Civilinė byla Nr. e2-220-1024/2022

Procesinis Nr. 2-33-3-00733-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.3.; 2.6.11.1.; 2.6.8.10.; 3.2.3.1.;

3.2.6.1.

PLUNGĖS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 6 d.

Plungė

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų teisėja Ieva Juodviršytė,  

sekretoriaujant Jurgitai Trumpulytei, Ingai Paulikaitei,

dalyvaujant ieškovės mažosios bendrijos „Debt Legal“ atstovui advokato padėjėjui Vaciui Milkonui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Iešnalė“ atstovui V. M.,

trečiojo asmens uždaroji akcinė bendrovė „Deimra“ atstovei D. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Debt Legal“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Iešnalė“, tretieji asmenys Mažeikių rajono savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Deimra“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1.       ieškovė kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš atsakovės 9486,18 Eur nuostolių atlyginimo, 3509,89 Eur delspinigių, 8 proc. metinių palūkanų, 40 Eur išieškojimo išlaidas ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Deimra“ (toliau – pradinis kreditorius, pardavėjas) ir UAB „Iešnalė“ (toliau – atsakovas, pirkėjas) sudarė žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad ieškovas pagal atsakovo pateiktą užsakymą pagamins maišelius (toliau – ir prekės), šias prekes perduos atsakovui nuosavybės teise, o pastarasis įsipareigojo už pagamintus maišelius atsiskaityti pagal pardavėjo pateiktas PVM sąskaitas faktūras pastarosiose nustatyta tvarka. Pardavėjas, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus pagamino ir perdavė atsakovui pastarojo užsakytus maišelius bei pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovui pateikė duomenis apmokėjimui, t. y. 2020 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DMR003684 1499,92 Eur sumai (toliau – Sąskaita Nr. DMR003684), 2020 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DMR003713 3367,08 Eur sumai (toliau – Sąskaita Nr. DMR003713) ir 2020 m. rugpjūčio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DMR003729 4619,18 Eur sumai (toliau – Sąskaita Nr. DMR003729), tačiau atsakovas nurodytų sąskaitų neapmokėjo, taigi iš viso pagal Sąskaitą Nr. DMR003684, Sąskaitą Nr. DMR003713 ir Sąskaitą Nr. DMR003729 susidarė 9486,18 Eur skola. Pardavėjas ir MB „Debt Legal“ 2021 m. birželio 29 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2021/06/29-1 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria vadovaujantis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 str. 1 d. nustatyta tvarka bei nepažeidžiant atsakovo UAB „Iešnalė“ teisių, pardavėjas perleido naujajam kreditoriui (ieškovui) reikalavimo teisę į skolą. Ieškovas, CK 6.109 str. 1 d. nustatyta tvarka, 2021 m. birželio 30 d. elektroninių ryšių priemonėmis (el. paštu mazeikiuspaustubve@inbox.lt) pranešimu „Dėl kreditoriaus pasikeitimo“ informavo atsakovą, kad ieškovas perėmė pardavėjo teises į pirkėją ir atsakovas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui (ieškovui). Atsakovas į ieškovo prašymą nereagavo, skolos už maišelių gamybą nesumokėjo, todėl ieškovas kreipėsi į teismą. Papildomai pažymėjo, kad ieškovui žinoma, kad atsakovas ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija sudarė 2019 m. balandžio 5 d. Reklaminių gaminių prekių viešojo mažos vertės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. MS-96 ir 2019 m. balandžio 5 d. Prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. MS-97, kurių pagrindu Mažeikių rajono savivaldybės administracija pateikė atsakovui, kaip prekių tiekėjui, užsakymą pagaminti prekes (maišelius). Iš teismui teikiamų duomenų matyti, kad atsakovas dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pageidaujamų pagaminti prekių kreipėsi į pardavėją UAB „Deimra“ ir pateikė analogišką užsakymą prekėms pagaminti ir įsipareigojo atsiskaityti su pardavėju. Priešingai šalių susitarimui, atsakovas, gavęs prekes, šias perdavus Mažeikių rajono savivaldybės administracijai iki šios dienos neatsikaitė už pagamintus maišelius. Ieškovui suprantama, kad atsakovo nepagrįsto neapmokėjimo už prekes priežastis yra atsakovo ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ginčas, pastarajai nesutinkant apmokėti atsakovo pateiktų sąskaitų.

