Administracinė byla Nr. eA-422-822/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00683-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija 18
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal E. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. P. ir T. E. teisių perėmėjos E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. S.) dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjos I. P. ir T. E. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos:
1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2019 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 1SS-406-(7.5.);
2) panaikinti atsakovo NŽT Varėnos skyriaus (toliau – ir NŽT Varėnos skyrius, Skyrius) 2018 m. gruodžio 3 d. raštą 3SD-7050-(14.3.7.);
3) įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. gruodžio 14 d. skundą ir priimti dėl jo sprendimą pagal teisės aktų reikalavimus;
4) įpareigoti atsakovą nedelsiant tinkamai pagal visus teisės aktų reikalavimus atkurti pretendentėms N. K. (N.) ir T. E. visas joms priklausančias atkurti (pasirinktas būdas: natūra, o kiek bus nustatyta, kad natūra atkurti nėra galimybės, atitinkamai dėl šio(-ių) žemės ploto(-ų) pretendentės N. K. (N.) įpėdinei pareiškėjai I. P. ir pretendentei pareiškėjai T. E. leisti pasirinkti lygiavertį žemės plotą iš laisvos žemės fondo, tuo pačiu įvertinant tai, kad pretendentė N. K. (N.) ir pretendenčių tėvas A. K. buvo tremtiniai) nuosavybės teises į jų ir jų tėvų turėtą turtą, t. y.:
a) N. K. (N.) (pareiškėjos I. P. motinai) į jai po motinos O. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) tenkančią dalį:
1/4 dalį 135,30 ha U. dvaro žemių, kurios po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją;
1/4 dalį 25,03 ha U. dvaro miško, kuris grąžintas savininkei O. K. Lietuvos valstybės 1928 m.;
viso 40,0825 ha.
b) N. K. (N.) (pareiškėjos I. P. motinai) į 1/2 jos tėvui A. K. po motinos O. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) tenkančios dalies (1/4), išskyrus 58,7 ha U. dvaro mišką kvartale Nr. 45:
1/8 dalį 135,30 ha U. dvaro žemių, kurios po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją;
1/8 dalį 25,03 ha U. dvaro miško, kuris grąžintas savininkei O. K. Lietuvos valstybės 1928 m.;
viso 20,041 ha.
2,4458 ha jos tėvui A. K. po motinos O. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) tenkančius iš 58,7 ha U. dvaro miško kvartale Nr. 45, kuris grąžintas savininkei O. K. Lietuvos valstybės 1939 m., dėl kurių šiandien dėl N. K. (N.) vis dar nėra priimta pažyma;
c) T. E. į jai po motinos O. K. mirties ((duomenys neskelbtini) tenkančią dalį:
1/4 dalį 135,30 ha U. dvaro žemių, kurios po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją;
1/4 dalį 25,03 ha U. dvaro miško, kuris grąžintas savininkei O. K. Lietuvos valstybės 1928 m.;
viso 40,0825 ha.
d) T. E. į 1/2 jos tėvui A. K. po motinos O. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) tenkančios dalies (1/4), išskyrus 58,7 ha U. dvaro mišką kvartale Nr. 45:
1/8 dalį 135,30 ha U. dvaro žemių, kurios po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją;
1/8 dalį 25,03 ha U. dvaro miško, kuris grąžintas savininkei O. K. Lietuvos valstybės 1928 m.;
viso 20,041 ha.
2,4458 ha jos tėvui A. K. po motinos O. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) tenkančius iš 58,7 ha U. dvaro miško kvartale Nr. 45, kuris grąžintas savininkei O. K. Lietuvos valstybės 1939 m., dėl kurių šiandien dėl T. E. vis dar nėra priimta pažyma.
2. Skundo argumentai:
3. Pareiškėjos I. P. motina N. K. (N.), mirusi (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pretendentė I), ir jos sesuo pareiškėja T. E. (toliau – ir Pretendentė II) yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į joms ir jų tėvams (I. P. seneliams) O. K. (K.) ir A. K. (K.) iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjų atstovui 2018 m. balandžio 19 d. prašymo pagrindu susipažinus su nuosavybės atkūrimo byloje esamais dokumentais, paaiškėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo padaryta klaidų, todėl su 2018 m. gegužės 29 d. prašymu buvo kreiptasi į NŽT Varėnos skyrių dėl klaidų ištaisymo, tačiau jis 2018 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 3SD-3994-(14.3.104.) klaidas atsisakė ištaisyti, todėl su 2018 m. liepos 19 d. skundu kreiptasi į NŽT direktorių.
4. NŽT 2018 m. spalio 8 d. raštu Nr. 1SS-2034-(7.5.) pareiškėjos buvo informuotos apie tai, kad NŽT direktorius pavedė NŽT Skyriaus vedėjui teisės aktų nustatyta tvarka priimti įsakymą dėl NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 „Dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. spalio 10 d. pažymų Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302“ pripažinimo netekusiu galios, taip pat pavedė T. E., N. N. ir I. S. vardu parengti pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui. Nepaisydamas NŽT direktoriaus pavedimo, Skyrius 2018 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 3SD-6408-(14.3.7.) pateikė naujai parengtas išvadas (jų projektus), kurios buvo parengtos pagal pretendenčių 2010 metais pateiktus prašymus, kurie dėl NŽT Skyriaus klaidų nebuvo įgyvendinti. Per tą laiką nebeliko laisvos žemės, kurios tuomet būtų pageidavusios pretendentės ir nuosavybės teisių atkūrimas nepagrįstai užsitęsė 20 metų.
5. Su 2018 m. lapkričio 19 d. prašymu pareiškėjų vardu buvo kreiptasi į NŽT Varėnos skyrių, prašant kuo skubiau įvykdyti minėtą NŽT pavedimą ir paaiškinti: 1) kodėl išvadose yra nurodyta, jog A. K., N. N. ir T. E. nuosavybės teise valdytas miškas yra priskiriamas valstybės išperkamam miškui bei kada konkrečiai ir kokiu teisiniu pagrindu taip nuspręsta; 2) ar išties nėra jokios galimybės šio miško atkurti natūra ir ar tai realiai buvo patikrinta prieš pat parengiant išvadas (jei taip, tai kada konkrečiai ir kas tai patvirtina); 3) kodėl kiekvienoje iš išvadų nurodoma, jog 19,5667 ha vertė yra tik 10 329 Eur, nors jau vien iš valstybės įmonės Registrų centro išrašo matyti, kad šiandien jų vertė yra žymiai didesnė; 4) kodėl išvadose nurodoma, kad buvęs savininkas A. K. ir N. N. valdė nuosavybės teise tik 29,3500 ha miško bei atitinkamai A. K. ir T. E. valdė tik 29,3500 ha, nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais, t. y. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-312-200/2005 ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006, yra nustatytas žymiai didesnis žemės ir miškų plotas; 5) kodėl išvadose nurodoma Varėnos rajono savivaldybės M. seniūnijos P. kadastro vietovė kaip vietovė, kurioje galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, nors ši vietovė buvo pasirinkta 2010 m. ir per tą laiką daug kas pasikeitė, t. y. nebeliko laisvos žemės. Būtent dėl NŽT Skyriaus padarytų klaidų tuomet to nebuvo galima tinkamai įgyvendinti ir procesas yra užsitęsęs iki pat šios dienos.
6. Į 2018 m. lapkričio 19 d. prašymą buvo gautas NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. atsakymas Nr. 3SD-7050-(14.3.7.), su kuriuo pareiškėjos nesutinka. Su minėtu atsakymu buvo pateikti dokumentai ir įsakymai dėl 2006 m. Pažymų pakeitimo bei naujos 2018 m. pažymos. Minėtuose dokumentuose visiškai nepagrįstai nurodyta, jog neva buvęs savininkas A. K. iš viso valdė tik 14,6750 ha miško, o tai akivaizdžiai prieštarauja minėtiems įsiteisėjusiems teismų sprendimams.
7. 2005 m. teismo nutartyje nurodyta, jog Pretendentės I, t. y. N. K. (N.), tėvai O. ir A. K. buvo kilę iš bajorų ir (duomenys neskelbtini), tuometinėje (duomenys neskelbtini), turėjo U. dvarą bei kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtines, arba 583,38 ha žemės ir miško plotų. Žemės valdymą nuosavybės teise patvirtina Kauno notarinio archyvo Alytaus apskrities 1921 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis įrašas (bylos Nr. 864-1921) bei kiti išlikę archyviniai dokumentai, sutartys, perleidimo aktai. <...>; tėvas A. K., įgaliotas O. K., 1921 m. atidalijo iš dvaro žemės ir miško plotų mažamečiams vaikams: J. K. (broliui), N. K. (pareiškėja) ir T. K. (pareiškėjos seseriai) 80 dešimtinių (87,389 ha) padalindamas į tris sklypus. <...> Šis padalinimas užfiksuotas 1921 m. gegužės 17 d. Kauno notaro B. ir įrašytas aktų pripažinimo knygos skyriuje Alytaus apskrityje. Dalis jos šeimos valdytų U. dvaro žemių dar iki nacionalizacijos buvo: 1) parduota kitiems asmenims apie 62,28 ha žemės ir miško plotų; 2) po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją (135,30 ha); 3) buvo Lietuvos valstybės nusavintos, parceliuojant dvarus (214,47 ha). Iš viso iki 1940 m. nacionalizacijos dvaro žemių, įskaitant ir vaikams atidalintas žemes, buvo likę 147,23 ha. Nurodytą žemės kiekį patvirtina 1939 m. vasario 4 d. Marijampolės apygardos Žemės tvarkytojo padėjėjo A. K. archyvinis protokolas Nr. 21 bei kiti išlikę žemės ir miškų grąžinimo ir pardavimo dokumentai.
