Civilinė byla Nr. 3K-3-587-687/2015

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00472-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.1.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. T. ir R. T. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. T. ir R. T. prašymą panaikinti vykdomąjį raštą civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos prokuratūros ieškinį ginant viešąjį interesą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Molėtų rajono savivaldybės administracijai, D. T. ir R. T. , trečiajam asmeniui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį; suinteresuotas asmuo – antstolė A. M. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių asmenį, galintį būti išieškotoju pagal CPK 633, 638 straipsnius, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai prašė panaikinti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-25-335/2012. Nurodė, kad Molėtų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-25-335/2012 2012 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-636-280/2012 priėmė naują sprendimą, kuriuo pripažino negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. protokolą Nr. P2-34-2, kuriuo suderintas 2005 metais UAB „Romas ir Virgis“ parengtas projektas bei rekomenduota išduoti statybos leidimą statyti statinį (duomenys neskelbtini); Molėtų rajono savivaldybės D. T. 2005 m. gruodžio 5 d. išduotą statybos leidimą Nr. P5-119; įpareigojo statytoją D. T. atsakovų – D. T. , R. T. , Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento – lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitus inžinerinius kiemo pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013, paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius kreipėsi į antstolę N. V. su prašymu priimti vykdyti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-25-335/2012. Antstolė priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, tačiau 2014 m. kovo 31 d. Molėtų rajono apylinkės teismas patvirtino antstolės nusišalinimo nuo bylos vykdymo pagrįstumą, todėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2014 m. gegužės 12 d. pateikė vykdomąjį raštą vykdyti antstolei A. M. , ši, nenustačiusi kliūčių, kurios būtų trukdžiusios priimti vykdyti vykdomąjį raštą, 2014 m. birželio 23 d. pateikė skolininkui D. T. raginimą sprendimą įvykdyti geruoju. Kaip išieškotojas civilinėje byloje nurodytas Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, kaip skolininkas – D. T. . Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl vykdomojo rašto Nr. 2-25-335/2012 panaikinimo, nurodydamas, kad išduotas vykdomasis raštas neatitinka Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo turinio, todėl naikintinas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi pareiškėjų skundą tenkino, panaikino 2013 m. lapkričio 4 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-786-732/2014. Teismas nustatė, kad civilinėje byloje dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį ieškovė buvo Vilniaus apygardos prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, ir į teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo ji nesikreipė. Prašymą išduoti vykdomąjį dokumentą pateikė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, jis nurodė, jog D. T. neįvykdė sprendimo, tačiau toks prašymas, teismo teigimu, neatitiko Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies pažodinio teksto, nes teismas įpareigojo D. T. visų atsakovų lėšomis nugriauti sprendime nurodytus pastatus; sprendime nenurodyta, kad, atsakovui savanoriškai nenugriovus pastatų, Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius įpareigotinas priverstinai įvykdyti teismo sprendimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 4 d. vykdomajame rašte nurodyta, jog išieškotojas yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, tačiau tai neatitiko Sprendimų vykdymo instrukcijos 36 punkto, pagal kurį vykdomajame rašte kaip išieškotoja turėjo būti nurodyta valstybė, kuriai atstovauja institucija, o ne pati institucija. Be to, pati institucija negalėjo reikalauti išduoti vykdomojo rašto, kad galėtų pati vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Dėl šių pagrindų teismas sprendė, kad ginčo vykdomasis raštas negalėjo būti išduotas. Išdavus naują vykdomąjį raštą išieškotojai – valstybei, kuriai atstovauja institucija, pati institucija su antstolio surašytu sprendimo neįvykdymo aktu galėtų kreiptis į sprendimą priėmusį teismą (Panevėžio apygardos teismą) dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo.

