Administracinė byla Nr. A-997-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04215-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „Gasčiūnų kaimo bendruomenė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Gasčiūnų kaimo bendruomenė“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas asociacija „Gasčiūnų kaimo bendruomenė“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) 2015 m. rugpjūčio 21 d. skundu (b. l. 30–37) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. BRK-4116(12.4); 2) panaikinti Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 3JA-281-236; 3) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 3R-293(AG-213/01-2014); 4) įpareigoti Agentūrą tenkinti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d., 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Agentūra nepagrįstai nusprendė nekompensuoti išlaidų dalies, patirtos vykdant projektą ,,Tradicinių amatų centro ir prekyvietės įkūrimas“, bei taikyti sankcijas. Projekto įgyvendinimo metu rekonstruotas pastatas, įrengtas amatų centras, prekyvietė, nupirkta įranga. Pareiškėjo nuomone, Agentūra neteisingai nustatė baldų (4 stalų ir 8 suolų) bei 15 kubilų duonai raugti rinkos kainą, todėl nepagrįstai jų įsigijimo išlaidas pripažino netinkamomis kompensuoti. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 5.10 punktą, nustatydama nurodytų prekių kainą, Agentūra turėjo atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, jokie kiti kainų nustatymo metodai, t. y. ir Agentūros taikytas ekspertinis konsultavimas, negalimi. Be to, pareiškėjui nėra žinoma, kuo remiantis buvo nustatyta prekių rinkos kaina, kadangi Agentūra to nenurodė, o Žemės ūkio ministerija ir Komisija remiasi skirtingomis konsultavimo ataskaitomis. Pareiškėjo įsigyti baldai ir kubilai yra vienetiniai gaminiai, kurių rinkos kainos nustatyti remiantis kainų analize neįmanoma. Kubilai buvo pagaminti laikantis tautinio paveldo tradicijų, naudojant specifinę techniką ir medžiagas, tačiau Agentūra į tai neatsižvelgė. Pareiškėjas nepažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, nes 2013 m. birželio 17 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) ,,Ruvesa“ sumokėta 25 000 Lt suma nelaikytina avansu. Ši suma UAB ,,Ruvesa“ buvo sumokėta už iki darbų sustabdymo atliktus darbus, nors darbų atlikimo aktas pateiktas nebuvo. Pareiškėjas nepažeidė lygiateisiškumo principo, tačiau nei Agentūra, nei jo skundus nagrinėjusios institucijos neįvertino susiklosčiusios faktinės situacijos, t. y., kad UAB ,,Ruvesa“ ne dėl savo kaltės pateko į nepalankią padėtį, kadangi darbai buvo sustabdyti, iki bus gautas naujas statybos leidimas. Avansas buvo išmokėtas susidarius ypatingai nepalankioms sąlygoms, dėl kurių rangovas ne dėl savo kaltės negalėjo dirbti ir gauti pajamų, nors jo lėšomis buvo pristatytos medžiagos į pareiškėjo objektą. Tokios sąlygos buvo nuostolingos rangovui, ir avanso išmokėjimas tik iš dalies kompensavo nuostolius, o ne sudarė rangovui išskirtines palankias sąlygas. Išmokėdamas 25 000 Lt sumą, pareiškėjas nepakeitė pirkimo sąlygų taip, kad būtų pažeistas tiekėjų lygiateisiškumo ir pirkimų skaidrumo principas, pirkimo apimtis išliko nepakitusi, tiekėjas buvo pasirinktas pagal žemiausios kainos kriterijų.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–53) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamame sprendime nebuvo vertinamas pareiškėjo patirtų išlaidų, įsigyjant kubilus duonai raugti, tinkamumas finansuoti, kadangi dėl to yra priimtas Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4), kuris teisės aktų nustatyta tvarka nuginčytas nebuvo. Vertindama pareiškėjo pateiktus mokėjimo prašymus, Agentūra pasinaudojo teisės aktuose jai suteiktomis teisėmis ir kreipėsi į ekspertus, kurie nustatė, vykdant projektą, pareiškėjo įsigytų prekių rinkos kainas. Pareiškėjo argumentai, kad, atlikęs esminius rangos sutarties pakeitimus, susijusius su mokėjimo tvarkos pakeitimu, jis nepažeidė viešųjų pirkimų principų, yra visiškai nepagrįsti. Agentūra privalo vadovautis teisės aktų nuostatomis ir, nustačiusi viešųjų pirkimų procedūros pažeidimus, kurių pareiškėjas neginčija, turi taikyti tam tikro dydžio sankciją. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus suformuluotas netinkamai, be to, dėl 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymo yra priimtas Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4), kurio teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas. Agentūros nuomone, pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui dėl jos 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo panaikinimo paduoti, todėl jokie reikalavimai negali būti reiškiami. Komisija pareiškėjo skundo dalies dėl Agentūros sprendimo panaikinimo nenagrinėjo, nes jis paduotas praleidus skundo padavimo terminą, tačiau šių Komisijos išvadų pareiškėjas neginčija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 55–60) taip pat prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Agentūra teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad rangovui UAB ,,Ruvesa“ 2013 m. birželio 17 d. sumokėjusi 25 000 Lt avansą, nors faktiškai statybos darbai nebuvo atlikti, Asociacija pažeidė esmines pirkimo ir rangos sutarties sąlygas. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalies nuostatas, pirkimo sąlygų pakeitimas, kuris pažeidžia 3 straipsnyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus ir tikslus, nėra galimas, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą taikyti sankciją. Agentūra atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir nustatė, kad pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos, patirtos įsigijus baldus, viršija maksimalią rinkos kainą, todėl nusprendė nekompensuoti dalies išlaidų. Komisija pripažino, kad Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, išsakė savo nuomonę dėl pirkimo ir rangos sutarties sąlygų pakeitimo įtakos viešųjų pirkimų principams, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 74–80) pareiškėjo skundą atmetė. Bylos dalį, kurioje prašoma įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos tenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymą, nutraukė.

