Administracinė byla Nr. eA-396-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01141-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jūros smeltė“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui AAS „BTA Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas UAB „Jūros smeltė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 92 515,14 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad dėl nepagrįstų ir neteisėtų Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2015 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (4.27)-D3-2229 ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (4.27)-D3-268 2015, 2016 ir 2017 m. (t. y. tų metų vasaros sezonais; toliau – ir ginčo laikotarpiu) negavo leidimo prekybai iš 8 kioskų 2014 m. liepos 4 d. išsinuomotame 0,2451 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje (toliau – ir žemės sklypas). Dėl to pareiškėjas, atskaičius visas išlaidas, negavo iš anksto pagal su klientais sudarytas sutartis dėl prekybos paslaugų teikimo planuotų 92 515,14 Eur grynųjų pajamų. Minėtų Administracijos aktų bei veiksmų neteisėtumas, piktnaudžiavimas teise ir piktybinis pobūdis yra konstatuoti įsiteisėjusiais Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. eI‑1933‑243/2015 ir Nr. eI-1300-243/2016 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1640-556/2017. Administracija, vykdydama teismo įpareigojimą, tik 2017 m. gruodžio 6 d. išdavė pareiškėjui leidimą, kurio pagrindu pareiškėjas, artėjant 2018 m. vasaros sezono komercinės veiklos pradžiai, tomis pačiomis sąlygomis sudarė 8 pardavimo paslaugų teikimo sutartis su tais pačiais ir naujais klientais bei gavo anksčiau planuotas pajamas. Atsakovas turi atlyginti pareiškėjui jo patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t. y. žalą, kurią sudaro dėl Administracijos neteisėtų aktų 2015–2017 m. negautos grynosios pajamos. Palūkanas pareiškėjas prašė priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu.

3.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo Savivaldybės atžvilgiu taikyti CK 6.271 straipsnyje reglamentuotą atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo nurodyta 92 515,14 Eur suma be paties pareiškėjo skaičiavimų yra niekuo nepagrįsta, jos priteisimas iš atsakovo neatitiktų teisingumo principo. Minėta suma negali būti laikoma negautomis pajamomis, nes tai tik menamos, o ne realiai nepatirtos pajamos. Leidimo prekiauti neturėjimas pareiškėjui nesutrukdė gauti pajamų iš veiklos, vykdytos žemės sklype. 2015–2017 m. pareiškėjas, kaip šio žemės sklypo faktinis valdytojas (nuomininkas), suteikdavo teisę tretiesiems asmenims vykdyti prekybą ar teikti paslaugas, t. y. žemės sklype nuolat vykdavo prekyba ar paslaugų teikimas, iš ko pareiškėjas gavo arba galėjo gauti pajamų, nepaisant to, ar leidimai jam buvo išduoti ar nebuvo. Šias aplinkybes patvirtina minėtame žemės sklype 2015‑2017 m. užfiksuoti administraciniai nusižengimai (administraciniai teisės pažeidimai), teismo posėdžių metu pateikti liudytojų paaiškinimai. Pareiškėjas, žinodamas ir suvokdamas, kad neturi atsakingos institucijos leidimo vykdyti prekybą ar paslaugų teikimą, įvairiais sandoriais perleisdavo tariamą teisę vykdyti tokią veiklą tretiesiems asmenims, kas yra neteisėta. Pareiškėjas pats savarankiškai jokios veiklos nevykdo, jo pajamų šaltinis yra tretiesiems asmenims nuomojami objektai.

5.       Atsakovas abejoja dėl pareiškėjo pateiktų 2015 m. liepos 3 d. pranešimų dėl pardavimo paslaugų teikimo sutarčių nutraukimo tikrumo, nes tai jokių padarinių pareiškėjui nesukėlė. Nepaisant šių pranešimų, dalis susitarimų dėl prekybos vietos tarp pareiškėjo ir dviejų klientų galiojo, nes pastarieji, remiantis užfiksuotais administraciniais nusižengimais (administraciniais teisės pažeidimais), teismo posėdžių metu pateiktais liudytojų paaiškinimais, vykdė veiklą ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis būtų patyręs nuostolių dėl sutarčių nutraukimo. Atsakovui kyla abejokių, ar pareiškėjas apskritai ketino vykdyti veiklą pagal prašytus išduoti leidimus, nes prašymo formoje pareiškėjas save nurodė kaip veiklos vykdytoją, bet tuo pačiu jau kitą dieną po prašymo pateikimo sudarė pardavimo paslaugų teikimo sutartis, nors leidimas yra individualus dokumentas, skirtas konkrečiam subjektui (leidimo turėtojui), ir negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims. Tai reiškia, kad pareiškėjas realiai nepatyrė jo įvardijamų nuostolių. Minėti nuostoliai laikytini menamais dar ir todėl, kad pareiškėjas iš anksto negalėjo žinoti, kuriam terminui jam būtų išduotas leidimas bei kitos šalies valia pratęsti šias sutartis. Atsakovas palaikė Administracijos atsiliepimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas apskritai negalėjo sudaryti pardavimo paslaugų teikimo sutarčių, nes teisine prasme jos savo turiniu atitinka valstybinės žemės sklypo subnuomos sutartį, tačiau pareiškėjas nebuvo gavęs tokiu atveju privalomo valstybinės žemės sklypą nuomotojo (savininko) sutikimo.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Administracija 2017 m. gruodžio 22 d. su draudimo bendrove „InterRisk Viena Insurance Group“ AAS Lietuvos filialu (teisių perėmėjas – AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje) sudarė Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atsakomybės draudimo paslaugos viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5-K. Draudimo bendrovės nuomone, nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas dėl nurodytos žalos atlyginimo pagal draudimo sutartį nelaikytinas draudiminiu įvykiu. Pareiškėjo teismui pateikti argumentai ir reikalavimai niekuo nepagrįsti.

II.

8.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 92 515,14 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3 013,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti 92 515,14 Eur turtinei žalai atlyginti, atsiradusiai dėl neteisėto ir nepagrįsto Administracijos 2015 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“. Pareiškėjo teigimu, minėtais Administracijos individualiais aktais buvo atsisakyta išduoti jam leidimus prekybai iš 8 kioskų žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, todėl 2015, 2016 ir 2017 m. pareiškėjas šiuose kioskuose negalėjo vykdyti komercinės veiklos bei gauti grynųjų pajamų, kurios sudaro prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimo sumą.

10.       Teismas, pasisakydamas dėl vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neteisėtų veiksmų), nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Jūros smeltė“ skundą, panaikino Administracijos 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir įpareigojo Administraciją per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. gegužės 22 d. prašymą dėl leidimo prekiauti išdavimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Jūros smeltė“ 2015 gegužės 22 d. Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui padavė prašymą išduoti leidimą prekiauti ar teikti paslaugas nuomojamame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, iš prekybos kioskų, tačiau Administracija 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ atsisakė išduoti leidimą. Teismas konstatavo, jog, vadovaujantis gero administravimo principu, turėdama kompetentingos institucijos pateiktą informaciją apie tai, kad žemės sklype buvusios savavališkos statybos padariniai yra pašalinti, Administracija nepagrįstai savavališkos statybos faktą nurodė kaip vieną iš pagrindų atsisakyti išduoti leidimą.

11.       Teismas taip pat pripažino nepagrįstais ginčijamame sprendime nurodytus atsisakymo išduoti leidimą pagrindus, jog nėra pateiktas prašymas dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų nustatymo ir kad pateiktuose dokumentuose nepakanka informacijos apie laikinus statinius. Teismas konstatavo, jog ginčijamas sprendimas nepagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra aišku, kuo vadovaudamasi Administracija atsisakė išduoti leidimą prekybai. Nėra aiškūs atsisakymo išduoti leidimą pagrindai ir dokumentai, kurie turi būti pateikti su prašymu išduoti leidimą. Administracijos 2015 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, išnagrinėtas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 36 punkto reikalavimų. Administracijos padaryti pažeidimai yra esminiai. Šis teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas ir įsiteisėjo.

12.       Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1300-243/2016 tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Administracijos 2016 m. vasario 1 d sprendimą Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“ bei įpareigojo Administraciją per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti pareiškėjo 2015 m. gegužės 22 d. prašymą ir išduoti jam leidimą prekiauti ar teikti paslaugas viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), Palangoje. Teismas nustatė, kad Administracijos 2016 m. vasario 1 d sprendimu Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“ pareiškėjo 2015 m. gegužės 22 d. prašymas vėl netenkintas ir atsisakyta išduoti leidimą prekiauti iš objektų, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Teismas konstatavo, kad ginčijamu sprendimu atsisakydama išduoti leidimą, Administracija neanalizavo objektų statuso, ar jie priskirtini statiniams, ir pateikė tokį patį teisinį vertinimą kaip ir panaikintame 2015 m. liepos 1 d. sprendime. Administracija ginčijamu sprendimu nepagrįstai reikalauja su prašymu dėl leidimo prekybai pateikti supaprastintą statybos projektą ir rašytinį Kultūros paveldo departamento pritarimą. Pakartotini Administracijos reikalavimai kartu su prašymu dėl leidimo išdavimo pateikti ir supaprastintą statybos projektą net nesiaiškinant objektų statuso, pripažintini piktnaudžiavimu teise ir neatitinka gero viešo administravimo principo. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1640-556/2017 atmetė Administracijos apeliacinį skundą ir paliko Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1300-243/2016 nepakeistą, patvirtinęs pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, paneigiančias pareiškėjo pareigą laikytis teisinių reikalavimų, nurodytų apskųstame atsakovo 2016 m. vasario 1 d. sprendime.

