Civilinė byla Nr. e2A-27-516/2024
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00207-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 2.6.6.1; 2.6.31
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Taurus fondas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Taurus fondas“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lifosa“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės akcinės bendrovės „Lifosa“ priešieškinį dėl prievolės pripažinimo įvykdyta ir pasibaigusia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Muskvila“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Taurus fondas“ ieškiniu, pareikštu dokumentinio proceso tvarka, prašė priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lifosa“ 378 100,79 Eur skolą, 20 269,14 Eur delspinigius, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019 m. liepos 12 d. trečiasis asmuo UAB „Muskvila“ ir atsakovė UAB „Lifosa“ sudarė minkštų konteinerių (didmaišių) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 693 (toliau – Prekybinė sutartis). Atsakovei ir trečiajam asmeniui sutarus dėl didelio kiekio prekių tiekimo, trečiajam asmeniui nenorėjus įšaldyti didelės vertės apyvartinių lėšų, trečiasis asmuo kreipėsi į ieškovę dėl faktoringo. 2020 m. lapkričio 27 d. d. ieškovė ir trečiasis asmuo pasirašė faktoringo sutartį Nr. INVLA2/2020/11/27-04. 2021 m. liepos 29 d. ir 2021 m. birželio 4 d. šalys pasirašė individualias faktoringo sutartis Nr. 2021/07-30 ir Nr. INVVA2/2021/06-13 dėl konkrečių būsimų trečiojo asmens reikalavimų finansavimo. Ieškovei taip pat buvo įkeistos visos trečiojo asmens reikalavimo teisės į atsakovę. Pasirašytomis faktoringo sutartimis, pasirašytais sąskaitų perdavimo–priėmimo aktais trečiasis asmuo perleido ieškovei reikalavimo teises į trečiojo asmens išankstines sąskaitas ir jų pagrindu atsakovei pateiktas apmokėti sąskaitas faktūras. Apie perleistas reikalavimo teises pagal trečiojo asmens pateiktas apmokėti sąskaitas faktūras atsakovė buvo informuojama pranešimais.
3. Teismui pateiktų reikalavimo teisių perleidimo aktų pagrindu ieškovei buvo perduotos trečiojo asmens reikalavimo teisės į atsakovę iš viso į 567 417,40 Eur pagal išankstines sąskaitas faktūras, kurios, trečiajam asmeniui patiekus atsakovei prekes ir išrašius mokėjimo sąskaitas faktūras, tapo ieškovės 556 844,62 Eur reikalavimu pagal sąskaitas faktūras (t. y. prekių pardavimo sąskaitas). Nors ir žinodama apie perleistas reikalavimo teises mokėjimų ieškovei atsakovė nėra atlikusi.
4. 2023 m. balandžio 5 d. trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla. Pagal šalių sudarytos faktoringo sutarties 11.2.6 papunktį tokia situacija reiškia, jog trečiasis asmuo iš esmės pažeidė faktoringo sutartis ir dėl to yra iškilusi reali grėsmė trečiojo asmens mokumui ir galimybei tinkamai vykdyti faktoringo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Siekdama apginti pažeistas teises, ieškovė siekia priverstinai realizuoti iš trečiojo asmens įgytas, tačiau iki šiol neįgyvendintas reikalavimo teises į atsakovę.
5. Kadangi trečiasis asmuo savanoriškai yra padengęs dalį atsakovės įsipareigojimų ieškovei, siekdama išvengti nepagrįsto praturtėjimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsniu, ieškovė pagrindinį reikalavimą atsakovei sumažino iki bendros trečiojo asmens neįvykdytų įsipareigojimų ieškovei sumos, kuri ieškinio pareiškimo dieną yra 378 100,79 Eur.
6. Laiku neįvykdžiusi ieškovės reikalavimų (neatlikusi mokėjimų į ieškovės sąskaitą), papildomai prie pagrindinės skolos, atsakovė privalo mokėti 2019 m. liepos 12 d. sutartyje Nr. 693, sudarytoje su trečiuoju asmeniu numatytas 0,02 proc. dydžio netesybas. Atsakovė pradelsė į ieškovės sąskaitą sumokėti 556 844,62 Eur, kurią sudaro atsakovei trečiojo asmens pateiktų apmokėti sąskaitų faktūrų Nr. MS323 (70 981,02 Eur), MS330 (60 621 Eur), MS369 (60 93,60 Eur) MS381 (57 934,80 Eur), MS390 (35 828,10 Eur), MS391 (25 047 Eur), MS404 (33 604,72 Eur), MS455 (31 544,70 Eur), MS460 (35 222,70 Eur), MS467 (67 982,64 Eur), MS471 (16 516,50 Eur) ir MS482 (60 867,84 Eur) suma.
7. Visų aukščiau nurodytų trečiojo asmens sąskaitų faktūrų mokėjimo terminas yra suėjęs ir pradelstas ilgiau negu 6 mėnesius. CK 1.125 straipsnio 5 dalis numato sutrumpintą 6 mėn. ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl netesybų. Atsižvelgdama į šį terminą, ieškovė reiškia reikalavimą atsakovei dėl 6 mėn. netesybų, kurias atsakovė turi mokėti pagal 2019 m. liepos 12 d. sutartį Nr. 693. Atsakovės mokėtinos netesybos yra 20 269,14 Eur (556 844,62 Eur x 0,02 proc. x 182 d.).
8. Kauno apygardos teismas 2023 m. gegužės 5 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 378 100,79 Eur skolą, 20 269,14 Eur delspinigius, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (2023 m. gegužės 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2 982 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
9. 2023 m. gegužės 29 d. atsakovė dėl Kauno apygardos teismas 2023 m. gegužės 5 d. preliminaraus sprendimo pateikė prieštaravimus.
10. 2023 m. liepos 26 d. atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovė tinkamai įvykdė prievolę, ieškovei sąžiningai klydus, kad atsakovės kreditorius yra trečiasis asmuo ir laikyti prievolę pasibaigusia.
11. Priešieškinyje nurodė, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo prievolę (nors ir įvykdė ją ne ieškovei, o trečiajam asmeniui), todėl prievolė yra pasibaigusi. Visi mokėjimai ieškovei yra įvykdyti tokiu būdu: visų pirma buvo atliekami mokėjimai trečiajam asmeniui, kuris atitinkamai atlikdavo mokėjimus ieškovei. Fakto, kad atsakovės mokėjimai buvo atliekami ne tiesiogiai ieškovei, o trečiajam asmeniui, kuris vėliau atitinkamai sumas pervesdavo ieškovei, neneigia ir ieškovė. Jei būtų laikoma, kad atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti būtent su ieškove, tuomet kartu turi būti daroma išvada, jog atsakovė sąžiningai klydo.
12. Atsakovė pagrįstai kreditoriumi laikė trečiąjį asmenį. Prieš tai, kai į trečiojo asmens ir atsakovės santykius tariamai įstojo ieškovė, atsakovė nebuvo informuota apie kreditoriaus pasikeitimą, jai nebuvo pateikti visi faktoringą patvirtinantys dokumentai, atsakovė neišreiškė pritarimo ar bent patvirtinimo.
13. Atsakovė mokėjimus atlikdavo pagal mokėjimo sąskaitas, kuriose gavėju buvo nurodytas trečiasis asmuo, o ne išankstines mokėjimo sąskaitas, kuriose gavėja nurodyta ieškovė. Tai reikšminga, nes atsakovės vidiniai apskaitos duomenys patvirtina, kad visi mokėjimai buvo atliekami būtent pagal mokėjimo sąskaitas, kai išankstinės mokėjimo sąskaitos buvo skirtos tik trečiojo asmens finansavimo tikslais.
