Baudžiamoji byla Nr. 2K-613/2012

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00102-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.2.22.1; 1.2.23.1; 1.2.23.2;

1.1.4.5.2; 1.1.8.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. ir jo gynėjos advokatės Natalijos Fočenkovos, nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Valentino Januškevičiaus, nuteistojo I. G. gynėjo advokato Algimanto Jucio kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžiu nuteisti:

E. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį – areštu 30 parų, pagal 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės apimtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams;

A. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams;

I. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – areštu 15 parų, pagal 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (už 0,378 g kanapių ir jų dalių įgijimą, gabenimą, laikymą ir platinimą V. K.) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, konfiskuojant 390 Lt (BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas), pagal 260 straipsnio 1 dalį (už 69,924 g kanapių ir jų dalių įgijimą, gabenimą, laikymą) – laisvės atėmimu trejiems metams, konfiskuojant 390 Lt (BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, konfiskuojant 390 Lt.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausme apėmus bausmę, paskirtą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, konfiskuojant 390 Lt.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, prie subendrintos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims dienoms, konfiskuojant 390 Lt.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti A. B., A. K., D. S., Ž. R. P., D. N., V. K. ir G. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi nuteistojo I. G. gynėjo advokato A. Jucio, nuteistųjų A. M., E. A. ir A. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

E. A. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tikslesnis laikas nenustatytas, Klaipėdoje, prie ,,duomenys nesklebtini“ namo, iš A. K. neteisėtai įgijo 0,005 g psichotropinės medžiagos – 2-CB (4-bromo-2,5-dimetoxyphenylethytamine, MFT) ir ją laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje ,,duomenys nesklebtini“, iki 2010 m. gegužės 11 d., kol apie 14.20 val. kratos metu šią psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

E. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe kartu su A. B. ir A. K., 2010 m. balandžio 23 d. iš A. B. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, po 23 Lt už gramą įsigijo ne mažiau kaip 0,832 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią parsigabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią ,,duomenys nesklebtini“, ten laikė, o 2010 m. balandžio 23 d., apie 10.10 val., minėtame bute tą kiekį narkotinės medžiagos už 30 Lt pardavė G. B.. E. A., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gegužės 4 d., apie 18.00 – 20.00 val., ,,duomenys nesklebtini“, iš A. B. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, po 23 Lt už gramą įsigijo ne mažiau kaip 3,22 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią parsigabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią ,,duomenys nesklebtini“, ir ten laikė iki 2010 m. gegužės 11 d., kol apie 14.20 val. kratos bute metu tas narkotines medžiagas policijos pareigūnai surado ir paėmė.

A. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 9 d., tikslesnis laikas nenustatytas, bute, esančiame ,,duomenys nesklebtini“, iš D. S. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, po 25 Lt už gramą įsigijo ne mažiau kaip 18,26 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią atgabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią ,,duomenys nesklebtini“, ir ten laikė. Tą pačią dieną, apie 19.00 val., 18,26 g minėtos narkotinės medžiagos neteisėtai atgabeno į I. G. gyvenamąją vietą, esančią ,,duomenys nesklebtini“, ir ten laikinai pasaugoti perdavė I. G..

I. G. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 10 d., apie 19.00–20.00 val., savo gyvenamojoje vietoje, esančioje ,,duomenys nesklebtini“, iš A. M. neteisėtai gautą pasaugoti 18,26 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – kiekį, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė savo namuose iki 2010 m. gegužės 11 d., kol apie 14.25 val. kratos metu tas narkotines medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai.

I. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad:

2010 m. balandžio mėn. viduryje, apie 17.00–19.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, Plungėje iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, po 22 Lt už gramą įgijo ne mažiau kaip 0,378 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią parsigabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią ,,duomenys nesklebtini“, ir joje laikė iki 2010 m. gegužės 7 d., kol apie 11.02 val. savo gyvenamojoje vietoje 0,378 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – perdavė ir taip platino V. K.;

