Civilinė byla Nr. 2A-403-881/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01872-2011-8
Procesinio sprendimo kategorija: 35.4.;
35.5; 40.2; 50.5; 116.1
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienė
(kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-403-881/2012 pagal ieškovo
UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovo UAB ,,Norfos mažmena“ apeliacinius
skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d.
sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5283-599/2011 pagal ieškovo UAB
,,Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Norfos mažmena“,
dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Serneta“, dėl skolos priteisimo,
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi
į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Norfos mažmena“ 32 159,47 Lt skolos,
5 175,64 Lt delspinigių, 1 846,86 Lt palūkanų8,05 procentų dydžio metines
palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė,
kad tretysis asmuo UAB „Serneta“ ir atsakovas UAB „Norfos mažmena“ 2004 m.
rugpjūčio 25 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu
tretysis asmuo išnuomojo atsakovui negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovas trečiajam asmeniui
įsipareigojo mokėti sutartyje sutartą nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius
ne vėliau kaip per dešimt dienų po PVM sąskaitos - faktūros gavimo dienos.
Tretysis asmuo ir ieškovas 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarė Pirkimo - pardavimo
sutartį, kurios pagrindu tretysis asmuo perleido nuosavybės teises ieškovui į
minėtas patalpas, o taip pat kartu šia sutartimi ieškovas perėmė ir visus
trečiojo asmens sutartinius įsipareigojimus. Ieškovas nurodė, jog atsakovas nuo
2008 metų pradėjo mokėti ne visas pinigų sumas, nepaaiškindamas tokio elgesio
priežasčių. 2008 m. spalio 1 d. ieškovas pateikė atsakovui PVM sąskaitas -
faktūras NTV Nr. 0650 – 81 929,98 Lt sumai, 2008 m. gruodžio 3 d. – NTV Nr.
0827 – 21 121,13 Lt sumai, 2010 m. vasario 5 d. – NTV Nr. 2617 – 18 817,09 Lt
sumai, 2010 m. vasario 1 d. – NTV Nr. 2600 – 84 012,95 Lt sumai bei 2010 m.
gegužės 3 d. – Nr. 3035 – 84 012,95 Lt sumai už patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomą ir kitas komunalines paslaugas,
tačiau atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir ieškovo išrašytų
PVM sąskaitų – faktūrų pilnai neapmokėjo, likdamas ieškovui skolingas 32 159,47
Lt sumą.
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“ pateikė teismui
atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškovo pareikštais reikalavimais nesutiko ir
nurodė, kad su ieškovu yra pilnai atsiskaitęs. Atsakovas taip pat nurodė, jog
gavo 2010 m. sausio 1 d. ieškovo išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr.
0650 – 81 929,98 Lt sumai, todėl 2008 m. spalio 23 d. atsakovas mokėjimo
pavedimu Nr. SB00000006268 sumokėjo ieškovui dalį sumos pagal šią PVM sąskaitą
- faktūrą, t. y. 79 929,98 Lt sumą, o likusi suma, t. y. 3 000 Lt, tą pačią
dieną užskaitė kaip ieškovo mokėjimą pagal atsakovo išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą
Serija PASL20081033. Atsakovas nurodė, jog 2008 m. gruodžio 3 d. gavo ieškovo
išrašytą PVM sąskaita - faktūra Serija NTV Nr. 0827 – 21 121,13 Lt sumai ir
2008 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB0000008003 sumokėjo visą pagal
šią PVM sąskaitą - faktūrą mokėtiną sumą. 2010 m. vasario 2 d. gavo išrašytą
PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr. 2617 – 18 817,09 Lt sumai, todėl 2010 m.
vasario 17 d. mokėjimo pavedimu Nr. DS0900012400 sumokėjo dalį sumos pagal šią PVM
sąskaitą - faktūrą, t. y. 12 617,09 Lt sumą, o likusią sumos dalį, t. y. 6 200
Lt, atsakovas įskaitė kaip ieškovo mokėjimą pagal 2010 m. sausio 29 d. atsakovo
ieškovui išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Serija PASL20100102. 2010 m. vasario 1
d. gavo iš ieškovo PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr. 2606 – 84 012,95 Lt
sumai, ir visą šią sumą 2010 m. kovo 16 d. pervedė trečiajam asmeniui UAB
„Serneta“ mokėjimo pavedimu Nr. DS0900013239. Gavęs ieškovo 2010 m. gegužės 5
d. išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Serija NTV Nr. 3035 – 84 012,95 Lt sumai, dalį
pagal šią sąskaitą mokėtinos sumos, t. y. 77 812,95 Lt, mokėjimo pavedimu Nr.