13.       Teismas apibendrino, kad Administracijos neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė prieštaravimu minėtoms teisės aktų normoms, teisės aktuose įtvirtintiems principams, piktnaudžiavimu teise, piktybiškumu, pakartotinumu, yra konstatuoti minėtuose teismų sprendimuose, todėl šiuo atveju CK 6.271 straipsnio prasme egzistuoja pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – savivaldybės valdžios institucijos (Administracijos) neteisėti veiksmai.

14.       Teismas, pasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. kovo 31 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N25/2004-29, kuri galiojo nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2014 m. sausio 13 d., pagrindu nuomojosi žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Palangoje. Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas 2011 m. birželio 23 d. suderino sklypo dangų planą, iš kurio matyti, kad žemės sklype projektuojamos prekyvietės, plane pažymėtos Nr. 1 ir Nr. 2, t. y. statomi 6 kioskai ant esamos trinkelių dangos. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 18 d. pateikė Administracijai prašymą dėl laikinų statinių suderinimo (ir leidimų išdavimo), tačiau Administracija 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (18.8)-ATPS1-238 atsisakė išduoti leidimus prekybai, motyvuodama, kad kioskams reikalinga parengti supaprastintą statybos projektą. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 16 d. pateikė Administracijai prašymą suderinti laikinus statinius. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas dar iki ginčo laikotarpio siekė gauti leidimus prekybai iš kioskų žemės sklype.

15.       Pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 16SŽN‑(14.16‑55)-49, kuri galioja iki 2023 m. gruodžio 30 d., pagrindu išsinuomojo žemės sklypą. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 22 d. Administracijai pateikė prašymą išduoti leidimą prekiauti ar teikti paslaugas (duomenys neskelbtini), Palangoje, iš 8 laikinų prekybos įrenginių (kioskų). Pareiškėjas 2015 m. gegužės 23 d. su klientais sudarė 8 pardavimo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias pareiškėjas, kaip paslaugų teikėjas, įsipareigojo pagal klientų užsakymą teikti jiems prekių pardavimo paslaugas 8 kioskuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Palangoje, o klientai įsipareigojo už prekių pardavimo paslaugas sumokėti šiose sutartyse numatytą kainą (sutarčių 1 p.). Sutarčių 10 punktu šalys susitarė, kad paslaugų teikėjas (pareiškėjas) įsipareigoja pardavimo paslaugas kioskuose teikti 2015 m. tokį terminą, koks bus nurodytas atsakingos institucijos išduotame leidime prekybai, o 11 punktu susitarė, kad klientams tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal sutartį, pasibaigus sutarties terminui, jeigu nė viena iš šalių per 1 mėnesį nepareikš prieštaravimo, sutartis yra pratęsiama ir paslaugų teikėjas įsipareigoja pardavimo paslaugas kioske teikti kitais metais tokį terminą, koks bus nurodytas atsakingos institucijos kitais metais išduotame leidime prekybai. Sutarčių 12 punktu šalys susitarė, kad už pardavimo paslaugos teikimą šiose sutartyse nurodytu laikotarpiu, kuris sutaps su leidime prekybai nurodytu laikotarpiu, klientas įsipareigoja sumokėti paslaugų teikėjui 6 000 Eur, įskaitant PVM, kainą. Sutarčių 15 punkte nurodyta, kad visos išlaidos, kurios reikalingos teikti pardavimo paslaugas ar su jomis susijusios, yra apmokamos paties kliento, įskaitant tokias išlaidas, kaip paslaugų teikėjo samdomų darbuotojų darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai (įmokos), elektros, vandens, šiukšlių vežimo išlaidos, rinkliavos ir kt., jeigu tokios išlaidos patiriamos teikiant pardavimo paslaugas; klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui šio turėtas išlaidas dėl pardavimo paslaugų teikimo. Sutarčių 16 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, tačiau paslaugų teikėjas pagal šią sutartį įsipareigoja pradėti teikti pardavimo paslaugą kompetentingai institucijai išdavus leidimą prekybai ar kitą reikalingą pažymėjimą ir/ar licenciją. Pareiškėjo 2015 m. gegužės 23 d. sudarytos 8 sutartys yra identiškos. Sutartys dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 8 kioskų buvo sudarytos su šiais klientais: su A. G. sudarytos dvi sutartys dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 2 kioskų, su L. J. – dvi sutartys dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 2 kioskų, su E. O. individualiąja įmone – viena sutartis dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 1 kiosko, su UAB „Nelima“ – trys sutartys dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 3 kioskų.

16.       Teismas pažymėjo, kad Administracijai 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (4.27)‑D3‑2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą prekybai, pareiškėjas 2015 m. liepos 3 d. raštu informavo klientus apie 2015 m. gegužės 23 d. sudarytų pardavimo paslaugų teikimo sutarčių nutraukimą. Kartu pareiškėjas informavo klientus, kad ketina skųsti Administracijos atsisakymą išduoti leidimą prekybai, todėl, jeigu leidimas prekybai iš kioskų vėliau bus išduotas, pareiškėjas apie tai juos informuos ir bus galima iš naujo sudaryti pardavimo paslaugų teikimo sutartis. Tik teismui įpareigojus, Administracija 2017 m. gruodžio 6 d. išdavė pareiškėjui 8 leidimus prekybai, kurie galiojo nuo 2017 gruodžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 15 d., todėl pareiškėjas vėl sudarė 8 analogiškas pardavimo paslaugų teikimo sutartis su tais pačiais ir naujais klientais: 2018 m. gegužės 11 d. su A. G. sudarė dvi sutartis dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 2 kioskų, 2018 m. gegužės 16 d. – su E. O. individualiąja įmone vieną sutartį dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 1 kiosko, 2018 m. gegužės 16 d. – su V. Š. vieną sutartį dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 1 kiosko, 2018 m. gegužės 16 d. – su UAB „Nelima“ tris sutartis dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 3 kioskų, 2018 m. gegužės 25 d. – su A. G. vieną sutartį dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 1 kiosko. Šių sutarčių 10 punkte numatyta, kad paslaugų teikėjas įsipareigoja pardavimo paslaugas kioske teikti nuo sutarties sudarymo iki 2018 m. rugsėjo 15 d. Sutarčių 12 punktu šalys susitarė, kad už pardavimo paslaugos teikimą šioje sutartyje nurodytu laikotarpiu klientas įsipareigoja sumokėti paslaugų teikėjui 6 000 Eur, įskaitant PVM, kainą.

17.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė 2018 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderį Nr. JŪR201806, pagal kurį pareiškėjas iš kliento UAB „Nelima“ gavo 12 000 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad šį užmokestį gavo pagal dvi 2018 m. gegužės 16 d. pardavimo paslaugų teikimo sutartis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2018 m. gegužės 11 d. buvo sudaręs pardavimo paslaugų teikimo sutartį su kliente A. G., tačiau šią sutartį nutraukė, o jos vietoje 2018 m. gegužės 31 d. sudarė byloje pateiktą pardavimo paslaugų teikimo sutartį su klientu UAB „Peva“, kuris pagal byloje pateiktą 2018 m. rugpjūčio 29 d. kasos pajamų orderį Nr. JŪR201807 sumokėjo pareiškėjui 6 000 Eur. Byloje pateikti 2018 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderiai Nr. JŪR201811 ir Nr. JŪR201812 patvirtina, jog pareiškėjas iš E. J. gavo 12 000 Eur sumą 2018 m. gegužės 11 d. sudarytos pardavimo paslaugų teikimo sutarties su pagrindu už paslaugų teikimą iš dviejų kioskų. Teismas įvertino, kad prieš tai išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog minėti kioskai už sutartyse nurodytą kainą yra realiai nuomojami ir už šią nuomą yra gaunamos realios pajamos.

18.       Teismas nurodė, kad pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-348 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių 5 punktą leidimo pagrindu veiklą galima vykdyti dviem būdais: 1) nuosavybės arba nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomame žemės sklype, kai leidimo išdavimas yra nemokamas; 2) savivaldybės nustatytose viešosiose vietose už nustatytą vietinę rinkliavą. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2018 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-71 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatų 4 punkte numatyta, kad rinkliavos dydžiai nurodyti ir tarybos nustatytos viešosios vietos aprašytos šių rinkliavos nuostatų priede. Nuostatų priede „Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės administracijos tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą dydžiai ir viešųjų vietų aprašymas“ yra išvardintos konkrečios vietinės rinkliavos kainos, atsižvelgiant į viešosios vietos, kurioje vykdoma prekyba, teritoriją ir prekybos teikimo objektą.