Teismas nustatė, kad tarp Asociacijos ir Joniškio rajono partnerystės vietos veiklos grupės 2013 m. kovo 27 d. buvo sudaryta vietos projekto vykdymo sutartis Nr. LEADER-13-JONIŠKIS-06-002 (toliau – ir Sutartis), kuria pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą ,,Tradicinių amatų centro ir prekyvietės įkūrimas“, kuriam finansuoti skirta 250 000 Lt visų tinkamų projekto išlaidų. Agentūrai buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo prašymas ir 2013 m. gruodžio 20 d. mokėjimo prašymas, kuriuose pareiškėjas prašė kompensuoti vykdant projektą patirtas išlaidas. Agentūra 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. BRK-4116(12.4) netinkamomis finansuoti pripažino dalį baldams (4 stalams ir 8 suolams) įsigyti pareiškėjo patirtų išlaidų, todėl nusprendė nekompensuoti 4 314,01 Lt paramos sumos, taip pat taikė 25 procentų sankciją už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus ir nusprendė nekompensuoti pareiškėjui 37 350 Lt paramos sumos. Atsižvelgiant į tai, vietoj prašytos 171 301,36 Lt sumos pareiškėjui nuspręsta išmokėti 129 637,35 Lt.

Vertindamas atsakovo argumentus dėl praleisto termino skundui dėl Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo panaikinimo paduoti, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pasinaudojo Administravimo taisyklėse nustatyta alternatyvia ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir padavė skundą Žemės ūkio ministerijai, o gavęs jos 2015 m. birželio 11 d. sprendimą, nepraleisdamas nustatyto termino, skundą dėl Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimų padavė Komisijai. Teismo vertinimu, pareiškėjas nėra praleidęs termino ginčyti Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas naudojosi ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nuosekliai. Komisija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl Agentūros sprendimo. Komisija nėra privaloma ikiteisminė ginčus nagrinėjanti institucija, todėl, siekdamas pareiškėjo teises apginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, bei užtikrindamas proceso ekonomiškumą ir greitumą, teismas konstatavo, kad pagrindo grąžinti Komisijai nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl Agentūros sprendimo nėra. Teismas pažymėjo, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-495-146/2016).

Teismas nustatė, kad Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus pateiktuose mokėjimo prašymuose nurodytų išlaidų tinkamumą. 15 kubilų duonai raugti išlaidos buvo įtrauktos į pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymą. Šiame prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti Agentūra įvertino priimdama 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. BRK-6643(12.4), kuris teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas, todėl yra galiojantis. Be to, teismas pažymėjo, kad minėtas sprendimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, todėl pareiškėjo argumentų, kad išlaidos, patirtos įsigyjant 15 kubilų duonai raugti, yra tinkamos finansuoti, nevertino.