DSO9O0O14922 sumokėjo ieškovui 2010 m. gegužės 25 d., o likusią sumą, t. y. 6 200
Lt, užskaitė kaip ieškovo mokėjimą pagal 2010 m. kovo 1 d. išrašytą PVM
sąskaitą - faktūrą Serija PASL Nr. 20100306.
Tretysis asmuo
atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas
ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui iš atsakovo priteisė 32 159,47 Lt skolos,
1 157,74 Lt delspinigių, 1 846,86 Lt palūkanų, 8,05 % dydžio metines palūkanas
nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2011 m.
vasario 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 055,00 Lt žyminį
mokestį. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Teismas nurodė, jog iš esmės tarp šalių
kilo ginčas dėl atsakovo atliktų įskaitymų ieškovo atžvilgiu. CK 6.130 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai yra įskaitomas priešpriešinis
vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas
nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra galimas
tik esant atitinkamoms sąlygoms: pirma, galima įskaityti, kai prievolės
šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas yra ir kreditorius,
o kreditorius – ir skolininkas ir tokie šalių tarpusavio santykiai gali
susiklostyti esant dviem sutartims arba kelioms prievolėms, nesvarbu, kokiu
pagrindu jos atsirado. Antra, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai,
t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pats. Pavyzdžiui, abiejų
prievolių dalykas yra pareiga perduoti tam tikrą sumą arba atlikti vienarūšes
paslaugas, perduoti to pačios rūšies daiktus ir panašiai. Taigi negalima
įskaityti, jeigu vienos šalies pareiga yra perduoti pinigus, o kitos – teikti
paslaugas. Trečia, vienas reikalavimas turi visiškai ar iš dalies
padengti kitą. Ketvirta, abu reikalavimai turi galioti. Penkta,
abu reikalavimai turi būti vykdytini. Šešta, šalių reikalavimai turi
būti priešpriešiniai. Septinta, abu reikalavimai turi galioti ir būti
apibrėžti. Pažymėtina tai, kad šios sąlygos turi būti tikrinamos, kai dėl
įskaitymo galimumo ar pagrįstumo sprendžia teismas, o taip pat kai tai buvo
padaryta vienos šalies pareiškimu.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą,
kad atsakovo atlikti įskaitymai (t. y. baudų skyrimai) ieškovo atžvilgiu
neatitinka visų numatytų sąlygų, kurioms egzistuojant yra galimas įskaitymas,
nes, visų pirma, šalių reikalavimai nėra vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių
dalykas nėra toks pats – atsakovo pareiga yra perduoti pinigus, o ieškovo –
teikti nuomos paslaugas. Be to, teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad iš
atsakovo išrašytų baudinių PVM sąskaitų – faktūrų turinio nėra aišku, kokiu
pagrindu ir už kokios sutarties sąlygų nevykdymą minėtos sąskaitos buvo
išrašytos ieškovui, be to, ieškovas ginčija bei nepripažįsta jokių atsakovo
vienašališkai paskirtų baudų, todėl esant tarp šalių ginčui šioje dalyje,
teismas daro išvadą, kad atsakovas visgi neįrodė tų aplinkybių, jog ieškovui
kaip tai numatyta CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose atsakovas yra
laiku ir nustatyta tvarka išsiuntęs numatytus pranešimus apie įskaitymus (CPK
176 – 179 str.). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo atlikti įskaitymai
(t. y. baudų skyrimai) ieškovo atžvilgiu neatitinka dar vienos sąlygos, būtinos
įskaitymui, t. y. atsakovo reikalavimas nėra akivaizdus ir apibrėžtas, todėl
jis negali būti įskaitomas.