2010 m. gegužės 9 d., apie 21.00–22.00 val., Plungės rajone, tikslesnė vieta nenustatyta, iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, po 22 Lt už gramą įsigijo ne mažiau kaip 69,924 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią parsigabeno ir laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje ,,duomenys nesklebtini“, iki 2010 m. gegužės 11 d., kol apie 14.25 val. kratos metu minėtą kiekį narkotinės medžiagos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, I. G. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 metais, tikslus laikas nenustatytas, UAB „Solorina“ teritorijoje, esančioje Klaipėdoje, Tilžės g. 62, I. G. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo fabrikinės gamybos 30 kalibro 1906 m. pavyzdžio (30-06) medžioklinį šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams, kurį parsigabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią ,,duomenys nesklebtini“, ir joje laikė iki 2010 m. gegužės 11 d., kol apie 14.25 val. kratos metu šaudmenį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. ir jo gynėja prašo teismų sprendimus pakeisti ir skirti E. A. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatoriai tvirtina, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog E. A. veikė organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), ir šią aplinkybę nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl organizuotos grupės grindžia E. A. ir A. K. parodymais, tačiau, kasatorių nuomone, jie nepatvirtina, kad tarp E. A. ir A. B. buvo susitarimas platinti narkotikus, be to, jų veiksmų neapėmė vieninga tyčia. Taip pat neįrodyta, kad E. A. buvo susitaręs su A. B. bendrai daryti nusikaltimą ar atlikdavo tam tikras jo užduotis. Taigi apeliacinės instancijos teismas tiesiog iškreipė E. A. ir A. K. parodymų esmę. Kasatoriai nurodo, kad E. A. jokios funkcijos, pirkdamas iš A. B. kanapes, neatliko; anot E. A., A. B. buvo tik pardavėjas, turintis geros kokybės kanapių, ir E. A., pirkdamas iš jo kanapes, veikė savarankiškai. Beje, A. B. susitarimo prekiauti narkotinėmis medžiagomis taip pat nepatvirtino. Taigi jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais susitarimo ar tam tikrų užduočių atlikimo faktas nepatvirtintas. Be to, apie A. B. pasiūlymą prekiauti kanapėmis pirmiausia parodymus davė E. A.. Tačiau teismo išvada šiuo klausimu grindžiama ne E. A. parodymais, faktiniais jo veiksmais ar asmeniniu suvokimu apie daromą veiką, o kitų kaltinamųjų parodymų interpretacijomis ir prielaidomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino, kaip E. A. suvokė savo veiką, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. Telefoninių pokalbių visuma taip pat nepatvirtina, kad E. A. ir A. K. buvo organizuotos grupės nariai, o liudija tik tai, kad E. A. narkotines medžiagas pardavė veikdamas savarankiškai. Taigi teismai, išsamiai ir nešališkai neištyrę įrodymų dėl E. A. dalyvavimo organizuotoje grupėje, išvadas grindė nepatikimais ir prieštaringais įrodymais.

Be to, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog E. A. nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir BK nuostatoms. Pirmiausia kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad E. A. prisipažino platines narkotines medžiagas ir gailisi, be to, padėjo išaiškinti savo ir kitų asmenų nusikaltimus. Kasatorių manymu, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos trys alternatyvios aplinkybės (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką; nuoširdžiai gailisi; padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis), kurios įgyvendinamos visiškai skirtingais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas neneigė, kad E. A. padėjo išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau kartu nurodė, jog jo atsakomybę lengvina tik tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi, t. y. neįvardijo tos aplinkybės, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, nors tai turi reikšmės skiriant bausmę, o norint taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Kasatoriai pažymi, kad dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teismas pasisakė formaliai. Kasatoriai nurodo, kad E. A. bendradarbiauti su policijos pareigūnais pradėjo nuo pat jo sulaikymo momento, išsamius parodymus apie savo bei A. B. ir A. K. neteisėtus veiksmus davė pats pirmas, t. y. tuo metu, kai A. B. kategoriškai neigė padarytos veikos aplinkybes, o A. K. dar nebuvo apklaustas. Todėl tik padedant E. A. pareigūnams pavyko pagrįsti pateiktus kaltinimus A. B. ir A. K.. Liudytojas G. S. parodė, kad E. A. parodymai padėjo ištirti nusikalstamą veiką. Kasatorių įsitikinimu, negalima sumenkinti E. A. pagalbos tiriant bylą, nes, duodamas parodymus, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kokie įrodymai tuo metu buvo surinkti. Be to, teismai neatsižvelgė ir į tai, kad A. B. bei A. K. paskirtų bausmių dydžiai tiesiogiai priklauso nuo E. A. parodymų, dėl kurių jis viso proceso metu pagrįstai bijojo, o laisvės atėmimo vietose dėl to, kad padėjo atskleisti nusikaltimus, jam gali kilti reali grėsmė.

Kasatorių įsitikinimu, byloje yra išimtinės aplinkybės, leidžiančios taikyti E. A. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam nors ir griežtą, tačiau nesusijusią su realiu laisvės atėmimu bausmę, nes bausmės paskirtis (sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį) E. A. atžvilgiu jau yra pasiekta, jis tikrai pasitaisė. Kasatoriai nurodo, kad teismai tinkamai neįvertino, jog E. A. nusikalto būdamas vos 18 metų, anksčiau neteistas, nusikalstama veika truko tik kelis mėnesius, darant nusikaltimą jis buvo mažiausiai aktyvus, žala niekam nepadaryta, nes objektyviai nustatytas tik vienas nedidelio kanapių kiekio pardavimo faktas asmeniui (G. B.), kuris buvo vyresnis E. A. draugas ir jau anksčiau rūkė kanapes. Taip pat neįvertinta tai, kad po sulaikymo E. A. patyrė didelį stresą, metė rūkyti, suvokė savo veiksmų esmę, padarinius ir nuoširdžiai dėl to gailisi, baigė mokyklą, įstojo į Klaipėdos universitetą, kuriame sėkmingai studijuoja, puikiai apibūdinamas. Be to, kasatoriai nurodo, kad E. A. labai išgyvena, jog dėl jo neapgalvotų veiksmų nukentėjo tėvai (jo motina yra pirmos grupės invalidė, negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, tačiau tėvas neturi jokios kitos profesinės kvalifikacijos, surasti kito darbo, kad būtų užtikrintas jo paties bei sergančios žmonos išlaikymas).