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atskirąjį skundą, 2015 m. sausio 29 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir civilinę bylą pagal pareiškėjų D. T. ir R. T. pareiškimą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. išduoto vykdomojo rašto civilinėje byloje Nr. 2-25-335/2012 panaikinimo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius į Molėtų rajono apylinkės teismą kreipėsi, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą, nes įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas neįvykdytas, tačiau įstatyme nenustatyta galimybė ginčyti vykdomuosius raštus, vykdomus įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo pagrindu. Duomenų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra įvykdytas arba panaikintas, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjų D. T. ir R. T. pareiškimą, privalėjo atsisakyti jį priimti ir grąžinti jį padavusiems asmenims (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl asmens, turinčio teisę gauti vykdomąjį raštą. Nors civilinėje byloje dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį ieškovė buvo Vilniaus apygardos prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, tačiau ji į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo nesikreipė; Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. vykdomąjį raštą išdavė trečiajam asmeniui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, o kaip skolininką nurodė tik vieną iš atsakovų, nors Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu statytojas D. T. įpareigotas visų atsakovų lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą bei kitus inžinerinius statinius. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Jeigu teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, keičia bylos šalį, tam turi būti arba įstatymo pagrindas, arba tokia galimybė nurodyta teismo sprendime. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 straipsnis, kuriame nurodyta, kad, vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir statybos, kuri nėra savavališka ir nėra vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet neatitinka statinio projekto sprendinių ar pažeidžia teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo, valstybei atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d., teismui 2013 m. lapkričio 4 d. išduodant vykdomąjį raštą nebuvo įstatymo pagrindo jį išduoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Dar daugiau, teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. IR-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (2011 m. lapkričio 14 d. teisės akto redakcija) 36 punktas, pagal kurį, vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimo, valstybei atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, gali būti taikomas tik esant teisėtam vykdomojo rašto išdavimui, kai teismo sprendime nurodoma, jog Inspekcija turi teisę įvykdyti teismo sprendimą. Taigi nagrinėjamoje byloje nebuvo jokio įstatymo pagrindo išduoti vykdomąjį raštą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Tokio pagrindo nebuvo ir pagal teismo sprendimą, nes kai teismo sprendime nenurodyta išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininką, kai šis jų neįvykdo, antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, o šis išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles, priima nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė A. M. v. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-520/2013). Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. rezoliucija išdavė vykdomąjį raštą, tačiau tokia teisė nenustatyta CPK. Priešingai, pagal CPK 612 straipsnį vykdymo procese numatyti klausimai sprendžiami teismo nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė argumentų, kodėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis nepagrįsta, o tik konstatuotas faktas, kad skolininkas neturi teisės ginčyti vykdomojo rašto.
2. Dėl skolininko teisės vykdymo procese teikti prašymus. Įstatymu skolininkui suteikta teisė reikšti prašymus (CPK 643 straipsnis), taip pat dėl išduoto vykdomojo rašto panaikinimo. Tokį skolininko reikalavimą turi spręsti vykdomąjį raštą išdavęs teismas (CPK 593 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, bylos Nr. 2-342/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad, sistemiškai aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias nuostatas, atsižvelgiant į įstatymo reikalavimą teismo antstoliui imtis visų įstatymo leidžiamų priemonių, kad teismo sprendimai būtų operatyviai įvykdyti, bei aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus, darytina išvada, jog teismo antstolis, suabejojęs vykdomojo rašto teisėtumu, turi teisę išaiškinti šalims teisę ginčyti vykdomąjį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo ir kt., bylos Nr. 3K-3-992/2002).
