Administracinė byla Nr. eA-1116-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02786-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas K. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2019 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-585 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo K. D.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr.(6.5) I-8421 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo vairuotoju Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje, 1997 m. gruodžio 3 d. jis buvo paskirtas į Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado ugniagesio (pareigūno) pareigas, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. dėl sveikatos būklės buvo atleistas iš tarnybos. Atsakovas Sprendimu pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų pensiją, tačiau į tarnybos stažą pareigūno pensijai neįskaitė laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). VSDFV sprendimu VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą paliko nepakeistą. Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų <...> sistemose, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Nors pareiškėjo pareigybė buvo įvardyta kaip vairuotojas, tačiau realiai jis vykdė gaisrininko vairuotojo funkcijas: paduodavo vandenį, žarnas, laikydavo vandens švirkštus, ardydavo pastatus, stogo konstrukcijas ir pan. Taip pat kartu su komandos nariais gelbėdavo gaisruose ir kitose nelaimės vietose esančius žmones, jų turtą, gesindavo gaisrus, vykdydavo pirminius gelbėjimo darbus, kilus avarijoms, katastrofoms bei stichinėms nelaimėms, likviduodavo ekstremalių įvykių ir situacijų bei incidentų pasekmes, teikdavo kitą neatidėliotiną pagalbą. Pareiškėjas pažymėjo, jog Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje laikotarpiu nuo 1993 m. iki 1998 m. į darbą nebuvo priimtas nė vienas gaisrininkas, visi darbuotojai buvo įdarbinti vairuotojais arba vyr. vairuotojais. Nuo 1997 m. gruodžio 3 d. pareiškėją paskyrus į Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado (pareigūno) pareigas, jo įgaliojimai ir darbo pobūdis nepasikeitė, pasikeitė tik pareigų pavadinimas. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu Širvintų rajono ugniagesių tarnyba buvo struktūrinis vidaus reikalų sistemos padalinys, asmenys, dirbę šiame padalinyje, dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei, kokią ir vykdė pareiškėjas.

3.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr.128 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6 punkte įvardyti dokumentai, kuriuos turi pateikti asmuo, kreipdamasis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, tarp kurių – įstaigos, tarnybos, kurioje asmuo tarnavo paskiausiai, personalo tarnybos parengtas tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas, kuriame nurodomi visi buvusio pareigūno tarnybos laikotarpiai, įstatytini į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys iš šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės (kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas pareigūno tarnybos laikas), tarp jų – iki 1995 m. sausio 1 d. darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, prilyginamas tarnybos laikui (3 p.).

5.       Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2019 m. spalio 3 d. raštu persiuntė pareiškėjo dokumentus pareigūnų pensijai skirti. Remiantis pareiškėjo pensijos bylos dokumentais, pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti – 23 metai 8 mėnesiai 22 dienos – apskaičiuotas teisingai, remiantis Departamento Teisės ir personalo skyriaus parengtu 2019 m. rugsėjo 30 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapu Nr. 6-1326 (toliau – ir Apskaitos lapas). Ginčo laikotarpis Apskaitos lape nėra nurodytas. Atsakovas, remdamasis pateiktais dokumentais, Sprendimu pareiškėjui paskyrė pareigūnų pensiją už tarnybą 255,24 Eur per mėnesį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. neterminuotai. Apskaitos lape bei Departamento Teisės ir personalo skyriaus papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą darbą, todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją, į ją įtraukiant ginčo laikotarpį.

6.       Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, jog Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8.       VSDFV nurodė, kad į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti buvo įskaityti visi laikotarpiai, nurodyti Apskaitos lape. Nei Apskaitos lape, nei papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, todėl nėra pagrindo šį laikotarpį įskaičiuoti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, tuo pačiu įpareigoti atsakovą perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją.