19.       Teismas, palyginęs pareiškėjo prašomą kainą už prekybą iš vieno kiosko su Savivaldybės tarybos nustatyta kaina už leidimo išdavimą iš vieno laikino prekybos įrenginio, nustatė, jog kainos yra panašios. Pavyzdžiui, pateikiamo priedo 2.3 ir 2.13 punktuose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) vietinės rinkliavos kaina už leidimą prekybai iš laikino prekybos įrenginio yra 5 180 Eur, priedo 2.15‑2.20 punktuose nurodyta, kad kaina už leidimą prekybai iš laikinų prekybos įrenginių (kurių dydis iki 3 kv. m) yra 1 130 Eur, šios kainos yra skaičiuojamos be PVM. Ginčo atveju pareiškėjo kioskai 2015–2018 m. stovėjo žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, išstatyti palei (duomenys neskelbtini) gatvę (ties šaligatviu). Tai yra užfiksuota Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2016 m. gegužės 10 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-971. Pareiškėjo 8 kioskai yra laikini prekybos įrenginiai, septynių kioskų dydis yra 12 kv. m, o vieno kiosko – 6 kv. m (tai yra nurodyta atsakovo 2017 m. gruodžio 6 d. išduotuose leidimuose prekybai). Vadinasi, pareiškėjas planavo iš vieno kiosko gauti 6 000 Eur (su PVM), kas atėmus 21 proc. PVM, sudaro 4 958,68 Eur (be PVM). Ši pareiškėjo 4 958,68 Eur (be PVM) kaina yra panaši ir net mažesnė už minėto Priedo 2.3 ir 2.13 punktuose nurodytą 5 180 Eur kainą už vieną prekybos įrenginį, taip pat yra panaši į Priedo 2.15–2.20 punktuose nurodytą 1 130 Eur kainą už 3 kv. m ploto įrenginį, kas atitinkamai reiškia, jog už 12 kv. m ploto prekybos įrenginį kaina būtų 4 590 Eur (1 130 Eur x 4). Tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad prašoma 6 000 Eur (su PVM) kaina už kiekvieną kioską yra protinga ir reali.

20.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė 2018 m. birželio 26 d. buhalterinę pažymą Nr. 2018/01, kurioje nurodyta, jog jeigu UAB „Jūros smeltė“ 2015 m. būtų gavusi pajamų už 8 kioskų veiklą pagal 2015 m. gegužės 23 d. pardavimo paslaugų teikimo sutartis, UAB „Jūros smeltė“ negautos pajamos 2015 m. sudarytų 48 000 Eur (su PVM) (6 000 Eur x 8); iš šios sumos atėmus sąnaudas (1 191 Eur darbo užmokestis ir Sodros įmokos (20 proc. nuo bendro darbo užmokesčio), 600 Eur žemės nuomos mokestis (20 proc. nuo metinės žemės nuomos mokesčio sumos pagal Palangos miesto savivaldybės deklaraciją), 898 Eur kioskų nusidėvėjimas, 700 Eur kuro sąnaudos, 8 330,56 Eur PVM, 5 442,06 Eur pelno mokestis – iš viso 17 161,62 Eur sąnaudų), būtų gauta 30 838,38 Eur grynųjų pajamų. Tokia pati skaičiuotė taikytina apskaičiuojant pareiškėjo 2016 ir 2017 m. negautas pajamas pagal 2015 m. gegužės 23 d. pardavimo paslaugų teikimo sutartis dėl 8 kioskų, nes negautų pajamų ir sąnaudų dydis nesikeitė. Taigi, pagal šią pažymą iš viso pareiškėjas nurodytomis sąlygomis 2015, 2016 ir 2017 m. būtų gavęs 92 515,14 Eur grynųjų pajamų. Pareiškėjas pateikė 2019 m. balandžio 25 d. buhalterinę pažymą Nr. 201901, kuri patikslina ir papildo 2018 m. birželio 26 d. buhalterinę pažymą Nr. 2018/01. Patikslintoje pažymoje detaliau nurodyta, kaip buvo apskaičiuotos sąnaudos; nurodyta, kad pagal 8 kioskų užimamą žemės sklypo plotą pareiškėjas iš gautų pajamų turėjo atimti tik 105,13 Eur, kas sudaro 3,67 proc. nuo metinės žemės nuomos mokesčio sumos, tačiau pareiškėjas šio dydžio netikslina ir nedidina bendro prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžio. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, jog kitų papildomų sąnaudų nuo gautų pajamų pareiškėjas nebūtų patyręs, nes, kaip minėta, pardavimo paslaugų teikimo sutarčių 15 punkte nurodyta, kad visos išlaidos, kurios reikalingos teikti pardavimo paslaugas ar yra su jomis susijusios, yra apmokamos paties kliento, įskaitant tokias išlaidas, kaip paslaugų teikėjo samdomų darbuotojų darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai (įmokos), elektros, vandens, šiukšlių vežimo išlaidos, rinkliavos ir kt., jeigu tokios išlaidos patiriamos teikiant pardavimo paslaugas; klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui šio turėtas išlaidas dėl pardavimo paslaugų teikimo.

21.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. vėl pateikė Administracijai prašymą dėl laikinų prekybos ar paslaugų teikimo įrenginių bei kioskų projektų suderinimo, prašydamas išduoti 8 leidimus prekybai adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, tomis pačiomis sąlygomis, laikantis to paties įrenginių išdėstymo, trijų metų laikotarpiui, tačiau Administracija 2019 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (4.27)-D3-693 „Dėl leidimo prekiauti ar teikti paslaugas“ nepritarė pateiktų laikinų prekybos įrenginių projektui ir vėl atsisakė išduoti leidimus prekybai. Pareiškėjas Administracijos 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-693 „Dėl leidimo prekiauti ar teikti paslaugas“ vėl apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams. Pareiškėjo skundo pagrindu yra iškelta administracinė byla Nr. eI-4174-342/2019. Teismas įvertino, kad minėtos aplinkybės ir pareiškėjo pozicija nagrinėtose administracinėse bylose Nr. eI-1933-243/2015 ir Nr. eI‑1300-243/2016, kuriose skųsdamas Administracijos priimtą 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“, pareiškėjas reikalavo ne tik panaikinti Administracijos sprendimus, bet ir įpareigoti Administraciją išduoti leidimą prekybai, patvirtina pareiškėjo ketinimus nuolat vykdyti prekybą iš 8 kioskų ir gauti pajamų.

22.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog pareiškėjas 92 515,14 Eur negautas pajamas įrodinėja tik buhalterine pažyma, nurodo, kad pareiškėjas negautų pajamų dydį įrodinėja 2015 m. gegužės 23 d. sudarytomis 8 pardavimo paslaugų teikimo sutartimis, kuriose nurodyta pardavimo paslaugų kaina – 6 000 Eur įskaitant PVM, 2015 m. liepos 3 d. pranešimais dėl sutarties nutraukimo, 2018 m. sudarytomis pardavimo paslaugų teikimo sutartimis, kuriose numatyta ta pati paslaugų kaina – 6 000 Eur įskaitant PVM, taip pat 2018 m. birželio 26 d. buhalterine pažyma Nr. 2018/01 ir 2019 m. balandžio 25 d. buhalterine pažyma Nr. 201901 apie grynąsias pajamas, kuriose nurodyta, kokias sąnaudas savo veikloje pareiškėjas būtų patyręs 2015–2017 m.

23.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog pareiškėjo nurodytos negautos pajamos yra menamos, nes pareiškėjas iš anksto negalėjo žinoti, kuriam terminui jam būtų išduotas leidimas, ar jis turės galimybę bei kitos šalies valią pratęsti šias sutartis, nurodė, kad, kaip teigė pareiškėjas, 2015 m. gegužės 22 d. prašyme jis nebuvo nurodęs termino, kuriam prašė išduoti leidimą prekybai, šio prašymo pateikimo metu galiojusios Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T2-58 patvirtintos Prekybos viešosiose vietose taisyklės taip pat nereglamentavo leidimo prekybai galiojimo termino. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsižvelgiant į tai, jog Palanga yra kurortinis miestas, kuriame daugiausiai turistų būna vasarą ir sezoniškumas yra labai svarbus, todėl pagrįstai buvo tikimasi, jog Administracija išduos leidimą prekybai konkrečiam terminui, kuris turėjo būti ne trumpesnis negu 2015 m. vasaros sezono laikotarpis. Panaši praktika tarp pareiškėjo ir Administracijos egzistavo ir ankstesniais metais. Pavyzdžiui, Administracija 2010 m. suderino pareiškėjui išduodamą leidimą dviračių nuomai (žemės sklypo planas su 2010 m. birželio 1 d. suderinimu), nurodydama, kad derinama laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., o 2011 m. Administracija suderino pareiškėjui išduodamą leidimą iš kioskų, nurodydama, kad derinama laikotarpiui nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. spalio 1 d. (kioskų projektai „Prekyvietė I“ ir „Prekyvietė II“ su suderinimais).

