Baudžiamoji byla Nr. 2K-313/ 2010

                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija:

   1.2.23.2. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                               2010 m. gegužės 31 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:  

L. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu L. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir jų platinimo nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2009 m. sausio - vasario mėn. ir pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir jų platinimo nuo nenustatytos dienos iki 2009 m. sausio - vasario mėn., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šioje dalyje nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. T., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta. 

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo L. V. apeliacinis skundas buvo atmestas.

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A.  Pikelio pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

L. V. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 33,12 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių - supakuotų į 29 polietileninius maišelius, kurias 2009 m. balandžio 9 d. apie 17.50 val. Druskininkų savivaldybės teritorijoje esančiame miško masyve neteisėtai pardavė M. T. už 726 Lt. Tokiais veiksmais padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

          Nuteistasis L. V. kasaciniame skunde prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nutartį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis L. V. tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus.

Kasatorius mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, motyvuodamas tuo, kad teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Nuteistasis L. V. mano, jog Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 5 d. nutartis dėl komunikacijos tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo buvo priimta ir operatyvinis tyrimas pradėtas be pagrindo. Sankcijos teisėtumo išsiaiškinti nepavyko, kadangi operatyvinė medžiaga dėl operatyvinės informacijos gavimo, kuri buvo panaudota gaunant Vilniaus apygardos teismo sankciją, nebuvo išslaptinta. Operatyvinis tyrimas pradedamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą bei kai kuriuos apysunkius nusikaltimus, numatytus Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str. Jei operatyvinės veiklos subjektai nuteistojo L. V. atžvilgiu turėjo operatyvinės informacijos dėl galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, ji turėjo būti patikrinta nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Kasatorius ir jo gynėjas reikalavo, kad jiems būtų leista susipažinti su operatyvine informacija dėl sankcijos gavimo teisėtumo, ir tvirtina, kad teismui nesudarius galimybės su ja susipažinti ir pačiam nesusipažinus, operatyviniu būdu gauta informacija yra neteisėta ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos. Kasatorius mano, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į teisingą ir nešališką teismą.

Vilniaus apygardos teismo Specialioji ekspertų komisija, vadovaudamasi Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 98 p., 2009 m. rugsėjo 23 d. posėdyje iš dalies išslaptino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2009 m. kovo 5 d. sankcionavimo nutartį, tuo sudarydama gynybai galimybę įsitikinti, jog nutartis yra teisėta. Kasatorius nesutinka, kad nutarties teisėtumui nustatyti pakanka dalinio išslaptinimo. Pagal operatyvinės veiklos įstatymą bei susiformavusią praktiką asmuo, patekęs į teisėsaugos akiratį, patenka į operatyvinę įskaitą, kurios pagrindu formuojama operatyvinė informacija, žymima operatyvinės įskaitos kortelėje, kurios pagrindu ši informacija yra tikrinama. Kasatorius teigia, kad teismas neišsireikalavo operatyvinės informacijos, operatyvinės įskaitos kortelės ar operatyvinės bylos, kurioje būtų matyti, jog nuteistasis kada nors būtų prekiavęs ar kitaip susijęs su narkotinėmis psichotropinėmis medžiagomis arba kita neteisėta veikla, kurios pagrindu būtų galima pradėti operatyvinius veiksmus.

Nuteistasis L. V. kaip vieną iš kasacinio skundo argumentų nurodo operatyvinio tyrimo subjektų jo atžvilgiu panaudotą provokaciją. Liudytojai R. L. ir A. V. nurodė, jog informaciją apie vietą, kurioje bus padėta narkotinė medžiaga - kanapės - jie gavo kontroliuojant telekomunikaciniais tinklais gaunamą informaciją. Tačiau nėra aišku, kaip jie galėjo gauti tokią informaciją, jei telefonu apie pažymėtą medį miško masyve nebuvo kalbėta ar susirašinėta apie tai. Be to, byloje nėra sekimo veiksmų atlikimo protokolo. Kasatorius mano, kad šią informaciją perdavė M. T., provokavęs nuteistąjį surasti ir parduoti jam narkotines medžiagas. Tačiau teismas taip ir neatsakė, iš kur operatyvinės veiklos subjektai sužinojo, kad būtent po tuo medžiu bus padedamos narkotinės medžiagos. Provokacijos versija nebuvo išsiaiškinta, nors teismas privalėjo tai padaryti, siekdamas įgyvendinti nešališko ir teisingo teismo principą.

  Atsiliepime į nuteistojo L. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė D. Miliūtė siūlo atmesti nuteistojo L. V. kasacinį skundą, argumentuodama tuo, kad kasatoriaus argumentai, jog teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, yra neteisingi ir neduoda pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos priimtų sprendimų pagrįstumu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Teismas pagrįstai pripažino įrodymais operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus su priedais, kuriuose užfiksuoti L. V. telefoniniai pokalbiai su M. T. ir siųstos SMS žinutės apie aplinkybes, susijusias su nusikalstama veika, nes šie veiksmai buvo atlikti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo. Teisinis pagrindas techninių priemonių naudojimui specialia tvarka buvo patikrintas tinkamai, kadangi pirmosios instancijos teismas ištyrė tik tą informaciją, su kurios turiniu galėjo susipažinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai, ir pagrįstai nusprendė, jog specialiosios priemonės panaudotos teisėtai, nepažeidžiant nuteistojo L. V. teisių. Prokurorė nesutinka su nuteistojo L. V. argumentu, jog operatyvinio tyrimo subjektų jis galimai buvo slaptai sekamas. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu būtų buvęs slapta sekamas, o asmens, darančio nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, užklupimas, atliktas pagal operatyvinę informaciją, nėra slaptas sekimas, kuris Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 16 punkte apibrėžiamas kaip operatyvinės veiklos metodas, kai informacija gaunama slaptai, tiesiogiai stebint objektą.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentu, jog jis buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje Nr. 2A-P-2/2009 yra pasisakiusi, kad provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be Nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvių įsikišimo. Šiuo atveju to nebuvo, o kito nusikalstamos veikos dalyvio prašymas gauti narkotinių medžiagų negali būti laikomas provokavimu nusikalsti, be to, byloje užfiksuotų duomenų visuma rodo, kad būtent nuteistasis L. V. šiame nusikaltime buvo aktyvesnis siekdamas realizuoti narkotines medžiagas.

Kasatoriaus argumentas dėl teismo šališkumo nėra motyvuotas, nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ir negali būti vertinamos kaip teismo šališkumas, o nuteistojo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo motyvus, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo neargumentuotas.

 

Skundas atmestinas.

 

Dėl skundo argumentų apie operatyvinių veiksmų neatitikimą įstatymo reikalavimams

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai dėl kitų procesinių prievartos priemonių, kurios įstatymu priskirtos jų kompetencijai taikymo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, jog teisinis pagrindas techninių priemonių naudojimui specialia tvarka buvo. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas  2009 m. kovo 5 d. nutartimi sankcionavo slaptą L. V. telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą. Ši nutartis priimta, teismui gavus Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimą. Minėtos nutarties išrašas pateiktas pirmosios instancijos teismui. Byloje esantis operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas patvirtina, jog techninės priemonės specialia tvarka buvo naudojamos nepažeidžiant operatyvinės veiklos įstatymu nustatytos tvarkos. Šiuos duomenis apylinkės teismas ištyrė bei patikrino apklausdamas operatyviniame tyrime dalyvavusius pareigūnus R. L. ir A. V. Teismai padarė teisingą išvadą, jog  operatyvinių veiksmų atlikimo protokole fiksuota bylai reikšminga informacija gauta teisėtais būdais.

Byloje turi būti ne tik teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, bet ir duomenys apie faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Baudžiamosiose bylose dažniausiai tenka tikrinti, ar buvo operatyvinio tyrimo pagrindas, nurodytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte, kuris numato, jog pagrindas operatyviniams veiksmams yra tais atvejais, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame punkte išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Taigi faktinis operatyvinio tyrimo pagrindas – tam tikra informacija. Teismų praktikoje  susiformavusi nuostata, jog tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė operatyvinės veiklos įstatymo bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas, tikrindami teiginius dėl  faktinio pagrindo operatyviniams veiksmams atlikti. Teismai teisingai derino baudžiamojo proceso nuostatų, numatančių kaltinamojo teisę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga reikalavimus ir Valstybės bei tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas. Pirminė informacija, esanti operatyvinio tyrimo pagrindu, paprastai gaunama operatyvinės veikos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu, todėl sudaro valstybės paslaptį (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas). Su tokia informacija gali susipažinti tik leidimus dirbti  ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 str.). Vilniaus apygardos teismo pirmininko patvirtinto įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto Nr. A-15, Vilniaus apygardos  Specialioji ekspertų komisija, vadovaudamasi Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 98 p., 2009 m. rugsėjo  23 d. posėdyje tik iš dalies išslaptino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2009 m. kovo 5 d. nutartį, kadangi joje buvo valstybės paslaptį sudaranti informacija. Todėl teismai proceso dalyviams pagrįstai susipažinimui pateikė dokumento, kuris buvo pagrindu operatyvinių veiksmų pradžiai išrašą, be valstybės paslaptį sudarančios informacijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius tokią praktiką pripažįsta atitinkančia įstatymo reikalavimus (2K-124/2004, 2K-168/2008), nes leidimą atlikti operatyvinius veiksmus suteikė teismas, todėl tai yra pakankama garantija, jog buvo įstatyme numatytas pagrindas šių veiksmų atlikimui, todėl papildomai tikrinti šiuos duomenis baudžiamojo proceso įstatymas nenumato.

Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, jog operatyvinio tyrimo subjektai jo atžvilgiu panaudojo provokaciją.

Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacijos sąvoka taip pat apibrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001, kurioje nurodyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijoms patraukiant jį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pagrįstai  konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistasis buvo įtikinėjamas, šantažuojamas ar kitaip lenkiamas platinti narkotines medžiagas. Teismai atliko išsamią operatyvinio tyrimo metu panaudotomis  techninėmis priemonėmis užfiksuotų  pokalbių ir SMS žinučių tarp L. V. ir M. T. analizę ir pagrįstai pripažino, jog L. V. nebuvo provokuojamas padaryti  nusikalstamą veiką. L. V. buvo  aktyvus šio sandėrio dalyvis, abu nuteistieji naudojo sutartinius žodžius įvardindami narkotinių medžiagų kiekius, L. V. sutiko atidėti apmokėjimą. Šios aplinkybės rodo, jog tai nebuvo atsitiktinis sandoris ir L. V. nebuvo įtakojamas M. T. ar savo asmeniniame gyvenime susiklosčiusių sunkių aplinkybių. L. V. kasacinio skundo teiginiai, jog jo atžvilgiu buvo vykdoma provokacija neparemti jokiais bylos duomenimis tik prielaidomis, kurias kasatorius grindžia savo samprotavimais dėl narkotinių medžiagų suradimo vietos, jo sulaikymo aplinkybių. Šie teiginiai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalyku. Nerealus ir pats teiginys, jog M. T. su policijos pagalba  provokavo L. V. padaryti nusikaltimą už kurį ir pats M. T. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas.

Apibendrindama išdėstytas išvadas kolegija pažymi, jog duomenys, gauti Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, kaip ir bet kokie kiti byloje esantys duomenys, turi būti ne tik gauti teisėtais būdais, bet ir patikrinti BPK nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tirdami bylos duomenis teisingai taikė  baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas lygino operatyvinio tyrimo metu gautus duomenis su kitais bylos baudžiamojo proceso metu gautais duomenimis bei ėmėsi kitų įstatyme numatytų priemonių nešališkai ir išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.                                                                                                               

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

 

n u t a r i a :

 

 

nuteistojo L. V. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                      Antanas Klimavičius

                          

 

 

                                                                                                                  Gintaras Goda

 

 

 

                                                                                                                 Alvydas Pikelis