Baudžiamoji byla Nr. 2K-107/2012
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00749-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.1.2.; 2.1.7.; 2.4.2.1. (N)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį ir nuteistas ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 233 straipsnio 1 dalį - dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. lapkričio 23 d. iki 2009 m. gruodžio 12 d.
Iš S. S. solidariai su A. V. ir A. Ž. nukentėjusiajai R. P. priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir A. V. bei A. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nuosprendis, kuriuo S. S. apeliacinis skundas atmestas, tačiau Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
S. S. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad kartu su A. V. ir A. Ž. išžagino nepilnametę R. P. Jie 2009 m. birželio 28-29 d., nakties metu, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami tikslą išžaginti nepilnametę R. P., kuri buvo apsvaigusi nuo alkoholio, visi kartu ją nunešė į Ž. priklausančio gyvenamojo namo kambarį. Ten S. S. pradėjo ją nurenginėti, tačiau ši priešinosi ir bandė jį atstumti. A. Ž. padėjo S. S. nurengti R. P., laikydamas ją už rankų. Nukentėjusiąją nurengus, S. S. liepė jai nesipriešinti, nes norįs su ja lytiškai santykiauti. R. P. verkė, šaukė, prašė jos neliesti. Tada A.V. sugriebė R. P. už rankų ir jas laikė, delnu uždengė jai burną, kad ši nesimuistytų ir nešauktų, o S. S. užgulė ant R. P. ir lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią natūraliu būdu. S. S. baigus lytinį aktą, ant R. P. užgulė A. Ž. ir lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią natūraliu būdu. R. P. priešinosi ir šaukė, todėl A. Ž. ištraukė pagalvę ir uždėjo jai ant veido. R. P. verkiant ir prašant jos neliesti, A. V. su ja taip pat atliko prievartinį lytinį aktą natūraliu būdu. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, A. V. ir A. Ž. išvedė nukentėjusiąją iš kambario į (duomenys neskelbtini), kur, pasinaudodami tuo, kad jos valia jau buvo palaužta, dar po vieną kartą santykiavo su nepilnamete R. P. prieš jos valią natūraliu būdu.
Be to, S. S. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad kartu su A. V. ir A. Ž. 2009 m. rugsėjo mėn., siekdami, kad nukentėjusioji R. P. pakeistų ir duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje jie įtariami ją išžaginę, telefoninių pokalbių bei susitikimų metu įkalbinėjo nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus jų naudai, t. y. patvirtinti, kad jie jos nežagino, ir už tai nukentėjusiajai davė 300 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, neatliko įrodymų tyrimo, nors kasatorius to prašė apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiosios parodymais, todėl pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.
Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad kaltinime nurodytu laiku, t.y. 2009 m. birželio 28-29 d., R. P. nėra turėjusi lytinių santykių. Be to, minėtoje specialisto išvadoje nenustatyta, kad nukentėjusiajai būtų padaryti prievartiniam lytiniam aktui būdingi sužalojimai. Ši specialisto išvada prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas fizinis smurtas, ji priešinosi, prievarta buvo laikoma už rankų, dusinama, su ja buvo atliekamas ne vienas prievartinis lytinis aktas. Siekdamas pašalinti šiuos prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti išvadą surašiusį specialistą.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė ir nukentėjusioji, tačiau ji nebuvo informuota ir iškviesta į teismo posėdį. Dėl to nebuvo galimybės išklausyti jos argumentų dėl paduoto apeliacinio skundo. Nukentėjusioji R. P., 2008 m. rugsėjo 4 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad kasatorius jos nežagino ir nedarė jokio poveikio, o pirmosios instancijos teisme taip pat davė prieštaringus parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti jos parodymų patikimumą atlikdamas įrodymų tyrimą. Be to, šis teismas turėjo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji buvo papildomai apklausiama 2009 m. lapkričio 24 d., nes ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytą motyvą, kad apkalbėti kasatorių ją privertė globėja ir prokuroras.