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti teismų sprendimus ir priimti naują nuosprendį – paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.

Kasatoriai teigia, kad teismai savo išvadas grindė įrodymais, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas, įrodymus rinko tam neįgalioti pareigūnai, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo A. M. jau buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, jis ištardytas be gynėjo. Pirmosios instancijos teismas dėl šių pažeidimų nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas jų neištaisė. Kasatoriai, cituodami BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 18, 95, 96, 164, 165, 179 straipsnių, 154 straipsnio 6 dalies nuostatas, nurodo, kad teismai ,,nepastebėjo, jog operatyviniai pareigūnai gali rinkti tik duomenis, kurie gali būti panaudoti kaip įrodymų šaltiniai, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas ne tik rinko įrodymus, bet ir privalo juos apiforminti įstatymų numatyta tvarka“.

Kasatoriai tvirtina, kad A. M. veikoje tikslas platinti narkotines medžiagas nustatytas nepagrįstai, jo veika atitinka BK 259 straipsnio l dalį. Apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo klausimu grindžiama liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nebuvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme; taip buvo pažeistos ne tik BPK 301 straipsnio, bet ir BPK 7, 44 straipsnių nuostatos. Apskritai teismų išvados šiuo klausimu padarytos nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, grindžiamos ne faktais, o prielaidomis. Kasatoriai nurodo, kad rūkyti kanapes A. M. pradėjo iš smalsumo, norėdamas parodyti savo vyriškumą, tikslo jomis prekiauti neturėjo, laikė sau, o platino tik D. S. paprašytas, pats pirkėjų neieškojo, be to, tai nebuvo sistemingas platinimas ir noras tokiu būdu užsidirbti. Pareigūnas G. S. teisme patvirtino, kad A. M. nebuvo aktyvus platintojas. Apklausiamas policijoje (nedalyvaujant gynėjui) A. M. viską nuoširdžiai papasakojo, tačiau policijos pareigūnų buvo apgautas, t. y. pirma apklaustas, o po to buvo pasakyta, kad jis yra įtariamasis ir jam reikalingas advokatas. Be to, A. M. buvo įteigta sakyti, kad jis kanapes pas draugą pasidėjo turėdamas tikslą jas parduoti, nes neva taip jam bus geriau. Taigi šie parodymai laikytini niekiniais. Iš tikrųjų A. M. kanapes slėpė nuo motinos, turėdamas tikslą jas rūkyti. Teismai šio nuoširdaus A. M. paaiškinimo tinkamai neįvertino.