3.       Atsakovė UAB „Iešnalė“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka visiškai, savo galutinę poziciją suformuluos parengiamojo posėdžio metu, taip pat, pateiks ieškinio nepagrįstumo įrodymus.

4.       Trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – Savivaldybė) atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką jiems pranešta tinkamai, jų atstovas į teismo posėdį neatvyko, todėl byla išnagrinėta trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.

5.       Trečiasis asmuo UAB „Deimra“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pateiktu ieškiniu sutinka ir papildomai paaiškino, kad UAB „Deimra“ ir UAB „Iešnalė“ siejo ilgalaikiai verslo santykiai, kurie buvo grindžiami tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu, bendru sutarimu, todėl tarp bendrovių, kaip ir ginčo nagrinėjamo civilinėje byloje atveju, buvo įprasta praktika verslo santykių preciziškai nedokumentuoti, raštu ar kitomis priemonėmis specialiai nefiksuoti, bendrovės tarpusavio įsipareigojimus vykdydavo žodinių susitarimų pagrindu. Ieškinyje nurodytų reklaminių gaminių prekių gamyba pagal UAB „Iešnalė“ užsakymą taip pat nebuvo pirmasis UAB „Deimra“ ir atsakovės bendradarbiavimo atvejis. UAB „Deimra“ gavusi atsakovės pageidaujamą užsakymą pagal prekių maketą, pagamino pageidaujamas prekes ir užsakovės prašymu, šias prekes tiesiogiai pristatė Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, kuri šias prekes priėmė. UAB „Deimra“ PVM sąskaitas – faktūras už pagamintas pagal užsakymą/maketą reprezentacines prekes įteikė tiesiogiai atsakovės atstovui V. M., su kuriuo visuomet buvo derinami užsakymai ir jų vykdymas.

6.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokato padėjėjas Vacys Milkonas nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus, papildomai paaiškino, kad UAB „Deimra“ ir atsakovą siejo žodiniai verslo santykiai, jokių nesusipratimų nebuvo, įmonių savininkai vienas kitą pažinojo ir tarp šalių vyko žodinis bendradarbiavimas. Atsakovė kreipėsi į UAB „Deimra“ su žodiniu užsakymu pagaminti prekes, t. y. maišelius, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai. UAB „Deimra“ maišelius pagamino ir perdavė tiesiogiai Mažeikių rajono savivaldybės administracijai. Perdavus prekes, UAB „Deimra“ išrašė PVM sąskaitas – faktūras už pagamintas prekes, tačiau atsakovė už jas neatsiskaitė. UAB „Deimra“ reikalavimo perleidimo sutartimi perleido savo skolą naujajam kreditoriui, t. y. ieškovei. Iš byloje pateiktų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos raštų matyti, kad maišeliai savivaldybei buvo perduoti. Iš pateiktų foto nuotraukų matyti, kad maišeliai buvo naudojami pagal paskirtį. Ieškovui žinoma, kad tarp atsakovės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos kilo ginčas dėl pristatytų prekių, galimai tos prekės neatitiko keliamų reikalavimų, todėl Mažeikių rajono savivaldybės administracija galimai neatsiskaito už pateiktas prekes su atsakove, o atsakovė neatsiskaito su ieškove. Pažymėjo, kad ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Deimra“ turėjo ketinimą pasirašyti trišalį susitarimą, kuriuo skola būtų padengta tiesiogiai UAB „Deimra“, tačiau atsakovės atstovas persigalvojo ir šis trišalis susitarimas nebuvo pasirašytas. Taip pat nurodė, kad pati atsakovė svarstė sudaryti su ieškove reikalavimo perleidimo sutartį į skolą Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, tačiau pasiūlyta kaina atsakovei netiko ir reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo pasirašyta.