Teismas taip pat nurodė, kad 2004 m.
rugpjūčio 25 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 12.1 p. nuostatu šalys
susitarė, jog atsakovui uždelsus sumokėti mokesčius, atsakovas moka ieškovui
0,1 % dydžio delspinigius. Iš ieškovo į šią civilinę bylą pateiktų
paskaičiavimų nustatyta, jog atsakovui yra paskaičiuoti 5 175,64 Lt dydžio
delspinigiai, t. y. sutartyje nustatyti delspinigiai prilygsta 36,5 % metinių
palūkanų. Kadangi CK 6.73 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę savo
nuožiūra mažinti netesybas, kurios yra aiškiai per didelės, teismas padarė išvadą,
jog 0,1 % dydžio delspinigių norma yra neprotingai didelė ir nesąžininga, todėl
remdamasis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažimo netesybų dydį iki 0,02
%, t. y. iki 1 157,74 Lt sumos.
Teismas nusprendė, kad praleidęs
piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino
praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos
minimaliais nuostoliais. Teismas padarė išvadą, kad šios palūkanos tampa
skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais,
kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo
funkciją ir tampa pačios skolos dalimi, todėl iš atsakovo priteisė 1 846,86 Lt
palūkanų (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str., 6.261 str.).
Teismas nurodė, jog įgyvendinant
2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą Nr. 2000/35 EB,
buvo priimtas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, įstatymas, kuris
numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno
mėnesio VILIBOR palūkanų norma, yra padidinta 7 procentiniais punktais,
galiojusi tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas,
laikant, kad pirmąjį pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš
pirmojo pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja
paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją
kalendorinę dieną, todėl iš atsakovo priteisė 8,05 % dydžio metinės palūkanos
nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2011 m.
vasario 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).
III. Apeliacinio
skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB
,,Nekilnojamojo turto agentūra“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo
sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti ieškovui iš atsakovo 5 175,64 Lt
delspinigių, atitinkamai padidinant ir bylinėjimosi išlaidų dalį. Nurodo, kad
jokio pagrindo mažinti sutartines netesybas nebuvo, nes jos nebuvo aiškiai per
didelės. Teismas nepagrįstai paneigė šalių teisę susitarti dėl netesybų dydžio,
todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“
atsiliepimu į ieškinį prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Nurodo, kad
teismas tinkamai taikė teisės normas, atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką,
todėl dalyje dėl netesybų pritesimo priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal
CK 6.73 straipsnio 2 dalį, CK 6.258 straipsnio 3 dalį, sutartyje nustatytos
netesybos teismo gali būti mažinamos. Teismas pagrįstai netesybas skaičiavo už
šešis mėnesius, nes CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas numatė
ieškiniams dėl netesybų išieškojimo sutrumpintą ieškinio senaties terminą.
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“
apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m.
birželio 20 d. sprendimą dalyje dėl skolos, delspinigių ir kompensacinių
palūkanų priteisimo. Nurodo, jog:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą
sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. gruodžio 12 d. mokėjimo
pavedimu Nr. SB00000803 visa apimtimi buvo apmokėtos PVM sąskaitos-faktūros
Serija NTV Nr. 0827 ir Serija Nr.0828. Iš šio mokėjimo buvo minusuota 93,34 Lt
suma. Skirtumas susidarė dėl to, kad 2008 m. lapkričio 26 d. atliekant mokėjimą
Nr. SB0007468, buvo apmokėta ir PVM sąskaita-faktūra Serija NTV Nr. 0799,
išrašyta 611,87 Lt sumai. Vėliau ši sąskaita faktūra ieškovo buvo perrašyta, t.
y. išrašyta nauja PVM sąskaita-faktūra Serija NTV Nr. 0799, kurioje buvo
nurodyta ne 611,87 Lt suma, o 518,53 Lt.
2. Teismas nemotyvavo sprendimo,
nesirėmė jokiais byloje pateiktais įrodymais, tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė,
dėl ko pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, yra išaiškinęs, jog sąvoka ,,vienarūšiai reikalavimai“ yra taikytina
ne prievolės rūšiai, o prievolės objektui, ir nėra kliūčių įskaityti piniginių
reikalavimų, kurie atsirado iš skirtingų sutarčių, arba iš sutarties ir
nesutartinės prievolės.