8. 2006 m. teismo sprendime yra patvirtintas faktinis žemės valdymas 247,71 ha (112,41 ha liko nuosavybėje, 135,30 ha – okupuotoje Lietuvoje (N. U.) ir kad „šiuo metu okupuotoje Lietuvos dalyje buvusi žemė iki šiol negrąžinta K. šeimai“, kad „Pradėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesą, paaiškėjo, kad atkuriant nuosavybės teises, turi ne visus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises į valdytą žemę, nes ne dėl visų U. dvaro sklypų yra išlikę nuosavybės teisę patvirtinantys duomenys. Nėra pilnai išlikę nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai apie vieno iš miško sklypų – 58,7 ha, esančio (duomenys neskelbtini)valdymą nuosavybės teise, todėl Alytaus apskrities viršininko administracija 2006 m. kovo 8 d. raštu nurodė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – 58,7 ha žemės valdymo nuosavybės teise. D. U. dvaro žemių buvo nusavintos Lietuvos valstybės, parceliuojant dvarus pagal tuo metu vykdytą žemės reformą. Iš archyve išlikusio 1925 m. plano Nr. V ištraukos matyti, kad U. dvare nusavinto miško plotas buvo 298,2 ha. Iš šio ploto 25,02 ha miško jau grąžinta (1928 m.) ir yra prašoma grąžinti sklypą, pažymėtą plane Nr. 45, kurio plotas 58,7 ha miško. Šis sklypas ribojasi su Nemuno upe, U. dvaro žeme ir valstybei priklausančiu mišku.“
9. Nors Alytaus apskrities viršininko administracija neginčijo teismų sprendimais nustatytų aplinkybių, sutiko, kad pareiškėjoms būtų atnaujinti terminai paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę ir pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, tačiau įsakymais dėl 2006 m. pažymų pakeitimo 2006 m. Pažymos buvo pakeistos, nesivadovaujant įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Įsakymais dėl 2006 m. pažymų pakeitimo 2006 m. pažymos pakeistos taip, jog neva N. N., t. y. Pretendentė I, nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 14,6750 ha (t. y. 1/4 58,70 ha miško, kuris buvo nurodytas 2006 m. pažymose) ir todėl 2006 m. neva turėjo nuosavybės teisę tik į 14,6750 ha šio miško, taip pat nuspręsta ir dėl T. E., t. y. dėl Pretendentės II, o tai neatitinka buvusios faktinės situacijos. Be to, neatsižvelgta į tai, kad N. N. tėvas A. K. žuvo per tremtį (duomenys neskelbtini).
10. Pretendentės prašymais buvo išreiškusios valią, kad joms būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų ir jų tėvų turėtą turtą, tačiau jokių duomenų apie tai, kad to būtų pageidavę ir J. K. įpėdiniai, nėra. Pareiškėjoms priklauso atkurti nuosavybės teises po 1/2 jų tėvui tenkančios 58,70 ha miško dalies ir dėl to turėtų būti priimtos pareiškėjoms papildomos pažymos dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įsakymuose dėl 2006 m. pažymų pakeitimo ir 2018 m. pažymose nepagrįstai neatsižvelgta į tai, kad Pretendentė I buvo tremtinė, kaip nurodyta įsiteisėjusioje 2005 m. teismo nutartyje.
11. NŽT Varėnos skyrius nenagrinėjo, kur buvo pareiškėjos I. P. seneliams ir pareiškėjos T. E. tėvams, t. y. O. K. ir A. K., priklausęs dvaras ir kaip Pretendentei I, kaip tremtinei, pageidaujančiai atgauti turtą natūra, atkurti minėtus 3 ha, skirti iki 30 proc. didesnio žemės sklypo plotą, taip pat siūlomą plotą padidinti 100 proc. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 4 straipsnio 8 dalį, nevertino, kad prašymai dėl miško ploto žemės persikėlimo į P. kadastro vietovę buvo pateikti NŽT Varėnos skyriui dar 2010 m., tačiau tuomet dėl skyriaus padarytų klaidų, t. y. dėl 2012 m. priimto nepagrįsto įsakymo, prašymų nebuvo galima tinkamai įgyvendinti, o per tą laiką situacija pasikeitė, nes nebeliko laisvos žemės, kurios būtų pageidavusios pareiškėjos.
12. Nei naujai išduotose 2018 m. pažymose, nei įsakymuose dėl 2006 m. pažymų pakeitimo nebuvo įvertintas visas faktinis Pretendenčių tėvų O. K. ir A. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytas žemių (miškų) plotas, iki šiol pareiškėjos nėra gavusios jokių pažymų dėl 135,30 ha žemės, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kaip nurodyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.
13. Pareiškėjų netenkino NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. atsakymas Nr. 3SD-7050-(14.3.7.), todėl, pasinaudodamos išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, 2018 m. gruodžio 14 d. su skundu kreipėsi į NŽT direktorių. Skundžiamu NŽT 2019 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 1SS-406-(7.5.) nepagrįstai neatsižvelgta į pareiškėjų prašyme nurodytus reikalavimus, jie tinkamai neišnagrinėti, skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus terminus, daugiau nei po 2 mėn., jame neteisingai interpretuotos įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės, pareiškėjoms priklausančios nuosavybės teise atkurti dalys, neatsižvelgta į pareiškėjų valią dėl išreikšto atkūrimo būdo – natūra, nėra pasisakyta apie 58,70 ha miško vertę.
14. Skundžiami raštai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini įpareigojant atsakovą tinkamai išnagrinėti jų 2018 m. gruodžio 14 d. skundą ir atkurti Pretendentėms nuosavybės teises skunde teismui nurodytu būdu.
15. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti arba nutraukti administracinę bylą dėl dalies skundo reikalavimų.
16. Atsiliepimo į skundą argumentai:
17. Pareiškėjos praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. 3SD-7050-(14.3.7.) skundimo, nes NŽT Varėnos skyriaus raštas Nr. 3SD-7050-(14.3.7.), kuriuo pateikti Skyriaus 2018 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3NPAŽ-2 ir Skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 3VĮ-809-(14.3.2.), taip pat Skyriaus 2018 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3NPAŽ-1 ir Skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 3VĮ-810-(14.3.2.), pareiškėjoms išsiųstas 2018 m. gruodžio 3 d., pakartotinai – 2019 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 3SD-2983-(14.3.104.), tačiau jos į teismą kreipėsi praleidę vieno mėnesio nuo jo gavimo terminą, todėl byla dėl šio reikalavimo nutrauktina.
18. Pareiškėjos kreipėsi į Skyrių su prašymu, kuriuo prašė paaiškinti, kodėl negali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra į 58,70 ha, kodėl apskaičiuota tokia maža žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, vertė, bei prašė pripažinti netekusiu galios Skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 ir parengti pažymas T. E., N. N. ir I. S. vardu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 58,70 ha miško. Šioje byloje skundžiamu 2018 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 3SD-7050-14.3.7.) Skyriaus buvo atsakyta į prašyme keliamus klausimus, nurodyta, kad pažymos jau yra parengtos, taip pat pateiktos jų kopijos.
19. Pareiškėjų 2018 m. gruodžio 14 d. skunde buvo keliami klausimai dėl 58,70 ha miško ir 135,30 ha U. dvaro žemių atkūrimo. Skundu pareiškėjos prašė joms atkuriant nuosavybės teises į 58,70 ha leisti sklypus pasirinkti bet kurioje Lietuvos vietoje, ne tik Pilvingių kadastro vietovėje, kurią nurodė prašymuose atkurti nuosavybes teises; atkurti nuosavybės teises į 135 ha miško, taip pat prašė pakeisti išvadas dėl 58,70 ha. NŽT šioje byloje skundžiamu 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. 1SS-406-(7.5.) pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybes teises į 135,30 ha miško, nes Varėnos apylinkės teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl to nebuvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Pareiškėjoms bus atkurtos nuosavybės teisės toje kadastro vietovėje, kurią jos nurodė savo prašyme nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Išvados dėl 58,70 ha miško yra teisingai parengtos, vadovaujantis teismų sprendimais, todėl nėra pagrindo jas keisti.
