Baudžiamoji byla Nr. 2K-362-942/2015
Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00486-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.3;
1.1.11;
1.1.11.2;
1.1.11.11;
1.2.14.1.1;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. L. atstovės pagal įstatymą V. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per visą šį laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis, kuria nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. L. nuteista už tai, kad 2014 m. kovo 15 d., apie 21.12 val., būdama kavinėje (duomenys neskelbtini), nuo minkštasuolio pagrobė be priežiūros paliktą J. S. priklausantį 2000 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone“ su 100 Lt vertės dėklu bei SIM kortele.
Kasaciniu skundu nuteistosios M. L. atstovė pagal įstatymą V. L. prašo atleisti M. L. nuo baudžiamosios atsakomybės, bylą nutraukti ir skirti auklėjamąsias poveikio priemones.
Kasaciniame skunde nuteistosios atstovė pagal įstatymą teigia, kad teismai nepagrįstai taikė baudžiamąją atsakomybę bei BK 54 straipsnio nuostatas ir nevertino galimybės taikyti BK 93 straipsnyje numatyto nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, neatsižvelgę į tai, kad byloje nustatytos visos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, t. y. kad M. L. nusikaltimo padarymo metu buvo ir dabar yra nepilnametė, nusikalto pirmą kartą ir padarė lengvą nusikaltimą. Be to, be bendrųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, yra papildomos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, t. y. žala atlyginta savo noru, nes telefonas nukentėjusiajai buvo sugrąžintas jau kitą dieną po veikos padarymo, nuteistosios asmenybė ir kitų palankių aplinkybių visuma (teigiamas nuteistosios apibūdinimas, geras mokymasis, gyvenimo ir auklėjimo sąlygos, elgesys dėl padarytos veikos – nors neprisipažino padariusi tyčinę vagystę, daug kartų atsiprašė nukentėjusiosios J. S. asmeniškai ir teismo posėdyje už tai, kad pasinaudojo jai priklausančiu daiktu, fotografavo ir žiūrinėjo telefoną, nuoširdžiai gailėjosi ir jautėsi kalta dėl šių veiksmų) sudaro pagrindą manyti, kad M. L. laikysis įstatymų ir nepadarys naujų nusikalstamų veikų. Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad M. L. nevertina kritiškai padarytos tyčinės veikos, nes jos su dukterimi daug kalbasi ir nuolat analizuoja šios elgesį, duktė labai išgyvena dėl padarytos veikos, gailisi, tačiau neprisipažįsta dėl tyčinės vagystės padarymo ir savo parodymų (kad tyčia nevogė, telefoną rado tualete, kuris, matyt, iškrito iš jos daiktų, parsinešė į kavinę ir iškart padėjo ant stalo, būdama kavinėje gana ilgą laiko tarpą juo atvirai naudojosi, neslėpė, o kasatorei paskambinus ir liepus nedelsiant grįžti, parsivežė į namus) nekeitė nuo pat tyrimo pradžios. Teismas nevertino to, kad M. L. daug lengviau būtų buvę prisipažinti ir atgailauti, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nei įrodinėti teisme, kad ji nevogė, o telefonas jos daiktuose atsirado tokiu būdu, kurio ji tiksliai negalėjo nurodyti, netyrė jos nurodytų aplinkybių, kad ji telefoną paėmė atsitiktinai, o išeidama iš kavinės ir išsinešdama telefoną nesuprato daranti nusikaltimą. Kasatorė teigia, kad, nepaisant to, kad M. L. neprisipažino padariusi tyčinę vagystę, paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų ir prieštarauja teisingumo, proporcingumo principams, paskirta nesilaikant teismų praktikos dėl BK 93 straipsnio taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46/2009). Baudžiamosios atsakomybės pritaikymas tokiu atveju atlieka ne teigiamą, o neigiamą poveikį, ir gali turėti dideles neigiamas pasekmes nepilnametei ateityje siekiant mokslų ir pradėjus dirbti. Be to, kasatorės duktė patyrė didelį psichologinį poveikį ir sunkiai atsistatė mirus tėčiui, dėl to po šio įvykio vėl tapo jautri, visa tai sunkiai išgyvena ir nuolat kartoja, kad ji telefono nevogė.
Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė BPK 1 straipsnyje nustatytą reikalavimą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus. Teismai M. L. kaltę dėl vagystės kaip pagrindiniu įrodymu grindė nusikaltimo padarymo vaizdo kavinėje įrašu, nors, kasatorės manymu, jis tokio pagrindo nesudaro. Pirmajame vaizdo įrašo epizode matyti, kad kasatorės duktė ir jos draugė elgiasi natūraliai, kaip būdinga jų amžiaus paauglėms. Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, dukters veiksmai ir veido išraiška patvirtina, kad ji tuo metu niekuo nesusidomėjusi, nežiūri į jokį daiktą, nesidairo, o paprastai sėdasi už stalo ir greta savęs pasideda rankinę, o šalia ir ant jos uždeda savo daiktus. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jos elgesys tuo momentu pasikeitė ir ji, siekdama užgrobti telefoną, ant jo tikslingai uždeda rankinę. Priešingai nei nurodė teismai, pirmajame įrašo epizode ji po daiktus nenaršo, rankų po daiktais nekiša. Atsikėlusi pereiti prie antrojo stalelio, paima savo rankinę, po to vienu ypu suima paltą ir šaliką į glėbį ir iškart eina prie atsilaisvinusio stalelio. Sėdėdama prie antrojo stalelio ji pradeda tarp savo daiktų ieškoti piniginės, telefono, kuris taip pat yra baltos spalvos, tikrina, ar palto kišenėje yra raktai, bet ne stengiasi paslėpti kišenėje, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, neva pagrobtą telefoną. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad M. L. elgesys įraše patvirtina, jog ji pakišusi po rūbais rankas telefoną paėmė, vėliau, nuėjusi prie kito staliuko, patikrino savo palto kišenę, ir tai sudaro pagrindą manyti, kad nuteistoji patikrino, ar telefonas neiškrito benešant paltą nuo vieno stalo prie kito stalo; tirdamas ir vertindamas šį įrodymą, nutartyje sumaišė pirmame ir antrame epizoduose užfiksuotas aplinkybes, todėl neteisingai jas nustatė; prielaidomis grindė klaidingas išvadas dėl pagrindinio epizodo. Šias teismo prielaidas paneigia M. L. elgesys grįžus iš tualeto. Radusi iškritusį iš rūbų telefoną, ji tualete klausė nepažįstamos moters, ar ši nepametė telefono, o grįžusi į kavinę iškart pasakė draugei, kad tualete rado telefoną, padėjo ir laikė jį ant stalo, apžiūrinėjo ir atvirai, neslėpdama juo naudojosi: daug kartų fotografavo ir įkėlė nuotraukas į socialinius tinklus, keitė SIM kortelę, skambino kasatorei ir pasakė, kad tualete rado telefoną. Akivaizdu, kad toks elgesys atitinka paauglėms būdingas elgesio savybes, nes mergaitės atvirai domėjosi daiktu, jo neslėpė, elgėsi natūraliai ir toliau buvo kavinėje. Priešingai, nusikalstamos veikos požymius šiuo atveju atitiktų ne atviras naudojimasis pagrobtu daiktu, o daikto tolesnis slėpimas savo rūbuose ir skubus pasišalinimas iš įvykio vietos. Be to visame įraše neužfiksuota, kad kas nors telefono ieškotų ar pasigestų. Net tada, kai mergaitės stovėjo lauke ir M. L. laikė telefoną rankoje jo neslėpdama, telefono savininkė, kuri pripažino teisme, kad telefoną matė, nepasidomėjo, ar tai ne jos telefonas. Kasatorė teigia, kad kai duktė jai paskambino iš draugės telefono, ji liepė jai kuo greičiau važiuoti namo, nes jau buvo vėlu. Duktė pasakė, kad tualete rado telefoną, bet kasatorė nesureikšmino šio įvykio, nes nesuprato, kad tai gali būti pripažinta nusikalstamais veiksmais. Kai duktė maždaug po pusvalandžio grįžo ir parodė telefoną, kasatorė liepė jį padėti ir laukti savininko skambučio, jo neapžiūrėjo. Kitą dieną grįžus dukrai iš treniruočių, apie 14 val., pamatė, kad į telefoną atėjo pranešimas, nes juodame telefono ekrane pasirodė bėgantis tekstas rusų kalba, jog telefonas pamestas, ir