3. Dėl vykdomojo rašto turinio. Vykdomajame rašte kaip skolininkas išimtinai nurodytas tik vienas atsakovas – fizinis asmuo D. T. , o dėl kitų atsakovų teismo sprendimas lieka nevykdomas, taip pat lieka neišspręstas lėšų pasidalijimo klausimas. Išduotu vykdomuoju raštu įpareigojimą statytojui bendromis atsakovų lėšomis nugriauti statinius teismas vertino kaip tiesioginį teismo įpareigojimą fiziniam asmeniui D. T. savo jėgomis, iniciatyva ir lėšomis kooperuoti valstybinių institucijų lėšas ir nugriauti statinius nepriklausomai nuo to, ar institucijos dalysis lėšomis ar ne. Nesant vykdomajame rašte nurodytos teismo sprendime institucijoms įtvirtintos pareigos atlikti veiksmus, fizinis asmuo neturi jokių galimybių dalyti valstybinių institucijų lėšų. Molėtų rajono savivaldybės administracija ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas raštais nurodė, kad teismo sprendimui vykdyti lėšų neskirta ir biudžete tokių lėšų nenumatyta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl asmens, turinčio teisę gauti vykdomąjį raštą. Bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė procesinį dokumentą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl skolininko veiksmų, konkrečiai juos įvardydamas ir aprašydamas jų turinį, negali būti pagrindas teigti, kad yra šios teismo nutarties motyvavimo trūkumas.
2. Dėl vykdomojo rašto išdavimo teisėtumo. Tais atvejais, kai ieškinys, pareikštas viešajam interesui ginti, yra patenkinamas, vykdomasis raštas yra išduodamas tam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio naudai yra priteistas išieškojimas, o tais atvejais, kai reikalavimas yra tenkinamas valstybės naudai, vykdomasis raštas yra išduodamas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip prokuroras nėra įpareigotas toliau domėtis sprendimo vykdymo eiga ir dalyvauti vykdymo procese perimdamas išieškotojo teises ir pareigas, nes CPK yra aiškiai nurodyti už tai atsakingi asmenys. Pažeistos teisės yra atkuriamos tik tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytus veiksmus. Antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, neturi teisės vertinti dokumento, kurio pagrindu vykdomasis dokumentas išduotas, o tik nustatyti akivaizdžius trūkumus, užkertančius kelią išieškojimo pradžiai. Skolininkui gera valia nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, priverstinio vykdymo veiksmus atlieka antstolis, kuris vykdymo procese vadovaujasi teismo sprendimo pagrindu išduotu vykdomuoju raštu (CPK 587 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-364/2012). Be to, nei antstolis, atliekantis priverstinio vykdymo veiksmus, nei vykdymo proceso šalys neturi įgaliojimų vykdymo stadijoje keisti teismo nustatyto rezultato; vykdymo procese negali būti keičiama sprendimo esmė, taip pat negali būti atliekami veiksmai dėl tų asmenų, dėl kurių teismas sprendime nepasisakė. Jeigu atsakovas teismo sprendimo neįvykdo gera valia, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos turi organizuoti sprendimo vykdymą priverstine tvarka. Pagal Inspekcijos nustatytą tvarką, galiojusią iki 2013 m. birželio 30 d., buvo nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnas, pasibaigus teismo nustatytam terminui, turi patikrinti, ar atsakovas įvykdė teismo sprendimą, o jam neįvykdžius sprendimo, kreiptis į teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo ir jį pateikti vykdyti antstoliui. Pagal teismų praktiką teismai bylose, kuriose ieškovė yra prokuratūra, ginanti viešąjį interesą, vykdomuosius raštus dėl savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimo išduoda Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009).