9.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10.       Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį, todėl jo darbas neatitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte įvardytų pareigų. Tiek iki Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo, tiek jam įsigaliojus, buvo ir yra nustatytas ypatingas vidaus reikalų sistemos pareigūnų teisinis statusas: skirtingai nei pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, pareigūnams keliami specialūs reikalavimai, jie turi prisiekti Lietuvos valstybei, laikytis tam tikrų apribojimų, jiems taikoma specifinė atsakomybė, jie turi įgaliojimus duoti privalomus nurodymus jiems nepavaldiems asmenims, tik pareigūnams nustatytos tam tikros specialios garantijos. Remiantis Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. gruodžio 18 iki 1996 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 straipsniu, Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda nebuvo vidaus tarnybos sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, nes priešgaisrinė apsauga profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais buvo organizuojama tik vidaus reikalų sistemos padaliniuose. Pareiškėjas statutiniu valstybės tarnautoju tapo tik 1997 m. gruodžio 3 d., todėl nėra pagrindo ginčo laikotarpį įskaityti į stažą pareigūno pensijai gauti.

II.

11.       Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo K. D. skundą tenkino: panaikino VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-585 ir VSDFV 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą
Nr. (6.5) I-8421, įpareigojo VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į K. D. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti K. D. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d., priteisė iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo naudai.

12.       Teismas nustatė, kad K. D. nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotoju. 1997 m. gruodžio 3 d. iš minėtų pareigų jis buvo atleistas ir paskirtas dirbti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vadu ugniagesiu (pareigūnu) ir dirbo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. (atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės). Pareiškėjas 2019 m. spalio 17 d. pateikė prašymą valstybinei pareigūno pensijai skirti. VSDFV Utenos skyrius 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (10.16E)VPE_SP6E-585 pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimu buvo nustatytas K. D. ištarnautas laikas – 23 m. 8 mėn. 25 d. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VSDFV, kuri 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

13.       Teismas pažymėjo, jog 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-693 (2007 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1027 įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas). Iki šio įstatymo įsigaliojimo pareigūnų ir karių pensiniam aprūpinimui buvo taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytas laikinasis teisinis reglamentavimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 281 patvirtino Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarką. Šios tvarkos 1.1 punkte buvo nustatyta, kad kol bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos darbuotojams, pareigūnams ir kariams pensijos skiriamos už ištarnautus metus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. priimto nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ 1.1 ir 1.1.7 punktais buvo nustatyta, kad iki įsigalios pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos pareigūnams ir kariams į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas ir laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais samdos pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

14.       Laikinojo įstatymo 1 straipsnyje, galiojusiame iki 2003 m. gegužės 1 d., t. y. nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos vidaus tarnyba yra struktūrinių padalinių, veikiančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančių specifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas, visuma ir ją sudaro Tardymo, Pataisos reikalų, Priešgaisrinės apsaugos departamentai, Emigracijos ir imigracijos tarnyba, vidaus daliniai, budėtojų dalis ir vadovybė, tai pat finansų ir kontrolės, materialinio-techninio aprūpinimo, ryšių, medicinos tarnybos, Informacinis statistikos centras bei kiti vidaus reikalų sistemą aptarnaujantys padaliniai.

15.       Remdamasis Departamento pateiktu 2020 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 9.4-3.46 „Dėl duomenų pateikimo“ bei kartu su juo pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad iki 1990 m. kovo 11 d. Vidaus reikalų ministerijos priešgaisrinę apsaugą sudarė Vidaus reikalų ministerijos sukarinta ir profesionali priešgaisrinė apsauga. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių reformavimas (sukarinimas) buvo pradėtas dar sovietiniais metais. Po 1990 m. kovo 11 d. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių reformavimas (sukarinimas) vyko palaipsniui. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1997 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 456, įsigaliojusiu nuo 1997 m. spalio 1 d., buvo likviduotos Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba ir Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos Širvintų miesto priešgaisrinė dalis bei patvirtintas Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinių (tarp jų – ir Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos bei Širvintų miesto priešgaisrinės dalies) etatų pakeitimų sąrašas. Tos pačios dienos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1997 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 457, įsigaliojusiu nuo 1997 m. spalio 1 d., buvo patvirtinti Priešgaisrinės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naujai steigiamų padalinių (tarp jų – ir Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies) etatai. Teismas pažymėjo, jog šie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti aktai vienareikšmiškai patvirtina, kad Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba prie policijos komisariato ir Širvintų miesto priešgaisrinė dalis 1997 m. spalio 1 d. buvo reformuotos į Širvintų miesto sukarintą priešgaisrinę dalį.