nurodytas numeris, kuriuo paskambinti. Kasatorė iš karto paskambino, bet atsiliepusysis, kaip vėliau sužinojo, savininkės vyras, nesileido į kalbas, nesutiko telefono paimti ir pasakė, kad telefonas buvo pavogtas nuo gimtadienį šventusios žmonos stalo ir kad 23 val. telefono ieškojo daug žmonių. Pasimetusi dėl pareikšto kaltinimo, kasatorė paskambino pažįstamai pareigūnei, kuri patarė nedelsiant vykti į policijos poskyrį ir atiduoti telefoną. Nuvežus telefoną į policiją ir pareigūnui paskambinus kasatorės pasakytu nukentėjusiosios vyro telefono numeriu, nei nukentėjusioji, nei jos vyras nesutiko atvykti pasiimti telefono ir pareiškė, kad jie ilsisi. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje iškreipė kasatorės duotus parodymus ir neteisingai nustatė, kad telefonas į policiją buvo nuneštas tik po to, kai socialiniame tinkle buvo atspausdinta M. L. nuotrauka ir parašyta, kad paskambintų nukentėjusiosios vyrui, nes nuotrauka buvo ne M. L., o jos draugės A. C., kuri buvo išvadinta vagile, todėl kasatorė jos ar telefono numerio matyti socialiniame tinkle negalėjo. Šį faktą patvirtina A. C. ir kasatorės duoti pirminiai parodymai, iš kurių matyti, kad kasatorė telefoną apžiūrėjo ir paskambino nurodytu telefonu daug anksčiau, nei buvo sužinota apie paskelbtą informaciją socialiniuose tinkluose. Šios aplinkybės paneigia nukentėjusiosios ir jos vyro parodymus bei teismo nustatytas aplinkybes, kad telefonas buvo grąžintas ne savo noru ir yra itin svarbios byloje nustatant BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad kaltininkas savo noru atlygino ir pašalino padarytą žalą. Teismai, neteisingai įvertinę aptartas bylos aplinkybes, nenustatė M. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir neatsižvelgė į ją skirdami bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio nepareiškė, nes turtinė žala jai buvo visiškai atlyginta, todėl ji teisme pripažino, kad neturi jokių pretenzijų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teisingas šios lengvinančios aplinkybės nustatymas galėjo turėti įtakos svarstant klausimą dėl M. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174/2009). Kasatorė teigia, kad padaryti esminiai pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios M. L. atstovės pagal įstatymą V. L. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai M. L. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, grindė surinktų, teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismai išsamiai patikrino ir detaliai įvertino skunde minimus vaizdo įrašo duomenis, kasatorės parodymus, nuteistosios M. L. parodymus, palygino juos su nukentėjusiosios J. S., liudytojos A. C. parodymais, kitais bylos duomenimis, išsamiai atskleidė nuteistosios kaltės turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad ji veikė suvokdama, jog užvaldo svetimą, neapdairiai viešoje vietoje (kavinėje) paliktą turtą, kad telefono savininkas gali būti netoliese, t. y. suvokdama, kad turtas nėra bešeimininkis. Nuteistoji turėdama galimybę imtis veiksmų, kad turtas butų grąžintas jo savininkui arba perduotas kavinės administracijai, pasielgė priešingai – paėmusi svetimą telefoną, tuoj pat persėdo prie kito staliuko, telefono neperdavė kavinės administracijai, paslėpė jį savo rūbuose, telefono savininko ieškoti neketino tol, kol telefono savininkės vyras pats nesiėmė veiksmų, kad pavogtos telefonas būtų surastas. Nesutikti su tokiomis teismų išvadomis nėra jokio pagrindo. Pagal formuojamą teismų praktiką, bešeimininkiu turtu nepripažįstami daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose, kur rastus daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims. Tokio laikinai be priežiūros palikto turto užvaldymas laikomas vagyste. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistosios M. L. veika pagrįstai pripažinta nusikalstama ir teisingai kvalifikuota kaip vagystė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistosios M. L. gynėjas apeliaciniame skunde argumentų ir prašymų taikyti BK 93 straipsnį ir atleisti nuteistąją nuo baudžiamosios atsakomybės bei nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nebuvo pateikęs ir apeliacinės instancijos teismas tokių klausimų nenagrinėjo. Dėl to šie kasacinio skundo argumentai paliktini nenagrinėti.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Kasaciniu skundu skundžiama, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įrodymus vertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir tai sukliudė teismams priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, pripažįstant M. L. kalta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad M. L. pagrobė svetimą turtą, ir teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Teisės požiūriu daiktas jį suradusiam asmeniui nėra svetimas tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko arba jo savininkas nėra žinomas. Bešeimininkiai daiktai gali būti gyvūnai ar negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (CK 4.57 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Tokiais atvejais galima civilinė atsakomybė už CK 4.61 ir 4.62 straipsniuose įtvirtintos pareigos grąžinti daiktą savininkui arba pranešti apie tai policijai ar savivaldybės institucijai nevykdymą. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis).
Kita vertus, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet laikinai be priežiūros paliktą svetimą turtą, šiais veiksmais nutraukdamas teisėtą šio turto valdymą, veika atitinka vagystės požymius, pvz., piniginės paėmimas iš rankinės, padėtos ant kapo šalia paminklo, kai nukentėjusioji tuo momentu buvo nuėjusi prie kito kapo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2005), lauke įstrigusio ir palikto automobilio ratų demontavimas, nuvažiavimas dviračiu, paliktu be apsaugos priemonių gatvėje, ir pan. Vagystės požymius atitinka ir tokie atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą (be priežiūros paliktą), užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan. darbuotojams) saugoti, jį pasisavina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-291/2014).
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad M. L., būdama kavinės patalpoje, paėmusi nuo minkštasuolio gulintį ir be priežiūros paliktą telefoną, persėdo prie kito staliuko, telefono kavinės darbuotojams neperdavė, telefono savininko ieškoti nebandė tol, kol telefono savininkės vyras pats nesiėmė veiksmų, kad pavogtas telefonas būtų surastas.
Kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis palikto be priežiūros telefono užvaldymas nesuteikia pagrindo išvadai daryti, kad asmuo rado ir pasisavino bešeimininkį ar jam atsitiktinai patekusį svetimą turtą. Atvirkščiai, kiekvienas suaugęs asmuo tokioje situacijoje turėtų suprasti, kad kavinės patalpose paliktas telefonas nėra bešeimininkis, kad savininkas tiesiog neapdairiai paliko jį be priežiūros ir netrukus gali sugrįžti ir jį pasiimti. Todėl neabejotina, jog M. L. veikė suvokdama, kad užvaldo svetimą laikinai paliktą turtą ir kad dėl tokių jos veiksmų savininkas šio turto nebeatgaus, o ji jį turės kaip nuosavą. Taigi tiek teismo nustatyti nuteistosios M. L. veiksmai, tiek jos psichinis santykis su veika leidžia daryti išvadą, kad ji pagrobė svetimą turtą.
Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų matyti, kad teismai M. L. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu, nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, jas įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Didelė kasacinio skundo dalis skirta faktinių bylos aplinkybių nustatymo klausimams – iš esmės tvirtinama, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Pagal BPK 369 straipsnį kasacinės instancijos teismas nagrinėja, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas bei M. L. inkriminuotas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
Dėl 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės vertinimo
Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kad teismai, neteisingai įvertinę bylos aplinkybes, nenustatė M. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir parodo jo požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika jam padarytą žalą. Tai labai svarbi aplinkybė, kuri atskleidžia kaltininko psichikos santykį su atsiradusiais nusikalstamų veiksmų padariniais ir taip leidžia įvertinti jo asmenybės pavojingumą. Tokie kaltininko veiksmai parodo, kad jis supranta savo veiksmų neteisėtumą, apgailestauja dėl jų ir stengiasi išpirkti savo kaltę, o tai yra pakankamas pagrindas švelninti šio asmens baudžiamąją atsakomybę. Tačiau tam, kad padarytos žalos atlyginimą ar pašalinimą teismas pripažintų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, vis dėlto yra keliami tam tikri reikalavimai. Visų pirma, nukentėjusiajam padaryta žala turi būti atlyginta ar pašalinta iki priimant teismo nuosprendį o jei nuosprendis yra apskundžiamas, – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Žalos atlyginimo būdai gali būti labai įvairūs: kaltininkas grąžina pagrobtą turtą ar pinigais atlygina jo vertę, sutaiso sugadintą daiktą, viešai atsiprašo nukentėjusiojo už įžeidimą ar šmeižtą, kt. Žalos atlyginimo motyvai taip pat gali būti įvairūs. Svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus atliktų savo noru. Tam tikrais atvejais kaltininko nusikalstama veika padarytą žalą gali atlyginti jo tėvai, sutuoktinis ar giminaičiai. Tai taip pat bus pripažįstama lengvinančia aplinkybe, bet tik jei minėti asmenys nukentėjusiojo patirtą žalą atlygins ar ją pašalins kaltinamojo iniciatyva arba jo sutikimu. Pažymėtina ir tai, jog kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę.
Tokių nuostatų laikomasi ir kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-28/2014 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. L., jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatė. Įvertindamas padarytos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas nesunkus nusikaltimas, kaltės formą ir rūšį – veika padaryta tyčia, veikos stadiją – padaryta baigta veika, kaltinamosios asmenybę – nepilnametė, ankščiau neteista, mokosi, gerai apibūdinama, teismas neįžvelgė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes M. L. kritiškai nevertino padarytos tyčinės nusikalstamos veikos.
Tačiau šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. S. civilinio ieškinio nereiškė, nes turtinė žala jai buvo visiškai pašalinta – nesugadintas ir tvarkingas telefonas jai buvo grąžintas jau kitą dieną po įvykio. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusioji pareiškė, kad telefonas jai sugrąžintas ir ieškinio dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo nereiškia (T. 1, b. l. 103).
Atsižvelgiant į šiuos nurodytus argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas M. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį
Kasaciniame skunde nuteistosios M. L. atstovė pagal įstatymą V. L. teigia, jog teismai nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio nuostatas (bendruosius bausmės skyrimo pagrindus) ir nevertino galimybės taikyti BK 93 straipsnyje numatyto nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto.
Pažymėtina, jog nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-296/2012).
Iš kasacinės instancijos teismo praktikos pavyzdžių matyti, kad pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-438/2005, 2K-541/2005, 2K-P-85/2008, 2K-503/2008, 2K-46/2009).
BK 93 straipsnio 1 dalis numato tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, kurios šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytos. M. L. nusikalto pirmą kartą; padarytas nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje; veikos padarymo metu ji buvo 17 metų.
Be paminėtų bendrųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, numatytų BK 93 straipsnio 1 dalyje, kolegija konstatuoja, kad yra ir dvi papildomos alternatyvios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose. Pirmiausia iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. atsiprašė nukentėjusiosios ir pašalino padarytą turtinę žalą (BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ši sąlyga įstatymo leidėjo siejama su aktyvia nepilnamečio atgaila dėl padaryto nusikaltimo. Nereikalaujama, kad būtų atlyginta ar pašalinta visa turtinė žala. Svarbu, kad nepilnametis gailėtųsi nusikaltęs ir savo pastangomis pagal galimybes atlygintų padarytą nukentėjusiajam skriaudą, dėtų pastangas su juo susitaikyti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tvarkingas ir nesugadintas telefonas nukentėjusiajai J. S. buvo sugrąžintas kitą dieną po veikos padarymo. Nukentėjusioji, apžiūrėjusi gražinamą telefoną, jokių pretenzijų dėl jo būklės neturėjo (T. 1, b. l. 20–21). Bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme M. L. atsiprašė nukentėjusiosios (T. 1, b. l. 106, 132).