Teismas taip pat nustatė, kad netinkamomis finansuoti buvo pripažinta išlaidų, patirtų įsigyjant baldus (4 stalams ir 8 suolams), dalis, viršijusi maksimalią analogiškų prekių rinkos kainą. Šias išvadas Agentūra grindė UAB ,,Civitta“ 2014 m. liepos 21 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodytais duomenimis. Įvertinęs šią ataskaitą, teismas konstatavo, kad ji laikytina Administravimo taisyklių 5.10 punkte nurodyta užsakomąja išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertize, nes Agentūros užsakymu ekspertai pateikė ekspertines išvadas dėl pareiškėjo įsigytų prekių rinkos kainų. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti šioje ataskaitoje nurodytų duomenų objektyvumu. Rinkos kainos buvo nustatytos atsižvelgus į tai, iš kokių medžiagų ir kaip baldai buvo pagaminti. Įvertinęs UAB ,,Laukbaldis“ paaiškinimus apie Asociacijos užsakymu pagamintus baldus (4 stalus ir 8 suolus), teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad baldai buvo pagaminti laikantis tautinio paveldo tradicijų.

Įsigydamas ginčo baldus, pareiškėjas patyrė 19 149,99 Lt (su PVM) išlaidas, o maksimali analogiškų prekių rinkos kaina yra 14 356,65 Lt (su PVM), taigi 4 793,34 Lt išlaidos negali būti pripažintos tinkamomis finansuoti. Pritaikius 90 procentų paramos intensyvumą pareiškėjui negali būti kompensuota 4 314,01 Lt išlaidų suma. Teismo nuomone, Agentūra teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui negali būti kompensuota 4 314,01 Lt išlaidų suma.

Teismas nustatė, kad Asociacija, įgyvendindama projektą, vykdė mažos vertės pirkimą Asociacijos pastato rekonstrukcijos ir prekyvietės įrengimo darbams įsigyti. 2013 m. balandžio 22 d. Asociacija ir UAB ,,Ruvesa“ pasirašė rangos sutartį dėl Asociacijai priklausančio pastato rekonstrukcijos ir prekyvietės įrengimo darbų, kurių vertė 166 000 Lt, atlikimo. Asociacija 2013 m. birželio 17 d. sumokėjo UAB ,,Ruvesa“ 25 000 Lt sumą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo teisės keisti sutarties sąlygų, kurias pakeitus būtų pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai, t. y neturėjo teisės keisti esminių sutarties sąlygų. Viešųjų pirkimų tarnybos leidimo keisti sutarties sąlygas pareiškėjas gauti neprivalėjo, nes buvo vykdomas mažos vertės pirkimas. Asociacijai priklausančio pastato rekonstrukcijos ir prekyvietės įrengimo darbų pirkimo sąlygų 7 punkte buvo nustatyta, kad per 30 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros bei perdavimo–priėmimo aktų pateikimo dienos bus sumokama už faktiškai atliekamus darbus. Avansinis mokėjimas nenustatytas. Sudarytos rangos sutarties 6 punkto nuostatose, reglamentuojančiose atsiskaitymo tvarką, nustatyta, kad atsiskaitoma už faktiškai atliktus darbus ir tik po to, kai užsakovui yra pateikiama PVM sąskaita faktūra ir atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktai. Taigi, teismas pažymėjo, kad nei pagal pirkimo sąlygas, nei pagal rangos sutartį, nebuvo nustatyta, kad rangovui bus mokamas avansas. Teismo vertinimu, atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. kad UAB ,,Ruvesa“ buvo pervesta 25 000 Lt suma, nors faktiškai darbai nebuvo atlikti, paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad 2013 m. birželio 17 d. Asociacija atliko avansinį mokėjimą. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas sutiko su Agentūros ir Komisijos išvadomis, kad, sumokėdamas rangovui 25 000 Lt avansą, pareiškėjas pakeitė esmines sutarties sąlygas, taip apribodamas tiekėjų konkurenciją ir nepasiekdamas pirkimų tikslo, t. y. racionalaus lėšų panaudojimo. Teismas pažymėjo, kad pirkimo sąlygose nustačius, jog už perkamus darbus bus mokamas avansas, pirkime būtų nusprendę dalyvauti ir kiti tiekėjai, kurie būtų pasiūlę mažesnę kainą. Taip darbams atlikti nustatytos lėšos būtų panaudotos racionaliau, būtų užtikrinta tiekėjų konkurencija ir jų lygiateisiškumo principas. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalies ir 3 straipsnio nuostatas.