16.       Sistemiškai vertindamas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio ir Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, teismas nurodė, kad profesionalioji priešgaisrinė apsauga turi būti suprantama kaip vidaus reikalų sistemos struktūrinių padalinių, visuma. Pareiškėjo K. D. 1993 m. gegužės 10 d. rašytas pareiškimas priimti jį darbą, tuometinės Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato viršininko J. S. 1993 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. 37 dėl pareiškėjo priėmimo į darbą, to paties asmens 1997 m. gruodžio 3 d. įsakymas Nr. 25, kuriuo pareiškėjas atleistas iš darbo, įrašas pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo pažymėjime patvirtino, kad K. D. ginčo laikotarpiu buvo priimtas dirbti būtent į Širvintų rajono priešgaisrinę tarnybą, joje dirbo iki reorganizavimo, o šią tarnybą reorganizavus, iš jos buvo atleistas. Teismo vertinimu, Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba prie policijos komisariato buvo vidaus reikalų sistemos struktūrinis padalinys, t. y. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinys. Aplinkybė, jog pareiškėjo darbo vieta buvo nustatyta Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos struktūriniame padalinyje nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje.

17.       Vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu bei remdamasis pareiškėjo ir ginčo laikotarpiu pareiškėjo tiesioginiu viršininku buvusio J. S. pateiktais parodymais, teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu de facto vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d. atitiko visas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo sąlygas, todėl VSDFV Utenos skyrius nepagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti.

18.       Teismas atkreipė dėmesį, jog nors Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas laikotarpio, per kurį dirbtas darbas įskaitomas į tarnybos stažą pensijai skirti, pabaigą sieja su konkrečia data – 1995 m. sausio 1 d., tačiau profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma iki šios datos nebuvo baigta, ji vyko ir 1996–1998 metais, o Širvintų rajone buvo baigta 1997 m. pabaigoje. Atsižvelgęs į tai, kad Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o dėl valstybėje buvusios finansinės padėties bei esant nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjo faktinis darbo pobūdis Širvintų rajono priešgaisrinėje tarnyboje laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. niekuo nesiskyrė nuo 1993 m. gegužės 10 d.–1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu vykdytų tapačių pareigų, kai pareiškėjas faktiškai dirbo vairuotojo ugniagesio darbą, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti neįskaičiavo ir laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.

19.       Teismas darė išvadą, kad skundžiami VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai yra nepagrįsti, todėl juos panaikino bei įpareigojo VSDFV Utenos skyrių laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti bei perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.

III.

20.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. D. skundą atmesti. 

21.       Atsakovas teigia, jog Apskaitos lape ir papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, o vidaus reikalų sistemos pareigūnu pareiškėjas paskirtas tik 1997 m. gruodžio 3 d. Taigi Departamentas nerado teisinio pagrindo prilyginti pareiškėjo darbo laiko nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti. VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 6 straipsnio 1 punktu, Sprendimu teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui pareigūnų pensiją neatsižvelgdamas į laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.

22.       Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis pareigų, kurios prilyginamos tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai. Pareiškėjas dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju. Vairuotojo pareigos nenurodytos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Kadangi nei pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, nei VSDFV Utenos skyriaus papildomai gautuose dokumentuose nėra duomenų, kad iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją. Laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d., atsakovo nuomone, irgi neįskaitytinas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, nes į pareigūno pareigas – Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesiu pareiškėjas paskirtas tik nuo 1997 m. gruodžio 3 d. (Pareigūnų pensijų įstatymo 6 str. 1 p.).

23.       Atsakovo įsitikinimu, teismas, remdamasis rašytiniais liudytojo parodymais, neteisingai nustatė, jog nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas faktiškai nuolatos ir nepertraukiamai iki 1995 m. sausio 1 d., o po šios datos ir iki 1997 m. gruodžio 3 d. vykdė priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas. Teismas neatsižvelgė į Departamento atsiliepimą į skundą, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju. Pareiškėjo pareigos nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte išvardytų pareigų, nes darbas Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį nelaikytinas darbu profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Pareiškėjas tik 1997 m. gruodžio 3 d. pradėjo dirbti Departamento Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesio pareigose. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda nebuvo vidaus tarnybos sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, nes priešgaisrinė apsauga profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais buvo organizuojama tik vidaus reikalų sistemos padaliniuose.

