;Administracinė byla Nr. I-1479-739/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02670-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.4; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 15 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas R. C. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas), 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. netinkamomis sąlygomis. Visą tą laikotarpį jis buvo 3-ame lokaliniame sektoriuje, 11-ame būryje, 5-ame miegamajame. Šiame miegamajame gyveno dar 11 nuteistųjų, neįskaitant jo, ir nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma. Laisvą plotą dar labiau mažino baldai. Pastatas buvo avarinės būklės, pripažintas avariniu 2008 metais, ir nebuvo priskirtas gyvenamosioms patalpoms. Teigė, kad pastate buvo asbesto, ir kad visuotinai yra pripažinta, jog asbesto dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį. Šiame miegamajame langai buvo mediniais senais rėmais ir šaltuoju metų laiku praleisdavo vėją ir šaltį, dėl to tekdavo naktį miegoti su drabužiais. Teigė, kad jam tekdavo asmeninius daiktus laikyti po lova krepšyje, nes nebuvo kur jų susidėti. Pusė tualetų buvo išgriauti, neva atliekami darbai, dėl to trūko tualetų, ir užsinorėjus atlikti gamtinius reikalus, tekdavo laukti ir kentėti, kol kiti nuteistieji pasinaudos tualetu. Apšvietimas buvo per mažas, ne daugiau kaip 40 lx, todėl nebuvo įmanoma tinkamai skaityti, užsiimti kita šviesos reikalaujančia veikla negadinant akių. Pareiškėjas teigė, kad dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nepatogumus. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 26) pareiškėjas, be to, teigė, kad atsakovės atstovas atsiliepime neteisingai nurodė gyvenamosios patalpos plotą, kadangi lapuose nurodyti vienokie skaičiai, o kompiuterinėje sistemoje – kitokie.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepimu į skundą į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9–13) pateikė duomenis apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą, jos plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas 2-ame bendrabutyje. Paaiškino, kad 2-as bendrabutis nėra avarinės būklės. Šio bendrabučio stogas padengtas rulonine stogo danga, o ne asbestiniu stogu, asbestas pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Teigė, kad pareiškėjo gyvenamoji patalpa pagal teisės normas buvo aprūpinta spintelėmis prie lovos. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinama temperatūra ir dirbtinė apšvieta pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. 2019 m. sausio 30 d. rašte Nr. 8-1088 „Dėl duomenų pateikimo“ (toliau – raštas „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 28) pateikė duomenis apie sanitarinio mazgo aprūpinimą sanitariniais įrenginiais. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) teigė, kad pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, o nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.
Teismas
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Alytaus pataisos namuose jo nurodytu laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. (b. l. 9, 17) (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 9).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skunde teigė, kad 3-o lokalinio sektoriaus 11-o būrio 5-ame miegamajame gyveno dar 11 asmenų (neskaitant paties pareiškėjo) ir nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma (b. l. 2), o atsikirtime teigė, kad atsakovės atstovas atsiliepime neteisingai nurodė gyvenamosios patalpos plotą, kadangi lapuose nurodyti vienokie skaičiai, o kompiuterinėje sistemoje – kitokie skaičiai (b. l. 26).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 9) pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 11-to būrio 5-ame miegamajame (3-ame lokaliniame sektoriuje), nurodė, kad šio miegamojo plotas buvo 46,43 kv. m, jame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų. Pareiškėjas teigė, kad šiame miegamajame gyveno iš viso 12 asmenų (b. l. 2), o atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad jame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų (b. l. 9, 20, 30), tad pareiškėjo ir atsakovės atstovo nurodyti duomenys apie asmenų, buvusių miegamajame skaičių, iš esmės sutampa. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 5-o miegamojo plotas yra 46,43 kv. m (b. l. 9), tačiau atsiliepimo priede, kuriame yra duomenys iš kompiuterinės sistemos Įskaita (b. l. 20, 30) 5-o miegamojo plotas yra 46,25 kv. m, t. y. neatitinka atsiliepime nurodyto ploto. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi duomenimis, pateiktais iš kompiuterinės sistemos Įskaita, t. y. kad 5-o miegamojo plotas yra 46,25 kv. m.
Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 9, 20, 30), nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose visą ginčo laikotarpį (nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.) buvo paskirtas gyventi ir buvo laikomas 11-to būrio 5-ame miegamajame (3-ame lokaliniame sektoriuje), kuris yra bendrabučio tipo, o ne kameros tipo (b. l. 9), kurio plotas 46,25 kv. m, kuriame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,85 kv. m gyvenamojo ploto (46,25 / 12 = 3,85). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), konstatuotina, kad gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gali būti apskaičiuojamas ir patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, jeigu nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Apibendrinus aptartą, sprendžiama, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktis). Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, o galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, kadangi gyveno bendrabučio tipo (o ne kamerų tipo) gyvenamojoje patalpoje ir buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 9).
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 11), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo.
Pareiškėjas teigė, kad 5-ame miegamajame langai buvo mediniais senais rėmais ir šaltuoju metų laiku praleisdavo vėją ir šaltį, dėl to tekdavo naktį miegoti su drabužiais.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.5 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 10). Bylos duomenimis, Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis Alytaus pataisos namuose buvo patikrintas 2016 m. gruodžio 7 d. (b. l. 39–42), šis patikrinimas yra artimas ginčo laikotarpiui. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu 11-to būrio patalpų netikrino (b. l. 28). Byloje nėra ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų aktų, tačiau teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėto 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu buvo patikrinti visi Alytaus pataisos namai bendrai ir jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir temperatūrai) pažeidimų nebuvo nustatyta (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. OA.1-309(22.14.3.1.12), b. l. 42). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinama temperatūra pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 10). Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atsakovo nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo akto duomenų pagrįstumu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinama tinkama oro temperatūra. Nurodytos teisės normos nereglamentuoja, iš kokios medžiagos turi būti pagaminti langų rėmai – iš plastiko, medžio ar kitos medžiagos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad miegamajame negali būti langai su mediniais rėmais. Remdamasis šiais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu, todėl atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.
Pareiškėjas teigė, kad apšvietimas buvo per mažas, ne daugiau kaip 40 lx, todėl nebuvo įmanoma tinkamai skaityti, užsiimti kita šviesos reikalaujančia veikla negadinant akių.
Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinęs Alytaus pataisos namus, jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir dirbtinei apšvietai) pažeidimų Alytaus pataisos namuose nenustatė (b. l. 42). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinama 200 lx dirbtinė apšvieta (b. l. 10). Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atsakovo nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo akto duomenų pagrįstumu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Be to, susipažinus su pareiškėjo medicinos dokumentų išrašo/siuntimo duomenimis (b. l. 18–19), nerasta duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į gydytoją dėl blogėjančio regėjimo nuo netinkamo apšvietimo, ir kad jam buvo nustatytas toks sveikatos sutrikimas. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Pareiškėjas teigė, kad pastatas, kuriame jis buvo laikomas, buvo avarinės būklės, pastatas buvo pripažintas avariniu 2008 metais.
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 2-ame bendrabutyje (pareiškėjo 11-tas būrys yra 2-ame bendrabutyje) (b. l. 10).
Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Į bylą yra pateikta Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu akto, kuris gautas Alytaus pataisos namuose 2008 m. vasario 27 d., kopija (b. l. 31–32). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus pataisos namų 2-as bendrabutis nėra avarinės būklės (b. l. 10). Iš šio Pripažinimo avariniu akto iš tiesų matyti, kad komisija pripažino, kad Alytaus pataisos namų bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, o ne avarinis (b. l. 32). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad 2008 m. vasario 27 d. aktu Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Byloje yra Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas, kuris buvo parengtas patikrinus visus Alytaus pataisos namus (b. l. 39–42). Šis patikrinimas yra artimas ginčo laikotarpiui. Nors šiame patikrinimo akte yra nurodyta, kad 2-am bendrabučiui būtinas kapitalinis remontas (b. l. 40), tačiau šio patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų Alytaus pataisos namuose nekonstatuota (b. l. 42). Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad Alytaus pataisos namų gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.
Pareiškėjas teigė, kad pastatas, kuriame jis buvo laikomas, nebuvo priskirtas gyvenamosioms patalpoms.