3. 2010 m. kovo 16 d. mokėjimo pavedimu
Nr. DS0900013239 visa apimtimi buvo apmokėtos PVM sąskaitos-faktūros Serija NTV
Nr. 2598, Serija NTV Nr. 2560, Serija NTV Nr. 2601, Serija NTV Nr. 2602, Serija
NTV Nr. 2603. PVM sąskaita-faktūra Nr. 2597 buvo apmokėta iš dalies, t. y. 44
196,67 Lt. Likusi dalis 16 147,60 Lt buvo užskaityta kaip ieškovo mokėjimas už
bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 16 147,60
Lt, kurie buvo užskaityti pagal 2009 m. gruodžio 8 d. Panevėžio apygardos
teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-452-544/2009, ir 2009 m.
lapkričio 30 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje
Nr. 2-369-357/2009, priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas buvo informavęs
ieškovą apie atliktą įskaitymą, tačiau teismas dėl šios aplinkybės visiškai
nepasisakė. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad šiuo atveju egzistavo visos
sąlygos, būtinos vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui.
4. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo
1 157,74 Lt delspinigių ir 1 846,86 Lt kompensacinių palūkanų. Šie reikalavimai
yra išvestiniai reikalavimai iš ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo,
todėl atmetus ieškinį, atmestini ir išvestiniai reikalavimai.
5. Teismas už tą patį kalendorinį
laikotarpį priteisė ir netesybas – 1 157,74 Lt delspinigių, ir 1 846,86 Lt
kompensacinių palūkanų. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai palūkanos
atlieka ne atlyginimo funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko
atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Šiuo
atveju nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas (CK 6.258
str. 2 d.). Tai reiškia, kad teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 1 157,74
Lt delspinigių.
Ieškovas UAB ,,Nekilnojamojo turto
valdymas“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ginčija jo pagrįstumą ir
prašo palikti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nepakeistą.
Nurodo, kad iš atsakovo teismui pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas
ieškovui baudas skyrė dėl sutartinių įsipareigojimų ne pagal vieną nuomos
sutartį, o pagal dvi nuomos sutartis (negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį). Ieškovas niekada
nepripažino atsakovo vienašališkai surašytų aktų bei sąskaitų pagrįstumo, nes
sutartyse tokia teisė atsakovui nebuvo numatyta. Be to, atsakovas nepateikė
ieškovui CK 6.131 straipsnio nuostatas atitinkančių pranešimų apie įskaitymą.
Atsakovo pateiktuose baudos skyrimo aktuose nurodyta, kad bauda bus
išskaičiuota iš artimiausiu laiku mokamo nuomos mokesčio. Toks aktas negali
būti laikomas pranešimus, nes įskaitymas galimas tik reikalavimui, kurio
terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal
pareikalavimo momentą. Įstatymas nenumato galimybės atlikti įskaitymą
reikalavimams, kurie atsiras ateityje. Apeliantas teismui nepateikė jokių
įrodymų, kad ieškovas būtų perrašęs PVM sąskaitas-faktūras.
Atsakovas UAB ,,Norfos mažmena“ taip pat
pateikė teismui prašymą pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m.
vasario 9 d. nutartimi ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimų
užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir vietoje 39 181,97 Lt
piniginių lėšų banko sąskaitoje arešto taikyti UAB ,,Norfos mažmena“ turimos
įrangos areštą. Nurodo, jog atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės
yra neproporcingos ir kliudančios normalios atsakovo ūkinės-komercinės veiklos
vykdymui.