Patikrinęs byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad pareiškėjui už esminius sutarties sąlygų pakeitimus buvo paskirta 25 procentų dydžio sankcija, t. y. tokiu dydžiu sumažinta kompensuotina paramos suma, ši nekompensuotina paramos sumos dalis apskaičiuota teisingai.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijami Agentūros, Žemės ūkio ministerijos ir Komisijos sprendimai yra teisėti, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamais sprendimais nebuvo įvertintas 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumas finansuoti, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Agentūrą tenkinti šį mokėjimo prašymą teismui negalėjo būti pareikštas, teismas šią bylos dalį nutraukė kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai.

III.

              Pareiškėjas asociacija „Gasčiūnų kaimo bendruomenė“ apeliaciniu skundu (b. l. 82–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nepagrįsti, bylos aplinkybės įvertintos formaliai, dėl to padarytos nepagrįstos išvados. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2014 m. Asociacijai ginčijant Agentūros sprendimus nekompensuoti dalies išlaidų už baldus, Agentūra nurodydavo, jog analogiškų baldų rinkos kaina mažesnė nei ta, už kurią baldus įsigijo Asociacija, nustatyta remiantis naujų baldų kainų analize, taip pat medienos meistrų apklausa bei ekspertiniu konsultavimu. Tik šioje byloje ginčijamame sprendime Agentūra nurodė, kad atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Pareiškėjas su UAB „Civitta“ 2014 m. liepos 21 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita ir kitomis ekspertų išvadomis supažindintas nebuvo. Ginčas su Agentūra vyko kelerius metus, tačiau tik Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 11 d. sprendime pirmą kartą paminėta nepriklausomų ekspertų UAB „Civitta“ 2014 m. liepos 21 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita, iš kurios turinio neaišku, kuo remiantis duota išvada apie pareiškėjo įsigytų baldų maksimalią rinkos kainą, neaiški ataskaitą surašiusių ekspertų kompetencija, kurie baldų net nematė. Todėl, pareiškėjo nuomone, ši ataskaita nepagrįstai vertinama kaip kainų ekspertizė Administravimo taisyklių 5.10 punkto prasme. Pagal žemės ūkio ministro 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 3D-578 patvirtintų Vietos plėtros strategijų, įgyvendinamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos krypties „Leader metodo įgyvendinimas“ priemonę „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“, administravimo taisyklių (toliau – ir Vietos plėtros strategijų administravimo taisyklės) 81.1 punktą, tinkamomis vietos projektui finansuoti išlaidomis pripažįstamos išlaidos, būtinos vietos projektui įgyvendinti, realiai suplanuotos įvertinus vidutines rinkos kainas ir atsižvelgiant į numatytus pasiekti vietos projekto rezultatus, pagrįstos vietos projekto paraiškoje ir numatytos vietos projekto vykdymo sutartyje. Pareiškėjo teigimu, Asociacijos įsigyti baldai buvo būtini vykdomam projektui įgyvendinti, jie įsigyti laikantis nustatytų procedūrų, jų įsigijimo kainos yra realios ir pagrįstos, todėl išlaidos turėjo būti kompensuotos.

