Civilinė byla Nr. e2A-61-381/2017

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00045-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ skundus dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo (dėl jurisdikcijos), taip pat akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomo sprendimo, kuriuo išaiškintas Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinis sprendimas, panaikinimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundus,

n u s t a t ė :

I. G. esmė

1. Vilniaus komercinis arbitražo teismas (toliau – arbitražo teismas), nagrinėdamas arbitražo bylą Nr. 319, iškeltą pagal ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (toliau – AB „ORLEN Lietuva“ arba ieškovė) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – AB „Lietuvos geležinkeliai“ arba atsakovė), 2016 m. birželio 13 d. priėmė dalinį sprendimą dėl jurisdikcijos (toliau – dalinis sprendimas), kuriuo nusprendė:
1. kad turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl 2009 m. sausio 19 d. ieškovės ir atsakovės sudarytos Geležinkelių transporto paslaugų sutarties Nr. SP-13 (toliau – sutartis) kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d., pagal šiuos ieškinio reikalavimus:
1. pripažinti, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. išnyko kriterijai, reikalingi apskaičiuoti sutarties 1 priedo 2.1.1 punkte įtvirtintų produktų vežimo tarifų apskaičiavimo formulių dedamųjų ap, af, afp reikšmėms;
2. pripažinti, kad apskaičiuojant produktų vežimo tarifus nuo 2014 m. sausio 1 d. sutarties 1 priedo 2.1.1 punkte įtvirtintų formulių dedamųjų ap, af, afp reikšmės turi būti nustatomos į skaičiavimus neįtraukiant krovinių vežimo rinkliavos, bet įtraukiant pajėgumų rezervavimo traukinių eismo rinkliavas, kurių dydžius nustato Valstybinė geležinkelių inspekcija remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474;
3. nustatyti koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo sąlygas (Kpe) planiniais 2014 metais dydį 0,836 ir planiniais 2015 metais dydį (Kpe) 1,002;
4. atsižvelgiant į aukščiau nurodytus 1.1.1. - 1.1.3. punktų reikalavimus, pripažinti, kad faktinė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 57 734 660 Eur (199 346 234,00 Lt) (įskaitant PVM), o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 40 313 121 Eur (įskaitant PVM);
5. pripažinti, kad atsakovė pažeidė sutarties 1 priedo 1.3 punkte nustatytą įsipareigojimą, pritaikydama tretiesiems asmenims, vežantiems produktus vietiniais maršrutais, mažesnius nei ieškovei tarifus;
6. atsižvelgiant į aukščiau nurodytą 1.1.5 punkto reikalavimą, pripažinti, kad faktinė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 64 022 865 Eur (221 058 148,00 Lt) (įskaitant PVM), o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 43 883 774 Eur (įkaitant PVM);
7. pripažinti, kad atsakovė pažeidė sutarties 1 priedo 1.3 punkte numatytą įsipareigojimą, pritaikydama tretiesiems asmenims, vežantiems produktus ne tranzitu, mažesnius nei ieškovei tarifus, numatytus Tranzitinių krovinių vežimo tarifų knygose, įsigaliojusiose 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 1 d.;
8. pripažinti, kad atsakovė, nepritaikydama tos pačios kategorijos klientui (pervežančiam produktus) – ieškovei Tranzitinių krovinių vežimo tarifų knygose, įsigaliojusiose 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 1 d., nustatytų tarifų, diskriminavo ieškovę ir taip pažeidė CK 6.161 straipsnio 4 dalį;
9. atsižvelgiant į anksčiau nurodytus 1.1.4. - 1.1.8 punktų reikalavimus, priteisti ieškovei iš atsakovės 35 640 272,00 Eur (123 058 731,00 Lt) (įskaitant PVM) už laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktas paslaugas, bei 24 309 702,00 Eur (įskaitant PVM) už laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktas paslaugas;
10. priteisti ieškovei iš atsakovės 8,4 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo arbitražo bylos iškėlimo arbitražo teisme dienos iki arbitražo teismo sprendimo įvykdymo visa apimtimi;
11. priteisti iš atsakovės ieškovei patirtas arbitražo išlaidas.
2. Kad neturi kompetencijos spręsti šių ieškinio reikalavimų:
1. įpareigoti atsakovę laikytis susitarimo dėl arbitražo, įtvirtinto sutarties 11.2. punkte, ir atsiimti ieškinius, pareikštus ieškovei Vilniaus apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-3061-431/2015, Nr. e2-5668-603/2015, e2-2372-577/2016);
2. priteisti ieškovei 130 919,52 Eur nuostolių, patirtų dėl sutartyje numatyto arbitražinio susitarimo nevykdymo.

2. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesutikdama su arbitražo teismo dalinio sprendimo dalimi, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d., pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui skundą, kuriame prašo šią arbitražo teismo dalinio sprendimo dalį panaikinti, priteisti iš ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovė nurodė, kad 2009 m. sausio 19 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas AB „Mažeikių nafta“) sudarė Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, pagal kurią AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigojo teikti AB „ORLEN Lietuva“ krovinių vežimo geležinkelių transportu paslaugas, o AB „ORLEN Lietuva“ – sutartyje nustatyta tvarka sumokėti sutartyje nurodytą kainą. Sutarties vykdymo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“, remdamasi sutartyje nustatytais principais ir taisyklėmis, o taip pat vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, nustatydavo kainą už suteiktas paslaugas. 2012 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1474, patvirtinantis naujos redakcijos Rinkliavų už viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo teikiamas paslaugas dydžių nustatymo taisykles (toliau – Naujosios Rinkliavos nustatymo taisyklės), o 2013 m. sausio 28 d. – Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko įsakymas Nr. V-67 „Dėl rinkliavų už viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo teikiamas paslaugas dydžių nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl Rinkliavos tarifų 2014-2015 m.). Šiais teisės aktais buvo nustatyti rinkliavų už viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo teikiamas paslaugas dydžiai 2014-2015 metų tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui. Nuo 2014 m. pasikeitus teisiniam reguliavimui ir tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „ORLEN Lietuva“ kilus ginčui dėl kainos už suteiktas paslaugas apskaičiavimo, AB „ORLEN Lietuva“ už jai faktiškai suteiktas paslaugas ėmė atsiskaitinėti ne visoje PVM sąskaitų-faktūrų apimtyje, o pačios AB „ORLEN Lietuva“ nusistatytoje dalyje. Dėl šios priežasties nuo 2014 m. vasaros AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniais dėl skolos pagal sutartį už skirtingus periodus priteisimo iš AB „ORLEN Lietuva“.
4. Skundo pateikimo dienai Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamos keturios civilinės bylos Nr. e2-3061-431/2015, Nr. e2-1746-603/2016, Nr. e2-2372-577/2016 ir Nr. e2-5057-232/2016, kuriose AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo priteisti iš AB „ORLEN Lietuva“ už skirtingus laikotarpius nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio susidariusias skolas, delspinigius, taip pat priteisti procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Šiose bylose taip pat prašoma nustatyti naudojimosi viešąja infrastruktūra rinkliavos dedamąsias 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. bei pripažinti, kad AB „ORLEN Lietuva“, neapmokėdama PVM sąskaitų-faktūrų už suteiktas paslaugas visoje apimtyje jau daugiau nei dvejus metus, padarė esminį sutarties pažeidimą.
5. 2014 m. gruodžio 31 d. AB „ORLEN Lietuva“ pateikė Vilniaus komercinio arbitražo teismui pranešimą apie arbitražą, kuriame prašė:
1. nustatyti ieškovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal sutartį 2014 metais suteiktų paslaugų kainą, 55 mln. Lt mažesnę, nei atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ už šias paslaugas išrašytų sąskaitų suma;
2. priteisti ieškovei iš atsakovės už šias paslaugas permokėtą sumą;
3. įpareigoti atsakovę AB „Lietuvos geležinkeliai“, skaičiuojant būsimos rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio prognozuojamus ir faktinius pasikeitimus, į skaičiavimus įtraukti tik pajėgumų rezervavimo ir traukinių eismo įmokas;
4. priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, nuo arbitražinės bylos iškėlimo dienos iki visiško arbitražinio teismo sprendimo įvykdymo;
5. priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
6. 2015 m. gruodžio 1 d. AB „ORLEN Lietuva“, išeidama už pranešime apie arbitražą nurodytų ginčo ribų, pateikė Vilniaus komercinio arbitražo teismui ieškinį, kuriame pareiškė reikalavimus atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ ne tik dėl tariamos permokos, susijusios su infrastruktūros mokesčio rinkliavos apskaičiavimu, ką buvo nurodžiusi pranešime apie arbitražą, tačiau ir dėl sutarties priedo 1.3. punkto pažeidimo, nes vežėjas klientams, kurie nepatenka į priedo 1.3. punkto išlygos apimtį, neva taikė mažesnius tarifus nei AB „ORLEN Lietuva“ (CK 6.161 straipsnio 4 dalis).
7. Skundžiamu daliniu sprendimu arbitražo teismas nusprendė nagrinėti arbitražo bylą beveik dėl visų AB „ORLEN Lietuva“ pateiktų ieškinio reikalavimų, išskyrus reikalavimus įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ laikytis susitarimo dėl arbitražo, įtvirtinto sutarties 11.2. punkte, bei priteisti 130 919,52 Eur nuostolius, patirtus dėl sutartyje numatyto susitarimo dėl arbitražo nevykdymo. Toks arbitražo teismo dalinis sprendimas yra nesuderinamas su sutartyje sudaryta arbitražine išlyga, kadangi juo nuspręsta arbitraže nagrinėti ir tokius AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimus (dėl tarifų apskaičiavimo tvarkos, dėl koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo ekonomines sąlygas planiniais 2014 ir 2015 metais, dydžio nustatymo, dėl laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. suteiktų paslaugų kainos nustatymo, dėl sutarties 1 priedo 1.3. punkte nustatyto įsipareigojimo pažeidimo), kurių neapima šalių sudaryta arbitražinė išlyga. Sutartyje šalys susitarė, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismui bus perduodami spręsti tik turtiniai ginčai, viršijantys 50 mln. Lt sumą. Tuo tarpu mažesnės ginčo sumos turtiniai ginčai bus nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme. Arbitražine išlyga taip pat buvo įtvirtinta ir tai, kad neturtiniai ginčai bus nagrinėjami pagal CPK nustatytas procesines taisykles, t. y. negali būti perduodami arbitražui. Arbitražo teismas skundžiamame daliniame sprendime konstatavo, kad dalis pareikštų ieškinio reikalavimų yra neturtinio pobūdžio, o pareikštas turtinis reikalavimas išimtinai priklauso nuo neturtinių reikalavimų, tačiau nepaisant to ir ignoruodamas sutarties 11.2. punkte numatytos arbitražinės išlygos kriterijus, šiuos neturtinius reikalavimus priėmė nagrinėti arbitražo teisme. Tokia arbitražo teismo išvada nėra suderinama su principu, kad arbitraže yra nagrinėjami tik šalių eksplicitiškai perduoti ginčai, todėl nagrinėjamu atveju arbitražo dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos naikintinas Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Dalis ieškinio reikalavimų, tarp jų ir turtinis reikalavimas dėl permokų už skirtingus laikotarpius (atitinkamai 35 640 272 Eur ir 24 309 702 Eur) priteisimo, yra išvestiniai, tiesiogiai priklausantys nuo kitų ieškinyje pareikštų neturtinių reikalavimų išnagrinėjimo. Kadangi vienintelio ieškinio materialiojo (turtinio) reikalavimo dėl jo formuluotės ir sąryšio su neturtiniais reikalavimais objektyviai nėra įmanoma išnagrinėti prieš tai neišnagrinėjus pareikštų neturtinių reikalavimų, o šie neturtiniai reikalavimai nėra arbitražinio susitarimo dalis, todėl ir iš jų tiesiogiai išvesti turtiniai reikalavimai negali būti nagrinėjami Vilniaus komercinio arbitražo teisme, nes arbitražine išlyga nebuvo perduoti nagrinėti šiai institucijai.
8. Be to, arbitražo teismas daliniame sprendime dėl jurisdikcijos padarė ir tokias išvadas, kurios prieštarauja KAĮ nuostatoms, todėl toks sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka. Daliniu sprendimu arbitražo teismas iškreipė pranešimo apie arbitražo procedūrą institutą, taip pat ignoravo faktines aplinkybes, kad dalis ieškinio reikalavimų jau yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, kas iš esmės sukuria prielaidas neteisingų ir prieštaringų procesinių teismo sprendimų priėmimui. Arbitražo teismui priėmus nagrinėti iš esmės visus ieškinyje pareikštus reikalavimus, net ir tokius, kurie nebuvo nurodyti pranešime apie arbitražą, daliniu sprendimu dėl jurisdikcijos buvo sukurta procesiškai ydinga situacija, kuomet arbitražo teismas priėmė nagrinėti „siurprizinius“ reikalavimus, kurie susiję išimtinai su tariama AB „ORLEN Lietuva“ diskriminacija dėl kitiems AB „Lietuvos geležinkeliai“ klientams taikomos kainodaros, apie kuriuos laikotarpiu nuo pranešimo apie arbitražą ir ieškinio pateikimo nebuvo informuota priešinga šalis. Tokie nauji, „siurpriziniai“ ieškinio reikalavimai negalėjo būti pranešimo apie arbitražą pagrindu pradėtos arbitražo bylos nagrinėjimo dalyku, todėl šioje apimtyje arbitražo teismas turėjo atsisakyti nagrinėti ieškinio reikalavimus, kaip išeinančius už pranešimo apie arbitražą ribų. Šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos net keturios civilinės bylos, kuriose pareikšti iš esmės analogiški reikalavimai kaip ir arbitražo byloje Nr. 319, susiję su skolos pagal AB „Lietuvos geležinkeliai“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas paslaugas priteisimo iš AB „ORLEN Lietuva“, infrastruktūros mokesčio dedamųjų 2014 m. ir 2015 m. nustatymu, prognozuojamo rinkliavos už naudojimąsi viešąją geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimo planiniais 2016 metais nustatymu. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 13 d. ir 2015 m. spalio 20 d. nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. e2-1398-157/2015 ir e2-1419-464/2015, konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismas turi kompetenciją nagrinėti bylas dėl AB „ORLEN Lietuva“ turimo įsiskolinimo priteisimo AB „Lietuvos geležinkeliai“, nelaukiant Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylos Nr. 319, pradėtos 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimo apie arbitražą pagrindu, pabaigos, o šios (tuo metu dvi) civilinės bylos Vilniaus apygardos teisme buvo pradėtos tinkamai. Arbitražo teismui daliniame sprendime ignoravus šias faktines aplinkybes bei priėmus nagrinėti ir tokius ieškinio reikalavimus, kurie jau nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme, iš esmės sukuriamos prielaidos skirtingų procesinių sprendimų dėl tų pačių teisinių klausimų priėmimui, kas nėra suderinama su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka.
9. Arbitražo teismo priimtas dalinis sprendimas yra nesuderinamas ir su Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento (toliau – arbitražo teismo reglamentas), kurį kaip ginčo sprendimą reglamentuojantį aktą pasirinko šalys, nuostatomis. Arbitražo teismo reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo procesas inicijuojamas pateikiant ieškinį arba pranešimą apie arbitražą; 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti ieškiniui taikomi reikalavimai; 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pranešime apie arbitražą taip pat turi būti nurodytas trumpas reikalavimų apibūdinimas bei juos pagrindžiantys argumentai. Nagrinėjamu atveju dalinio arbitražo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavus, kad pranešime apie arbitražą pateikti ieškinio reikalavimai nebėra aktualūs ir sprendimas dėl jurisdikcijos priimamas tik vertinant ieškinyje pareikštus reikalavimus, buvo iš esmės paneigta pranešimo apie arbitražą instituto prasmė ir pažeistos aukščiau nurodytos Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento nuostatos.

10. Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepime į atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą prašo skundą atmesti.

11. Ieškovė atsiliepime į atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą nurodė, kad pagal sutarties priedo 2.1.1. punktą produktų vežimo pagrindiniai tarifai planiniams metams (Tpp) yra nustatomi produktų vežimo bazinius patikslintus tarifus (Tbt) padauginus iš koeficiento, įvertinančio vežimo ekonomines sąlygas planiniais metais (Kpe). Pastarasis koeficientas, kuris daro tiesioginę įtaką pagrindinių tarifų dydžiui, nustatomas pagal formulę:

Kpe=0,25*ap+0,25* bp+0,25*cp+0,25* dp100+1

12. Kaip matyti iš šios formulės, vienodą įtaką koeficiento ir atitinkamai tarifų apskaičiavimui turi keturios sutartyje šalių aptartos dedamosios (ap, bp, cp ir dp), atspindinčios šalių sutartų vežimo tam tikrų ekonominių sąlygų (t.y. rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra, šalies darbo užmokesčio dydžio, dyzelinio kuro kainos ir šalies vidutinės metinės infliacijos) atitinkamais planiniais metais prognozuojamą pasikeitimą.
13. Tarp šalių nuo 2014 m. sausio 1 d. yra kilęs ginčas dėl vienos iš koeficiento (Kpe) dedamosios – ap – reikšmės nustatymo. Ši dedamoji turi parodyti prognozuojamą rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimą procentais (toliau – infrastruktūros mokesčio dedamoji). Šalys nesutaria dėl to, į kokias rinkliavas ar užmokesčius reikia atsižvelgti nustatant infrastruktūros mokesčio dedamosios reikšmę po to, kai 2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1474 buvo patvirtintos naujos redakcijos rinkliavų už viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo teikiamas paslaugas dydžių nustatymo taisyklės.
14. Tarifai pagal sutartį yra perskaičiuojami kiekvienais metais, perskaičiavimo pagrindu imant ankstesnių kalendorinių metų tarifus (sutarties priedo 1.2.1 – 1.2.3 punktai), todėl šalims nesutariant, kokiu būdu turėtų būti nustatoma infrastruktūros mokesčio dedamoji, šalių pozicija išsiskyrė ne tik dėl tarifų pagal sutartį nustatymo 2014 metams, bet realiai iki sutarties galiojimo pabaigos 2024 metais.
15. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ iš esmės sutinka su tuo, kad tarp šalių yra kilęs vientisas ginčas dėl sutartinių tarifų dydžio nustatymo nuo 2014 m. sausio 1 d., o ne daugybė atskirų ginčų dėl tariamo ieškovės įsiskolinimo atsakovei, kurie būtų grindžiami kokiomis nors skirtingomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis. Šalys iš esmės nesutaria dėl naujų kriterijų, reikalingų kainai pagal sutartį apskaičiuoti, taikymo. Tokiu būdu, tik išsprendus šalių ginčą iš esmės ir nustačius, į kokias naujosiomis taisyklėmis įvestas rinkliavas ir (ar) užmokesčius reikia atsižvelgti, nustatant infrastruktūros mokesčio dedamąją, bus galima išspręsti šalių ginčą dėl tarpusavio įsiskolinimo, t.y. nustatyti, ar ieškovė yra permokėjusi ar skolinga atsakovei už pagal sutartį suteiktas paslaugas. Neišsprendus šalių ginčo iš esmės, ginčo suma nuolatos didėja ir didės iki pat sutarties galiojimo pabaigos 2024 m.
16. Šalių sudarytas arbitražinis susitarimas potencialaus ginčo priskirtinumą susiejo su ginčo suma, t.y. su konkretaus tarp šalių galimai kilsiančio ginčo turtinių pasekmių visuma. Tačiau nepaisant šalių susitarimo, atsakovė, formaliai išskaidydama ginčą į atskirus epizodus – į atskirus laikotarpius, kuriais tariamai kaupėsi ieškovės skola – siekia formaliai išvengti ginčo nagrinėjimo arbitraže.
17. Atsakovės skunde pateiktas ieškovės arbitražo byloje pareikštų reikalavimų skirstymas į turtinius ir neturtinius yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi sutarties 11.2 punkte numatyta, jog arbitražinis susitarimas yra taikomas ne atskiriems šalių reikalavimams, o visam ginčui, kaip tokiam. Sutarties 11.2. punkte vartojama „ginčo“ sąvoka reiškia tarp šalių kilusį nesutarimą ir iš jo kylančių reikalavimų visumą. Sisteminis CPK aiškinimas leidžia teigti, kad ginčas, t.y. nesutarimas, apima visus šalių viena kitai pareikštus reikalavimus, kadangi remiantis CPK 260 straipsniu ginčas yra išsprendžiamas tada, kai yra išsprendžiami visi pareikšti reikalavimai. Tuo tarpu, dalis ginčo išsprendžiama, kai yra pareikšti keli reikalavimai, ir byloje esančių įrodymų pakanka išspręsti šių reikalavimų pagrįstumą.
18. Tikroji šalių valia buvo ginčo priskirtinumą susieti su ginčo, o ne atskirų reikalavimų suma (ar pobūdžiu), kadangi ginčo suma yra objektyvus, šalių nekontroliuojamas kriterijus, o ieškinio ar atskiro reikalavimo suma yra kriterijus, kuriuo galima nesudėtingai manipuliuoti. Be to, arbitražinio susitarimo aiškinimas, kad turi būti atsižvelgiama į tarp šalių kilusio viso ginčo sumą (vertę), atitinka efektyvaus arbitražinio susitarimo aiškinimo principą.
19. Arbitražinis susitarimas apima tiek turtinius, tiek ir neturtinius reikalavimus, jei tokie reikalavimai yra pareiškiami esant šalių ginčui, kylančiam iš ar susijusiam su sutartimi, ir jei iš jų kyla ar su jais yra susiję turtiniai reikalavimai, kurių suma viršija 50 mln. litų (14,48 mln. Eur).
20. Sutarties 11.2 punkte expressis verbis numatyta, kad šis punktas yra taikomas tarpusavio ginčams, kylantiems iš sutarties ar su ja susijusiems. Tokia formuluotė reiškia, kad sutarties 11.2 punktas taikomas bet kokiems iš sutarties kylantiems ar su ja susijusiems ginčams, ginčo metu pareikštų reikalavimų atskirai neskirstant į turtinius ar neturtinius reikalavimus. Pagal sutarties 11.2 punktą, visais atvejais tarp šalių kilus ginčui, reikėtų spręsti, ar toks ginčas apskritai turi kokį nors turtinį pobūdį ir ar kokiu nors ryšiu yra susijęs su turtinėmis pasekmėmis, o jei taip – kokia pinigų suma tokios pasekmės gali būti įvertintos. Ieškinio reikalavimai Nr. 2, 3, 4, 6, 8, 9 yra laikomi reikalavimais dėl pripažinimo. Doktrinoje nurodoma, kad ieškiniu, kuriuo yra reiškiamas reikalavimas dėl pripažinimo, yra prašoma, kad teismas patvirtintų arba pripažintų tam tikrą asmens teisę arba pripažintų tam tikrus materialiuosius teisinius santykius. Tenkinus ieškinį dėl pripažinimo, jo dažniausiai nereikia vykdyti priverstine tvarka, bet jis paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo. Atsakovė siekia suklaidinti teismą, teigdama, neva arbitražo daliniame sprendime yra pažymėta, jog dalis ieškinio reikalavimų yra neturtinio pobūdžio). Iš tiesų arbitražo daliniame sprendime nėra pasakyta, kad dalis ieškinio reikalavimų yra neturtiniai (kadangi kiekvieno atskiro reikalavimo pobūdis nėra svarbus ginčo priskirtinumui nustatyti), bet, priešingai, visiškai pagrįstai konstatuota, jog kai kurie reikalavimai yra tik kitų – turtinių reikalavimų – pagrindas, todėl arbitražo teismas vis tiek juos turėtų išspręsti, nepriklausomai nuo to, ar jie suformuluoti kaip atskiri prašymai ar ne. Ieškinio reikalavimu Nr. 10 ieškovė prašo iš atsakovės priteisti beveik 60 mln. Eur permoką. Tuo tarpu ieškinio reikalavimai Nr. 5 ir 7 yra „negatyvinio“ pobūdžio turtiniai reikalavimai, kuriuos tenkinus, būtų konstatuota, kad ieškovė nėra skolinga atsakovei. Tenkinus šiuos reikalavimus, arbitražo teismo sprendimas neturėtų būti priverstinai vykdomas (išskyrus dalį dėl ieškovės permokos atsakovei, atsakovei neteisingai nustačius sutarties kainą), bet jis tiesiogiai šalims sukeltų didesnes nei 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur) turtines pasekmes, kadangi atsakovė netektų teisės reikalauti tariamos ieškovės nepriemokos už suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad arbitražo teismas daliniu sprendimu visiškai pagrįstai konstatavo, jog tarp šalių yra kilęs vienas ginčas dėl pagal sutartį taikytinos paslaugų kainos, ir ieškinio reikalavimai Nr. 2-10 yra kilę iš vieno ir to paties ginčo, kurio suma viršija 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur).
21. Arbitražo dalinis sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visiškai atitinka šalių sutartas taikyti procesines taisykles, kadangi: (1) atsakovės pateikiami argumentai dėl dalinio sprendimo tariamo prieštaravimo viešajai tvarkai nėra susiję su „viešąja tvarka“ tarptautinės arbitražo praktikos prasme; (2) arbitražo teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išaiškino, kad arbitražo byla buvo pradėta 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovei pateikus pranešimą apie arbitražą; (3) arbitražo teismo Reglamentas nereikalauja pranešime apie arbitražą nurodyti galutinių reikalavimų; (4) ieškovės ieškiniu pareikšti reikalavimai nebuvo „siurpriziniai“; (5) aplinkybė, kad bendrosios kompetencijos teismas yra priėmęs nagrinėti tokius pačius arba panašius reikalavimus, nėra pagrindas pakeisti teisėtai sudarytą bei galiojantį arbitražinį susitarimą, tuo labiau, kad šiuo metu bendrosios kompetencijos teismuose ieškovės ieškiniai apskritai nėra nagrinėjami.

22. Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“, nesutikdama su arbitražo teismo dalinio sprendimo dalimi, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti klausimus dėl atsakovės įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo ir nuostolių atlyginimo, taip pat pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui skundą, kuriame prašo šią dalį arbitražo teismo dalinio sprendimo panaikinti.
23. Ieškovė skunde nurodė, kad sutinka su arbitražo teismo skundžiamo dalinio sprendimo dalimi, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d. Dalinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje yra patvirtinęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-387-186/2016, kurioje buvo nagrinėjamas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria palikti nenagrinėtais pirmi trys AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškiniai, pareikšti Vilniaus apygardos teisme dėl tariamos skolos už atskirus laikotarpius nuo 2014 m. sausio 1 d. priteisimo iš AB „ORLEN Lietuva“. Lietuvos apeliacinis teismas šia nutartimi, be kita ko, pažymėjo, kad ginčas tarp šalių yra kilęs ne dėl atskirų tariamos skolos atsiradimo epizodų, o dėl kainos pagal sutartį apskaičiavimo apskritai.
24. Nepaisant teisėtai sudaryto bei galiojančio arbitražinio susitarimo, taip pat valstybės teismų įsiteisėjusių sprendimų, AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus apygardos teisme pradėjo šešias bylas, kurių nagrinėjimas nėra priskirtas bendrosios kompetencijos teismui. Naujai inicijuojamų bylų dėl skolos pagal sutartį priteisimo iš AB „ORLEN Lietuva“ skaičius nuolatos auga, todėl AB „ORLEN Lietuva“ ieškinyje, pateiktame arbitražo teismui, pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę AB „Lietuvos geležinkeliai“ laikytis arbitražinio susitarimo bei įpareigoti atsiimti jau pareikštus atsakovės ieškinius, taip pat reikalavimą dėl patirtų nuostolių – bendrosios kompetencijos teismuose susidariusių bylinėjimosi išlaidų, atlyginimo. Arbitražinis susitarimas yra lygiai tokia pati, kaip bet kokia kita, sutartis ir dėl sutarties nesilaikymo nukentėjusioji šalis turi teisę Civilinio kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti atsiradusius nuostolius, taip pat gali reikalauti sutartį vykdyti natūra. Todėl arbitražo teismo išvada, kad ginčą iš esmės sprendžiantis ir savo jurisdikciją byloje dėl ginčo esmės iš pažeisto arbitražinio susitarimo kildinantis, arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti reikalavimų dėl paties arbitražinio susitarimo pažeidimo pasekmių, yra visiškai nepagrįsta. Pripažinus, kad arbitražo teismo jurisdikcija nagrinėti konkretų ginčą kyla iš arbitražinio susitarimo, bet konstatavus, kad tas pats arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti to paties arbitražinio susitarimo pažeidimo klausimo, gali būti užkirstas kelias AB „ORLEN Lietuva“ įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą apskritai, kadangi egzistuoja reali tikimybė, jog bendrosios kompetencijos teismas atsisakytų priimti tokius reikalavimus dėl jų priskirtinumo arbitražui.
25. Nepagrįsti skundžiamo arbitražo teismo dalinio sprendimo argumentai, kad ieškinio reikalavimai dėl įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo ir nuostolių atlyginimo tariamai yra savarankiški ir jiems pagal šalių susitarimą taikytinas 50 mln. Lt sumos reikalavimas. Nurodyti ieškinio reikalavimai yra kylantys iš paties arbitražinio susitarimo, o ne tiesiogiai iš pačios sutarties, todėl šiems reikalavimams 50 mln. Lt riba tam, kad jie būtų sprendžiami arbitraže, nėra ir negali būti taikytina. Sąvoka „sutartis“, šiuo atveju reiškia Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, tačiau 11.2 punkte įtvirtintas arbitražinis susitarimas turi būti laikomas atskiru susitarimu nuo visos sutarties, kadangi juo konkrečiai yra susitariama ne dėl paslaugų teikimo pagal sutartį sąlygų, o dėl ginčų sprendimo tvarkos. Toks arbitražinio susitarimo apibūdinimas atitinka KAĮ 3 straipsnio 5 dalyje ir 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibūdinimą. Tai reiškia, kad tiek ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo, tiek reikalavimas dėl nuostolių, patirtų dėl arbitražinio susitarimo nesilaikymo, atlyginimo, yra susiję su pačiu arbitražiniu susitarimu, kaip savarankiška ir atskira šalių sutartimi, o ne kylantys iš pačios sutarties. Esminis kriterijus, nulemiantis, ar arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti minėtus ieškinio reikalavimus, yra tai, ar arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, t. y. negali susidaryti situacija, kai arbitražo teismas turi jurisdikciją spręsti ginčą iš esmės pagal arbitražinį susitarimą, bet neturi jurisdikcijos spręsti ginčų dėl paties arbitražinio susitarimo pažeidimo.
26. Be to, Lietuvoje yra pripažįstama „kompetencijos-kompetencijos“ doktrina, kurios viena iš sudėtinių dalių yra arbitražo teismo teisė spręsti visus klausimus, susijusius su arbitražiniu susitarimu, įskaitant klausimą dėl įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010). KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Nuo KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos „kompetencijos-kompetencijos“ doktrinos yra neatsiejama ir arbitražo teismo teisė nukentėjusiai šaliai priteisti nuostolius (bylinėjimosi išlaidas), patirtus dėl to, kad kita šalis susitarimo dėl arbitražo nesilaikė. Šią išvadą patvirtina tarptautinė arbitražo praktika ir doktrina. Taigi arbitražo teismas, atsisakydamas nagrinėti ieškinio reikalavimus, priskirtinus išimtinei arbitražo kompetencijai, pažeidė imperatyvią KAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, remiantis kuria išimtinai arbitražo teismas turi teisę įpareigoti šalį laikytis arbitražinio susitarimo ir priteisti kitai šaliai nuostolius (bylinėjimosi išlaidas), patirtus dėl tokio susitarimo nesilaikymo.
27. Arbitražo teismo atsisakymas nagrinėti jo išimtinei kompetencijai priskirtiną ginčą prieštarauja ir viešajai tvarkai, nes reiškia ne tik tai, kad šalių arbitražinis susitarimas šioje dalyje lieka nerealizuotas, bet ir tai, kad gali būti paneigta asmens teisė į teisingumo įgyvendinimą apskritai, nes valstybės teismas atsisako nagrinėti arbitražui priskirtiną reikalavimą.

28. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ skundą prašo skundą atmesti.

29. Atsakovė atsiliepime į ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ skundą nurodo, kad skunde keliami reikalavimai yra nepagrįsti, nes arbitražo teismas skundžiamame daliniame sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad neturi kompetencijos nagrinėti ieškinio reikalavimų dėl įpareigojimo laikytis susitarimo ir nuostolių atlyginimo. Sutartimi šalys susitarė, kad arbitražo teismui bus perduodami spręsti tik turtiniai ginčai ir tik tie turtiniai ginčai, kurie viršija 50 mln. Lt sumą. Jokių papildomų sąlygų, kad reikalavimas dėl įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo ar reikalavimas dėl nuostolių, atsiradusių dėl arbitražinio susitarimo nesilaikymo, atlyginimo būtų sprendžiami arbitraže, sutartyje nenumatyta. Ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo laikytis sutarties yra neturtinio pobūdžio, nepatenka į arbitražinę išlygą, todėl tokio reikalavimo arbitražo teismas neturi teisės nagrinėti.
30. Arbitražinėje byloje pareikštas ieškinio reikalavimas dėl nuostolių (bylinėjimosi išlaidų, patirtų bendrosios kompetencijos teismuose) atlyginimo taip pat negali būti nagrinėjamas arbitražo byloje, nes CPK nustato aiškų reikalavimą, kad klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo turi spręsti bylą išnagrinėjęs teismas. Reikalavimas dėl 52 426,22 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jau buvo pareikštas ir išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3061-431/2015, kurioje AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Be to, pats reikalavimas dėl nuostolių (bylinėjimosi išlaidų) atlyginimo apskritai negali būti nagrinėjamas arbitražo byloje, kadangi reikalaujama atlyginti tariamų nuostolių suma nesiekia sutarties 11 punkte įtvirtintoje arbitražinėje išlygoje numatyto ginčo sumos kriterijaus, t.y. 50 mln. Lt.

31. Arbitražo teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomu sprendimu (toliau – papildomas sprendimas) išaiškino skundžiamo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. jog arbitražo byloje turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d., pagal rezoliucinės dalies 1 punkte (1)-(11) (vienuolikoje papunkčių) nurodytus ieškovės reikalavimus, pareikštus ieškiniu arbitražo byloje, kuri buvo pradėta 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovei pateikus Vilniaus komerciniam arbitražo teismui pranešimą apie arbitražą.
32. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesutikdama su arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomu sprendimu dėl 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo išaiškinimo, 2016 m. rugpjūčio 24 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui dar vieną skundą, kuriame prašo panaikinti skundžiamą arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomą sprendimą.
33. Atsakovė skunde nurodo, kad arbitražo teismo skundžiamas papildomas sprendimas nesuderinamas su KAĮ 45 straipsnio 5 dalies ir arbitražo teismo Reglamento 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kuriose numatyta, jog papildomu sprendimu pirminis sprendimas negali būti keičiamas iš esmės, be to, priimant papildomą sprendimą, negali būti pažeisti šalių lygiateisiškumo, rungimosi, dispozityvumo principai. Papildomu sprendimu arbitražo teismas išaiškino, kad 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos rezoliucinės dalies 1 punkte nusprendė, jog arbitražo byloje turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d., pagal šiame rezoliucinės dalies 1 punkte (1)-(11) (vienuolikoje papunkčių) nurodytus pareiškėjo reikalavimus, pareikštus ieškiniu arbitražo byloje, kuri buvo pradėta 2014 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos 84 punkte arbitražo teismas nurodė, kad ieškovės pranešime apie arbitražą išdėstyti preliminarūs reikalavimai yra pakeisti ir išdėstyti nauja redakcija ieškinyje, todėl jie nebeegzistuoja ta forma, kuria išdėstyti pranešime apie arbitražą bei atitinkamai arbitražo teismas nesprendžia savo jurisdikcijos nagrinėti pranešime apie arbitražą nurodytų reikalavimų klausimo. Dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos 84 punkte arbitražo teismas aiškiai suformulavo, kad daliniu sprendimu dėl jurisdikcijos net nėra sprendžiama arbitražo teismo jurisdikcija nagrinėti pranešime nurodytų reikalavimų, nes juos arbitražo teismas laiko neegzistuojančiais. Taigi, arbitražo teismas papildomu sprendimu paneigė dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos 84 punktą ir iš esmės pakeitė rezoliucinę šio sprendimo dalį.
34. Be to, ieškovė AB „ORLEN Lietuva“, prašydama išaiškinti dalinį arbitražo sprendimą, nurodė, kad išaiškinti dalinį sprendimą būtina tam, kad būtų pašalintos bet kokios AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir valstybės teismų, nagrinėsiančių AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą, abejonės dėl dalinio sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto reikšmės bei esmės. Tokiu būdu, ieškovė iš esmės prašė pakeisti dalinį arbitražo teismo sprendimą taip, neva arbitražo teismas nagrinėja arbitražo bylą ir pranešimo apie arbitražą pagrindu (nors taip nėra ir tai aiškiai konstatuota daliniame sprendime), o arbitražo teismas, patenkindamas tokį prašymą ir priimdamas papildomą sprendimą veikė priešingai atsakovės interesams, pažeisdamas šalių autonomijos, procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, dispozityvumo, arbitražo proceso konfidencialumo, ekonomiškumo, kooperacijos ir operatyvumo principus.
35. Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepime į ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomo sprendimo panaikinimo prašo skundą atmesti.
36. Ieškovė atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti skundžiamą arbitražo teismo papildomą sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytu pagrindu, kadangi atsakovė neįrodė, kad skundžiamas arbitražo teismo papildomas sprendimas prieštarauja esminiams Konstitucijoje įtvirtintiems principams, moralės normoms, pripažįstamoms tarptautiniu mastu bei toks pažeidimas prilyginamas viešosios tvarkos pažeidimui. Arbitražo procese byla yra pradedama šaliai pateikus pranešimą apie arbitražą, vėliau ieškovas savo reikalavimus detalizuoja ir arbitražo teismas sprendžia savo kompetenciją nagrinėti ginčą būtent dėl galutinai ieškinyje nurodytų reikalavimų byloje, kuri yra pradedama pranešimu apie arbitražą. Šiuo konkrečiu atveju AB „ORLEN Lietuva“ pateikė reikalavimus 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimu apie arbitražą, juos detalizavo 2015 m. gruodžio 1 d. ieškinyje. Ieškinyje pareikšti reikalavimai nuosekliai seka iš pranešime apie arbitražą nurodytų aplinkybių ir pagrindų. Todėl pagrįsta arbitražo teismo daliniame sprendime padaryta išvada, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti šalių ginčą byloje, kuri buvo pradėta AB „ORLEN Lietuva“ 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimu apie arbitražą. Papildomu sprendimu arbitražo teismas nepakeitė dalinio sprendimo esmės ir netaisė nei fakto, nei teisės klaidų – arbitražo teismas išaiškino dalinį sprendimą ir tiek daliniame sprendime, tiek papildomame sprendime patvirtino, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti šalių ginčą pagal AB „ORLEN Lietuva“ ieškinyje nurodytus reikalavimus. Papildomame sprendime arbitražo teismas tik papildomai išaiškino, kad turi kompetenciją spręsti ginčą byloje, kuri buvo pradėta AB „ORLEN Lietuva“ 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimu apie arbitražą. Arbitražo teismas, priimdamas papildomą sprendimą, nepažeidė šalių lygiateisiškumo, autonomijos bei rungimosi principus.
37. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nutarė sustabdyti civilinę bylą pagal ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundus dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo, taip pat atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomo sprendimo, kuriuo išaiškintas skundžiamas 2016 m. birželio 13 d. dalinis sprendimas, panaikinimo, iki bus priimtas procesinis teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje byloje Nr. eCIK-1170/2016, iškeltoje pagal atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties teisėtumo.
38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei AB „Orlen Lietuva“ dėl skolos priteisimo.
39. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos Nr. e2A-61-381/2017 (ankstesnis bylos Nr. e2A-934-381/2016) pagal ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundus dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo (dėl jurisdikcijos), taip pat pagal atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomo sprendimo, kuriuo išaiškintas skundžiamas 2016 m. birželio 13 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo dalinis sprendimas, panaikinimo, byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m. vasario 28 d. 10 val.

      Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

2. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl šalių rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo, ieškovės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

40. Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ 2017 m. vasario 15 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kurį prašė išspręsti ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 20 d. Ieškovė prašyme nurodė, kad po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017 ir Lietuvos apeliacinis teismas kitą dieną atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą, iškilo būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes: 1) būtina išklausyti šalis dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties įtakos skundžiamų arbitražo teismo dalinio ir papildomo sprendimų atitikimo KAĮ 50 straipsnio reikalavimams; 2) būtina išsamiau paaiškinti kai kurias faktines ir teisines aplinkybes dėl skundžiamų arbitražo teismo dalinio ir papildomo sprendimų priėmimo, kurios buvo skirtingai išdėstytos šalių procesiniuose dokumentuose, tačiau yra itin painios bei sudėtingos ir teismo gali būti klaidingai interpretuotos; 3) Lietuvos apeliacinis teismas yra pirmosios instancijos teismas byloms dėl arbitražo sprendimų panaikinimo, todėl šalims turi būti sudaryta galimybė nors vieną kartą žodžiu pristatyti savo poziciją, nes tik taip būtų tinkamai užtikrinta teisė būti išklausytai.
41. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2017 m. vasario 23 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui papildomus rašytinius paaiškinimus bei juose nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos ir vertinti priimant galutinį teismo procesinį sprendimą. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu ginčai tarp ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal sutartį, išskyrus turtinius reikalavimus, viršijančius 50  mln. Lt (14 481 000,93 Eur) vertę, yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, o ne arbitraže. Arbitražinėje byloje pareikšti ne tik turtiniai reikalavimai, bet ir eilė neturtinių reikalavimų, kuriais prašoma pripažinti ir/ar konstatuoti AB „ORLEN Lietuva“ prašomas aplinkybes. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad arbitražinė išlyga taikoma tik turtiniams reikalavimams, viršijantiems 50 mln. Lt (14 481 000,93 Eur), o AB „ORLEN Lietuva“ ieškiniu pareiškė visą eilę neturtinių reikalavimų, skundžiami arbitražo teismo dalinis ir papildomas sprendimai dėl jurisdikcijos yra neteisėti. Be to, jau tuo metu, kai AB „ORLEN Lietuva“ kreipėsi į arbitražą, bendrosios kompetencijos teisme buvo nagrinėjamos bylos, kuriose buvo keliami tie patys teisės ir faktų klausimai, šios bylos buvo iškeltos remiantis tinkamu AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeistų teisių gynimo priemonių realizavimu.
42. Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ 2017 m. vasario 27 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui rašytinius paaiškinimus, prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo ir teismo posėdžio žodinio proceso tvarka paskyrimo. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis neturi jokios įtakos AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundo dėl pozityvaus arbitražo sprendimo dėl jurisdikcijos nagrinėjimui. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtos bylos dalyku nebuvo arbitražo teismo jurisdikcijos dėl AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimų patikrinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo tik klausimą, ar AB „Lietuvos geležinkeliai“ bendrosios kompetencijos teisme pareikšti reikalavimai AB „ORLEN Lietuva“ turi būti palikti nenagrinėti. Atsakymas į šį klausimą neturi jokios įtakos arbitražo teismo jurisdikcijai nagrinėti arbitražo byloje ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ pareikštus reikalavimus atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“, kadangi ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimus atsakovei yra pareiškusi tik arbitražo byloje. Klausimas dėl arbitražo teismo jurisdikcijos spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl kainos skaičiavimo pagal sutartį nėra ir šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamos civilinės bylos dalykas – patikrinimas, ar neegzistuoja KAĮ 50 straipsnyje numatyti pagrindai panaikinti skundžiamus dalinį ir (ar) papildomą arbitražo teismo sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis neturi jokios įtakos ir AB „ORLEN Lietuva“ skundui dėl negatyvaus arbitražo sprendimo dėl jurisdikcijos, t. y. tos dalinio sprendimo dalies, kuria arbitražo teismas atsisakė jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimus, susijusius su arbitražinio susitarimo nesilaikymu. Kasacinio teismo išvada, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę kreiptis į teismą įgyvendino laikydamasi susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo, niekaip neapriboja tolimesnio arbitražo proceso, nes: 1) arbitražo byloje yra nagrinėjami daug platesnės apimties AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimai, pareikšti dėl sutarties ir CK pažeidimų; 2) Lietuvos apeliacinis teismas galutine ir nebeskundžiama 2016 m. liepos 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-238-180/2016, yra konstatavęs, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ pradėtos bylos turi būti sustabdomos iki kol bus išnagrinėta arbitražo byla. Būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka patvirtinta tai, kad rašytiniais paaiškinimais yra pateikiama tik ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ argumentų santrauka, be to, ieškovei turi būti suteikta galimybė atsikirsti į 2017 m. vasario 22 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes.
43. CPK 301 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nustatyta tvarka, o nagrinėjami mutatis mutandis taikant CPK III dalies XVI skyriuje nustatytas taisykles.
44. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, procesinės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
45. Ieškovė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka iš esmės grindžia argumentais, kad žodiniame teismo posėdyje galėtų išsamiau paaiškinti kai kurias faktines ir teisines aplinkybes dėl skundžiamų arbitražo teismo dalinio ir papildomo sprendimų priėmimo, taip pat dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų įtakos skundžiamų arbitražo teismo sprendimų atitikimui KAĮ 50 straipsnio reikalavimams.
46. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjama civilinė byla atnaujinta Lietuvos apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nutartimi. Nuo bylos atnaujinimo momento iki 2017 m. vasario 28 d. paskirto teismo posėdžio pradžios šalys turėjo pakankamai laiko susipažinti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi bei byloje gautais dokumentais, taip pat pateikti savo poziciją tiek dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų įtakos skundžiamų arbitražo teismo sprendimų atitikimui KAĮ 50 straipsnio reikalavimams, tiek dėl viena kitos rašytinių paaiškinimų. Ieškovė, prašydama užtikrinti jai teisę būti išklausytai, nenurodo kodėl ji savo išsamių paaiškinimų ir argumentų, reikšmingų šios bylos teisingam išnagrinėjimui, negalėjo pateikti teismui raštu per pakankamai ilgą laikotarpį. Kita vertus, ieškovė rašytinius paaiškinimus, susijusius su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje padarytomis išvadomis bei jų reikšme nagrinėjamai bylai, taip pat kitus bylai reikšmingus paaiškinimus visgi yra pateikusi.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties priėmimo byloje gauti abiejų šalių rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalys išdėstė savo pozicijas dėl kasacinės instancijos teismo pateiktų išaiškinimų įtakos skundžiamų arbitražo teismo sprendimų atitikimui KAĮ 50 straipsnio reikalavimams, sprendžia, kad šalių rašytiniai paaiškinimai bei juose nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai priimami bei vertinami priimant galutinį teismo procesinį sprendimą (CPK 314 straipsnis), tuo tarpu ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ prašymas nagrinėti bylą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka atmetamas, nes jame nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrosios bylų nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme formos taisyklės (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl galimybės skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui dalinį arbitražo teismo sprendimą dėl jurisdikcijos

48. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nustatyta tvarka, o nagrinėjami mutatis mutandis taikant CPK III dalies XVI skyriaus nuostatas.
49. KAĮ, skirtingai, nei kai kurių užsienio valstybių teisės aktai, skirti arbitražo teisinių santykių sureguliavimui (žr. Jungtinės Karalystės 1996 m. arbitražo įstatymo (angl. A. A. 1996) 32 straipsnį, V. F. Respublikos civilinio proceso kodekso (vok. Zivilprozessordnung) 1040 straipsnio (3) dalį), tiesiogiai nereglamentuoja dalinio arbitražo sprendimo dėl jurisdikcijos apskundimo kompetentingam valstybės teismui ir nagrinėjimo tvarkos. Todėl teisėjų kolegija, vertindama tokios galimybės egzistavimą pagal KAĮ nuostatas, analizuoja KAĮ įtvirtintą arbitražo sprendimo sąvoką, arbitražo sprendimo rūšis bei galimybę taikyti KAĮ 50 straipsnį, reglamentuojantį arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindus ir tvarką, dalinių arbitražo procesinių sprendimų dėl jurisdikcijos panaikinimui.
50. Pagal KAĮ 4 straipsnio 7 dalį šis įstatymas privalo būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykstantis arbitražo procesas maksimaliai atitiktų arbitražo principus. Vadovaujantis KAĮ 8 straipsnio, reglamentuojančiu arbitražo proceso principus, 1 dalimi, arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.
51. Vadovaujantis KAĮ 42 straipsniu, išvardinančiu arbitražo teismo procesinių sprendimų rūšis, arbitražo teismas dėl ginčo esmės gali priimti galutinį sprendimą, dalinį sprendimą, papildomą sprendimą (1 dalis). Procesiniais klausimais arbitražo teismas turi teisę priimti nutartis (2 dalis). KAĮ 43 straipsnis, įtvirtinantis galutinio arbitražo sprendimo sąvoką, numato, jog galutiniu arbitražo teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. KAĮ 44 straipsnis reglamentuoja dalinio arbitražo teismo sprendimo institutą. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta dalinio arbitražo sprendimo sąvoka: daliniu arbitražo teismo sprendimu išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis arbitražo teismo sprendimas yra galutinis sprendimas tik dėl ginčo dalies, kuri išspręsta visiškai. KAĮ 44 straipsnio 3 dalis nurodo klausimus, kuriais gali būti priimamas dalinis arbitražo teismo sprendimas: 1) dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti ginčą (KAĮ 19 straipsnis); 2) dėl savarankiškų reikalavimų, kylančių iš materialinių teisinių santykių; 3) kitais šalių ar arbitražo teismo numatytais atvejais.
52. KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šalies pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas ne vėliau, negu pareiškiamas prieštaravimas dėl ieškinio. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą neatima iš jos teisės padaryti šį pareiškimą. Pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas iš karto, kai arbitražinio nagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, šalies nuomone, nepriskirtas arbitražo teismo kompetencijai. Arbitražo teismas gali šioje dalyje numatytą pareiškimą priimti ir vėliau, jeigu pripažins, kad delsimas jį padaryti pateisinamas. Vadovaujantis KAĮ 19 straipsnio 3 dalimi arbitražo teismas dėl KAĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodyto pareiškimo gali priimti dalinį sprendimą arba išspręsti šį klausimą galutiniu arbitražo teismo sprendimu.
53. Arbitražo procese gali būti priimami įvairūs procesiniai sprendimai, o konkretaus arbitražo procese priimto sprendimo galimybę būti apskundimo objektu lemia šio procesinio sprendimo prigimtis bei juo išspręstų klausimų esmė. Dalinis arbitražo sprendimas yra galutinis sprendimas dėl ginčo dalies, kuri išspręsta visiškai, įskaitant tuos atvejus, kai tokio pobūdžio procesiniu sprendimu išsprendžiama ginčo dalis dėl arbitražo kompetencijos nagrinėti ginčą. KAĮ neskiria pozityviųjų ir negatyviųjų arbitražo sprendimų dėl kompetencijos apskundimo galimybių. Arbitražo sprendimas dėl kompetencijos reiškia, kad arbitražo teismas savo kompetencijos nagrinėti bylą klausimą išsprendžia visiškai. Toks arbitražo sprendimas sukelia reikšmingus teisinius padarinius. Tuo atveju, jeigu priimamas pozityvus sprendimas dėl kompetencijos, arbitražas įgyja kompetenciją nagrinėti bylą iš esmės. Tai, savo ruožtu, lemia, kad arbitražo vėliau priimtas sprendimas dėl ginčo esmės tampa teismo sprendimo funkciniu atitikmeniu – jis gali būti vykdomas priverstinai, įgyti res judicata bei prejudicinę galią. Arbitražo prisiimta kompetencija nagrinėti bylą de facto apriboja kitų subjektų – valstybės teismo arba kito arbitražo galimybę nagrinėti bylą. Tuo atveju, jeigu toks kompetencijos prisiėmimas yra nepagrįstas, kyla dvejopo pobūdžio teisinės pasekmės: pirma, iš realiai bylą išnagrinėti turinčio teisę subjekto „atimama“ galimybė nagrinėti bylą. Tuo atveju, jeigu šis subjektas yra kitas arbitražas, šalių tikroji valia dėl ginčų sprendimo būdo ir ginčą turinčio teisę nagrinėti subjekto pasirinkimo paneigiama ir faktiškai lieka neįgyvendinta. Antra, kadangi arbitražo sprendimas, priimtas arbitražui neturint kompetencijos, nėra legitimus, arbitražo kompetencijos trūkumas yra vienas iš visuotinai pripažintų pagrindų, kuriems esant arbitražo sprendimas gali būti panaikinamas arba nepripažįstamas. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad sprendimo vykdymas yra neatskiriama asmens teisės į tinkamą procesą dalis, nekompetentingo arbitražo priimtas sprendimas šios asmens teisės nerealizuotų ir neapgintų.
54. Panašaus pobūdžio teisiniai padariniai, susiję su subjekto, įgalioto nagrinėti bylą, galimybės spręsti ginčą apribojimu, kyla ir tais atvejais, jeigu arbitražas atsisako kompetencijos, kai ji realiai egzistuoja. Kompetentingam arbitražui atsisakius jurisdikcijos, šalys būtų priverstos spręsti ginčą tokia tvarka, dėl kurios jie nesitarė. Tokiu atveju būtų pažeidžiamos šalių teisės, nes sudarytas arbitražinis susitarimas liktų nerealizuotas (1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis). Dar daugiau, arbitražui, nesant tam pagrindo, atsisakius kompetencijos, o valstybės teismui laikant, jog dėl sudaryto arbitražinio susitarimo šalys privalo ginčą spręsti arbitraže iš šiuo pagrindu atsisakius priimti ieškinį (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), asmens teisė į teisingumo įgyvendinimą galėtų būti paneigta apskritai. Papildomai pažymėtina, kad arbitražo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad arbitražas neturi kompetencijos, be kita ko, dar ir užkerta kelią konkretaus arbitražo proceso eigai, kas, pagal bendrąją taisyklę, civiliniame procese savaime yra pagrindas procesinio sprendimo apskundimui. Būtina akcentuoti dar vieną esminį nagrinėjamo klausimo momentą. Arbitražo sutartinė prigimtis ir šalių valios autonomijos principas arbitraže reiškia, kad arbitrus ir juos ginčo išnagrinėjimui paskiriančias šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-84/2014). Todėl arbitro turimo mandato nagrinėti ginčą teisinė prigimtis skiriasi nuo valstybės teismo turimų atitinkamų įgaliojimų teisinės prigimties. Sutartinė paties arbitražo bei arbitrus ir šalis siejančių teisinių santykių prigimtis suponuoja draudimą priversti arbitražą nagrinėti bylą tuo atveju, jeigu jis laiko save nekompetentingu tai daryti. Tai reiškia, kad arbitražo sprendimo, kuriuo nustatyta kompetencijos nagrinėti bylą stoka, panaikinimas nereiškia ir negali būti pagrindas priverstinės arbitražo kompetencijos sukūrimui. Teismui panaikinus arbitražo negatyvų procesinį sprendimą dėl jurisdikcijos, šalys turi teisę prašyti, o arbitražas turi teisę pats spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti bylą, atsižvelgiant į teismo pateiktas išvadas dėl arbitražo kompetencijos. Todėl tuo atveju, jeigu arbitražas antrą kartą nustato, jog yra nekompetentingas nagrinėti bylą, toks jo priimtas sprendimas neskundžiamas (CPK 3 straipsnio 6 dalis, KAĮ 4 straipsnio 7 dalis, 8 straipsnis, 19 straipsnis).
55. Taigi galimybė skųsti dalinius arbitražo sprendimus ne apriboja, o skatina ginčų sprendimą arbitraže, nes leidžia įgyvendinti tikrąją šalių valią dėl ginčo sprendimo būdo bei kompetentingo subjekto, leidžia šią funkciją atlikti minimaliomis laiko ir ekonominėmis sąnaudomis. Tai atitinka tiek 1958 m. Niujorko konvencijos, tiek KAĮ tikslus.
56. Galiausiai pažymėtina, kad KAĮ 19 straipsnyje įtvirtinta kompetencijos-kompetencijos doktrina per se neriboja valstybės teismo galimybės nagrinėti arbitražo jurisdikcijos klausimus, o tik netiesiogiai nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką – įtvirtina arbitrų teisės spręsti šį klausimą pirmenybės taisyklę. Kompetencijos-kompetencijos doktrina nereiškia, kad arbitražo kompetencija nagrinėti kompetencijos klausimą yra išimtinė (Gaillard, E., Banifatami, Y. N. Effect of Competence-Competence: T. R. of Priority in Favour of the Arbitrators. Enforcement of A. A. and International A. A.: T. N. Y. C. in Practice (E. G., D. Di Pietro, Editors) C. M., 2008. P.258). Tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje pripažįstama, kad tokie arbitražo procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi teismine tvarka (Tweeddale A., Tweeddale K. A. of C. D.. International and E. L. and Practice. O. U. Press, 2007. P. 170-177). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viena iš kompetencijos-kompetencijos doktrinos teisinių pasekmių yra ta, kad „bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Taigi dalinių arbitražo sprendimų teisminės peržiūros galimybė nėra paneigta ir kasacinio teismo praktikoje.
57. Taigi, dalinis arbitražo sprendimas dėl kompetencijos, atsižvelgiant į galutinį jo pobūdį, gali būti laikomas arbitražo sprendimu, kuriam taikomas KAĮ 50 straipsnis. Tai reiškia, kad gali būti kreipiamasi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl dalinio arbitražo sprendimo, kuriuo išspręsti arbitražo kompetencijos klausimai, panaikinimo. Arbitražo dalinio sprendimo dėl kompetencijos apskundimas Lietuvos apeliaciniam teismui nestabdo bylos nagrinėjimo arbitraže.
58. Šios teisėjų kolegijos išvados nereiškia, kad Lietuvos apeliaciniam teismui gali būti skundžiami visi arbitražo teismo priimti procesiniai sprendimai. Vienas iš tikslų, kurių siekia šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, yra ginčų, kylančių iš arba susijusių su tam tikru apibrėžtu teisiniu santykiu, pašalinimas iš bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos, tuo pačiu perduodant jį šalių susitarimo pagrindu paskirtam subjektui. Viena iš svarbiausių tokio pasirinkimo priežasčių – operatyvumas, kuris, be kita ko, pasiekiamas suteikiant arbitraže dalyvaujantiems asmenims galimybes maksimaliai įgyvendinti valios autonomijos principą bei kruopščiai pritaikyti arbitražo procesą savo reikmėms (KAĮ 28 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu ne mažiau svarbus yra ir kitas aspektas – arbitražo procesiniams sprendimams, kaip minėta, nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema, o galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimus Lietuvos Respublikoje yra ribota. Tai reiškia, kad skundžiami gali būti ne bet kokie daliniai arbitražo procesiniai sprendimai, o tik tokie, kuriais galutinai išsprendžiama dalis ginčo arba užkertamas kelias bylos eigai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1226/2014).
59. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu išaiškinimu, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos yra tinkamas apskundimo objektas, kadangi pagal savo prigimtį šis arbitražo teismo dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas dėl arbitražo kompetencijos nagrinėti ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ieškinyje atsakovei AB „Lietuvos Geležinkeliai“ keliamus reikalavimus.