24.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog jam kyla abejokių, ar pareiškėjas apskritai ketino vykdyti veiklą pagal prašomus leidimus, nes prašymo formoje pareiškėjas nurodė veiklos vykdytoją UAB „Jūros smeltė“, bet jau kitą dieną po prašymo pateikimo sudarė pardavimo paslaugų sutartis su trečiaisiais asmenimis, žinodamas, kad leidimas yra individualus dokumentas ir negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims, pažymėjo, kad, kaip matyti iš 2015 m. ir 2018 m. sudarytų pardavimo paslaugų teikimo sutarčių, pardavimo paslaugų teikėjas yra pareiškėjas, o ne tretieji asmenys (sutarčių 1 p.), pareiškėjas pardavimo paslaugas teikia iš kioskų (sutarčių 2 p.), pareiškėjas paslaugas teikia tik gavęs leidimą (sutarčių 7 ir 9 p.). Tuo tarpu tretieji asmenys (t. y. klientai pagal sutartis) tiekia pareiškėjui prekes, kurias pareiškėjas pardavinėja iš kioskų (sutarčių 4 p.), įsipareigoja sumokėti pareiškėjui kainą už prekių pardavimo paslaugų teikimą (sutarčių 12 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas minėtus atsakovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

25.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog sudarytos pardavimo paslaugų teikimo sutartys savo teisine prasme atitinka valstybinės žemės nuomos sklypo subnuomos sutartis, o pareiškėjas nėra gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sutikimo sudaryti tokias pardavimo paslaugų teikimo sutartis, pažymėjo, kad CK 6.545 straipsnio 1 dalis numato, jog pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. Pagal 2014 m. liepos 4 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 16SŽN-(14.16-55)-49 išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis ir naudojimo būdas – kitos paskirties žemė, komercinės paskirties teritorijos. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad žemės sklype statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima, jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentu nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Sutarties 10 punkte numatyta, kad nuomininkas žemės sklypo nuomos mokestį moka pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą nuo valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodytos vertės. Teismas iš byloje esančių bankinių mokėjimo pavedimų nustatė, kad pareiškėjas 2016‑2018 m. yra sumokėjęs 12 437,29 Eur žemės nuomos mokesčio. Teismas vertinimu yra akivaizdu, kad pagal žemės nuomos sutartį būtina perduoti naudotis žemės sklypą. Tuo tarpu pagal pardavimo paslaugų teikimo sutartis pareiškėjas neperdavė tretiesiems asmenims (klientams) nei kioskų, nei žemės sklypo dalies valdymo ir naudojimo teisių. Kioskai nėra valstybinė žemė, be to, kaip konstatuota minėtuose teismų sprendimuose, kioskai netgi nėra statiniai, todėl atsakovo argumentas, kad dėl pardavimo paslaugų teikimo sutarčių sudarymo privalomas NŽT sutikimas, yra nepagrįstas.

26.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog pardavimo paslaugų teikimo sutartys prieštarauja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymui ir Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašui, todėl pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį jos yra niekinės ir negaliojančios, 2015 m. gegužės 23 d. sudarytų pardavimo paslaugų teikimo sutarčių 6 punktas numato, jog visos pajamos, gautos pardavus kliento prekes, yra kliento nuosavybė, todėl pareiškėjo apskaityti pinigai negali nuosavybės teise priklausyti kitiems asmenims, kaip yra numatyta pardavimo paslaugų teikimo sutartyse, pažymėjo, kad pagal CK 1.78 straipsnio 3 dalį niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. CK 1.80–1.82 straipsniai numato niekinių sandorių pagrindus, tačiau atsakovas nė vieno iš jų nenurodė ir neįrodinėjo. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, tačiau atsakovas neįrodinėja, kaip konkrečiai pasireiškė jo suinteresuotumas ar jo teisių pažeidimas dėl pardavimo paslaugų teikimo sutarčių 6 punkto. Pagal CK 6.780 straipsnio 1 dalį komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Tai atitinka pardavimo paslaugų teikimo sutarties 1 punktą, pagal kurį paslaugų teikėjas įsipareigoja pagal kliento užsakymą teikti klientui prekių pardavimo paslaugas kioske, o klientas įsipareigoja už prekių pardavimo paslaugas sumokėti sutartyje numatytą kainą. CK 6.786 straipsnio 1 dalis numato, kad daiktai, kuriuos komisionierius gauna iš komitento arba įgyja komitento lėšomis, yra komitento nuosavybė nuo perdavimo momento. Tai atitinka pardavimo paslaugų teikimo sutarties 4 punktą, pagal kurį paslaugų teikėjas kioske prekiauja tik kliento prekėmis. Dėl to pagal pardavimo paslaugų teikimo sutarties 6 punktą visos pajamos, gautos pardavus kliento prekes, yra kliento nuosavybė. Kitaip tariant, pareiškėjas būtų prekiavęs ne sau nuosavybės teise, bet klientui nuosavybės teise priklausančiomis prekėmis, todėl visos pajamos, gautos pardavus šias prekes, būtų kliento nuosavybė.

27.       Teismas nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pagal kompetenciją teikia apibendrintas mokesčio įstatymo konsultacijas. VMI yra viešai paskelbusi konsultacinę medžiagą (http://www.vmi.lt, registracijos Nr. KD-4957) klausimu „Kada pripažįstamos pajamos už prekes, parduotas konsignacijos sutarties pagrindu, ir kas jas sudaro?“, ir yra atsakiusi, kad jeigu vienetas veikia kaip komisionierius, tai jo tokios veiklos uždirbtoms pajamoms priskiriamas suteiktų paslaugų komisinis atlyginimas, nustatytas sutartyse ir (arba) nurodytas apskaitos dokumentuose. Kai vienetas pagal komiso sutartį parduoda ne jai, o komitentui priklausančias prekes, parduotų prekių pajamos į vieneto pajamas neįtraukiamos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad konsignacija yra viena iš komisinio prekių pardavimo formų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). Taigi, pajamos, gautos pardavus kliento prekes, nuosavybės teise priklauso klientui, o ne pareiškėjui ir į pareiškėjo pajamas neįtraukiamos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui šiuo atveju priklauso tik komisinis atlyginimas už tokių prekių pardavimą, kas atitinka CK 6.781 straipsnį ir pardavimo paslaugų teikimo sutarčių 12 punktą. Taigi, pardavimo paslaugų teikimo sutarčių 6 punkto nuostata, numatanti, jog visos pajamos, gautos pardavus kliento prekes, yra kliento nuosavybė, yra teisėta, atitinka CK 6.781 straipsnį ir 6.786 straipsnio 1 dalį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvo išdėstyta, atmetė kaip nepagrįstus nagrinėjamus atsakovo argumentus. Teismas pakartojo, kad atsakovui išdavus leidimus prekybai, pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 16 d. sudarė pardavimo paslaugų teikimo sutartis, kurių sąlygos yra analogiškos 2015 m. gegužės 23 d. sutarčių sąlygoms, vykdė veiklą, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog atsakovas būtų pareiškęs kokias nors pretenzijas dėl tokios veiklos vykdymo ar pareiškėjas būtų patrauktas atsakomybėn.

28.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog pareiškėjas žemės sklype nuomoja pastatą UAB „Nelima“ ir jo pajamų šaltinis yra tik tretiesiems asmenims nuomojami objektai, todėl pareiškėjo teisė gauti pajamas nebuvo suvaržyta, pažymėjo, kad iš tiesų byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra nurodyta, jog pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu valdo žemės sklypą, taip pat pareiškėjui nuosavybės teise priklauso pastatas su kiemo statiniais, esantis tame pačiame žemės sklype, ir šį pastatą pareiškėjas 2012 m. sausio 3 d. nuomos sutarties pagrindu išnuomojo UAB „Nelima“. Pareiškėjas patvirtino, kad gauna pajamų iš pastato nuomos, tačiau teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, jog šios pajamos nėra susijusios su ginčo dalyku bei prekyba iš kioskų.