Be to, kasatoriai nurodo, kad teismas, skirdamas A. M. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmiausia teismai netinkamai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sąvoką, nesilaikė teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. M. atsakomybę lengvina tai, jog jis kaltu prisipažino, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, tačiau teismas nevertino, kad jis nusikalto pirmą kartą, mokosi, dirba, apibūdinamas teigiamai. Kasatoriai nurodo, kad A. M. dėl narkotinių medžiagų platinimo iš esmės nuo pat jo sulaikymo momento atskleidė viską, kas jam buvo žinoma apie asmenis, dalyvavusius darant šią nusikalstamą veiką, itin detaliai nurodė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tai turėjo įtakos išsamiam bylos tyrimui, savo elgesio motyvus, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs ir nesiekė sumažinti savo veikos apimties ir atsakomybės, pripažino esmines veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, ir byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. prisipažinimą lėmė objektyvios aplinkybės. Taigi, kasatorių manymu, A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Be to, kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teismas D. S. pritaikė BK 92 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, tačiau A. M., esant beveik analogiškai situacijai (netgi menkesnei, nes jo vaidmuo šioje veikoje, priešingai nei D. S. ir kitų nuteistųjų, buvo antraeilis), paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Taip teismas pažeidė teisingumo principą, teisę į teisingą bausmę. Kasatoriai mano, kad ir A. M. teismas privalėjo apsvarstyti BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimybę. Kasatoriai nurodo, kad A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu savo veiksmų priešingumo įstatymui, daromos veikos pavojingumo iš esmės nesuprato (jis buvo vos 18 metų amžiaus), pagal savarankiškumo lygį jis negali būti prilygintas socialiai brandžiam pilnamečiui, nes jo gyvenimu rūpinosi motina. Taip pat teismai neatkreipė dėmesio į A. M. charakteristiką, medikų išvadą, jo sveikatos būklę, bendrakursių nuomonę ir kitas svarbias aplinkybes, apibūdinančias A. M. elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo (jis padarė išvadas, iš esmės pakeitė gyvenimo būdą, pradėjo daugiau dėmesio skirti mokslui, sportui, darbui, sveikatai). Kasatorių manymu, esant nurodytoms aplinkybėms, A. M. yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir skirti švelnesnę bausmę, nes yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra sunkinančių, darant nusikalstamą veiką jo vaidmuo buvo antraeilis. Be to, teismas galėjo vadovautis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti neizoliavus A. M. nuo visuomenės, taip suteikiant galimybę įrodyti, kad padaryta veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta susiklosčiusių aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistojo I. G. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, vertindami įrodymus pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir padarė esminių BPK normų pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų esminių apeliacinio skundo argumentų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatorius teigia, kad I. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento, t. y. subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo I. G. veikoje, – nepasisakė, taigi netyrė skunde nurodytų esminių aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad teismai savo išvadas dėl I. G. kaltės padarė neįvertinę įrodymų visumos, ignoruodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. senato nutarimo Nr. 29 nuostatas, kuriose išaiškinta, kokia veika gali būti pripažinta mažareikšmiška. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į I. G. parodymus, t. y. kad šaudmenį jis rado bevalydamas svetimą automobilį ir laikė bute matomoje vietoje kaip savotišką papuošalą, kaip eksponatą (raritetą), šovinio neslėpė. Taip pat, kasatoriaus nuomone, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl gamybos metų ir kalibro nėra galimybės jo panaudoti pagal paskirtį, nes 1906 metų 30 kalibro šautuvus galima matyti tik muziejuose. Taigi šis senovinis šovinys yra praradęs savo tiesioginę paskirtį ir gali būti įvardijamas tik kaip seniena; I. G. tai taip ir suvokė, todėl jo motyvas ir tikslas šiuo atveju yra aiškiai išreikšti. Be to, vertindami šią I. G. veiką, teismai tinkamai neįvertino jo asmenybės, sveikatos sutrikimų ir jų įtakos darant nusikalstamą veiką. Nors pirmosios instancijos teismas visa apimtimi medicininiais dokumentais nedisponavo, tačiau apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas I. G. neįgaliojo pažymėjimo nuorašas, bet šių papildomų duomenų teismas neįvertino. Apskritai netyrė visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nesiaiškino aplinkybių, kurių ištyrimas būtų nulėmęs kitokio nuosprendžio priėmimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatliko pareigos patikrinti nuosprendžio pagrįstumą.

Kasatorius nurodo, kad byloje esant pakankamai duomenų apie I. G. sveikatos sutrikimą, jis nebuvo tiriamas nei dėl bendrojo pakaltinamumo, nei dėl riboto pakaltinamumo, nei dėl jo sugebėjimų (valinių ar intelektualinių) suvokti savo veiką taip, kaip suvokia normali asmenybė. Kasatoriaus manymu, I. G. turėjo būti paskirta kompleksinė psichologinė–psichiatrinė ekspertizė ištirti jo asmenybės ypatumus, intelektualinį išsivystymą. Tokia ekspertizė leistų teisingai įvertinti jo veiksmų motyvaciją ir pačią asmenybę. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kasatorius prašė atlikti įrodymų tyrimą, paskirti jo ginamajam minėtą ekspertizę, bei kaip liudytojus apklausti I. G. tėvus, tačiau teismas šiuos prašymus formaliai atmetė.

Kasatorius teigia, kad teismas, skirdamas I. G. bausmę, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, neindividualizavo bausmės, dėl to paskyrė aiškiai per didelę bausmę. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad I. G. nuosekliai parodė, jog 2010 m. gegužės 9 d. ne mažiau kaip 69,924 g kanapių įsigijo ir sau vartoti; byloje yra duomenų, jog I. G. vartojo kanapes, buvo net sulaikytas. Tačiau teismai nenustatinėjo, kokią dalį šių medžiagų jis norėjo pasilikti sau. Taigi nebuvo išsiaiškintos svarbios bylos aplinkybės, turinčios reikšmės tiek veikos kvalifikavimui, tiek bausmės skyrimui. Be to, kratos metu I. G. bute buvo paimtas maišelis su kanapėmis, kurias pasaugoti buvo pasidėjęs A. M.. Kasatoriaus manymu, I. G. kaltinime akivaizdžiai matyti prieštaravimai, nes jam inkriminuotas padidintas kanapių kiekis, skirtas platinti. Teismai šių svarbių aplinkybių netyrė ir netikslino.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami teismų sprendimai, – nepadaryta. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasaciniuose skunduose neišdėstyti argumentai, kurie leistų suabejoti teismų sprendimų pagrįstumu ar teisėtumu.

Dėl nuteistojo E. A. ir jo gynėjos skundo argumento dėl organizuotos grupės prokurorė nurodo, kad teismų sprendimuose aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog E. A. ir A. B. kartu su A. K., D. S. veikė organizuota grupe, nes jie neteisėtai įgijo, gabeno, laikė narkotines medžiagas ir jas pardavė ar kitaip platino, dėl šių veiksmų buvo iš anksto susitarę, suderinę narkotikų įgijimo bei atsiskaitymo už juos tvarką, žinojo apie kitų grupės narių atliekamas funkcijas.