14. Gavusi mokėjimo sąskaitas, kuriose gavėja buvo nurodoma ieškovė, atsakovė kreipėsi į trečiąjį asmenį (savo kreditorių), nurodydama šią aplinkybę, tačiau atsakovė buvo patikinta, kad mokėjimai turi būti atliekami būtent trečiajam asmeniui, o ne ieškovei. Atsakovė, sužinojusi apie faktoringą ir gavusi pranešimus pagal išankstines mokėjimo sąskaitas, ne kartą klausė trečiojo asmens, kuriam subjektui turi būti atliekami mokėjimai. Trečiojo asmens vadovas raštu patvirtino, kad pranešimai yra formalumas, o mokėjimai, kaip ir anksčiau, turi būti atliekami trečiajam asmeniui. Pastaroji aplinkybė yra reikšminga, kadangi būtent tarp atsakovės ir trečiojo asmens buvo susiklostę sutartiniai santykiai: atsakovė sąžiningai dėl kreditoriaus pasikeitimo kreipėsi būtent į pirminį kreditorių – į tą verslo subjektą, su kuriuo turėjo komercinius santykius.
15. Trečiasis asmuo niekuomet negrąžino atsakovei gautų lėšų pagal mokėjimo sąskaitas kaip įvykdytų ne tam kreditoriui, o ieškovė taip pat nereiškė prieštaravimų dėl tokio prievolės vykdymo būdo. Ieškovė per daugiau nei pusantrų metų trukusius santykius pateikė atsakovei vos keletą pranešimų elektroniniu paštu dėl mokėjimų (kuriuos trečiasis asmuo nurodė besant „formalumu“, siunčiamu „per klaidą“). Ieškovė, kaip subjektas, kuris šiame santykyje turėjo būti labiausiai suinteresuotas lėšų gavimu, taip pat turėjo pareigą aiškintis, dėl kokių priežasčių mokėjimai gaunami ne tiesiai iš atsakovės, bet iš trečiojo asmens, jei tokia situacija ieškovei netiko. Tačiau ieškovė tokių veiksmų neatliko, o pretenzijas atsakovei ieškovė pradėjo reikšti tik tuomet, kai trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla.
16. Ieškovė pretenziją adresavo trečiajam asmeniui, o ne atsakovei, tai papildomai pagrindžia, kad pagal tarp atsakovės, trečiojo asmens ir ieškovės susiklosčiusius santykius, visoms šalims buvo žinoma ir priimtina, jog skolininku prieš ieškovę buvo būtent trečiasis asmuo, o ne atsakovė. Tiesioginių pretenzijų ar pastabų, kad mokėjimai vykdomi netinkamai, atsakovė negavo iki pat šios bylos pradžios. Šios aplinkybės pagrindžia, kad atsakovės elgesys buvo tinkamas ir jei atsakovė visgi mokėjimus turėjo atlikti ieškovei, tai suklydimas buvo sąžiningas. Tačiau tai nekeičia fakto, kad prievolė buvo įvykdyta. Todėl reikalavimas, kad atsakovė pakartotinai įvykdytų tą pačią prievolę kitam kreditoriui, būtų ne tik nesąžiningas, bet ir lemtų dvigubą bei nepagrįstą ieškovės praturtėjimą. Juo labiau kad atsakovės elgesys buvo nulemtas ne tik atsakovės ir trečiojo asmens, bet ir pačios ieškovės elgesio.
17. Atsakovė priešieškiniu siekia ginti savo pažeistas teises pagal CK 1.138 straipsnio 1 punktą – turi būti pripažinta, kad ji įvykdė prievolę, kad sąžiningai klydo prievolę įvykdydama ne tam kreditoriui ir kad prievolė yra pasibaigusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
18. Kauno apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu panaikino 2023 m. gegužės 5 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 6 120 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti; bylos dalį pagal atsakovės priešieškinį nutraukė; grąžino atsakovei 110 Eur žyminį mokestį.
19. Teismas nustatė, kad 2020 m. lapkričio 27 d. trečiasis asmuo UAB „Muskvila“ ir ieškovė UAB „Taurus fondas“ sudarė faktoringo sutartį Nr. INVLA2/2020/11/27-04, pagal kurią trečiasis asmuo (klientas) perleido ieškovei (finansuotojui) visas reikalavimo teises į pagal Prekybinę sutartį gautinas sumas. Reikalavimo teisės laikomos perleistomis nuo faktoringo sutarties specialiosios dalies 2.4 papunktyje nurodyto momento (nuo atitinkamos sąskaitos faktūros išrašymo momento). Šia faktoringo sutartimi buvo perleistos reikalavimo teisės pagal trečiojo asmens sudarytas tris prekybos sutartis, viena iš jų su atsakove. Pagal Prekybinės sutarties specialiąsias sąlygas ieškovė finansavo 90 proc. reikalavimo sumos. 2021 m. birželio 4 d. trečiasis asmuo su ieškove sudarė faktoringo sutartį Nr. INVVA2/2021/06-13, pagal kurią trečiasis asmuo perleido reikalavimo teises į atsakovę pagal 2021 m. birželio 4 d. sąskaitą Nr. MS323 (70 981,02 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) ir 2021 m. liepos 29 d. trečiasis asmuo ir ieškovė sudarė dar vieną individualią faktoringo sutartį Nr. 2021/07-30, pagal kurią trečiais asmuo perleido reikalavimo teises į atsakovę pagal išankstinę sąskaitą 2021 m. liepos 27 d. Nr. IMS046 (91 476 Eur su PVM). Atsakovei buvo pranešta apie trečiojo asmens ir ieškovo sudarytas faktoringo sutartis.
20. Teismas taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo teikdavo ieškovei išankstines sąskaitas (numeracija IMS***), o pagaminęs užsakytas prekes pateikdavo atsakovei sąskaitas (numeracija MS***). Atsakovei pateiktose sąskaitose nebuvo nuorodos, kad sąskaitą apmokėti reikia ne prekių tiekėjai trečiajam asmeniui „Muskvila“, o faktoriui, t. y. ieškovei. Atsakovė keletą kartų teikė užklausas trečiajam asmeniui, kam apmokėti sąskaitas, ir gaudavo trečiojo asmens elektroninius laiškus, kad mokėti reikia trečiajam asmeniui, į pranešimus apie faktoringo sutartis nekreipti dėmesio. Atsakovė apmokėjo visas ieškinyje nurodytas sąskaitas ne ieškovei, o trečiajam asmeniui. Ieškovei buvo pateikta išankstinių sąskaitų iš viso už 562 417,40 Eur (sąskaitos IMS042 (56 410,20 Eur), IMS044 (60 621 Eur), IMS046 (914 76 Eur), IMS047 (57 596 Eur), IMS048 (57 934,80 Eur), IMS052 (21 136 Eur), IMS056 (55 055 Eur), IMS060 (99 099 Eur), IMS059 (63 089,40 Eur). Atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui iš viso 556 844,62 Eur (pagal sąskaitas MS369 (60 693,60 Eur), MS330 (60 621 Eur), MS390 (358 28,10 Eur), MS391 (25 047 Eur), MS404 (33 604,72 Eur), MS381 (57 934,80 Eur), MS455 (31 544,70 Eur), MS323 (70 981,02 Eur), MS482 (60 867,84 Eur), MS471 (16 516,50 Eur), MS467 (67 982,64 Eur), MS460 (35 222,70 Eur). Taip pat atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui 124 811,50 Eur avansą. Trečiasis asmuo nuo 2021 m. lapkričio 26 d. atliko mokėjimus į ieškovės sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka už atsakovę sudengdama konkrečias sąskaitas IMS*** su jas atitinkančiomis ar iš dalies atitinkančiomis sąskaitomis MS***. Tokiais mokėjimais trečiasis asmuo iš viso ieškovei sumokėjo 533 893,31 Eur bei pagal sąskaitą IMS055 trečiasis asmuo per keletą kartų (6 mokėjimai) sumokėjo ieškovei 114 700 Eur. Iš viso trečiasis asmuo už atsakovę sumokėjo ieškovei 648 593,31 Eur.
21. Teismas nurodė, kad ieškovė byloje neginčija, jog mokėjimus iš trečiojo asmens yra gavusi, tačiau ginčas kyla dėl šių mokėjimų įskaitymo, ieškovei nurodant, kad į nurodymus mokėjimo paskirtyje, jog mokama už atsakovę nekreipė dėmesio ir gautais mokėjimais dengė ankstesnius (seniausius pagal datą) paties trečiojo asmens įsiskolinimus arba atsakovės įsiskolinimus. Ieškovė, nurodydama, kad 2021 m. balandžio 21 d. jau egzistavo 404 999,38 Eur atsakovės skola, kokius konkrečiai ir kieno įsiskolinimus dengė, teismui duomenų nepateikė.