3. Dėl vykdomojo rašto turinio. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus nuomone, kasatoriai, tikėdamiesi išvengti vykdymo proceso, siekia šioje byloje nutraukti vykdomąją bylą panaikinant vykdomąjį raštą, kurio pagrindu būtų atliekami vykdymo veiksmai. Jie iki šiol nėra įvykdę teismo sprendimo, vengia vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, nuolat inicijuoja naujus teisminius procesus, siekdami kuo ilgiau vilkinti ar net panaikinti vykdymo procesą. Todėl darytina išvada, kad kasatoriai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 646 straipsnio 1 dalį vykdomąjį raštą išduoda pirmosios instancijos teismas esant išieškotojo rašytiniam pareiškimui. Vykdomasis raštas, atitinkantis visus CPK 648 straipsnio, reglamentuojančio vykdomojo rašto turinį, reikalavimus, negali būti tikslinamas ar naikinamas. Vienintelis vykdomojo rašto naikinimo pagrindas gali būti tik teismo sprendimo (nutarties), pagal kurį jis išduotas, panaikinimas ar pakeitimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl asmens, turinčio teisę gauti vykdomąjį raštą. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatyta prokurorų teisė atstovauti valstybei teismų sprendimų vykdymo procese, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad Inspekcija atstovauja valstybei vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir statybos, kuri nėra savavališka ir nėra vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet neatitinka statinio projekto sprendinių ar pažeidžia teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo. Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 50 punkte nurodyta, kad jeigu statytojas per įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą terminą nepašalino savavališkos statybos, statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir (ar) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, padarinių, teismo sprendimas vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. Statinys griaunamas, jo dalys ardomos ar pertvarkomos nepažeidžiant gretimų statinių ar statinio likusių dalių minimalių naudojimo reikalavimų. Inspekcija statinių griovimo darbus organizuoja Inspekcijos viršininko nustatyta tvarka. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl Inspekcijos negalėjimo gauti vykdomojo rašto yra nepagrįsti.
2. Dėl vykdomojo rašto turinio atitikties teismo sprendimui. Reikalavimai vykdomojo rašto turiniui nustatyti CPK 648 straipsnyje. Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. išduotame vykdomajame rašte nurodyta Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo rezoliucinė dalis pažodžiui, kaip to reikalaujama CPK 648 straipsnyje. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nėra panaikintas ar pakeistas, todėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. vykdomasis raštas atitinka įstatymo nustatytus ir vykdomojo rašto turiniui keliamus reikalavimus, taigi kasatorių argumentai dėl vykdomojo rašto turinio neatitikties teismo sprendimui nepagrįsti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūra prašo palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl asmens, turinčio teisę gauti vykdomąjį raštą. Valstybės institucijos, veikdamos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir vykdydamos viešąjį administravimą ir (arba) teikdamos viešąsias paslaugas, garantuoja visos valstybės viešąjį interesą. Valstybės institucija neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, t. y. nuo bylos išsprendimo nepriklauso valstybės institucijos, kaip asmens, subjektinių teisių ir pareigų apimtis. Nagrinėjamoje byloje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius turi tik procesinį teisinį suinteresuotumą. Nepriklausomai nuo to, kad ieškinį, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o savivaldybė įvardyta kaip atsakovė, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad savivaldybė yra būtent tas subjektas, kurio interesais pareikštas ieškinys, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012). Pagal ginčo vykdomojo rašto išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos buvo įgaliota kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu ir statybos padarinių šalinimo. Ir nors Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui pakako įgaliojimų dalyvauti kaip išieškotojui vykdymo procese.