Be to, pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimą, išmokant rangovui 25 000 Lt avansą, ir nevertino faktinių aplinkybių. Rangovas darbus pradėjo remdamasis dar 2009 m. parengta pastato rekonstrukcijos dokumentacija, tačiau vėliau atlikto patikrinimo metu buvo nustatyti tam tikri reikalingi pakeitimai, todėl turėjo būti pakeistas statinio techninis projektas, reikėjo naujo statybos leidimo. Atsižvelgiant į tai, buvo laikinai sustabdyti UAB „Ruvesa“ pradėti vykdyti statybos darbai. Rangovas jau buvo atvežęs didžiąją dalį statybinių medžiagų į statybos vietą, tačiau negalėjo dirbti ir pateikti darbų atlikimo akto. Šioje situacijoje jis atsidūrė ne dėl savo kaltės, darbų negalėjo baigti, susigrąžinti investicijų ir gauti atlygio už darbą, todėl jam buvo padarytas mokėjimas be darbų atlikimo akto, įvertinant pristatytų medžiagų kiekius, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas šių aplinkybių apskritai nevertino. Dėl minėtų priežasčių avanso išmokėjimas negali būti laikomas esminiu rangos sutarties sąlygų pakeitimu, jo išmokėjimas nepadarė kitiems dalyviams jokios įtakos, nes kitų dalyvių ir nebuvo.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4) yra nenuginčytas, todėl galiojantis. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 27 d. skundu Žemės ūkio ministerijai prašė įpareigoti Agentūrą iš naujo įvertinti 2013 m. rugpjūčio 29 d., 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymus. Žemės ūkio ministerija 2014 m. rugsėjo 8 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau Komisija 2014 m. spalio 16 d. sprendimu ją įpareigojo pareiškėjo skundą išnagrinėti. Žemės ūkio ministerija informavo pareiškėją, kad ši kreipėsi į Agentūrą, prašydama dar kartą įvertinti pareiškėjo mokėjimo prašymus. Agentūra 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu dalį mokėjimo prašymų pakeitė, o dėl 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymo pasisakė, jog Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4) nėra keičiamas. 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą pareiškėjas vėl apskundė Žemės ūkio ministerijai, o šios priimtą nepalankų 2014 m. vasario 2 d. sprendimą – Komisijai. Vis dėlto 2015 m. kovo 17 d. raštu Žemės ūkio ministerija informavo išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir nurodžiusi Agentūrai įvertini prašymus iš naujo. Vadovaudamasi šiuo nurodymu, Agentūra 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. BRK-4116(12.4) iš dalies pakeitė savo ankstesnius sprendimus dėl kompensuotinų išlaidų, o 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. BRK-6643(12.4) paliko nepakeistą. Dėl šio sprendimo pareiškėjas vėl padavė skundą Žemės ūkio ministerijai, kuri 2015 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą dėl visų trijų Asociacijos mokėjimo prašymų, kartu pasisakydama dėl ekspertinio konsultavimo ataskaitos. Taigi pareiškėjas nuosekliai naudojosi teise ginčyti sprendimus, po Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo priėmimo Žemės ūkio ministerija net tris kartus nurodė Agentūrai iš naujo vertinti Asociacijos prašymus, o pareiškėjas, nepraleisdamas termino, ginčijo priimtus sprendimus.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 104–110) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad Agentūros 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu buvo iš naujo įvertinti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. mokėjimo prašymai, o sprendimas dėl 2014 m. sausio 14 d. mokėjimo prašymo liko galioti. Žemės ūkio ministerija nurodė Agentūrai iš naujo įvertinti mokėjimo prašymus, taigi ši 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu pripažino 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą negaliojančiu ir iš naujo įvertino 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. mokėjimo prašymus. Agentūra, tikrindama 2013 m. gruodžio 20 d. mokėjimo prašyme pateiktos informacijos teisingumą, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, išnagrinėti pareiškėjo pirkimo dokumentai ir nustatyta, jog analogiškų baldų gamybos su pristatymu maksimali rinkos kaina siekia 14 356,65 Lt. Atsižvelgiant į tai, nekompensuota 4 793,34 Lt baldų įsigijimo išlaidų, arba 4 314,01 Lt paramos sumos. Pritaikius 25 proc. sankciją už pažeidimus, nekompensuota 32 016,51 Lt paramos sumos. Atsakovas pažymėjo, kad pirkimo sąlygose nebuvo numatytas avanso mokėjimas, sutartyje taip pat nenumatytas avansinis mokėjimas už faktiškai neatliktus darbus, tačiau nustatyta, jog pareiškėjas tiekėjui sumokėjo 25 000 Lt avansą. Atsakovo vertinimu, tai laikytina sutarties esminių sąlygų pakeitimu, turėjusiu įtakos tiekėjo padėčiai. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sutarties nuostatų pakeitimas, kai keičiama atsiskaitymo tvarka, pagerinant tiekėjo padėtį, laikoma esminiu sutarties pakeitimu. Dėl to pareiškėjui taikyta 25 proc. dydžio sankcija. Taigi pagal abu mokėjimo prašymus netinkama kompensuoti pripažinta 37 350 Lt paramos suma. Pabrėžtina, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas nebuvo keistas ir liko galioti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 97–102) jį prašė atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti skunduose Komisijai bei pirmosios instancijos teismui. Žemės ūkio ministerijos nuomone, UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita pagrįstai laikytina Administravimo taisyklių 5.10 punkte nurodyta ekspertize, joje pateiktų duomenų objektyvumu nėra pagrindo abejoti. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, sumokėdamas rangovui avansą, pakeitė esmines sutarties sąlygas ir pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalies ir 3 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. BRK-4116(12.4) (b. l. 10–12), kuriuo, pripažinus netinkamomis finansuoti, nekompensuojama 4 314,01 Lt paramos sumos, o pritaikius 25 procentų sankciją, nekompensuojama 37 350 Lt paramos sumos, teisėtumo ir pagrįstumo. Žemės ūkio ministerija 2015 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 3JA-281-236 (b. l. 13–15) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 3R-293(AG-213/01-2014) (b. l. 17–23) pareiškėjo skundo dalies, kuria buvo prašoma panaikinti Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. BRK-4116(12.4), nenagrinėjo, motyvuodama tuo, kad praleistas terminas skundui paduoti, o skundo dalį dėl Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 3JA-281-236 panaikinimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, įvertinęs ir Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. BRK-4116(12.4) teisėtumą ir pagrįstumą, pripažinęs, kad nepagrįsta Komisijos 2015 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 3R-293(AG-213/01-2014) dalis, kuria atsisakyta vertinti minėtą Agentūros sprendimą. Visgi teismas konstatavo, kad ginčijami Agentūros, Žemės ūkio ministerijos ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir jų nėra pagrindo naikinti. Bylos dalį, kurioje prašoma įpareigoti Agentūrą tenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymą, teismas nutraukė, pažymėjęs, kad Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4) (Komisijos byla II t., b. l. 55–58), kuriuo išnagrinėtas minėtas pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymas, nėra nuginčytas,