Atsakovės atsiliepime nurodė, kad 2-as bendrabutis (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas), yra gyvenamosios paskirties (b. l. 10). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2-as bendrabutis buvo negyvenamosios paskirties, kaip teigė pareiškėjas (pareiškėjas jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikė). Higienos norma HN 134:2015 nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Jos 11.1 papunktyje gyvenamoji patalpa apibrėžiama kaip „patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi“, o 13 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 11 d., 5 punktą (kuriame buvo numatyta, kad gyvenamosios patalpos yra ir kameros tipo patalpos), 19 punktą (kuriame buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose), į Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas negyvenamosiose patalpose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018). Šiuo atveju, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte, parengtame 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinus Alytaus pataisos namus, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nurodė, kad nuteistieji asmenys apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (b. l. 40), ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 42). Byloje nėra duomenų apie tai, kad po minėto patikrinimo pareiškėjo patalpos buvo pakeistos į negyvenamąsias. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, t. y. ne Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpoje: pareiškėjo skunde (b. l. 2) ir atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 9) nurodytais duomenimis, pareiškėjas buvo laikomas 11-to būrio 5-ame miegamajame. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti faktą, kad pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose. Todėl pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas teigė, kad pastate buvo asbesto; teigė, kad visuotinai yra pripažinta, jog asbesto dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus pataisos namų bendrabučio, kuriame gyveno pareiškėjas, stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus pataisos namuose nėra, asbestas Alytaus pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas (b. l. 10–11). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu. Todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pastate (stoge ar kitose pastato konstrukcijose) buvo asbesto. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Todėl pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas teigė, kad jam tekdavo asmeninius daiktus laikyti po lova krepšyje, nes nebuvo kur jų susidėti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos), 1.2 papunktis nustato, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama spintele prie lovos (1 vnt. 1 asmeniui), o 1.7 papunktis nustato, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama sienine pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po 2 kabliukus 1 asmeniui). Tad Aprūpinimo normos nenustato imperatyvaus reikalavimo bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje pastatyti spintą. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 11) pateikė duomenis, kad pareiškėjo gyvenamoji patalpa pagal teisės normas buvo aprūpinta spintelėmis prie lovos (1 vnt. 1 asmeniui). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo spinta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Aprūpinimo normos nenustato imperatyvaus reikalavimo bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje pastatyti dar ir spintą daiktams susidėti, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo padarytas pareiškėjo teisių pažeidimas analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Pareiškėjas teigė, kad pusė tualetų buvo išgriauti, neva atliekami darbai, dėl to trūko tualetų, ir užsinorėjus atlikti gamtinius reikalus, tekdavo laukti ir kentėti, kol kiti nuteistieji pasinaudos tualetu.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis numato: pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Aprūpinimo normų 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo 3-ame lokaliniame sektoriuje, 11-tame būryje (b. l. 9). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 11-to būrio sanitarinis mazgas buvo tvarkingas (b. l. 10), o atsiliepime ir rašte „Dėl duomenų pateikimo“ pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu 3-ame lokaliniame sektoriuje buvo 10-tas ir 11-tas būrys, kuriuose buvo iš viso 120 nuteistųjų, kuriems naudotis buvo skirti du sanitariniai mazgai, kiekviename sanitariniame mazge buvo po 8 unitazus ar klozetus (atsakovės atstovas nepatikslino, ar tai buvo unitazai ar klozetai) ir po 8 pisuarus (b. l. 11, 28). Nors pareiškėjas skunde teigė, kad pusė tualetų buvo išgriauti, dėl to jų trūko ir tekdavo laukti eilėse, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Todėl teismas remiasi šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė Aprūpinimo 7.6 papunkčio reikalavimų aprūpinti sanitarinį mazgą klozetais/unitazais arba pisuarais po 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, kadangi nagrinėjamu atveju 120 asmenų (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 16 unitazų/klozetų ir 16 pisuarų, todėl vienam asmeniui teko 7 unitazai/klozetai (120 / 16 = 7,5 ? 7) ir tiek pat pisuarų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo medicinos dokumentų išraše/siuntime (b. l. 18–19) nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikata sutriko ir jam buvo diagnozuotos ligos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ir kad jam buvo nustatyti tokie sveikatos sutrikimai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje keliamo ginčo kontekste nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo nurodytus Alytaus pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmus neteisėtais bei konstatuoti faktą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia ir į minėtus pareiškėjo medicinos dokumentų išrašo/siuntimo duomenis, kurie nepatvirtina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nenustačius visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų (nustatytų CK 6.271 straipsnyje), nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Dalia Pranckienė