Dėl E. A. paskirtos bausmės prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kad E. A. už jo nusikalstamas veikas parinktos tinkamos rūšies ir dydžio bausmės, neprieštaraujančios BK 54, 41 straipsnių nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, atsižvelgė į tai, kad nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, jis padarė organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). E. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo gailisi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pabrėžė, kad dar kartą atsižvelgti į minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir dar labiau švelninti paskirtąsias bausmes nėra jokio pagrindo. Aplinkybė, kad nuteistasis davė nuoseklius parodymus ir taip padėjo išsiaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes, yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalyje 2 punkte, sudedamoji dalis, rodanti ir nuteistojo gailėjimąsi padarius nusikalstamas veikas, todėl dar kartą šią aplinkybę pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia – nėra pagrindo. Skirdamas E. A. bausmes, teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, kurios nurodytos kasaciniame skunde, įvertino bausmės parinkimui svarbių aplinkybių visumą. Nuteistajam paskirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis.

Iš VšĮ gyvūnų globos namų „Penkios pėdutės“ bei Klaipėdos universiteto charakteristikų matyti, kad E. A. apibūdinamas teigiamai, šiuo metu studijuoja Klaipėdos universitete, tačiau net ir šios aplinkybės, kaip ir nuteistojo jaunas amžius bei tinkamas elgesys baudžiamojo proceso metu, nėra pakankamas pagrindas dar labiau švelninti paskirtas bausmes, o kartu ir galutinę subendrintą bausmę.

Atsiliepime nurodoma, kad taikyti E. A. atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas, nėra visų šiame straipsnyje numatytų būtinų sąlygų visumos. BK 62 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad E. A. pats savo noru atvyko ar pranešė apie savo padarytas nusikalstamas veikas. BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui būtina nustatyti bent dvi kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau E. A. atsakomybę lengvina tik tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Taip pat prokurorė nurodo, kad byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtinų išimtinių aplinkybių. E. A. paskirta bausmė teisingumo principui neprieštarauja ir yra tinkama BK 41 straipsnyje įtvirtintiems tikslams pasiekti. Nuteistajam E. A. skiriant bausmę, teisės taikymo klaidos nepadaryta.

Prokurorė nurodo, kad nuteistojo A. M. ir jo gynėjo skundo argumentas, jog A. M. buvo taikytos neteisėtos procesinės prievartos priemonės, nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo padaryta jokių esminių BPK pažeidimų, be to, teismai atidžiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, detaliai aptarė liudytojų parodymus ir nenustatė įstatymų pažeidimų.

Taip pat nepagrįsti skundo argumentai, kad A. M. nepagrįstai nustatytas tikslas platinti narkotines medžiagas. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojų parodymai sutampa su nuteistųjų parodymais, tik vėliau, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. M. pakeitė savo poziciją dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis tikslų, t. y. nurodė, kad siekė tik sudaryti sąlygas narkotinių medžiagų įgijimui asmeniniams tikslams bei kartais padėti D. S.. Tokia nuteistojo pozicija prieštarauja anksčiau jo duotiems parodymams ir teismų pagrįstai įvertinta tik kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi įrodymai surinkti nepažeidžiant įstatymų, faktinės bylos aplinkybės ištirtos teisingai ir nešališkai, paskirta bausmė atitinka įstatymo nustatytas bausmės ribas. Byloje pagrįstai nustatyta, kad A. M. kanapes pats vartojo ir kartais platino. A. M. šiuos neteisėtus veiksmus atliko ne vieną kartą, taip pat nustatyta, jog jis narkotikus sugalvojo pardavinėti pats, nes norėjo užsidirbti pinigų (T. 5, b. 1. 101-104).