22. Teismas įvertino, kad faktoringo sutarties Nr. 2019/09/25-01 bendrosios dalies 10.6 papunkčio dalis, kuria finansuotojui suteikiama teisė gautus mokėjimus įskaityti kaip mokėjimus pagal kitas sutartis, neatsižvelgiant į piniginių reikalavimų atsiradimo pagrindą, prieštarauja sudarytos faktoringo sutarties esmei, nes faktoringo sutartimi yra perleidžiamos konkrečios reikalavimo teisės pagal sutartį ir pagal konkrečias sąskaitas. Pagal CK 6.905 straipsnio 1 dalį, faktoringo sutarties dalykas, kuriam teikiamas finansavimas, gali būti piniginis reikalavimas, pagal kurį jau yra suėjęs mokėjimo terminas (esamas reikalavimas), taip pat atsirasianti teisė gauti pinigines sumas (būsimas reikalavimas). CK 6.910 straipsnio 1 dalis nustato, kad finansuotojas, nupirkęs šį reikalavimą, įgyja teisę į visas sumas, kurias jis gauna iš skolininko, kai šis vykdo reikalavimą. Vadinasi, iš kliento (trečiojo asmens) gautas sumas finansuotojas (ieškovė) negalėjo įskaityti į skolų dengimą pagal kitą sutartį ar kitas sutartis, ar kitus įsiskolinimus, išskyrus tuos, kurie atsirado iš reikalavimų, perleistų pagal ginčo faktoringo sutartis. Faktoringo sutarties Bendrosios dalies 10.6 papunkčio nuostatą, leidžiančią faktoriui gautus mokėjimus įskaityti kaip mokėjimus pagal kitas sutartis, teismas įvertino kaip sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, todėl niekinį (CK 1.80 straipsnis).
23. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog trečiasis asmuo po kiekvieno atlikto mokėjimo už atsakovę buvo informuotas, kad gautos sumos įskaitytos ne atsakovės įsipareigojimams pagal konkrečias nurodytas sąskaitas padengti, o kokioms nors kitoms skoloms dengti.
24. Teismas pažymėjo, kad faktoringo sutarties Nr. 2019/09/25-01 10.6 papunkčio sąlyga, numatanti galimybę finansuotojui įskaityti įmokas už įsiskolinimus, atsiradusius „už sutarties ribų“, prieštarauja tos pačios sutarties bendrosios dalies 4.1.4 papunkčiui, kuriame numatyta, jog klientas privalo „ne vėliau kaip kitą darbo dieną po to, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad debitorius dėl kokių nors priežasčių sumokėjo pirkimo kainą ar jos dalį ne finansuotojui (nepriklauso nuo to, ar debitorius buvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą, ar ne), o tiesiogiai klientui ar kitam asmeniui, raštu informuoti finansuotoją ir pervesti minėtą pirkimo kainą finansuotojui į specialiosios dalies 4 punkte nurodytą sąskaitą“, kitaip tariant, sutartis numatė, kad dėl įvairių priežasčių mokėjimai gali būti atlikti ne finansuotojui, o ankstesniajam kreditoriui, tačiau tokia klaida ištaisoma pervedant gautas sumas finansuotojui ir tokiu būdu dengiant debitoriaus prievoles, o ne kokius nors kitus, ankstesnius įsiskolinimus už faktoringo sutarties ribų. Šios bylos atveju atsakovė (debitorius) mokėjo pagal jai pateiktas sąskaitas ne finansuotojui, o klientui (trečiajam asmeniui), tačiau, kaip nustatyta, klientas (trečiasis asmuo) visas gautas sumas pervedė ieškovei už atsakovę.
25. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus teismas nusprendė, kad preliminarus sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestinas, nes atsakovė visas jai pateiktas sąskaitas apmokėjo trečiajam asmeniui, o pastaroji apmokėjo sąskaitas ieškovei. Aplinkybė, kad sąskaitų numeriai ir sumos ne visiškai sutampa, nekeičia mokėjimų esmės, nes bendra įmokėta ieškovei suma yra didesnė, negu prašoma priteisti ieškiniu, ir dengianti visas sąskaitas (IMS*** ir atitinkamas MS***), pagal kurias reikalavimai buvo perleisti faktoringo sutartimis.
26. Teismas nusprendė, kad byla priešieškinio dalyje yra nutrauktina, nes išdėstyti reikalavimai nenagrinėtini civilinio proceso tvarka. Nurodė, kad reikalavimas „pripažinti, jog įvykdė prievolę“ pats savaime nesukelia teisinių pasekmių, nes prievolė yra arba priteisiama vykdyti arba reikalavimas vykdyti prievolę atmetamas. Pats CK 1.138 straipsnio 1 punkte nurodytas pažeistų teisių gynimo būdas pripažįstant teisę paprastai yra taikomas ne prievoliniams santykiams, o kito pobūdžio teisėms nustatyti (pvz., teisė statyti, teisė naudotis turtu, teisė paveldėti ir pan.). Šios bylos atveju atmetus ieškinį, atsakovei tuo pačiu nenustatoma pareiga vykdyti prievolę ieškovei ir tai reiškia, kad atsakovės prievolė yra pasibaigusi, nes reikalavimas priteisti ją vykdyti atmetamas. Kiti priešieškinio reikalavimo elementai: „sąžiningai klydus“, „kreditorius yra „Muskvila“ yra taip pat nesukeliantys teisinių pasekmių atsakovei. Neturi reikšmės, ar atsakovė klydo, atlikusi mokėjimus trečiajam asmeniui, nes byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo įmokėjo gautas sumas ieškovei ir taip padengė atsakovei išrašytas sąskaitas. Taip pat nesukurs teisinių pasekmių nustatymas akivaizdaus fakto, kad pradinis kreditorius atsakovės atžvilgiu buvo „Muskvila“, kuri perleido savo reikalavimus ieškovei faktoringo sutartimis.
27. Atmetęs pagrindinį ieškinio reikalavimą, teismas atitinkamai netenkino ir išvestinių ieškinio reikalavimų dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
28. Ieškovė UAB „Taurus fondas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
28.1. Buvo pažeisti rungimosi ir lygiateisiškumo principai, kadangi reikalavimo dėl ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos faktoringo sutarties 10.6 papunkčio nuostatų pripažinimo negaliojančiomis atsakovė byloje nereiškė, negrindė nurodyto faktoringo sutarties punkto ydingumo. Ieškovė neturėjo galimybės reikšti atsikirtimus ir argumentus dėl šios faktoringo sutarties nuostatos galiojimo. Buvo priimtas ieškovei siurprizinis sprendimas, pažeista ir jos teisė į teisingą teismą. Šie proceso teisės pažeidimai yra tokie, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
28.2. Naikindamas faktoringo sutarties Bendrosios dalies 10.6 papunktį, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, teismas turėjo nurodyti konkrečias imperatyvias normas, kurioms ši sutarties sąlyga prieštarauja. Tačiau skundžiamame sprendime imperatyvi įstatymo norma, kuriai prieštarauja faktoringo sutarties Bendrosios dalies 10.6 punktas, nėra nurodyta. Ieškovei ir trečiajam asmeniui turėjus teisę susitarti dėl bet kokių sutarties sąlygų, teismas šį susitarimą galėjo keisti tik dėl labai aiškių ir konkrečių imperatyvių teisės normų pažeidimo, tačiau ne dėl atsakovės intereso.