29.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog pareiškėjas, žinodamas ir suvokdamas, jog neturi atsakingos institucijos leidimo vykdyti prekybą ar paslaugų teikimą, įvairiais sandoriais perleisdavo teisę vykdyti veiklą tretiesiems asmenims, pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokį atsakovo teiginį. Atsakovo teigimu, tarp pareiškėjo ir trečiųjų asmenų A. G. bei UAB „Nelima“ dar nuo 2015 m. galioja susitarimai dėl prekybos vietos. Tačiau teismas įvertino, kad byloje esantys įrodymai tokių atsakovo teiginių nepatvirtina, o priešingai – kaip minėta, pareiškėjas 2015 m. gegužės 23 d. sudarė pardavimo paslaugų teikimo sutartis su A. G. ir UAB „Nelima“ dėl prekybos, o 2015 m. liepos 3 d. raštu šias sutartis nutraukė ir, tik gavęs leidimą prekybai, 2018 m. gegužės 11 d. ir 2018 m. gegužės 16 d. sudarė naujas pardavimo paslaugų teikimo sutartis su šiais asmenimis.

30.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, jog leidimo prekybai neturėjimas 2015‑2017 m. pareiškėjui nesutrukdė gauti pajamų iš veiklos, vykdytos žemės sklype, nes pareiškėjas, kaip šio žemės sklypo faktinis valdytojas (nuomininkas), suteikdavo teisę tretiesiems asmenims vykdyti prekybą ar teikti paslaugas šiame žemės sklype, iš ko ir gavo arba galėjo gauti pajamų, ką, atsakovo nuomone, patvirtina 2015–2017 m. užfiksuoti administraciniai nusižengimai, nustatė, jog vienintelis administracinis nusižengimas, kuris susijęs su ginčo laikotarpiu ir pareiškėjo kioskais bei iš jų galbūt vykdyta prekyba, yra užfiksuotas 2015 m. birželio 8 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 340, surašytame administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. G.. Šiame protokole nurodyta, kad minėtas asmuo 2015 m. birželio 6 d. vykdė prekybą iš A. Ž. nuosavybės teise priklausančio laikino statinio (kiosko), stovinčio (duomenys neskelbtini), Palangoje, neturėdamas leidimo prekybai. A. G. 2015 m. birželio 8 d. paaiškinime nurodė, jog prekybos iš kiosko nevykdė, kioskas buvo apipelijęs, prekės irgi, kioske buvo pelėsių smarvė ir širšių lizdai, ji vėdino kioską. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kuo baigėsi ši administracinė teisena – nėra pateiktas nutarimas. Be to, šiuo atveju yra svarbu tai, jog A. G. veikla buvo užfiksuota 2015 m. birželio 6 d., kai Administracija dar nebuvo priėmusi 2015 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad A. G. būtų tęsusi veiklą be leidimo po 2015 m. liepos 1 d. atsakovo priimto sprendimo, jog pareiškėjas per trečiąjį asmenį būtų vykdęs veiklą 2015 m. neturėdamas leidimo ar būtų gavęs pajamų iš A. G.. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 6 d. veiklos nevykdė ir neperdavė veiklos vykdymo teisės A. G.. Teismas pažymėjo, kad pati A. G. savo padaryto pažeidimo nesiejo su pareiškėju, nenurodė, jog pareiškėjas būtų suteikęs teisę vykdyti veiklą greta jo žemės sklypo ir kad tokią veiklą šis asmuo būtų vykdęs visą 2015 m. vasarą.

31.       Teismas iš byloje esančio 2015 m. rugpjūčio 22 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui I. K., nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 22 d. ji prekiavo kremais-balzamais (duomenys neskelbtini), Palangoje, be leidimo. Šiame protokole, be kita ko, parašyta kad „A. Ž. nurodė, kad norint prekiauti šioje vietoje, nereikalingas joks leidimas, nes yra jo privati valda“. Byloje pateikta nuotrauka patvirtina, kad minėtas asmuo prekiavo ne iš pareiškėjui priklausančio kiosko, bet iš sukonstruoto prekybos stalo su palapine, kuri pastatyta ant šaligatvio. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kuo baigėsi ir ši administracinė teisena – taip pat nėra pateikto nutarimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn ar kaip nors su juo būtų susijęs. Byloje nėra duomenų, kad I. K. neteisėtą veiklą be leidimo būtų vykdžiusi su pareiškėjo žinia ar leidimu ar kad pareiškėjas būtų gavęs pajamų už tokią prekybą.

32.       Teismas nurodė, kad kiti byloje esantys 4 administracinių teisės pažeidimų protokolai ir nutarimai apskritai nėra susiję su pareiškėju. Iš protokolų, tarnybinių pranešimų, paaiškinimų teismas nustatė, jog administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys veiklą vykdė ne iš pareiškėjo kioskų, bet ant šaligatvio arba UAB „Nelima“ leidimu teritorijoje prie nuomojamojo pastato (lauko terasoje). Byloje nėra duomenų, kad pastato nuomininkė UAB „Nelima“ būtų derinusi su pareiškėju veiklą, dėl kurios asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn. Nė vienas administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo paaiškinime ar kitame dokumente nenurodė, kad būtų sumokėjęs pareiškėjui už galimybę prekiauti ant šaligatvio, kad būtų prekiavęs pagal susitarimą, sudarytą su pareiškėju. Išskyrus minėtą A. G. atvejį 2015 m. birželio 6 d., iš fotonuotraukų akivaizdu, kad pareiškėjo kioskai yra uždaryti (užtrauktomis žaliuzėmis), prekyba iš jų nebuvo vykdoma. Byloje nėra duomenų, kad pats pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už veiklos vykdymą be leidimo. Be to, atsakovas nepateikė duomenų, kad nors vienas trečiasis asmuo ginčo laikotarpiu būtų vykdęs veiklą iš pareiškėjui priklausančių kioskų.

33.       Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu liudytojos D. M. ir I. Š. nurodė, jog adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, leidimai gali būti išduodami tik pareiškėjui, kaip valstybinės žemės sklypo nuomininkui, o kitiems asmenims nei šiame žemės sklype, nei ant šaligatvio priešais šį žemės sklypą leidimai prekybai nei švenčių metu, nei kitais atvejais nėra išduodami. Tačiau byloje pateikti įrodymai (atsakovo 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. vasario 7 d. išduoti leidimai skirtingiems asmenims) patvirtina, kad Administracija išduoda leidimus prekybai kitiems asmenims (ne pareiškėjui) su teise prekiauti iš savo prekybos įrenginių (stalų, palapinių) ant šaligatvio palei (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės sklypo ribas priešais pareiškėjo kioskus.

34.       Teismas iš pareiškėjo 2019 m. balandžio 25 d. buhalterinės pažymos Nr. 201901 nustatė, kad pagal buhalterinės apskaitos duomenis pareiškėjas nei 2014 m., nei ginčo laikotarpiu (2015–2017 m.) iš A. G. ar kitų asmenų, kurie ginčo laikotarpiu buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už prekybą be leidimų iš savo laikinų prekybos įrenginių, negavo jokių piniginių mokėjimų, šiems asmenims neišrašė PVM sąskaitų-faktūrų ir prekybos veiklos iš kioskų nevykdė. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas 2015–2017 m. laikotarpiu būtų suteikęs teisę tretiesiems asmenims, kurie buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, vykdyti prekybą ar teikti paslaugas iš minėtų 8 kioskų, iš ko gavo arba galėjo gauti pajamų.

35.       Teismas nustatė, kad atsakovas 2019 m. kovo 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateikė darbo užmokesčio skaičiuotes, kuriomis įrodinėjo, jog ginčo laikotarpiu (2015–2017 m.) vien darbo užmokesčiui pareiškėjas turėjo sumokėti 111 900 Eur, tačiau sąmoningai šių išlaidų nenurodė. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad pagal CK 6.791 straipsnio 1 dalį komitentas privalo kartu su komisiniu atlyginimu atlyginti komisionieriui šio turėtas būtinas pavedimo vykdymo išlaidas, jeigu šalių susitarimu nenustatyta kitaip. Kaip jau ne kartą minėta, pardavimo paslaugų teikimo sutarčių 15 punktas numato, kad visos išlaidos, kurios reikalingos teikti pardavimo paslaugas ar su jomis susijusios, yra apmokamos paties kliento, įskaitant tokias išlaidas, kaip paslaugų teikėjo samdomų darbuotojų darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai (įmokos), elektros, vandens, šiukšlių vežimo išlaidos, rinkliavos ir kt., jeigu tokios išlaidos patiriamos teikiant pardavimo paslaugas; klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui šio turėtas išlaidas dėl pardavimo paslaugų teikimo. Ši sutarties 15 punkto sąlyga atitinka CK 6.791 straipsnio 1 dalį, kas reiškia, jog jeigu pareiškėjas 2015–2017 m. būtų vykdęs prekybą iš kioskų ir tam būtų samdęs darbuotojus, reikalingus pardavimo paslaugų teikimo sutarčių vykdymui iš kioskų, tai išlaidas darbuotojams (jų darbo užmokestį ir susijusius mokesčius) būtų atlyginę klientai, pats pareiškėjas tokių išlaidų nebūtų patyręs. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš reikalaujamo 92 515,14 Eur turtinės žalos dydžio pagrįstai neatėmė išlaidų darbuotojų darbo užmokesčiui ir jų Sodros įmokoms, nes tokių išlaidų nebūtų patyręs. Kaip nurodyta pareiškėjo 2018 m. birželio 26 d buhalterinėje pažymoje, jis nuo gautų pajamų už prekybos paslaugas iš kioskų būtų patyręs 20 proc. darbo užmokesčio ir Sodros įmokų, o šios išlaidos, kaip pats pareiškėjas nurodo, yra apskaičiuotos vertinant tai, kad tik du darbuotojai – UAB „Jūros smeltė“ direktorius ir buhalterė, būtų iš dalies dirbę su pardavimo paslaugų teikimo sutarčių administravimu iš kioskų (sutarčių sudarymu, buhalterinės apskaitos tvarkymu), kas laikytina tiesioginėmis išlaidomis (sąnaudomis) nuo gautų pajamų administruojant šias pajamas, kurių klientai nebūtų kompensavę.