Dėl arbitražinio susitarimo teisinės reikšmės ir teismo bei arbitražo jurisdikcijos santykio

60. Arbitražas – tai komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi tarpusavio susitarimu, ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (arbitrus). CPK 22 straipsnyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. KAĮ 3 straipsnio 5 dalyje arbitražinis susitarimas apibrėžiamas kaip dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas.
61. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Ginčo sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas reiškia, kad šalys susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą ir paveda jų ginčą spręsti privatiems asmenims – arbitrams. Arbitražinis susitarimas, viena vertus, panaikina teismo jurisdikciją, antra vertus, sukuria alternatyviąją jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010). Todėl arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 593/2013).
62. Rengdamos arbitražinį susitarimą šalys turi būti atidžios ir įvertinti riziką, kad kai kurių susijusių ginčų, kylančių iš to paties sandorio ar susijusių sandorių, nagrinėjimas gali būti padalytas tarp teismų ir arbitražo, nes, kaip minėta, arbitražinis susitarimas saisto ne tik jo šalis, bet ir teismą. Teismas negali paneigti šalių valios, kurią jos išreiškė sudarydamos arbitražinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014).
63. Teismas, gavęs ieškinį dėl reikalavimų, kuriems gali būti taikomas arbitražinis susitarimas, privalo išsiaiškinti, ar pareikšti teisme reikalavimai grindžiami santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas. Nustačius, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo dėl teisinių santykių, iš kurių kildinami ieškinyje pareiškiami reikalavimai, ginčas turi būti nagrinėjamas teisme. Tačiau nustačius, kad tokiam ginčui turi būti taikomas arbitražinis susitarimas, ieškinys privalo būti paliktas nenagrinėtas. Taigi sprendžiant klausimą dėl to, ar šalys susitarė dėl nagrinėjamoje byloje atsiradusio ginčo sprendimo arbitraže, teisminio nagrinėjimo dalykas, visų pirma, yra šalių sudaryto arbitražinio susitarimo taikymo apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-199/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-353/2012).
64. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014). Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, yra šalims privalomas (pacta sunt servanda) ir jos negali vienašališkai šio susitarimo keisti, taip pat negali jo pažeisti, t. y. kilus ginčui vietoj arbitražo kreiptis su ieškiniu į teismą arba kitą arbitražą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
65. Kita vertus, arbitražinis susitarimas, kasacinio teismo pagrįstai traktuojamas kaip šalių susitarimas atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti šalių ginčą spręsti arbitražo teismui, negali būti aiškinamas taip, kad būtų paneigtas civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas. Šis principas reiškia, kad šalys gali laisvai, savo nuožiūra sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys taip pat turi teisę sudaryti ir mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, kurioms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalies bei KAĮ 3 straipsnio 5 dalies nuostatas šalys yra laisvos nuspręsti, kokius ginčus perduos spręsti arbitražui, o kokius – ne, kitus ginčus paliekant spręsti ne arbitražo tvarka. Šalims nėra ribojama galimybė pasirinkti alternatyvius ginčų sprendimo būdus arba numatyti galimybę dėl vienų ginčų kreiptis į arbitražo teismą, dėl kitų - į nacionalinį teismą. KAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad arbitražiniu susitarimu yra atsisakoma teismo jurisdikcijos, taikoma tada, kai šalys sutartyje pasirenka tik vieną ginčų sprendimo būdą – arbitražą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).
66. Kiekvieno arbitražinio susitarimo atveju būtina nustatyti, kokia buvo šalių valia jį sudarant. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio, teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014 ir kt.).

Dėl šalių susitarimo nustatyti ginčų sprendimo būdą šalių sudarytoje 2009 m. sausio 19 d. Geležinkelių transporto paslaugų sutartyje Nr. SP-13 kvalifikavimo

67. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl šalių sudaryto susitarimo pasirinkti ginčų sprendimo būdus, įtvirtinto ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2009 m. sausio 19 d. sudarytoje Geležinkelių transporto paslaugų sutartyje Nr. SP-13, galiojimo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y., aiškindama šalių sudarytos sutarties sąlygos dėl pasirinkto ginčų sprendimo būdo esmę ir turinį, sprendžia klausimą, ar ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ reiškiami reikalavimai patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį.
68. Ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2009 m. sausio 19 d. sudarytoje Geležinkelių transporto paslaugų sutartyje Nr. SP-13 šalys pasirinko sutarčiai taikytiną teisę ir nustatė, kad šiai sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė ir ji aiškinama pagal Lietuvos Respublikos teisę (11.1 punktas). Sutarties 11.2 punkte šalys, be kita ko, susitarė dėl iš sutartinių teisinių santykių kilusių ginčų sprendimo būdo. Jos nustatė, kad tuo atveju, kai šalims nepavyksta tarpusavio ginčo, kylančio iš šios sutarties ar su ja susijusio, išspręsti tarpusavio derybomis, jis iki 50 mln. Lt (14 481 000,93 Eur) nagrinėjamas pirmosios instancijos Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (11.2.1 papunktis); virš 50 mln. Lt (14 481 000,93 Eur) – Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Taigi, sutartimi šalys susitarė dėl iš sutarties kilusių ir su ja susijusių ginčų sprendimo tvarkos – ginčo priskirtinumą teismo arba arbitražo kompetencijai susiejo su ginčo suma.
69. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudarytos sutarties 11.2 punkte įtvirtinta nuostata dėl ginčų sprendimo nacionaliniame teisme arba arbitražo teisme, atsižvelgiant į reiškiamo turtinio reikalavimo ginčo sumos dydį, laikytina mišriu susitarimu ir toks šalių pasirinktas susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo, kaip nurodyta anksčiau, įstatymų reikalavimams neprieštarauja. Pripažinti tokį susitarimą arbitražiniu susitarimu nėra teisinio pagrindo, kadangi juo nėra įtvirtinta tik arbitražo teismo jurisdikcija nagrinėti tam tikrus šalių ginčus, t. y. nagrinėti tuos pačius ginčus nėra eliminuojama teismo kompetencija, atsižvelgiant į reiškiamo ieškinio sumą. Sutarties 11.2.2 punkto dalis, kurioje šalys numatė galimybę ginčus spręsti arbitražo teisme, kai ginčo suma viršija 50 mln. Lt, kvalifikuotina kaip arbitražinis susitarimas, o sutarties 11.2.1 punkto dalis, kurioje numatyta galimybė ginčus spręsti Vilniaus apygardos teisme, kai ginčo suma yra iki 50 mln. Lt – kaip įprastas šalių susitarimas dėl teritorinio sutartinio teismingumo nustatymo CPK 29, 32 straipsnių pagrindu.
70. Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė ir lingvistinė nurodyto šalių sudaryto susitarimo dėl ginčo sprendimo būdų pasirinkimo ir jo apimties analizė leidžia daryti išvadą, kad šalių valia dėl ginčų sprendimo arbitražo arba teismo tvarka išreikta pakankamai aiškiai ir nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą. Todėl, kilus tarp šalių nesutarimų dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti ginčą ar tam tikrus arbitražo teismui pateiktame ieškinyje keliamus reikalavimus, ginčo priskirtinumo klausimas spręstinas, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių susitarimo dėl ginčų sprendimo būdų pasirinkimo nuostatas, CPK ir kitų įstatymų normas, taip pat į civilinio proceso teisės principus.

Dėl ieškovės galimybės reikšti ieškinį alternatyvioje ginčų sprendimo institucijoje (arbitražo teisme), kai šalys yra sudariusios mišrų susitarimą dėl arbitražo ir teismo jurisdikcijos, apibrėžtą ginčo sumos dydžiu, o kita šalis jau yra anksčiau pateikusi tapatų ieškinį teisme

71. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Sisteminis šios ir kitų įstatymų normų aiškinimas teikia pagrindą išvadai, jog tapatų ieškinį priimti turi atsisakyti tiek teismas, jeigu yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tiek arbitražas, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (KAĮ 19 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis,18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis).
72. Nurodytų įstatymų nuostatų paskirtis ir įstatymuose numatyti atsisakymo priimti ieškinį teisme ar arbitraže pagrindai grindžiami draudimu tapačius reikalavimus teisme ar arbitraže nagrinėti pakartotinai (non bis in idem teisės principas), taip pat teisine įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo galia. Suinteresuotas asmuo teismo ar arbitražo sprendimą, kurį mano esant neteisėtą ar nepagrįstą, turi teisę skųsti įstatymuose nustatyta tvarka, bet negali pakartotinai reikšti tapataus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2013).
73. Teismas taip pat turėtų atsisakyti priimti pareikštą tapatų ieškinį, jeigu pagal tinkamai pritaikytas jurisdikcijos taisykles yra nagrinėjamas tapatus ginčas arbitražo teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 3 straipsnio 6 dalis), ir, atvirkščiai, arbitražo teismas turėtų atsisakyti savo jurisdikcijos, jeigu tapatus ginčas pagal tinkamai pritaikytas jurisdikcijos taisykles yra priimtas ir nagrinėjamas teisme (KAĮ 19 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis).
74. Įstatyme ieškinių tapatumas siejamas su trimis kriterijais (požymiais): tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu ieškinio dalyku ir tuo pačiu ieškinio pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi sprendžiant klausimą dėl ieškinių tapatumo pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti bylos šalys. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Tuo atveju, jeigu konstatuojamas tas pats ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, šalių procesinės padėties pasikeitimas (iš ieškovo į atsakovą ar iš atsakovo į ieškovą) nedaro įtakos bei neeliminuoja ieškinio tapatumo situacijos. Ginčo šalių tapatumas konstatuotinas ir tuo atveju, kai ieškinį reiškia ne ankstesnės bylos šalis, bet jos teisių perėmėja materialiajame teisiniame santykyje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, ir tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015 ir kt.).
75. Nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad civiliniame procese įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog tik šalys turi teisę inicijuoti civilinės bylos iškėlimą, jos pasirenka ieškinio rūšį ir pažeistų teisių gynimo būdą, nustato ieškinio dalyką ir pagrindą ir kt. (CPK 13 straipsnis). Laisvai disponuodamas procesinėmis teisėmis, ieškovas turi teisę pasirinkti tokį pažeistos subjektinės teisės gynimo būdą ir reikšti tokius reikalavimus, kurie jam atrodo tinkami bei pagrįsti. Teismas ar arbitražas neturi įgaliojimų nurodyti ieškovui reikšti vienokį ar kitokį reikalavimą. Teismo ar kitos ginčą sprendžiančios institucijos pareiga yra, atsižvelgiant į byloje pareikštus reikalavimus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisiškai kvalifikuoti atsiradusius, pasikeitusius ar pasibaigusius šalių santykius bei priimti byloje sprendimą dėl ginčo esmės.
76. Įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti pažeistas materialiąsias subjektines teises įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 straipsnis). Įstatymai iš esmės nenustato draudimų asmenims pasirinkti tokius įstatymuose įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus, kurie jiems atrodo priimtini ir tinkami. Gindami pažeistas civilines teises įstatymuose numatytais būdais, asmenys privalo elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti subjektine teise (CK 1.137 straipsnis). Šios taisyklės galioja ir šalims sudarius susitarimą dėl ginčų sprendimo būdo.
77. Nagrinėjamu atveju, esant šalių tęstiniams sutartiniams prievoliniams santykiams ir šalių sudarytam susitarimui dėl iš sutarties kilusių ir su ja susijusių ginčų sprendimo tvarkos, – ginčo priskirtinumą teismo arba arbitražo kompetencijai sieti su ginčo suma – šalys, laisvai disponuodamos teise kreiptis į teismą, suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, atsižvelgdamos į ginčo sprendimo būdą (instituciją) lemiančią ieškinio sumą, gali sąmoningai pasirinkti atitinkamą konkretų inicijuojamą ginčą sprendžiančią instituciją, t. y. dėl ginčo sumos iki 50 mln. Lt kreiptis į teismą, virš 50 mln. Lt – į arbitražą. Pavyzdžiui, atsakovė, siekdama užsitikrinti ginčo priskirtinumą teismui, gali už mažesnį laikotarpį reikalauti skolos pagal sutartį priteisimo, neviršijančios 50 mln. Lt, tačiau gali ir reikalauti skolos pagal sutartį už ilgesnį laikotarpį priteisimo, kreipdamasi į arbitražo teismą, jeigu reiškiamo ieškinio suma viršija 50 mln. Lt. Tačiau, vienai iš šalių pasirinkus atitinkamą ginčo sprendimo instituciją (pvz., teismą), ji dėl tapataus ginčo negali kreiptis į kitą šalių sutartyje numatytą ginčo sprendimo instituciją (arbitražą), taip pat vienai šaliai pasirinkus teisę gintis vienoje iš alternatyvių institucijų (teisme), kita šalis tapataus ieškinio negali pareikšti kitoje ginčo sprendimo institucijoje (arbitraže) ir atvirkščiai.
78. Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ pripažįsta, kad šalių sudarytas susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo potencialaus ginčo priskirtinumą susiejo su ginčo suma, t.y. su konkretaus tarp šalių galimai kilsiančio ginčo turtinių padarinių visuma. Šalių susitarimas nenumatė draudimo šalims išskaidyti ginčą į atskirus epizodus, ginčo teisenos tvarka reikalaujant vykdyti sutartį už atskirus laikotarpius, kuriuos gali pasirinkti pati reikalavimus reiškianti šalis ir kuriais tariamai kaupiasi skola ar permoka už suteiktas pagal sutartį paslaugas.
79. Teismas, gavęs tapatų ieškinį, kai, esant anksčiau aptartam šalių sudarytam mišriam susitarimui dėl ginčo sprendimo būdo pasirinkimo, susieto su ginčo sumos dydžiu, jau yra pareikštas kitos šalies tapatus reikalavimas arbitraže, turėtų tokį ieškinį atsisakyti priimti remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, o jeigu civilinė byla jau iškelta – ieškinį palikti nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą (KAĮ 11 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 6 dalis). Priešingai, arbitražas, analogiškoje situacijoje gavęs tapatų ieškinį, kai tapatus reikalavimas jau yra pareikštas teisme, turėtų atsisakyti savo jurisdikcijos nagrinėti gautą ieškinį (KAĮ 19 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 6 dalis). Jeigu tokiu atveju arbitražo teismas savo jurisdikcijos neatsisako ir ginčą išnagrinėja iš esmės, esant skundui dėl tokio arbitražo, neturinčio jurisdikcijos nagrinėti ginčą, sprendimo panaikinimo, arbitražo teismo sprendimas turėtų būti naikinamas pagal analogiją taikant KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktą (arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui).
80. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 4 d. iki šios nutarties priėmimo dienos atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su šiais ieškiniais atsakovei AB „ORLEN Lietuva“ pagal tą pačią Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, kurios 11.2 punkte susitarė dėl alternatyvių ginčų sprendimo būdų bei ginčo priskirtinumo sąsajos su ginčo suma:
1. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2014 m. birželio 4 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriame pagal šalių Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 prašė priteisti iš atsakovės 8 275 531,91 Lt skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 4 d. suteiktas paslaugas, taip pat 268 197,08 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pateiktas ieškinys buvo priimtas, jo pagrindu pradėta civilinė byla Nr. e2-3061-431/2015.
1. Bylos nagrinėjimo metu 2014 m. liepos 25 d. ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė teismui ieškinio patikslinimą, kuriame papildomai prašė priteisti iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ 3 914 241,13 Lt skolos už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. liepos 11 d., 44 521,74 Lt delspinigių, t. y. iš viso 12 189 773,04 Lt skolos, 312 718,82 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinio patikslinimą atsisakė priimti, padaręs išvadą, kad nagrinėjamu atveju didinamas ieškinio reikalavimas nuo 8 275 531,91 Lt skolos ir 268 197,08 Lt delspinigių iki 12 189 773,04 Lt skolos ir 312 718,82 Lt delspinigių, t. y. keičiamas ieškinio dalykas, tuo pačiu keičiamas ir ieškinio faktinis pagrindas skaičiuojant įsiskolinimą už vėlesnį laikotarpį, kuris nebuvo nurodytas pirminiame ieškinio pareiškime.
2. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2014 m. spalio 28 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui antrą ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriame pagal šalių Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 prašė priteisti iš atsakovės 19 911 970,46 Lt skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2014 m. spalio 24 d., taip pat 591 288,42 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pateiktas ieškinys buvo priimtas, jo pagrindu pradėta civilinė byla Nr. e2-3138-661/2015.
1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. e2-3138-661/2015 iki galutinio arbitražo sprendimo Vilniaus komercinio arbitražo teismo administruojamoje arbitražo byloje Nr. 319 įsiteisėjimo.
2. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
3. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2015 m. birželio 26 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui trečią ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriame pagal šalių Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 prašė priteisti iš atsakovės 9 057 593,70 Eur skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. birželio 11 d., taip pat 516 863,66 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pateiktas ieškinys buvo priimtas, jo pagrindu pradėta civilinė byla Nr. e2-5223-160/2015.
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi sujungė Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas civilines bylas Nr. e2-3138-661/2015 ir Nr. e2-5223-160/2015, prijungė jas prie civilinės bylos Nr. e2-3061-431/2015.
2. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-3061-431/2015, ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo paliko nenagrinėtą. Teismas padarė išvadą, kad, sujungus civilines bylas, ieškinio reikalavimas padidėjo iki 17 221 258,70 Eur (59 461 559 Lt) skolos už laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 11 d. suteiktas krovinių vežimo paslaugas, 765 787 Eur delspinigių (2 644 109,30 Lt), t. y. viršija šalių nustatytą ginčo sumą, dėl kurios ginčus susitarta nagrinėti Vilniaus apygardos teisme, todėl ginčas priskirtinas nagrinėti Vilniaus komercinio arbitražo teismui.
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-387-186/2016, paliko Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytai išvadai bei konstatavo, kad šalių ginčas kilo ne dėl epizodinio, vienkartinio nukrypimo nuo sutarties sąlygų, bet dėl ilgalaikės, sudarytos iki 2024 metų, sutarties tinkamo vykdymo. Ieškovė siekia padidinti krovinių pervežimo tarifus, perskaičiavusi juos pagal šalių sutarties 1 priedo 2.1.1 formulę. Tokį reikalavimą apeliacinės instancijos teismas vertino kaip neturtinį, tačiau susijusį su paminėtais turtiniais reikalavimais, nes nuo tarifų apskaičiavimo metodikos priklauso atsakovei už paslaugas privalomos mokėti, o tuo pačiu ir (ne)priteistinos pinigų sumos. Teismas konstatavo, kad trijų ieškovės pareikštų ieškinių bendra suma viršijo šalių arbitražiniame susitarime nustatytą ribą, nuo kurios sutarta ginčus perduoti spręsti arbitražu, kas suponuoja išvadą, jog visas ginčas turi būti sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme.
4. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartimi, pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę kreiptis į teismą pagal sutartinio teismingumo taisykles įgyvendino laikydamasi susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ir proceso įstatymo reikalavimų, o Vilniaus apygardos teismas jos 2014 m. birželio 4 d., 2014 m. spalio 28 d. ir 2015 m. birželio 26 d. ieškinius priėmė, kelių civilinių bylų sujungimas CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad, sujungus atitinkamas bylas ir dėl to padidėjus bendrai reikalavimo sumai, keičiasi reikalavimų priskirtinumas, nes, pirma, šiuo atveju teismo jurisdikcijos pagrindas – sutartyje aptarta reikalaujama priteisti suma, antra, bylų sujungimo tikslas – vadovaujantis civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, taupant šalių ir teismo išteklius, ir kaip įmanoma greičiau išspręsti kilusius ginčus.
6. Lietuvos Aukščiausiajam teismui 2017 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį, pirmosios instancijos teisme šiuo metu iš naujo nagrinėjama civilinė byla Nr.e2-3061-431/2015, kurioje sujungti trys ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2014 m. birželio 4 d., 2014 m. spalio 28 d. ir 2015 m. birželio 26 d. pateikti ieškiniai atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriuose prašoma atitinkamai priteisti ieškovei iš atsakovės skolą ir delspinigius, taip pat procesines palūkanas pagal tą pačią Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, tačiau už skirtingus laikotarpius.
4. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ketvirtą ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriame pagal šalių Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 prašė priteisti iš atsakovės 49 028,79 Eur skolos už suteiktas paslaugas, susidariusios už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 29 d., 1 006,07 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat nustatyti prognozuojamos rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimą planiniais 2014 metais +51,9 proc. ir planiniais 2015 metais -14,2 proc. Pateiktas ieškinys buvo priimtas, jo pagrindu pradėta civilinė byla Nr. e2-3138-661/2015 (Nr. e2-1746-603/2016).
1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą iki galutinio arbitražo sprendimo Vilniaus komercinio arbitražo teismo administruojamoje arbitražo byloje Nr. 319 įsiteisėjimo.
2. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tarp nagrinėjamos bylos ir paminėtos arbitražo bylos yra tiesioginis prejudicinis ryšys – tik arbitražo teismui išsprendus ginčą dėl paslaugų kainos apskaičiavimo tvarkos ir dydžio, kurį arbitražo teismas kompetentingas nagrinėti, bus išspręstas ginčas dėl šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti skolą, kuri nesiekia šalių arbitražiniame susitarime nustatytos ribos.
5. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2015 m. gruodžio 30 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui penktą ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriame pagal šalių Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 prašė priteisti iš atsakovės 6 194 195,17 Eur skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., taip pat 257 741,57 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-2372-577/2016).
1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį dėl 6 194 195,17 Eur skolos, 257 741,57 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės AB „Orlen Lietuva“ priteisimo. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio suma neviršija 50 000 000 Lt (14 481 000 Eur) sumos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilo iš tarp šalių 2009 sausio 19 d. sudarytos sutarties dėl sutarties kainos apskaičiavimo metodikos, į tai, kad teisme buvo pareikšti kiti ieškiniai, kildinami tuo pačiu pagrindu, kurių bendra ginčo suma viršijo 50 mln. Lt (14,48 mln. Eur) sumą, laikytina, jog šio ieškinio suma, t. y. skola, kurią reikalaujama priteisti už ieškinyje nurodytą konkretų laikotarpį, neturi lemiamos įtakos, sprendžiant klausimą dėl aptariamo ginčo priskirtinumo arbitražui ar teismui. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad ir šis ginčas turi būti nagrinėjamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme.
2. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniame teisme paskirtas nagrinėti 2017 m. kovo 2 d. (civilinės bylos Nr. e2-4-943/2017).
6. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. birželio 17 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui šeštą ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriame pagal šalių Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 prašė nustatyti prognozuojamo rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimą planiniais 2016 m. 0 proc. (nulis procentų); už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. priteisti iš atsakovės 6 079 881,96 Eur skolos ir 268 176,61 Eur delspinigių arba, nustačius kitokią infrastruktūros mokesčio dedamąją, priteisti skolą ir delspinigius, apskaičiuotus pagal konkrečią infrastruktūros mokesčio dedamąją; 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-5057-232/2016).
1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 25 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį, kuriuo prašoma nustatyti prognozuojamos rinkliavos už naudojimosi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio pasikeitimą planiniais 2016 metais, priteisti iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ 6 348 258,57 Eur skolos bei delspinigių ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos.
2. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui.
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.  e2-5-178/2017, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartį panaikino ir perdavė pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš esmės.
7. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. gruodžio 6 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui septintą ieškinį atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, kuriame pagal šalių Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 prašė priteisti iš atsakovės 6 412 694,83 Eur skolos, susidariusios už laikotarpį iki 2016 m. lapkričio 22 d., taip pat 283 407,37,57 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-1069-431/2017).
1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. teisėjos rezoliucija ieškinys buvo priimtas.
2. Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“, nesutikdama su teismo procesiniu sprendimu priimti ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį, pateikė atskirąjį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ atskirasis skundas apeliacine tvarka nėra išnagrinėtas, byloje nėra paskirtas bylą nagrinėjantis teisėjas ir teismo posėdis (civilinė byla Nr. e2-536-XX/2017).
81. Ieškovė AB „Orlen Lietuva“, gindamasi nuo atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ bendrosios kompetencijos teismui pateiktų ir periodiškai naujai teikiamų ieškinių pagal tą pačią Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, 2014 m. gruodžio 31 d. pateikė Vilniaus komercinio arbitražo teismui pranešimą apie arbitražą, kuriuo atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atžvilgiu inicijavo arbitražo bylą Nr. 319.
82. Ieškovė 2014 m. gruodžio 31 d. pateiktame pranešime apie arbitražą prašė:
1. Nustatyti atsakovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal sutartį 2014 metais suteiktų paslaugų kainą, 55 mln. Lt mažesnę, nei atsakovės už šias paslaugas išrašytų sąskaitų suma, ir priteisti ieškovei už šias paslaugas permokėtą sumą;
2. Įpareigoti atsakovę AB „Lietuvos geležinkeliai“ likusiu sutarties galiojimo metu, skaičiuojant rinkliavos už naudojimąsi viešąja geležinkelio infrastruktūra dydžio prognozuojamus ir faktinius pasikeitimus, į skaičiavimus įtraukti tik pajėgumų rezervavimo ir traukinių eismo įmokas;
3. Arbitražo sprendimu priteisus ieškovei AB „ORLEN Lietuva“pinigines sumas, priteisti ieškovės naudai šešių procentų procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šios arbitražinės bylos iškėlimo dienos iki visiško arbitražinio teismo sprendimo įvykdymo dienos;
4. Priteisti ieškovei patirtas arbitražo išlaidas.
83. Arbitražinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė AB „Orlen Lietuva“ 2015 m. gruodžio 1 d. pateikė Vilniaus komercinio arbitražo teismui ieškinį, kuriame patikslino reikalavimus, prašydama:
1. pripažinti, kad arbitražo teismas arbitražo byloje Nr. 319 turi kompetenciją spręsti tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ kilusį ginčą dėl sutarties kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d.;
2. įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ laikytis susitarimo dėl arbitražo, įtvirtinto sutarties 11.2 punkte ir atsiimti ieškinius, pareikštus AB „ORLEN Lietuva“ Vilniaus apygardos teisme;
3. priteisti AB „ORLEN Lietuva“ naudai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 118 132,94 Eur (407 889,41 Lt) nuostolius, patirtus dėl sutartyje numatyto susitarimo dėl arbitražo nevykdymo;
4. pripažinti, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. išnyko kriterijai apskaičiuoti sutarties 1 priede 2.1.1 punkte įtvirtintų Produktų vežino tarifų apskaičiavimo formulių dedamųjų ap, af, afp reikšmėms;
5. pripažinti, kad apskaičiuojant produktų vežimo tarifus nuo 2014 m. sausio 1 d. sutarties 1 priedo 2.1.1 punkte įtvirtintų formulių dedamųjų ap, af, afp reikšmės turi būti nustatomos į skaičiavimus neįtraukiant krovinių vežimo rinkliavos, bet įtraukiant pajėgumų rezervavimo traukinių eismo rinkliavas, kurių dydžius nustato Valstybinė geležinkelių inspekcija, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474;
6. nustatyti koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo sąlygas (Kpe) planiniais 2014 metais dydį 0,836 ir planiniais 2015 metais dydį (Kpe) 1,002;
7. atsižvelgiant į aukščiau nurodytus reikalavimus, pripažinti, kad faktinė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal sutartį ieškovei AB „ORLEN Lietuva“ suteiktų paslaugų kaina yra lygi 57 734 660 Eur (199 346 234 Lt, įskaitant PVM), o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal sutartį ieškovei AB „ORLEN Lietuva“ suteiktų paslaugų kaina yra lygi 40 313 121 Eur (įskaitant PVM);
8. pripažinti, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeidė sutarties 1 priedo 1.3 punkte nustatytą įsipareigojimą pritaikydamas tretiesiems asmenims, vežantiems produktus vietiniais maršrutais, mažesnius, nei ieškovei AB „ORLEN Lietuva“, tarifus;
9. pripažinti, kad faktinė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal sutartį kaina yra lygi 64 022 865 Eur (221 058 148 Lt, įskaitant PVM), o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal sutartį ieškovei AB „ORLEN Lietuva“ suteiktų paslaugų kaina yra lygi 43 883 774 Eur sumai (įkaitant PVM);
10. pripažinti, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeidė sutarties 1 priedo 1.3 punkte numatytą įsipareigojimą pritaikydama tretiesiems asmenims (vežantiems produktus ne tranzitu) mažesnius, nei ieškovei AB „ORLEN Lietuva“, tarifus, numatytus Tranzitinių krovinių vežimo tarifų knygose, įsigaliojusiose 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 1 d.;
11. pripažinti, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, nepritaikydama tos pačios kategorijos klientui (pervežančiam produktus) – ieškovei Tranzitinių krovinių vežimo tarifų knygose, įsigaliojusiose 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 1 d., nustatytų tarifų, diskriminavo ieškovę ir taip pažeidė CK 6.161 straipsnio 4 dalį;
12. priteisti ieškovei iš atsakovės 35 640 272 Eur (123 058 731 Lt, įskaitant PVM) permoką už laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktas paslaugas, bei 24 309 702 Eur (įskaitant PVM) permoką už laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktas paslaugas;
13. priteisti ieškovei iš atsakovės 8,4 proc. metinių procesinių palūkanų nuo arbitražo bylos iškėlimo arbitražo teisme dienos iki arbitražo teismo sprendimo įvykdymo visa apimtimi;
14. apginti ieškovės pažeistas teises, pritaikant kitą teisių gynybos būdą, kurį arbitražo teismas manys esant teisingu ir tinkamu, ir nustatyti ieškovei priteistinos permokos ir (arba) nuostolių dydį, įskaitant PVM;
15. priteisti iš atsakovės ieškovei patirtas arbitražo išlaidas.
84. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, susijusias su šalių kreipimosi į bendrosios kompetencijos ir arbitražo teismą faktais, konstatuoja, kad esant anksčiau aptartam šalių sudarytam mišriam susitarimui dėl ginčo sprendimo būdų pasirinkimo, sprendžiant klausimą dėl arbitražo teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ pareikštus reikalavimus atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atžvilgiu tos pačios sutarties pagrindu, būtina įvertinti šalių kreipimosi į teismą bei arbitražą momentą, taip pat bendrosios kompetencijos teisme ir arbitraže nagrinėjamų ieškinių ryšį.
85. Anksčiau nurodyti bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pirmuosius ieškinius atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ atžvilgiu pateikė Vilniaus apygardos teismui 2014 m. birželio 4 d., 2014 m. spalio 28 d. ir 2015 m. birželio 26 d. Pateiktuose teismui ieškiniuose atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė priteisti iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ skolą, delspinigius, taip pat procesines palūkanas pagal tą pačią Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 už skirtingus laikotarpius. AB „ORLEN Lietuva“, nesutikdama su jai teismui reiškiamais reikalavimais, 2014 m. gruodžio 31 d. pateikė Vilniaus komercinio arbitražo teismui pranešimą apie arbitražą, kuriuo atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ atžvilgiu inicijavo arbitražo bylą Nr. 319. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ sprendimas pasirinkti galimai pažeistų teisių gynimo būdą, kreipiantis su ieškiniais į Vilniaus apygardos teismą, buvo priimtas anksčiau, nei ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ sprendimas su ieškiniu kreiptis į kitą sutartyje numatytą ginčų sprendimo instituciją – arbitražą.
86. Teisėjų kolegija, įvertinusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus apygardos teismui anksčiau pateikto ieškinio reikalavimų ir AB „ORLEN Lietuva“ arbitražo teisme vėliau pareikštų reikalavimų pobūdį, sprendžia, kad arbitražo teisme pareikšti reikalavimai savo esme yra tapatūs reikalavimai, kurie pagal šalių sutartas jurisdikcijos taisykles jau yra pareikšti ir nagrinėjami teisme. Visuose procesuose ginčo šalys yra tos pačios, tik jų procesinė padėtis arbitražo teismo byloje ir teismo bylose yra atvirkštinė (teismo bylose AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra ieškovė, o AB „ORLEN Lietuva“ – atsakovė ir atvirkščiai – arbitražo teismo byloje AB „ORLEN Lietuva“ yra ieškovė, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ – atsakovė). Kaip minėta anksčiau, bylų tapatumą žymintis tų pačių ginčo šalių kriterijus tokiu atveju ieškinių tapatumo nepaneigia. Šalys skirtingose institucijose yra pareiškusios priešpriešinius reikalavimus (ieškinio dalykas), kurie grindžiami tomis pačiomis reikšmingomis aplinkybėmis (ieškinio pagrindas). Vilniaus apygardos teismui pateiktuose ieškiniuose AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalauja priteisti skolą už suteiktas paslaugas pagal sutartį už skirtingus laikotarpius, atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ savo nesutikimą su prašomais priteisti įsiskolinimais iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su produktų vežimo tarifų apskaičiavimo dedamųjų, koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo ekonomines sąlygas planiniais 2014 ir 2015 metais, dydžio netinkamu nustatymu, t. y. ieškovės netinkamai skaičiuojama kaina už suteiktas paslaugas. Anksčiau nurodytais arbitražo teisme pareikštais AB „ORLEN Lietuva“ ieškinio reikalavimais iš esmės ginčijami Vilniaus apygardos teisme AB „Lietuvos geležinkeliai“ pareikšti ieškinio reikalavimai dėl skolos, delspinigių ir palūkanų pagal sutartį priteisimo. Arbitražo teisme AB „ORLEN Lietuva“ pareikšti ieškinio reikalavimai dėl permokos priteisimo grindžiami tais pačiais pagrindais, susijusiais su paslaugų kainos dedamųjų ir koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo ekonomines sąlygas planiniais 2014 ir 2015 metais, dydžio tinkamu nustatymu. Taigi, teisme ir arbitraže pareikštų reikalavimų faktinis pagrindas iš esmės yra tapatus – tai faktinės aplinkybės, kurios susijusios su kainos pagal sutartį apskaičiavimo metodika, šios kainos dedamosiomis, kuo remiantis ir turi būti nustatyta galutinė paslaugų kaina atitinkamais laikotarpiais (tarifų apskaičiavimo tvarka, infrastruktūros mokesčio rinkliavos apskaičiavimas, koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo ekonomines sąlygas planiniais 2014 ir 2015 metais, dydžio nustatymas, diskriminacinių įkainių AB „ORLEN Lietuva“ atžvilgiu taikymas etc.). Aplinkybė, kad turtiniai reikalavimai, pareikšti Vilniaus apygardos teisme, ir turtiniai reikalavimai, pareikšti arbitraže, skiriasi savo dydžiu, nes pareikšti už skirtingos trukmės tęstinės sutarties vykdymo laikotarpius, yra neesminė ir nelemia kitokios išvados dėl arbitražo teisme bei Vilniaus apygardos teisme pareikštų ieškinių tapatumo.
87. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant autonomiškai nuo kitos šalies (AB „Lietuvos geležinkeliai“) pareikštų ieškinio reikalavimų Vilniaus apygardos teisme, AB „ORLEN Lietuva“ pareikštas arbitražo teisme ieškinys, atsižvelgiant į šalių susitarimą dėl ginčų sprendimo būdų (sutarties 11.2 punktas) bei AB „ORLEN Lietuva“ pareikštų reikalavimų pobūdį, galėtų būti priskirti arbitražo teismo jurisdikcijai. Vienok, kaip minėta anksčiau (nutarties 71-73, 79 punktai), nėra galima situacija, kad savo esme tapatūs ginčai tuo pačiu metu būtų nagrinėjami alternatyviose šalių sutartyje numatytose ginčų sprendimo institucijose – arbitražo teisme ir nacionaliniame teisme, nes tai prieštarautų pagrindiniams civilinio proceso principams. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokioje situacijoje, kokia yra nagrinėjamoje byloje, kai šalys yra pareiškusios savo esme tapačius priešpriešinius reikalavimus skirtingose šalių sutartyje nurodytose ginčus sprendžiančiose institucijose (ieškovė – arbitražo teisme, atsakovė – nacionaliniame teisme), šalių pasirinktos ginčą sprendžiančios institucijos jurisdikcijos turėjimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal teisės principą „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje“, t. y. turėtų būti pripažįstama jurisdikcija tos institucijos, į kurią vienos iš šalių buvo kreiptasi anksčiau.
88. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalims susitarus dėl ieškovo teisės pasirinkti ginčo sprendimo būdą, atsižvelgiant į reiškiamo turtinio reikalavimo ginčo sumą, atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, laikydamasi sutarties privalomumo principo, šią teisę įgyvendino tinkamai, kreipdamasi su ieškiniais dėl tariamai pažeistos teisės gynimo į Vilniaus apygardos teismą. Tai atitinka šalių sudarytoje sutartyje (11.2 punktas) dėl ginčų sprendimo būdo pasirinkimo nustatytą abiejų sutarties šalių valią (CK 6.193 straipsnis). Kadangi su ieškiniu dėl ginčo išsprendimo į teismą anksčiau kreipėsi AB „Lietuvos geležinkeliai“, tai eliminuoja kitos ginčo šalies galimybę pasirinkti tapačiam ginčui išspręsti kitą sutartyje numatytą ginčo sprendimo instituciją – arbitražo teismą. Gavęs tokį ieškinį, arbitražo teismas turėtų atsisakyti savo jurisdikcijos.
89. Kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą su atskirais ieškiniais dėl skolų iš AB „ORLEN Lietuva“ priteisimo už skirtingus laikotarpius, tinkamai pasirinko savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą bei kad tokie ginčai priskirtini teismui bei teismingi Vilniaus apygardos teismui, patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, su kurios išnagrinėjimu buvo siejamas nagrinėjamos bylos sustabdymas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartyje.

Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundų dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo bei 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomo sprendimo pagrįstumo

90. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį arbitražo sprendimas gali būti panaikinamas, jeigu: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
91. Pagal KAĮ 50 straipsnį Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment). Arbitražo teismų sprendimų tikrinimas fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu neleidžiamas. Arbitražo teismo sprendimas gali būti tikrinamas tik KAĮ 50 straipsnyje numatytų proceso normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 22d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-245/2007 ir kt.).
92. Minėti vidaus arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, numatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui.
93. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundo reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinį sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad arbitražo teismas nepagrįstai nusprendė nagrinėti tokius ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ ieškinio reikalavimus (dėl tarifų apskaičiavimo tvarkos, dėl koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo ekonomines sąlygas planiniais 2014 ir 2015 metais, dydžio nustatymo, dėl laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. suteiktų paslaugų kainos nustatymo, dėl sutarties 1 priedo 1.3. punkte nustatyto įsipareigojimo pažeidimo), kurie nepatenka į ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ sudarytos arbitražinės išlygos apimtį, t. y. dėl kurių šalys nesitarė arbitražiniame susitarime. Atsakovės teigimu, dauguma ieškinio reikalavimų yra išimtinai neturtinio pobūdžio ir yra suformuluoti kaip prašymai pripažinti ar konstatuoti ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ prašomas aplinkybes arba įpareigoti atsakovę AB „Lietuvos geležinkeliai“ atlikti tam tikrus veiksmus. Vienintelis turtinis ieškinio reikalavimas, viršijantis 50 mln. Lt, priteisti permokas už skirtingus laikotarpius yra suformuluotas kaip išvestinis ir tiesiogiai priklausantis nuo neturtinių reikalavimų išnagrinėjimo. Kadangi vienintelio ieškovės pateikto materialiojo reikalavimo (ieškinio reikalavimas Nr. 10) dėl jo formuluotės ir sąryšio su neturtiniais reikalavimais (ieškinio reikalavimai Nr. 2-9) objektyviai nėra įmanoma išnagrinėti prieš tai neišnagrinėjus pareikštų neturtinių reikalavimų, o šie neturtiniai reikalavimai nėra šalių arbitražinio susitarimo dalis, todėl ir iš jų tiesiogiai išvesti turtiniai reikalavimai negali būti nagrinėjami Vilniaus komercinio arbitražo teisme, nes arbitražine išlyga nebuvo perduoti nagrinėti šiai institucijai.
94. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundo reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinį sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu grindžia aplinkybėmis, kad skundžiamu daliniu sprendimu dėl jurisdikcijos arbitražo teismas iškreipė pranešimo apie arbitražą instituto esmę, kadangi priėmė nagrinėti visus ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimus, net ir tokius, kurie nebuvo nurodyti ieškovės pranešime apie arbitražą, taip pat argumentais, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, arbitražo teismas neįvertino aplinkybių, jog dalis priimtų ieškinio reikalavimų jau yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, kas iš esmės sukuria prielaidas neteisingų ir prieštaringų procesinių sprendimų priėmimui.
95. AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundo argumentai, kad pagal šalių sudarytą susitarimą dėl ginčų sprendimo būdo pasirinkimo arbitražo teismas negali nagrinėti neturtinių reikalavimų, kurie yra pagrindiniai, todėl negali nagrinėti ir turtinių reikalavimų, kurie yra išvestiniai, nors ir viršija sutartyje numatytą ginčo sumą, nuo kurios ginčas priskiriamas nagrinėti arbitražo teismui, yra nepagrįsti. Šalių sudarytos sutarties 11.2 punkte aiškiai nurodyta, jog šalių pasirinktu ginčo sprendimo būdu gali būti nagrinėjami ir kiti susiję su iš sutarties kilusiu ginču reikalavimai, taigi arbitražo ir teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijumi šalys pasirinko ne pagrindinius ar išvestinius reikalavimus, bet reiškiamų turtinių reikalavimų ginčo sumą, nepriklausomai nuo to, ar tie turtiniai reikalavimai yra pagrindiniai, ar išvestiniai.
96. Vienok tai nekeičia teismo daromos išvados, kad arbitražo teismas privalėjo atsisakyti jurisdikcijos pagal AB „ORLEN Lietuva“ pareikštą ieškinį, nustatęs, jog laikantis šalių sutartyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių analogiški savo esme ieškiniai kitos šalies jau yra pareikšti Vilniaus apygardos teisme. Šiuo atveju arbitražo teismo pozityvusis dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos prisiėmimo yra neteisėtas ne dėl to, kad arbitražo teisme AB „ORLEN Lietuva“ reiškiamas turtinis reikalavimas yra išvestinis ir priklauso nuo eilės įrodomųjų faktų ar neturtinio pobūdžio materialiųjų reikalavimų (pripažinimo ieškinių), bet dėl to, jog arbitražo teisme vėliau yra pareikšti savo esme tapatūs reikalavimai, kurie pagal šalių sutartas jurisdikcijos taisykles yra jau pareikšti teisme.
97. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius, jog arbitražo teismui vėliau buvo pareikšti savo esme tapatūs reikalavimai, kurie pagal šalių sutartas jurisdikcijos taisykles jau yra pareikšti ir nagrinėjami teisme, arbitražo teismas turėjo atsisakyti savo jurisdikcijos nagrinėti gautą ieškinį (KAĮ 19 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis). Kadangi priimdamas skundžiamą pozityvųjį dalinį sprendimą dėl jurisdikcijos arbitražo teismas jurisdikcijos neatsisakė, ši dalinio sprendimo dalis naikinama, pagal analogiją taikant KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktą (arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui).
98. Nėra pagrindo byloje taikyti AB „Lietuvos geležinkeliai“ skunde nurodomą Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo panaikinimo pagrindą, numatytą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte (arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų), kadangi šis pagrindas apskritai nesusijęs su byloje sprendžiamu klausimu dėl arbitražo teismo jurisdikcijos nagrinėti AB „ORLEN Lietuva“ ieškinio reikalavimus.
99. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinto pagrindo taikymui, kaip to prašo atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, jog skundžiamas dalinis arbitražo sprendimas prieštarauja esminiams Konstitucijoje įtvirtintiems principams, moralės normoms, pripažįstamoms tarptautiniu mastu bei toks pažeidimas prilyginamas tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimui.
100. KAĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šalys nesusitaria kitaip, laikoma, kad arbitražinis nagrinėjimas pradėtas tą dieną, kurią atsakovas gavo prašymą dėl arbitražo pradžios arba ieškinį. Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suinteresuota šalis (ieškovas) inicijuoja arbitražo procesą pateikdama Vilniaus komercinio arbitražo teismui (sekretoriatui) ieškinį arba pranešimą apie arbitražą ir sumokėdama registravimo rinkliavą. Jeigu šalys nesusitaria kitaip, arbitražinio nagrinėjimo procedūra laikoma pradėta tą dieną, kurią sekretoriatas gavo ieškinį arba pranešimą apie arbitražą, atitinkančius šio straipsnio ir 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Reglamento 10 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė ieškovui ne vėliau kaip 15 dienų iki pagrindinio posėdžio pradžios pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, taip pat sumažinti ar padidinti ieškinio reikalavimus. Išimtiniais atvejais arbitražo teismo leidimu šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti veiksmai šalių gali būti atliekami ir vėliau nei pagrindinio posėdžio pradžia, jei tai iš esmės neužvilkins bylos nagrinėjimo (4 dalis).
101. Esant nurodytam arbitražinių bylų inicijavimo ir pradėjimo bei galimybės ieškovui keisti ieškinio elementus reglamentavimui, tvirtinti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovei pateikus arbitražo teismui pranešimą apie arbitražą, o 2015 m. gruodžio 1 d. patikslinus ieškinio reikalavimus, buvo paneigta pranešimo apie arbitražą instituto esmė, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi galimybė tikslinti ieškinio reikalavimus, kurie buvo pareikšti pranešime apie arbitražą, tiek KAĮ, tiek Reglamente yra numatyta.
102. Kadangi skundžiamas arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. pozityvusis dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos naikinamas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte (arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui) numatytu pagrindu, šiuo teisiniu pagrindu naikinamas ir 2016 m. rugpjūčio 3 d. arbitražo teismo papildomas sprendimas, kuris yra sudedamoji 2016 m. birželio 13 d.  arbitražo teismo dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos dalis.
103. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nepagrįsti yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundo argumentai, kad ieškovė prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo prašė pakeisti dalinį arbitražo teismo sprendimą taip, neva arbitražo teismas nagrinėja arbitražo bylą ir pranešimo apie arbitražą pagrindu, taip pat kad arbitražo teismas papildomu sprendimu paneigė dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos 84 punktą ir iš esmės pakeitė rezoliucinę šio sprendimo dalį. Skundžiamame papildomame sprendime arbitražo teismas nepasisakė, kad sprendžia dėl jurisdikcijos reikalavimų, pareikštų pranešime apie arbitražą. Priešingai, jame nurodoma, kad sprendžiama dėl reikalavimų, pareikštų ieškiniu, kaip yra nurodyta ir  arbitražo teismo 2016 m. birželio 16 d. dalinio sprendimo 84 punkte. Papildomame sprendime yra tik paminėta informacija, kad byla pradėta pranešimu apie arbitražą 2014 m. gruodžio 31 d.