Ieškovas UAN ,,Nekilnojamojo turto
valdymas“ atsiliepimo į prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones per
teismo nustatytą terminą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos
aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas
tenkinamas iš dalies.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame
skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320
str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas,
VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir
teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje
surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai
ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas
aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės
normas, ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino iš dalies. Tačiau teisėjų
kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui iš
atsakovo priteisė 1 157,74 Lt palūkanų už tą patį laikotarpį, todėl šioje
dalyje naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir reikalavimą dėl
palūkanų priteisimo atmeta.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios
instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo visos
būtinosios sąlygos priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, todėl pagrįstai iš
atsakovo ieškovui priteisė įsiskolinimą pagal negyvenamųjų patalpų nuomos
sutartį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.130 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai yra įskaitomas priešpriešinis
vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas
nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra galimas
tik esant atitinkamoms sąlygoms: pirma, galima įskaityti, kai prievolės
šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas yra ir kreditorius,
o kreditorius – ir skolininkas ir tokie šalių tarpusavio santykiai gali
susiklostyti esant dviem sutartims arba kelioms prievolėms, nesvarbu, kokiu
pagrindu jos atsirado. Antra, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai,
t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pats. Pavyzdžiui, abiejų
prievolių dalykas yra pareiga perduoti tam tikrą sumą arba atlikti vienarūšes
paslaugas, perduoti to pačios rūšies daiktus ir panašiai. Taigi negalima
įskaityti, jeigu vienos šalies pareiga yra perduoti pinigus, o kitos – teikti
paslaugas. Trečia, vienas reikalavimas turi visiškai ar iš dalies
padengti kitą. Ketvirta, abu reikalavimai turi galioti. Penkta, abu
reikalavimai turi būti vykdytini. Šešta, šalių reikalavimai turi būti
priešpriešiniai. Septinta, abu reikalavimai turi galioti ir būti
apibrėžti. Pažymėtina tai, kad šios sąlygos turi būti tikrinamos, kai dėl
įskaitymo galimumo ar pagrįstumo sprendžia teismas, o taip pat kai tai buvo
padaryta vienos šalies pareiškimu.
Ieškovo reikalavimai atsakovo atžvilgiu
kilo 2004 m. rugpjūčio 25 d. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys
neskelbtini) pagrindu. Tuo tarpu kaip tvirtina atsakovas, jo reikalavimo
teisė, kurios pagrindu jis atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų
įskaitymą, atsirado kaip bauda, ieškovui nevykdant 2005 m. rugsėjo 8 d.
negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), o
taip pat negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini),
sutarties sąlygų, o būtent, nepašalinus patalpų trūkumų ir nebendradarbiaujant.
Ieškovas teigia, kad niekada nepripažino atsakovo vienašališkai surašytų aktų
dėl baudų skyrimo, be to, nei viena sutartimi atsakovui nebuvo numatyta teisė
skirti ieškovui baudas dėl kokių nors sutarties sąlygų nevykdymo. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne
kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185
straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos
įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje
grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas
konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d.
nutartis byloje Nr.
3K-3-416/2007; ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas,
įrodinėdamas, kad turėjo teisę ieškovui skirti baudas ir jas įskaityti,
nepateikė teismui jokių tokios teisės egzistavimą patvirtinančių įrodymų, kurių
pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas turėjo galiojančią
reikalavimo teisę ieškovo atžvilgiu, kas būtų pagrindas vienarūšių reikalavimų
įskaitymą pripažinti galiojančiu. Aplinkybė, kad tarp šalių buvo susiklostę
nuolatiniai ilgalaikiai verslo santykiai, savaime nesudaro pagrindo išvadai,
jog šalys bet kokia tvarka, bet kokių sutarčių pagrindu ir bet kada viena kitos
atžvilgiu gali atlikti įskaitymus, juolab, kad nagrinėjamu atveju ieškovas
visada ginčijo atsakovo vienašališkai paskirtas baudas, o atsakovas neįrodė
kokiu pagrindu tokias baudas skyrė ieškovui. Taigi pirmosios instancijos
teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai nusprendė,
jog neegzistavo visos būtinosios sąlygos vienarūšių priešpriešinių reikalavimų
įskaitymui, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir priteisė ieškovui iš
atsakovo skolą už negyvenamųjų patalpų nuomą.
Kadangi atsakovas neįrodė, kad turi
galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų
vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui būtinų sąlygų egzistavimo, o
taip pat dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėtų sąlygų
buvimu, nes laiko jas teisiškai nereikšmingomis.