Pirmosios instancijos teismas be jokios specialisto išvados įvertino nukentėjusiosios socialinę brandą bei sveikatos būklę (jai yra konstatuotas protinis atsilikimas), todėl kasatorius apeliacinės instancijos teismo prašė nukentėjusiajai atlikti psichologinę psichiatrinę ekspertizę. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje net neaptartas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų O. N., A. N., K. P., V. M., O. B. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes šie liudytojai artimai susiję su nukentėjusiąja R. P., be to, paties įvykio nematė. Jų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, todėl negali nei paneigti, nei patvirtinti kasatoriaus kaltės. Ž. Ž. parodymai taip pat nepatikimi, nes jo nurodytos aplinkybės, kad gulėdamas lovoje tamsoje jis matė nukentėjusiąją nuogą, kelia abejonių. Šis liudytojas atsisakė duoti parodymus teisme, todėl teismas jais negalėjo grįsti savo išvadų dėl kasatoriaus kaltės. Nagrinėjant nuteistojo S. S. apeliacinį skundą buvo būtina apklausti ir nuteistąjį A.V., nes jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme taip pat buvo prieštaringi, tačiau teismai į šią aplinkybę neatsižvelgė.
Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu, tačiau byloje nenustatyta, ar pateikti telefoniniai pokalbiai yra kasatoriaus, ar jie nėra sumontuoti, kas rašė SMS žinutes. Atsižvelgdamas į tai, teismas turėjo skirti fonoskopinę ekspertizę, kuri galėtų patvirtinti ar paneigti kasatoriaus kaltę padarius BK 233 straipsnio l dalyje numatytą nusikaltimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti nukentėjusiosios parodymus, duotus ne tik teismo posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atsižvelgti į jos sveikatos būklę, socialinę brandą, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė ir savo išvadas grindė tik kasatoriui nepalankiais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, o ne byloje esančių įrodymų visuma.
Skirdamas bausmę nuteistajam S. S. teismas neatsižvelgė į tai, kad kiti nuteistieji buvo aktyvesni, jie net po keletą kartų su nukentėjusiąja atliko prievartinį lytinį aktą, jai mokėjo pinigus už parodymų pakeitimą, tačiau kasatoriui paskirta daug griežtesnė bausmė, nors nukentėjusioji jam pretenzijų neturi. Teismai neatsižvelgė į tai, kad S. S. neteistas, apibūdinamas teigimai, yra silpnos sveikatos, dirba ir vienas išlaiko mažametį vaiką. Paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, nebus kam rūpintis mažamečiu vaiku, o jo buvimas laisvės atėmimo įstaigoje nepadės pasiekti bausmės tikslų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes kasatorius mano, kad teismai turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus nuteistojo S. S. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kuriais jis ginčijo savo kaltę išžaginus nepilnametę, ir nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymus, tarp jų ir nukentėjusios R. P. parodymus, teismas įvertino ne taip, kaip pageidavo kasatorius, nereiškia, jog buvo pažeistos BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas būtinas tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistieji ir jų gynėjai taip pat teismui nenurodė, kokios aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymų tyrimą prašė atlikti tik norėdami, kad teisme būtų pakartotinai apklausta nukentėjusioji R. P. Teismas, apsvarstęs šį gynėjų ir nuteistųjų prašymą, jį atmetė motyvuodamas tuo, kad visi asmenys buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, ir nusprendė nagrinėjant apeliacinius skundus remtis pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais.
Byloje esantys duomenys rodo, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai R. P. ir visiems kitiems proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešė tinkamai. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka privalomas yra tik prokuroro ir gynėjo dalyvavimas. Kadangi teismas nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti ir nukentėjusiosios neapklausti, jos neatvykimas į teismo posėdį nesutrukdė išnagrinėti bylą.
R. P. pirmosios instancijos teisme apie nusikalstamų veikų, nuo kurių jį nukentėjo, padarymo aplinkybes buvo apklausta detaliai ir išsamiai, teismas aiškinosi jos parodymų keitimo aplinkybes. Byloje buvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją K.P. įvykdžiusių asmenų artimieji ir jie patys, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, skambindami telefonu ir asmeninių susitikimų metu, įkalbinėjo nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo pareigūnams melagingai liudyti, kad jos niekas nežagino. Šiuos nuteistųjų veiksmus teismas įvertino kaip poveikį nukentėjusiajai, todėl juos pripažino kaltais ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusios parodymų keitimo priežastys buvo išanalizuotos ir aptartos apkaltinamajame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teisme dar kartą tikrinti šių aplinkybių nebuvo jokio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistasis apeliaciniame skunde netvirtino, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o tik teigė, kad teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Bylos įrodymų vertinimas ne taip kaip pageidavo kasatorius nėra vada apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą ir iš naujo tirti pirmosios instancijos teisme jau ištirtus įrodymus. Įrodymai byloje gauti įstatymo nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir nepažeidžiant liečiamumo ir leistinumo principų. Priešingai nei tvirtina kasatorius, išvadą dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK149 straipsnio 3 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, teismai padarė remdamiesi ne vienos nukentėjusios R. P. parodymais, bet įrodymų visuma.