20. Ginčo dėl 58,70 ha miško byloje nebeliko, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į 58,70 ha miško yra baigtos, dėl to yra priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Bylą nagrinėjant teisme pareiškėjos išreiškė valią tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, sutiko su kadastro vietove, kurioje, atkuriant nuosavybės teises, bus suteikta žemė, sutiko su apskaičiuota žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, verte ir kitomis nuosavybės teisių atkūrimo sąlygomis. Tokie pareiškėjų veiksmai rodo, kad jos atsisakė bet kokių skundo reikalavimų, susijusių su 58,70 ha mišku (dėl apskaičiuotos vertės, suteikiamos žemės vietos ir kt.).
21. Dėl reikalavimo, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha miško, yra galiojantis Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 27 d. sprendimas, kuriuo nustatyta, kad 1923 m. iš buvusios savininkės O. K. L. B. nusipirko 132 ha žemės. Teismo sprendimu buvo nustatytas valdymo faktas, kad L. B. nuosavybės teise valdė 132 ha žemės, nuosavybės teisės atkurtos ir ši žemė nuosavybės teise priklauso jo įpėdiniui. Be to, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1050-547/2020 nustatyta, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendime minimi 132 ha žemės, pirkti iš O. K., yra ta pati žemė, į kurią pareiškėjos prašo atkurti nuosavybės teises šioje administracinėje byloje. Pareiškėjos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 135,30 ha U. dvaro žemių įstatymo nustatytu terminu nepateikė prašymo ir teismo sprendimo dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisių atkūrimui, todėl jų reikalavimas atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha yra nepagrįstas.
22. Dėl reikalavimų atkurti nuosavybės teises į 25,03 ha mišką 1996 m., 2000 m., 2008 m. buvo priimti Alytaus apskrities valdytojo ir NŽT sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurie yra galiojantys, todėl pakartotinai atkurti nuosavybės teises nėra pagrindo. Po buvusios savininkės O. K. mirties likusį 58,70 ha U. dvaro mišką kvartale Nr. 45 po 1/4 dalį paveldėjo 4 įpėdiniai: A. K., N. K. (N.), T. E., J. K. (jo įpėdinė I. S.). Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. spalio 10 d. parengė pažymas Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose nurodyta, kad N. N., T. E. ir I. S. pagal Atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės O. K. nuosavybės teise valdytą mišką – 58,70 ha taip: N. N. – į 19,57 ha, T. E. – į 19,57 ha, I. S. – į 19,56 ha.
23. Taip pat, 58,70 ha U. dvaro miško buvo padalinta trims įpėdiniams, kadangi tėvas A. K. buvo miręs. Tačiau 2018 m. NŽT nagrinėjant pareiškėjų atstovo advokato E. K. skundą, nustatyta, kad pažymose neteisingai nurodytas buvęs savininkas, į kurio žemę atkuriamos nuosavybės teisės, turėjo būti parengtos atskiros pažymos dėl nuosavybės teisių atkūrimo visiems trims įpėdiniams į tėvui A. K. priklausiusią 1/4 dalį 58,70 ha miško (t. y. 14,675 ha), ir atskiros pažymos dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. E., N. N., J. K. (įpėdinei I. S.) į jiems po 1/4 dalį 58,70 ha miško (t. y. visiems po 14,675 ha).
24. Vykdant NŽT direktoriaus 2018 m. spalio 5 d. pavedimą Nr. 1PAV-342-(1.8.E.), pažymos Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 pakeistos NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2018 m. spalio 26 d. įsakymais Nr. 3VĮ-808-(14.3.2.), Nr. 3VĮ-809-(14.3.2.), Nr. 3VĮ-810-(14.3.2.), taip pat parengtos naujos pažymos T. E., N. N., I. S. (J. K. įpėdinei) dėl 1/4 dalies 58,70 ha miško, priklausiusio A. K., kurių pagrindu nuosavybės teisių atkūrimas užbaigtas.
25. Pretendentės savo prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės suteikimo nepateikė prašymo skirti didesnį žemės plotą dėl to, kad N. N. ir A. K. buvo tremtiniai, todėl nebuvo svarstoma dėl didesnio žemės ploto suteikimo. Į nuosavybės bylą pateiktas pažymėjimas dėl N. N. tremties nėra tinkamas dokumentas tremtinio statusui patvirtinti Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies taikymo požiūriu, todėl nebuvo svarstoma dėl didesnio žemės ploto suteikimo. Be to, užbaigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, didesnio žemės ploto suteikimas nebegalimas.
II.
26. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
27. Pirmosios instancijos teismas dėl skundžiamų rašto apskundimo termino pažymėjo, jog pareiškėjos, atstovaujamos advokato, pasinaudodamos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį dėl NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. 3SD-7050-(14.3.7.) apskundimo kreipėsi su 2018 m. gruodžio 14 d. skundu į NŽT, kurį išnagrinėjus buvo priimtas skundžiamas NŽT 2019 m. vasario 27 d. raštas Nr. 1SS-406-(7.5.). NŽT vadovo priimtas sprendimas pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalį skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, t. y. per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie jį dienos. Atsižvelgdamas į tai, jog byloje dėl ginčijamų raštų apskundimo buvo kreiptasi į teismą 2019 m. kovo 27 d., t. y. teismas konstatavo, jog atsakovo argumentai dėl praleisto termino kreiptis į teismą nepagrįsti.
28. Teismas nustatė, jog skundžiamas NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. raštas Nr. 3SD-7050-(14.3.7.) buvo priimtas atsakant į pareiškėjų atstovo pateiktą 2018 m. lapkričio 19 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma pateikti tam tikrą informaciją. Pareiškėjų atstovo 2018 m. lapkričio 19 d. prašyme buvo nurodyta, kad iš NŽT 2018 m. spalio 8 d. rašto Nr. 1SS-2034-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuris buvo priimtas pagal ankstesnį pareiškėjų skundą, tapo žinoma, jog skyriaus vedėjui buvo pavesta: 1) teisės aktų nustatyta tvarka priimti įsakymą dėl NŽT skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 pripažinimo netekusiu galios; 2) T. E., N. N. ir I. S. vardu parengti pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurių pagrindu šioms pilietėms bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę (mišką) teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau, kaip teigiama 2018 m. lapkričio 19 d. prašyme, iki šio prašymo pateikimo dienos minėti dokumentai nepateikti, pareiškėjos jų nėra gavusios, prašoma pateikti minėtą įsakymą (jo kopiją), taip pat pažymas (jų kopijas) bei raštu pateikti atsakymus į išdėstytus klausimus, kartu pateikiant ir tai patvirtinančių dokumentų kopijas.
29. Dėl to teismas darė išvadą, jog iš 2018 m. lapkričio 19 d. prašymo turinio matyti, kad juo iš esmės keliamos pretenzijos dėl ankstesniu NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 3SD-6408-(14.3.7.) „Dėl išvadų“ pateiktos neišsamios informacijos. Taip pat, juo buvo prašoma paaiškinti, kodėl išvadose yra nurodyta, kad A. K., N. N. ir T. E. nuosavybės teisėmis valdytas miškas yra priskiriamas valstybės išperkamam miškui, kokiu teisiniu pagrindu, dėl kokių priežasčių neatkuriamos nuosavybės teisės natūra, kodėl išvadose nurodoma Pilvingių kadastro vietovė, kurioje numatoma atkurti nuosavybės teises, kodėl išvadose nurodoma, kad buvę savininkai valdė nuosavybės teise tik po 29,3500 ha miško, nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais, t. y. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-312-200/2005 ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006, nustatytas žymiai didesnis žemės ir miškų plotas. Pareiškėjų teigimu, dėl NŽT Varėnos skyriaus padarytų klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepagrįstai užsitęsė, per tą laiką nebeliko laisvos žemės, kurios būtų jos pageidavusios. Atsakant į 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškėjų prašymą, buvo priimtas skundžiamas NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. raštas Nr. 3SD-7050-(14.3.7.), iš kurio turinio matyti, jog jo pagrindu pareiškėjoms buvo išsiųsti jų prašomi dokumentai (NŽT Varėnos skyriaus vedėjo priimtų įsakymų, pažymų, vykdant NŽT pavedimą, kopijos). Teismas nustatė, jog net jeigu prašymo pateikimo metu minima informacija nebuvo gauta, byloje nustatyta, jog prašomi dokumentai buvo atsiųsti vėliau ir pareiškėjos (jų atstovas) su jais susipažino. Aplinkybes, jog NŽT Varėnos skyrius suteikė prašomą informaciją, patvirtina pareiškėjų 2018 m. gruodžio 14 d. skundo, adresuoto NŽT vadovui, turinys.