Atsiliepime nurodoma, kad teismai išsamiai išnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įvertino visus surinktus įrodymus, atsižvelgė į A. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. M. parinktos bausmės rūšį ir dydį, konstatavo, kad BK 41, 54 straipsnių nuostatos nepažeistos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė A. M. atsakomybę sunkinančių ir nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis anksčiau neteistas, darbovietėje apibūdinamas teigiamai, tačiau jis padarė tyčinį savanaudišką nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad A. M. skirtina BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis artimas minimaliam BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam šios bausmės dydžiui. Taigi teigti, jog A. M. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra jokio pagrindo. Skiriant nuteistajam bausmę, įstatymo taikymo klaida nepadaryta. Prokurorė nurodo, kad kasacinio skundo dalis, susijusi su nustatytų faktinių bylos aplinkybių analize, įrodymų vertinimu, nenagrinėtina (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime prokurorė nurodo, kad nuteistojo I. G. gynėjo advokato A. Jucio kasacinis skundas savo turiniu visiškai analogiškas apeliacinio skundo turiniui, be to, jame gausu teismų sprendimų citatų, kurios interpretuojamos nuteistojo naudai. Taip pat skunde nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, vadovaujantis teismų praktikos išaiškinimais, paimtais iš konteksto, bandoma juos taikyti šiai konkrečiai bylai ir traktuojama nuteistajam naudinga linkme. Kasaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų argumentų, susijusių su šia byla. Advokatas cituoja Lietuvos Aukščiausio Teismo senato nutarimus, vadovaujasi teismų praktika, tačiau jos niekuo nesusijusios su šia byla ir negali būti konkrečiai pritaikomos. Gausiai prirašytame kasaciniame skunde pateikiami klausimai ir abejonės dėl per didelės paskirtos bausmės, kuri, kasatoriaus nuomone, paskirta neįvertinus bylos įrodymų visumos; dėl padarytos veikos tariamo mažareikšmiškumo; kiti įrodymų vertinimo faktai susiję su šaudmens įgijimu, gabenimu ir laikymu; tariamu I. G. sveikatos būklės neištyrimu ir ekspertizės neskyrimu. Šie klausimai jau išnagrinėti ir argumentuotai aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Kasaciniame skunde nepateikiama naujų argumentų, kodėl kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad nuteistojo I. G. gynėjas skunde teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su subjektyviuoju nusikaltimo sudėties požymiu, netyrė skundo esminių aplinkybių ir todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Advokatas teigia, kad apeliaciniame skunde prašė apklausti I. G. tėvus, kurie padėtų išaiškinti aplinkybes, susijusias su jo ginamojo susirgimu, seno šovinio laikymo aplinkybes, tačiau tėvai neapklausti, todėl nebuvo ištirtos šios svarbios aplinkybės ir taip buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryti esminiai BPK pažeidimai. Prokurorė teigia, kad šie gynėjo skundo argumentai nepagrįsti, deklaratyvūs, nes apeliacinėje nutartyje išsamiai ištirtos visos skundžiamos aplinkybės ir nurodyta, kad buvo atsižvelgta tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek ir į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai nesiaiškino, kuri dalis narkotinių medžiagų, rastų pas I. G., buvo skirta asmeniniam vartojimui, o kuri – pardavimui. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ši aplinkybė nėra reikšminga I. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes nepriklausomai nuo to I. G. veikos, susijusios su narkotinių medžiagų įgijimu turint tikslą jas platinti (ir platinimas), kvalifikacija nepasikeistų.

Prokurorė nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė visas aplinkybes, susijusias, tiek su I. G. sveikatos būkle, tiek su šovinio laikymu. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad iš ekspertams pateiktos medicinos dokumentacijos (Asmens sveikatos istorijos, pradėtos 1999 m. kovo 9 d. VšĮ PsC) žinoma, kad I. G. VšĮ Klaipėdos Psichikos sveikatos centre lankėsi nuo 1999 m. kovo 4 d. iki 2010 m. sausio 19 d., jam buvo nustatyti sutrikimai. Ekspertai padarė išvadą, kad, atsižvelgus į tai, jog medicinos dokumentacijoje nenurodoma gilių kognityvinių, emocinių ar valingos veiklos sutrikimų, dėl kurių I. G. negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, jam netikslinga skirti psichiatrinės ekspertizės (T. 5, b. 1. 155). Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamų veikų pobūdžio ir valdyti savo veiksmų.

Aplinkybė, kad I. G. tėvai žinojo ir neprieštaravo tam, kad sūnus laikytų savo gyvenamojoje vietoje šovinį, nešalina jo atsakomybės, nes įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už tokius veiksmus, yra viešas, visiems žinomas, suformuluoto draudimo yra privalu laikytis nepriklausomai nuo to, ar kiti asmenys jam pritaria ar ne. Atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, tikėtina, kad tėvų apklausa nepakeistų teismų priimtų sprendimų. Be to, remiantis BPK nuostatomis, tėvai gali ir neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Nuteistųjų tėvai paprastai yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų paaiškinimai dažniausiai būna palankūs jų artimam asmeniui. Teismas, spręsdamas dėl proceso dalyvių prašymų, yra savarankiškas, o šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nesutikti su teismo pasirinkta pozicija neapklausti nuteistojo I. G. tėvų. Taip pat prokurorė mano, kad nuteistajam I. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta minimali arešto bausmė nėra aiškiai per griežta.

Nuteistųjų E. A. ir jo gynėjos, A. M. ir jo gynėjo kasaciniai skundai iš esmės tenkintini, o nuteistojo I. G. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistųjų E. A. ir jo gynėjos, A. M. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentų

            Dėl organizuotos grupės

Kasatoriai E. A. ir jo gynėja skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes dėl jo dalyvavimo organizuotoje grupėje. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo E. A. dalyvavimo organizuotoje grupėje faktas nustatytas, vadovaujantis nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais, jų visuma. Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė organizuotos grupės narių ne tik tarpusavio funkcijų ir užduočių pasiskirstymą, bet ir tarpusavio ryšių pastovumą: užsiėmimas nusikalstama veikla tam tikrą laiką, ta pati grupės asmenų sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą, pripažino, kad šios išvados pagrįstos.

            Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi, individualizuojant bausmę, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje visų pirma padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Pagal susiformavusią teismų praktiką teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta tik vieną kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tačiau, nustačius kelis alternatyvius pagrindus, teismas privalo nurodyti visus, nes tai turi reikšmę bausmės individualizavimui, nors ir pripažįstama tik viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs E. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teisingai nurodė visus nustatytus alternatyvius pagrindus: jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi; padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir jose dalyvavusius asmenis.

Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalyje yra bendrosios BK 54 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos teisės normos, nustatančios, kad bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų – įgyvendinant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, iš kurių vienas – teisingumo principo įgyvendinimas yra išimtis. Teismų praktikoje, sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-77/2007, 2K-482/2007 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl E. A., nurodė teisinius argumentus, kad nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytų sąlygų visumos, todėl nėra pagrindo taikyti šio straipsnio nuostatų nuteistajam E. A. ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta jam inkriminuotų veikų sankcijose. Kasatorius E. A., kasaciniame skunde prašydamas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas pagrįstai nurodė, kad nenustatė BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytų sąlygų visumos, todėl teisingai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų nuteistajam E. A..

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių nuteistojo A. M. ir jo gynėjo dėmesį į tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriai skunde ginčija įrodymų vertinimą, faktinių aplinkybių nustatymą, t. y. nurodo, kad nepagrįstai nustatytas tikslas platinti kanapes, prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau apeliaciniame skunde šie klausimai nebuvo keliami, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, jų nesvarstė. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir įstatymo reikalavimus, kad tai, kas nebuvo skųsta ir nagrinėta apeliacinės instancijos teisme, kasacinės instancijos teisme nenagrinėjama, be to, įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, o ne teisės klausimas, minėti skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Kartu teisėjų kolegija kasatoriams primena, kad A. M. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad kanapes ne tik rūkė, bet dalį jų ir parduodavo, taigi jam neginčijant tikslo platinti kanapes, teismas pagrįstai jį nustatė. Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo A. M. teisėjų kolegija pasisako glaustai, nes tai susiję su jo skundo argumentu dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltu prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, aplinkybė, kad A. M. vaidmuo, darant nusikaltimą, buvo antraeilis, nenustatyta. Taigi, nesant BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, nėra teisinio pagrindo svarstyti šio straipsnio nuostatų taikymą kasatoriui A. M.. Kasatoriai A. M. ir jo gynėjas, prašydami taikyti BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas, iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija pritaria šio teismo argumentams ir išvadoms, todėl jų nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas E. A. ir A. M. paskyrė BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmes motyvuodamas, kad padarytas sunkus nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas apeliantų E. A. ir A. M. prašymus taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmes be laivės atėmimo, į jų argumentus atsakė labai glaustai, padarydamas apibendrinančią išvadą, kad jiems paskirtos tinkamos bausmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismai šioje byloje neįsigilino ir neįvertino bylos aplinkybių, nuteistųjų E. A. ir A. M. asmenybių bei jų socialinių ryšių. Tinkamas šių aplinkybių visumos įvertinimas turi esminę reikšmę paskiriant jiems teisingas bausmes.

Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo E. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę: kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi; padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir jose dalyvavusius asmenis. Nustatyta ir tai, kad: nusikalstamas veikas jis padarė būdamas 19 metų; E. A. motina yra neįgali; ji teismo pripažinta neveiksnia (negali pasirūpinti savimi, reikalinga slauga); jai paskirta globa; globėju paskirtas A. A. (sutuoktinis), kuris yra profesionalus jūrininkas ir jo darbas susijęs su nuolatiniu plaukiojimu; nuteistasis E. A. gyvena kartu su tėvu ir motina, studijuoja Klaipėdos universitete ir yra pažangus. Kolegijos nuomone, E. A., kaip sūnus, taip pat turi pareigą rūpintis savo neveiksnia motina, ypač tuo metu, kai tėvas būna jūroje. Taigi, įvertinus minėtų aplinkybių visumą, ypač E. A. šeiminę padėtį, tai vertintina kaip išimtinė aplinkybė BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.

Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę: kaltu prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis; jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta ir tai, kad: A. M. nusikaltimą padarė būdamas 18 metų 4 mėnesių; jo tikslas platinti laikomas kanapes nustatytas iš esmės remiantis paties A. M. parodymais, nes nenustatytas nė vienas pardavimo faktas; A. M. yra našlaitis (tėvas žuvo 2011 m. birželio 17 d.); jis dirba, apibūdinamas teigiamai. Taigi, įvertinus minėtų aplinkybių visumą, ypač A. M. amžių ir jo parodymų nuoširdumą (būtent tai lėmė jo veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį), tai vertintina kaip išimtinė aplinkybė BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems E. A. ir A. M. yra teisinis pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už padarytas nusikalstamas veikas paskirti švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą bei skirti jiems įpareigojimus.

Dėl nuteistojo I. G. gynėjo kasacinio skundo argumentų

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 253 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis. Nustatinėjant BK 253 straipsnyje numatytą neteisėtumo požymį, nepakanka formalaus konstatavimo, kad disponavimo BK 253 straipsnyje išvardytais objektais tvarka yra pažeista. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-178/2012).