Atsiliepime pažymima, jog iš R. P. parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui matyti, kad jos pasipriešinimas buvo palaužtas nenaudojant intensyvaus fizinio smurto, todėl sužalojimų nebuvimas nereiškia, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika. Specialisto išvadoje pažymėta, kad su R. P. buvo galima atlikti lytinius santykius nepaliekant žymių jos mergystės plėvėje. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, šios aplinkybės nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų melagingumo. Nenustačius prieštaravimų tarp specialisto išvadų ir nukentėjusios parodymų bei kitų bylos įrodymų, kviesti specialistą į apeliacinės instancijos teismo posėdį, kaip nurodoma kasaciniame skunde, ir papildomai jį apklausti nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nei kasatorius, nei jo gynėjas tokio prašymo teismui nepateikė, todėl jis nebuvo svarstytas.
Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami nuteistojo A. V., liudytojų O. N., A. N., K. P., V. M., B. B. bei Ž. Ž. parodymai, paliktini nenagrinėti, nes jie susiję su bylos įrodymų vertinimu, tačiau pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. S. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, savo sprendimą motyvavo, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes kaip visumą, nesuteikdamas nė vienai iš jų išskirtinės reikšmės, todėl vertinti nurodytas aplinkybes iš naujo, nėra teisinio pagrindo, o pirmosios instancijos teismo padarytą bausmių subendrinimo klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo kasacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais
Kasaciniame skunde nuteistasis S. S. neigia savo kaltę padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, nesutinka su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti nukentėjusiosios R. P., kitų nuteistųjų, liudytojų parodymų, specialisto išvadų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejones dėl jų patikimumo.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jo kaltė pagrįsta tik nukentėjusiosios parodymais ir taip pažeistos BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos. Minėtame straipsnyje nustatytas draudimas grįsti nuosprendį vien tik tokių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais, kuriems taikomas anonimiškumas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K–572/2011). Šioje byloje nukentėjusiajai R. P. anonimiškumas nebuvo taikomas, ji buvo apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, proceso dalyviai uždavė jai klausimus, todėl BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos negalėjo būti pažeistos. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad savo išvadas dėl S. S. kaltės šis teismas grindė ne tik R. P., bet ir liudytojų O. N., A. N., K. P., V. M., B. B. bei kaltinamojo A.V. parodymais, specialisto išvada, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo, daiktų apžiūros protokolais ir kita bylos medžiaga.
Kasacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiosios R. P. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, todėl teismai jais negalėjo vadovautis, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, ištyręs kitus bylos įrodymus, sugretinęs juos su nukentėjusios parodymais ir įvertinęs nukentėjusiosios parodymų keitimo priežastis, jos parodymus pripažino tinkamais įrodymais S. S. ir kitų kaltinamųjų kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs surinktų įrodymų vertinimą, aptarė nukentėjusiosios parodymuose esančius kai kuriuos prieštaravimus bei konstatavo, kad parodymų keitimas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nulemtas jos emocinės būsenos ir nuteistųjų S. S., A. Ž. bei A. V. daromo poveikio. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti bylos duomenys (liudytojų O. N., A. N., K. P., V. M. B. B. parodymai, specialisto išvada ir kt.). Kasatorius nurodo, kad nuteistųjų Ž. Ž. ir A. V. parodymai yra prieštaringi, o liudytojai yra artimi nukentėjusiajai bei suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai taip pat turi būti vertinami kritiškai. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad nurodytų asmenų parodymus teismai įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų – analizavo, sugretino su S. S. parodymais, kitais bylos įrodymais ir vertino šiuos įrodymus kaip visumą.