24.       Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. KT1-N1/2017 pripažino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti prilyginti po Pareigūnų pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko. Todėl nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Tiek nurodytoje Konstitucinio Teismo byloje, tiek šio ginčo administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra vienodos, nes ginčas yra ir dėl laikotarpio po 1995 m. sausio 1 d. (šiuo konkrečiu atveju – nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.), pagal darbo sutartį išdirbto einant vairuotojo pareigas, įskaitymo į tarnybos stažą pareigūnų pensijai.

25.       Teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas nuolat ir be pertraukų dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, vykdydamas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas, jo atliekamos funkcijos savo apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė nuo tų funkcijų, kurias pareiškėjas vykdė po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo minėtu nutarimu remiantis kompetentingų specialistų išaiškinimais nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik rašytiniais liudytojo paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1995 m. sausio 1 d. dirbo statutinio pareigūno darbą, todėl ginčo laikotarpis, t. y. nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti.

26.       Pareiškėjas K. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27.       Pareiškėjas pažymi, jog teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi teisės aktų nuostatomis, suformuota teismų praktika, byloje surinktais duomenimis, dėl ko aiškiai konstatavo, jog laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūno pensijai skirti. Aplinkybė, kad atsakovui buvo pateikti dokumentai, kuriose šis laikotarpis nėra įskaitytas į tarnybos laiką, nereiškia, kad jei yra nekvestionuojamai teisingi. Kilus ginčui, Departamento pateikti duomenys yra paneigti teismo sprendimu, todėl atsakovas, apskaičiuodamas pareigūno pensiją pareiškėjui, turi vadovautis teismo sprendime nurodytu, o ne jam pateiktais neteisingais duomenimis. Departamento sprendimai neturi viršenybės teismo sprendimo atžvilgiu, todėl atsakovas visiškai nepagrįstai šiuo pagrindu kvestionuoja teismo sprendimą.

28.       Teismas sprendime nurodė, kad pareigos, kuriose ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, formaliai įvardytos kaip vairuotojo pareigos, tačiau pareiškėjas de facto atliko gaisrininko vairuotojo pareigas. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis pareiškėjo paaiškinimais ir pareiškėjo tiesioginiu viršininku buvusio J. S. teismui pateiktais parodymais. Šių įrodymu pagrindu teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, eidamas vairuotojo pareigas, atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, bet dalyvavo gaisrų gesinime ir dirbo vairuotojo bei ugniagesio darbą. Ginčo laikotarpiu Širvintų priešgaisrinėje tarnyboje dirbo tik vairuotojai arba vyr. vairuotojai. Taigi tarnyboje oficialiai nebuvo įdarbinta nė vieno ugniagesio. Pagal bylos aplinkybes nustačius, jog pareiškėjas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. de facto vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas, turi būti paisoma konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo, taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais.

29.       Atsakovas teigia, jog Širvintų priešgaisrinė tarnyba nebuvo profesionali priešgaisrinė tarnyba, tačiau, pareiškėjo teigimu, nė vienas teisės aktas nenurodo, kas yra laikoma profesionaliąja priešgaisrine apsauga. Aktualiu laiku galiojęs Laikinasis įstatymas numatė, kad prie vidaus tarnybos taip pat priskiriamos finansų ir kontrolės, materialinio-techninio aprūpinimo, ryšių, medicinos tarnybos, Informacinis statistikos centras bei kiti vidaus reikalų sistemą aptarnaujantys padaliniai. Tačiau nebuvo jokio profesionaliosios ir neprofesionaliosios priešgaisrinės apsaugos išskyrimo. Pareiškėjas dirbo Širvintų rajono priešgaisrinėje tarnyboje, kuri vykdė priešgaisrinę apsaugą. Jo darbas iš esmės atitiko sąlygas, pagal kurias organizuota profesionalioji priešgaisrinė apsauga.

30.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laikotarpis po 1995 m. sausio 1 d. neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti. Situacija, kai darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka aptartos Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

31.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. D. skundą atmesti.