28.3. Pirmosios instancijos teismas, prieš pateikdamas išvadą dėl aptariamos nuostatos prieštaravimo imperatyviomis teisės normomis, citavo CK 6.905 straipsnio 1 dalies ir 6.910 straipsnio 1 dalies nuostatas. Visgi, nei šių teisės normų turinys, nei forma neleidžia šių normų priskirti imperatyvioms. CK 6.905 straipsnio 1 dalis numato, jog „faktoringo sutarties dalyku, kuriam teikiamas finansavimas, gali būti piniginis reikalavimas, pagal kurį jau yra suėjęs mokėjimo terminas (esamas reikalavimas), taip pat atsirasianti teisė gauti pinigines sumas (būsimas reikalavimas)“. Ši norma formuluojama kaip dispozityvi („gali būti“) ir neturi imperatyvioms teisės normoms būdingų požymių. Ieškovė ir trečiasis asmuo buvo sutarę tiek dėl esamų, tiek dėl būsimų reikalavimų finansavimo, dėl to nurodytos teisės normos negalėjo pažeisti. Skundžiamame sprendime sutarties nuostatos prieštaravimą imperatyvioms normoms motyvuodamas vien tik CK 6.905 straipsnio 1 dalies ir 6.910 straipsnio 1 dalies dispozityvių normų nuostatomis (nors šios teisės normos leido šalims laisvai susitarti kitaip negu nustato CK) ir nenurodydamas konkrečios imperatyvios teisės normos, kuriai prieštarautų šalių sudarytos sutarties sąlygos, pirmosios instancijos teismas padarė aiškią materialinės teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.
28.4. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu ex officio (savo iniciatyva) pripažinti negaliojančia vieną iš Faktoringo sutarties sąlygų ieškovė nesutinka ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ir atsakovės ginčą, modifikavo ir teisiniams santykiams tarp ieškovės bei atsakovės pritaikė faktoringo sutartį, sudarytą ne tarp ieškovės ir atsakovės, tačiau tarp ieškovės ir trečiojo asmens, t. y. teismas pažeidė faktoringo sutarties uždarumo principą.
28.5. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas suteikė atsakovei teisę nevykdyti prievolių naujajam kreditoriui, tokiam sprendimui nepateikdamas paaiškinimo ar pagrindimo. Byloje nebuvo ginčo, jog atsakovė naujajam kreditoriui prievolių niekada nevykdė. Šios atsakovės prievolės savaime išnykti taip pat negalėjo (ypač dėl netinkamo vykdymo). Atsakovė savo prievolių tinkamai nevykdė. Ieškovė netinkamų veiksmų atsakovės atžvilgiu neatliko. Jei atsakovė pati rizikavo nevykdyti prievolių tinkamam kreditoriui, neigiamos tokio nevykdymo teisinės pasekmės turėjo tekti vien tik atsakovei, o ne ieškovei, skirtingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas.
28.6. Skaičiuojant nuo 2021 m. balandžio 21 d. buvusios 404 999,38 Eur atsakovės skolos likučio, iš jo atėmus pirmosios instancijos teismo nustatytus 648 593,31 Eur trečiojo asmens mokėjimus už atsakovę, gautas 243 593,93 Eur likutis vis tiek nebuvo pakankamas tuo pačiu laikotarpiu susiformavusiems naujiems atsakovės įsipareigojimams įvykdyti. Įskaičius visas ieškovės įgytas reikalavimo teises ir visus teismo nustatytus trečiojo asmens mokėjimus, atsakovės pagrindinė skola vis tiek liko: –404 999,38 + 648 593,31 Eur –556 844,62 = –313 250,69 Eur. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino, pažeisdamas teismo sprendimo įtikinamumo standartą.
28.7. Pirmosios instancijos teismas bylą pagal atsakovės priešieškinį nutraukė (atsakovė bylą pagal priešieškinį pralaimėjo), tačiau skirstydamas bylinėjimosi išlaidas šią aplinkybę teismas ignoravo ir priteisė atsakovei 100 proc. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Toks išlaidų skirstymas yra neteisingas, rodantis pirmosios instancijos teismo galimą šališkumą atsakovei ne tik aukščiau aptartais skundžiamo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo aspektais, tačiau ir bylinėjimosi išlaidų skirstymo aspektu.
29. Atsakovė AB „Lifosa“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
29.1. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Teismas turėjo teisę aiškintis, ir spręsti, kad faktoringo sutarties 10.6 papunktis prieštarauja imperatyvams įstatymo nuostatoms.
29.2. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad ji neturėjo galimybės pasisakyti dėl faktoringo sutarties 10.6 papunkčio galiojimo, o atsakovė savo pozicijos negrindė faktoringo sutarties 10.6 papunkčio netaikymu. Atsakovė teismo posėdžio metu ne kartą nurodė, kad faktoringo sutarties 10.6 papunktis neturėtų būti taikomas, nes jis yra nesuderinamas su CK nuostatomis, reguliuojančiomis įmokų paskirstymo tvarką (CK 6.54 ir 6.55 straipsniai). Taigi atsakovė aiškiai nurodė, kad ginčo atveju ši nuostata negalėjo būti taikoma. Svarbu ir tai, kad faktoringo sutarties 10.6 papunktis yra nesąžiningas atsakovės atžvilgiu, kadangi atsakovė, nebūdama faktoringo sutarties šalimi, nežinodama apie šios sutarties sudarymą ir negalėdama pareikšti prieštaravimų dėl šios sutarties ir ypač jos 10.6 papunkčio ydingumo bei nesąžiningumo sutarties sudarymo momentu, ieškovės ir trečiojo asmens valia yra paverčiama ieškovės skolininke ir neapibrėžto dydžio tariamų ar potencialių trečiojo asmens pradelstų įsipareigojimų bei netesybų apmokėjimo šaltiniu be atsakovės sutikimo ar valios. Be to, ieškovė pirmosios instancijos teismo proceso metu pati pradėjo remtis šia norma, ėmė aiškinti jos turinį, todėl nepagrįstai teigia, neva dėl normos turinio ar taikymo neturėjo galimybės pasisakyti.
29.3. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismas sprendime nemotyvavo, kokiems imperatyvams prieštarauja faktoringo sutarties 10.6 papunktis. Sprendime aiškiai nurodoma, kad teismo vertinimu, tokia nuostata nesuderinama nei su faktoringo sutarties turiniu, nei su CK 6.905 straipsnio bei 6.910 straipsnio nuostatomis.
29.4. CK 6.905 straipsnio frazė „gali būti“ naudojama ne pačios normos dispozityvumui apibrėžti, o nustatant alternatyvas, kas gali būti faktoringo sutarties dalyku: esamas piniginis reikalavimas arba būsimas piniginis reikalavimas.
29.5. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad sprendime pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarties uždarumo principą ir ginčui tarp atsakovės ir ieškovės pritaikė faktoringo sutartį, sudarytą tarp trečiojo asmens ir ieškovės. Atsakovė nuo pat šio ginčo pradžios, sulaukusi ieškovės kritikos, nurodė, kad faktoringo sutartis buvo dvišalė, sudaryta tarp trečiojo asmens ir ieškovės. Atsakovei nebuvo žinomos faktoringo sutarties sąlygos. Būtent dėl to atsakovė, kilus klausimams dėl prievolių vykdymo, kreipėsi būtent į savo kontrahentą – trečiąjį asmenį.
29.6. Tai, kad sprendime teismas kitaip vertina aplinkybes, kurios atrodo reikšmingos ieškovei ir pasisakoma ne dėl kiekvieno ieškovės argumento, nereiškia, jog sprendimas yra ydingas.
29.7. Teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
31. Kadangi apeliaciniu skundu skundžiamas ne visas teismo sprendimas, o tik jo dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinys, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais patikrina apeliaciniame skunde nurodyta apimtimi.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
32. Byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 12 d. atsakovė AB „Lifosa“ su trečiuoju asmeniu UAB „Muskvila“ sudarė Prekybinę sutartį, kuria trečiasis asmuo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis įsipareigojo parduoti, o atsakovė įsipareigojo įsigyti iš trečiojo asmens prekes – minkštus konteinerius (didmaišius) ir sumokėti už jas sutartą kainą.
33. 2020 m. lapkričio 27 d. trečiasis asmuo UAB „Muskvila“ su ieškove (toliau – apeliante) UAB „Taurus fondas“ sudarė faktoringo sutartį Nr. INVLA2/2020/11/27-04, pagal kurią trečiasis asmuo (klientas) perleido apeliantei (finansuotojui) visas savo reikalavimo teises į pagal Prekybinę sutartį gautinas sumas.
34. 2021 m. birželio 4 d. trečiasis asmuo su apeliante sudarė faktoringo sutartį Nr. INVVA2/2021/06-13, pagal kurią trečiasis asmuo perleido apeliantei reikalavimo teises į atsakovę pagal 2021 m. birželio 4 d. sąskaitą Nr. MS323 (70 981,02 Eur su PVM).
