Civilinė byla Nr. 3K-3-508/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
27.3.2.5; 36.2; 126.5; 126.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Juozo Šerkšno ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB DnB NORD banko kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB banko „NORD/LB Lietuva“ (dabartinis pavadinimas – AB DnB NORD bankas) ieškinį atsakovei R. K., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai V. Keinio įmonei „VIVA“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB bankas „NORD/LB Lietuva“ (dabartinis pavadinimas – AB DnB NORD bankas) 2003 m. spalio 9 d. su trečiuoju asmeniu V. Keinio įmone „VIVA“ sudarė kredito linijos sutartį Nr. 1426, pagal kurią ieškovas trečiajam asmeniui suteikė teisę naudotis 500 000 Lt kredito linijos limitu. Atsakovė R. K. 2003 m. spalio 9 d. laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarioji skolininkė visu savo turtu, jeigu V. Keinio įmonė „VIVA“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys savo prievoles ieškovui pagal kredito linijos sutartį. Šiai įmonei iškėlus bankroto bylą, visi trečiojo asmens mokėjimo terminai pagal kredito linijos sutartį pasibaigė. Kadangi ieškovas negavo tinkamo prievolės įvykdymo pagal kredito linijos sutartį iš trečiojo asmens, tai, jo nuomone, įgijo pagal laidavimo sutartį teisę reikalauti, kad trečiojo asmens prievolę įvykdytų tiek atsakovė ir trečiasis asmuo bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį. 2004 m. gruodžio 28 d. V. Keinio įmonės „VIVA“ skola ieškovui buvo 500 000 Lt negrąžinto kredito ir 2175 Lt nesumokėtų palūkanų. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 50 000 Lt negrąžinto kredito, t. y. įvykdyti dalį trečiojo asmens neįvykdytų prievolių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatęs, kad ieškovas reikalavimą dėl visos prievolės įvykdymo yra 2005 m. sausio 17 d. pareiškęs skolininkui bankrutuojančiai V. Keinio įmonei „VIVA“, teismas sprendė, kad, nesumažinęs savo pareikšto reikalavimo bankroto byloje, ieškovas neturi teisės papildomai reikalauti 50 000 Lt iš atsakovės, kaip laiduotojos, nes tokiu atveju ieškovas piktnaudžiautų savo teise, pažeistų kitų kreditorių teises atgauti skolas iš V. Keinio ir R. K. bendro santuokinio turto bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad skolos, už kurią laidavo atsakovė, sumokėjimo terminas pasibaigė ne dėl skolos termino pasibaigimo, o dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, todėl visi ginčai tarp kreditoriaus ir skolininko turi būti nagrinėjami bankroto byloje. Nustatęs, kad atsakovė R. K. ir V. K. yra sutuoktiniai, o V. Keinio įmonė „VIVA“ įkurta jiems esant santuokoje, teismas sprendė, kad V. Keinio įmonė „VIVA“ yra bendroji jungtinė sutuoktinių V. ir R. K. nuosavybė, jie yra juridinio asmens dalyviai ir solidarieji bendraskoliai prieš kreditorių - ieškovą ir kitus kreditorius bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra ir buvo skolininkė, ir laiduotoja, užtikrinusi paskolos grąžinimą tuo pačiu turtu, nes byloje nenustatyta, kad atsakovė turi kokio nors asmeninio turto, kuris dar nėra areštuotas bankroto byloje. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „Ūkio bankas“ v. A. Lužas, suformuluota taisykle, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 20 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad ieškovo pareiškimas bankroto byloje kreditorinio reikalavimo trečiajam asmeniui, kuris su atsakove yra bendraskoliai, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovei, kaip laiduotojai. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nebuvo R. K. oficialiai bankroto byloje patraukęs bendraatsakove, tačiau vykdant bankroto procedūras išieškojimas buvo nukreiptas į jos turtą, taip pat vykdant bankroto procedūras buvo žinoma apie atsakovės turimą ir turėtą turtą. Taigi tenkinant įmonės kreditorių interesus nebuvo eliminuota galimybė nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą, todėl kolegija konstatavo, jog išregistravus V. Keinio įmonę „VIVA“ iš juridinių asmenų registro pasibaigė ir atsakovės prievolės šios įmonės kreditoriams tiek kaip įmonės dalyvės, tiek ir kaip įmonės laiduotojos (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas AB DnB NORD bankas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, išregistravus V. Keinio įmonę „VIVA“ iš juridinių asmenų registro, pasibaigė ir atsakovės prievolės šios įmonės kreditoriams tiek kaip įmonės dalyvės, tiek ir kaip įmonės laiduotojos. Laidavimo sutartis nebuvo ginčijama, todėl nėra pagrindo atsisakyti laiduotojai taikyti laiduotojo statusą ir atleisti nuo atsakomybės už personalinės įmonės skolas vien dėl įmonės pabaigos.