36.       Teismas pakartojo, kad pareiškėjas 2015 m. buvo sudaręs pardavimo paslaugų teikimo sutartis, o jas nutraukus, 2018 m. su tais pačiais ir kitais trečiaisiais asmenimis sudarė naujas pardavimo paslaugų teikimo sutartis. Iš atsakovo pateiktų administracinių teisės pažeidimų protokolų ir nutarimų 2015–2017 m. laikotarpiu teismas nustatė, kad greta pareiškėjo nuomojamo žemės sklypo, priešais kioskus, įvairūs pardavėjai siekė vykdyti prekybą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pardavimo paslaugų teikimo iš kioskų poreikis yra didelis, klientai yra suinteresuoti tokių paslaugų teikimu. Administracijai 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (4.27)-D3-2229 atsisakius išduoti leidimą prekybai, kol administracinė byla dėl Administracijos sprendimo buvo nagrinėjama teisme ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą, praėjo 2015 m. vasaros sezonas, ir pareiškėjas negalėjo vykdyti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų bei neteko galimybės vykdyti veiklą iš 8 kioskų ir gauti pajamų. Administracijai vykdant teismo sprendimą ir priėmus 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-268, kuriuo vėl buvo atsisakyta išduoti leidimą prekybai, šio sprendimo teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme ir LVAT, kas užtruko iki 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. iki galutinės LVAT nutarties priėmimo. Todėl pareiškėjas savo skundo ir Administracijos apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme metu neteko galimybės 2016 ir 2017 m. vasaros sezonų metu vykdyti veiklą iš 8 kioskų ir gauti pajamų. Taigi, pareiškėjo pajamos iš 8 prekybos kioskų buvo iš anksto planuojamos, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi jas gauti nuo 2015 m. ir, išnykus aplinkybėms, dėl kurių leidimas prekybai nebuvo išduodamas 3 metus (2015, 2016 ir 2017 m.), t. y. teismui įpareigojus Administraciją išduoti leidimą prekybai, o Administracijai 2017 m. gruodžio 6 d. išdavus leidimą prekybai iš 8 kioskų, pareiškėjas nedelsdamas ėmėsi veiksmų komercinei veiklai vykdyti, 2018 m. iš naujo sudarė tas pačias pardavimo paslaugų sutartis su klientais, kas, kaip minėta, patvirtina realius pareiškėjo ketinimus leidimų pagrindu vykdyti komercinę veiklą ir gauti pajamų 2015, 2016 ir 2017 m. Byloje nėra duomenų, kad 2015–2017 m. laikotarpiu būtų įvykusios kokios nors reikšmingos aplinkybės, priklausančios ar nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, ir kurioms esant leidimų išdavimas pareiškėjui būtų buvęs negalimas ar kad prekyba šioje teritorijoje būtų sumažėjusi ar nevykusi. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pagrįstai tikėtina, jog jeigu Administracija 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (4.27)-D3-2229 „Dėl leidimo (duomenys neskelbtini), Palangoje“ ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. (4.27)-D3-268 „Dėl leidimo prekiauti ir teikti paslaugas viešosiose vietose, (duomenys neskelbtini), Palangoje“ būtų išdavusi leidimą prekybai, pareiškėjas būtų vykdęs 2015 m. gegužės 23 d. sudarytas pardavimo paslaugų teikimo sutartis su klientais ir kiekvienos sutarties pagrindu 2015 metais būtų gavęs po 6 000 Eur (su PVM) pajamų, o kitais 2016 ir 2017 m. pareiškėjas būtų pratęsęs šias sutartis ar sudaręs naujas sutartis analogiškomis sąlygomis, ką padarė 2018 m. Taigi, pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų komercinės veiklos iš 8 kioskų negalėjo vykdyti ir gauti pajamų 3 metus – 2015, 2016 ir 2017 m., todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, jog šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir negautų pajamų.

37.       Teismas pažymėjo, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog negautos pajamos buvo realios ir tikėtinos, o sudarytos pardavimo paslaugų teikimo sutartys yra realios ir vykdomos. Pareiškėjas įrodė, kad buvo iš anksto numatęs gauti pajamų iš 8 kioskų prekybos už 6 000 Eur (su PVM) už kiekvieną kioską, pagrįstai tikėjosi šias pajamas gauti, turėjo tam visas galimybes, pareiškėjas dėl pardavimo paslaugų iš 8 kioskų buvo sudaręs sutartis, tačiau šių pajamų negavo dėl neteisėtų Administracijos veiksmų. Nurodytos aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjo 92 515,14 Eur grynosios pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, jas pagrįstai tikėtasi gauti esant normaliai veiklai, tačiau jos negautos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

38.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 92 515,14 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas, todėl tenkinamas. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 013,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

39.       Atsakovas, atstovaujamas Administracijos, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

40.       Atsakovas akcentuoja, kad viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas.

41.       Atsakovas pareiškėjo neva patirtą žalą vertina kaip menamas pajamas, kurios negali būti kompensuojamos, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tai toleravo ir pateisino. Teismas konstatavo ir dėl to byloje ginčas nekilo, kad pareiškėjo teisė gauti pajamas iš veiklos žemės sklype nebuvo suvaržyta, nes pareiškėjas nuomojo pastatą UAB „Nelima“ ir iš to gavo pajamų. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjo nuomojame žemės sklype buvo vykdoma prekyba ar paslaugų teikimas, iš kurio, tikėtina, pareiškėjas gavo arba galėjo gauti pajamų. Veiklos vykdymą patvirtina 2015–2017 m. užfiksuoti administraciniai nusižengimai, tiesiogiai susiję su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Palangoje. (duomenys neskelbtini) gatvė yra kurorto pėsčiųjų gatvė, todėl prekyba ar paslaugų teikimas šioje gatvėje yra leidžiami tik miesto švenčių metu. Teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl administracinio teisės pažeidimo, kuris užfiksuotas 2015 m. birželio 8 d. protokole, padarymo administracinėn atsakomybėn patraukta A. G. pažeidimo fiksavimo metu nevykdė veiklos, nors iš fotofiksacijų akivaizdžiai matyti, kad kiosko žaliuzės yra pakeltos, yra žmonių, kuriems yra siūlomos tvarkingai išdėliotos prekės, t. y. vyksta prekyba. Administracinis nurodymas šioje byloje yra įvykdytas, vadinasi, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo su juo sutiko ir pažeidimą pripažino. Nors teismas įvertino, kad kitų administracinių nusižengimų pateikta medžiaga nesusijusi su pareiškėju, tačiau iš tiesų administracinėn atsakomybėn patraukta A. G. paaiškinime nurodė, kad prekybą žaislais, kepurėmis, suvenyrais ir kt. prekėmis vykdė būtent žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, bei pateikė pareigūnams A. Ž. (UAB „Jūros smeltė“ direktoriaus) sutikimo kopiją.

42.       Atsakovas teigia, kad teismas taip pat visiškai nevertino atsakovo kviestų liudytojų (Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojos D. M. ir vyriausiosios specialistės I. Š.) parodymų apie tai, kad 2015–2017 m. iš kioskų ir šalia kioskų pareiškėjo valdomame žemės sklype nuolat vyko nelegali prekyba (neturint tam leidimo). Be to, ir pareiškėjo kviestas liudytojas, UAB „Nelima“ direktorius, teismo posėdyje paaiškino, kad 2018 m. UAB „Nelima“ (laikotarpiu, kai Administracija įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo įpareigota išduoti leidimus prekybai ar paslaugų teikimui iš 8 kioskų) vykdė veiklą žemės sklype būtent iš kioskų; o atsakydamas į atsakovo atstovo klausimą, kokiu pagrindu įmonė vykdė veiklą, jeigu leidimo turėtojas yra pareiškėjas ir, vadovaujantis Prekybos viešosiose vietose taisyklių 16 punktu, leidimo turėtojas negali savo teisių perleisti tretiesiems asmenims, turėjo pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeisti minėtų taisyklių nustatyti reikalavimai, kas dar kartą parodo, kad pareiškėjo elgesys teisiniuose santykiuose su atsakovu buvo nesąžiningas.