7.       Atsakovės UAB „Iešnalė“ atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi jokio užsakymo UAB „Iešnalė“ trečiajam asmeniui UAB „Deimra“ neteikė ir jokių paslaugų už kurias turėtų susimokėti jie nepirko. Nurodė, kad jie buvo pasirašę sutartį su Mažeikių rajono savivaldybės administracija ir remiantis šia sutartimi jie patys pagamino Savivaldybei maišelius. Jų įmonė tuo užsiima, turi tam visą įrangą ir gali patys gaminti tokius užsakymus ir jiems nebuvo jokios būtinybės kreiptis į UAB „Deimra“ ir šiuo atveju jie į ją nesikreipė. Jokios PVM sąskaitos – faktūros iš UAB „Deimra“ jiems nebuvo pristatytos ar atsiųstos, UAB Iešnalė“ nėra skolingas UAB „Deimra“ ir jokie santykiai šių įmonių nesieja, todėl ieškovės ieškinys yra nepagrįstas. Nors Savivaldybė su jų įmone dar neatsiskaitė pagal užsakymą, tačiau tai nieko bendro neturi su UAB „Deimra“. Neneigė, kad kreipėsi į ieškovą dėl skolos perleidimo į Savivaldybę, tačiau sutartis nebuvo pasirašyta, nes jiems pasirodė per maža kaina kurią siūlė ieškovė.

8.       Trečiojo asmens UAB „Deimra“ atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pateiktu ieškiniu sutinka. Papildomai paaiškino, kad su UAB „Iešnalė“ atstovu V. M. žodiniu užsakymu susitarė, kad jų įmonė pagamins Savivaldybei reprezentacinius maišelius. V. M. jai pasakė, kad pas UAB „Deimra“ ateis atstovas iš Savivaldybės, jie susiderins ko Savivaldybei reikia ir taip buvo priimtas susitarimas. Kadangi su V. M. ji bendravo ne kartą, jokios raštiškos sutarties jie nepasirašė, susitarimas buvo tik žodinis. UAB „Deimra“ dėl užsakymo pagaminimo kreipėsi į kitą įmonę ir kai jau užsakymas buvo paruoštas, ji informavo Savivaldybę ir jos atstovas atvyko į jų ofisą užsakymo pasiimti. Jie išrašė PVM sąskaitas-faktūras UAB „Iešnalė“, tačiau jai V. M. teigė, kad Savivaldybė delsia atsisakyti su jais, todėl ir jis negali atsiskaityti su ja. Su Viktoru ji šią situaciją apkalbėjo ne kartą ir sprendė kaip gauti apmokėjimą iš Savivaldybės. Kadangi jų įmonė bendradarbiauja su ieškove, tai atsakovui su jais neatsiskaičius, jie skolą į atsakovą pardavė ieškovei.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Ieškinys tenkinamas iš dalies.    

9.       Nagrinėjamu atveju pagal kreditoriaus pareiškimą 2021 m. liepos 19 d. buvo priimtas teismo įsakymas dėl 9 486,18 Eur skolos, 713,11 Eur palūkanų, 40,00 Eur ikiteismines išieškojimo išlaidų, 8 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (10 239,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021 m. liepos 19 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 178,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Iešnalė“. Skolininkė UAB „Iešnalė“ pateikė prieštaravimus dėl kreditorės pareiškimo, todėl 2021 m. spalio 8 d. nutartimi skolininkės prieštaravimai priimti ir išsiųsti kreditoriui. Nustatytu terminu ieškovė pateikė teismui ieškinį, todėl priimtas teismo įsakymas buvo panaikintas teismui priėmus ieškinį.

10.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Deimra“ ir atsakovė sudarė žodinę pirkimo – pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad UAB „Deimra“ pagal atsakovo pateiktą užsakymą pagamins prekes, t. y. maišelius, šias prekes perduos atsakovui nuosavybės teise, o atsakovė įsipareigojo už pateiktas prekes atsiskaityti pagal pardavėjo pateiktas PVM sąskaitas – faktūras. UAB „Deimra“, vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus pagamino prekes bei atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. liepos 21 d. Nr. DMR003684 (1499,92 Eur suma), 2020 m. liepos 30 d. Nr. DMR003713 (3367,08 Eur suma), 2020 m. rugpjūčio 4 d. Nr. DMR003729 (4619,18 Eur suma). Atsakovė pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų neapmokėjo ir liko skolinga UAB „Deimra“ 9486,18 Eur. Pradinė kreditorė UAB „Deimra“ ir ieškovė MB „Debt Legal“ 2021 m. birželio 29 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2021/06/29-1, pagal kurią pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė informuota 2021 m. birželio 30 d. pranešimu elektroninių ryšių priemonėmis (el. paštu).  

11.       Byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, kadangi atsakovas teigė, kad niekada jokio užsakymo UAB „Deimra“ neteikė, jokių prekių iš UAB „Deimra“ nepirko, todėl neturi pagrindo atsiskaityti nei pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, nei pagal reikalavimo – perleidimo sutartį.