Kasatorius nurodo, kad specialisto išvadoje nenustatyta galimo lytinio santykiavimo ir fizinio smurto naudojimo pėdsakų ant nukentėjusiosios kūno, ir tai patvirtina jos parodymų melagingumą. Šis argumentas taip pat atmestinas. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. P. pasipriešinimui palaužti intensyvus smurtas nebuvo naudojamas, be to, specialisto išvadoje pažymėta, kad su ja galima atlikti lytinius santykius nepaliekant žymių jos mergystės plėvėje. Todėl ta aplinkybė, kad ant nukentėjusiosios kūno neliko seksualinei prievartai būdingų sužalojimų, nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir teismų išvadų dėl kasatoriaus kaltės.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti nukentėjusiajai psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar ji geba suvokti situaciją, nepatiria aplinkinių poveikio bei ar nėra linkusi fantazuoti. Pažymėtina, jog iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės, ir kad to nepadarius pažeidžiama įrodinėjimo tvarka ar kaltinamojo procesinės teisės. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese būtinas tada, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-339/2011). Būtinumo tenkinti kasatoriaus parašymą skirti nukentėjusiajai ekspertizę nebuvo, nes įvertinus bylos aplinkybes, taip pat ir tas, kurios nulėmė nukentėjusiosios parodymų keitimą, teismams nekilo abejonių dėl jos parodymų patikimumo. Atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl būtinumo skirti fonoskopinę ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė nuteistųjų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotus duomenis ir tinkamai juos įvertino. Pažymėtina, kad patys kaltinamieji neneigė, jog užfiksuoti pokalbiai yra jų, todėl skirti fonoskopinę ekspertizę pokalbių ar SMS pranešimų autentiškumui nustatyti nebuvo būtinybės.
Kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios R. P. neiškvietimo į teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme taip pat nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad jai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka privalomas tik prokuroro ir gynėjo dalyvavimas. Priešingai nei teigia kasatorius, ta aplinkybė, kad nebuvo galimybės išklausyti nukentėjusiosios argumentų dėl paduoto apeliacinio skundo, nesukliudė išnagrinėti bylą, nes teismas nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti ir nukentėjusiosios neapklausti.
Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, analizavo įrodymus, patvirtinančius nuteistajam S. S. inkriminuotų nusikaltimų buvimą jo veiksmuose, vertino jų pakankamumą, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų bei konstatavo, kad byloje surinkti, ištirti ir įrodomąją vertę turinčiais pripažinti duomenys pagrindžia visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme turi būti atliekamas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad pirmosios instancijos teismas netyrė reikšmingų bylos teisingam išsprendimui duomenų ar tuos duomenis tyrė pažeisdamas BPK įtvirtintas taisykles. Tuo tarpu šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Apeliaciniame skunde paminėtos aplinkybės apeliacinio teismo buvo išanalizuotos, dėl esminių apeliacinio skundo motyvų pasisakyta, priimtos nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Tai, kad šis teismas atmetė kasatoriaus versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme nepadaryta.
Dėl kasatoriui paskirtos bausmės
Nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl to, kad jam paskirta per griežta bausmė, atmestini. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 3 dalimi, paskirtą bausmę gali sušvelninti tik tada, kai jos paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. Prielaidų išvadai, kad skiriant nuteistajam bausmę minėti baudžiamojo įstatymo buvo pažeisti, nėra. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skirdamas bausmę teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į tai, kad S. S. teisiamas pirmą kartą, dirba, turi mažametę dukrą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis išžaginimą padarė bendrininkų grupe bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pagrįstai paskyrė artimas BK straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuota nuteistojo veika, sankcijų vidurkiams bausmes.
Kasatoriaus prašymas taikyti jam BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, neatitinka šių straipsnių taikymo sąlygų. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (kasacinės bylos Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007). Tokių aplinkybių visumos šioje byloje nenustatyta.
Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė gali būti skiriama tik tada, kai, pasinaudojęs visomis baudžiamojo įstatymo suteiktomis galimybėmis švelninti bausmę bei nenustatęs BK 62 straipsnio taikymo pagrindų, teismas nusprendžia, kad straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui, t. y. būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei. Tokia teismo išvada paprastai daroma tada, kai nustatomos tokios aplinkybės, kurios rodo daug mažesnį tiek kaltininko padarytos nusikalstamos veikos, tiek jo asmenybės pavojingumą. Nuteistojo kasaciniame skunde minimos aplinkybės, kad jis neteistas, apibūdinamas teigiamai, yra silpnos sveikatos, dirba ir vienas išlaiko mažametį vaiką nelaikytinos išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam S. S. teismas paskyrė bausmę nepažeisdamas BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, taigi baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, o pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą subendrinant bausmes ištaisė apeliacinės instancijos teismas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Armanas Abramavičius
Vytautas Masiokas