43.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, dar neturėdamas leidimo ar kitokio Administracijos sprendimo dėl 2015 m. gegužės 22 d. pateikto prašymo, jau 2015 m. gegužės 23 d. sudarė pardavimo paslaugų teikimo sutartis. Toks elgesys nėra teisiškai atsakingas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime to visiškai neįvertino.

44.       Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą už 3 metus yra teisėtas. Pareiškėjas savo 2015 m. gegužės 22 d. prašyme nenurodė jokio veiklos vykdymo termino, o 2015 m. gegužės 23 d. pardavimo paslaugų teikimo sutartyse nurodyta, kad „paslaugų teikėjas įsipareigoja pardavimo paslaugas kioske teikti 2015 metais tokį terminą, koks bus nurodytas atsakingos institucijos išduotame leidime prekybai“ (10 p.). Iš šios nuostatos matyti, kad sutarties šalys suvokė, jog tokios veiklos vykdymui yra būtinas atsakingos institucijos (Administracijos) leidimas. Aiškinant sutarčių 10 ir 11 punktų nuostatas matyti, kad šalys nustatė sutarties galiojimo terminą ne ilgiau kaip iki 2015 m. pabaigos, tačiau numatė galimybę pratęsti sutarties vykdymo terminą. Prašymams dėl prekybos ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo Administracija taiko tokią praktiką, pagal kurią veiklos vykdytojui prašyme nenurodžius veiklos vykdymo termino, leidimas yra išduodamas sezonui ar vieneriems metams. Įsiteisėjus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimui, Administracija 2017 m. gruodžio 6 d. išdavė 8 leidimus vienam sezonui (t. y. iki 2018 m. rugsėjo 15 d.). Pareiškėjas tokio sprendimo neskundė, taigi su juo sutiko. Be to, pareiškėjas negalėjo žinoti kitos sutarties šalies valios dėl sutarties pratęsimo, taip pat sutartys galėjo būti ir nutrauktos. Atsakovui nesuprantama, kokiu pagrindu teismas padarė prielaidą, kad visų 8 kioskų pardavimo paslaugų teikimo sutarčių vykdymas būtų pratęstas ir 2016, ir 2017 metais. Tuo tarpu negautos pajamos yra suma, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš tik teisėtos veiklos.

45.       Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, tik formaliai patikrino, ar pareiškėjo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršijo maksimalių atlygintinų dydžių, nustatytų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, o turėjo atsižvelgti ir į minėtų Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad šiuo atveju skundas ir kiti procesiniai dokumentai teismui buvo teikiami el. ryšių priemonėmis, taip pat į bylos pobūdį, į tai, kad pareiškėjas yra nuolatinis advokatės klientas, todėl advokatei visos ginčo aplinkybės yra žinomos ir nereikalavo papildomų laiko sąnaudų ar specifinių teisinių žinių, į tai, kad visi rašytiniai paaiškinimai iš esmės buvo parengti paties pareiškėjo iniciatyva, nesant teismo įpareigojimo. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos teismo yra ir turi būti atlyginamos, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Visa tai reiškia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, todėl turėtų būti proporcingai mažinama. 

46.       Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

47.       Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde neginčija ir nepateikia jokių argumentų, kodėl konkrečių atsakovo priimtų administracinių aktų panaikinimas teismine tvarka nėra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsakovas netinkamai supranta menamas pajamas ir neteisingai vertina teismų praktikos pavyzdžius dėl žalos, kaip realių, o ne menamų turtinių praradimų, priteisimo. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo negautos pajamos iš prekybos iš 8 kioskų, esančių žemės sklype, o ne iš kitos žemės sklype vykdomos veiklos.

48.       Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas UAB „Nelima“ direktorius paaiškino, jog prekyba iš kioskų (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra patraukli prekeiviams, todėl visi prekeiviai stengiasi iš anksto suderinti ir taip užsitikrinti prekybos vietas šiose gatvėse ne tik gavus leidimus prekybai, bet ir anksčiau. Pareiškėjas, siekdamas planuoti savo veiklą, pardavimo paslaugų teikimo sutartis pasirašė dar negavęs leidimų, tačiau sutarčių 10 ir 16 punktuose numatė, kad paslaugos bus pradėtos teikti tik gavus kompetentingos institucijos išduotą leidimą prekybai ir tik tokiam terminui, koks bus nurodytas išduotame leidime prekybai.

49.       Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo darbuotojų liudytojų parodymai prieštaravo byloje pateiktiems administracinių teisės pažeidimų protokolams, nes, priešingai negu nurodė ar klaidingai vertino/prisiminė liudytojos, pareiškėjui ginčo laikotarpiu niekada nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, iš prie protokolų esančių nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad ginčo laikotarpiu visi pareiškėjo kioskai yra uždarytomis lauko žaliuzėmis, neveikiantys, prekyba iš jų nevykdoma, o kiti asmenys, kuriems taikyta administracinė atsakomybė, nesusiję su pareiškėju ir prekybą be leidimų vykdė pavienių miesto švenčių metu ant (duomenys neskelbtini) šaligatvio ar UAB „Nelima“ restorano terasoje iš savo įrenginių, o ne iš kioskų. Todėl bylą nagrinėjęs teismas sugretino byloje esančius oficialius rašytinius įrodymus su liudytojų parodymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, objektyviai ir visapusiškai šiuos įrodymus įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu prekybos iš kioskų nevykdė.

50.       Pareiškėjas vertina, kad teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes jos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio. Be to, teismas vertino kiekvieną pareiškėjo ir jo atstovės atliktą procesinį veiksmą ir nenustatė, kad jie būtų pertekliniai. Iki šiol advokatė atstovavo pareiškėjo interesams administracinėse bylose dėl Administracijos atsisakymo išduoti leidimus prekybai, tuo tarpu šioje byloje buvo keliamas klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo, t. y. bylų pobūdis yra skirtingas. Ši byla buvo gana didelės apimties, surinkta daug įrodymų, remtasi kitose bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir juose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apklausti liudytojai. Pareiškėjui pateikus skundą, atsakovas teikė atsiliepimą į skundą ir jame nurodė naujų faktinių aplinkybių (pvz. dėl kitiems asmenims taikytos administracinės atsakomybės), kurios pareiškėjui nebuvo žinomos, nes pareiškėjas nebuvo šios administracinių teisės pažeidimų teisenos dalyvis, todėl buvo poreikis teismui pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus. Bylos nagrinėjimas užtruko, todėl pareiškėjas teismui teikė naujus įrodymus, į kuriuos atsakovas teikė savo rašytinius paaiškinimus ir todėl pareiškėjas nusprendė taip pat į juos atsikirti. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas remiasi ne tik pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, bet ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais motyvais, kas patvirtina, jog šie procesiniai veiksmai nebuvo pertekliniai, o buvo reikalingi siekiant įrodyti skundo reikalavimą. Be to, dalies išlaidų teismas pareiškėjui iš atsakovo nepriteisė.

51.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

52.       Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

53.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas UAB „Jūros smeltė“ kildina iš Palangos miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų priėmus 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-2229 ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-268, atlyginimo.

54.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė UAB „Jūros smeltė“ iš atsakovo Administracijos 92 515,14 Eur turtinės žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3 013,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

55.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

56.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl neteisėtų Administracijos 2015 m. liepos 1 d. ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimų, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjo prašymų pagrindu išduoti jam leidimus prekybai iš 8 kioskų žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, 2015, 2016 ir 2017 m. pareiškėjas šiuose kioskuose negalėjo vykdyti komercinės veiklos bei gauti grynųjų pajamų, todėl pareiškėjas patyrė 92 515,14 Eur nuostolių.

57.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reglamentavimo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos išvados apie šiuo atveju visiškai pagrįstai konstatuotus Administracijos neteisėtus veiksmus priimant 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-2229 ir 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (4.27)-D3-268 (dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą prekybai iš 8 kioskų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Palangoje) yra teisingos. Šią išvadą patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai, kuriuose iš esmės buvo pripažinti pakartotiniai Administracijos neteisėti veiksmai nesuteikus pareiškėjui minėtų leidimų prekybai iš 8 kioskų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Palangoje (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015 ir LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-556/2017, kuria paliktas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1300-243/2016 nepakeistas).

58.       Teisėjų kolegija sutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl jų nekartoja ir iš esmės pasisako tik dėl šioje byloje ginčytino priteistos turtinės žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų apeliacinio skundo argumentų kontekste.

59.       Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Be to, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2014 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1075/2014, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2801-662/2019 ir kt.).

60.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

61.       Priežastinio ryšio nustatymo procese išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-764-602/2019; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020).