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės ginčija trejais aspektais: 1) pareiškėjo nuomone, teismas neteisėtai nutraukė nagrinėjamos bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Agentūrą tenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymą; 2) pareiškėjas teigia, kad UAB „Civitta“ 2014 m. liepos 21 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita (Komisijos byla II t., b. l. 60–61) nepagrįstai vertinama kaip kainų ekspertizė Administravimo taisyklių 5.10 punkto prasme; 3) pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimą, išmokant rangovui 25 000 Lt sumą.

Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčija Agentūros nuspręstų nekompensuoti sumų pagal jo pateiktus 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. mokėjimo prašymus aritmetinio apskaičiavimo dydžio pagrįstumo.

Administravimo taisyklių 216 punkte nustatyta, kad Agentūros sprendimus, veikimą arba neveikimą pareiškėjas gali apskųsti Žemės ūkio ministerijai raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius sprendimus, veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą ar neveikimą, kuriuos Žemės ūkio ministerija jau buvo nagrinėjusi ir priėmusi sprendimą, pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas gali apskųsti savo pasirinkimu Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba teismui teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Administravimo taisyklių 218 punktą pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, nesutikdami su Agentūros ir (arba) ministerijos sprendimais, veikimu ar neveikimu, gali tiesiogiai kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją arba Vilniaus apygardos administracinį teismą teisės aktų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymas buvo išnagrinėtas Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. BRK-6643(12.4) (Komisijos byla II t., b. l. 55–58), kuriuo minėtas mokėjimo prašymas buvo tenkintas iš dalies. Byloje duomenų, kad aptariamas Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4) būtų apskųstas būtent laikantis Administravimo taisyklių 216 ir (ar) 218 punktuose įtvirtintos tvarkos, nėra nustatyta. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad ginčijame Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. BRK-4116(12.4) informuojama, jog Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4) nėra keičiamas, negali būti laikoma pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymo nagrinėjimu iš naujo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, Agentūros 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimui Nr. BRK-6643(12.4) nesant šios bylos ginčo dalyku, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimą tenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymą, dėl kurio buvo priimtas minėtas 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. BRK-6643(12.4), nenuginčytas nustatyta tvarka. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju byla vien tik dėl pareiškėjo reikalavimo tenkinti 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymą, neskundžiant konkrečių viešojo administravimo subjekto aktų ar veiksmų (neveikimo), negali būti nagrinėjama administraciniame teisme. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo tenkinti jo 2014 m. sausio 24 d. mokėjimo prašymą pagrįstai nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3D-6 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ įgyvendinimo (Leader metodu) taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 30.1 punkte įtvirtinta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, būtinos vietos projektui įgyvendinti ir numatytos vietos projekto vykdymo sutartyje.

Vietos plėtros strategijų administravimo taisyklių 81.1 punkte nustatyta, kad tinkamomis vietos projektui finansuoti išlaidomis pripažįstamos išlaidos, būtinos vietos projektui įgyvendinti, realiai suplanuotos įvertinus vidutines rinkos kainas ir atsižvelgiant į numatytus pasiekti vietos projekto rezultatus, pagrįstos vietos projekto paraiškoje ir numatytos vietos projekto vykdymo sutartyje.

Administravimo taisyklių 5.10 punkte numatyta, kad, siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublik?s finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos (įrangos) naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos (įrangos) naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus).

Jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio (Administravimo taisyklių 197.1.8 punktas).

Nustatyta, kad Asociacija su UAB ,,Laukbaldis“ 2013 m. rugpjūčio 9 d. sudarė sutartį dėl 4 stalų ir 8 suolų įsigijimo už 19 150 Lt su PVM (Komisijos byla II t., b. l. 24–25). Asociacijai buvo perduoti 4 stalai ir 8 suolai, kurių kaina 19 149,99 Lt su PVM. UAB ,,Civitta“, atlikusi Agentūros užduotį, konstatavo, kad Asociacijos įsigytų suolų ir stalų maksimali rinkos kaina yra 11 865 Lt (be PVM), todėl pareiškėjos patirtos 15 826,44 Lt (be PVM) išlaidos maksimalią rinkos kainą viršija 33 proc. (Komisijos byla I t. b. l. 137–138).

Nors pareiškėjas teigia, kad UAB „Civitta“ 2014 m. liepos 21 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita nėra ekspertizė Administravimo taisyklių 5.10 punkto prasme, tačiau pažymėtina, kad ekspertai minėtoje ataskaitoje pateikė išvadas dėl pareiškėjo įsigytų prekių, t. y. 4 stalų ir 8 suolų, maksimalios rinkos kainos. Kadangi aptariama ekspertize pagal Administravimo taisyklių 5.10 punktą norimas tikslas, išplaukiantis iš Administravimo taisyklių 5.10 punkto, t. y. išsiaiškinti, ar baldų įsigijimo kainos nebuvo pagrįstai per didelės, buvo pasiektas, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos ekspertizės nelaikyti išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertize Administravimo taisyklių 5.10 punkto prasme, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 57 straipsnio 4 dalis, 72 straipsnis).

Vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo paskirstymo pareigą administracinių bylų teisenoje, Agentūrai pateikus UAB „Civitta“ 2014 m. liepos 21 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitą, kurioje konstatuojama, kad ginčo prekių kainą viršijo maksimalią rinkos kainą, įrodyti, kad 4 stalų ir 8 suolų kaina visgi buvo pagrįsta, tenka pareiškėjui. Tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog UAB „Civitta“ ekspertizė būtų nepatikima, atlikta netinkamai, dėl ko ekspertizės rezultatas būtų klaidingas. Todėl nagrinėjamoje byloje negalima konstatuoti, kad Agentūra padarė nepagrįstą išvadą, pripažinusi, jog 4 stalų ir 8 suolų maksimalią rinkos kainą viršijančios įsigijimo išlaidos negali būti kompensuojamos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Asociacija, įgyvendindama projektą, vykdė mažos vertės pirkimą Asociacijos pastato rekonstrukcijos ir prekyvietės įrengimo darbams įsigyti (Komisijos byla II t., b. l. 198–200, III t., b. l. 1–9). 2013 m. balandžio 22 d. Asociacija ir UAB ,,Ruvesa“ pasirašė rangos sutartį dėl Asociacijai priklausančio pastato rekonstrukcijos ir prekyvietės įrengimo darbų, kurių vertė 166 000 Lt, atlikimo (Komisijos bylos I t., b. l. 194–201). Asociacija 2013 m. birželio 17 d. sumokėjo UAB ,,Ruvesa“ 25 000 Lt sumą, Agentūros įvertintą kaip avansą.

Pareiškėjo nuomone, 25 000 Lt suma negali būti pripažinta avansu, nes ja tik buvo siekiama padengti UAB ,,Ruvesa“ išlaidas už iki statybos darbų sustabdymo atliktus darbus, taip pat atsižvelgus į tai, kad dėl statybos sustabdymo UAB ,,Ruvesa“ būtų atsidūrusi nepalankioje padėtyje. Pareiškėjo vertinimu, susiklosčiusi situacija, kai ne dėl UAB „Ruvesa“ kaltės bendrovė turėjo stabdyti darbus, bet gavo 25 000 Lt dalinį apmokėjimą už darbą ir į objektą jau atvežtas medžiagas, nesuteikia UAB ,,Ruvesa“ jokių privalumų prieš kitus galimus tiekėjus, kurių vykdant viešąjį pirkimą net nebuvo.

Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų ir ginčijamame sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, sutinka su išvada, kad pareiškėjas atliko rangovui UAB „Ruvesa“ 25 000 Lt mokėjimą neturėdamas tam pagrindo nei pagal pirkimo sąlygas (Komisijos byla II t., b. l. 198–200, III t., b. l. 1–4), nei pagal Asociacijai priklausančio pastato rekonstrukcijos ir prekyvietės įrengimo rangos sutartį (Komisijos byla I t., b. l. 194–201).