32.       VSDFV teigimu, teismo sprendimas yra priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovaujant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-N1/2017 pateiktu Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų bei kitų šiam ginčui aktualių aplinkybių išaiškinimu. 

33.       Teismas teisingai nustatė, kad K. D. nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį buvo priimtas dirbti į Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotojo pareigas, o 1997 m. gruodžio 3 d. iš minėtų pareigų buvo atleistas ir paskirtas į Departamento Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado ugniagesio (pareigūno) pareigas, kuriose dirbo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas darbo sutarties pagrindu dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotoju, tačiau, nepaisant šių faktinių aplinkybių, teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus, kurie priimti remiantis teisės aktų, reglamentuojančių pareigūnų pensijų skyrimą, nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintomis neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į K. D. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. dienos.

34.       Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis pareigų, kurias asmenys ėjo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, ir darbas kuriose prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti, sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai. Tuo tarpu K. D. nuo 1993 m. gegužės 10 d. buvo ir ginčo laikotarpiu dirbo vairuotoju priešgaisrinės apsaugos padalinyje, kuriame priešgaisrinė apsauga nebuvo organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, t. y. pareigose, kurios nėra įvardytos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Pareigūnų pensijų įstatyme nėra numatyta, jog tarnybos laikui prilyginamas po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais pagal darbo sutartį, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, t. y. laikas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki jų paskyrimo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

35.       Departamento Teisės ir personalo skyriaus parengtame 2019 m. rugsėjo 30 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 6-1326 nėra duomenų, jog nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjas dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, todėl laikytina, jog teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, o rėmėsi jokiais rašytiniais dokumentais nepagrįstais pareiškėjo ir liudytojo parodymais.

36.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. D. skundą atmesti.

37.       Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis išimtinai tik pareiškėjo paaiškinimais, liudytojo parodymais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, kurioje pateikti išaiškinimai, teisines pasekmes sukelia tik toje byloje dalyvaujančioms proceso šalims, ir įpareigodamas VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, priėmė nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

38.       Pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tik darbo laikas iki 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju, todėl pareiškėjo pareigos minėtu laikotarpiu neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte išvardytų pareigų – vairuotojo pareigos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nėra nurodytos. Be to, Darbas Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį taip pat nelaikytinas ir darbu profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda niekada nebuvo vidaus reikalų sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, nes priešgaisrinė apsauga profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais buvo organizuojama tik vidaus reikalų sistemos padaliniuose. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda buvo ir šiuo metu yra Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos padalinys.

39.       Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ne Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, priėmė sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams ir nepagrįstai įpareigojo VSDFV Utenos skyrių į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaičiuoti ir laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.

IV.

40.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) apeliacinį skundą atmetė, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė pareiškėjui K. D. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

41.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, tose pačiose pareigose (gaisrinio automobilio vairuotoju) iki 1997 m. gruodžio 3 d., kai buvo reorganizuota Širvintose veikusi priešgaisrinė tarnyba, jo tarnybos metu keitėsi tik institucijos pavadinimas, t. y. iš esmės dirbo tą patį darbą. Pareiškėjas statutiniu tarnautoju tapo tik 1997 m. gruodžio 3 d., kai priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos, ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Taigi, įvertinus šios bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.

42.       Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjo atliktos funkcijos iki 1995 m. sausio 1 d. ir po jos niekuo nesiskyrė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taip pat tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, sprendė, jog pareiškėjo faktinis tarnybos Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos gaisrinio automobilio pareigose laikas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo tarnautas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. turi būti įtrauktas į jo tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

43.       Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 pateiktu aiškinimu, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas – asmens, tarnavusio priešgaisrinėje tarnyboje, stažas. Pažymėta ir tai, kad ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje stažo įskaitymo valstybinei pensijai skirti klausimai sprendžiami analogiškai, remiantis, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis (žr., pvz. 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020).

44.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų duomenų visumą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, užtikrinant, kad pareiškėjo ištarnautas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti būtų įskaitytas.

V.

45.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. sausio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-1-438/2022 tenkino trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021, atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

46.       Teisėjų kolegija nurodė, kad susidarė situacija, kuomet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 suteikė administracinių teismų praktikos kryptį, kad institucija, atsisakydama įskaityti asmens tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., nepažeidžia Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi aptariama išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi nesivadovavo, nors vertino ginčą dėl į stažą pareigūno pensijai gauti neįskaityto laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. Taigi, padaryta išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nukrypo nuo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu suvienodintos administracinių teismų praktikos, todėl konstatuota, kad šiuo atveju atsakovo prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

47.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo pareiškėjui už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. ir pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio perskaičiavimo.

48.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti jo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, be kita ko, konstatavęs, kad situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

49.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. sausio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-1-438/2022 atnaujino procesą šioje byloje dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 suvienodintos administracinių teismų praktikos. 

50.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-14-1062/2021).

51.       Šioje byloje, ją perdavus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, yra siekiama užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 str. 2 d. 12 p.). Tačiau reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, kuris šiuo atveju buvo proceso atnaujinimo pagrindas, pasisakė tik dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) taikymo laikotarpiui nuo 1995 m. sausio 1 d. neįskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-1-438/2022 apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas, atnaujinus procesą byloje aktualus tik Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo klausimas, apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir skiriant socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą pareiškėjui už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. ir perskaičiuojant pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį už šį laikotarpį. Taigi ta bylos dalis, kuri yra susijusi su pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžiu, apimančiu laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d., nepatenka į atnaujintos bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo

52.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3. d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ginčijant VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus, kuriais pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

53.       Byloje svarbios šios faktinės aplinkybės: pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos gaisrinio automobilio vairuotoju. 1997 m. gruodžio 3 d. iš minėtų pareigų jis buvo atleistas ir paskirtas dirbti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vadu ugniagesiu (pareigūnu) ir dirbo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. (atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės). Pareiškėjas 2019 m. spalio 17 d. pateikė prašymą valstybinei pareigūno pensijai skirti. VSDFV Utenos skyrius 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (10.16E)VPE_SP6E-585 pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimu buvo nustatytas K. D. ištarnautas laikas – 23 m. 8 mėn. 25 d., t. y. tarnybos stažas pensijai gauti skaičiuotas nuo 1997 m. gruodžio 3 d.

54.       Kaip jau minėta, ginčas šioje byloje nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir šį klausimą reguliuojančio Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo.

55.       Ginčo teisiniams santykiams aktualiame Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Taigi pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

56.       Konstitucinis Teismas įvertino Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijai ir 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

57.       Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pareigūnų pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).

58.       Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nesukarintų profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija; jiems dažniausiai buvo pavedama vykdyti pirminius darbus iki atvykstant pareigūnams, o atvykus pareigūnams jų funkcijos apsiribodavo gaisro plitimo stabdymu; paskyrus sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, jų funkcijos iš esmės pasikeisdavo, be to, jie privalėjo atitikti pareigūnams keliamus reikalavimus (amžiaus cenzas, nepriekaištinga reputacija, sveikatos būklė ir pan.) ir įgyti būtinus papildomus įgūdžius (Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimas).

59.       Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. <…> Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti. <…> Taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

60.       Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, kuriame konstatuotas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštaravimas Konstitucijai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 vertino, kad institucija, atsisakydama įskaityti į asmens tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai asmuo pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, tinkamai taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

61.       Bylą, kurioje atnaujintas procesas, nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad yra pagrindas pritarti tokiai anksčiau išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotai pozicijai ir toliau ja vadovautis, t. y. vertinti, kad institucijos, atsisakydamos įskaityti į asmenų tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai darbuotojai pagal darbo sutartis toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, o vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, tinkamai taiko ir aiškina Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Toks vertinimas yra pagrįstas Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto konstitucingumo, valstybinių pensijų prigimtimi ir pobūdžiu, t. y. kad jos skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų; yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai); taip pat tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi Konstitucinio Teismo formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos, kuri savo turiniu saisto ir specializuotus teismus (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-757-556/2021; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3146-261/2020; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3227-624/2019 ir kt.). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 nagrinėdamas panašias situacijas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toliau vadovavosi kitose bylose (2021 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-702-552/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-684-552/2021; 2021 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-703-552/2021; 2021 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1769-756/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2470-575/2021).

62.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 yra paremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 ir ją sekusiose nutartyse (2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019 ir 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020) suformuota praktika, pagal kurią ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d.