62.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nuostoliais pripažino pinigines lėšas, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jeigu pareiškėjo 2015 m. gegužės 23 d. sudarytos 8 sutartys su A. G. (dvi sutartys dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 2 kioskų), su L. J. (dvi sutartys dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 2 kioskų), su E. O. individualiąja įmone – viena sutartis dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 1 kiosko, su UAB „Nelima“ – trys sutartys dėl pardavimo paslaugų teikimo iš 3 kioskų, būtų nenutrauktos dėl aplinkybės, jog atsakovas atsisakė išduoti leidimus prekybai (Administracija tik po teismo įpareigojimo 2017 m. gruodžio 6 d. išdavė pareiškėjui 8 leidimus prekybai, kurie galiojo nuo 2017 gruodžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 15 d.). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Administracijai 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (4.27) D3 2229 atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą prekybai, pareiškėjas 2015 m. liepos 3 d. raštu informavo klientus apie 2015 m. gegužės 23 d. sudarytų pardavimo paslaugų teikimo sutarčių nutraukimą. Taigi priežastinis ryšys dėl pareiškėjo patirtų nuostolių 2015 metais byloje yra atskleistas ir įrodytas, todėl dėl šio ryšio su pareiškėjo patirtais nuostoliais 2015 metais teisėjų kolegijai nekyla abejonių.

63.       Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 23 d. su klientais sudarė 8 pardavimo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias pareiškėjas, kaip paslaugų teikėjas, įsipareigojo pagal klientų užsakymą teikti jiems prekių pardavimo paslaugas 8 kioskuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Palangoje, o klientai įsipareigojo už prekių pardavimo paslaugas sumokėti šiose sutartyse numatytą kainą (sutarčių 1 p.). Sutarčių 10 punktu šalys susitarė, kad paslaugų teikėjas (pareiškėjas) įsipareigoja pardavimo paslaugas kioskuose teikti 2015 m. tokį terminą, koks bus nurodytas atsakingos institucijos išduotame leidime prekybai. Teisėjų kolegija sutinka, jog dėl Administracijos atsisakymo išduoti leidimą 2015 metais, pareiškėjas galėjo patirti atitinkamus ir visiškai realius nuostolius, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu Administracija būtų priėmusi pareiškėjui palankų sprendimą, t. y. neatlikusi, kaip teisingai nustatyta, neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas priteisė visą 92 515,14 Eur sumą priteisė pareiškėjui, konstatavęs, kad pareiškėjas 2015–2017 metais galėjo vykdyti veiklą pagal 2015 m. gegužės 23 d. sutartis (jos pratęsimus).

64.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl to, ar pareiškėjo nurodyti nuostoliai 2016–2017 metais yra priežastiniu ryšiu susiję su anksčiau nustatytais neteisėtais Administracijos veiksmais (be pagrindo neišduotais leidimais), t. y. teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog 2015 metais pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti nurodytas pagal minėtas sutartis ir buhalterinę pažymą sumas, tačiau šiuo atveju iš dalies sutiktina su atsakovu, kad nėra jokio pagrindo vertinti, kad 2015 m. sutartys būtų pratęstos ir 2016–2017 metais.

65.       Teismo vertinimu, 2015 m. gegužės 23 d. (analogiškose) sutartyse įtvirtintas 11 punktas, kuriuo šalys susitarė, kad klientams tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal sutartį, pasibaigus sutarties terminui, jeigu nė viena iš šalių per 1 mėnesį nepareikš prieštaravimo, sutartis yra pratęsiama, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šios aštuonios 2015 metais sudarytos sutartys realiai būtų pratęstos ir 2016–2017 metais, kadangi, kaip teisingai nurodė atsakovas, leidimas išduodamas tik 1 metams (o sutarčių 11 p. ir sieja jų pabaigą iš esmės su leidimo pabaiga). Pareiškėjui nepateikus  įrodymų, kad jis pats būtų vykdęs prekybą, sudarė prekybos sutartis su klientais ir 2016–2017 metų vasaros sezonams arba minėtos 2015 m. sutartys būtų neabejotinai pratęstos, konstatuotina, jog tarp nuostolių, kuriuos pareiškėjas galimai patyrė 2016–2017 metais, ir Administracijos neteisėtų veiksmų nėra priežastinio ryšio. 

66.       Taigi teismo išvada, kad 2016 ir 2017 m. pareiškėjas būtų pratęsęs 2015 m. sudarytas sutartis ar sudaręs naujas sutartis analogiškomis sąlygomis, ką padarė 2018 m. (ir dėl to būtų gavęs 61 676,76 Eur pajamų 2016–2017 metais) yra nepagrįsta, nes byloje esančių duomenų nepakanka spręsti, jog pareiškėjas galėjo realiai tikėtis vykdyti komercinę veiklą ir gauti pajamų iš 8 kioskų 2016 ir 2017 metais, be to, vyko teismų procesai dėl neišduotų leidimų ir, kaip minėta, pareiškėjas niekaip kitaip šioje byloje neįrodė minėtų nuostolių atsiradimo realios tikimybės aptartu laikotarpiu.

67.       Atsakovo argumentai, kuriais jis nesutinka, kad pareiškėjui apskritai kilo turtinė žala, t. y. kad ji yra menama ir įrodinėjama tik buhalterine pažyma, yra nepagrįsti, nes kaip teisingai nustatyta byloje, pareiškėjas atsiradusią žalą įrodinėja 2015 m. sutartimis ir buhalterine pažyma. Teisėjų kolegijai, kaip nustatyta, nekilo abejonių dėl 2015 metais apskaičiuotų negautų pajamų (nuostolių) sumos, t. y. kad UAB „Jūros smeltė“ 2015 m. būtų gavusi pajamų už 8 kioskų veiklą pagal 2015 m. gegužės 23 d. pardavimo paslaugų teikimo sutartis, kurios sudarytų 48 000 Eur (su PVM) (6 000 Eur x 8), t. y. būtų gauta 30 838,38 Eur grynųjų pajamų. Atsakovas, nesutikdamas su apskaičiuotos žalos dydžiu, nenurodo ir neteikia jokių savo skaičiavimų, iš esmės pateikdamas tik deklaratyvius ir bylos medžiaga neįrodytus teiginius. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 metais (gavęs leidimus ir sudaręs naujas sutartis) vykdė veiklą iš esmės su tais pačiais klientais ir gavo tokio paties dydžio pajamos, kokios buvo numatytos ir 2015 m. sutartyse, taigi negautų pajamų realumas pagal sutartis yra neabejotinai įrodytas (2015 m.). 

68.       Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas 2015–2017 m. laikotarpiu būtų suteikęs teisę tretiesiems asmenims, kurie buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, vykdyti prekybą ar teikti paslaugas iš minėtų 8 kioskų, iš ko gavo arba galėjo gauti pajamų. Atsakovas nepateikė jokių priešingų duomenų, kad nors vienas trečiasis asmuo ginčo laikotarpiu būtų vykdęs veiklą iš pareiškėjui priklausančių kioskų. Todėl atsakovo argumentai, kuriuos jis teikė pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliaciniame skunde, jog pareiškėjas neteisėtai vykdė veiklą per trečiuosius asmenis, yra nepagrįsti jokiais pakankamais įrodymais, todėl vertintini kaip deklaratyvūs.

69.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala 2016–2017 metais nėra pagrįsta pakankamais įrodymais, atitinkamai pareiškėjo galimai patirti nuostoliai (žala) nėra faktiniu ar teisiniu priežastiniu ryšiu susiję su Administracijos neteisėtais veiksmais, dėl to nėra pagrindo priteisti pareiškėjui 61 676,76 Eur (92 515,14 Eur – 30 838,38 Eur) patirtų nuostolių už 2016–2017 metus. Tai sudaro pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepriteisiant pareiškėjui iš atsakovo apskaičiuotos žalos už 2016–2017 metus, t. y. mažinti pareiškėjui priteistiną turtinę žalą iki 30 838,38 Eur. 

70.       Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu, motyvuodamas, kad pareiškėjui iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, todėl turėtų būti proporcingai mažinama. Tokie argumentai yra nepagrįsti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad galutinis teismo sprendimas priimamamas pareiškėjo naudai iš esmės patenkinus 33,33 proc. jo reikalavimų, priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažinama nuo 3 013,12 Eur iki 1 004,37 Eur.

71.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti 1 200 Eur advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, pareiškėjas pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

72.       Atsižvelgiant į pareiškėjo prašomų priteisti apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidų patyrimo (mokėjimo) momentą, 2019 metų IV ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamą vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), darytina išvada, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktus, bylos sudėtingumą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimus patenkinus 33,33 proc., pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 400 Eur už atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

              „Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jūros smeltė“ skundą tenkinti iš dalies.

Iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Jūros smeltė“ 30 838,38 Eur turtinę žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2018 m. liepos 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Jūros smeltė“ 1 004,37 Eur bylinėjimosi išlaidų.“.

              Priteisti iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Jūros smeltė“ 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. 

Nutartis neskundžiama.