12.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 str. 1 d.), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 str. 2 d.). Kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesija) reglamentuoja CK 6.101–6.110 str. CK 6.101 str. 1 d. nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Kreditoriui įstatymo draudžiama perleisti: reikalavimą be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 str. 5 d.); reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 str. 1 d.); reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.) (CK 6.102 str. 3 d.).

13.       CK

14.       Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 str.). Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013).

15.       CK 6.2 straipsnyje įtvirtinta, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Nagrinėjamu atveju, ieškovė kildina prievolę sumokėti skolą iš pirkimo – pardavimo sutarties, vadinasi, jai kilo pareiga įrodyti konkrečios sutarties, iš kurios ši prievolė kilo, galiojimo faktą.

16.       CK 6.154 straipsnio 1 dalyje yra pateikta sutarties samprata, kurioje įtvirtinta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius. Taigi, siekiant įrodyti sutarties buvimo faktą, svarbu pagrįsti, kad abi sandorio šalys išreiškė valią prisiimti konkrečius įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu.

17.       Pagal galiojantį reguliavimą, sutartis yra sudaryta, kai pasiekiamas veiksnių šalių susitarimas ir tik įstatymų nustatytais atvejais – sutarties forma (CK 6.159 straipsnio 1 dalis). Sutarties formai yra taikomos CK 1.71 – 1.77 straipsnių taisyklės. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą. Sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą (CK 6.192 straipsnio 1 – 3 dalys).

18.       Nagrinėjamu atveju, įstatymai nenumato rašytinės formos reikalavimo pirkimo – pardavimo sutarčiai tarp dviejų juridinių asmenų sudaryti, taigi, minėta sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria šalių pasirinkta forma, tačiau nesant rašytinės formos susitarimo, šaliai, kuri reikalauja vykdyti sutartį, tenka pareiga įrodyti jos buvimo faktą ir sąlygas.

19.       Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų – faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas.

20.       Vertindamas ieškovo pateiktus įrodymus dėl sutarties buvimo fakto, teismas turi vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

21.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).

22.       Nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad byloje esančių įrodymų pakanka, kad susiformuotų teismo įsitikinimas sutarties fakto buvimu. 

23.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip vienas iš sutartinius santykius patvirtinančių dokumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pagal atsakovo atstovo V. M. žodinį užsakymą trečiasis asmuo UAB „Deimra“ pagamino prekes už kurias atsakovė neatsiskaitė. Aplinkybė, kad PVM sąskaitos – faktūros nėra pasirašytos atsakovės atstovo nepaneigia fakto, kad atsakovė prekes užsakė, o trečiasis asmuo UAB „Deimra“ jas pagamino.

24.       Iš ieškovės į bylą pateiktų 2019 m. balandžio 5 d. reklaminių gaminių prekių viešojo mažos vertės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. MS-96 ir 2019 m. balandžio 5 d. prekių viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų Nr. MS-97, pasirašytų tarp atsakovės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, matyti, kad atsakovė laimėjo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skelbtą viešą konkursą „Reklaminių gaminių prekių pirkimas“. Atsakovė teigė, kad šios sutarties pagrindu ji pati pagamino Savivaldybės prašomus reprezentacinius maišelius ir juos perdavė Savivaldybei, tačiau už šias prekes jai nebuvo apmokėta. Tuo tarpu trečiasis asmuo UAB „Deimra“ teigė, kad dėl Savivaldybės pateikto užsakymo atsakovė kreipėsi į juos ir šį užsakymą įvykdė UAB „Deimra“ bei perdavė prekes Savivaldybei.

25.       Atsakovas į bylą pateikė UAB „Iešnalė“ direktorės E. M. pažymą Nr. 1, kurioje nurodyta, kad „šiuo dokumentu pažymime, kad į UAB „Iešnalę“ buhalterinę apskaitą nėra ir nebuvo įtrauktos PVM sąskaitos – faktūros DRM003684, DRM003713, DRM003729. Minėtų sąskaitų mūsų įmonė negavo nei elektroniniu paštu, nei kokiais nors kitais būdais“. Pažymoje Nr. 2 nurodyta, kad „šiuo dokumentu pažymime, kad UAB „Iešnalė“ ir UAB „Deimra“ negavo jokių prekių. Taip pat pas mus nėra užregistruota jokių prekių priėmimo aktų, susijusių su UAB „Deimra““. Pažymoje Nr. 3 nurodyta, kad „šiuo dokumentu pažymime, kad UAB „Iešnalė“ neteikė jokių užsakymų UAB „Deimra“ nei elektronine, nei kitokia forma“. Pažymoje Nr. 4 nurodyta, kad „šiuo dokumentu pažymime, kad mūsų įmonės duomenų bazėje nėra užregistruota jokių prekių pristatymo važtaraščių, susijusių su UAB „Deimra““. Atsakovė taip pat į bylą pateikė 2022-04-11 pažymą, pasirašytą direktorės E. M., kurioje nurodyta, kad „visas prekes, kurias perdavėm Mažeikių rajono savivaldybės administracijai pagal perdavimo aktus, mes pasigaminome patys“. Iš Valstybės įmonės Registrų centro pažymos matyti, kad UAB „Iešnalė“ veiklos tikslai yra gamyba, prekyba, paslaugos, bei išvardinta 20 veiklos rūšių. Atsakovė ne kartą teismo posėdžių metu buvo raginama pateikti teismui duomenis, kokia konkrečia veikla užsiima įmonė, kokius įmonė turi pajėgumus pati atlikti pateiktą Savivaldybės užsakymą, taip pat buvo prašoma pateikti žaliavų įsigijimo važtaraščius, turimos įrangos duomenis, tačiau šie duomenys teismui nebuvo pateikti. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad Savivaldybės teiktą užsakymą jie pagamino patys, tačiau be žodinių pasakymų, jokių tai pagrindžiančių duomenų į bylą nepateikė. Taip pat rašytinės įmonės direktorės pažymos nebuvo pagrįstos jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, o vien šių įmonės direktorės pažymų duomenimis, kurių nepagrindžia kiti byloje esantys duomenys, negalima daryti išvados, kad UAB „Iešnalė“ pati pagamino užsakytas prekes. Priešingai, ieškovės ir UAB „Deimra“ pateikti duomenys pagrindžia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad dėl užsakytų prekių atsakovė kreipėsi į UAB „Deimra“, kuri šias prekes ir pagamino. UAB „Deimra“ pateikė teismui PVM sąskaitų – faktūrų registrą, iš kurio matyti, kad šiame registre atsakovei išrašytos PVM sąskaitos – faktūros yra įtrauktos ir apskaitytos. Be to, UAB „Deimra“ atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad prekes pagal atsakovės žodinį užsakymą jie pagamino ne patys, tačiau dėl maišelių gamybos kreipėsi į trečiąjį asmenį. Iš UAB „Deimra“ pateiktų dokumentų matyti, kad UB „Deimra“ kreipėsi į UAB „Echo Stamp“ dėl maišelių gamybos, taip pat trečiasis asmuo pateikė PVM sąskaitas – faktūras gautas iš UAB „Echo Stamp“ bei mokėjimo pavedimus UAB „Echo Stamp“ už parduotas prekes. Taigi šiuo atveju UAB „Deimra“ pateikė teismui įrodymus apie įsigytas prekes, kadangi maišelius trečiasis asmuo gamino ne pats, tuo tarpu atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų iš kur buvo gauti Savivaldybės užsakyti maišeliai. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teigė, kad su UAB „Deimra“ atstove nėra pažįstamas, su jų įmone nebendradarbiauja, tačiau vėliau pripažino, kad jis kaip V. M. turi savo įmonę „Meškinas“ ir kaip šios įmonės atstovas su UAB „Deimra“ atstove bendravo. UAB „Deimra“ pateikė teismui PVM sąskaitas – faktūras iš kurių matyti, kad UAB „Deimra“ teikė paslaugas (duomenys neskelbtini) TŪB „M.“. Pažymėtina ir tai, kad nors atsakovės atstovas visą procesą neigė skolos buvimo faktą, tačiau jo paaiškinimai dėl visų bylos aplinkybių buvo neišsamūs, nenuoseklūs, atsakovės atstovas nenorėjo atskleisti maišelių pagamino fakto, teigdamas kad tai įmonės komercinė paslaptis. Pažymėtina, kad atsakovės atstovui ne kartą buvo siūlyta pasinaudoti advokato pagalba, tačiau šia galimybe atsakovė nepasinaudojo.

26.       Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į bylą pateikė išsamius duomenis, susijusius su Savivaldybės vykdytu viešuoju pirkimu, būtent dėl maišelių gamybos ir jų perdavimo Savivaldybei. Palyginus byloje pateiktą prekių maketą/užsakymą ir Sąskaitą Nr. DMR003684, Sąskaitą Nr. DMR003713 ir Sąskaitą Nr. DMR003729, matyti, kad nurodytose sąskaitose faktūrose, kurių pagrindu kildinama atsakovės skola, nurodyti pagamintų prekių duomenys sutampa su prekių makete/užsakyme nurodytais pageidaujamų pagaminti prekių (maišelių) reikalavimais, t. y. atitinka formatą, formą, vienetų skaičių. Be kita ko, palyginti Sąskaitą Nr. DMR003684, Sąskaitą Nr. DMR003713 ir Sąskaitą Nr. DMR003729 ir atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijai išrašytomis 2020 m. liepos 30 d. sąskaita faktūra, serija MAZ Nr. 387, 2020 m. rugpjūčio 7 d. sąskaita faktūra, serija MAZ Nr. 394, 2020 m. rugpjūčio 20 d. sąskaita faktūra, serija MAZ Nr. 400 ir 2020 m. rugpjūčio 20 d. sąskaita faktūra, serija MAZ Nr. 404 (priedas Nr. 5), matyti, kad atsakovas siekė gauti apmokėjimą būtent už UAB „Deimra“ pastarajam pagamintas prekes (maišelius) iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja Savivaldybės bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė R. B. teigė, kad maišelius užsakė iš UAB „Iešnalė“ pagal sudarytą viešojo pirkimo sutartį, tačiau plačiau apie maišelių užsakymo, atsiėmimo aplinkybes, su kuo bendravo dėl maišelių gamybos, negalėjo pasakyti arba šias aplinkybes sąmoningai nutylėjo, kadangi Savivaldybėje dėl šio viešojo pirkimo buvo atliktas tyrimas dėl vykdomų pirkimų teisėtumo pagal „UAB „Iešnalė“ 2019-04-05 sudarytas sutartis. Iš byloje pateiktos 2020-09-08 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos savivaldybės centralizuoto vidaus audito skyriaus konsultavimo veiklos užduoties ataskaitos Nr. 6 (tolau – Ataskaita) matyti, kad pažeidimai dėl šio viešojo pirkimo buvo nustatyti – prekės ir paslaugos buvo įsigujamos netinkamai, kodėl prekės ir paslaugos buvo perkamos ir kur jos turėjo būti panaudotos, R. B. paaiškinti negalėjo. Be to, iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad Savivaldybė susirašinėjo su atsakove UAB „Iešnalė“ dėl atsiskaitymo už prekes, taip pat, dėl netinkamo užsakymo pateikimo, taigi tiek šie duomenys, tiek byloje pateikta Ataskaita, leidžia teismui daryti išvadą, kad atsakovė buvo galimai suklaidinta dėl užsakymo pačių Savivaldybės atstovų, tačiau tai nepaneigia fakto, kad prekės buvo pagamintos, jas pagamino UAB „Deimra“, todėl atsakovei kyla pareiga už jas tinkamai atsiskaityti. Tai kad atsakovė šiuos įrodymus (Ataskaitą, viešojo pirkimo sutartis, PVM sąskaitas – faktūras Savivaldybei, kitus duomenis apie atsakovės susirašinėjimą su Savivaldybe) pateikė tiesiogiai ieškovei, ar ieškovės atstovui Vaciui Milkolnui byloje neturi reikšmės, nes atsakovės atstovas V. M. pats laisva valia šiuos duomenis persiuntė elektroniniu paštu ieškovės atstovei, jis taip pat galėjo pats šiuos duomenis pateikti teismui, svarbu, kad šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka. Duomenų, kad šie įrodymai būtų suklastoti, byloje nėra, taip pat byloje nėra duomenų, kad aukščiau pateikti įrodymai būtų gauti neleistinais būdais, todėl teismas neturi pagrindo jais nesiremti. Be to, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad Savivaldybė neatsiskaitė su atsakove už pateiktas prekes bei nurodė, kad jų įmonė svarstė galimybę su ieškove sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį į reikalavimą Savivaldybei, tačiau atsakovės netenkino skolos perleidimo kaina. Be to, UAB „Deimra“ atstovė nurodė, kad su V. M. po prekių perdavimo Savivaldybei vis pasikalbėdavo kaip atgauti pinigus iš Savivaldybės ir sprendė, kodėl Savivaldybė su jais neatsiskaito. Taip pat, teismo posėdžio metu apklausta liudytoja MB „Debt Legal“ direktorė V. S. patvirtino, kad pats atsakovės atstovas V. M. jai paskambino dėl skolų mokėjimo, jo užsakymu net buvo paruoštas trišalis susitarimas, kuriuo buvo derinama dėl skolų sumokėjimo, tačiau dėl jai nežinomų priežasčių atsakovė šio susitarimo nebepasirašė. Iš byloje pateikto trišalio susitarimo matyti, kad BM „Debt Legal“, UAB „Iešnalė“ bei UAB „Deimra“ susitarė dėl toliau išvardintų sąlygų: 1) šiuo susitarimu UAB „Deimra“ patvirtina, kad nebeturi tiesioginių pretenzijų UAB „Iešnalė“ dėl sįsipareigojimų pagal išvardintas PVM sąskaitas – faktūras, kadangi pagal 2021-06-04 Reikalvimo perleidimo sutartį Nr. 2021/06/07-1, reikalavimas į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos įsipareigojimus perleistas UAB „Debt Legal“, taigi už UAB „Iešnalė“ įsipareigojimus UAB „Deimra“ atsiskaito UAB „Debt Legal“, pagal 2021-06-07 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2021/06/07-2 Priede Nr. 1 numatytas sąlygas. Nors šis trišalis susitarimas tarp šalių nebuvo pasirašytas, tačiau jis yra kaip vienas iš netiesioginį įrodymų, patvirtinančių faktą, kad atsakovė yra neatsiskaičiusi su UAB „Deimra“ pagal Savivaldybės teiktą užsakymą ir atsakovė derino bei svarstė galimybes kaip gauti apmokėjimą už prekes iš Savivaldybės, kad galėtų tinkamai atsiskaityti su UAB „Deimra“.

27.       Teismas konstatuoja, kad visi aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti byloje pagrįstą išvadą, kad susitarimas tarp atsakovės ir UAB „Deimra“ dėl prekių užsakymo buvo sudarytas, prekės buvo pagamintos trečiojo asmens UAB „Deimra“, tačiau atsakovė pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras už jas neatsiskaitė. Išrašytos PVM sąskaitos–faktūros nėra nuginčytos, todėl yra galiojančios, o byloje aukščiau aptarti įrodymai neprieštarauja žodinės sutarties ir PVM sąskaitų–faktūrų turiniui. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsakovė už pagamintas prekes privalo atsiskaityti su iš pradinės kreditorės reikalavimo teisę į atsakovę perėmusia ieškove.

28.       Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teigė, kad jam nesuprantama, kokios žalos atlyginimo iš jo prašo priteisti ieškovė, nes jis jokios žalos ieškovei nepadarė.

29.       Kasacinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso įstatymas  nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010). Bylos nagrinėjimo dalykas nustatomas ne tik atsižvelgiant į ieškovo reikalavimus, bet ir atsakovo atsikirtimus į pareikštus reikalavimus – atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio faktinį pagrindą.

30.       Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė ieškinyje rėmėsi sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu ir nurodė, kad pardavėją ir atsakovą siejo sutartiniai santykiai, pardavėjui pagaminus ir perdavus prekes (maišelius) atsakovui, šiam neįvykdžius pirkimo – pardavimo sutartinių įsipareigojimų ir neatsiskaičius už prekes, pastarasis yra atsakingas už pardavėjo patirtus nuostolius.

31.       Kaip minėta aukščiau, ieškovas savo reikalavimą kildina iš reikalavimo perleidimo sutarties. Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013).

32.       Iš teismui pateiktos 2021 m. birželio 29 d. reikalavimo – perleidimo sutarties Nr. 2021/06/29-11.1. punkto matyti, kad pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui, o naujasis kreditorius priėmė iš pradinio kreditoriaus visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises bei su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant, bet neapsiribojant, prievolių įvykdymo užtikrintas teises (netesybas ir kt.), į UAB „Iešnalė“ skolinius įsipareigojimus:

-1499,92 Eur skolą (pagal 2020-07-21 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DMR003684);

-3367,08 Eur skolą (pagal 2020-07-30 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DMR003713);

- 4619,18 Eur skolą (pagal 2020-08-04 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DMR003729);

-taip pat delspinigius, palūkanas, ikiteisminio ir teisminio išieškojimo išlaidas.

33.       Taigi šiuo atveju reikalavimo teisė buvo perleista į skolą, todėl ieškovė turi teisę reikalauti skolos priteisimo pagal aukščiau minėtas PVM sąskaitas – faktūras. CK 6.38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Skolos buvimo faktas šioje byloje įrodytas, atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 9486,18 Eur skolos.

Dėl delspinigių priteisimo

34.       Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 3509,89 Eur delspinigius už laiku neįvykdytą prievolę, kadangi ieškovės atsakovei išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose šalys susitarė, kad skaičiuojami 0,02 procentų dydžio delspinigiai nuo uždelstos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną.

35.       Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.72 str. susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013 ir kt. ). Be to, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

36.       Byloje nustatyta, kad rašytinė sutartis dėl UAB „Deimra“ teikiamų prekių atsakovei, numatant delspinigių mokėjimą, tarp šalių nesudaryta, tačiau pažymėtina, kad netesybų mokėjimo prievolei atsirasti yra būtinas rašytinis šalių susitarimas (CK 6.72 straipsnis). Šiuo atveju ieškovė teigia, kad šalis dėl delspinigių susitarė PVM sąskaitose – faktūrose, kuriose ir numatytas delspinigių skaičiavimas.

37.       Kaip minėta aukščiau, teismų praktikoje pripažįstama, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio pagrindu vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita–faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius – prekių ar paslaugų tiekimą, patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2009). Šiuo atveju PVM sąskaitos – faktūros patvirtino prekių pagaminimą ir jų perdavimą, tačiau ne susitarimą dėl delspinigių skaičiavimo.

38.       Esant minėtoms aplinkybėms, nesant kitų rašytinių įrodymų apie rašytinį šalių susitarimą dėl netesybų (delspinigių) skaičiavimo, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, jog priimdama apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras atsakovė akceptavo jose vienašališkai ieškovės nurodytus delspinigius, todėl ieškovės prašymas dalyje dėl delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. 

Dėl palūkanų priteisimo

39.       CK 6.210 straipsnis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas yra parengtas pagal 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB „Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“ reikalavimus. Direktyvos 2000/35/EB 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali palikti galioti senas arba priimti naujas nuostatas, kurios kreditoriui būtų palankesnės negu nuostatos, būtinos, kad būtų laikomasi šios direktyvos.

40.       Taigi, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – MAPKSVPĮ) yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš Civilinio kodekso 6.210 straipsnį, nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Minėtas įstatymas įteisina mokėjimų komerciniuose sandoriuose vėlavimo prevenciją kartu patvirtinant didesnes negu nurodyta Civiliniame kodekse palūkanas atsiskaitymo terminą praleidusiam skolininkui. Minėtame įstatyme nustatoma palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Atsakovė yra juridinis asmuo, jis užsiima komercine ūkine veikla ir siekia iš jos pelno, todėl pagal veiklos pagrindą jis laikomas ūkio subjektu, kurio atžvilgiu už netinkamą prievolių vykdymą gali būti skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, ieškovės reikalavimas tenkinamas ir iš atsakovės priteisiamos 8 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021 m. liepos 19 d. d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl išieškojimo išlaidų priteisimo

41.       Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Kadangi atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, o ginčo šalims taikytinas nurodytas įstatymas, ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų laikytinas pagrįstu, todėl tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 292 Eur žyminio mokesčio, 163,10 už antstolio paslaugas bei patyrė 592,90 Eur teisinės pagalbos išlaidų, iš viso šioje byloje ieškovė patyrė 1048 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nagrinėjamu atveju prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (592,90 Eur) neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio (Rekomendacijų 8.1. punktas), yra pagrįstos pateiktais įrodymais (PVM sąskaitos – faktūros, mokėjimo pavedimai), todėl vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, ieškinį tenkinus 73 procentais, proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams, ieškovei iš atsakovės priteistina 765,04 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285 – 286 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Iešnalė“, juridinio asmens kodas 170049097, 9486,18 Eur (devynis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 18 ct) skolos, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 9486,18 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 765,04 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 04 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei mažajai bendrijai „Debt Legal“, juridinio asmens kodas 305600518.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Plungės rūmus.

Teisėja                                                                                                                              Ieva Juodviršytė