2. Dėl skolininko teisės kreiptis su prašymu į teismą dėl vykdomojo rašto panaikinimo ir vykdomojo rašto turinio. Teismų praktikoje nurodyta, kad teismo nustatytą pareigą nugriauti statinius gali atlikti ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas, teismui jam tokią teisę suteikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė A. M. v. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-520/2013). Statybos įstatymo 28 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas vieną iš šio straipsnio 7 dalyje nurodytų sprendimų, nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, savavališkai pastatytas statinys ar savavališkai pastatyta jo dalis nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens lėšomis. Teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas (CPK 273 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir priimdamas sprendimą, gali tame pačiame sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padarinius. Kai neįvykdomas toks sprendimas, teismas, gavęs antstolio surašytą aktą, priima nutartį taikyti sprendime nurodytus padarinius (CPK 771 straipsnio 2 dalis). Kitu atveju, kai teismo sprendime nenurodyta išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininką, kai šis jų neįvykdo, antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, o šis išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles, priima nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė Molėtų rajono savivaldybės administracija pareiškimu prisideda prie kasatorių D. T. ir R. T. kasacinio skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai         

Dėl vykdomojo rašto nagrinėjamoje byloje išdavimo pagrįstumo

Nagrinėjant bylas svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje suformuluotą įpareigojimą. Civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu, dažnai valstybės pagalbos reikia net ir įsiteisėjus teismo sprendimui. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes jie daro įtaką teisiniams šalių santykiams. Teismo sprendimas ar nutartis pradedami vykdyti, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai perduodami vykdyti skubiai (CPK 281–283 straipsniai). Įsiteisėjus teismo sprendimui ar perdavus jį skubiai vykdyti, teismas išduoda vykdomąjį raštą, kuriuo remiantis atliekami priverstinio teismo sprendimo vykdymo veiksmai. Taigi teisinis sprendimų poveikis pasiekiamas, kai atsakovas (skolininkas) atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas rezoliucinėje dalyje. Prasidėjus vykdymo procesui pasikeičia bylos šalių procesinė padėtis. Taigi vykdymo proceso šalimis tampa išieškotojas – asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 638 straipsnis), ir skolininkas – asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų atlikimo (CPK 642 straipsnis). Pažymėtina, kad, be šalių, vykdant sprendimą gali dalyvauti ir suinteresuoti asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisinių padarinių (CPK 633 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo pripažinti negaliojančiais administracinius aktus ir įpareigoti nugriauti statinį. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-636-280/2012 priėmė sprendimą, kuriuo pripažino negaliojančiais: 1) Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. protokolą Nr. P2-34-2, kuriuo suderintas 2005 metais UAB „Romas ir Virgis“ parengtas projektas bei rekomenduota išduoti statybos leidimą statyti statinį (duomenys neskelbtini); 2) Molėtų rajono savivaldybės D. T. 2005 m. gruodžio 5 d. išduotą statybos leidimą Nr. P5-119; 3) įpareigojo statytoją D. T. atsakovų – D. T. , R. T. , Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento – lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitus inžinerinius kiemo pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013, paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą.

Taigi šiuo atveju byloje prokuroras, veikdamas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir vykdydamas CPK 5 straipsnio 3 dalyje jam suteiktą teisę reikšti ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą, garantuoja visos valstybės interesą. Teismų praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat – ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas asmuo pats gina savo pažeistas teises, išimtis. Privataus intereso skirtumas nuo viešojo intereso įpareigoja valstybę įtvirtinti tam tikrus viešojo intereso gynimo mechanizmus. Viešojo intereso gynimą, kaip dispozityvumo principo išimtį, nulemia jo prigimtis. CPK ir kituose įstatymuose įtvirtinti prokuroro, tam tikrų valstybės ir savivaldybės institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų įgaliojimai ginti viešąjį interesą, jo gynimo priemonės (teisė pareikšti ieškinį, teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, atitinkamos institucijos turi teisę duoti išvadas bylose, kuriose yra išreikštas viešasis interesas). Taigi civiliniame procese numatytos viešojo intereso gynimo priemonės yra procesinė garantija, kad dispozityvumo principo išimtis nebus išplėsta nei subjektams, turintiems pareigą ginti viešąjį interesą, nei taikomais gynybos būdais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. J. v. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, bylos Nr. 3K-7-414/2014, Teismų praktiką Nr. 42; teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Kauno rajono savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, R. M. , bylos Nr. 3K-3-666/2006).