Įrodymų, kad 25 000 Lt buvo pervesti už į statybos objektą atvežtas medžiagas ir atliktus darbus, byloje nėra pateikta. Pareiškėjas taip pat nedetalizuoja, už kokius konkrečius padarytus darbus, atvežtas medžiagas minėtas mokėjimas buvo atliktas. Be to, atskiro mokėjimo už statybos medžiagas pirkimo sąlygose ir rangose sutartyje nebuvo numatyta – pastarojo akto 3.1 punkte nustatyta, kad į rangos darbų kainą įeina ir statybos medžiagų kaina. Pabrėžtina, kad tiek pagal pirkimo sąlygas (7.1 punktas), tiek pagal rangos sutartį (6.1–6.3 punktai) už atliktus darbus Asociacija turėjo teisę atsiskaityti tik Rangovui pateikus priėmimo-perdavimo aktą, PVM sąskaitą-faktūrą ir kitus dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neginčija, jog jam pervedant 25 000 Lt priėmimo-perdavimo aktas ir PVM sąskaita-faktūra pateikti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai, kad 25 000 Lt buvo pervesti už statybos medžiagas ir darbus, atliktus iki darbų priverstinio sustabdymo, yra nepagrįsti. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 25 000 Lt sumos sumokėjimas rangovui gali būti vertinamas kaip avansas. Nei pirkimo sąlygose, nei rangos sutartyje nenumačius avanso mokėjimo, o pareiškėju sumokėjus 25 500 Lt avansą rangovui, minėti veiksmai laikytini pirkimo (rangos) sutarties keitimu.

Įgyvendinimo taisyklių 30.5 punkte nustatyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos, patirtos prekėms, paslaugoms, darbams pirkti vadovaujantis Vietos plėtros strategijų administravimo taisyklių nurodyta pirkimo tvarka. Netinkamos finansuoti projekto išlaidos yra išlaidos ar jų dalys, patirtos perkant prekes, darbus ar paslaugas ir nesilaikant Vietos plėtros strategijų administravimo taisyklėse numatytos pirkimų tvarkos (Įgyvendinimo taisyklių 33.3 punktas).

Vietos plėtros strategijų administravimo taisyklių 177 punkte numatyta, kad vietos projektų vykdytojai prekių, paslaugų ar darbų pirkimą privalo organizuoti vadovaudamiesi Administravimo taisyklių nuostatomis. Administravimo taisyklių 153.1 punkte įtvirtinta, kad pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, jeigu yra perkančiosios organizacijos, siekdami, kad patirtos išlaidos būtų laikomos tinkamomis finansuoti, prekes, paslaugas arba darbus turi įsigyti vadovaudamiesi Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis.

Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai.

Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra išaiškinęs, kad galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011).

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkimo sąlygose nustačius, jog už perkamus darbus bus mokamas avansas, viešajame pirkime galbūt būtų nusprendę dalyvauti ir kiti tiekėjai, kurie galėjo pasiūlyti mažesnę kainą. Tai, kad šiame viešajame pirkime dalyvavo tik vienas tiekėjas (rangovas), nepaneigia minėtos galimybės. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad avanso pirkimo sąlygose numatymo atveju ir dėl to atsiradus daugiau galimų tiekėjų (rangovų), norinčių sudaryti pirkimo (rangos) sutartį, galėjo būti racionaliau panaudotos lėšos, be kita ko, realiai užtikrinta tiekėjų konkurencija ir Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas, rangovui sumokėdamas avansą, iš esmės pakeitė pirkimo sutarties sąlygas tam neturėdamas pagrindo ir taip pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalies nuostatą, draudžiančią keiti pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus būtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti principai ir tikslai. Todėl konstatuotina, kad Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 197.4 punktu ir Agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. BR1-83 patvirtintos Sankcijų paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodika, turėjo teisę pareiškėjui, kaip pažeidusiam pirkimų vykdymo tvarką, pritaikyti sankciją.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti Agentūros 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. BRK-4116(12.4) ir jį patvirtinusius ginčijamus Žemės ūkio ministerijos ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimus. Netenkinus minėtų reikalavimų, atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Agentūrą tenkinti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 20 d. mokėjimo prašymus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos „Gasčiūnų kaimo bendruomenė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                Veslava Ruskan

                                                                                                                Arūnas Sutkevičius