2. Paaiškėjus, kad vykdant bankroto procedūras toks asmuo turėjo turto, apie kurį nebuvo žinoma, ir yra galimybė nukreipti išieškojimą į tą turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti pabaigus bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. Keinio individualios įmonės „VIVA“ bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu atsakovė turėjo turto (automobilį, gaudavo darbo užmokestį), į kurį galėjo ir gali būti nukreiptas išieškojimas. Teismai nesiaiškino išieškojimo iš šio turto sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad, atsakovės nepatraukus bendraatsakove bankroto byloje, jos turimo turto klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl šis klausimas galėjo ir turėjo būti sprendžiamas atskiroje, t. y. šioje, civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju svarbiausia tai, kad kreditorius turėjo teisę ir realias galimybes nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą. Jei turtas buvo nuslėptas, viešasis interesas reikalauja turtą nuslėpusį asmenį pripažinti atsakingu nuslėpto turto vertės dydžiu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė R. K. prašo skundą atmesti ir savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nors pagal CK 6.6 straipsnio 5 dalį kreditorius turi teisę reikalauti, kad solidariąją prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų arba jie bendrai, tačiau skolininkas jau padarė apsisprendimą – reikalavimą dėl visos prievolės įvykdymo pareiškė bankrutuojančiai V. Keinio įmonei „VIVA“, todėl, nesumažinęs savo pareikšto reikalavimo bankroto byloje, ieškovas neturi teisės papildomai reikalauti 50 000 Lt iš atsakovės, kaip laiduotojos, nes tokiu atveju ieškovas piktnaudžiautų savo teise, pažeisdamas kitų kreditorių teises atgauti skolas bankroto byloje.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamų teisinių santykių specifiką, 2006 m. spalio 30 d. nutartyje Nr. 3K-3-428/2006 konstatavo, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė ir nėra šio juridinio asmens bei fizinio asmens, esančio jos dalyviu ir laiduotoju, turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog pasibaigia šio fizinio asmens prievolės tiek kaip įmonės dalyvio, tiek ir kaip įmonės laiduotojo. Egzistuojant tokiai kasacinio teismo nuostatai, ieškovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
3. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai nesvarstė klausimo dėl galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės R. K. turtą, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurių vertinimas užfiksuotas apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
4. Atsakovės nuomone, byloje nėra absoliučių teismų priimtų sprendimų negaliojimo pagrindų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes pagal CPK 360 straipsnį grąžinant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui tokių pagrindų konstatavimas yra būtina sąlyga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovė R. K. ir V. K. yra sutuoktiniai, V. Keinio įmonė „VIVA“ įkurta jiems esant santuokoje. 2003 m. spalio 9 d. ieškovas ir V. Keinio įmonė „VIVA“ sudarė kredito linijos sutartį Nr. 1426, pagal kurią V. Keinio įmonei „VIVA“ buvo išduota 500 000 Lt paskola, be to, ieškovas ir atsakovė sudarė laidavimo sutartį Nr. 1052, pagal kurią laiduotoja R. K. įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu skolininkas (V. Keinio įmonė „VIVA“) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal kredito linijos sutartį. Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 17 d. nutartimi V. Keinio įmonei „VIVA“ iškelta bankroto byla. 2005 m. balandžio 13 d. nutartimi V.Keinio įmonė „VIVA“ pripažinta bankrutavusia ir ją nutarta likviduoti, o 2006 m. gegužės 25 d. įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Kreditorius suinteresuotas, kad už skolininką laiduotų patikimas, mokus asmuo. Tais atvejais, kai laiduotojui tenka atsakyti už skolininko prievoles solidariai su skolininku arba subsidiariai, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo prievolę, vykdymo procese laiduotojo prievolė įgyja daiktinės prievolės pobūdį, nes laiduotojas atsako savo turtu pagal prisiimtą asmeninę prievolę.
Bylos šalių sudaryta laidavimo sutartimi atsakovė laidavo už pagrindinį skolininką V. Keinio individualią įmonę, kuri atsakovei priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.91 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.91 straipsnio normos santykį su norma, įtvirtinta CK 2.50 straipsnio 4 dalyje, ir formuodamas teismų praktiką bylose dėl individualių įmonių savininkų atsakomybės, yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai nepakanka šio neribotos civilinės atsakomybės subjekto turto, pagal jo prievoles atsako savininkai (juridinio asmens dalyviai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L.; bylos Nr. 3K-7-308/2004; 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. antstolis G. Matkevičius ir kt.; bylos Nr. 3K-3-499/2004). Atsakovė, kaip individualios įmonės bendraturtė, turi atsakyti pagal šios įmonės prievoles, kai juridinio asmens turto neužtenka. Laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovė galėjo laiduoti už pagrindinę skolininkę – jai pačiai priklausančią individualią įmonę, nes skolinių santykių subjektu buvo įmonė ir ieškovė. Tuo atveju, kai atsakovei, kaip juridinio asmens dalyvei (savininkei), atsirado prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles, nes nepakako šios turto, atsakovė tapo bendraskole. Tuo momentu, kai atsakovei-laiduotojai atsirado prievolė kaip neribotos atsakomybės įmonės savininkei, galima konstatuoti skolininko ir laiduotojo sutaptį.