Teisėjų kolegija,  pažymi, kad tiek prokuroras, tiek valstybės institucija neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, t. y. nuo bylos išsprendimo nepriklauso valstybės institucijos, kaip asmens, subjektinių teisių ir pareigų apimtis; šiuo atveju jos turi tik procesinį teisinį suinteresuotumą. CPK 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Kadangi ši prokuroro teisė nustatyta proceso principus reglamentuojančiose normose, tai galima teigti, kad šios viešojo intereso gynimo priemonės yra pagrindinės ir suderintos su proceso principais: dispozytivumo, rungimosi, lygiateisiškumo, numatant prokurorui procesinį bylos šalies statusą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, nurodyta, jog nepriklausomai nuo to, kad ieškinį byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas. Taigi teisėjų kolegija šioje nagrinėjamoje byloje dar kartą pabrėžia, kad prokuroras, nustatęs asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, gina viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Viešojo intereso gynimas apima asmens (tiek fizinio, tiek ir juridinio (viešojo ar privataus) ar asmenų grupės, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų, kuriuos pažeidus būtų pažeistas ir viešasis interesas, gynimą ir tokie asmenys nurodomi kaip suinteresuoti asmenys byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Kauno rajono savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, R. M. , bylos Nr. 3K-3-666/2006).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje ginčijamas išduotas vykdomasis raštas, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2A-636-280/2012 dėl išduoto statybos leidimo panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį, kaip trečiasis asmuo buvo nurodytas Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, tai darytina išvada, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, veikė valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, interesais dėl išduoto statybos leidimo panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos įpareigota tikrinti savivaldybių išduodamų statybą leidžiančių dokumentų teisėtumą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų 11.2.1.12 punkte nurodyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos organizuoja statybos sustabdymą, savavališkos statybos padarinių šalinimą, statybos padarinių šalinimą pagal teismo sprendimą. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 straipsnyje Inspekcijai taip pat suteikta teisė atstovauti valstybei vykdant teismo sprendimus dėl statinio griovimo ar jo dalies išardymo. Nors kasatoriai skunde nurodo, kad ši įstatymo redakcija įsigaliojo vėliau nei buvo išduotas vykdomasis raštas, tačiau pagal vykdomojo rašto išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos buvo įgaliota kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu ir statybos padarinių šalinimo. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2010 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 120 patvirtinto Savavališkai ar pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus statomo (pastatyto) statinio (statinio dalies) nugriovimo organizavimo tvarkos aprašo 1 punkte nurodyta, kad savavališkai ar pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus statomo ar pastatyto statinio (statinio dalies) nugriovimo pagal teismo sprendimą organizavimo procedūras, kaip išieškotoja, vykdo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Ši nuostata taip pat pakartota vėlesnėje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2013 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1V-91 patvirtinto Statybos padarinių šalinimo pagal teismo sprendimą organizavimo tvarkos aprašo redakcijoje. Taigi nors kasatorių ginčijamas įstatymas vykdomo rašto išdavimo metu ir negaliojo, tačiau ankstesniais teisės aktais buvo reglamentuota, kad Inspekcija atstovauja valstybei vykdant teismų sprendimus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, o naujuoju Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu buvo tik dar kartą įtvirtinta ta pati nuostata. Ir nors Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d., t. y. po Vykdomojo rašto išdavimo, Inspekcijai, kaip išieškotojai, pakako įgaliojimų dalyvauti vykdymo procese atstovaujant valstybės interesams. Inspekcija, imdamasi priemonių dėl vykdomojo rašto išdavimo, įgyvendino savo, kaip valstybės institucijos, įgaliojimus, veikdama valstybės vardu, todėl tiek išduodant vykdomąjį raštą jos iniciatyva, tiek vykdomajame rašte nurodant, kad išieškotoja yra Inspekcija, nebuvo pažeistos CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ir Inspekcija, teikdama pareiškimą išduoti vykdomąjį dokumentą, toje byloje materialinio teisinio suinteresuotumo dėl priimto teismo procesinio sprendimo įvykdymo neturėjo, tokį suinteresuotumą turėjo tik valstybė, kurios interesams atstovauja ir kurios interesus per savo kompetenciją įgyvendina atitinkamos institucijos (prokuroras ar, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, Inspekcija), atitinkamai siekdama tinkamo teismo sprendimo įvykdymo.