Dėl AB „ORLEN Lietuva“ skundo dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. negatyvaus dalinio sprendimo pagrįstumo

104. Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ skundo reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. negatyvųjį dalinį sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais iš esmės grindžia argumentais, kad ieškinio reikalavimai dėl įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo ir nuostolių atlyginimo yra kylantys iš paties arbitražinio susitarimo, o ne tiesiogiai iš pačios sutarties, todėl šiems reikalavimams 50 mln. Lt riba tam, kad jie būtų sprendžiami arbitraže, nėra ir negali būti taikoma. Ieškovės teigimu, esminis kriterijus, nulemiantis, ar arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti minėtus ieškinio reikalavimus, yra tai, ar arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, t. y. negali susidaryti situacija, kai arbitražo teismas turi jurisdikciją spręsti ginčą iš esmės pagal arbitražinį susitarimą, bet neturi jurisdikcijos spręsti ginčų dėl paties arbitražinio susitarimo pažeidimo.
105. Teisėjų kolegija pripažįsta iš esmės pagrįstais ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ skundo argumentus, kad ieškinio reikalavimai, kuriems nagrinėti arbitražo teismas atsisakė jurisdikcijos, yra kylantys iš paties šalių susitarimo dėl ginčų sprendimo būdų, vienu iš kurių yra numatytas arbitražas (sutarties 11.2.2 punktas), o ne tiesiogiai iš pačios sutarties, todėl šiems reikalavimams 50 mln. Lt riba tam, kad jie būtų sprendžiami arbitraže, netaikytina. Geležinkelių transporto paslaugų sutarties Nr. SP-13 11.2.2 punkte įtvirtintas arbitražinis susitarimas turi būti laikomas atskiru susitarimu nuo visos sutarties, kadangi juo konkrečiai yra susitariama ne dėl paslaugų teikimo pagal sutartį sąlygų, o dėl ginčų sprendimo tvarkos. Toks arbitražinis susitarimas atitinka KAĮ 3 straipsnio 5 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad tiek ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo, tiek reikalavimas dėl nuostolių, patirtų dėl arbitražinio susitarimo nesilaikymo, atlyginimo, yra susiję su pačiu arbitražiniu susitarimu, kaip savarankiška ir atskira šalių sutartimi, o ne kylantys iš pačios sutarties. Esminis kriterijus, nulemiantis, ar arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti minėtus ieškinio reikalavimus, yra tai, ar arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, t. y. negali susidaryti situacija, kai arbitražo teismas turi jurisdikciją spręsti ginčą iš esmės pagal arbitražinį susitarimą, bet neturi jurisdikcijos spręsti ginčų dėl paties arbitražinio susitarimo pažeidimo.
106. Vienok nurodyti ieškovės skundo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės skundą ir panaikinti negatyvųjį arbitražo teismo dalinį sprendimą, kuriuo arbitražo teismas atsisakė jurisdikcijos nagrinėti nurodytus ieškovės reikalavimus. Visų pirma, anksčiau šioje nutartyje konstatuota, kad arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. pozityvusis dalinis sprendimas dėl jurisdikcijos ir 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomas sprendimas yra naikinami dėl to, jog arbitražo teismas pripažintas neturintis jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą iš esmės pagal AB „ORLEN Lietuva“ pareikštą ieškinį. Todėl arbitražo teismas tokioje situacijoje neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą ir dėl arbitražinio susitarimo pažeidimo bei nuostolių priteisimo, ką skunde pripažįsta ir pati ieškovė. Antra, jurisdikcijos nagrinėti šiuos reikalavimus suteikimas arbitražo teismui būtų teisiškai beprasmis, nes šioje nutartyje konstatuota, jog šalių sudaryto susitarimo dėl ginčų sprendimo būdų pasirinkimo atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepažeidė. Trečia, arbitražo teisme pareikštas ieškinio reikalavimas dėl nuostolių (bylinėjimosi išlaidų, patirtų bendrosios kompetencijos teismuose) atlyginimo negali būti nagrinėjamas arbitražo byloje, nes pagal CPK reikalavimus procesinį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą, užbaigdamas nagrinėti bylą, turi išspręsti bylą išnagrinėjęs teismas (CPK 93, 94, 96 straipsniai).
107. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti skundą nei KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte, nei šios dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu, kaip to prašo ieškovė AB „ORLEN Lietuva“. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte (arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų) numatytas pagrindas arbitražo teismo sprendimui panaikinti apskritai nesusijęs su byloje sprendžiamu klausimu dėl arbitražo teismo jurisdikcijos nagrinėti AB „ORLEN Lietuva“ ieškinio reikalavimus. Ieškovė taip pat neįrodė, kad skundžiamas dalinis arbitražo sprendimas prieštarauja esminiams Konstitucijoje įtvirtintiems principams, moralės normoms, pripažįstamoms tarptautiniu mastu bei toks pažeidimas prilyginamas tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimui.
108. Kiti šalių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui nagrinėjamoje byloje, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

109. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ pateikė prašymą priteisti jai iš atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ 216,75 Eur dydžio žyminį mokestį ir 11 241,71 Eur dydžio atstovavimo išlaidas. Prašyme ieškovė paaiškino, kad 11 241,71 Eur dydžio atstovavimo išlaidas sudaro išlaidos už šias jai suteiktas teisines paslaugas: 1) už 2016 m. liepos 13 d. skundo dėl dalinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo parengimą (3 907,91 Eur); 2) už 2016 m. rugpjūčio 23 d. atsiliepimo į AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl dalinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo parengimą (4 455,57 Eur); 3) už 2016 m. rugsėjo 9 d. atsiliepimo į AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl papildomo sprendimo panaikinimo parengimą (2 878,23 Eur). Kartu su prašymu ieškovė pateikė 11 241,71 Eur dydžio išlaidų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus – PVM sąskaitas – faktūras ir mokėjimo pavedimų išrašus.
110. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje priimamą procesinį sprendimą (atmetamas ieškovės skundas dėl arbitražo teismo dalinio sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti klausimus dėl atsakovės įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo ir nuostolių atlyginimo) sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovei AB “ORLEN Lietuva” nepriteisiamos.
111. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės AB „ORLEN Lietuva“ 434 Eur dydžio žyminį mokestį ir 5 827,97 Eur dydžio atstovavimo išlaidas. Kartu su prašymu atsakovė pateikė jai suteiktų teisinių paslaugų išklotines, iš kurių matyti, kad prašomas priteisti atstovavimo išlaidas sudaro išlaidos: 1) už skundo dėl dalinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo parengimą; 2) atsiliepimo į AB „ORLEN Lietuva“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą; 3) už skundo dėl papildomo arbitražo teismo sprendimo panaikinimo parengimą; 4) atsiliepimo į AB „ORLEN Lietuva“ skundą dėl dalinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo parengimą; 5) teisinių konsultacijų klientui teikimą. Taip pat atsakovė pateikė 5 827,97 Eur dydžio išlaidų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus – PVM sąskaitas – faktūras ir mokėjimo pavedimų išrašus.
112. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos).
113. Atsakovės teismui deklaruotos išlaidos už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos jos naudai iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša

Pareiškėja AB „ORLEN Lietuva“ prašė bylos medžiagą pripažinti nevieša, suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prieštaravimų dėl šio prašymo nepareiškė. CPK 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas procesą užbaigiančią nutartį teismas turi teisę nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša. Komercinio arbitražo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad arbitražo procesas yra konfidencialus. Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo bei 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomo sprendimo teisėtumo, be to, šalių ginčas yra kilęs dėl jų komercinių santykių, kuriuos paviešinus gali būti atskleista komercinė paslaptis, pareiškėjos prašymas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša tenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 3 punktu, 10 straipsniu

n u t a r i a :

Atmesti ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ pareikšus reikalavimus dėl atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ įpareigojimo laikytis arbitražinio susitarimo ir nuostolių atlyginimo, panaikinimo.

Tenkinti atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl 2009 m. sausio 19 d. ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos Geležinkelių transporto paslaugų sutarties Nr. SP-13 kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d.

Panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinio sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad arbitražo teismas turi kompetenciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl 2009 m. sausio 19 d. ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytos Geležinkelių transporto paslaugų sutarties Nr. SP-13 kainos, taikytinos nuo 2014 m. sausio 1 d., pagal šiuos ieškinio reikalavimus:

1. pripažinti, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. išnyko kriterijai, reikalingi apskaičiuoti sutarties 1 priedo 2.1.1 punkte įtvirtintų produktų vežimo tarifų apskaičiavimo formulių dedamųjų ap, af, afp reikšmėms;

2. pripažinti, kad apskaičiuojant produktų vežimo tarifus nuo 2014 m. sausio 1 d. sutarties 1 priedo 2.1.1 punkte įtvirtintų formulių dedamųjų ap, af, afp reikšmės turi būti nustatomos į skaičiavimus neįtraukiant krovinių vežimo rinkliavos, bet įtraukiant pajėgumų rezervavimo traukinių eismo rinkliavas, kurių dydžius nustato Valstybinė geležinkelių inspekcija remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474;

3. nustatyti koeficiento, įvertinančio prognozuojamas vežimo sąlygas (Kpe) planiniais 2014 metais dydį 0,836 ir planiniais 2015 metais dydį (Kpe) 1,002;

4. pripažinti, kad faktinė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 57 734 660 Eur (199 346 234,00 Lt) (įskaitant PVM), o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 40 313 121 Eur (įskaitant PVM);

5. pripažinti, kad atsakovė pažeidė sutarties 1 priedo 1.3 punkte nustatytą įsipareigojimą, pritaikydama tretiesiems asmenims, vežantiems produktus vietiniais maršrutais, mažesnius nei ieškovei tarifus;

6. pripažinti, kad faktinė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 64 022 865 Eur (221 058 148,00 Lt) (įskaitant PVM), o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktų paslaugų kaina yra lygi 43 883 774 Eur (įkaitant PVM);

7. pripažinti, kad atsakovė pažeidė sutarties 1 priedo 1.3 punkte numatytą įsipareigojimą, pritaikydama tretiesiems asmenims, vežantiems produktus ne tranzitu, mažesnius nei ieškovei tarifus, numatytus Tranzitinių krovinių vežimo tarifų knygose, įsigaliojusiose 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 1 d.;

8. pripažinti, kad atsakovė, nepritaikydama tos pačios kategorijos klientui (pervežančiam produktus) – ieškovei Tranzitinių krovinių vežimo tarifų knygose, įsigaliojusiose 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 1 d., nustatytų tarifų, diskriminavo ieškovę ir taip pažeidė CK 6.161 straipsnio 4 dalį;

9. priteisti ieškovei iš atsakovės 35 640 272,00 Eur (123 058 731,00 Lt) (įskaitant PVM) permoką už laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktas paslaugas, bei 24 309 702,00 Eur (įskaitant PVM) permoką už laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovės pagal sutartį ieškovei suteiktas paslaugas;

10. priteisti ieškovei iš atsakovės 8,4 proc. metinių procesinių palūkanų nuo arbitražo bylos iškėlimo arbitražo teisme dienos iki arbitražo teismo sprendimo įvykdymo visa apimtimi.

Tenkinti atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomo sprendimo panaikinimo.

Panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. papildomą sprendimą.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (juridinio asmens kodas 166451720) atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ (juridinio asmens kodas 110053842) 434 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio ir 5 827,97 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt septynis eurus 97 ct) atstovavimo išlaidų.

Pripažinti civilinės bylos Nr. e2A-61-381/2017 medžiagą nevieša.

           Teisėjai                                                         Artūras Driukas

Egidija Tamošiūnienė

Vigintas Višinskis