35. 2021 m. liepos 29 d. trečiasis asmuo su apeliante sudarė faktoringo sutartį Nr. 2021/07-30, pagal kurią trečiais asmuo perleido apeliantei reikalavimo teises į atsakovę pagal 2021 m. liepos 27 d. išankstinę sąskaitą Nr. IMS046 (91 476,00 Eur su PVM).
36. 2021 m. balandžio 20 d. trečiasis asmuo išrašė atsakovei 56 410,20 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS042; 2021 m. birželio 4 d. – 70 981,02 Eur sąskaitą Nr. MS323; 2021 m. rugsėjo 13 d. – 60 693,60 Eur sąskaitą Nr. MS369; 2021 m. birželio 21 d. – 60 621 Eur sąskaitą Nr. MS330; 2021 m. birželio 22 d. – 60 621 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS044; 2021 m. liepos 27 d. – 91 476 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS046; 2021 m. rugpjūčio 10 d. – 57 596 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS047; 2021 m. rugsėjo 28 d. – 57 934,80 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS048; 2021 m. rugsėjo 30 d. – 57 934,80 Eur sąskaitą Nr. MS381; 2021 m. spalio 8 d. – 26 136 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS052; 2021 m. spalio 13 d. – 35 828,10 Eur sąskaitą Nr. MS390; 2021 m. spalio 14 d. – 25 047 Eur sąskaitą Nr. MS391; 2021 m. lapkričio 15 d. – 33 604,72 Eur sąskaitą Nr. MS404; 2021 m. gruodžio 29 d. – 55 055 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS056; 2022 m. sausio 10 d. – 63 089,40 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS059; 2022 m. vasario 21 d. – 31 544,70 Eur sąskaitą Nr. MS455; 2022 m. balandžio 8 d. – 60 867,84 Eur sąskaitą Nr. MS482; 2022 m. kovo 3 d. – 35 222,70 Eur sąskaitą Nr. MS460; 2022 m. kovo 10 d. – 67 982,64 Eur sąskaitą Nr. MS467; 2022 m. kovo 17 d. – 16 516,50 Eur sąskaitą Nr. MS471; 2022 m. sausio 20 d. – 99 099 Eur išankstinę sąskaitą Nr. IMS060.
37. 2021 m. balandžio 22 d. sąskaitų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/04/093 trečiasis asmuo perdavė apeliantei finansavimui išankstinę sąskaitą Nr. IMS042 (56 410,20 Eur); 2021 m. birželio 22 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/06/106 – sąskaitą Nr. MS330; 2021 m. birželio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/06/106 – sąskaitą Nr. IMS044; 2021 m. rugpjūčio 12 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/08/057– sąskaitą Nr. IMS047; 2021 m. rugsėjo 29 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/09/130 – sąskaitą Nr. IMS048; 2021 m. spalio 12 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/10/066 – sąskaitą Nr. IMS052; 2021 m. gruodžio 30 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/12/241 – sąskaitą Nr. IMS056; 2022 m. sausio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2022/01/109 – sąskaitą Nr. IMS060; 2022 m. sausio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2022/01/118 – sąskaitą Nr. IMS059.
38. 2021 m. balandžio 22 d., 2021 m. birželio 4 d., 2021 m. birželio 22 d., 2021 m. birželio 28 d., 2021 m. liepos 29 d., 2021 m. rugpjūčio 12 d., 2021 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 12 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2022 m. sausio 21 d. pranešimais apeliantė ir trečiasis asmuo kreipėsi į atsakovę, nurodydami, kad trečiasis asmuo su apeliante sudarė faktoringo sutartį, pagal kurią visi piniginiai reikalavimai pagal Prekybinės sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas yra perleisti apeliantei, dėl to apeliantė tampa atsakovės kreditore ir mokėjimai pagal atitinkamas sąskaitas (Nr. IMS046, MS323, IMS042, MS330, IMS044, IMS047, IMS048, IMS052, IMS056, IMS059, IMS060) turi būti atliekami apeliantei.
39. Atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui iš viso 556 844,62 Eur pagal sąskaitas Nr. MS369 (60 693,60 Eur), MS330 (60 621 Eur), MS390 (35 828,10 Eur), MS391 (25 047 Eur), MS404 (33 604,72 Eur), MS381 (57 934,80 Eur), MS455 (31 544,70 Eur), MS323 (70 981,02 Eur), MS482 (60 867,84 Eur), MS471 (16 516,50 Eur), MS467 (67 982,64 Eur), MS460 (35 222,70 Eur). Taip pat atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui 124 811,50 Eur avansą.
40. Trečiasis asmuo, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad atlieka mokėjimus už atsakovę pagal konkrečias sąskaitas, laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d. atliko mokėjimus į apeliantės sąskaitą. Trečiasis asmuo už atsakovę apeliantei sumokėjo 533 893,31 Eur bei pagal sąskaitą IMS055 sumokėjo 114 700 Eur. Iš viso trečiasis asmuo už atsakovę sumokėjo apeliantei 648 593,31 Eur.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
41. Apeliantės manymu, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas suteikė atsakovei teisę nevykdyti prievolių naujajam kreditoriui (apeliantei), tokiam sprendimui nepateikdamas paaiškinimo ar pagrindimo. Su nurodytu teiginiu nėra pagrindo sutikti.
42. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pasisakydamas dėl atsakovės prievolės apmokėti apeliantei sąskaitas Nr. MS323, MS330, MS369, MS381, MS390, MS391, MS404, MS455, MS460, MS467, MS471, MS482, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė visas jai pateiktas sąskaitas apmokėjo trečiajam asmeniui, o trečiasis asmuo apmokėjo nurodytas sąskaitas apeliantei. Iš nurodytų pirmosios instancijos teismo motyvų darytina išvada, kad teismas nusprendė, jog atsakovės prievolė apmokėti apeliantei nurodytas sąskaitas yra pasibaigusi tinkamu įvykdymu. Taigi pirmosios instancijos teismas pritaikė CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, nustatančią, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma.
43. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
44. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prievolės pasibaigimo tinkamu įvykdymu pagrindą, pasisakyta, kad viena iš prievolės tinkamo įvykdymo sąlygų – prievolės įvykdymas tinkamam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2020).
45. CK 6.44 straipsnio, nustatančio asmenis, kuriems turi būti įvykdyta prievolė, 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens.
46. Vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu.
47. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Reikalavimo perleidimas suprantamas kaip prievolės aktyviosios šalies – kreditoriaus – pakeitimas kitu asmeniu, kai pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2020, 20 punktas). Taigi cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017, 16 punktas).
48. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad faktoringo sutartimi Nr. INVLA2/2020/11/27-04, apeliantė iš trečiojo asmens įgijo reikalavimo teises, kilusias iš Prekybinės sutarties pagrindu atsakovei išrašytų sąskaitų. Pagal faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 specialiosios dalies 2.4 papunktį, reikalavimo teisės į pagal atitinkamas sąskaitas mokėtinas sumas buvo perleistos nuo tokių sąskaitų išrašymo momento.
49. Apeliantei iš trečiojo asmens įgijus reikalavimo teises, kilusias iš Prekybinės sutarties pagrindu atsakovei išrašytų sąskaitų, apeliantė tapo atsakovės kreditore dėl perdavimo–priėmimo aktais (2021 m. balandžio 22 d. sąskaitų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/04/093; 2021 m. birželio 22 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/06/106; 2021 m. birželio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/06/106; 2021 m. rugpjūčio 12 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/08/057; 2021 m. rugsėjo 29 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/09/130; 2021 m. spalio 12 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/10/066; 2021 m. gruodžio 30 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2021/12/241; 2022 m. sausio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2022/01/109; 2022 m. sausio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2022/01/118) perleistas išankstines sąskaitas (Nr. IMS046, IMS047, IMS048, IMS052, IMS056, IMS059, IMS060) atitinkančių mokėjimo sąskaitų (Nr. MS369, MS330, MS390, MS404, MS381, MS455, MS323, MS482, MS471, MS467, MS460, MS391) apmokėjimo.
50. Svarbi taisyklė, sauganti skolininko interesus, įtvirtinta CK 6.109 straipsnio 1 dalyje. Ji nustato pareigą informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimo faktą. Šis reikalavimas nėra savitikslis, CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015; 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 28 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.
51. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2022).
52. Bylos duomenys patvirtina, kad 2021 m. balandžio 22 d., 2021 m. birželio 4 d., 2021 m. birželio 22 d., 2021 m. birželio 28 d., 2021 m. liepos 29 d., 2021 m. rugpjūčio 12 d., 2021 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 12 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2022 m. sausio 21 d. pranešimais apeliantė ir trečiasis asmuo kreipėsi į atsakovę, nurodydami, jog trečiasis asmuo su apeliante sudarė faktoringo sutartį, pagal kurią visi piniginiai reikalavimai pagal Prekybinės sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas yra perleisti apeliantei, dėl to apeliantė tampa atsakovės kreditore ir mokėjimai pagal atitinkamas sąskaitas (Nr. IMS046, MS323, IMS042, MS330, IMS044, IMS047, IMS048, IMS052, IMS056, IMS059, IMS060) turi būti atliekami apeliantei.
53. Nurodyti pranešimai atsakovei išsiųsti elektroniniu paštu atitinkamai 2021 m. balandžio 21 d., 2021 m. birželio 4 d., 2021 m. birželio 22 d., 2021 m. birželio 28 d., 2021 m. liepos 29 d., 2021 m. rugpjūčio 12 d., 2021 m. spalio 12 d., 2022 m. sausio 21 d. (siuntė trečiasis asmuo), 2021 m. spalio 1 d., 2021 m. spalio 18 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2022 m. sausio 21 d. (siuntė apeliantė). Atsakovė nurodytų pranešimų gavimo fakto neginčijo. Pranešimų gavimo faktą patvirtina ir byloje esantys duomenys, kuriuose užfiksuota, kad atitinkamus trečiojo asmens (apeliantės) siųstus elektroninius laiškus atsakovė perskaitė. Nustačius, kad apeliantė tapo atsakovės kreditore pagal aptartais perdavimo–priėmimo aktais perleistas išankstines sąskaitas bei tinkamai apie reikalavimo perleidimą informavo atsakovę, apeliantė turėjo teisę reikalavimo perleidimo faktą panaudoti prieš atsakovę.
54. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad gavusi aptartus pranešimus, atsakovė mokėjimus pagal mokėjimo sąskaitas Nr. MS369, MS330, MS390, MS404, MS381, MS455, MS323, MS482, MS471, MS467, MS460, MS391 atlikdavo ne naujajai kreditorei – apeliantei, tačiau pradiniam kreditoriui – trečiajam asmeniui.
55. Šiame kontekste aktualu tai, kad CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui. Minėtoje teisės normoje nurodyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai.
56. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.50 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, jog prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymas arba šalių sutartis. Toks prievolės įvykdymas negalimas ir tada, kai prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui įvykdžius skolininko prievolę kreditoriui, atsiranda tam tikrų teisinių padarinių. Visų pirma tarp skolininko ir kreditoriaus egzistavusi prievolė pasibaigia, nes vienas iš įstatymo apibrėžtų prievolės pasibaigimo pagrindų yra prievolės įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021).
57. Nagrinėjamu atveju Prekybinėje sutartyje trečiasis asmuo ir atsakovė nebuvo susitarę dėl tokios šios sutarties vykdymo tvarkos, kai pagal suteiktas prekes trečiojo asmens išrašytas sąskaitas turėtų teisę apmokėti tik atsakovė asmeniškai. Nėra ir duomenų, kad Prekybinės sutarties šalis siejo kitokie susitarimai, uždraudę kitiems asmenims įvykdyti iš Prekybinės sutarties kilusias pinigines prievoles už atsakovę ar tokia mokėjimo tvarka turėjo būti taikoma atsižvelgiant į prievolės esmę. Priešingai, atsižvelgiant į prievolės (piniginio pobūdžio prievolė) esmę, toks prievolės įvykdymo tvarkos apribojimas nebuvo reikalingas. Esant nustatytoms aptartoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad kiti asmenys turėjo teisę pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš Prekybinės sutarties kilusias pinigines prievoles už atsakovę įvykdyti naujajai kreditorei – apeliantei.
58. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei buvo pateiktos išankstinės sąskaitos iš viso už 562 417,40 Eur (sąskaitos Nr. IMS042 (56 410,20 Eur), IMS044 (60 621 Eur), IMS046 (91 476 Eur), IMS047 (57 596 Eur), IMS048 (57 934,80 Eur), IMS052 (21 136 Eur), IMS056 (55 055 Eur), IMS060 (99 099 Eur), IMS059 (63 089,40 Eur). Atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui iš viso 556 844,62 Eur (pagal sąskaitas MS369 (60 693,60 Eur), MS330 (60 621 Eur), MS390 (35 828,10 Eur), MS391 (25 047 Eur), MS404 (33 604,72 Eur), MS381 (57 934,80 Eur), MS455 (31 544,70 Eur), MS323 (70 981,02 Eur), MS482 (60 867,84 Eur), MS471 (16 516,50 Eur), MS467 (67 982,64 Eur), MS460 (35 222,70 Eur). Taip pat atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui 124 811,50 Eur avansą.
59. Trečiasis asmuo nuo 2021 m. lapkričio 26 d. atliko mokėjimus į apeliantės sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka už atsakovę pagal konkrečias IMS*** ar MS*** sąskaitas. Trečiasis asmuo apeliantei sumokėjo 533 893,31 Eur bei pagal sąskaitą IMS055 sumokėjo apeliantei 114 700 Eur. Iš viso trečiasis asmuo už atsakovę sumokėjo apeliantei 648 593,31 Eur.
60. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo, sumokėdamas apeliantei 648 593,31 Eur, bei nurodydamas, kad mokėjimus atlieka už atsakovę pagal konkrečiai įvardytas sąskaitas, įvykdė už atsakovę jos prievolę sumokėti apeliantei 562 417,40 Eur pagal mokėjimo sąskaitas Nr. MS369, MS330, MS390, MS404, MS381, MS455, MS323, MS482, MS471, MS467, MS460, MS391 (CK 6.50 straipsnio 1 dalis).
61. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė nuo pat trečiojo asmens mokėjimų už atsakovę pradžios (2021 m. lapkričio 26 d.) iki tokių mokėjimo pabaigos (paskutinis trečiojo asmens mokėjimas už atsakovę atliktas 2022 m. gruodžio 21 d.) neprieštaravo, kad už atsakovę mokėjimus pagal aptartas sąskaitas atliktų trečiasis asmuo, nereiškė dėl to atsakovei pretenzijų, nesikreipė į atsakovę dėl žymaus dydžio skolų (kurios būtų susidarę, jei apeliantė trečiojo asmens mokėjimų, atliktų už atsakovę, nebūtų laikiusi atsakovės mokėjimais) apmokėjimo. Taigi apeliantė sutiko, kad nurodytos sąskaitos pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalies nuostatas būtų apmokamos ne tiesiogiai atsakovės, tačiau už atsakovę mokėtų trečiasis asmuo ir tokius mokėjimus priėmė kaip tinkamai vykdomus atsakovės.
62. Pirmą kartą pretenziją atsakovei dėl aptartų sąskaitų neapmokėjimo apeliantė pareiškė tik 2023 m. balandžio 14 d., t. y. po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 5 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-1797-653/2023 trečiajam asmeniui iškelti bankroto bylą. Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantė trečiojo asmens už atsakovę atliktus mokėjimus pradėjo vertinti ne kaip atsakovės mokėjimus tik tuomet, kai apeliantei paaiškėjo, kad dėl trečiojo asmens bankroto jos galimybės atgauti trečiojo asmens skolas reikšmingai pasunkės arba išnyks. Taigi labiau tikėtina, kad apeliantės sprendimą reikalauti iš atsakovės sąskaitų apmokėjimo lėmė ne tai, jog trečiojo asmens už atsakovę įvykdytą prievolę apeliantė laikė netinkamai įvykdyta, tačiau grėsmė, kad trečiasis asmuo gali bankrutuoti ir dėl to apeliantė gali neatgauti iš trečiojo asmens negrąžintų skolų.