Kasatoriai skunde nurodo, kad įstatyme skolininkui suteikta teisė reikšti prašymus, taigi ir prašyti panaikinti vykdomąjį raštą (CPK 643 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka, kad skolininkai turi teisę reikšti prašymus, tačiau tai turi būti daroma atsižvelgiant į CPK jiems suteikiamas teisių ribas. CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Apeliacinės instancijos teismas byloje sprendė, kad CPK nenustatyta galimybės ginčyti ar apskųsti vykdomuosius raštus, vykdomus įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė proceso normą dėl skolininkų teisių teikti prašymus, ir nurodo, kad pareiškėjai gali skųsti antstolio veiksmus dėl vykdymo procese atliktų veiksmų ar teikti prašymus, pavyzdžiui, dėl vykdomojo rašto trūkumų, tačiau šių prašymų pagrįstumą teismas sprendžia kiekvienu individualiu atveju atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pagal pirmiau išdėstytus argumentus pripažino, kad nebuvo pagrindo ginčo vykdomojo rašto pripažinti neteisėtu, todėl darytina išvada, jog vykdomasis raštas yra galiojantis ir išduotas pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl civilinės bylos nutraukimo. Nors apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normą dėl civilinės bylos nutraukimo pagrindo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau nutartyje teisingai nustatė, kad teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo išduotas ginčo vykdomasis raštas, nėra pakeistas ar panaikintas, teismo sprendimas gera valia nebuvo vykdomas, todėl pagal CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išduoti vykdomąjį raštą, kuris pirmiau išdėstytų argumentų pagrindu pripažintas teisėtu. Išduotas vykdomasis raštas yra dokumentas, kuris turi būti vykdomas, t. y. vykdomasis raštas tampa vykdomuoju dokumentu, oficialiu teismo ar kitos institucijos arba pareigūno išduotu dokumentu, kuriuo remiantis atliekami vykdymo veiksmai (CPK 586, 587 straipsniai). Toks dokumentas, atitinkantis CPK 648 straipsnio reikalavimus, negali būti tikslinamas ar naikinamas; vienintelis vykdomojo rašto naikinimo pagrindas gali būti tik teismo sprendimo ar nutarties, pagal kurį vykdomasis raštas išduotas, panaikinimas ar pakeitimas. Gali būti ištaisoma tik išduodant vykdomąjį dokumentą padaryta rašymo ar kitokia klaida (CPK 648 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad ginčo vykdomasis raštas atitiko CPK 648 straipsnio turinio reikalavimus, pareiškėjų prašymas panaikinti vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-25-335/2012 turėjo būti atmestas.

Nors kasatoriai ginčija, kad vykdomajame rašte kaip skolininkas išimtinai nurodytas tik vienas atsakovas – fizinis asmuo D. T. , o dėl kitų atsakovų teismo sprendimas lieka nevykdomas, taip pat lieka neišspręstas lėšų pasidalijimo klausimas, tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 646 straipsnio prasmę teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus tik pagal vykdytinus teismo sprendimus. Pripažinus, kad vykdomasis raštas buvo išduotas teisėtai, kasatorių argumentai dėl vykdomojo rašto turinio nebetenka teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-636-280/2012, taip pat šio sprendimo rezoliucinė dalis buvo peržiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos ir dėl jų 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013 ir paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas. Pagal CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktą vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta įpareigoti statytoją D. T. atsakovų – D. T. , R. T. , Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitus inžinerinius – kiemo pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ši rezoliucinė dalis pažodžiui perkelta ir į 2013 m. lapkričio 4 d. išduotą vykdomąjį raštą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistas CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė proceso teisės normą dėl civilinės bylos nutraukimo pagrindo ir tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Vadovaudamasis CPK 359 straipsnio 4 dalimi, kasacinis teismas šiuo atveju pats gali pašalinti nustatytus proceso teisės normų pažeidimus, todėl priimtinas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjų prašymą panaikinti vykdomąjį raštą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 11,71 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš esmės atmetus pareiškėjų kasacinį skundą ir priėmus sprendimą atmesti pareiškėjų prašymą panaikinti vykdomąjį raštą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš abiejų pareiškėjų po lygiai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti. Priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų D. T. ir R. T. prašymą panaikinti vykdomąjį raštą civilinėje byloje dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,85 Eur (penkis Eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos R. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,85 Eur (penkis Eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Donatas Šernas