30. Teismas pažymėjo jog skundžiamame NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 3SD-7050-(14.3.7.) pareiškėjoms motyvuotai, nurodant faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, buvo pateiktas išsamus atsakymas į keliamus klausimus dėl prašyme nurodytos valstybės išperkamos žemės statuso, nurodant, jog nuo 1998 m. žemė patenka į U. geomorfologinio draustinio teritoriją ir pareiškėjos 2010 m. balandžio 29 d. Varėnos žemėtvarkos skyriui buvo pateikę prašymus leisti persikelti miško žemę į Pilvingių kadastro vietovę. Tačiau šiame rašte nebuvo pateiktas NŽT Varėnos skyriaus atsakymas į pareiškėjų prašymą dėl buvusiems savininkams (pretendentams) dalių nustatymo neatitikties įsiteisėjusiems teismų sprendimams – Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-312-200/2005 ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006, t. y. dėl kokių priežasčių išvadose nurodoma, kad buvęs savininkas A. K. ir N. N. valdė nuosavybės teise tik 29,3500 ha miško bei atitinkamai A. K. ir T. E. tik 29,3500 ha.
31. Teismo vertinimu, šie klausimai buvo išnagrinėti pateikiant pareiškėjoms motyvuotą, išsamų šioje byloje skundžiamą NŽT 2019 m. vasario 27 d. raštą Nr. 1SS-406-(7.5.) į pareiškėjų 2018 m. gruodžio 14 d. skundą, kurio 3 punktu buvo prašoma įpareigoti NŽT Varėnos skyrių pakeisti įsakymus dėl 2006 m. pažymų pakeitimo, taip pat pakeisti naujas 2018 m. pažymas bei išvadas taip, kad jos atitiktų įsiteisėjusių teismų sprendimų aprašomosiose dalyse išdėstytas faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. 2018 m. gruodžio 14 d. skundu taip pat buvo prašoma įpareigoti NŽT Varėnos skyrių įvertinti ir leisti pareiškėjoms naujai pasirinkti bet kurią jų pageidaujamą Lietuvos vietą, o ne tik Pilvingių kadastro vietovę, persikelti žemę, jeigu paaiškėtų, kad nėra jokios galimybės atkurti natūra ir, teismo vertinimu, buvo keliami iš esmės papildomi reikalavimai, kurie nebuvo nurodyti 2018 m. lapkričio 19 d. prašyme, t. y. įpareigoti NŽT Varėnos skyrių tinkamai įvertinti byloje dėl ginčo nuosavybės teisių atkūrimo esančius dokumentus ir atitinkamai išduoti pažymas dėl 135,30 ha žemės, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, taip pat kitų žemės plotų, kurie nurodyti įsiteisėjusių teismų sprendimų aprašomosiose dalyse, tačiau į kuriuos nuosavybės teisės vis dar nėra atkurtos pagal visus teisės aktų reikalavimus.
32. Išnagrinėjęs pareiškėjų 2018 m. gruodžio 14 d. skundą, byloje skundžiamu 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. 1SS-406-(7.5.) NŽT pateikė atsakymą, kad išvadų projektai parengti įvertinus Varėnos apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. teismo rezoliucinėje dalyje priimtą sprendimą ir jį atitinka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra pagrindo su NŽT skundžiamame 2019 m. vasario 27 d. rašte Nr. lSS-406-(7.5.) išdėstyta pozicija nesutikti, nes ją patvirtina į bylą pateikti nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys ir jų pagrindu priimti nuosavybės teises atkuriančios institucijos sprendimai.
33. Teismas konstatavo, jog iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų nekilnojamąjį turtą buvo pateikti šie prašymai: 1992 m. vasario 27 d. I. S. prašymas grąžinti J. K. vardu turėtą 32,7 ha ploto žemę; 2000 m. rugsėjo 26 d. T. E. prašymas grąžinti jos tėvų A. K. ir O. K. žemę (duomenys neskelbtini); 2005 m. gegužės 15 d. N. N., atstovaujamos I. P., prašymas grąžinti 6,26 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini), paveldėtą iš tėvų O. ir A. K.; 2005 m. liepos 12 d. N. N. vardu įgalioto asmens A. L. prašymas atkurti nuosavybės teises į jos valdytą žemę (mišką) (duomenys neskelbtini) (25,5 ha); 2006 m. rugsėjo 6 d. N. N. ir T. E. (atstovaujamos pagal įgaliojimą I. P.) prašymai grąžinti O. K. įpėdiniams savininkės turėtą 58,70 ha ploto žemę.
34. Prie prašymų nurodytas Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006. Šiuo sprendimu buvo nuspręsta dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai – N. K. (po sant. N.), T. K. (po sant. E.), J. K., A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,7 hektaro žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įgiję paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), kuriai šis sklypas grąžintas Lietuvos valstybės 1939 m.
35. Teismas nustatė, jog dėl teismo sprendimu nustatyto 58,7 ha žemės valdymo juridinio fakto siekiant atkurti nuosavybės teises Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. spalio 10 d. parengė 3 pažymas Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose buvo nurodyta, kad N. N., T. E. ir I. S. (J. K. teisių perėmėja) pagal Atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės O. K. nuosavybės teise valdytą mišką – 58,70 ha tokiomis dalimis: N. N. – į 19,57 ha, T. E. – į 19,57 ha, I. S. – į 19,56 ha.
36. Teismas taip pat nustatė, jog NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 pažymos Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 buvo pripažintos netekusiomis galios, nurodant, jog Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu nėra atnaujinti prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų terminai, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, T. E., N. N. ir I. S. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 būtų ginčytas teisme. Vis dėlto, 2018 m. liepos 19 d. pareiškėjų advokatui E. K. pateikus skundą NŽT dėl minėto įsakymo neteisėtumo, NŽT Varėnos skyrius NŽT direktoriaus 2018 m. spalio 5 d. pavedimu Nr. 1PAV-342-(1.8.E.) buvo įpareigotas NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079 pripažinti netekusiu galios ir parengti pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir jų pagrindu pilietėms atkurti nuosavybės teises į žemę (mišką).
37. Vykdydamas NŽT pavedimą, NŽT Varėnos skyriaus vedėjas 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 3VĮ-781-(14.3.2.) pripažino netekusiu galios 2012 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079. NŽT Varėnos skyriaus 2006 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 buvo pakeistos, priimant 2018 m. spalio 26 d. NŽT Varėnos skyriaus vedėjui įsakymus, pagal kuriuos vietoj 2006 m. pažymose buvusio nurodyto savininko „O. K. įpėdinių“ atitinkamai nurodytos savininkės T. E. ir N. N., vietoj buvusio nurodyto nuosavybės teise valdyto skaičiaus „58,70 ha“ įrašytas skaičius „14,6750 ha“, vietoj žodžių „turi nuosavybės teisę į 19,56 ha“ įrašyta „turi nuosavybės teisę į 14,6750 ha“ (Įsakymai Nr. 3VĮ-810-(14.3.2), Nr. 3VĮ-809-(14.3.2.). Įsakymu Nr. 3VĮ-808-(14.3.2.) pakeista pažyma Nr. 26302, joje vietoj buvusio savininko „O. K. įpėdinių“ savininku nurodytas J. K., vietoj pažymoje buvusio nurodyto nuosavybės teise valdyto skaičiaus „58,70 ha“ įrašytas skaičius „14,6750 ha“, vietoj žodžių „turi nuosavybės teisę į 19,56 ha“ įrašyta „turi nuosavybės teisę į 14,6750 ha“.
38. Teismas konstatavo, jog NŽT Varėnos skyriaus vedėjui priimant 2018 m. spalio 26 d. įsakymus Nr. 3VĮ-810-(14.3.2), Nr. 3VĮ-809-(14.3.2.), Nr. 3VĮ-808-(14.3.2.) buvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo dalių nustatymo klausimas vadovaujantis Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006 į O. K. turtą, kurį paveldėjo jos vaikai (turto nacionalizacijos metu jie buvo turto savininkai). Įsakymai yra įsiteisėję. Teismas nustatė, jog realizuojant nuosavybės teisių atkūrimą į A. K. iki nacionalizacijos valdytą 14,6750 ha miško teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę nustatymo pagrindu, kurį jis, kaip O. K. įpėdinis (jos sutuoktinis), paveldėjo po jos mirties, buvo parengtos naujos pažymos: NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3NPAŽ-1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuria nustatyta, kad T. E. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8917 ha; 2018 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3NPAŽ-2 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuria nustatyta, kad N. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8917 ha; 2018 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3NPAŽ-3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuria nustatyta, kad I. S. (kaip A. K. sūnaus J. K. teisių perėmėja) turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8916 ha.