Nusikaltimo sudėtis tai ne tik objektyviųjų požymių (pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys), bet ir subjektyviųjų požymių (pakaltinamumas, kaltė, motyvas, tikslas) visuma.

Teismas nustatė, kad I. G., radęs vieną 30 kalibro 1906 m. pavyzdžio (30-06) medžioklinį šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams, parsigabeno į savo butą, esantį ,,duomenys nesklebtini“, ir ten jį laikė iki 2010 m. gegužės 11 d., kol kratos metu šaudmenį rado ir paėmė policijos pareigūnai. I. G. nuosekliai parodė, kad rastą seną šovinį jis laikė kaip eksponatą (suvenyrą).

Žemesnės instancijos teismai, I. G. veiksmus kvalifikuodami pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, jo kaltę iš esmės pagrindė tik objektyviaisiais požymiais: šovinio suradimo bute faktu ir specialisto išvada, kad tai yra 30 kalibro 1906 m. pavyzdžio (30-06) medžioklinis šovinys, kuris yra šaudmuo, skirtas „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino I. G. tyčios turinio. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tai reikšminga tik bausmės skyrimui.

Šioje nutartyje minėta, kad, inkriminuojant BK 253 straipsnį, vien formalaus konstatavimo, jog pažeista jame nurodytų objektų disponavimo tvarka, nepakanka. Tam, kad asmenį pripažinti padarius nusikaltimą, būtina įvertinti jo elgesio pavojingumą. Šiuo atveju I. G. tyčios turinį sudaro jo suvokimas, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė šaudmenį ir norėjo taip veikti. Teismai neįvertino nuoseklių I. G. parodymų, kad rastą seną šovinį jis laikė kaip eksponatą (suvenyrą) ir ar toks jo elgesys yra toks pavojingas, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegijos nuomone, I. G. elgesyje nėra inkriminuoto nusikaltimo subjektyviojo požymio – kaltės bei tokio pavojingumo laipsnio, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teismai I. G. elgesyje tik formaliai konstatavo BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, todėl baudžiamasis įstatymas buvo išaiškintas ir pritaikytas netinkamai. Taigi skundžiamos teismų sprendimų dalys naikintinos ir baudžiamoji byla I. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų nuteistojo I. G. gynėjo kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo turinys patvirtina, kad kasatorius iš esmės pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus, kurių dauguma yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir kt.), todėl jie paliekami nenagrinėti. Bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje. Taigi nagrinėjami tik tie argumentai, kurie liečia teisės taikymą, t. y. jog teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes: netyrė I. G. psichikos būklės; neapklausė I. G. tėvų; nenustatė, kokią dalį turimų kanapių būtų surūkęs pats I. G.; apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius skundo argumentus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie skundo teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo I. G. gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą, t. y. kaip liudytojus apklausti I. G. tėvus, paskirti I. G. kompleksinę psichologinę–psichiatrinę ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo motyvuotai atmestas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo perskaityta specialisto išvada, kad I. G. nėra pagrindo skirti psichiatrinę ekspertizę dėl jam nustatyto sveikatos sutrikimo. Taigi šią aplinkybę teismas tyrė. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neatliko įrodymų tyrimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir I. G. kaltės neteisėtai disponavus narkotinėmis medžiagomis pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų (jų šaltiniai ir turinys nuosprendyje išdėstyti ir nurodyti vertinimo motyvai) analize.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl I. G. neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė šių nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl I. G. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kasatoriaus argumentas, kad teismas privalėjo nustatyti, kokią dalį kanapių I. G. būtų pats suvartojęs, o kokią – pardavęs, teisinę reikšmę turėtų tik tuo atveju, jei jo ginamajam būtų inkriminuotas neteisėtas disponavimas dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, turint tikslą jas platinti, nes didelis kiekis lemia veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju I. G. veiksmai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis (kanapėmis), turint tikslą jas platinti, teisingai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Veikos kvalifikavimas nesikeistų ir tuo atveju, jei tikslas platinti narkotines medžiagas būtų nustatytas tik jų daliai. Tai atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-266/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad bausmės griežtumas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Nors kasatorius skunde cituoja BK bendrosios dalies įvairių normų turinį, tačiau nepateikia teisinių argumentų, pagrįstų suformuota teismų praktika, kuri teisės norma pritaikyta netinkamai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bylą pagal nuteistojo I. G. gynėjo apeliacinį skundą dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį pakeisti:

E. A., pripažintam kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą šešiems mėnesiams;

E. A., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį tęsti studijas ar pradėti dirbti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 7 dalimis, E. A. galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį tęsti studijas ar pradėti dirbti.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 13 d., t. y. vieną dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, iš viso keturias dienas.

A. M., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį dirbti.

Panaikinti teismų sprendimų dalis dėl I. G. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą dėl šios dalies nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti teismų sprendimų dalis, kuriomis I. G., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, prie subendrintos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims dienoms, konfiskuojant 390 Lt.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                              Tomas Šeškauskas

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas