovas nesiėmė ir sudarė sandorį su įmone neturinčia realių galimybių įvykdyti sutartimi prisiimtų prievolių, toks jo neveikimas, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas akivaizdžiai nesąžiningu.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančia Laidavimo sutartį pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, dėl to nepagrįstai atmetė ieškinį šiuo pagrindu (CPK 185 str.).
Dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana tenkinimo sąlygos
Pirmosios instancijos teismas netenkinęs prašymo pripažinti Laidavimo sandorio negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, taip pat sprendė, kad apeliantas neįrodė kreditorių teisių pažeidimo, kaip būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, ir teigia, kad situacija, kai du susiję asmenys vienos perskolintos paskolos pagrindu įgyja dvigubą balsų skaičių, turintį lemiamą reikšmę apelianto bankroto byloje, yra akivaizdus apelianto kreditorių teisių pažeidimas. Todėl bylą nagrinėjant apeliancinės instancijos teisme būtina įvertinti, ar ginčijama Laidavimo sutartimi nebuvo pažeisti apelianto kreditorių interesai, o jei taip – ar egzistuoja kitos actio Pauliana tenkinimo sąlygos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana tenkinimo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).
Atsakovas nurodė, kad teigti, jog kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu yra pažeistos, galima tik tuomet, jei kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę turėjo sandorio sudarymo metu. Aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju pažeidimas objektyviai neįmanoma. Atsakovas teigė, kad vien faktas, jog apelianto kreditorius, AB SEB bankas, yra pateikęs ieškinį dėl skolos priteisimo ir buvo apelianto kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo metu, neleidžia teigti, kad Laidavimo sutarties sudarymo metu jis turėjo reikalavimo teisę apeliantui ir jo teisės buvo pažeistos. Teisėjų kolegija vertindama atsakovo nurodytas aplinkybes pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 nusprendė, kad neįvykdytos kreditavimo sutarties pateikimas iš esmės yra pakankamas pagrindas pirmajai actio Pauliana sąlygai – kreditoriaus reikalavimo teisei - patvirtinti. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. Laidavimo sutarties sudarymo metu, teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal apelianto kreditoriaus AB SEB bankas 2009 m. balandžio 1 d. ieškinį dėl skolos priteisimo, apeliantui neįvykdžius 2006 m. spalio 31 d. Paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (t 1, b.l. 42), todėl remdamasi kasacinio teismo išaiškinimu ir faktinėmis bylos aplinkybėmis teisėjų kolegija mano, kad AB SEB bankas ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo galiojančią reikalavimo teisę, t.y. buvo pirmoji actio Pauliana sąlyga.
Pasisakydamas dėl AB SEB banko galiojančios reikalavimo teisės pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijama Laidavimo sutartis nepažeidė kreditoriaus teisių, nes apeliantui sudarius ginčijamą sandorį, bankas savo reikalavimo teises vis tiek galės įgyvendinti iš įkeisto turto. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad turtinės padėties sunkinimas, naujų įsipareigojimų prisiėmimas, turto perleidimas ir neatsiskaitymas su tiekėjais yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovų nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už įmonės prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012).
Vertinant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditorių teisės, reikia atsižvelgti į individualias tokio sandorio sudarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertindamas ar ginčijamas sandoris prieštarauja įmonės veiklos tikslams nustatė, kad jis nesuderinamas su įmonės veiklos prioritetais, nes apeliantas ginčijamu sandoriu prisiėmė neabejotinai vykdytiną didelės vertės įsipareigojimą nors buvo praktiškai nemokus ir pradelsęs vykdyti Paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus savo pradiniam kreditoriui, todėl laikytina, kad toks sandoris prieštarauja įprastai verslo logikai. Teisėjų kolegija pažymi, kad hipotekos kreditoriaus teisių įgyvendinimas priklauso ne tik nuo įkeisto turto vertės, bet ir kaip jo teisės ir teisėti interesai bus ginami įmonei iškėlus bankroto bylą, kadangi kreditoriaus įkeisto turto pardavimo sąlygos bei tvarka, administravimo išlaidos sprendžiamos bendra tvarka kreditorių susirinkimuose, neišskiriant kreditoriaus, kurio turtas įkeistas hipoteka į privilegijuotą padėtį. Pagal Lietuvos bankroto teisės modelį įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius) dalyvauja bankroto byloje kartu su kitais kreditoriais, įkeistas turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto masę, o kreditorių susirinkime priimami sprendimai (pvz., dėl įkeisto turto pardavimo varžytynėse pradinės kainos, dėl administravimo išlaidų dydžio ir kt.) saisto ir hipotekos kreditorių. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, kreditorių teisės gali būti pažeistos tuo, kad kitas asmuo nepagrįstai ar net dirbtinai įgyja reikšmingą balsų dalį kreditorių susirinkime, ir tuo proporcingai sumažėja likusių kreditorių turimų balsų reikšmė priimant sprendimus bankrutuojančios įmonės veiklos klausimais. Dirbtinių reikalavimo teisių sukūrimas ir balsų kreditorių susirinkime suteikimas gali būti laikomas pažeidžiančiu kreditorių interesus, nes tuo apsunkinama bankroto proceso eiga. Tokios pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi civilinėje byloje Nr. 2A-1508/2012. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija laiko tikėtina apelianto poziciją, kad ginčijamo sandorio tikslas buvo sudaryti sąlygas atsakovui įgyti kreditoriaus reikalavimą apelianto bankroto byloje ir kartu su trečiuoju asmeniu UAB „EDP Group“ (kuris reikalavimo teisę apelianto bankroto byloje įgijo perskolinęs iš atsakovo gautas lėšas) turėti lemiamą įtaką priimant kreditorių susirinkimo sprendimus, tame tarpe ir dėl apelianto turto realizavimo tvarkos ir sąlygų. Išdėstytas aplinkybes patvirtina ir bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad apelianto bankroto byloje trečiasis asmuo UAB „EDP Group“ yra pareiškęs kreditoriaus reikalavimus apeliantui 6 066 201,96 Lt sumai (t 1. b.l. 112-115), o atsakovas 5 690 214,40 Lt sumai (t 1, b.l. 210). Įvertinus minėtų įmonių ir apelianto kreditoriaus AB SEB banko reikalavimų sumas, akivaizdu, jog atsakovo ir trečiojo asmens UAB „EDP Group“ reikalavimai suteikia jiems balsų persvarą kreditorių susirinkimuose. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad minėtos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad ginčijama Laidavimo sutartimi buvo pažeistos kreditoriaus AB SEB banko teisės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos Nr. 2A-1508/2012 skirtumus. Minėtos civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad įmonės, kurios sudarytu sandorius buvo siekiama pripažinti negaliojančiais, finansinė padėtis sandorių sudarymo metu buvo gera, įmonė vykdė komercinę veiklą ir vystė naujus projektus, po laidavimo sutarties sudarymo bankas teikė įmonei naujus kreditus, laidavimo prievolės įvykdymas buvo užtikrintas sublaidavimais, prievolė, už kurios įvykdymą buvo laiduota, nebuvo pradelsta, laidavimo sutarties sudarymas galėjo būti paaiškinamas, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad laidavimo sandoriai pažeidžia kreditorių teises. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantas buvo praktiškai nemokus, o Laidavimo sandoris beviltiškas dėl realių galimybių įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus nebuvimo ir dėl prievolės, už kurią laiduota, įvykdymo termino pradelsimo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad ginčijama Laidavimo sutartis pažeidė AB SEB banko teises, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingą išvadą.
Pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad nėra vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, kitų sąlygų neaptarė, todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus priešingai, pasisakoma ir dėl likusių minėto ieškinio tenkinimo sąlygų. Viena iš actio Pauliana sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Vertindama Laidavimo sutarties nuginčijimo klausimą CK 1.82 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas ginčijamo sandorio sudarymo metu nesielgė kaip atidi, rūpestinga ir sąžininga sandorio šalis, sudarė sutartį su įmone realiai neturėjusia sąlygų įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl laikė ją nesąžininga. Kadangi atsakovo, kaip vienos iš sandorio šalių, sąžiningumo ir nesąžiningumo klausimas jau aptartas, teisėjų kolegija plačiau dėl jo nepasisako. Vertindama apelianto sąžiningumo klausimą, teisėjų kolegija mano, kad bylos medžiaga ir išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantas neabejotinai žinojo apie tai, kad jis turi didelės vertės neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kad beveik visas įmonei priklausantis turtas yra įkeista, o įmonė yra praktiškai nemoki, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek atsakovo, tiek apelianto sąžiningumas, kaip actio Pauliana tenkinimo sąlyga, yra paneigtas.
Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str.1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad apeliantas turėjo pareigą sudaryti ginčijamą susitarimą. 2006 m. liepos 12 d. Paskolos sutarties nuostatos, už kurios tinkamą įvykdymą laidavo apeliantas, nenustatė sąlygos, pagal kurią paskola suteikiama gavus apelianto ar kito asmens laidavimą, todėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų CK 6.66 straipsnio sąlygų viseto yra pagrindas pripažinti ginčijamą Laidavimo sandorį negaliojančiu, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kadangi jie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo valstybei priteistina 23 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (CPK 92 str., 93 str., 96 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nomino“ ieškinį atsakovui Trans Farm Ltd, patenkinti. Pripažinti negaliojančia 2009 m. rugpjūčio 12 d. Laidavimo sutartį, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Nomino“ ir Trans Farm Ltd.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo Trans Farm Ltd 23 Lt (dvidešimt tris litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Rimvydas Norkus
Nijolė Piškinaitė