Iškėlus individualiai įmonei bankroto bylą (ji buvo iškelta iki ieškinio laidavimo sutarties pagrindu pareiškimo) konstatuotas įmonės nemokumo faktas, kuris reikšmingas atsirasti juridinio asmens dalyvio prievolei atsakyti kartu su juridiniu asmeniu. Kreditorius laidavimo sutarties neatsisakė ir pareikalavo laiduotojo atsakomybės papildomai.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas prievolės neįvykdžiusios individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, dalyvei ir solidariajai bendraskolei – laiduotojai turi būti pareiškiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos įmonės bankroto byloje. Kasatorius pateiktame skunde teigia, kad, nenuginčijus laidavimo sutarties, nėra pagrindo atsisakyti laiduotojai taikyti laiduotojo statusą ir atleisti nuo atsakomybės už individualios įmonės prievolių neįvykdymą po įmonės pabaigos. Kolegija pažymi, kad sprendžiant laiduotojo prievolės egzistavimo klausimą šioje byloje reikšmingos tiek laidavimo instituto, tiek Įmonių bankroto įstatymo normos. Iškėlus įmonei bankroto bylą, taikomos Įmonių bankroto įstatymo specialiosios nuostatos, įtvirtinančios tam tikrus ypatumus. Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį ir Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, vykdant įmonės bankroto procedūras, prioritetiškai taikomos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, t. y. kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymui. Kadangi už individualios įmonės - neribotos atsakomybės juridinio asmens – prievoles atsako ne tik pati įmonė, bet ir jos savininkas, civilinė byla, kurioje savininkui pareikštas turtinis reikalavimas, kildinamas iš jo, kaip įmonės laiduotojo, prievolės, perduodama bankroto bylą iškėlusiam teismui (Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Taip pat esminę reikšmę šioje byloje turi laidavimo, kaip šalutinės prievolės, akcesoriškumas. Laiduotojas atsako už pagrindinį skolininką. Likvidavus individualią įmonę, kuri buvo pagrindinis skolininkas, baigiasi pagrindinė prievolė, todėl baigiasi ir šalutinė akcesoriška laiduotojo prievolė (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Taigi šie įmonės savininko ir laiduotojo atsakomybės ypatumai lėmė ieškovo AB DnB NORD banko teisę prievolės įvykdymo reikalauti tik bankroto byloje, todėl ieškinio reikalavimas priteisti skolą iš laiduotojo ne bankroto byloje pagrįstai buvo atmestas.
Ieškovo keliamu klausimu dėl galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą jau likvidavus bankrutavusią įmonę kasacinis teismas pasisakė 2006 m. spalio 30 d. nutartyje pažymėjęs, kad tokia galimybė svarstytina atsižvelgiant į viešąjį interesą, jei paaiškėja, jog, vykdant bankroto procedūras, toks fizinis asmuo turėjo turto, apie kurį nebuvo žinoma, ir yra galimybė nukreipti išieškojimą į tą turtą. Kolegija pažymi, kad bankroto procese kreditoriai įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka gali ginti savo interesus, taip pat ir nukreipiant išieškojimą į skolininko turtą (Įmonių bankroto įstatymo 21, 23 straipsniai). Kasatorius dalyvavo bankroto byloje ir turėjo galimybę savo interesus ginti įstatyme nustatytomis priemonėmis. Bankroto proceso dalyvių nepasinaudojimas galimybe įstatyme nustatytomis priemonėmis sužinoti apie skolininko turtą negali būti vertinamas kaip suteikiantis pagrindą reikalauti pratęsti skolos išieškojimą likvidavus bankrutavusią įmonę. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tokio pagrindo buvimą galima būtų svarstyti tik tokiu atveju, jeigu apie skolininko turtą nebuvo žinoma dėl objektyvių aplinkybių. Byloje tokių aplinkybių nekonstatuota, o savo teisių neįgyvendinimas dėl subjektyvių priežasčių nesuteikia teisės ieškovui reikalauti galimybės jas įgyvendinti išskirtine, ne Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, nes tokiu atveju būtų pažeisti teisinio apibrėžtumo, lygiateisiškumo principai.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, todėl jie paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas
Algirdas Taminskas