Teisėjų kolegija
atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos
teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad 2008 m.
gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB00000803 visa apimtimi buvo apmokėtos
PVM sąskaitos-faktūros Serija NTV Nr. 0827 ir Serija Nr.0828, nes apeliantas
teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas iš tiesų būtų perrašęs PVM
sąskaitas-faktūras.
Nors apeliantas apeliaciniame skunde
įrodinėja, jog atliko dalį – 16 147,60 Lt vertės – vienarūšių priešpriešinių
reikalavimų įskaitymą, nes turėjo galiojančio reikalavimo teisę į ieškovą pagal
2009 m. gruodžio 8 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje
byloje Nr. 2A-452-544/2009, ir 2009 m. lapkričio 30 d. Šiaulių apygardos teismo
nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-369-357/2009, priteistas
bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas
neįrodė, jog iš tiesų būtų informavęs ieškovą apie ketinimą atlikti vienarūšių
priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kaip to reikalauja CK 6.131 straipsnio
nuostatos. Atsakovo pateiktuose baudos skyrimo aktuose nurodyta, kad bauda bus
išskaičiuota iš artimiausiu laiku mokamo nuomos mokesčio. Toks aktas negali
būti laikomas pranešimu apie ketinimą atlikti vienarūšių priešpriešinių
reikalavimų įskaitymą, nes įskaitymas galimas tik reikalavimui, kurio terminas
suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo
momentą. Įstatymas nenumato galimybės atlikti įskaitymą reikalavimams, kurie
atsiras ateityje.
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos
teismas už
tą patį kalendorinį laikotarpį ieškovui iš atsakovo priteisė ir netesybas – 1
157,74 Lt delspinigių, ir 1 846,86 Lt kompensacinių palūkanų, kas pagal
aukštesniųjų instancijų teismų formuojamą praktiką, laikoma neteisėtu dvigubos
atsakomybės principo taikymu, pažeidžiančiu atsakovo teisėtus interesus, nes už
nuomos mokesčio mokėjimo termino praleidimą šalių sutartyje buvo numatytos
netesybos, o išieškoti kartu ir netesybas, ir palūkanas negalima (Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 14 d. sprendimas c.b. Nr. 2A-506/2009). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad
ieškovo reikalavimas dėl delspinigių ir palūkanų už tą patį laikotarpį
priteisimo įgyvendintų neteisėtą dvigubos atsakomybės principo turinį –
pažeistų apelianto teisėtus interesus, kadangi už nuomos mokesčio mokėjimo
termino praleidimą šalių sutartyje buvo numatytos netesybos. CK
normose įtvirtinta kompensacinės paskirties netesybų samprata. Neįvykdžius
prievolės netesybos padeda kompensuoti kreditoriaus turtinius interesus, jos
gali būti laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais,
todėl kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos
į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 str. 1 d., 6.258 str. 2 d.). Taigi kreditorius gali išieškoti nuostolius tik
tiek, kiek jų nepadengia išieškotinos netesybos. Nagrinėjamoje byloje
priteistinų delspinigių dydis padengia ieškovo nurodytą priteistinų palūkanų
sumą, todėl priteisti šias palūkanas nėra pagrindo. CK 6.210 straipsnyje numatytos
palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą taip pat atlieka
kompensuojamąją, o ne mokėjimo funkciją. Tokio pobūdžio palūkanos laikomos
minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.). Kadangi už
nuomos mokesčio mokėjimo termino praleidimą šalių sutartyje buvo numatytos
netesybos, išieškoti kartu ir netesybas, ir palūkanas negalima, todėl šioje
dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o ieškovo
reikalavimas dėl 1
157,74 Lt delspinigių priteisimo atmetamas.
Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą dalyje ir jį panaikinus, perskirstomos
bylinėjimosi išlaidos priteistos pirmosios instancijos teisme, t. y. atmetus
ieškinio reikalavimus dėl 1 157,74 Lt delspinigių priteisimo, atitinkamai mažinamas
iš atsakovo ieškovo naudai priteistas žyminis mokestis – 35 Lt suma, bei iš
dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, priteisiamas žyminis mokestis iš
ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai atsakovo naudai – 36 Lt (CPK
93 str.).
Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinamas.
CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas gali dalyvaujančių byloje
asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos
priemonę pakeisti kita.
Pagrindinė turto arešto uždėjimo, pakeitimo ir
panaikinimo taisyklė yra ta, jog tik subjektas, kuris turi teisę nuspręsti
uždėti areštą, gali nuspręsti jį atitinkamai pakeisti ar panaikinti (CPK 146
str. 3 d., 675 str. 2 d.), išskyrus, jei tokios teisės būtų aptartos atskirai.
Subjektai, kuriems įstatymas suteikia teisę taikyti turto areštą, yra du:
teismas ir/ arba antstolis (CPK 144 str. 1 d., 675 str. 2 d.). Priklausomai nuo
to, kas priima sprendimą areštuoti turtą ir jį vykdo, turto areštas gali būti
suprantamas teisine ir faktine prasmėmis. Turto areštas teisine prasme reiškia
sprendimo areštuoti turtą priėmimą; turto areštas faktine prasme – faktinį
turto areštą, t. y. turto ieškojimą, identifikavimą,
aprašymą, vertės nustatymą, užantspaudavimą arba kitokį pažymėjimą
skiriamaisiais ženklais ir kita.
Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d.
nutarties, teismas nutarė areštuoti atsakovui UAB „Norfos mažmena“ nuosavybės
teise priklausantį 39 181,97 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą,
uždraudžiant turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui
priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo pinigines
lėšas, esančias atsikaitomosiose sąskaitose, leidžiant atsakovui atsiskaityti
su ieškovu UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ bei leidžiant atsakovui atlikti privalomuosius
mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo
santykiais susijusius mokėjimus. Teismas pavedė surasti ir aprašyti areštuojamą
atsakovo UAB „Norfos mažmena“ turtą ar pinigines lėšas ieškovo UAB „Nekilnojamo
turto valdymas“ pasirinktam antstoliui. Antstolis V. Čeglikas 2011 m. kovo 29
d. sudarė atsakovo turto aprašą, t. y. aprašė 39 181,97 Lt, esančius atsakovo
UAB ,,Norfos mažmena“ sąskaitoje (duomenys neskelbtini).
Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias
apsaugos priemones atsakovo turtui apskritai, o konkretų areštuotiną turtą
surado antstolis, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų
apsaugos priemonių pakeitimo, nes pirmosios instancijos teismo priimtoje
nutartyje dėl atsakovo turto arešto, pirmiausia nurodyta areštuoti
nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai –
pingines lėšas. Tokio turto arešto eiliškumo nuosekliai laikomasi teismų
praktikoje. Kadangi antstolis, vykdydamas teismo nutartį, aprašė konkretų
atsakovo turtą ir jo atžvilgiu uždėjo apribojimus, teisėjų kolegija sprendžia,
jog prašymo šioje byloje atmetimas kaip de jure nepagrįsto reiškia, jog
apeliantas pasirinko ydingą savo civilinių teisių gynimo būdą, kadangi
nesutikdamas su antstolio veiksmais, turėjo teisę juos skųsti įstatymų
nustatyta tvarka. Pareiga tinkamai suformuoti procesinio dokumento dalyką ir
pagrindą tenka pačiam pareiškėjui (CPK 13 str., 111 str. 2 d. 3-4 p.). Jei
pastarasis nežino, koks civilinių teisių gynimo būdas būtų tinkamas šioje
situacijoje ar kaip jį tinkamai suformuluoti, pareiškėjui gali patarti teisės
specialistai (pvz., advokatas, advokato padėjėjas, nemokamos teisinės pagalbos
tarnyba, juridines konsultacijas teikiantis įmonė) (CPK 675 str. 2 d.) (2009
m. birželio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-519/2009).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i
a:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti
iš dalies.
Atmesti ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimą dėl 1 157,74 Lt
delspinigių priteisimo.
Priteisti atsakovui UAB ,,Norfos mažmena“ iš ieškovo UAB
,,Nekilnojamojo turto valdymas“ 70 Lt žyminio mokesčio.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Virginijus Kairevičius
Jadvyga Mardosevič
Vilija Mikuckienė