Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-06-17][nuasmeninta nutartis byloje][A-1138-492-2016].docx
Bylos nr.: A-1138-492/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 188721990 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Žala:
Neturtinė žala
Neturtinė žala
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. A-1138-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04725-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau ir – Lukiškių TI-K), 10 000 Lt (2 896 Eur) turtinės žalos ir 30 000 Lt (8 689 Eur) neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. spalio 26 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) perpildytose kamerose. Paaiškino, kad 7 kv. m kamerose buvo laikomas kartu su dar 3 asmenimis, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti ant gultų, nes pajudėti kameroje nebuvo vietos, neretai kildavo konfliktai tarp kartu buvusių asmenų, trūkdavo oro, negalėdavo išsimiegoti. Pažymėjo, jog kamerose nebuvo įrengta tinkama ventiliacija, šildymas, nebuvo stalo, kėdės, kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Pareiškėjo nuomone, visa tai rodo atsakovės veiksmų neteisėtumą, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Jo teigimu, buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Dėl to pareiškėjas jautėsi pažemintas, patyrė fizinius nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, buvo pažeistas jo orumas.

             Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais motyvais. Prašomos priteisti 10 000 Lt (2 896 Eur) turtinės žalos negalėjo pagrįsti.

Atsakovės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo D. P. (M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9–14) nurodė kameras, kuriose pareiškėjas D. P. (M.) buvo laikomas, kamerų plotus, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Pripažino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, neturi teisinio pagrindo jų nepriimti į įstaigą, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis.

Dėl ventiliacijos pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl kamerų remonto paaiškino, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius resursus. Atkreipė dėmesį į tai, kad patys suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai niokoja valstybės turtą, gadina jį.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Lukiškių TI-K sutinka, kad kameros plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių.

Atsakovės atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos – neteisėtų veiksmų, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 23 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250  Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu, nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. spalio 25 d., buvo laikomas Lukiškių TI-K 361 paras, o iš jų 357 paras kalėjo atsakovui neužtikrinant minimalaus 3,6 k. m gyvenamojo kameros ploto. Pareiškėjo kalinimo metu galiojo Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuojanti Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro  2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose  nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1. punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

.

Teismas nustatė, kad iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje nurodytų duomenų matyti, jog pareiškėjas D. P. ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. spalio 29 d.  iki 2013 m. spalio 25 d., Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 361 parą. Iš jų 4 paras pareiškėjui buvo pilnai užtikrintas, o 357 paras neužtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto kameroje jis neturėjo galimybės judėti, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti lovoje. Tai, kad Lukiškių TI-K kamerose yra mažai vietos, jos apstatytos baldais, patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma. 

Teismas sprendė, kad minėtais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta kameros ploto norma, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus jis ar jo atstovas privalėjo veikti.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad ginčo laikotarpiu patikrinus tam tikras Lukiškių TI-K kameras (keliose iš jų buvo laikomas ir pareiškėjas), daugumoje atveju Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, dėl kai kurių kamerų buvo pateiktos rekomendacijos atlikti einamąjį remontą.

Byloje esanti pareiškėjo D. P. asmens sveikatos istorija patvirtina, kad, atvežus į Lukiškių TI-K, pareiškėjui buvo atliktas sveikatos patikrinimas, paimti visi tyrimai, kurio metu jokių didesnių sveikatos sutrikimų nebuvo diagnozuota. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, keletą kartų kreipėsi dėl galvos skausmų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodo neturtinę žalą patyręs ne tik dėl per mažo kameros ploto, bet ir dėl neveikiančios vėdinimo sistemos, baldų trūkumo kamerose. Teismas atsižvelgė į nustatytas faktines aplinkybes ir sprendė, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra tinkamai vėdinamos, natūrali vėdinimo sistema (per langus) atitinka HN 76:2010 reikalavimus, apstatytos inventoriumi, įrengti reikalingi baldai, kurie atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatė ir pareiga atlyginti žalą nekilo. Teismas pažymėjo, jog, įrengus kamerose papildomai kėdžių ar stalų, kalintiems asmenims dar labiau sumažėtų gyvenamosios erdvės ploto. Be to, nesant valstybei paskirto reikiamo finansavimo, nėra galimybės ir kapitaliai rekonstruoti ar remontuoti Lukiškių TI-K pastato.

Pirmos instancijos teismas sprendė, jog pareikšto reikalavimo dėl 30 000 LT (8 689 Eur) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrindimui pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, jie turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais duomenimis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 357 paras buvo kalinamas, neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo kameros ploto, todėl teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl per didelio Lukiškių TI-K kamerose kalinčių asmenų skaičiaus galėjo kilti konfliktai tarp kalinčių asmenų, pareiškėjui galėjo būti sukelti fiziniai nepatogumai, buvo mažai vietos judėti ar mankštintis. Tai patvirtina ir pareiškėjo nusiskundimai gydytojui dėl galvos skausmo, bendro negalavimo. Teismas, įvertinęs įrodymus, teismų praktiką, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo trukmę pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, padarė išvadą, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to konstatavo, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, atsižvelgęs į faktines byloje nustatytas aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, formuojamą teismų praktika analogiškose bylose, pareiškėjo subjektinės teisės – minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto neužtikrinimo pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (357 paras), sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, ir nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 250 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar sveikatos susirgimai nepagydomi, nėra nustatyta.

Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 10 000 Lt (2 896 Eur) turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių patirtą tokio dydžio turtinę žalą, nenurodė, dėl kokių veiksmų ji atsirado, kuo pareiškėjui ji pasireiškė. Pažymėjo, jog pareiškėjas, reikšdamas teismui reikalavimą, turėjo jį ir pagrįsti.

 

III.

 

Pareiškėjas 2015 m. liepos 8 d. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–97), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė, jog jis buvo ilgai kalinamas netinkamomis sąlygomis (iš viso 357 paras), o tai yra ilgas laiko tarpas ir pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Byloje pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, nustatyti  HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai. Pareiškėjas teigia, kad šie pažeidimai paveikė jo sveikatą (pablogėjo rega), jam prasidėjo galvos skausmai, kurie buvo regos sutrikimų pasekmė. Dėl pablogėjusios sveikatos kreipėsi į gydytojus. Šiuo metu pareiškėjas priverstas nešioto akinius. Jis teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, dėl to pablogėjo jo sveikata.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV.

 

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, patirtos atliekant įkalinimo bausmę įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo dydžio.

Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, o dėl turtinės žalos atlyginimo – atmetė.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TIK buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. spalio 25 d., t. y. 361 parą.  Šiuo laikotarpiu 357 paras pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto. Ploto normos vienam asmeniui Higienos norma HN 76:2010 nenustatė, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte. Šių reikalavimų atsakovas nesilaikė ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Kamerų vėdinimas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, todėl šios normos pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas įvertino surinktus įrodymus, teisės aktų reikalavimus, teismų praktiką, pareiškėjo kalinimo trukmę pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, ir padarė išvadą, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala, tačiau pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar sveikatos susirgimai nepagydomi, todėl priteistiną 250 Eur sumą laikė yra adekvačia dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių patirtą turtinę žalą, nenurodė, dėl kokių veiksmų ji atsirado, kuo pareiškėjui ji pasireiškė, todėl reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai netenkino jo skundo visa apimtimi.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą;).

Bylos duomenys (b. l. 9–14) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas 357 paras pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu teisės aktų reikalavimų neatitinkantis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,23 kv. m iki 2,65 kv. m, o didžiąją laiko dalį buvo apie 2–2,5 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-521/2016).

Nors pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigos kamerose buvo netinkamas vėdinimas, pabrėžtina, kad remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 30), o pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginys dėl nepakankamo kameros šildymo yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, o 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo akte (b. l. 42 – 43) HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo pateiktas kamerų inventoriaus apibūdinimas (pareiškėjas teigia, jog kamerose trūko stalo ir kėdės) laikytinas pakankamai detalizuotu, tačiau pažeidimų dėl inventoriaus trūkumo nebuvo nustatyta. Kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas buvo ypač mažas ir įrengus kamerose papildomai kėdžių ar stalų, kalintiems asmenims dar labiau sumažėtų gyvenamosios erdvės plotas.

Administracinėje byloje pateikti duomenys, kurie patvirtina, kad  pareiškėjas kreipėsi  dėl galvos skausmų, bendrų negalavimų, pablogėjo rega, tačiau byloje nėra nustatyta, kad dėl jų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai; pareiškėjas dėl psichologinės pagalbos suteikimo į specialistus taip pat nei žodžiu, nei raštu nesikreipė; įvertinus pareiškėjo gyvenimo būdą iki suėmimo (20 metų vartojo narkotines medžiagas – b. l. 72), nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo patirtos neigiamos neteisėtų veiksmų pasekmės atsirado dėl kalinimo būdo ir išsiskyrė (buvo didesnio masto) iš kitų, nustatomų panašiais atvejais.

Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų HN 76:2010 pažeidimų, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė šias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Atskirai aptariant pareiškėjo skundo dalį, sietiną su jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šią ginčo dalį, be Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų neleistino elgesio su žmogumi kriterijų (kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju nuteistuoju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti atsižvelgiant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad kartu buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir taikydama paminėtus Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme reikšmingus neleistino elgesio su žmogumi kriterijus byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvadą, kad pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu ir netenkinta turtine žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistino konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vadovaudamasi tokio pobūdžio bylose susiklosčiusia teismų praktika, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus išgyvenimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 30 000 Eur, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 250 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pareiškėjas buvo kalinamas ilgą (iš viso 357 paras), įvertinusi nurodyto pažeidimo mastą (ploto trūko nuo 1,25 kv. m iki 3,6 kv. m), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, taip pat aplinkybę, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdama į EŽTT ir LVAT teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai, mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti padidintas 2 800 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 10 000 Lt (2 896 Eur) turtinės žalos atlyginimo pagrįstai buvo atmestinas, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių patirtą turtinę žalą ir jos dydį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti. Padidinti pareiškėjui D. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisiamą neturtinei žalos atlyginimą iki 2 800 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

      Anatolijus Baranovas

 

 

 

 

Dainius Raižys

 

 

 

 

 

Virginija Volskienė

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • A-588-858/2015
  • A-1656-858/2015