63.       Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą, kurioje atnaujintas procesas, be kita ko, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus ir Konstitucinio Teismo doktriną, kurioje atskleidžiamas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, turinys ir prasmė, valstybinių pensijų prigimtis ir pobūdis bei įstatymų leidėjo plati diskreciją reglamentuojant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, įvertinusi specializuotų teismų pareigą laikytis Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos, nenustačiusi išskirtinių bylos aplinkybių, kurios suponuotų kitokį situacijos vertinimą, konstatuoja, kad bylose, kuriose sprendžiamas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, taikymas, nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 ir ją sekusiose nutartyse (2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019 ir 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020) suformuota praktika. 

64.       Siekiant išvengti ginčo santykiams taikytinų teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, o taip pat ir užtikrinti iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą, šiuo išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu dar kartą suteikiama aiški administracinių teismų praktikos kryptis vertinant situacijas dėl pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina.

65.       Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Byloje nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 nusprendus pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, buvo nepagrįstai nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes ir taikytinas teisės normas iš esmės yra identiška minėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio administracinei bylai Nr. A-667-1062/2021, išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, neturi pagrindo byloje, kurioje atnaujintas procesas, susiklosčiusios analogiškos situacijos spręsti kitaip. 

66.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimo ribas, nebuvo ABTĮ 91 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pareiškėjo skundžiamų institucijų sprendimų (jų dalių) panaikinimo pagrindų. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, priėmė nepagrįstą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo klausimu, apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir skiriant socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą pareiškėjui už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų VSDFV Utenos skyriaus (teisių perėmėjas – VSDFV Panevėžio skyrius) ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, o atsakovas dėl šios dalies tinkamai taikė ir aiškino Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

67.       Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kuria atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, keičiama, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodant, kad atsakovas pagrįstai atsisakė į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

68.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Ši norma išreiškia administraciniame procese dominuojančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-463-968/2022 ir kt.).

69.       ABTĮ

70.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkinus, jam buvo priteista iš atsakovo 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

71.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 atmetęs atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) apeliacinį skundą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

72.       Byloje atnaujinus procesą, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, taip pat atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies, todėl pareiškėjui pripažintina teisė į su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų dalies, proporcingos patenkintų skundo reikalavimų daliai, atlyginimą. Kadangi galutiniu procesiniu sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimas yra tenkinamas iš dalies, pareiškėjas turi teisę į pusę jam ankstesnių teismų sprendimais priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (atitinkamai 500 Eur ir 400 Eur).

73.       Išlaidų, patirtų rengiant ir pateikiant prašymą atnaujinti procesą ar atsiliepimą į šį prašymą, atlyginimo klausimas priklauso nuo administracinės bylos, kurioje procesas buvo atnaujintas, rezultatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 64 p.; išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-51-822/2022 105 p.). Nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimas šioje administracinėje byloje, atsižvelgiant į atnaujintos bylos ribas, iš dalies buvo palankus pareiškėjui, todėl jam atlygintina pusė jo teikiant atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

74.       Atsižvelgus į pareiškėjo apmokėjimo už teisines paslaugas datą (2021 m. IV ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą, aktualus 2021 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 566,40 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 ir 8.16 punktus, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą – 626,56 Eur (0,4 × 1 566,40 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma viršija minėtose rekomendacijose numatytą maksimalų dydį, todėl turi būti mažinama. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo atstovo parengto procesinio dokumento turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, taip pat į tai, kad, kaip jau minėta, pareiškėjui atlygintina pusė jo dėl atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo rengimo patirtų išlaidų, darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo 313 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi ir 43 straipsnio 3 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti ją taip:

„Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pareiškėjo K. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SP6E-585 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo K. D.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr.(6.5) I-8421 dalis, kuriomis atsisakyta į pareiškėjo K. D. ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių į pareiškėjo K. D. ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d. bei perskaičiuoti pareiškėjui K. D. apskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. 

Kitą pareiškėjo K. D. skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjui K. D. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme ir 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus.“

Priteisti pareiškėjui K. D. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 313 Eur (tris šimtus trylika eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Dainius Raižys

        Veslava Ruskan

        Arūnas Sutkevičius