Be to, turi būti kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Įstatymų leidėjas nepateikia išsamaus alternatyvių sąlygų sąrašo, bet nurodo, jog gali būti ir kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiuo atveju teismas, atsižvelgęs į nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (pradėjo mokytis, nutraukė santykius su nusikalsti linkusiais asmenimis, pradėjo gydytis nuo narkomanijos ir kt.) bei įvertinęs visas bylos aplinkybes, turi prognozuoti nepilnamečio elgesį ateityje. Baudžiamojoje byloje esanti medžiaga apie M. L. asmenybę, jos gyvenimo bei auklėjimo sąlygas leidžia teigti, kad ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nuteistoji stropiai mokosi, yra drausminga, aktyviai sportuoja bei dalyvauja gimnazijos ir klasės veikloje bei kt. (T. 1, b. l. 49). Pažymėtina, kad M. L. ir jos šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą (T. 1, b. l. 57). Taip pat nuteistoji M. L. nėra ir nebuvo nepilnamečių policijos profilaktinėje įskaitoje ir policiją dominančių vaikų elgesio apskaitoje (T. 1, b. l. 59). Be to, nuteistosios mama V. L. turi pedagoginį išsilavinimą, daugiau kaip trisdešimt metų dirba su vaikais, tinkamai prižiūri ir rūpinasi dukra. Nors nuteistoji M. L. neprisipažino padariusi telefono vagystę, tačiau atsiprašė nukentėjusiosios J. S., gailėjosi dėl savo elgesio. Pažymėtina ir nukentėjusiosios pozicija dėl įvykusios telefono vagystės. Nukentėjusioji J. S. baudžiamojoje byloje nereiškė civilinio ieškinio; ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant ją kaip liudytoją, ji teigė, kad jeigu merginos jos atsiprašys, ji jokių pretenzijų joms neturės ir norės, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas (T. 1, b. l. 7); pirmosios instancijos teisme teigė, kad jai gaila mergaitės (M. L. ) (T. 1, b. l. 105).
Valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur, inter alia, numatė riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2 ir 3 punktai). Taigi priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymių, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones – kriminalines bausmes.
BK 91 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.
Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2009). Šioje baudžiamojoje byloje teismai to nepadarė.
Taigi bet kokia valstybės intervencija (ne tik pačia ryškiausia forma – įkalinimas, bet ir tikra ar tariama socialinė pagalba) gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos (t. y. jauno žmogaus brandai tinkamos) priemonės, taigi jos turi pasižymėti jaunimui pritaikytais ypatumais, o netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikalstamų recidyvą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra teisinis pagrindas M. L. taikyti BK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, atleidus M. L. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, jai skirtina šio kodekso 82 straipsnyje numatyta auklėjamojo poveikio priemonė.
Pažymėtina, kad pagal BK 82 straipsnį auklėjamosios priemonės nepilnamečiui gali būti skiriamos tik jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. pritaikius tam tikrą išimtį. Be to, nepilnamečio atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės keliamos santykinai griežtos sąlygos – ypač dėl to, kad jis galimas tik nusikaltus pirmą kartą. Tokia sistema iškreipia pačią nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų prasmę, įtvirtintą ir tarptautiniais standartais – auklėjamosios priemonės turi būti pagrindas, o ne išimtis iš taisyklės, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ašis, o ne atleidimo nuo atsakomybės padarinys.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti. M. L., vadovaujantis BK 93 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jai nutraukti, paskirti jai BK 82 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą motinai ugdyti ir prižiūrėti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
Aurelijus Gutauskas