39. Teismas pažymėjo, jog iš teismo sprendimo matyti, kad buvusios savininkės O. K. (K.) 58,70 ha valdyto miško lygiomis dalimis paveldėjo 4 įpėdiniai, todėl nuosavybės teises atkurianti institucija pagrįstai minėto teismo sprendimo pagrindu nustatė, jog po 1/4 dalį, arba po 14,675 ha, minėto turto atiteko įpėdiniams, t. y. O. K. (K.) vaikams: J. K., N. N., T. E. ir jos sutuoktiniui A. K. Kadangi A. K. miręs, pastarojo dalis lygiomis dalimis priklausė jo įpėdinėms N. N., T. E. ir J. K. teisių perėmėjai I. S. po 1/3 dalį 14,675 ha sklypo, todėl pagrįstai 2018 m. naujai parengtose pažymose Nr. 3NPAŽ-1, Nr. 3NPAŽ-2, Nr. 3NPAŽ-3 buvo nurodytos šios dalys dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms T. E., N. N. ir I. S. Teismas taip pat pažymėjo, jog nors atkuriamos nuosavybės dalys 2018 m. buvo nurodytos atskirais dokumentais, tačiau atkuriamos žemės į buvusios savininkės O. K. (K.) 58,70 ha valdyto miško dalys pareiškėjoms nepasikeitė ir bendras atkuriamos žemės kiekis atitiko nurodytą 2006 metų Pažymose (kiekvienai po 19,56 ha).
40. Apibendrindamas, teismas konstatavo, jog pareiškėjų skundas dėl skundžiamų raštų ir skunduose nurodytų argumentų dėl netinkamo nuosavybės dalių nustatymo yra nepagrįstas. Iš pareiškėjų pageidaujamos atkurti nuosavybės į 58,7 ha miško dalies ir kiekio spręstina, jog jos siekė atkurti nuosavybės teises į jų broliui J. K. tenkančią tėvo A. K. dalį (1/3 dalį 14,675 ha, arba 4,8916 ha). Tačiau į šią dalį nuosavybės teisės NŽT tarnybos 2019 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 3S-1-(14.3.3.) jau yra atkurtos J. K. įpėdinei I. S., kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo pareiškusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. K. žemę, ir ginčo dėl priimto sprendimo byloje nėra.
41. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjos skunduose, kurių pagrindu buvo priimti šioje byloje skundžiami raštai, be kita ko, dėstė argumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tvirtindamos, jog, jeigu paaiškėtų, kad nėra jokios galimybės atkurti ginčo žemę natūra, prašė leisti joms pasirinkti bet kurią jų pageidaujamą Lietuvos vietą, ne tik Pilvingių kadastro vietovę. Vertindamas šiuos argumentas, teismas pastebėjo, jog yloje skundžiamu NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 3SD-7050-(14.3.7.) pareiškėjos buvo informuotos, kad ginčo žemė patenka į U. geomorfologinio draustinio teritoriją ir yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Ši aplinkybė pareiškėjoms buvo žinoma paduodant prašymus nuosavybės teisių byloje, nes jų 2006 m. rugsėjo 6 d. pirminiuose prašymuose nurodyta, kad žemę valdo Druskininkų miškų urėdija. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. sausio 19 d. rašte, adresuotame pareiškėjoms ir jų įgaliotiems asmenims, nurodyta, jog 58,70 ha žemės (miško) sklypas patenka į Druskininkų miškų urėdijos Merkinės girininkijos 155 kvartalą, priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir neprivatizuojamas. Raštu buvo siūloma pasirinkti kompensavimo būdą už valstybės išperkamą žemę. Teismas nustatė, jog 2010 m. balandžio 28 d. pareiškėjų įgalioto asmens I. P. prašyme Merkinės žemėtvarkos tarnybai prašoma suteikti lygiavertį žemės (miško) sklypą Pilvingių kadastrinėje vietovėje. Dėl to akivaizdu, jog pareiškėjos sutiko, kad nuosavybės teisės į 58,70 ha žemę (mišką) būtų atkurtos suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą Pilvingių kadastrinėje vietovėje. Be to, pareiškėjų sutikimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 58,70 ha žemę (mišką) suteikiant lygiavertį žemės sklypą Pilvingių kadastrinėje vietovėje pagrindžia į bylą pateikti dokumentai bylos nagrinėjimo eigoje, iš kurių matyti, jog nuosavybės teisių procedūros į 58,70 ha miško yra baigtos.
42. Teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad NŽT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 3S-42-(14.3.3.) T. E. atkurtos nuosavybės teisės į 19,5667 ha (1/4 dalis 58,70 ha (t. y. 14,675 ha) ir 1/3 dalis 14,675 ha priklausiusi tėvui A. K. (t. y. 4,8917 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). NŽT 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 3S-33-(14.3.3.) N. N. atkurtos nuosavybės teisės taip pat į 19,5667 ha (1/4 dalis 58,70 ha (t. y. 14,675 ha) ir 1/3 dalis 14,675 ha priklausiusi tėvui A. K. (t. y. 4,8917 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Sprendimai buvo priimti pareiškėjoms atstovaujančiai I. P. pasirašius NŽT Varėnos skyriaus 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadas Nr. 3IP-3 ir Nr. 3IP-4, atitinkamai išduotas T. E. ir N. N. dėl 19,5667 ha miško ploto (10 329 Eur vertės) kiekvienai suteikimo Pilvingių kadastro vietovėje, patvirtinant, jog pareiškėjų atstovė sutinka su išvadomis, kuriose nurodyta bendra atkuriamo miško dalis pagal 2018 m. pažymas, ir pageidauja gauti žemės sklypą minėtoje kadastrinėje vietovėje. Teismas taip pat nustatė, jog NŽT 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 3S-33 J. K. įpėdinei I. S. atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais į J. K. tenkančią 58,70 ha miško dalį.
43. Apibendrindamas argumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 58,7 ha žemės (miško) sklypą, teismas konstatavo, jog pareiškėjų skundas dėl skundžiamų raštų panaikinimo ir jame nurodytų aplinkybių nepagrįstas ir bylinėjimasis dėl to yra beprasmis. Suteikus pareiškėjoms lygiaverčius žemės sklypus, išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimą pareiškėjų argumentai dėl nuosavybės teisių nepagrįstumo, siejant tai su nuosavybės teisių atkūrimo dalių netinkamu nustatymu, su apskaičiuotos žemės sklypo vertės ginčijimu, suteikiamos žemės vietos neatitiktimi ir pan., taip pat ir argumentai dėl procedūrinio pobūdžio pažeidimų (dėl pavėluoto, neišsamaus atsakymo į skundus, dėl jų turinio neatitikties tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui ir kt.) yra nebeaktualūs. Teismo vertinimu, procedūrinio pobūdžio pažeidimai nėra esminiai. Be to, bylą nagrinėjant teisme, suteikiant galimybę pareiškėjoms ir jų atstovams duoti paaiškinimus, jie buvo pašalinti, nes iš bylos duomenų matyti, jog nuosavybės teises atkurianti institucija pripažino klaidą dėl ydingo 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 3VĮ (14.3.2.)-1079 priėmimo. Vykdydamas NŽT pavedimą, NŽT Varėnos skyrius 2018 m. minėtą įsakymą pripažino netekusiu galios. Nuosavybės teisių atkūrimo procese iš esmės buvo atkurta faktinė situacija, buvusi iki 2012 metų, tik patikslintos pagal teismo sprendimą buvusių savininkų atkuriamos dalys, nekeičiant pareiškėjoms iki tol nustatyto bendro atkuriamo miško kiekio. Pareiškėjų teisės nuosavybės teisių į buvusių savininkų 58,70 ha valdytą miško dalį realizuotos, priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl kurių ginčo pareiškėjos nekelia.
44. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjos kelia ginčą dėl teisės Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo dėl to, kad buvusi turto savininkė N. N. (I. P. motina) buvo tremtinė. Pareiškėja I. P. teismo posėdžio metu teigė, jog buvęs turto savininkas A. K. (N. N. ir T. E. tėvas) taip pat buvo tremtinys, tačiau atkuriant nuosavybės teises, nebuvo į tai atsižvelgta.
45. Vertindamas šiuos argumentus, teismas pažymėjo, jog tremtiniai patenka į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytų piliečių, turinčių teisę gauti iki 100 proc. didesnį žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, sąrašą ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, turi būti pateikti tinkami dokumentai, patvirtinantys teisę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą – vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo nuostatomis, tokio pobūdžio teisinį statusą pripažįsta ir pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
46. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos tvirtino, kad N. N. kaip tremtinės statusas buvo patvirtintas 2006 m. įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tačiau minėtas teismo sprendimas priimtas žemės valdymo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslu, o ne tremtinio teisinio statuso nustatymo tikslu. Be to, buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų archyvo 1999 m. spalio 16 d. pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl N. N. tremties, tačiau duomenų apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotą dokumentą nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Teismas pažymėjo, jog vis dėlto, netgi laikant, kad į nuosavybės bylą buvo pateikti tinkami dokumentai, prašymas dėl padidinto valstybinio žemės sklypo suteikimo nuosavybės atkūrimo byloje nebuvo pareikštas, todėl šis klausimas pagrįstai nebuvo institucijos sprendžiamas, nes nei viename skunde, kurių pagrindu buvo priimti šioje byloje skundžiami raštai, nebuvo keliamas klausimas dėl didesnio sklypo suteikimo, grindžiant A. K. tremties faktu ir statusu, todėl pareiškėjos nurodyti šio pobūdžio argumentai peržengia ginčo ribas ir nesvarstytini.
47. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjų 2018 m. gruodžio 14 d. prašyme, kurio pagrindu buvo priimtas šioje byloje skundžiamas NŽT 2019 m. vasario 27 d. raštas Nr. 1SS-406-(7.5.), be kita ko, buvo prašoma įpareigoti spręsti nuosavybės teisių atkūrimą į 135,30 ha žemės, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1992 m. pateko į Lenkijos valstybės teritoriją. Šio argumento vertinimui, teismas pažymėjo, svarbūs bendrosios kompetencijos teismų priimti sprendimai. Pareiškėjos Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-1050-547/2020 prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai – N. K. (po santuokos N.), T. K. (po santuokos E.), J. K., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), A. K., miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 135,30 ha žemės, patekusios į U. dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kurią įgijo paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), mirusios (duomenys neskelbtini), šias žemes valdžiusios nuosavybės teise.
48. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. birželio 8 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas nustatė, jog prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių, nes pareiškėjos nepateikė įstatymo nustatytais terminais prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 135,30 ha žemę, nors joms visą laiką buvo žinoma apie jų tėvų (senelių) valdytą 135,30 ha žemę okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Šioje nutartyje teismas nurodė, jog Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 27 d. sprendimu civilinėje byloje buvo nustatyta, kad 1923 m. iš O. K. L. B. nusipirko 132 ha žemės, taip pat šiuo teismo sprendimu nustatytas valdymo faktas, kad L. B. nuosavybės teise valdė 132 ha žemės, nuosavybės teisės atkurtos ir ši žemė nuosavybės teise priklauso jo įpėdiniui. Įsiteisėjusia Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1050-547/2020 nustatyta, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendime minimi 132 ha žemės, pirkti iš O. K., yra būtent ta žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjos atkurti nuosavybės teises. Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutarties teisėtumą patvirtino Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1267-587/2020, nurodydamas, jog nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantės (pareiškėjos) įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir miško plotą, nėra pagrindo spręsti prašymo atnaujinti termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
49. Dėl to pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nurodytose bylose bendrosios kompetencijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamai bylai ir nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes, priešingu atvejų būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatos ir jurisprudencijos tęstinumą. Atsižvelgus į tai, teismo vertinimu, pareiškėjų argumentai dėl NŽT 2019 m. vasario 27 d. rašto neteisėtumo tuo pagrindu, jog nesprendžiamas klausimas dėl 135,30 ha žemės atkūrimo, nepagrįsti.
50. Apibendrindamas sprendime išdėstytus, argumentus pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjų patikslintas skundas dėl NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. 3SD-7050-(14.3.7.) ir Skyriaus 2019 m. vasario 27 d. rašto Nr. 1SS-406-(7.5.) panaikinimo atmestinas ir atmetus skundą, nėra pagrindo patenkinti išvestinio pobūdžio reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. tinkamai išnagrinėti 2018 m. gruodžio 14 d. skundą ir priimti dėl jo sprendimą pagal teisės aktų reikalavimus, atkurti nuosavybės teises prašomu būdu ir nurodytomis dalimis.
III.
51. T. E. (mirė (duomenys neskelbtini)) teisių perėmėja E. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
52. Apeliacinio skundo argumentai:
53. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo I. S. NŽT būtų pateikusi prašymą būti pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą į O. K. ir A. K. priklausiusį turtą. Tik T. E. ir N. N. siekė ir jų valia buvo, kad joms būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą turtą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendime nurodyti 4 O. K. (K.) įpėdiniai, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo nuostatatas, tai, jog asmuo yra įpėdinis, dar nereiškia, jog jis yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pretendentėms turėtų atitekti po 1/2, o ne po 1/3, jų tėvui A. K. tenkančios ginčo 58,70 ha miško dalies bei kitų jo turėtų U. dvaro žemių, į kurias turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, ir turi būti parengtos su tuo susijusios papildomos pažymos.
54. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog dar Alytaus apskrities viršininko administracijos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. sausio 18 d. raštu Nr. 45 informavo T. E., kad visi reikalingi nuosavybės teisėms į žemę atkurti dokumentai yra gauti. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartyje ir 2006 m. gegužės 29 d. sprendime nurodyta, jog pretendenčių tėvai O. ir A. K. buvo kilę iš bajorų ir (duomenys neskelbtini) turėjo U. dvarą bei kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų. Šiuo atveju pretendenčių valia dėl nuosavybės teisių joms tinkamo atkūrimo į visą jų ir jų tėvų iki nacionalizacijos turėtą turtą, t. y. į visą U. dvaro žemę, valdžios institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių tinkamą atkūrimą, yra žinoma apie 20 metų ir teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių institucijos neginčijo.
55. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartimi byla buvo nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu ir teismas nustatė, jog prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių, nes pareiškėjos nepateikė įstatymo nustatytais terminais prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 135,30 ha žemės, nors joms visą laiką buvo žinoma apie jų tėvų (senelių) valdytą 135,30 ha žemę okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Vis dėlto, civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama byla, teismo nebuvo nustatyta jokio juridinę reikšmę turinčio fakto. Be to, Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 27 d. sprendimas, kuriuo rėmėsi Alytaus apylinkės teismas, akivaizdžiai prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams.
56. Byloje tinkamai neįvertinta tai, jog pretendenčių tėvas ir pretendentė N. (K.) N. buvo tremtiniai, nors su tuo susiję duomenys jau prieš daugelį metų. Dokumentai patvirtina, kad būtent O. K. (K.) įpėdiniai – dukra N. K. (po santuokos N.), dukra T. K. (po santuokos E.), sūnus J. K. ir vyras A. K., miręs (duomenys neskelbtini) trėmimo metu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 135,30 ha ginčo Žemės, patekusios į U. dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją. Tremtiniai patenka į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytų piliečių, turinčių teisę gauti iki 100 proc. didesnį žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, sąrašą. Be to, ne tik tremtiniai, bet ir jų vaikai, kaip pretendentės ir I. P. patenka į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytų piliečių, turinčių teisę gauti iki 100 proc. didesnį žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, sąrašą.
57. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
58. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
59. Pareiškėjų argumentas, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui I. S. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 58,70 ha žemės dalį, nes ji nėra pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teisių, yra nepagrįstas. I. S., J. K. duktė, Varėnos rajono žemės skirstymo komisijai 1991 m. gegužės 8 d. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė grąžinti jai jos tėvų buvusią žemę ((duomenys neskelbtini), ir visą ant jos esamą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgus į tai, I. S. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išreiškė valią atkurti nuosavybės teises ir NŽT nekilo abejonių, kad ji išreiškė valią atkurti teises į visą jos tėvų turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nustačius, kad O. K. įpėdiniai iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,70 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įgiję jį paveldėjimo keliu iš O. K. I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią 58,70 ha žemės dalį (1/4 dalį 58,70 ha ir 1/3 dalį A. K. tenkančios 1/4 dalies 58,70 ha).
60. Nesutiktina su pareiškėjų argumentu, kad jos aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į visą U. dvaro žemę, kurią sudaro 534 dešimtinės. Pareiškėjos savo prašymuose išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkretų kiekį žemės (2005 m. gegužės 15 d. prašymu N. N. prašė atkurti nuosavybės teises į 6,26 ha, 2006 m. rugsėjo 6 d. prašymu T. E. – į 58,70 ha. ir t.t.). Varėnos apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje konstatuota, jog teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,70 ha miško, kuris buvo grąžintas Lietuvos valstybės iš nusavinto miško ploto, bet ne į 534 dešimtines ar pan. Taigi, faktas dėl 534 dešimtinių ar 135,30 ha teismo sprendimu nebuvo nustatytas. Viso šiuo metu N. N., T. E. ir I. S. yra atkurtos nuosavybės teisės iš viso į 131,10 ha žemės (N. N. – į 25,8167 ha (6,25 ha + 4,8917 ha + 14,6750 ha); T. E. – į 51,8667 ha (32,30 ha + 4,8917 ha + 14,6750 ha); I. S. – į 53,4166 ha (33,85 ha + 4,8916 ha + 14,6750 ha).
61. Apeliacinio skundo argumentai taip pat susiję su 135,30 ha mišku, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, ir Druskininkų miesto apylinės teismo 1993 m. sausio 27 d. sprendimu. Nesutiktina, jog nurodytame teismo sprendime minimas žemės sklypas yra ne ta pati žemė, į kurią pareiškėjos prašo atkurti nuosavybės teises, tą patvirtina Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartis, kurios teisėtumą patvirtino Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, jog Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendime minimas 132 ha miškas ir 135,30 ha miškas yra tas pats ir tą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės – faktiškai atitinka žemės sklypų planai, sutampa jų plotas bei pavadinimas.
62. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pretendentės jau prieš daugelį metų yra aiškiai išreiškusios savo valią atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies pagrindu ir jog NŽT buvo pateiktas N. N. tremtinės pažymėjimas bei jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad pretendenčių tėvas žuvo trėmimų metu. Pažymėtina, jog nei viena pretendenčių nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnį žemės plotą, todėl toks klausimas nebuvo sprendžiamas. Byloje pateiktas N. N. tremties pažymėjimas nėra tinkamas dokumentas tremtinio statusui Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies taikymo požiūriu patvirtinti, nes tokį teisinį statusą pripažįsta ir pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras. Be to, įsiteisėjęs Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriame nustatyta, jog A. K. žuvo trėmimų metu taip pat nepatvirtina jo tremtinio statuso, nes šis teismo sprendimas priimtas žemės valdymo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ne tremtinio teisinio statuso nustatymo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas ir nuosavybės teisės yra visiškai atkurtos. Prašymas suteikti didesnį plotą po nuosavybės teisių atkūrimo reikštų papildomos žemės suteikimą, o tokios galimybės pagal Atkūrimo įstatymą nenumatyta, nes pagal įstatymą tremtiniams su atkuriamu plotu gali būti suteikiamas padidintas, ne papildomas žemės sklypo plotas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
63. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų skundas dėl atsakovo NŽT 2019 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 1SS-406-(7.5.), NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. rašto 3SD-7050-(14.3.7.) ir įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su pareiškėjų 2018 m. gruodžio 14 d. skundo išnagrinėjimu ir nuosavybės teisių atkūrimu, pagrįstumas ir teisėtumas.
64. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą dėl skundžiamų aktų ir įpareigojimo atlikti veiksmus, konstatuodamas, jog dalys į 58,70 ha žemę (mišką) nustatytos tinkamai ir nuosavybės teisių atkūrimas dėl to yra baigtas, taip pat, tinkamai nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, byloje nepateikti tremties faktą paliudijantys Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymėjimai, dėl to nėra pagrindo vertinti pareiškėjų teisių į padidintą žemės sklypą, be to, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjoms yra baigtas, o dėl 135,30 ha žemės yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nustatyta, jog ši žemė buvo parduota iki nacionalizacijos. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, nurodoma, jog pretendentėms turėtų atitekti po 1/2, o ne po 1/3 jų tėvui tenkančios ginčo 58,70 ha miško dalies ir kitų turėtų dvaro žemių, teismas netinkamai vertino argumentus dėl 135,30 ha žemės (miško) ir tremtinio statuso.
65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi ir šiuo atveju nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.
66. Visų pirma, susipažinus su apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tikslinga pastebėti tai, jog vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.
67. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
68. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.
69. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.
70. Dėl aukščiau išdėstyto teisės aiškinimo žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-341-415/2022, 16 p.
71. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė tai, jog pretendentėms (N. N. ir T. E.) turėtų atitekti po 1/2, ne 1/3 jų tėvui A. K. tenkančios 58,70 ha žemės (miško) dalies, nes trečiasis suinteresuotas asmuo I. S. nėra pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į O. K. ir A. K. priklausiusį turtą.
72. Vertinant šį argumentą, pirmiausia atsižvelgtina į įsiteisėjusį Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006, kuriuo buvo nuspręsta dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai – N. K. (po sant. N.), T. K. (po sant. E.), J. K., A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,7 hektaro žemės (miško) sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įgiję jį paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), kuriai šis sklypas grąžintas Lietuvos valstybės 1939 m.
73. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo sprendime nurodyti 4 O. K. (K.) įpėdiniai (3 jos vaikai, t. y. N. K. (po santuokos N.), T. K. (po santuokos E.), J. K. ir jos sutuoktinis A. K.), t. y. 1/4 kiekvienam įpėdiniui 58,70 ha žemės (miško) dalies.
74. Nustatyta, jog Skyriaus vedėjas 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 3VĮ-781-(14.3.2.) pripažino netekusiu galios 2012 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1079, kuriuo padarytos teismo sprendimo ir faktų vertinimo klaidos, 2006 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 26304, Nr. 26303, Nr. 26302 buvo pakeistos, Skyriaus vedėjui priimant 2018 m. spalio 26 d. įsakymus, pagal kuriuos vietoj 2006 m. pažymose buvusio nurodyto savininko „O. K. įpėdinių“ atitinkamai nurodytos savininkės T. E. ir N. N., vietoj buvusio nurodyto nuosavybės teise valdyto skaičiaus „58,70 ha“ įrašytas skaičius „14,6750 ha“, vietoj žodžių „turi nuosavybės teisę į 19,56 ha“ įrašyta „turi nuosavybės teisę į 14,6750 ha“ (Įsakymai Nr. 3VĮ-810-(14.3.2), Nr. 3VĮ-809-(14.3.2.). Įsakymu Nr. 3VĮ-808-(14.3.2.) pakeista pažyma Nr. 26302, joje vietoj buvusio savininko „O. K. įpėdinių“ savininku nurodytas J. K., vietoj pažymoje buvusio nurodyto nuosavybės teise valdyto skaičiaus „58,70 ha“ įrašytas skaičius „14,6750 ha“, vietoj žodžių „turi nuosavybės teisę į 19,56 ha“ įrašyta „turi nuosavybės teisę į 14,6750 ha“.
75. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, NŽT Varėnos skyriaus vedėjui priimant 2018 m. spalio 26 d. įsakymus Nr. 3VĮ-810-(14.3.2), Nr. 3VĮ-809-(14.3.2.), Nr. 3VĮ-808-(14.3.2.) buvo pagrįstai ir teisėtai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo dalių nustatymo klausimas vadovaujantis Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-401-200/2006 į O. K. turtą.
76. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nes Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu nustačius juridinį faktą, jog 4 O. K. įpėdiniai iki nacionalizacijos valdė 58,70 ha žemės (miško) sklypą, šio sklypo 1/4 dalis sudaro būtent 14,6750 ha. Be to, kadangi vienas O. K. įpėdinių, A. K., miręs, jo dalis lygiomis dalimis po 1/3 priklauso jo įpėdinėms N. N., T. E. ir J. K. teisių perėmėjai I. S., t. y. 1/3 A. K. 14,6750 ha dalies sudaro 4,8916 ha. Atsižvelgus į tai, N. N., T. E. ir I. S., J. K. teisių parėmėjai, priklauso po 1/4 O. K. 58,70 ha žemės (miško) sklypo (t. y. po 14,6750 ha) ir 1/3 A. K. 14,6750 ha dalies (t. y. po 4,8916 ha), t. y. kiekvienai viso po 19,56 ha.
77. Nustatyta, jog realizuojant nuosavybės teisių atkūrimą į A. K. iki nacionalizacijos valdytą 14,6750 ha žemės (miško) sklypo plotą, teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę nustatymo pagrindu, kurį jis, kaip O. K. įpėdinis (jos sutuoktinis), paveldėjo po jos mirties, parengtos Skyriaus 2018 m. spalio 26 d pažymos – Nr. 3NPAŽ-1, kuria nustatyta, kad T. E. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8917 ha; Nr. 3NPAŽ-2, kuria nustatyta, kad N. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8917 ha; Nr. 3NPAŽ-3, kuria nustatyta, kad I. S., kaip A. K. sūnaus J. K. teisių perėmėja, turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. nuosavybės teise valdyto miško dalį – 4,8916 ha.
78. Taip pat, byloje nustatyta, tą patvirtino ir NŽT, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, I. S., J. K. duktė, buvo pateikusi pareiškimą, kuriuo prašė grąžinti jai jos tėvų buvusią žemę (duomenys neskelbtini) ir visą ant jos esamą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Dėl to sutiktina, jog I. S. išreiškė valią atkurti teises į visą turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nustačius, kad O. K. įpėdiniai iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 58,70 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įgiję jį paveldėjimo keliu iš O. K. Atsižvelgus į tai, I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią 58,70 ha žemės dalį (1/4 dalį 58,70 ha ir 1/3 dalį A. K. tenkančios 1/4 dalies 58,70 ha).
79. Įvertinus tai, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų argumentai, analogiškai dėstomi ir apeliaciniame skunde, dėl netinkamo nuosavybės dalių nustatymo, yra nepagrįsti. Kaip teisingai pažymėta teismo, iš pareiškėjų pageidaujamos atkurti nuosavybės į 58,70 ha miško dalies ir galima spręsti, kad besikreipdamos į atsakovą ir teismą, pareiškėjos iš esmės siekė atkurti nuosavybės teises į jų broliui J. K. tenkančią tėvo A. K. dalį (1/3 dalį 14,675 ha, arba 4,8916 ha). Tačiau į šią dalį nuosavybės teisės NŽT 2019 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 3S-1-(14.3.3.) atkurtos J. K. įpėdinei I. S., kuri teisės aktų nustatyta tvarka, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo pareiškusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. K. žemę. Dėl šio NŽT sprendimo ginčo nagrinėjamoje byloje nėra.