63. Apeliantės manymu, aptarta trečiojo asmens apeliantei sumokėta suma negalėjo būti skirta minėtoms sąskaitoms visa apimtimi apmokėti, kadangi apeliantė, vadovaudamasi faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčiu, turėjo teisę tokias trečiojo asmens sumokėtas sumas (jų dalį) panaudoti trečiojo asmens įsiskolinimams apeliantės atžvilgiu apmokėti.
64. Iš bylos duomenų matyti, kad faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčiu apeliantė su trečiuoju asmeniu susitarė dėl to, kad apeliantė turi teisę iš bet kokių pagal šią sutartį gaunamų lėšų dengti visus savo piniginius reikalavimus trečiojo asmens atžvilgiu, t. y. dengti trečiojo asmens apeliantei mokėtinas sumas (t. y. sumas, kurių mokėjimo terminas suėjo, įskaitant 12.1 papunktyje numatytus atvejus) ir pagal šią sutartį, ir pagal kitas su apeliante sudarytas sutartis, neatsižvelgdama į šių piniginių reikalavimų atsiradimo pagrindą, ir turi teisę visas lėšas, kurias trečiasis privalo sumokėti apeliantei pagal šią sutartį ar pagal bet kokius kitus juridinius faktus, t. y. kitas sutartis, sudarytas su apeliante, įskaityti į avansą, likutį ar į kitas pagal šią sutartį trečiojo asmens mokėtinas sumas, esant poreikiui lėšų valiutą pakeisdama bendrosios dalies 7.4.2 papunktyje nustatyta tvarka. Apeliantė nedelsiant privalo apie tokį įskaitymą informuoti trečiąjį asmenį, nurodant įskaitytas sumas. Tokiu būdu visiškai padengtą atskirą debitorinį mokėjimo reikalavimą apeliantė privalo nedelsiant grąžinti trečiajam asmeniui, bei raštu informuoti atitinkamą debitorių.
65. CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta įmokų, kai yra kelios skolos, paskirstymo tvarka. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.
66. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta byloje, trečiasis asmuo laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d., atlikdamas mokėjimus už atsakovę, atitinkamo mokėjimo nurodymo mokėjimo paskirtyje nurodydavo, kokioms konkrečioms atsakovės mokėtinoms sąskaitoms apmokėti skiriama trečiojo asmens pervesta suma. Nors faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčiu apeliantė su trečiuoju asmeniu susitarė dėl to, kad apeliantė turi teisę iš bet kokių pagal šią sutartį gaunamų lėšų dengti visus savo piniginius reikalavimus trečiojo asmens atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, toks susitarimas negali peržengti tarp trečiojo asmens ir apeliantės atsiradusių teisinių santykių ribų ir nustatyti tvarkos, kaip bus paskirstomos ne tik trečiojo asmens apeliantei mokėtinos pinigų sumos, tačiau ir faktoringo sutarties šalimi nesančios atsakovės (kurios mokėjimai atliekami per trečiąjį asmenį) apeliantei mokėtinos sumos.
67. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.
68. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vienas iš sutarties, kaip prievolių atsiradimo pagrindo, ypatumų yra tai, kad ji sukuria teises ir pareigas tik jos šalims, t. y. asmenims, kurie savo laisva valia pasiekė konsensusą ne dėl bet kokių, o teisiškai saistančių santykių (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), sąveikaudamas su sutarties privalomumo principu (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), ir nors CK pažodžiui neįtvirtintu, bet visuotinai pripažįstamu sutarties uždarumo principu, sutarties šalims sukuria įstatymo galią turinčias teisines pareigas, kurios įprastai susaisto tik sutarties šalis ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2014; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-690/2016; 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-248-381/2022).
69. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, apeliantės nurodytas faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio aiškinimas, pagal kurį apeliantei suteikiama teisė savo nuožiūra panaudoti iš trečiojo asmens gautas sumas bet kokių trečiojo asmens piniginių prievolių vykdymui, nors trečiasis asmuo jas perveda ne savo, tačiau kito asmens prievolėms įvykdyti, ir tai tiesiogiai ir aiškiai (lot. expressis verbis) nurodo, prieštarauja sutarties laisvės bei sutarties uždarumo principams, neribotai išplečia faktoringo sutarties šalimi nesančios atsakovės atsakomybės ribas apeliantės atžvilgiu.
70. Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad apeliantė, gavusi iš trečiojo asmens už atsakovę sumokėtus iš viso 648 593,31 Eur, skirtus mokėjimo sąskaitoms Nr. MS369, MS330, MS390, MS 404, MS381, MS455, MS323, MS482, MS471, MS467, MS460, MS391 apmokėti, turėjo vadovautis trečiojo asmens nurodyta mokėjimo nurodymų paskirtimi bei paskirstyti mokėjimus nurodytoms sąskaitoms apmokėti, tačiau neturėjo teisės šios sumos paskirstyti trečiojo asmens prievolių apeliantės atžvilgiu vykdymui (CK 6.55 straipsnio 1 dalis, CK 6.154 straipsnio 1 dalis, CK 6.156 straipsnio 1 dalis).
71. Kadangi, kaip nustatyta byloje, trečiasis asmuo, vykdydamas už atsakovę prievolę apmokėti nurodytas sąskaitas sumokėjo apeliantei iš viso 648 593,31, t. y. sumą viršijančią aukščiau minėtose sąskaitose nurodytą mokėtiną 562 417,40 Eur sumą, trečiasis asmuo už atsakovę tinkamai įvykdė atsakovės prievolę apmokėti šias sąskaitas. Trečiajam asmeniui įvykdžius už atsakovę prievolę apmokėti mokėjimo sąskaitas Nr. MS369, MS330, MS390, MS404, MS381, MS455, MS323, MS482, MS471, MS467, MS460, MS391, pagal kurias reikalavimo teisę į atsakovę buvo įgijusi apeliantė, ši atsakovės prievolė apeliantės atžvilgiu pasibaigė tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Nurodytų motyvų pagrindu, apeliantės reikalavimas priteisti iš atsakovės 378 100,79 Eur skolą už neapmokėtas mokėjimo sąskaitas Nr. MS369, MS330, MS390, MS 404, MS381, MS455, MS323, MS482, MS471, MS467, MS460, MS391, pripažįstamas nepagrįstu.
72. Toks aptartos situacijos teisinis vertinimas atitinka ir CK 6.44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovė savo prievolę apmokėti nurodytas mokėjimo sąskaitas įvykdė netinkamam kreditoriui (trečiajam asmeniui), tačiau atsakovės sumokėtas sumas pagal mokėjimo sąskaitas trečiasis asmuo (raštu nurodydamas, kad konkretūs mokėjimo skiriami atitinkamoms atsakovės mokėtinoms mokėjimo sąskaitoms apmokėti) pervedė apeliantei, dėl to apeliantė faktiškai gavo visą atsakovės prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens.
73. Vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 3 dalimi, kai prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad pagal CK 6.44 straipsnio 2 dalies bei CK 6.123 straipsnio 1 dalis nuostatas atsakovės prievolė apmokėti aptartas mokėjimo sąskaitas buvo tinkamai įvykdyta, neatsirado ir atsakovės papildoma prievolė mokėti apeliantei delspinigius, atsiradusius dėl tokios pagrindinės prievolės neįvykdymo.
74. Atmestinas ir atsakovės argumentas, kad iš atsakovės apeliantei turi būti priteista ieškinyje nurodyto dydžio skola ir delspinigiai dėl to, kad atsakovė yra skolinga apeliantei pagal kitas neapmokėtas sąskaitas.
75. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjamo ribas apibrėžia ieškinio (priešieškinio) dalykas ir pagrindas bei atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylą būtent bylos šalių nustatytose ginčo ribose.
76. CPK 312 straipsnio įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
77. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
78. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, jog apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017).
79. Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė (kurių netyrė) pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).
80. Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė neteikė argumentų ir įrodymų, susijusių su visomis atsakovės skolomis apeliantei, ieškinio reikalavimą grindė tik faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovė neapmokėjo būtent mokėjimo sąskaitų Nr. MS369, MS330, MS390, MS404, MS381, MS455, MS323, MS482, MS471, MS467, MS460, MS391, o ne bet kokių kitų sąskaitų, dėl to pirmosios instancijos teismas tokių į ginčo ribas nepatenkančių faktinių aplinkybių apie bendrą atsakovės skolą apeliantei pagal visas iki šiol atsakovei išrašytas sąskaitas netyrė. Šių argumentų apeliantei neteikus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismui neturėjus galimybių jų įvertinti, apeliantė jais negali remtis apeliaciniame procese. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl aptartų apeliantės apeliaciniame procese pateiktų naujų argumentų.
81. Nustačius, kad atsakovės prievolė apmokėti aptartas mokėjimo sąskaitas buvo tinkamai įvykdyta, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės reikalavimo dėl 378 100,79 Eur skolos ir 20 269,14 Eur delspinigių priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą.
82. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui išsprendus tarp šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismui nebuvo poreikio vertinti faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 (įskaitant bendrosios dalies 10.6 papunktį) atitikimo teisės aktų reikalavimams ar ex officio spręsti šios sutarties atitinkamų sąlygų (ne)galiojimo klausimo.
83. Nustatyta, kad dėl faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio teisėtumo byloje tarp šalių ginčo nebuvo. Priešieškinyje atsakovė faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio pripažinti negaliojančiu neprašė. Atsakovės atstovė pirmosios instancijos teisme 2023 m. rugpjūčio 11 d. vykusio teismo posėdžio metu bylą nagrinėjančios teisėjos paklausta, ar ji reiškia reikalavimus dėl faktoringo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, aiškiai ir vienareikšmiškai atsakė, kad tokio pobūdžio reikalavimo byloje nereiškia (2023 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00 val. 08 min. 39 sek. iki 00 val. 08 min. 45 sek.).
84. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje padarė išvadą, kad faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio nuostata, leidžianti faktoriui gautus mokėjimus įskaityti kaip mokėjimus pagal kitas sutartis, yra sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ex officio jį pripažino niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
85. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ex officio teismas niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes taiko tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu yra akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas nulemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 36 punktas; 2022 vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-611/2022, 42 punktas).
86. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo pagrindo, šalims to nereikalavus, spręsti faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio (ne)galiojimo klausimo, kadangi negalima daryti išvados, kad pagal byloje esančius duomenis tokios aptartos sutarties sąlygos negaliojimas buvo akivaizdus.
87. Pažymėtina, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti (kurią taikė pirmosios instancijos teismas, pripažindamas aptartą sutarties sąlygą niekine) būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi ir 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
88. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. – aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).
89. Nors pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas poziciją dėl faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio sąlygos pripažinimo negaliojančia ex officio, rėmėsi faktoringo teisinius santykius reglamentuojančiomis CK 6.905 straipsnio 1 dalimi bei CK 6.910 straipsnio 1 dalimi, tačiau neatliko teisinio vertinimo ir nepagrindė, kad šios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio ir joms akivaizdžiai prieštarauja minėta faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 sąlyga.
90. Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio teisėtumo byloje nebuvus tarp šalių ginčo ir atsakovei priešieškinyje (ar teismo posėdžio metu) tokios sąlygos neprašius pripažinti negaliojančia, bei pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime nepagrindus aptartų teisės normų (CK 6.905 straipsnio 1 dalimi bei CK 6.910 straipsnio 1 dalimi) (prieštaravimą kurioms nustatė pirmosios instancijos teismas), imperatyvaus pobūdžio, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio sąlygos pripažinti negaliojančia ex officio, kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms.
91. Nurodytų motyvų pagrindu, apeliantės argumentai, kuriais ginčijama pirmosios instancijos išvada dėl aptartos faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 sąlygos pripažinimo negaliojančia, pripažintini pagrįstais.
92. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje pateikė argumentus dėl faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio sąlygos (ne)teisėtumo ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, rezoliucinėje dalyje teismas nenurodė, kad faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunktyje įtvirtintą sąlygą pripažįsta negaliojančia. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio teisėtumo ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms pašalinami iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies.
93. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų, susidariusių nagrinėjant atsakovės priešieškinį, paskirstymu. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas ignoravo aplinkybę, kad atsakovės priešieškinis nebuvo patenkintas, dėl to nepagrįstai priteisė atsakovei 100 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija tokius apeliantės teiginius vertina kaip nepagrįstus.
94. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
95. Bylinėjimosi išlaidų šalims atlyginimo tvarka, kai teismas byloje nepriima sprendimo, kuriuo byla išnagrinėja iš esmės, reglamentuota CPK 94 straipsnyje. Pagal CK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
96. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylos dalį pagal atsakovės priešieškinį nutraukė, nustatęs, kad priešieškinio reikalavimai (pripažinti, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo prievolę, sąžiningai klydus, kad atsakovės kreditorius yra trečiasis asmuo ir laikyti prievolę pasibaigusia) atsakovei nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių ir vertintini tik kaip atsakovės atsikirtimų į pareikštą ieškinį argumentai.
97. Pažymėtina, kad nors skundžiamu sprendimu bylos dalis pagal atsakovės priešieškinį buvo nutraukta, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo faktines ir teisines bylos aplinkybes, susijusias su tuo, ar atsakovė tinkamai įvykdė savo prievolę apeliantei ir ar jos prievolė apeliantei pasibaigė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo prievolę apeliantei ir jos prievolė apeliantei pasibaigė tinkamu įvykdymu. Taigi atsakovės priešieškinį grindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo pripažintos pagrįstomis. Be to, tokias aplinkybes nustačius, atsakovė iš esmės pasiekė priešieškiniu siekto rezultato – tokių aplinkybių nustatymo ir teisinio įvertinimo, kad atsakovės prievolė apeliantei yra tinkamai įvykdyta.
98. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priešieškinį atsakovė byloje teikė dėl to, jog būtų paneigta apeliantės ieškinyje nurodyta pozicija, jog atsakovės prievolė apmokėti mokėjimo sąskaitas yra neįvykdyta. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl priešieškinio nagrinėjimo teisme, procesine priežastimi buvo būtent apeliantės procesinis veiksmas – ieškinio pareiškimas atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ir pagrindo konstatuoti, kad atsakovė šios bylos procese netinkamai įgyvendino savo procesines teises ir pareigas, t. y. kad jos procesinis elgesys buvo netinkamas.
99. Nustačius, kad atsakovė byloje iš esmės pasiekė priešieškiniu siekto rezultato, bei tai, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl priešieškinio nagrinėjimo teisme, procesine priežastimi buvo apeliantės procesinis veiksmas – ieškinio pareiškimas, ir nėra duomenų, jog atsakovės procesinis elgesys byloje buvo netinkamas, atsakovei iš apeliantės pagrįstai visa apimtimi priteistos bylinėjimosi išlaidos, atsakovės patirtos dėl priešieškinio nagrinėjimo teisme (CPK 94 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
100. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės normas bei pagrįstai nusprendė, jog ieškinys yra nepagrįstas, o apeliantė nepagrindė apeliaciniame skunde nurodytų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti, apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai), pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies šios nutarties 84, 92 punktuose aptarus argumentus dėl faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio teisėtumo ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
101. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
102. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmestas, jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
103. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 4 682,70 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prašė jas priteisti iš apeliantės.
104. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.
105. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 punktas).
106. Apskaičiavus maksimalų aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. II ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 027,30 Eur (2 018,20 Eur x 1,5).
107. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (4 682,70 Eur) viršija rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydį, jos mažinamos iki Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio – 3 027,30 Eur. Nurodytų motyvų pagrindu atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas iš dalies, priteisiant atsakovei iš apeliantės (ieškovės) 3 027,30 Eur bylinėjimosi išlaidas, o likusi prašymo dalis netenkinama.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, kad faktoringo sutarties Nr. INVLA2/2020/11/27-04 bendrosios dalies 10.6 papunkčio nuostata, leidžianti faktoriui gautus mokėjimus įskaityti kaip mokėjimus pagal kitas sutartis, yra sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jis ex officio pripažintinas niekiniu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Taurus fondas“, juridinio asmens kodas 304104519, atsakovei akcinei bendrovei „Lifosa“, juridinio asmens kodas 161110455, 3 027,30 Eur (tris tūkstančius dvidešimt septynis eurus, 30 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė
Aldona Tilindienė