80. Atsižvelgus į tai, apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjoms turėjo būti atkuriama 1/2, ne 1/3 A. K. 58,70 ha žemės (miško) dalies, atmetami, akcentuojant, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo atkurta faktinė situacija, pagal teismo sprendimą patikslintos atkuriamos dalys, nekeičiant pareiškėjoms iki tol nustatyto bendro atkuriamo miško kiekio, todėl nuosavybės teisių atkūrimas į 58,70 ha valdytą miško dalį realizuotas pagrįstai ir teisėtai.
81. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tai, jog Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendime nurodyta, jog pretendenčių tėvai O. ir A. K. turėjo U. dvarą bei kaip dvaro savininkai valdė 534 dešimtinių arba 583,38 ha žemės ir miško plotų. Pretendenčių valia yra atkurti nuosavybės teises į visą šį plotą, tačiau jos nėra gavusios pažymų dėl 135,30 ha žemės sklypo, kuris po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kaip nurodyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.
82. Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas tik dėl 58,70 žemės (miško) sklypo, todėl tik teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytas valdymo faktas dėl 58,70 turi juridinę reikšmę ir yra šiame kontekste vertintinas. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl aprašomojoje sprendimo dalyje tariamai nustatytų faktų yra nepagrįsti, nes aprašomojoje dalyje Varėnos rajono apylinkės teismas išdėstė byloje nustatytas, t. y. šalių išdėstytas aplinkybes (žr. sprendimo 2 p.: „pareiškėja nurodo“), tačiau nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto dėl 583,38 ha ar kt. žemės ir miško sklypų valdymo.
83. Be to, šią administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, remiantis pareiškėjų 2020 m. sausio 20 d. prašymu, bylos nagrinėjimas teismo buvo sustabdytas iki Alytaus apylinkės teismas priims sprendimą civilinėje byloje dėl 135,30 ha žemės sklypo juridinio fakto nustatymo. Nustatyta, jog Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-1050-547/2020 pareiškėjos prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. K. (K.) įpėdiniai – N. K. (po santuokos N.), T. K. (po santuokos E.), J. K., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), A. K., (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 135,30 ha žemės, patekusios į U. dvaro teritoriją, kuri po Lenkijos okupacijos dalies Lietuvos teritorijos 1922 m., nustačius administracinės demarkacijos liniją, pateko į Lenkijos valstybės teritoriją, kurią įgijo paveldėjimo keliu iš O. K. (K.), mirusios (duomenys neskelbtini), šias žemes valdžiusios nuosavybės teise.
84. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. birželio 8 d. nutartimi byla buvo nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas nustatė, jog prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių, nes pareiškėjos nepateikė įstatymo nustatytais terminais prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 135,30 ha žemės, nors joms visą laiką buvo žinoma apie jų tėvų (senelių) valdytą 135,30 ha žemę okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Nutartyje teismas nurodė, jog Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 27 d. sprendimu civilinėje byloje buvo nustatyta, kad 1923 m. iš O. K. L. B. nusipirko 132 ha žemės, taip pat, šiuo teismo sprendimu nustatytas valdymo faktas, kad L. B. nuosavybės teise valdė 132 ha žemės, nuosavybės teisės atkurtos ir ši žemė nuosavybės teise priklauso jo įpėdiniui.
85. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įsiteisėjusia Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų nutartimi nustatyta, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendime minimi 132 ha žemės, pirkti iš O. K., yra būtent ta žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjos atkurti nuosavybės teises. Be to, teismas konstatavo, jog „pareiškėjų pozicija, kad O. K. įpėdiniai realiais faktiniais veiksmais valdė ir už demarkacinės linijos esančią N. U. palivarko žemę 135,30 ha yra neįrodyta, nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis“. Šios nutarties teisėtumą patvirtino Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1267-587/2020, nurodydamas, jog nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantės (pareiškėjos) įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į 135,30 ha žemės ir miško plotą, nėra pagrindo spręsti prašymo atnaujinti termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
86. Dėl to Kauno apygardos teismui 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atmetus pareiškėjų atskirąjį skundą, sprendimas įsiteisėjo, o kaip nurodyta šioje nutartyje, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.). Taigi, susipažinus su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, darytina išvada, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde iš esmės yra ginčijami įsiteisėjęs Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. birželio 8 d. nutartis ir įsiteisėjęs Druskininkų miesto apylinkės teismo 1993 m. sausio 27 d. sprendimas, tačiau atsižvelgus į res judicata taisyklę, su tuo susiję argumentai yra atmetami, nes pareiškėjos teisės ginčyti įsiteisėjusių teismų sprendimų neturi teisės. Įvertinusi tai, jog teismo sprendimais juridinę reikšmę turintis faktas dėl 135,30 ha žemės sklypo ploto nebuvo nustatytas, teisėjų kolegija atmeta su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus.
87. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad pareiškėjos turi teisę į padidintą žemės sklypo plotą pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, nes N. N. (pareiškėjos I. P. motina) ir A. K. buvo tremtiniai, dėl to nuosavybės teisių atkūrimo procese į tai nebuvo tinkamai atsižvelgta.
88. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog prie vienkiemių ir 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo dalyvių karių savanorių tėviškių sunaikintų sodybų, esančių gyventojų asmeniniam ūkiui, tarnybinių dalų ir valstiečių ūkiui skirtoje teritorijoje, šių vienkiemių ir sunaikintų sodybų savininkams pageidaujant, grąžinama natūra ne mažiau kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų, o likusi žemės sklypo dalis yra valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Kai Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypas, kurį savininkas nori atgauti natūra, išskyrus šioje dalyje pirmiau išvardytus atvejus, yra skirtas ir naudojamas gyventojų asmeniniam ūkiui arba valstiečių ūkiui, už jį savininkui, norinčiam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė natūra, ar asmeniui, šiuo metu naudojančiam ar įgijusiam nuosavybėn iš valstybės šį žemės sklypą, skiriamas iki 30 procentų didesnio žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo žemės, esančios teritorijoje, kurią apima vietinis žemės reformos žemėtvarkos projektas. Jeigu piliečiai, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos į tose teritorijose esančią žemę, yra 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), NŽT vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu jiems siūlomas žemės sklypo plotas iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo padidinamas iki 100 procentų. Jeigu apskrities teritorijoje laisvos žemės fonde nėra pakankamo žemės ploto, šių asmenų pageidavimu toks žemės sklypas suformuojamas kitos pageidaujamos apskrities teritorijoje.
89. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.3 punktą, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais piliečiams gali būti skiriamas didesnis žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo. Piliečiai prašymus skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo NŽT teritoriniams padaliniams pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia kartu su prašymu suteikti lygiavertį žemės sklypą. Sprendimą dėl prašymo skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima iki įsakymo, kuriuo nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios data, priėmimo.
90. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog turi būti pateikti tinkami dokumentai, patvirtinantys teisę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypą, pažymėta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo nuostatomis, tokio pobūdžio teisinį statusą pripažįsta ir pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. (žr. 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-569-525/2018)
91. Byloje nustatyta, jog atitinkamų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pažymėjimų, patvirtinančių N. N. ir A. K. tremtinių teisinį statusą ir, atitinkamai, teisę pretenduoti į padidintą žemės sklypą, nepateikta. Be to, prašymas dėl padidinto valstybinio žemės sklypo suteikimo nuosavybės atkūrimo byloje nebuvo pareikštas, todėl NŽT šio klausimo nesprendė, dėl to pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas ir nuosavybės teisės yra atkurtos, o prašymas suteikti padidintą plotą (šio prašymo nepareiškus anksčiau ir jo nenagrinėjus) iš esmės reikštų papildomos žemės suteikimą, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas tokios galimybės nėra, nes jame įtvirtinta teisė suteikti padidintą, ne papildomą žemės sklypą nuosavybės teises atkūrus.
92. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta asmens teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tokį prašymą ir kitus tam būtinus dokumentus iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos turi pateikti asmuo, kuris pageidauja gauti padidintą valstybinį žemės sklypą (žr. 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-569-525/2022 33 p. ir jame nurodomą praktiką).
93. Atsižvelgus į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į padidintą žemės sklypo plotą pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį yra atmetami ir sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, patvirtinančia NŽT argumentus, jog kadangi pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareiškėjoms metu egzistavusius ir atsakovei pateiktus dokumentus joms buvo suteikti lygiaverčiai žemės sklypai, priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjoms yra baigtas ir joms visiškai atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą žemę.
94. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjų dėstyti argumentai nepripažįstami pagrįstais ir sudarančiais pagrindą naikinti ar keisti skundžiamus NŽT 2019 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 1SS-406-(7.5.) ir NŽT Varėnos skyriaus 2018 m. gruodžio 3 d. raštą 3SD-7050-(14.3.7.), taip pat, įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų nurodytus veiksmus. Įvertinus nutartyje išdėstytus argumentus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pateikė jų teisinį vertinimą.
95. Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria :
E. E. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė